- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-18
- Bylos Nr.
- e2A-830-640/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02137-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Margarita Stambrauskaitė, Jelena Šiškina
- Atsakovas
- A. K., R. K., R. B.
- Ieškovas
- E. J.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K., R. K. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovams R. K., R. B. ir A. K. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir atidalinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė E. J. kreipėsi į teismą pateikdama ieškinį atsakovams A. K., R. K. ir R. B., kuriuo ji teismo prašė:
1.1. pripažinti, kad bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieškovė ir S. K. lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo šį kilnojamąjį turtą: a) traktorių Mitsubishi ST-1510, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (4 000 Eur vertės); b) plūgą U032 1-0K (160 Eur vertės); c) plaktukinį smulkintuvą (1 050 Eur vertės); d) žoliapjovę (1 000 Eur rinkos vertės); e) automobilį Opel Meriva, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) (2 200 Eur vertės); f) kilnojamą garažą (800 Eur rinkos vertės); g) pirties pastatą (8 000 Eur rinkos vertės); h) nekilnojamąjį turtą: žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 0.5959 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (9 540 Eur rinkos vertės), žemės ūkio paskirties žemės sklypą 0,1138 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (755 Eur rinkos vertės);
1.2. ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti 1/2 dalį žemės ūkio paskirties žemės sklypo, 0.5959 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (4 770 Eur rinkos vertės), ½ dalį žemės ūkio paskirties žemės sklypo 0,1138 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (377,50 Eur rinkos vertės), o atsakovams lygiomis dalimis priteisti 1/2 dalį žemės ūkio paskirties žemės sklypo, 0.5959 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (4 770 Eur rinkos vertės), ½ dalį žemės ūkio paskirties žemės sklypo 0,1138 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (377,50 Eur rinkos vertės);
1.3. atidalinti jungtinės veiklos metu įgytą kilnojamąjį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovams lygiomis dalimis asmeninės nuosavybės teise priteisti: traktorių Mitsubishi ST-1510 (4 000 Eur vertė), plūgą U032 1-0K (160 Eur vertės), plaktukinį smulkintuvą (1 050 Eur), žoliapjovę (1 000 Eur rinkos vertės), automobilį Opel Meriva (2 200 Eur vertės), pirtį (8 000 Eur rinkos vertės), kilnojamą garažą (800 Eur rinkos vertės), o ieškovei iš visų atsakovų lygiomis dalimis priteisti 8 605 Eur dydžio piniginę kompensaciją;
1.4. priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovei 5 000 Eur piniginę kompensaciją už gyvenamojo namo dalies, adresu (duomenys neskelbtini), pagerinimą;
1.5. priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir S. K. 2000 m. nutarė gyventi drauge kaip šeima, puoselėti šeimos santykius, padėti vienas kitam moraliai ir materialiai. 2000 m. rugpjūčio 15 d. ieškovė ir S. K. apsigyveno jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame (1/2 dalis) name, esančiame (duomenys neskelbtini). Pradėdami gyventi kartu sugyventiniai sutarė vesti bendrą ūkį. Ieškovė iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), atsivežė gyvulius – karves, kiaules, ir bendru sugyventinių sprendimu buvo laikomi, prižiūrimi gyvuliai, gaunama nauda iš bendro ūkio. Šalių sprendimu buvo bendrai sodinami daržai, auginamos daržovės, tame tarpe pašariniai burokai, skirti gyvulių pašarui. Nors ir nedideliam ūkiui, tačiau siekiant apsirūpinti pašarais, ganyti gyvulius buvo reikalinga papildoma žemės ūkio paskirties žemė, taip pat žemės ūkio technika, todėl bendros jungtinės veiklos metu vedami konkretaus bendro susitarimo ieškovė ir S. K. įgijo žemės sklypus, žemės ūkio techniką, transporto priemonę bei kitus reikiamus įrankius. Laikui bėgant, jungtinės veiklos dalyviai susitarė dėl S. K. priklausančio gyvenamojo namo pagerinimo, pirties pastato statybos, garažo įsigijimo, šiems tikslams investuodami bendras lėšas ir bendrai uždirbtas pajamas. Ieškovė ir S. K. bendrai tvarkė visus buities klausimus, bendromis lėšomis mokėjo mokesčius, skyrė bendras lėšas pragyvenimui, reikalingos technikos įsigijimui, buities gerinimui, remontui. Bendrai sutaupytas pinigines lėšas šalys panaudojo automobilio, žemės ūkio technikos įsigijimui, taip pat bendrai sutarę investavo bendras lėšas S. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatyto gyvenamojo namo remontui, aplinkos puoselėjimui. (Duomenys neskelbtini) S. K. mirė.
3. Jungtinės veiklos pradžia yra 2000 m., kuomet ieškovė ir S. K. pradėjo kartu gyventi S. K. name, esančiame (duomenys neskelbtini) ir puoselėti šeimos santykius. Bendro šeimyninio gyvenimo metu šalys susitarė, kooperuojant savo darbą, žinias ir gaunamas pajamas pagerinti savo buitį – įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, transporto priemonę, žemės ūkio technikos, rekonstruoti ir suremontuoti kritinės būklės gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), susitvarkyti gerbūvį, žemės ūkio paskirties žemės sklypuose ganyti gyvulius, sodinti daržus, užsiauginti daržovių, pašarų gyvuliams. 2013 m. lapkričio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo įgytas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, 0.5959 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (9 540 Eur rinkos vertės), žemės ūkio paskirties žemės sklypas 0,1138 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (755 Eur rinkos vertės). Vedini bendro tikslo ieškovė ir S. K. jau 2006 m. pradėjo remontuoti S. K. priklausančią gyvenamojo namo dalį (1/2 dalis), tuo tarpu atsakovai, kuriems gyvenamojo namo kiekvienam priklausė po 1/6 dalį, šio turto neprižiūrėjo, nesinaudojo ir jame negyveno. Namo vidaus patalpos iškaltos gipso plokšte, ištapetuotos sienos, lubos iškaltos lentelėmis, šių remonto darbų bendra vertė 1 000 Eur, sudėti 6 vnt. naujų langų name, kurių vertė 4 000 Eur, pastatyta nauja veranda su naujais langais 4 vnt., iškaltos verandos lubos, sudėtos grindys, sudėtos naujos durys, verandos įrengimo darbų ir medžiagų vertė 5 000 Eur, viso namo dalies pagerinimo vertė 10 000 Eur. Iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina ieškovės naudai 5 000 Eur už gyvenamojo namo dalies, (duomenys neskelbtini), pagerinimą.
4. Bendru darbu ir bendromis lėšomis buvo puoselėjama aplinka prie gyvenamojo namo, pastatyta pirtis. Gyvenamajame name nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Ieškovės iniciatyva, pastangomis, bendromis sugyventinių lėšomis buvo pastatyta pirtis, kuri buvo skirtas praustis, plauti drabužius ir kitiems asmens higienos poreikiams tenkinti. Ieškovė pardavė butą (duomenys neskelbtini), įsigijo kitą butą (duomenys neskelbtini), o likusius pinigus investavo pirties statybai. Pirties statybai 2014 m. buvo įsigyti rąstai, kurie buvo nužievinti, apie metus laiko buvo džiovinami, vėliau rąstai buvo naudojami pirties statybai, surentus rąstus buvo dengiamas stogas, sudėti langai, durys, įrengtos dvi pirties patalpos, visi darbai buvo atlikti savo jėgomis ir bendru darbu, naudojant bendras lėšas ir kiekvieno asmenines lėšas. Pirtis nėra registruotas pastatas, jo vertė 8 000 Eur. Gyvenant bendrai iškilo poreikis įsigyti garažą, skirtą automobiliui laikyti. Ieškovė 2015 m. už 800 Eur nupirko kilnojamąjį garažą, kuris buvo laikomas, juo naudojamasi (duomenys neskelbtini).
5. 2017 m. birželio 15 d. bendru sutarimu ir bendromis lėšomis S. K. vardu iš UAB „Margučiai“ įgytas traktorius Mitsubishi ST-1510, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. birželio 28 d. plūgas U032 1-0K, 2023 m. birželio 20 d. plaktukinis smulkintuvas, žoliapjovė, 2021 m. balandžio 16 d. automobilis Opel Meriva. Nurodytas turtas buvo įgytas bendru tikslu ir bendriems jungtinės veiklos parnerių poreikiams, jų vykdomai žemės ūkio veiklai vykdyti, kasdieniams darbams palengvinti ir būtent šiems tikslams naudojamas. Ieškovė nuo 2000 m. kartu su S. K. laikė karves, kiaules, vištas, parduodavo pieną, varškę, mėsines vištas, kiaulieną. Ieškovė rūpinosi guvuliais, sodino daržus, augino daržoves, kurias taip pat parduodavo, todėl iš namų ūkio generavo pakankamas pajamas. Tokiu būdu sugyventiniai turėjo papildomų pajamų, gyveno ūkiškai, kūrėsi ir plėtė savo ūkį. tuo pačiu tikslu įgijo žemės ir technikos.
6. Šalys rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos nebuvos pasirašiusios. Nuo (duomenys neskelbtini), t. y. dvidešimt ketverius metus kartu gyveno ir turėjo artimus šeiminiams tarpusavio santykius, vedė bendrą ūkį, rūpinosi bendra buitimi ir gerino gyvenimo sąlygas, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad nurodytu laikotarpiu šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Šalių jungtinė veikla baigėsi (duomenys neskelbtini) S. K. mirties.
Atsiliepimas
7. Atsakovai atsiliepimu teismo prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
8. Atsakovai nurodė, kad ieškinyje yra nurodomos tikrovės neatitinkančios ir melagingos faktinės aplinkybės. Ieškovė ir atsakovų tėvas S. K. nenutarė 2000 m. gyventi drauge kaip šeima ir kaip šeima niekuomet negyveno bei jokios bendros veiklos nevykdė. S. K. ieškovę gyventi, adresu (duomenys neskelbtini), priėmė iš gailesčio, po to, kai ją iš savo namų išvijo jos sesuo V. G. dėl nuolatinio girtavimo. Tuo metu S. K. draugavo su V. G. vyru P. G. ir sužinojęs apie ieškovės situaciją, būdamas geros širdies žmogus ir norėdamas jai padėti, kad ji neliktų gatvėje, sutiko leisti jai apsigyventi pas save ir naudotis vienu kambariu, bei bendrojo naudojimo patalpomis, taip pat išskyrė žemės plotelį daržovėms auginti, leido laikyti jos atsivestą karvę, o už tai paprašė padėti prižiūrėti jo auginamus gyvulius. S. K. nebuvo ūkininkas ir adresu (duomenys neskelbtini), niekada nebuvo registruota ūkinių gyvūnų laikymo vieta, ką patvirtina ir Žemės ūkio duomenų centro pažyma. S. K. gyvulius laikė, augino daržoves tik savo reikmėms patenkinti ir jokių pajamų iš to negaudavo. Ieškovė pas atsakovų tėvą į jo gyvenamąją vietą atsikėlė ne susitarimo kurti šeimą ir vykdyti bendrą jungtinę veiklą, o panaudos sutarties pagrindu. Atsikraustydama ieškovė pasiėmė tik asmeninio naudojimo daiktus ir atsivedė vieną karvę. Nurodytos aplinkybės yra puikiai žinomos atsakovei R. B., kuri tuo laiku draugavo su V. G. ir žinojo ieškovės situaciją bei paprašyta tėvo pati parvežė ieškovę gyventi į tėvo namus.
Šalies argumentai
9. Nors ieškinyje nurodo, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis ir darbu prisidėjo ir kartu su S. K. įgijo žemės sklypus, žemės ūkio techniką ir kitus padargus, prisidėjo prie gyvenamojo namo remonto, pirties statybų, garažo ir kitų kilnojamųjų daiktų įsigijimo, tačiau ieškovė nepateikia absoliučiai jokių, objektyvių, nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Tokių duomenų ieškovė ir negali pateikti, kadangi ji, gyvendama pas S. K., praktiškai niekada nedirbo ir iš esmės jokių pajamų negaudavo. Kyla klausimas kokiu būdu ir iš kokių lėšų ieškovė neva tai prisidėjo prie ieškinyje minimo kilnojamojo ir nekilnojamo turto įsigijimo ir / ar pagerinimo. Atsakovų tėvas dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, gavo gerą atlyginimą, išeitinę kompensaciją, vėliau ir pensiją. Mirus S. K. mamos O. K. broliui P. A., S. K. paveldėjo butą, kurį vėliau pardavė ir gavo pajamų. Taip pat S. K. pardavė senelių mišką. Už gautas lėšas S. K. pirko traktorių, ūkio padargus, automobilį Opel Meriva ir kitus daiktus.
10. Klaidingai nurodoma, kad 2000 m. ieškovei atsikėlus gyventi į S. K. priklausančią gyvenamojo namo dalį, jo būklė buvo avarinė, buvo būtinas remontas, kadangi gyvenamasis namas buvo geros būklės ir naujai suremontuotas. S. K. ir dukra R. B. su vyru T. B. namą suremontavo iki 2000 m. ir jį atidalino į dvi dalis, nes R. B. su šeima tuo metu gyveno mamai Z. K. priklausančioje namo dalyje. Z. K. jos gyvenamojo namo dalis priklausė iki pat mirties (duomenys neskelbtini). Z. K., priešingai nei nurodyta ieškinyje, savo gyvenamojo namo dalį prižiūrėjo, ją naudojo kaip vasarnamį, puoselėjo aplinką. S. K. iki savo mirties yra daręs kosmetinį savo gyvenamojo namo dalies remontą, tačiau tam naudojo savo asmenines lėšas ir darbą, kadangi buvo nagingas ir gebėjo atlikti vidaus apdailos darbus. Ieškinyje nurodyti neva tai atlikti gyvenamojo namo dalies remonto darbai ir išlaidos yra niekaip nepagrįsti jokiais įrodymais, nurodytos remonto išlaidos yra akivaizdžiai nerealios, kadangi tokios kainos 2006 m. neegzistavo, juolab, kad tuo metu dar net nebuvo įvestas euras. Ieškovė nurodo, kad buvo įrengta veranda, tačiau veranda gyvenamajame name buvo įrengta statant patį gyvenamąjį namą dar 1938 m. ir tai yra pažymėta Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje. Ieškovė niekaip neprisidėjo ir prie pirties statybų. Pirtį S. K. statė pats, jam padėjo jo sūnėnai G. A. ir Ž. K., o pirties statyboms reikalingas medžiagas pirko iš savo asmeninių lėšų, tuo tarpu pirties statybai reikalingus rąstus parsivežė iš tuo metu jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusio miško. Ieškovė tik neatlygintinai naudojosi pirtimi. Ieškovės nurodyta pirties, kuri jau yra gerokai nusidėvėjusi ir net nėra įregistruota, vertė, yra nepagrįsta jokiais duomenimis, o išgalvota ir neatitinka realios vertės. Ieškovė nurodė, kad piniginių lėšų pirties statybai gavo pardavusi butą (duomenys neskelbtini) ir pigiau nusipirkusi butą (duomenys neskelbtini), tačiau tai yra melagingi teiginiai, o tai patikrinti galima išreikalavus iš ieškovės abiejų butų pirkimo-pardavimo sandorius, kuriuose matysis parduoto ir pirkto butu kainos.
11. Dar vienas akivaizdus ieškovės melas yra tai, kad ji 2015 m. už 800 Eur nupirko kilnojamąjį garažą, kuris buvo laikomas, juo naudojamasi (duomenys neskelbtini), nors minėtą garažą S. K. įsigijo dar maždaug 1992 m. Šis garažas ilgą laiką stovėjo kitoje sodybos vietoje, kur S. K. laikydavo savo automobilį. 2015 m. S. K. metalinį garažą perdažė ir perkėlė arčiau gyvenamojo namo, kaip pats tuo metu sakė, tam, kad žiemą mažiau sniego reikėtų kasti ir paprasčiau būtų automobiliu nuvykti į miestą. Žemės sklypus S. K. įgijo asmeninėmis savo lėšomis ir savo asmeniniams poreikiams tenkinti, ieškovė niekaip (finansiškai ar kitaip) neprisidėjo prie minėto turto įsigijimo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jai pretenduoti į svetimą turtą. Kai kurie ieškinyje minimi kilnojamieji daiktai neegzistuoja.
12. Vertinant ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji su S. K. gyveno kaip šeima, svarbu ir tai, kad jis niekada nėra nurodęs atsakovams tokios aplinkybės, nors atsakovų santykiai su tėvu visuomet buvo geri ir artimi. Be to, S. K. nuo (duomenys neskelbtini) sirgo (duomenys neskelbtini), todėl žinojo, kad gali greitai mirti. Tai žinodamas, S. K. nesudarė testamento ar kitu būdu neperrašė ieškovei jokio turto, nors tokią galimybę neabejotinai turėjo. S. K. būnant ligoninėje, jis asmeniu, kuris būtų informuojamas apie jo sveikatos būkle nurodė atsakovę R. K., o ne tariamą savo sugyventinę ieškovę. Galiausiai, 2023 m. vasarą atsakovams svečiuojantis pas tėvą, jis įausdamas, kad artėja mirtis, su atsakovais aptarė savo laidotuves, palikimo klausimus, nurodė, kad yra atsidėjęs 4 000 Eur, kurie turėtų būti skirti jo laidotuvėms. S. K. mirus, jo laidotuves organizavo atsakovai, kurie apmokėjo laidojimo išlaidas (3 218,60 Eur). Ieškovė neprisidėjo prie S. K. laidotuvių išlaidų, jo laidojimo procesu visiškai nesidomėjo, neprižiūri S. K. kapo, kas rodo, kad pati ieškovė nelaikė S. K. artimu žmogumi. Juolab, kad S. K. nurodytų 4 000 Eur, skirtų jo laidotuvėms, ieškovė atsakovams neperdavė, tokiu būdu galimai pasisavindama svetimą turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, t. y.:
13.1. pripažino, kad jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieškovė ir S. K. lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo šį kilnojamąjį turtą: traktorių Mitsubishi ST-1510, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) (4 000 Eur vertės); plūgą U032 1-0K (160 Eur vertės); plaktukinį smulkintuvą (1 050 Eur vertės); žoliapjovę (1 000 Eur vertės); automobilį Opel Meriva, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) (2 200 Eur vertės); kilnojamą metalinį garažą (800 Eur vertės); statybines medžiagas, iš kurių pastatyta pirtis (8 000 Eur vertės), esančius adresu (duomenys neskelbtini); taip pat nekilnojamąjį turtą: žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 0,5959 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (9 540 Eur vertės); žemės ūkio paskirties žemės sklypą 0,1138 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (755 Eur vertės);
13.2. atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės nurodytos jungtinės veiklos metu įgytą turtą ir natūra lygiomis dalimis asmeninės nuosavybės teise atsakovams priteisė nurodytą kilnojamąjį turtą ir nekilnojamąjį turtą, o ieškovei iš atsakovų priteisė iš kiekvieno po 4 584,16 Eur piniginę kompensaciją;
13.3. priteisė ieškovei iš atsakovų iš kiekvieno po 333,33 Eur dydžio piniginę kompensaciją už gyvenamojo namo dalies, adresu (duomenys neskelbtini), pagerinimą.
13.4. kitoje dalyje ieškinį atmetė. Taip pat ieškovei iš atsakovų priteisė po 938,33 Eur bylinėjimosi išlaidų. Valstybei iš atsakovų priteisė po 74 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir po 13,21 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
14. Teismas nustatė, kad nuo 2000 m. ieškovė apsigyveno pas S. K. jo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalyje. 2013 m. lapkričio 29 d. S. K. iš valstybės nusipirko žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 0,5959 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės ūkio paskirties žemės sklypą 0,1138 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2017 m. birželio 15 d. S. K. nusipirko traktorių Mitsubishi ST-1510, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 4 000 Eur; 2017 m. birželio 28 d įsigijo plūgą U032 1-0K, kurio vertė 160 Eur; 2023 m. birželio 20 d. įsigijo plaktukinį smulkintuvą, kurio vertė 1 050 Eur; 2021 m. balandžio 16 d. įsigijo automobilį Opel Meriva, kurio vertė 2 200 Eur; taip pat įsigijo žoliapjovę, kurios vertė – 1 000 Eur.
15. Namų valdoje, kur gyveno ieškovė ir S. K., yra kilnojamas metalinis garažas, buvo pastatyta rąstinė pirtis, kuri nėra įregistruota, kaip statinys. Po S. K. mirties (duomenys neskelbtini) jo palikimą lygiomis dalimis priėmė atsakovai. Dalis ginčo turto yra registruota jų vardu. Nuo 2024 m. birželio mėn. atsakovų reikalavimu ieškovė išsikraustė iš S. K. namų valdos.
16. Teismas sprendė, kad byloje įrodyta, jog ieškovė ir S. K. buvo sudarę nerašytinį susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais buvo siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę – ieškovės ieškinyje nurodytą ginčo turtą bendros šių asmenų buities gerinimui, jų vykdytos bendros žemės ūkio veiklos efektyvumo didinimui, patogesnio bendro gyvenimo sukūrimui. Byloje įrodytas ieškovės ir S. K. nuolatinis ir pastovus bendras gyvenimas, trunkantis itin ilgą laiką (daugiau nei 23 metus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu.
17. Teismas nurodė, kad ieškovė patvirtino, jog vedė bendrą ūkį kartu su S. K., jie kartu gyveno kaip vyras ir žmona. S. K. jai siūlė tuoktis, tačiau ji nesutiko. Kartu su S. K. jie vertėsi žemės ūkio veikla – augino gyvulius, daržoves, uogas. Užaugintą produkciją pardavinėdavo. Už parduotą žemės ūkio produkciją gautas pinigines lėšas kartu su S. K. taupė ir naudojo savo buičiai gerinti. Už jas nusipirko nurodytą turtą – žemės ūkio techniką, transporto priemonę, kilnojamąjį garažą, žemės sklypus, kuriuose buvo daržai ir ganyklos. Kartu savo jėgomis pasistatė pirtį, remontavo namo dalį, kurioje gyveno. Teismas taip pat akcentavo, kad liudytojos P. K., G. D. patvirtino, jog ne tik jie, bet ir kiti asmenys pirko iš ieškovės ir S. K. žemės ūkio produkciją (pieną, uogas ir kt.). Jie gyveno iš dalies ir iš jų užaugintos žemės ūkio produkcijos. Ieškovė ir S. K. gyveno kaip šeima, kartu bendrai dirbo žemės ūkyje, buityje, kartu statėsi pirtį, remontavo namą. Teismas nusprendė, kad šie liudytojų parodymai atitinka ieškovės paaiškinimus, todėl priešingi atsakovų, kaip bylos dalyvių, turinčių suinteresuotumą bylos baigtimi, paaiškinimai atmesti.
18. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie ieškovės atliktus mokėjimus už S. K. vardu įgytą ginčo turtą, tačiau byloje nustatyta, jog ieškovė su S. K. pajamas už parduotą žemės ūkio produkciją gaudavo grynais pinigais, kurie buvo kaupiami. Ieškovė jau nuo (duomenys neskelbtini) pradėjo gauti senatvės pensiją. Už ginčo turtą, išskyrus žemės sklypus, taip pat buvo sumokėta grynais pinigais. Akcentavo, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų.
19. Teismas nurodė, kad ir pats ginčo turto pobūdis – žemės sklypai ir žemės ūkio technika, kurie ir buvo naudojami ieškovei ir S. K. vykdant žemės ūkio veiklą, metalinis garažas (naudojamas bendrų daiktų, užaugintos produkcijos sandėliavimui), pirtis (naudojama higienos reikmėms, skalbimui – gyvenamajame būste nebuvo komunalinių patogumų), transporto priemonė - teismo vertinimu, atitiko ieškovės ir S. K. vykdytą bendrą žemės ūkio veiklą, dėl ko dar kartą patvirtina buvus nerašytinį jungtinės veiklos susitarimą. Pripažino, kad tiek ieškovės, tiek S. K. valia įgyjant / sukuriant ginčo turtą buvo nukreipta būtent į bendro turto įgijimą, siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę nurodytų tikslų. Po 2014 m. buto įgijimo ieškovė jokio kito turto savo vardu neįgijo, nors gavo pajamas (tiek pensiją, tiek aptartas pajamas iš žemės ūkio veiklos).
Atsiliepimas
20. Teismas pažymėjo, kad atsakovė R. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog namų valdoje esantis kilnojamas metalinis garažas nebuvo S. K., jis jo nepirko, tačiau atsiliepime atsakovai nurodė, kad garažą S. K. įsigijo 1992 m. Atsakovų pozicija šiuo klausimu prieštaringa, todėl teismas, įvertinęs tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog jau iki 2000 m. garažas stovėjo namų valdoje, jis stovėjo ir ieškovei gyvenant su S. K. bei stovi šiuo metu, juo visą laiką naudojosi namų valdos naudotojai – tame tarpe ir ieškovė su S. K., jokie kiti asmenys niekada pretenzijų į garažą nėra pareiškę, pripažino, kad garažas buvo nusipirktas ieškovės nurodytomis aplinkybėmis iš tuometinio jo savininko (bylos nagrinėjimo metu nenustatyto asmens) už 800 Eur, įgyvendinant minėtą jungtinės veiklos sutartį ir tapo ieškovės bei S. K. nuosavybe.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismas nurodė, kad ieškovė patvirtino, jog matininkei matuojant valstybinę žemę, kurioje ganėsi jos gyvuliai bei buvo auginamos daržovės, ji pasiūlė ieškovei šią žemę įsigyti, dėl ko 2013 m. lapkričio 29 d. S. K. iš valstybės nusipirko žemės ūkio paskirties žemės sklypus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose ir toliau ji su S. K. vykdė žemės ūkio veiklą. Žemės ūkio veiklos vykdymui buvo įgyti ir traktorius, plūgas, plaktukinis smulkintuvas, žoliapjovė. Metalinis garažas visada stovėjo namų valdoje. Jo savininkui ieškovė sumokėjo 800 Eur, nusipirkdama garažą. Šiuo metu jis ir toliau stovi namų valdoje. Kadangi name nebuvo komunalinių patogumų, ieškovė ir S. K. nusprendė pasistatyti pirtį. Visas šis turtas buvo finansuojamas tiek jos, tiek S. K. lėšomis (darbo užmokestis, pensijos), tiek iš bendros žemės ūkio veiklos produkcijos gautomis lėšomis. Teismas sprendė, kad šie ieškovės paaiškinimai apie ginčo turto įgijimo/sukūrimo tikslą, aplinkybes bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Juos iš dalies patvirtino anksčiau aptarti liudytojų P. K., G. D. parodymai. Teismas įvertinęs ieškovės ir liudytojų P. K. bei G. D. parodymus, sprendė, kad yra pagrindas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į dalį ginčo turto, sukurto jungtinės veiklos pagrindu. Atsižvelgęs į aptartą ieškovės indėlį tiek piniginėmis lėšomis (asmeninėmis (pensija), bendromis su S. K. iš žemės ūkio veiklos, tiek tiesioginiu darbu (bylos duomenys patvirtino, kad ieškovė pati tiesiogiai prisidėjo prie pirties statybų, namo dalies remonto, bendros žemės ūkio veiklos), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas nusprendė, jog yra pagrįsta nustatyti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo turto.
22. Teismas konstatavo, kad kilnojamojo ir nekilnojamojo turto bendra vertė yra 27 505 Eur, todėl ieškovei priklausanti dalis yra 13 752,50 Eur. Atsakovai nurodyto turto vertės neginčijo, o teismas nenustatė, kad ieškovės nurodyta turto vertė būtų akivaizdžiai per didelė ir neatitiktų realios galimos vertės. Atsižvelgęs į itin konfliktiškus bylos šalių santykius, į aplinkybes, kad į ginčo turto sudėtį įeinantys žemės sklypai, yra prie namų valdos, kurią paveldėjo ir naudoja atsakovai, jų apdirbimui yra skirta žemės ūkio technika, metalinis kilnojamas garažas bei statybinės medžiagos, iš kurių pastatyta pirtis, taip pat minėtoje namų valdoje, kurią naudoja atsakovai, ieškovė, šiuo metu gyvendama mieste (bute), turi itin ribotas galimybes naudotis ginčo turtu, teismas sprendė, kad pagrįsta visą ginčo turtą natūra priteisti atsakovams, iš jų ieškovei priteisiant pusės šio turto vertės piniginę kompensaciją (po 4 584,16 Eur iš kiekvieno atsakovo).
23. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodė, jog gyvendama kartu su S. K., remontavo jo gyvenamojo namo dalį ir bendra namo pagerinimų vertė buvo 10 000 Eur, dėl ko atsakovai privalo sumokėti jai 5 000 Eur kompensaciją. Atsakovai nurodė, kad namas nebuvo gerinamas, o jei ir buvo daromas remontas – jis jau susidėvėjęs. Teismas įvertino, kad ieškovės ir liudytojų parodymais byloje nustatyta, jog ieškovė ir S. K. bendru darbu ir bendromis bei asmeninėmis lėšomis remontavo gyvenamojo namo dalį, kurioje gyveno, buvo pakeisti langai, atnaujinama išorės ir vidaus apdaila, iš esmės rekonstruota veranda. Įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie namo remontą, tai, kad ieškovė name gyveno, juo naudojosi daugiau nei 23 metus, taip pat atsakovų pateiktas namo nuotraukas, iš kurių matyti, jog name sudėti plastikiniai langai, tačiau vidinė ir išorinė apdaila tam tikrose vietose itin susidėvėjusi, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad ieškovė turi teisę į 1 000 Eur kompensaciją iš atsakovų (po 333,33 Eur iš kiekvieno atsakovo).
24. Atsakovai teismo taip pat prašė taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams, tačiau teismas sprendė, kad toks jų prašymas yra nepagrįstas. Ieškovės reikalavimams dėl ginčo turto taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė tik po S. K. mirties 2024 m. vasario 18 d., kai atsakovų buvo priversta išsikraustyti iš namų valdos, suprato, kad atsakovai nepripažįsta jos teisių į ginčo turtą. Ieškinys teismui pateiktas 2024 m. gegužės 17 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir atsakovų prašymas taikyti ieškinio senatį atmestas.
25. Ieškovė patyrė 200 Eur žyminio mokesčio išlaidų (nuo 222 Eur mokesčio dalies buvo atleista), 2 615 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai. Valstybės išlaidos procesinių dokumentų įteikimui yra 39,65 Eur. Visos šios išlaidos lygiomis dalimis priteistos iš atsakovų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
26. Atsakovai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės.
27. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
27.1. Teismo išvados yra grindžiamos ne byloje esančių įrodymų visuma, o ieškovės žodiniais paaiškinimais, kurie yra prieštaringi, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl teismas neturėjo pagrindo jais aklai vadovautis ir vertinti juos kaip patikimus, detalius, nuoseklius ir lemiamus priimant ginčijamą teismo sprendimą Teismas, padaręs abejotiną išvadą, kad ieškovė ir S. K. siejo jungtinės veiklos santykiai, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais ir nenustatinėjo ar tarp ieškovės ir S. K. buvo susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios nuosavybės teise, nenustatinėjo ieškovės ir S. K. įnašų dydžio į ginčo turto sukūrimą, nevertino byloje esančių įrodymų apie ieškovės ir S. K. finansines galimybes įgyti ar prisidėti prie ginčo turto įgijimo, nevertino nekilnojamų daiktų įgijimo specifikos.
27.2. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovė nuo 2000 m. apsigyveno pas S. K., tačiau atsakovai tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek ir apklausiami teisme, nurodė, kad ieškovė ir S. K. nebuvo siejami artimų santykių, o S. K. ieškovei savo namo dalyje leido gyventi tik iš gailesčio, kuomet ieškovę iš savo namų išvijo jos sesuo dėl nuolatinio girtavimo. Atsakovai iki pat S. K. mirties bendravo su savo tėvu ir šis niekada nebuvo nurodęs atsakovams, kad tėvą ir ieškovę sieja artimi santykiai ir / ar kad turtas įgyjamas bendromis lėšomis ar darbu.
27.3. Pirmosios instancijos teismas atsakovų paaiškinimais nesivadovavo nurodydamas, kad atsakovai yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau ieškovės ir iš dalies jos pasikviestų liudytojų, suinteresuotumas bylos baigtimi buvo ne ką mažesnis, todėl teismas ypatingą dėmesį turėjo skirti kitų įrodymų, patvirtinančių arba paneigiančių šalių paaiškinimus, ištyrimui, tačiau to nepadarė.
27.4. Ieškovei ir S. K. gyvenant kartu joks registruotinas turtas nebuvo įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teise. S. K. nuo 2021 m. sirgo (duomenys neskelbtini), todėl žinojo, kad gali greitai mirti. Tai žinodamas, S. K. nesudarė testamento ar kitu būdu neperrašė ieškovei jokio turto, nors tokią galimybę neabejotinai turėjo. Labiau tikėtina, kad tarp ieškovės ir S. K. buvo susiklostę ne jungtinės veiklos, o panaudos teisiniai santykiai, S. K. leidžiant ieškovei neatlygintinai gyventi jam priklausiusioje namų valdoje.
Žemesnės instancijos teismas
27.5. Teismo išvada, kad tarp ieškovės ir S. K. buvo susitarimas bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti ginčo turtą, yra pagrįsta vien tik ieškovės pateiktų paaiškinimų pagrindu. Nesutiktina, kad tai yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis buvus susitarimą įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes vien tik nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu ar bendro ūkio vedimas, nėra pakankamas pagrindas, pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl tam tikro turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovės paaiškinimus paneigia ne tik lygiaverčiais laikytini atsakovų paaiškinimai, bet ir byloje esantys objektyvūs įrodymai, kad ginčo turtas buvo įgytas tik S. K. vardu, o registruotinas turtas įgytas asmenine S. K. nuosavybe.
27.6. Byloje ieškovė nepateikė absoliučiai jokių įrodymų apie savo įnašą į ginčo turto sukūrimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad S. K. buvo ūkininkas, vykdė individualią veiklą ar žemės ūkio veikla vertėsi kitais komerciniais pagrindais. (duomenys neskelbtini), kur gyveno S. K., buvo registruota žemės ūkio ir kaimo valda, tačiau tai tik patvirtina atsakovų nurodytą faktinę aplinkybę, kad žemės ūkio veikla S. K. vertėsi daugiausia savo asmeninių poreikių patenkinimui. Neatmestina, kad ieškovė ar S. K. kažkokią dalį užsiaugintos produkcijos galėjo parduoti kaimynams ar kitiems tretiesiems asmenims, tačiau nėra jokių duomenų, kad šios pajamos būtų buvusios reikšmingos ir leidusios ieškovės žodžiais tariant jai susitaupyti reikšmingas pinigų sumas, o juo labiau nėra jokių įrodymų, kad šios tariamos pajamos buvo panaudotos ginčo turtui įsigyti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir visiškai nepasisakė dėl ieškovės ir S. K. turtinės padėties jų gyvenimo kartu laikotarpiu. Ši aplinkybė reikšminga vertinant ieškovės tariamą įnašą į ginčo turto sukūrimą..
Žemesnės instancijos teismas
27.7. Nors prispausta įrodymų, ieškovė teisme mėgino kelti kitokias pirties pastatymo ir finansavimo versijas, tačiau akivaizdu, kad tokie paaiškinimai teismo privalėjo būti vertinami kritiškai. Duomenų, kad ieškovė asmeninėmis lėšomis ar darbu prisidėjo prie pirties statybų byloje nebuvo pateikta. Ir priešingai, ne tik atsakovai nurodė, bet ir ieškovė patvirtino, kad S. K. buvo nagingas, gebėjo remontuoti, statyti, todėl labiau tikėtina, kad būtent S. K. savo asmeniniu darbu ir pasistatė pirtį. Vien tai, kad ieškovė eilę metų naudojosi pirtimi, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė įgijo nuosavybės teises į dalį šio turto. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad atsakovai neginčijo ieškovės nurodytos pirties ir kito turto verčių. Atsiliepime į ieškinį atsakovai nedviprasmiškai nurodė, kad pirtis yra nusidėvėjusi, neįregistruota kaip statinys, o vertė yra nepagrįsta jokiais duomenimis ir neatitinka realios vertės.
27.8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovei gyvenant su S. K. ji už 800 Eur nusipirko metalinį garažą. Nei kada, nei iš kokios asmens ieškovė tariamai pirko metalinį garažą, teismas skundžiamame sprendime nenurodė, apsiribojęs išvada, kad 2000 m. garažas namų valdoje jau stovėjo, jis stovėjo ir ieškovei gyvenant su S. K. bei stovi šiuo metu. Atsakovų poziciją dėl garažo įsigijimo aplinkybių teismas įvertino kaip prieštaringą, tačiau ieškovės vertino kaip nuoseklią ir įrodytą. Toks teismo vertinimas kelia pagrįstų abejonių dėl teismo šališkumo nagrinėjamu atveju, nes ieškovės pozicija dėl metalinio garažo įsigijimo buvo akivaizdžiai nenuosekli ir prieštaringa.
27.9. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė nuostatas dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo. Sutiktina, kad šalių santykiai nėra geri, bendras naudojimasis ginčo turtu iš tiesų nėra galimas, todėl atidalinti natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypų nebūtų galimybės, tačiau visiškai nėra pagrindo išvadai, kad visi kiti kilnojamieji daiktai, tokiu atveju, jei būtų buvęs pagrindas juos atidalinti, turėtų natūra būti priteisti atsakovams. Ginčo turto vertė nagrinėjamoje byloje iš esmės net nebuvo nustatinėjama, todėl visiškas ginčo turto atidalijimas natūra turtą priteisiant atsakovams, o ieškovei priteisiant piniginę kompensaciją, neatitiktų ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
27.10. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai iš atsakovų ieškovės naudai priteisė 1 000 Eur piniginę kompensaciją už gyvenamojo namo dalies, pagerinimą. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad jai gyvenant pas S. K., gyvenamojo namo dalis buvo pagerinta, taip pat duomenų, jog pagerinimas atliktas iš ieškovei priklausiusių lėšų. Nėra ginčo, kad S. K. kažkada galimai yra daręs tam tikrus einamuosius namo dalies remonto darbus, tačiau akivaizdu, kad jie buvo skirti namo dalies būklei išlaikyti, o ne ją gerinti. ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad jai gyvenant pas S. K., gyvenamojo namo dalis buvo pagerinta.
Atsiliepimas
28. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą teismo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
29. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
29.1 S. K. ir ieškovė drauge gyventi ir puoselėti šeimos santykiams artimus santykius pradėjo būdami brandaus amžiaus. Būtent S. K. pasikvietė ieškovę gyventi į savo namus ir kartu kurti bendrą gyvenimą. Jie gyveno kaip sugyventiniai, nepaisant to, kad santuoka nebuvo sudaryta, viso bendro gyvenimo metu laikotarpiu nuo 2000 m. iki (duomenys neskelbtini) palaikė artimus santykius, taip pat vedė bendrą ūkį, dirbo drauge, gerino savo buitį, materialinę gerovę. Bendro gyvenimo pradžioje ieškovė į S. K. namus atsivežė gyvulius, pradėjo auginti derlių, kurį kartu su pieno produktais ir mėsa parduodavo. Tokie aktyvūs bendrosios jungtinės veiklos dalyvių veiksmai rodo jų suderintą valią ir siekį dirbti bendrame namų ūkyje, gauti pajamas. Turto, darbo, lėšų kooperavimas siekiant bendro rezultato byloje taip pat nėra paneigtas. Bendromis iš žemės ūkio produkcijos gautomis lėšomis išmokėjo S. K. po santuokos nutraukimo likusias skolas, vykdė neįvykdytas prievoles dėl buvusios sutuoktinės ir nepilnamečio sūnaus išlaikymo.
29.2 Testamento nepalikimas nesudaro prielaidos paneigti ieškovės ir S. K. bendros jungtinės veiklos teisinių santykių. Jų santykiuose dominavo bendras tikslas sukurti bendrą materialinę gerovę bendro gyvenimo ir bendro darbo pagrindu
29.3 Ieškovė nedirbo pagal darbo sutartį samdomo darbo, tad ji visas pastangas ir jėgas atidavė dirbdama bendrame šeimos ūkyje, augindama gyvulius, juos prižiūrėdama, realizuodama gautą produkciją, taip pat augindama daržoves, uogas, bei juos realizuodama. Nors jokios teisinės formos ūkio ieškovė nebuvo registravusi, tačiau darbas bendrame namų ūkyje buvo pelningas, ieškovė ir S. K. sutaupydavo pakankamas lėšas, kurias bendro susitarimo pagrindu skirdavo numatytiems pirkiniams įgyti, būstui (S. K. namo dalis) susiremontuoti, žemės sklypams ir žemės ūkio technikai, garažui įgyti, pirčiai pasistatyti.
29.4 Neteisingi apeliantų teiginiai, kad S. K. žemės sklypus nuomojosi, todėl turėjo pirmumo teisę juos įsigyti. Remiantis pateiktomis teismui žemės nuomos deklaracijomis, S. K. nuomojosi 1,5 ha ir 2,15 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Nuomojami žemės sklypai S. K. nebuvo parduoti.
29.5 Ieškovė neatliko jokių mokėjimo pavedimų, nes ji neturėjo banko sąskaitos ir prie visų bendros jungtinės veiklos pirkimų prisidėjo grynaisiais, kurie buvo jos sutaupyti ir laikomi jos žinioje bei paduodami S. K., esant susitarimui įgyti tam tikrą daiktą.
Šalies argumentai
29.6 Apeliantų teiginiai, kad žemės sklypai gali būti pripažinti įgytais bendrosios dalinės nuosavybės teisės pagrindu tik jei ieškovė įrodytų, kad sklypas įgytas ieškovės ir S. K. bendromis lėšomis, yra per siauras įrodinėjimo dalyko aiškinimas žemės sklypų įgijimo kontekste. Ieškovė pagrindė tiek susitarimą dėl žemės sklypų įgijimo bendram tikslui ir bendrai veiklai ūkyje, tiek aplinkybes, kad turtas buvo perkamas bendromis sugyventinių lėšomis ir ilgus metus (dešimt metų) dirbamas, naudojamas, prižiūrimas, valdomas abiejų sugyventinių.
29.7 Nėra pagrindo abejoti, kad ieškovė įgijo metalinį garažą iš buvusio garažo savininko sutuoktinės, sumokėdama 800 Eur kainą pardavėjai. Garažas buvo patogus, reikalingas technikos laikymui, tad sutarus su tuo metu jau mirusio J. L. sutuoktine jis buvo nupirktas bendros jungtinės veiklos metu bendriems poreikiams tenkinti, bendrai įgytos technikos, priemonių laikymui
29.8 Jungtinės veiklos dalyviai remontavo S. K. namo dalį, sudedami langus, atlikdami patalpų remontą, įrengdami naują verandą. Teismas gyvenamojo namo pagerinimo ir remonto darbus įvertino 1 000 Eur suma, pagal vidinį teismo įsitikinimą, nesant kitų byloje įrodymų apie atliktų darbų vertę. Ieškovė sutiko su tokiu teismo vertinimu
29.9 Teismas vadovavosi jungtinės veiklos dalyvių įnašų lygių dalių principu, nes byloje nebuvo pateikta kitų įrodymų apie S. K. didesnį indėlį į bendrą jungtinę veiklą, taip pat nebuvo duomenų apie kitokį susitarimą nei lygių dalių susitarimas bendroje jungtinėje veikloje. Ieškovė 2011 m. vasario 28 d. pardavė asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, (duomenys neskelbtini) ir šias lėšas 2014 m. rugpjūčio 21 d. panaudojo kito buto įsigijimui, o būtent ne bendros jungtinės veiklos tikslu asmeninės nuosavybės teise buvo įgytas butą. Butu S. K. ir ieškovė nesinaudojo, kadangi gyveno ir vedė bendrą ūkį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
31. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
32. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo konstatuotas ieškovės ir mirusio S. K. nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos vykdymo nuo 2000 m., nustatytas ieškovės ir S. K. tikslas sukurti ir įsigyti bendrą dalinę nuosavybę, todėl nustatyta ½ dalis ieškovės nuosavybės teisės į ginčo turtą, atsakovams turtą paliekant natūra, o ieškovei priteisiant piniginę kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą, siekdama konstatuoti, jog tarp jos ir mirusio S. K. buvo sudarytas nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos vykdymo, atitinkamai, buvo bendras tikslas įsigyti ir sukurti bendrą dalinę nuosavybę, todėl kartu suformuluotas reikalavimas pripažinti ginčo turtą bendra ieškovės ir S. K. daline nuosavybe, nustatant ieškovės ½ dalį ginčo turte ir priteisiant jos naudai iš atsakovų piniginę kompensaciją. Taip pat pateiktas prašymas priteisti kompensaciją už namo, kuriame sugyventiniai gyveno, pagerinimą.
Žemesnės instancijos teismas
34. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – konstatavo, kad jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieškovė ir S. K. lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo ginčo turtą, jį atidalino lygiomis dalimis atsakovams turtą priskiriant natūra ir įpareigojant ieškovės naudai išmokėti piniginę kompensaciją. Taip pat priteisė ieškovei iš atsakovų piniginę kompensaciją už namo dalies pagerinimą. Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad nors byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginius, tačiau jos ir jos prašymu pakviestų liudytojų parodymai patvirtino ieškovės teiginius, t. y. jog šalys išties sudarė nerašytinį susitarimą dėl jungtinės veiklos vykdymo, turėjo bendrą tikslą kurti ir įsigyti bendrą dalinę nuosavybę vykdant žemės ūkio ir kitus su tuo susijusius darbus, remontavo namą, kuriame gyveno, todėl ieškovė prie jos ir S. K. vykdytos jungtinės veiklos, įsigyto turto, prisidėjo tiek fiziniu darbu, tiek asmeninėmis lėšomis.
35. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi laikosi pozicijos, jog šalys nebuvo sudariusios susitarimo nei dėl jungtinės veiklos, nei dėl bendro turto įsigijimo. Ieškovė su S. K. nevykdė bendros žemės ūkio veiklos, iš jos negeneravo didelių pajamų, o jei tokios buvo, tai tik asmeninių poreikių patenkinimui. Visas ieškovės nurodytas turtas buvo įgytas iš asmeninių S. K. lėšų. Taip pat akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ieškovės atžvilgiu, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai teikė prioritetą ieškovės ir jos pakviestų liudytojų parodymams.
Dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties (ne)sudarymo fakto ir ginčo turto (ne)padalijimo
36. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas). Santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams.
37. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
38. Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.
39. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Vadinasi, nuosavybės teisės atsiradimas jungtinės veiklos teisinių santykių pagrindu skiriasi nuo nuosavybės teisės į santuokos metu sutuoktinių įgytą turtą atsiradimo. Sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
40. Aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas). Taigi, nustačius šalių jungtinės veiklos pradžią bei faktą, kad nebuvo sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis, vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise ir šalių nuosavybės teisė taip pat turi būti įrodyta.
41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje ieškovė ir S. K. buvo sudarę nerašytinį susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais buvo siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę – ginčo turtą bendros šių asmenų buities gerinimui, jų vykdytos bendros žemės ūkio veiklos efektyvumo didinimui, patogesnio bendro gyvenimo sukūrimui. Sprendė, kad byloje įrodytas ieškovės ir S. K. nuolatinis ir pastovus bendras gyvenimas, trunkantis itin ilgą laiką (daugiau nei 23 metus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu. Atsakovai su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nurodydami, kad vien tik ieškovės ir S. K. gyvenimo kartu faktas negalėjo būti pakankamas faktorius, pirmosios instancijos teismui konstatuoti ieškovės ir S. K. susitarimą dėl bendrosios jungtinės veiklos sutartinių santykių egzistavimo, o juo labiau jų valios ir siekio sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.
42. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė į S. K. namus (į jam priklausančią gyvenamojo namo dalį) atsikėlė gyventi 2000 m. ir gyveno iki (duomenys neskelbtini), t. y. iki atsakovų pareikalavimo po S. K. mirties išsikelti iš jo namų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atsižvelgdama į tai, kad savo poziciją asmuo, siekiantis įrodyti bendros jungtinės veiklos faktą, gali įrodyti visais leistinais būdais, nustatė, kad ieškovė iš esmės jokių įrodomąją reikšmę turinčių rašytinių duomenų, t. y. leidžiančių daryti išvadą, kad tiek ieškovė, tiek S. K. be fakto, jog apsigyveno kartu, taip pat turėjo ir bendrą tikslą kartu tvarkyti ūkį, gauti iš to pajamas, kurti ar įgyti bendrą nuosavybę, į bylą nepateikė. Nors ieškovė savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad ji kartu su S. K. 24 metus kartu gyveno ir turėjo artimus šeiminiams tarpusavio santykius, vedė bendrą ūkį, rūpinosi bendra buitimi ir gerino gyvenimo sąlygas (abu prisidėjo prie automobilio, žemės ūkio technikos įsigijimo, gyvenamojo namo remonto ir rekonstrukcijos, aplinkos tvarkymo, augino gyvulius ir pašarą jiems), tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jungtinės veiklos tikslą, kuomet vertinamas dviejų asmenų galimas nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos – bendros nuosavybės sukūrimą ar siekį ją sukurti, sprendžia, kad vien ilgalaikis gyvenimas viename name negali būti savaiminis pagrindas pripažinti buvus šalių nerašytinį susitarimą vykdyti bendrą jungtinę veiklą. Akivaizdu, kad asmenims sudarius tokį susitarimą ir veiklą vykdžius net 24 metus, ieškovė negali neturėti visiškai jokių rašytinių įrodymų, tokių kaip patvirtinančių jos finansinį indėlį į ginčo turtą, komunalinių paslaugų sumokėjimą, nuotraukų iš bendro gyvenimo ir kt., juolab ieškovė šią aplinkybę įrodinėjo ir romantinių santykių aspektu.
43. Ieškovės nurodytais argumentais leidžia abejoti aplinkybė, kad jos teigimu vykdant jungtinę veiklą, ji pati asmeninės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. 2011 m. vasario 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavusi savo butą, adresu (duomenys neskelbtini), 1/8 dalių du pastatus, adresu (duomenys neskelbtini) už 28 600 Lt, 2014 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), už 32 000 Lt, jį tiek įsigijimo metu, tiek ir dabar traktuoja asmenine nuosavybe, nors lygiagrečiai jokių įrodymų, patvirtinančių jos turtinį įnašą į S. K. priklausantį ginčo turtą, neįrodinėja. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad S. K. (duomenys neskelbtini) diagnozuota (duomenys neskelbtini), todėl manytina, kad netgi atsižvelgus į bazines įprastas asmenų teisines žinias, t. y. į faktą, jog nesant sudarius santuokos ir nesant giminystės ryšio, taip pat žinant aplinkybę, kad visas asmeniui priklausantis turtas yra registruotas kaip jo asmeninė nuosavybė, asmuo, sužinojęs sudėtingos ligos diagnozę, galėtų imtis įteisinti šalių susitarimą dėl bendros dalinės nuosavybės sukūrimo. Kita vertus, pati ieškovė nenurodė, kad dar esant gyvam S. K., tiek jis pats, tiek ir ji, turėjo tokį tikslą, t. y. S. K. priklausantį turtą asmeninės nuosavybės teise registruoti jų bendra daline nuosavybe.
44. Pažymėtina, kad ieškovė taip pat nenurodė ir neįrodinėjo turtinio įnašo į ginčo turtą dydžio, galimos jo vertės. Remiantis VSDFV išrašo duomenimis, matyti, kad ieškovė nuo 2000 m. nedirbo (ankstesnių duomenų nėra), o (duomenys neskelbtini) pradėjo gauti senatvės pensiją. Nėra duomenų, kad ieškovės pasirinkimas nedirbti buvo nulemtas sveikatos problemų ir pan., nors ji nurodė, kad tuo metu tvarkė ūkį, prižiūrėjo gyvulius, tačiau jokių šią jos veiklą patvirtinančių duomenų byloje taip pat nėra. Jei vertinti ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji jau nuo 2000 m. pradžios persikėlė pas S. K. gyventi kartu perkeldama ir gyvulius, kurių laikymas jiems generavo pajamas, leidžiančias įsigyti vis naujo turto, manytina, jog per 24 metus ieškovė turėtų duomenų apie, pavyzdžiui, laikytus gyvulius, kadangi jie privalo būti registruojami dėl užkrečiamų ūkinių gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės, dėl bendrų žmonėms ir ūkiniams gyvūnams ligų (zoonozių) kontrolės (žr. Lietuvos Respublikos žemės ūkinio ministerijos ministro įsakymą „Dėl gyvulių registravimo ir identifikavimo taisyklių“ ir jo redakcijas nuo 2003 m. birželio 26 d.). Aplinkybę, kad gyvuliai bent paskutiniu metu laikyti nebuvo, patvirtina VĮ Žemės ūkio duomenų centro 2024 m. birželio 26 d. raštas atsakovei. Be to, kurį laiką ieškovės gaunama senatvės pensija nežymiai viršijo valstybės nustatytą minimalų vartojimo poreikių dydį, pavyzdžiui, 2021 m. Lietuvos Respublikoje nustatytas minimalus vartojimo poreikių dydis siekė 260 Eur, o ieškovės senatvės pensija tuo pačiu metu sudarė (duomenys neskelbtini). Ankstesniu laikotarpiu ieškovės senatvės pensija buvo dar mažesnė, o 2017 m., kuomet buvo įgyta nemaža dalis ginčo žemės ūkio įrankių, siekė vos (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad tokio dydžio pajamos yra būtinos asmeniui patenkinti savo minimalius asmeninius poreikius, o papildomo inventoriaus įsigijimas netgi loginiu požiūriu yra sudėtingas. Ieškovė nenurodė jokių kitų finansinių pajamų šaltinio, o jei vertinti aplinkybę, kad papildomos pajamos buvo gaunamos iš derliaus ar gyvulių laikymo ir pan., ieškovė nenurodė jų subendrinus su senatvės pensija, jog būtų galima vertinti jos mėnesines pajamas. Priešingai nei ieškovė, S. K. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nuo (duomenys neskelbtini) jam paskirta senatvės pensija, taip pat yra sudaręs ne vieną nekilnojamojo turto (paveldėto) pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pardavė paveldėtą turtą. Tai parodo būtent finansinį S. K. pajėgumą įgyti ginčo turtą. Kita vertus, net jei kartu gyvenančius asmenis tenkina toks finansinis modelis, kuomet didžiąją dalį pajamų uždirba tik vienas asmuo, byloje nėra jokių tokį šalių susitarimą patvirtinančių duomenų.
45. Be to, pateiktos žemės nuomos mokesčio deklaracijos, kuriose mokesčių mokėtoju įvardijamas būtent S. K., mokėjimo kvitas už 2014 m. ir VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2004 m. rugpjūčio 7 d. pranešimas apie žemės ūkio valdos ir kaimo valdos įregistravimą taip pat savaime neįrodo nei jungtinės veiklos buvimo, nei aplinkybės, jog ieškovė S. K. vardu atliko mokėjimus iš savo asmeninių lėšų, kadangi tai patvirtinančių įrodymų nėra. Pateikti įrodymai gali patvirtinti faktą, kad S. K. išties kurį laiką ūkininkavo ir pan., tačiau tai niekaip neįrodo pačios ieškovės prisidėjimo prie S. K. veiklos ar prie jo įgyto turto finansiniu įnašu.
46. Nors teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nevertina kiekvieno ginčo turto įgijimo aplinkybių, kadangi nenustatyta ieškovės ir S. K. jungtinė veikla, tačiau atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo išvadas dėl garažo įsigijimo. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog jau iki 2000 m. garažas stovėjo namų valdoje, jis stovėjo ir ieškovei gyvenant su S. K. bei stovi šiuo metu, juo visą laiką naudojosi namų valdos naudotojai, todėl pripažino, kad garažas buvo nusipirktas ieškovės nurodytomis aplinkybėmis iš tuometinio jo savininko, įgyvendinant minėtą jungtinės veiklos sutartį ir tapo ieškovės bei S. K. nuosavybe. Tokia išvada pirmosios instancijos teismas prieštarauja pats sau, kadangi visų pirma konstatuoja, jog garažas sklype stovėjo iki 2000 m., t. y. dar iki ieškovės įsikėlimo pas S. K., tačiau vis tiek konstatavo tai kaip jungtinės veiklos rezultatą, kas stokoja logikos.
47. Pažymėtina, jog pagal įrodinėjimo nuostatas faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2014). Nors ieškovės iniciatyva buvo apklaustos jos siūlymu pakviestos dvi liudytojos, kurios palaikė ieškovės procesinę poziciją, tačiau šiuo atveju, atsižvelgus į ilgą ieškovės ir S. K. viename name gyvenimo faktą, vien tik ieškovės paaiškinimai ir liudytojų parodymai, nesant visiškai jokių kitų rašytinių įrodymų, nesudaro pagrindo išvadai, kad šalys buvo sudariusios nerašytinį susitarimą dėl jungtinės veiklos vykdymo.
48. Atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgus į šios bylos dalyką, nerašytinės jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą turėjo įrodyti būtent ieškovė, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir klaidingai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovams, įpareigodamas paneigti ieškovės teiginius. Tokia teismo procesinė pozicija prieštarauja įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklėms, t. y. aplinkybę privalo įrodyti tas, kas teigia. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas nesivadovauti atsakovų procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje nurodytais parodymais dėl to, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Šioje byloje visos bylos šalys, t. y. tiek ieškovė, tiek atsakovai turi suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi byloje sprendžiama dėl jų teisių ir pareigų, tačiau bylos šalių teisinis suinteresuotumas yra skirtingas. Priešingos pozicijos nei ieškovė turėjimas savaime nesudaro pagrindo atmesti atsakovų argumentų ir jų nevertinti tiriant visas bylai aktualias faktines aplinkybes ir formuojant teismo įsitikinimą jų (ne)buvimu.
49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog tarp ieškovės ir S. K. buvo sudarytas nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos vykdymo, tuo pačiu turint bendrą jų tikslą sukurti bendrą dalinę nuosavybę – ginčo turtą, kurio tikslas buvo gerinti buitį, didinti žemės ūkio veiklos efektyvumą, sukurti patogesnį bendrą gyvenimą, tokią išvadą padarė nepagrįstai, pažeisdamas tiek įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, tiek ir neatsižvelgdamas į teisės aktų, reglamentuojančių jungtinę veiklą, nuostatas bei su tuo susijusią kasacinio teismo praktiką, kadangi iš esmės visa ieškovės procesinė pozicija grindžiama tik jos deklaratyviais teiginiais ir įpareigojant atsakovus juos paneigti. Nors sprendime nurodyta, kad ieškovė prisidėjo asmeninėmis lėšomis, turtu, vykdė žemės ūkio veiklą, tačiau iš esmės pirmosios instancijos teismas nerašytinės jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą konstatavo remdamasis tik neginčijama aplinkybe dėl ieškovės gyvenimo S. K. priklausančioje namo dalyje nuo 2000 m. bei pačios ieškovės ir jos iniciatyva pakviestų liudytojų parodymais. Nors, kaip minėta, teismas sprendimą byloje priima remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, tačiau teisėjų kolegija nurodo, jog atsižvelgus į byloje aptartų aplinkybių visumą bei į aplinkybę, kad visos aplinkybės įrodinėjamos 24 bendro gyvenimo metų kontekste, taip pat teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti reikšmingas bylos aplinkybes, tokia išvada negalėjo būti padaryta atsižvelgus į faktą, kad jokių rašytinių ieškovės pozicijas pagrindžiančių aplinkybių byloje nėra, ką, pažymėtina, pats akcentavo ir pirmosios instancijos teismas.
50. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas faktą, jog ieškovė ir S. K. jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise (po ½ dalį) įgijo ginčo turtą, tai konstatavo neturėdamas jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Visi byloje esantys ginčo turtą patvirtinantys duomenys parodo, kad jį įgijo išimtinai S. K., o jokių ieškovės finansinį prisidėjimą prie įgyto ginčo turto, patvirtinančių duomenų nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad net jei būtų pagrindas konstatuoti jungtinės veiklos tarp ieškovės ir S. K. faktą bei tai, kad jie kartu išties turėjo tikslą sukurti bendrą nuosavybę, tai nereiškia, jog savaime yra taikytina lygių dalių prezumpcija, kadangi šiuo atveju netaikytinas sutuoktiniams taikomas turto režimas, taip pat nebuvo įrodinėjamas ir lygiavertis prisidėjimas prie ginčo turto sukūrimo. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 23 punktas).
51. Nenustačius ieškovės ir S. K. nerašytinės jungtinės veiklos sutarties sudarymo fakto, teisėjų kolegija nepasisako dėl šalims priteistinos ginčo turto dalies, jo vertės ar paskirstymo būdo, tačiau tuo pačiu atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad nepaisant to, jog ginčo šalys neginčijo viso turto ginčo vertės (atsakovai nesutiko su pirties verte, taip pat kėlė klausimą dėl dalies daiktų realaus egzistavimo), nustatant bendraturčiui išmokėtinos kompensacijos dydį, būtina atidalijimo sąlyga yra ta, kad piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos turto dalies vertę. Dėl to, prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008), ir pasirinkti teisingą kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiaiškino realios ginčo turto vertės, ypatingai kilnojamųjų daiktų, nors remiantis bylos duomenimis, ieškovė jų vertę nurodė pagal įsigijimo kainą, o daiktai įgyti dar 2017 m., t. y. prieš 7-8 metus. Kitų daiktų vertę, pavyzdžiui, pirties, konstatavo remdamasis tik pačios ieškovės teiginiais. Kita vertus, teismas padarė išvadą, kad ginčo turto vertė nėra per didelė, tačiau nėra aišku, kuo remdamasis jis priėjo tokios išvados, kokio dydžio vertė yra atskaitinis taškas vertinant bendro tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto dydį.
52. Pirmosios instancijos teismas taip pat ieškovės naudai vietoje ieškovės prašytų 4 000 Eur, priteisė 1 000 Eur dydžio kompensaciją už S. K. priklausiusios gyvenamosios namo dalies pagerinimą. Teismas nurodė, kad nustatyta, jog ieškovė ir S. K. bendru darbu ir bendromis bei asmeninėmis lėšomis remontavo gyvenamojo namo dalį, kurioje gyveno, buvo pakeisti langai, atnaujinama išorės ir vidaus apdaila, iš esmės rekonstruota veranda. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos išvada, pakartotinai nurodydama, jog byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovės reiškiamą reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo. Nagrinėjamu atveju net ir nenustačius jungtinės veiklos sutarties fakto, ieškovei galėtų būti priteista kompensacija už S. K. priklausiusios nuosavybės pagerinimą, tačiau toks jos reikalavimas byloje nėra įrodytas, t. y. nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, pavyzdžiui, statybinių prekių pirkimą patvirtinančių kvitų, asmenų, padėjusių pagerinti gyvenamąjį namą, liudijimų, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo ieškovei priteisti kompensaciją už namo pagerinimą. Tuo pačiu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas 1 000 Eur kompensacijos dydį, visiškai nepagrindė savo išvados. Teismas, neturėdamas jokių rašytinių įrodymų, pasiremdamas spėjimais ar asmeniniais vertinimais, negali spręsti dėl šalims priklausančio turto vertės ar priteistinų piniginių kompensacijų. Tokio pobūdžio išvada turi būti paremta rašytiniais įrodymais, o atsižvelgus į tai, kad byloje nėra nei įrodymų, patvirtinančių gyvenamojo namo pagerinimą, nei pačios ieškovės detalizuoto finansinio įnašo į namo pagerinimą, pirmosios instancijos teismo išvada dėl 1 000 Eur kompensacijos išvados yra nepagrįsta.
Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų perskirstymo ir priteisimo
53. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas anksčiau nurodyta, padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tiek dėl nerašytinės jungtinės veiklos sudarymo fakto, tiek ir ieškovės dalies nuosavybėje, sukurtoje vykdant jungtinę veiklą, nustatymo, pažeidė įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymo taisykles, išvadas formulavo remdamasis spėjimais ar nesusiedamas jų su byloje esančiais įrodymais, netinkamai taikė jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas ir teismų suformuotą praktiką, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių į bylą pateiktus įrodymus ir procesiniuose dokumentuose išreikštas pozicijas, galėjo įvertinti ir nustatė, kad tarp ieškovės ir S. K. nebuvo sudaryta nerašytinė jungtinės veiklos sutartis, todėl atitinkamai nėra pagrindo nustatyti ½ dalies ieškovės asmeninės nuosavybės teisės ginčo turte, o tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
54. Panaikinus skundžiamą sprendimą ir priėmus naują sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
55. Nustatyta, kad atsakovai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 2 550 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (po 850 Eur). Patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžia atsakovų advokato banko sąskaitos išrašas, kuriame matyti, jog kiekvienas iš atsakovų sumokėjo 850 Eur dydžio sumą, taip pat 2024 m. birželio 11 d. išankstinės sąskaitos faktūros Serija DTSA Nr. 131-133. Įvertinus tai, kad ieškinys atmestas, o atsakovų nurodytos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), atsakovams iš ieškovės priteistina po 850 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų (viso 2 550 Eur).
56. Remiantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, žyminio mokesčio dalis, nuo kurios buvo atleista ieškovė, iš jos nepriteistina.
57. Pirmosios instancijos teisme patirta 39,65 Eur išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo. Atmetus ieškovės ieškinį, jos priteistinos valstybės naudai iš ieškovės.
58. Patenkinus atsakovų apeliacinį skundą, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, priteistinos iš ieškovės. Nustatyta, kad atsakovai sumokėjo 332 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą, taip pat patyrė 2 420 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų patirtos išlaidos už teisines paslaugas neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, taip pat atsižvelgus į bylos pobūdį, spręstinus klausimus, vertintina, jog atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagristos ir jiems iš ieškovės priteistina bendra 2 752 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų suma (po 917,34 Eur).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
atsakovų A. K., R. K. ir R. B. apeliacinį skundą patenkinti. Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės E. J. ieškinį atmesti.
Iš ieškovės E. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovams A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. K. (duomenys neskelbtini) ir R. B. (duomenys neskelbtini) iš viso 2 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, t. y. kiekvienam po 850 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Iš ieškovės E. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovams A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. K. (duomenys neskelbtini) ir R. B. (duomenys neskelbtini) 2 752 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos instancijos teisme, t. y. kiekvienam po 917,34 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovės E. J. 39,65 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.