Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žydrūno Bertašiaus, Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (buvęs pavadinimas - Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Visrupa“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių, delspinigių, nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis (CPK 321 straipsnis). Tai reiškia, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis). Ieškovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Paaiškino, kad buvo neteisingai interpretuotos faktinės aplinkybės, todėl padarytos neteisingos išvados.Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo. Paaiškino, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas nė karto nedalyvavo asmeniškai. Jis pats nepasinaudojo savo procesine teise pateikti argumentus bei paaiškinimus, o jo atstovas į daugumą klausimų negalėjo atsakyti, nes, jo teigimu, negalėjo susisiekti su apeliantu. Vėliau byla nagrinėta ieškovo atstovui nedalyvaujant. Iš bylos duomenų matyti, kad byla pirmosios instancijos teisme nagrinėta ilgiau nei vienerius metus. Ieškovo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, tačiau jis į paskirtus posėdžius neatvyko. Šie duomenys patvirtina, jog apeliantas turėjo galimybę visus savo procesinius prašymus dėl liudytojų apklausos, rašytinių įrodymų išreikalavimų ir jų vertinimo, pareikšti pirmosios instancijos teisme. Taip pat turėtina omenyje, kad ieškovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato padėjėjo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, siekiant užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), nėra būtinas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo ir išreikalavimo

CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).Ieškovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą pridėti naujus rašytinius įrodymus, t. y. elektroninius laiškus su tiekėjais. Paaiškino, kad jie paneigia atsakovo nurodytus argumentus, jog jis neatliko darbinių funkcijų, atliko neteisėtus veiksmus atsakovo atžvilgiu ar savivaliavo atliekant darbo funkcijas. Dėl darbo pobūdžio ir pastovaus buvimo užsienyje neturėjo galimybės dalyvauti teismo procesuose ir atsikirsti į neteisingus duomenis. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog apelianto pateikti rašytiniai duomenys nepaneigia teismo padarytų išvadų, todėl nėra pagrindo tenkinti šį prašymą.Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus, t. y. mokėjimo nurodymą dėl 107,00 Eur apmokėjimo UAB „Gitana“, tarptautinį lėšų pervedimą ŠIA Dholandia Latvia dėl 2 400,00 Eur apmokėjimo, vietinio mokėjimo nurodymą dėl 596,35 skolos sumokėjimo UAB „Technologinė linija“, el. laišką dėl pastarojo mokėjimo. Paaiškino, kad nurodyti dokumentai patvirtina, jog apeliantas pridėjo dokumentus formaliai, nežinant tikrosios padėties dėl apmokėjimo ir jo pateikti prie apeliacinio skundo dokumentai nepatvirtina nei jo darbo funkcijų atlikimo, nei kitų apeliacinio skundo argumentų. Teismui teikiamas ieškovui siųstas laiškas dėl jam patikėtų transporto priemonių grąžinimo, kuris grįžo neįteiktas. Šie dokumentai patvirtina, kad atsakovė bandė susisiekti su apeliantu.Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto ir atsakovės naujai pateiktais rašytiniais įrodymais, sprendžia, kad pateikti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš esmės. Byla buvo nagrinėta ilgiau nei vienerius metus, ieškovas posėdžiuose nedalyvavo, nors jo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, jį atstovavo profesionalus atstovas advokato padėjėjas, todėl darytina išvada, kad jis turėjo visas galimybes šiuos dokumentus pateikti anksčiau. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžiai buvo atidėti šalims sudarant galimybes pateikti papildomus rašytinius įrodymus. Šia procesine teise apeliantas nepasinaudojo. Nepriėmus ieškovo pateiktų naujų rašytinių duomenų, nepriimtini ir atsakovo pateikti dokumentai, nes jie tik paneigia ieškovo naujai pateiktus duomenis. Atsižvelgdamas į tai, apelianto ir atsakovo prašymai dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos netenkintini (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti nauji įrodymai neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.Ieškovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą išreikalauti iš atsakovės UAB „Visrupa“ sutartis su bendrovėmis UAB „TNT“, UAB „ELME METALAS“, BAR CARGOLIFT POLSKA SP. Z O.O., PRZEDSIEBIORSTWO WIELOBRANOWE ACORD, UAB „LAIMONAS IR BROLIAI“, UAB „WURTH LIETUVA“, UAB „VLADIMPEKS“ UAB „Gitana“ bei šių bendrovių išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas netenkino šito prašymo, todėl teikia jį apeliacinės instancijos teisme, kadangi prašomi išreikalauti dokumentai yra tiesiogiai susiję su ieškinio reikalavimu priteisti nuostolius.Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba šio Kodekso nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti (CPK 199 straipsnio 1 dalis).Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti šį prašymą atsižvelgus į tai, kad ieškovas nenurodė kokias konkrečias aplinkybes šie įrodymai patvirtins ar paneigs. Išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų tarp atsakovės ir bendrovių UAB „TNT“, UAB „ELME METALAS“, BAR CARGOLIFT POLSKA SP. Z O.O., PRZEDSIEBIORSTWO WIELOBRANOWE ACORD, UAB „LAIMONAS IR BROLIAI“, UAB „WURTH LIETUVA“, UAB „VLADIMPEKS“ UAB „Gitana“ pateikimas neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Faktinės bylos aplinkybėsBylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. kovo 28 d. tarp šalių sudaryta darbo sutartis Nr. 62, pagal kurią ieškovas Ž. A. priimtas dirbti direktoriaus pavaduotojo pareigose pagal UAB „Visrupa“ direktoriaus pavaduotojo pareiginę instrukciją Nr. 9. Ieškovas su pareigine instrukcija supažindintas pasirašytinai (registracijos žurnalas eilės numeris 57). Ieškovas 2016 m. vasario 26 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu-pretenzija nedelsiant atsiskaityti, kadangi nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio jam nemokėtas darbo užmokestis. Atsakovės administracijos vadovas 2016 m. rugsėjo 28 d. pranešimu informavo ieškovą, kad nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. nevykdo darbo sutartimi sulygtų darbo pareigų, neatlieka savo darbo funkcijų ir neatvyksta į darbą, be UAB „Visrupa“ vadovų bei akcininkų žinios sudarė nenaudingus sandorius ir sudarė prielaidas turtiniams nuostoliams atsirasti. Siūlė ieškovui per tris dienas nuo pranešimo įteikimo dienos pateikti pasiaiškinimą. UAB „Visrupa“ direktoriaus 2016 m. spalio 24 d. įsakymu „Dėl Ž. A. atleidimo“ ieškovas nuo 2016 m. spalio 24 d. atleistas iš darbo dėl padarytų darbo drausmės pažeidimų: neatliekamų darbo funkcijų, pravaikštų, neteisėtų veiksmų UAB „Visrupa“ nenaudai. Šioje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir dėl darbo užmokesčio, dienpinigių, delspinigių, neturtinės žalos, nuostolių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą be įspėjimo, nes buvo pažeistas imperatyvus terminas drausminei nuobaudai skirti. Taip pat, pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą ir jų vertinimą, nes neišreikalauti įrodymai, neapklausti liudytojai, nepašalinti prieštaravimai tarp pateiktų įrodymų, vadovautasi suklastotais dokumentais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, ištyrė ir nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes.

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas neatvykdamas į darbą, neatlikdamas savo tiesioginių direktoriaus pavaduotojo pareigų, numatytų pareiginėje instrukcijoje, sudarinėdamas sandorius, priešingus darbdavio interesams, todėl drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, paskirta pagrįstai.Apeliantas Ž. A. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog jis nevykdavo į darbą, neatliko savo tiesioginių direktoriaus pavaduotojo pareigų, numatytų pareiginėje instrukcijoje, sudarinėjo sandorius, priešingus darbdavio interesams, yra nepagrįsti, pažeidžia materialinės ir procesinės teisės normas, jas padarant buvo aiškiai netinkamai įvertinti surinkti įrodymai, dėl ko liko neatskleista bylos esmė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 234 straipsnis, Kodekso redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.). DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). DK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Nebaigtinis šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas nustatytas DK 235 straipsnio 2 dalyje, pagal kurio 9 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu taip pat laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui, o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015).UAB „Visrupa“ direktoriaus 2016 m. spalio 24 d. įsakymu „Dėl Ž. A. atleidimo“ ieškovas nuo 2016 m. spalio 24 d. buvo atleistas iš darbo dėl padarytų darbo drausmės pažeidimų, t. y. neatliekamų darbo funkcijų, pravaikštų, neteisėtų veiksmų UAB „Visrupa“ nenaudai. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovė įrodė, jog ieškovas neatliko savo darbinių pareigų, nebuvo darbe ir neteisėtai veikė prieš įmonės interesus. Apeliantas nesutikdamas su tokiomis išvadomis apeliaciniame skunde nurodė, kad jis nebuvo supažindintas su darbuotojo pareigybės instrukcija, pateiktas žurnalas yra suklastotas, todėl jis darbo funkcijas (prekių ar paslaugų pirkimas, pardavimas, rinkos plėtra, izoterminių kėbulų pardavimas Rusijoje, klientų pritraukimas ir kt.) galėjo atlikti iš namų ir iš biuro. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, lemiamą reikšmę turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra esminių prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.).DK 228 straipsnyje nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai. Darbuotojų pareigas taip pat gali nustatyti pareigybės aprašymai ir nuostatai (DK 232 straipsnis). Darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise (DK 35 straipsnio 1 dalis).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ėjo UAB „Visrupa“ direktoriaus pavaduotojo pareigas. Pagal pareiginę instrukciją Nr. 9 jis turėjo pareigą vadovauti ūkinės veiklos procesui, užtikrinti kokybišką ir savalaikį užduočių įvykdymą, laikytis darbų grafiko, koordinuotu ir kontroliuoti darbą; išaiškėjus administraciniams ar technologiniams pažeidimams, organizuoti priežasčių analizę, sudaryti ir vykdyti korekcines ir prevencines priemones; atlikti įmonės direktoriaus pareigas pastarajam išvykus; kontroliuoti atliekamus darbus ir palaikyti pastovų ryšį su užsakovais, projekto vadovais ir kitais įgaliotais asmenimis, pastoviai informuoti juos apie darbų eigą; teikti ataskaitas įmonės direktoriui apie pamainos darbų atlikimą; tobulinti gamybos organizavimą, technologijos, gamybinius procesus, užkirsti kelią brokui, taupyti visų rūšių išteklius; dirbti su pavojingais techniniais įrenginiais, pavojingus ar kenksmingus darbus leisti tik atestuotiems darbuotojams, aprūpinti darbo vietas ir darbuotojus saugos darbe įrenginiais ar priemonėmis; kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi saugos darbe reikalavimų, gamybinės ir darbo drausmės, vidaus darbo tvarkos taisyklių; kelti darbuotojų kvalifikaciją; taip pat buvo įtvirtintos teisės – teikti įmonės direktoriui pasiūlymus dėl darbo rezultatyvumo gerinimo, darbuotojų skatinimo ar nuobaudų skyrimo drausmės pažeidėjams; reikalauti individualių apsaugos priemonių ir spec. rūbų; reikalauti, kad pavaldūs darbuotojai tiksliai besąlygiškai ir laiku vykdytų nurodymus ir savo funkcijas, numatytas pareiginėse instrukcijose. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi pateiktu dokumentu, nes jis suklastotas, t. y. registracijos žurnalo 57 eilės numerio ketvirtame stulpelyje skaičius yra pataisytas iš 4 į 9. Pagal CPK 184 straipsnio 1 dalį jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti įrodymo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jei tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu ir reikiamais atvejais apie suklastojimo faktą praneša prokurorui (2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovas tokio prašymo ar įrodymų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis). Labiau tikėtina, jog šiuo atveju, kaip nurodė pati atsakovė atsiliepime, skaičiaus pataisymas iš 4 į 9 įrodo tik tai, kad buvo padarytas rašymo apsirikimas, kuris buvo ištaisytas įrašo darymo metu. Visi kiti duomenys, t. y. apelianto vardas ir pavardė, pareigos, supažindinimo data, parašas bei chronologijos atitikimas pagal datą, patvirtina, kad ieškovas buvo supažindintas su pareigomis. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas Ž. A. su pareiginėmis instrukcijomis buvo supažindintas tinkamai. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog jis darbo funkcijas galėjo atlikti namuose ir ofise. Šis ieškovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas atsižvelgus į tai, kad darbo sutartyje tokios sąlygos nėra numatytos (DK 95 straipsnio 2 dalis). Be to, kad ieškovas nevykdydavo savo kaip darbuotojų funkcijų patvirtina duomenys iš SODRA. Nustatyta, kad nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d., 2015 m. spalio 1 d. – 2015 m. spalio 25 d., 2015 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. lapkričio 11 d., 2015 m. lapkričio 12 d. – 2015 m. gruodžio 4 d., 2015 m. gruodžio 7 d. – 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. sausio 31 d., 2016 m. vasario 1 d. – 2016 m. vasario 8 d., 2016 m. vasario 9 d. – 2016 m. vasario 29 d. ieškovui buvo fiksuojami nedraudžiamieji laikotarpiai, t. y. ieškovo nebuvimas darbe. Šie duomenys yra laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme, todėl turi didesnę įrodomąją galią. Apeliantas teismui nepateikė duomenų, kad šie faktai nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais duomenimis, turėjo pagrindą spręsti, kad atsakovė įrodė, jog ieškovas savo darbo funkcijų nevykdė tinkamai, jis nebūdavo darbe. Apeliantas nurodė, kad atsakovė teismui nepateikė duomenų, jog jis buvo tinkamai informuotas apie jam fiksuojamas pravaikštas. Pretenzija dėl darbo drausmės pažeidimų atsirado atsakovei sužinojus apie šią iškeltą civilinę bylą, t. y. 2016 m. rugsėjo 28 d. atsakovė parašė pranešimą, kuriuo pasiūlė per tris dienas nuo šio pranešimo gavimo dienos pateikti pasiaiškinimą dėl padarytų darbo drausmės pažeidimų - pravaikštos nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. ir dėl UAB „Visrupa“ vardu sudarytų sandorių. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.Byloje nustatyta, kad ieškovui atsakovė nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. fiksavo pravaikštas, tačiau dėl jų pretenziją pareiškė tik 2016 m. rugsėjo 28 d. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal šį punktą, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (Kodekso XVI skyrius), o ne pareigą dėl pravaikštų atleisti asmenį. DK nėra reglamentuota informavimo tvarka apie darbuotojui fiksuojamą pravaikštą, todėl atsakovė tokios pareigos neturėjo. Iš byloje esančių ieškovo ir atsakovės elektroninių laiškų matyti, jog jų santykiai buvo įtempti, buvo sprendžiami klausimai dėl tarpusavio atsiskaitymų, todėl apeliantas turėjo rūpestingai vykdyti savo pareigas ir kaip kiekvienas apdairus asmuo įsitikinti, kaip yra forminimas jo nebuvimas darbe (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar nepraleisti terminai skirti drausminę nuobaudą, ir paminėta, kad to nevertino pirmosios instancijos teismas. Pagal DK 241 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Iš byloje esančio 2016 m. rugsėjo 28 d. pranešimo matyti, kad atsakovas nustatė ieškovui 3 dienų terminą nuo šio rašto gavimo dienos pateikti paaiškinimą, kodėl jis nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. nevykdo savo darbinių funkcijų, neatvyksta į darbą, nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. sudarinėja sandorius priešingus įmonės interesams, t. y. aiškiai įvardintas darbo drausmės pažeidimas, jo pagrindas ir aplinkybės. Remiantis 2016 m. spalio 12 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LAA šis pranešimas buvo išsiųstas 2016 m. spalio 12 d. registruotu paštu apelianto gyvenamosios vietos adresu. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas, kaip darbuotojas, būtų informavęs atsakovę apie pasikeitusį savo gyvenamosios vietos adresą. Byloje nustatyta, jog ieškovas į darbą nebeatvyksta ir savo darbinių funkcijų neatlieka nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. ir jį su darbdave sieja įtempti santykiai. Remiantis šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis darytina išvada, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo, nes UAB „Visrupa“ direktoriaus 2016 m. spalio 24 d. įsakymu ieškovas buvo atleistas iš užimamų pareigų. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė pažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarką ir dėl to atleido ieškovą iš darbo pažeidžiant pažeisdama įstatymų nustatytą tvarką.Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jis atliko neteisėtus veiksmus UAB „Visrupa“, nes sudarė sandorius su trečiaisiais asmenimis, nors tokių įgaliojimų neturėjo. Tarp šalių susiklosčiusi darbinė praktika patvirtina, jog atsakovas iki ginčo laikotarpio duodavo avansą atsiskaitymams su tiekėjais ir grąžindavo sumokėtus pinigus. Jokių nurodymų, kad neturi teisės pirkti prekių ir už jas apmokėti, nėra gavęs. Aplinkybes, kad su atsakovo žinia buvo daromi pirkimai bei atsiskaitoma su tiekėjais patvirtina atsakovo pateikti buhalteriniai dokumentai: kasos išlaidų orderiai, pažyma apie išmokėjimus. Nesutiktina su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Byloje esantis atsakovo pateiktas 2017 m. sausio 31 d. inventorizacijos aktas Nr. 01 patvirtina, kad atsakovė iš ieškovo prekių ir paslaugų nėra gavusi. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo teiginių pagrįstumą, atsižvelgė ne tik į šį aktą, bet ir į 2015 m. spalio 1 d. bei 2016 m. rugsėjo 28 d. aktus, kurie patvirtina, jog pagal aktuose nurodytas sąskaitas – faktūras ieškovas prekes ir paslaugas užsakinėjo nesuderinęs su įmonės vadovu ir nieko neinformavęs. Patikrinimo metu nustatyta, kad ieškovo užsakytos prekės UAB „Visrupa“ žinion nepateko ir sandėlyje užpajamuotos nebuvo. Be to, nustatyta, jog po šių patikrinimo aktų 2015 m. spalio 1 d. buvo išsiųstas pranešimas visiems partneriams, kad visi sandoriai sudarinėjami tik su UAB „Visrupa“ direktoriumi E. Š. Apeliantas šias aplinkybes paneigiančių duomenų nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgus į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus UAB „Visrupa“ atžvilgiu, nes sudarė sandorius su trečiaisiais asmenimis, nors tokių įgaliojimų neturėjo. Pažymėtina, kad turtinės žalos padarymas nėra būtina pažeidimo kvalifikavimo kaip šiurkštaus sąlyga, šiurkštus pareigų pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, realios žalos darbdaviui dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus nusižengimo gali atsirasti vėliau ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-560/2007; 2012 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-98/2012; 2012 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2012; kt.). Prie kitų šiurkščių pažeidimų priskiriamas yra savavaliavimas (DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Savavaliavimo samprata DK ar kituose darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose neatskleista. Teismų praktikoje savavaliavimas aiškinamas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatos, pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas; tai galėtų būti, pavyzdžiui, darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-117/2012 ir joje nurodytą praktiką).Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, ieškovui paskirta pagrįstai, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl kitų ieškovo ieškinio reikalavimų

Apeliantas nurodė, kad teismo sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, nes priimdamas sprendimą teismas nepasisakė dėl visų ieškinio pagrindų arba pasisakė labai formaliai. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Šiuo atveju teismas tik nurodė, jog „kiti ieškinio reikalavimai atmestini“. Nesutiktina su tokiais apeliacinio skundo argumentais.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apelianto reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. (9 mėnesiai) – 3 825,00 Eur (neatskaičius mokesčių); 336,0 Eur delspinigių už vėlavimą sumokėti darbo užmokestį iki 2016 m. birželio 1 d.; 786,00 Eur (neatskaičius mokesčių) dienpinigių už 2015 m. gegužės 26 d. – 2015 m. gegužės 30 d. (5 dienos), 2015 m. birželio 7 d. – 2016 m. birželio 13 d. (7 dienos), 2015 m. rugpjūčio 17 d. (1 diena), ir 2015 m. rugsėjo 8 d. – 2015 m. rugsėjo 12 d. (5 dienos) komandiruotes; 99,00 Eur delspinigių už vėlavimą sumokėti dienpinigius; 2 000,00 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti; 23 573,08 Eur nuostolių atlyginimo, laikytini išvestiniais, nes jų tenkinimas galimas tik tenkinus ieškovo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovė UAB „Visrupa“ teisėtai ir pagrįstai su ieškovu nutraukė darbo teisinius santykius, pagrįstai atmetė kitus reikalavimus.Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką bei suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo reikalavimas nepagrįstas, todėl netenkintinas. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovė teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.