- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-19
- Bylos Nr.
- 2A-818-431/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01628-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- mažosios bendrijos „Saugus kelias“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Padvaiskas ir KO“
- Kategorijos
- 2.6.26Vežimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Visvaldo Kazakiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Saugus kelias“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Saugus kelias“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Padvaiskas ir KO“ dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 14 045,80 Eur skolos už suteiktas paslaugas, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog su atsakove 2018 m. rugsėjo 7 d. sudarė transporto paslaugų tiekimo sutartį Nr. 09/01 (toliau – Sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo pagal iš anksto suderintą grafiką vežioti atsakovės darbuotojus į darbą ir iš darbo, o atsakovė – sumokėti už paslaugas po 15,00 Eur už kiekvieną ieškovės atvežtą darbuotoją, neatsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmokų skyriaus 2019 m. balandžio 5 d. sprendimu (toliau – VMI sprendimas) ieškovei buvo suteiktas pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas. Ieškovė informavo atsakovę apie šią aplinkybę, tačiau pastaroji derėtis dėl naujų paslaugos teikimo kainų, pridedant PVM sumą, nesutiko, nors šį faktą pripažino, už vieną mėnesį sumokėdama visą sąskaitos kainą kartu su PVM.
2. Ieškovei pateikus kitas PVM sąskaitas faktūras, atsakovė 2019 m. birželio 12 d. raštu pareikalavo, kad ieškovė pakeistų sąskaitose nurodytas sumas, tai yra nepridėtų PVM. Ieškovė negali įvykdyti tokio prašymo, kadangi to nenumato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – PVM įstatymas). Tokia išlyga neaptariama ir nurodyto įstatymo komentare. Atsakovė nėra sumokėjusi ieškovei 14 045,80 Eur už paslaugas, suteiktas 2019 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesius. Atsakovė 2019 m. birželio 11 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte patvirtino 14 045,80 Eur sumą ir nenurodė, jog nesutiktų su šia suma. PVM valstybės biudžetui moka galutinis vartotojas, todėl atsakovė turėjo sumokėti ieškovei, o ieškovė – valstybei.
Šalies argumentai
3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog atsakovė pagal Sutartį įsipareigojo sumokėti už paslaugas po 15 Eur už kiekvieną ieškovės atvežtą darbuotoją, neatsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą. Ši kaina buvo galutinė Sutarties šalių sutarta kaina, į kurią buvo įskaičiuotos visos ieškovės išlaidos ir mokesčiai. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė, atsisakydama derėtis dėl Sutarties pakeitimo, pažeidžia šią Sutartį ar netinkamai ją vykdo. Sutarties 5.3. punktu šalys aiškiai susitarė, kad bet kokie Sutarties pakeitimai ar papildymai galioja tik sudaryti raštu, pasirašius abiejų šalių įgaliotiems atstovams. Šalys jokių Sutarties pakeitimų raštu nepatvirtino. Atsakovė 2019 m. birželio 12 d. pranešimu prašė ieškovės perrašyti neteisingai išrašytas 2019 m. balandžio-birželio mėnesių sąskaitas-faktūras ir laikytis Sutarties sąlygų. Atsakovė nutraukė tolimesnius mokėjimus, kadangi pastebėjo, jog ieškovė sąskaitose vienašališkai pakeitė Sutartyje numatytą 15 Eur kainą už kiekvieną nuvežtą darbuotoją. Todėl atsakovė sustabdė savo prievolės vykdymą.
4. Ieškovė pati inicijavo tapimą PVM mokėtoja, 2019 m. balandžio 1 d. pateikdama Valstybinei mokesčių inspekcijai prašymą įsiregistruoti PVM mokesčio mokėtoja. Tačiau 2019 m. kovo mėnesį ieškovė dar nebuvo PVM mokėtoja. Todėl jos 2019 m. balandžio 5 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra yra netiksli ir nepagrįsta. PVM reglamentuoja atskiras PVM įstatymas, kuris visiškai nesusijęs su šalių pasirašyta Sutartimi ir iš jos kylančiomis teisėmis ir pareigomis. PVM mokėjimas yra ieškovės mokestinė prievolė ir negali įtakoti atsakovės prisiimtų teisių ir pareigų pagal Sutartį. Ieškovė turėjo numatyti, kad pagal paslaugų pardavimus pasieks tokią sumą, nuo kurios pagal mokesčių įstatymus privalės mokėti PVM. Ieškovės nurodomame Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte galutinė šalių suderinta atsiskaitymo suma yra 8 210,50 Eur. Šios sumos atsakovė niekada neginčijo. Ginčas kilo tik dėl 2019 m. balandžio-birželio mėnesių neteisingai ieškovės išrašytų sąskaitų-faktūrų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės UAB „Padvaiskas ir KO“ 8 810,50 Eur skolos, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą 8 810,50 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gegužės 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 145,75 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei MB „Saugus kelias“. Kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas nustatė, jog Sutartimi šalys susitarė dėl 15,00 Eur kainos už kiekvieną ieškovės atvežtą darbuotoją, neatsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą. Sutartis sudaryta prieš daugiau nei pusę metų iki ieškovės įregistravimo PVM mokėtoja 2019 m. balandžio 5 d. Sutarties šalys savo laisva valia prisiėmė joje išdėstytus įsipareigojimus ir susitarė dėl galutinės 15,00 Eur paslaugos kainos. Sutartyje nėra sąlygų, jog kaina būtų siejama ir priklausytų nuo ieškovės įregistravimo PVM mokėtoja ar prie kainos turėtų būti pridedamas PVM. Taigi šalys sulygo būtent dėl galutinės 15,00 Eur kainos, į kurią įskaičiuotinos visos ieškovės išlaidos ir mokesčiai. Tokią sutartį galėjo sudaryti bet kokie juridiniai asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie yra PVM mokėtojai ar ne. Sutartyje nebūtinai turi būti numatyta, kad šalis gali tapti PVM mokėtoja. Jei situacija būtų priešinga ir PVM mokėtojas būtų išregistruotas iš PVM mokėtojų, tai nereikštų, kad sutarties kaina taip pat turėtų pasikeisti ir be sutarties šalių valios sumažėtų 21 proc.
7. Pagal Sutarties 5.3. punktą bet kokie Sutarties pakeitimai ar papildymai galioja sudaryti tik raštu, pasirašius abiejų šalių įgaliotiems atstovams, o žodinės išlygos neturi juridinės galios. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų raštu susitarusios dėl kainos pakeitimo (padidinimo). Teismas atmetė ieškovės argumentą, jog atsakovė, apmokėdama 2019 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą, konkliudentiniais veiksmais sutiko dėl kainos pakeitimo. Pagal Sutartį kainos pakeitimui yra privalomas abiejų šalių rašytinis susitarimas dėl Sutarties sąlygų pakeitimo. Tokio susitarimo ieškovė nepateikė. Sutartį rengė ieškovė. Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Todėl visos abejonės dėl sutartos kainos aiškinamos Sutarties sąlygas priėmusios atsakovės naudai. Ieškovė, išrašydama atsakovei PVM sąskaitas-faktūras, turėjo jose nurodyti mokėtinas sumas, apskaičiuotas pagal Sutartyje nustatytą 15,00 Eur kainą (įskaitant PVM).
8. Atsakovė neturi pareigos mokėti padidintą paslaugos kainą, nes nėra šalių rašytinio susitarimo dėl jos pakeitimo (padidinimo) (CK 6.154, 6.157 straipsniai). Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovė nepagrįstai remiasi PVM įstatymo nuostatomis, nes šis įstatymas nereguliuoja šalių tarpusavio civilinių santykių. Ieškovės mokestinės prievolės valstybei neįtakoja bylos šalių sutartinių santykių, jų tarpusavio prievolių vykdymo ir civilinės atsakomybės klausimų. Šalių tarpusavio santykius reguliuoja sudaryta rašytinė Sutartis, kuri nebuvo Sutartyje nustatyta tvarka pakeista. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl turi būti vykdoma. Vienašališkai padidindama paslaugos kainą, ieškovė PVM mokestį perkėlė atsakovei. Ši aplinkybė patvirtina ieškovės nesąžiningumą atsakovės atžvilgiu. Todėl atsakovė Sutartį nutraukė teisėtai.
Šalies argumentai
9. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad 2019 m. birželio 11 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte atsakovė pripažino 14 045,80 Eur skolą. Atsakovas šiame akte įrašė ir patvirtino tik 8 210,50 Eur skolą ieškovei. Šios sumos atsakovė neginčija. Atsakovė nėra atleista nuo pareigos sumokėti ieškovei pagal Sutartį už suteiktas paslaugas. Tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovės suteiktų paslaugų 2019 m. kovo-gegužės mėnesiais. Atsakovė už ieškovės suteiktas paslaugas 2019 m. kovo mėnesį turėjo sumokėti 7 950,00 Eur (530 vnt. x 15 Eur), už 2019 m. balandžio mėnesį – 9 675,00 Eur (645 vnt. x 15 Eur), už 2019 m. gegužės mėnesį – 7 305,00 Eur (487 vnt. x 15 Eur), iš viso – 24 930,00 Eur. Atsakovė ieškovei nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. gegužės 8 d. sumokėjo 16 119,50 Eur. Todėl atsakovės skola ieškovei už suteiktas paslaugas sudaro 8 810,50 Eur, kuri priteistina ieškovei iš atsakovės. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 2 dalį iš atsakovės priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gegužės 28 d.) iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
10. Ieškovė už pareikštą ieškinį sumokėjo 421,37 Eur žyminį mokestį ir 962,50 Eur už teisines paslaugas. Ieškovei ieškinį parengė vienas advokatas, o bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovei atstovavo – kitas. Naujas atstovas turėjo iš naujo susipažinti su ginčo dokumentais ir aplinkybėmis bei teikė rašytinius paaiškinimus. Už šias teisines paslaugas ieškovė naujam atstovui sumokėjo 380,00 Eur atlyginimą. Teismo vertinimu šios išlaidos negali būti pripažintos pagrįstomis, nes teismas negali toleruoti nepagrįsto šalių išlaidavimo. Teismo posėdyje ieškovės atstovai negalėjo paaiškinti, kodėl buvo samdomas antras atstovas tik atstovavimui teisme ir kodėl to negalėjo atlikti ieškinį parengęs, su ginčo dokumentais jau susipažinęs atstovas. Be to, rašytinius paaiškinimus ieškovė teikė savo iniciatyva, tai yra jos teisė, bet ne pareiga.
11. Teismas 190 Eur ieškovės išlaidas už 2 valandas teismo posėdžiuose pripažino nepagrįstomis, nes 2019 m. rugsėjo 18 d. posėdis vyko 16 minučių, o ne 2 valandas, jokių prašymų ar papildymų ieškovė neteikė, atsisakė taikiai spręsti ginčą, nors atsakovė pripažino skolą už suteiktas paslaugas ir siūlė taiką. Teismas pripažino, jog pagrįstos ieškovės bylinėjimosi išlaidos sudaro 828,37 Eur. Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (62 proc.) ieškovei iš atsakovės priteistina 513,59 Eur bylinėjimosi išlaidų (828,37 Eur x 62 proc.) (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovė patyrė 1 149,50 Eur teisinių paslaugų išlaidų. Teismas 181,50 Eur išlaidas už prieštaravimų dėl teismo įsakymo parengimą pripažino nepagrįstomis. Pagrįstomis pripažino 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisė, proporcingai atmestų reikalavimų daliai (38 proc.), 367,84 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sudengęs šalims priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 145,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (513,59 Eur – 367,84 Eur) (CPK 88, 93 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė MB „Saugus kelias“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl 5 235,30 Eur PVM mokesčio dalies priteisimo, ir priteisti iš atsakovės ieškovei 5 235,30 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei 5 235,30 Eur apskaičiuotos PVM sumos. Atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais sutiko su padidinta kaina. Šią aplinkybę patvirtina ieškovės 2019 m. balandžio 5 d. elektroninis laiškas, kuriame PVM sąskaita faktūra atsakovei buvo pateikta kartu su paaiškinimu dėl PVM. Todėl atsakovei apie PVM buvo žinoma, kai ji mokėjo pagal šią sąskaitą už suteiktas paslaugas. Atsakovė nuo informacijos apie PVM gavimo dienos turėjo teisę apsispręsti, ar naudotis toliau ieškovės paslaugomis, ar jų atsisakyti. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, tai yra sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Atsakovė, gavusi sąskaitą su PVM suma, turėjo teisę nedelsiant atsisakyti paslaugų, jeigu ji nesutiko su nauja kaina. Tačiau atsakovė ir toliau naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis, vadinasi, ji sutiko su tokiomis sąlygomis. Atsakovė valia buvo išreikšta, todėl rašytinis sutikimas nebuvo būtinas.
12.2. Atsakovė elgėsi nesąžiningai, kadangi gavusi pranešimą apie sąskaitą su PVM, toliau naudojosi paslaugomis. Atsakovė teigė, kad nesutinkanti su tokia kaina, tačiau vis tiek toliau mokėjo avansus. Todėl pati atsakovė klaidino ieškovę, kuri tikėjosi, kad atsakovė sumokės ir likusią sumą pagal sąskaitą su PVM. Avanso sumokėjimas pagal pateiktą sąskaitą yra pripažįstamas sutikimu su pateikta suma. Atsakovė kelis kartus nurodė, jog apmokėdama pirmąją sąskaitą su PVM, padarė klaidą, taip pat suklydo, nurodydama darbuotojų skaičių. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė nėra sąžininga. Atsakovei nesumokėjus už gegužės mėnesį, ieškovė atsisakė vežti jos darbuotojus į darbą. Tik tada atsakovė sumokėjo avansą. Teismo teiginys, kad sutartys turi būti aiškinamos pažodžiui, o Sutarties pakeitimai sudaromi raštu, yra nepagrįstas ir neatitinka teisinio reguliavimo.
12.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė vienašališkai padidindama paslaugos kainą, PVM mokestį perkėlė atsakovei, o PVM įstatymas nagrinėjamoje byloje nėra taikomas. PVM mokėtoju tampama pagal PVM įstatymo nuostatas, kurios įpareigoja nustatytais atvejais teikti prašymą VMI ir inicijuoti tokį procesą. Ieškovės pajamos viršijo 45 000 Eur, todėl ji turėjo pareigą teikti VMI prašymą dėl jos registravimo PVM mokėtoja. PVM yra valstybės biudžetui mokėtina suma, kurią privaloma mokėti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal PVM įstatymo 79 straipsnį įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra. PVM suma turi būti apskaičiuojama nuo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų apmokestinamosios vertės, kuri sudaro atlygį (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių arba paslaugos teikėjas (PVM įstatymo 15 straipsnis).
12.4. Kadangi prekių ir paslaugų teikimas įforminamas PVM sąskaitomis faktūromis, tai į PVM deklaraciją turi būti traukiamos PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos (apmokestinamoji vertė, PVM suma). Todėl ieškovė mokestinio PVM laikotarpio PVM deklaracijoje, apskaičiuodama mokėtiną į biudžetą sumą, į ją privalo įtraukti visą PVM sąskaitoje faktūroje apskaičiuotą pardavimo PVM sumą. Jeigu atsakovė nesumokėtų ar sumokėtų tik dalį PVM sąskaitoje faktūroje apskaičiuoto pardavimo PVM sumos, tai ieškovė patirtų nuostolius, o atsakovė, jeigu ji pagal PVM įstatymo 58 straipsnį šį pirkimo PVM turėtų teisę įtraukti į PVM atskaitą, į PVM atskaitą įtrauktų didesnę pirkimo PVM sumą, negu sumokėtų. Toks sandoris nebūtų ekonomiškai pagrįstas ir sudarytų prielaidą manyti, kad atsakovė siekia sau ekonominės naudos. Todėl atsakovė ieškovei turi sumokėti visą PVM sąskaitoje išskirtą PVM sumą. Atsakovė, kaip paslaugos gavėja, turi pareigą nuo gautų paslaugų apmokestinamosios vertės sumokėti PVM į valstybės biudžetą.
12.5. Teismas nepagrįstai ieškovei nepriteisė dalies jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos) 4, 8.16 ir 8.19 punktus maksimali suma už rašytinių paaiškinimų parengimą sudarytų 527,04 Eur, o už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 131,76 Eur. Taigi už susipažinimą su pateiktais dokumentais, teisinę konsultaciją bei rašytinių paaiškinimų parengimą ieškovės atstovas galėjo išrašyti 790,56 Eur sąskaitą, tačiau išrašė tik 380 Eur sąskaitą. Teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidų už rašytinių paaiškinimų parengimą, nes byloje buvo iškilusi būtinybė pateikti rašytinius paaiškinimus, atsikertant į atsakovės atsiliepimo argumentus. Be to, byla buvo sudėtinga, kadangi ginčas reikalavo specialių žinių mokesčių teisės srityje.
Atsiliepimas
13. Atsakovė UAB „Padvaiskas ir KO“ atsiliepimu į ieškovės MB „Saugus kelias“ apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Aplinkybė, jog atsakovė tęsė sutartinius santykius su ieškove po to, kai pastaroji tapo PVM mokėtoja, nepatvirtina fakto, kad atsakovė sutiko su paslaugų kainos padidinimu PVM. Teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog Sutartimi šalys susitarė dėl 15,00 Eur kainos už kiekvieną ieškovės atvežtą darbuotoją, neatsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą. Atsakovė neturėjo pagrindo nutraukti sutartinių santykių dėl to, kad ieškovė įgijo PVM mokėtojos statusą. Aplinkybė, kad ieškovė savavališkai nusprendė prie paslaugų kainos papildomai pridėti PVM ir taip padidinti paslaugų kainą, nėra pagrindas iš karto nutraukti Sutartį, nes pačioje Sutartyje nustatyta, jog kilę ginčai, visų pirma, sprendžiami šalių dialogo ir derybų būdu. Byloje esantis susirašinėjimas patvirtina, jog šalys tarėsi dėl kainos pakeitimo. Atsakovė, vadovaudamasi favor contractus principu, tikėjosi, jog Sutartį bus galima išsaugoti ir su ieškove taikiai išspręsti susidariusią situaciją. Be to, staigus Sutarties nutraukimas būtų sąlygojęs atsakovės veiklos nutraukimą.
13.2. Ieškovė apie ketinimą tapti PVM mokėtoja žinojo daug anksčiau, nei ja tapo. Teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, jog žinodama šią informaciją, kuri galimai turės įtakos tolimesniam Sutarties vykdymui, apie tai iš anksto neinformavo atsakovės. Sąskaita su PVM atsakovei buvo staigmena, šalys iš anksto nesiderėjo dėl padidintos paslaugų kainos. Taigi pati ieškovė nesilaikė Sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos principų. Avansus atsakovė mokėjo tik laikydamasi bendradarbiavimo principo, siekdama užtikrinti sklandžią pačios ieškovės veiklą, o vienos PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytos sumos sumokėjimas buvo atsakovės buhalterijos klaida. Ieškovės teiginys, kad per klaidą atsakovei apmokėjus neteisingą sąskaitą buvo teisėtai pakeista Sutartis, yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
13.3. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad paslaugų kaina nekito. Jokie Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, jog į galutinę šalių sutartą paslaugų kainą nėra įskaitomi mokėtini mokesčiai. Paslaugų kaina Sutartyje buvo nurodyta konkrečia suma, o ne „suma plius PVM“. Todėl teiginys, kad prie Sutartyje nustatytos 15 Eur už kiekvieną atvežtą darbuotoją kainos dar reikia pridėti ir PVM, yra nepagrįstas. Verslo praktikoje tiek parduodant turtą, tiek parduodant paslaugas visuomet yra nurodoma galutinė kaina kartu su visais mokėtinais mokesčiais, išskyrus atvejus, kai aiškiai nurodoma, jog mokama „kaina plius PVM“. Sutartyje nėra aptarta ar nurodyta, jog į nustatytą kainą neįeina ieškovės mokėtini pelno, akcizų, nuo darbuotojų darbo užmokesčio skaičiuotini ar kitokie mokėtini mokesčiais. PVM yra lygiai toks pats mokestis valstybei, kaip ir kiti ieškovės mokami mokesčiai už gautas pajamas pagal Sutartį.
13.4. Ieškovės argumentai, kad atsakovei pareiga apmokėti PVM sąskaitose-faktūrose nurodytą PVM sumą kyla iš PVM įstatymo nuostatų, yra nepagristi. Visi ieškovės mokėtini mokesčiai, įskaitant akcizų, pelno, PVM ir pan., yra įskaičiuoti į Sutarties kainą. Ieškovės cituojamos PVM įstatymo nuostatos šalių ginčui neturi jokios teisinės reikšmės. Mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas ir reglamentuoja mokesčio mokėtojo ir valstybės santykius, tačiau neįtakoja trečiųjų asmenų teisių ir pareigų. Teismas teisingai nurodė, jog PVM įstatymas nereguliuoja šalių tarpusavio civilinių santykių.
13.5. Teismas priteistinas bylinėjimosi išlaidas sumažino ne tik ieškovei, tačiau ir atsakovei. Teismas buvo nešališkas ir vertino abiejų šalių procesinį elgesį bei procesinių veiksmų pagrįstumą. Pasirengimas bylai teisme vyko parengiamajame posėdyje, kurio metu ieškovė galėjo pateikti visus įrodymus. Rašytiniai paaiškinimai, kurie savo esme atitinka dubliką, buvo parengti išimtinai ieškovės iniciatyva ir byloje nebuvo būtini. Teismas neribojo ieškovės teisės pasisakyti ar pateikti įrodymus parengiamojo teismo posėdžio metu, tačiau pati ieškovė jokių prašymų dėl dokumentų prijungimo neteikė. Ieškovė nepateikė jokių argumentų, kurie būtų suponavę būtinybę teikti rašytinius paaiškinimus. Ieškovės atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl atsirado būtinybė pakeisti atstovą byloje, kuris, turėjo iš naujo susipažinti su byla, jai pasirengti bei parengti rašytinius paaiškinimus. Aplinkybė, jog ieškovė nori turėti kelis skirtingus atstovus, negali būti pagrindu priteisti didesnes bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
14. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl 5 235,30 Eur PVM dalies priteisimo iš atsakovės ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
15. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog šalys 2018 m. rugsėjo 7 d. sudarė Transporto paslaugų teikimo sutartį Nr. 09/01, pagal kurią ieškovė įsipareigojo vežti atsakovės darbuotojus pagal suderintą grafiką, o atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei po 15,00 Eur už kiekvieną atvežtą darbuotoją, neatsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą. Ieškovė pagal VMI 2019 m. balandžio 5 d. sprendimą buvo įregistruota PVM mokėtoja. Todėl ieškovė už 2019 m. balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais suteiktas paslaugas pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras, kuriose prie pagal Sutartį apskaičiuotos sumos buvo papildomai nurodyta ir PVM suma. Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės nurodomos naujos padidintos kainos. Atsakovė reikalavo perrašyti sąskaitas, o 2019 m. gegužės 30 d. raštu pranešė ieškovei, jog nutraukia Sutartį nuo 2019 m. liepos 1 d.
Dėl mokestinių prievolių įtakos šalių civiliniams sutartiniams santykiams
16. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog ji Sutarties kainą padidino savavališkai, teigdama, jog skaičiuoti PVM ir jį įrašyti į sąskaitą buvo ieškovės pareiga pagal PVM įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su ieškovės argumentu, jog PVM mokėtoju fizinis ar juridinis asmuo yra registruojamas pagal imperatyvias įstatymo nuostatas, priklausomai nuo gaunamų pajamų dydžio, kurį lemia ne vien tik paties subjekto valia, bet ir jo teikiamų paslaugų ar prekių paklausa bei kaina rinkoje. Tačiau civilinę sutartį sudariusias šalis taip pat saisto ir jų patvirtintos sutarties sąlygos.
17. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalis teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pagal CK 6.157 straipsnio 1 dalį šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms (CK 6.157 straipsnio 2 dalis).
18. Šalys Sutarties 1.2 punktu susitarė, jog atsakovė mokės už paslaugas po 15 Eur už kiekvieną ieškovės atvežtą darbuotoją, neatsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą. Ši sąlyga patvirtina, jog buvo susitarta dėl konkretaus teikiamų paslaugų įkainio, neišskiriant ieškovei tenkančių mokestinių prievolių bei neaptariant galimo jų padidėjimo. Pagal 1.3 punktą Sutartimi numatytų paslaugų teikimo pradžia buvo numatyta nuo 2018 m. rugsėjo 8 d. Ieškovė PVM mokėtoja tapo 2019 m. balandžio 5 d., tai yra po septynių mėnesių nuo Sutarties sudarymo ir paslaugų teikimo pradžios. Nagrinėjamoje byloje imperatyvios mokestines prievoles reglamentuojančios teisės normos nepasikeitė, tačiau pasikeitė ieškovės statusas, tai yra ji įgijo papildomų mokestinių prievolių valstybei. Tačiau, atsižvelgiant į CK 6.189 straipsnio 1 dalyje sutartinėms nuostatoms suteiktą įstatymo galią, ieškovė privalėjo dėl kainos padidinimo inicijuoti Sutarties sąlygų dėl paslaugos kainos keitimo procedūrą, o ne iš karto pateikti atsakovei PVM sąskaitą faktūrą su padidinta paslaugų kaina.
Dėl atsakovės veiksmų vertinimo
19. Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, jog pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės veiksmus, kuriais ji faktiškai sutiko su kainos padidinimu, nes po PVM sąskaitų pateikimo ir toliau naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis. Atsakovė, gavusi PVM sąskaitą faktūrą ir el.laišką su informacija apie PVM mokėjimą, turėjo nedelsiant atsisakyti paslaugų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais.
20. Pagal Sutarties 5.3 punktą bet kokie Sutarties pakeitimai ar papildymai galioja tik sudaryti raštu, pasirašius abiejų šalių įgaliotiems atstovams. Žodinės išlygos neturi juridinės galios. Pagal CK 6.183 straipsnio 1 dalį rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis).
21. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), o ne tik vienai šalių priimtinas sutarties elgesio vertinimo variantas, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012); 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas).
22. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovė ieškovės 2019 m. balandžio 5 d. pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą apmokėjo visą kartu su PVM. Tačiau 2019 m. gegužės 29 d. atsakovė teikė ieškovei Susitarimą, pagal kurį siūlė nutraukti Sutartį nuo 2019 m. gegužės 29 d. (b.l. 36), o 2019 d. gegužės 30 d. raštu atsakovė informavo ieškovę apie sprendimą nutraukti Sutartį nuo 2019 m. liepos 1 d. (b.l. 38). Ieškovės pateiktame 2019 m. birželio 11 d. Tarpusavio atsiskaitymų akte, kuriame ieškovė nurodė, jog debeto suma ir galutinė skola yra 14 045,80 Eur, atsakovės atstovė ranka įrašė 8 210,50 Eur kredito sumą ir galutinį saldo (b.l. 35). Atsakovė 2019 m. birželio 12 d. raštu pranešė ieškovei, jog nesutinka su sumomis, kurios pateiktos PVM sąskaitose faktūrose ir pakartotinai prašė jas pataisyti. Taigi atsakovė visiškai sumokėjo tik 2019 m. balandžio mėnesio PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą, tuo tarpu gegužės ir birželio mėnesio šalių susirašinėjimas patvirtina tarp šalių kilusį ginčą dėl padidintos paslaugų kainos.
23. Pažymėtina, jog ieškovė nepagrįstai teigia, jog atsakovė tik gavusi pirmąją PVM sąskaitą faktūrą su PVM, nedelsiant turėjo atsisakyti paslaugų, jeigu nesutiko su padidinta kaina. Pagal Sutarties 4 punktą, norint nutraukti Sutartį, šalys apie tai turi pranešti ne anksčiau, kaip prieš vieną mėnesį. Taigi pačios Sutarties sąlygos nesuteikia atsakovei teisės iš karto atsisakyti paslaugų, tai yra nutraukti Sutarties. Todėl negalima pripažinti pirmosios PVM sąskaitos visiško apmokėjimo, kaip patvirtinančio atsakovės sutikimą su Sutarties pakeitimu ir kainos padidinimu. Pagal Sutarties 5.6 punktą visi su šia Sutartimi susiję ginčai sprendžiami derybų keliu. Nesusitarus, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
24. Pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį, kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nuketėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nuketėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Būtent ieškovė, pateikdama atsakovei 2019 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą su padidinta kaina, iš anksto neįspėjusi ir nesuteikusi tinkamo termino atsakovei apsispręsti, pirmoji pažeidė tiek Sutarties sąlygas, tiek CK nuostatas, reglamentuojančias sutarties keitimą. Todėl aplinkybės, jog atsakovė dar tris mėnesius naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis ir mokėjo avansus, nereiškia, jog ji konkliudentiniais veiksmais sutiko su kainos padidinimu ir privalo ieškovei sumokėti papildomai 5 235,30 Eur PVM.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
25. Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Pirmos instancijos teismas iš ieškovės patirtų 962 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą pagrįstomis pripažino tik 307 Eur. Ieškovė su priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumažinimu nesutinka, remdamasi Rekomendacijose nustatytais maksimaliais dydžiais, kurių jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršijo, taip pat bylos sudėtingumu, kadangi ginčas reikalavo specialių žinių mokesčių teisės srityje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais.
26. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
27. Kasacinis teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus yra pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
28. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos lėšų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.
29. Kasacinis teismas yra taip pat nurodęs, kad nustatant priteistino užmokesčio dydį atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).
30. Pripažintina, jog nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas detaliai pagrindė, kodėl nepripažino tam tikrų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstomis, tai yra dalies mokesčio naujam atstovui už susipažinimą su pateiktais dokumentais, rašytinių paaiškinimų rengimą bei dalies mokesčio už atstovavimą 2019 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais. Nagrinėjama byla nepripažintina sudėtinga nei dėl sprendžiamų teisės klausimų, nei dėl vertinamų faktinių aplinkybių. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog sprendžiamas ginčas reikalavo specialių mokestinės teisės žinių. Sprendžiamas ginčas buvo susijęs tik su Sutartinės paslaugų kainos padidinimu, o ieškovės pareiga mokėti PVM bei teikti atsakovei PVM sąskaitas faktūras nebuvo ginčijama. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas atitinkamai mažino ir atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl pripažintina, jog ieškovės teisė į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nebuvo pažeista.
31. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
33. Atsakovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą advokatui sumokėjo 847 Eur. Pagal Rekomendacijų nuostatas maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą mokėtina suma buvo 1 675,70 Eur. Kadangi byla nepripažintina sudėtinga, atsakovei iš ieškovės priteistina pusė Rekomendacijose numatytos maksimalios sumos, tai yra 838 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB „Padvaiskas ir KO“ iš ieškovės MB „Saugus kelias“ 838 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.