Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-55-565/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei Ignalinos atominei elektrinei dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimas pakeistinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas exofficio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „AV investicija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo sprendžia, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 ir 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų ir konstatuoja, kad nėra įstatymo nustatytų pagrindų neapskųstos apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies panaikinimui ar pakeitimui.

Dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas UAB „AV investicija“ pateikė Viešųjų pirkimų tarnybos 2013 m. kovo 25 d. raštą dėl prašymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad ieškovo pateiktas su apeliaciniu skundu Viešųjų pirkimų tarnybos 2013 m. kovo 25 d. raštas dėl prašymo priimtinas į bylą.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2011 m. kovo 3 d. ieškovas UAB „AV investicija“ ir atsakovas VĮ Ignalinos atominė elektrinė pasirašė Paslaugų viešojo pirkimo – pardavimo sutartį Nr.10Sp-27 (13.67), pagal kurią ieškovas įsipareigojo teikti Ignalinos atominės elektrinės pavojingų ir nepavojingų atliekų utilizavimo (surinkimo) pervežimo paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už šias paslaugas apmokėti per 30 dienų nuo paslaugų priėmimo – perdavimo akto pasirašymo ir sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas pateikimo dienos. Atsakovas laiku neatsiskaitęs, įsipareigojo mokėti 0,04 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. 2011 m. gruodžio 16 d. ieškovas surašė Atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktą dėl 103,9 t pavojingų atliekų – pabėgių (kodas 17 09 03) utilizavimo, bei pateikė atsakovui šio akto pagrindu išrašytą 2011 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą 1 175 472,65 Lt sumai, kurią atsakovas turėjo apmokėti iki 2012 m. sausio 19 d. Atsakovas 2011 m. gruodžio 16 d. Atliktų darbų priėmimo – perdavimo aktą ir 2011 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą pasirašyti atsisakė, mokėjimo pagal nurodytą PVM sąskaitą faktūrą iki šiol neatliko. Dėl laiku neapmokėto mokėjimo atsakovui pradėti skaičiuoti delspinigiai, iš viso 131 494,74 Lt.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarčių aiškinimą ir draudimą keisti sutarties esmines sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutarties prejudicinės galios nagrinėjamai bylai

Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Vadinamasis pozityvusis resjudicata principo taikymo efektas pasireiškia tuo, kad teismo sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje, t. y. šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 2 p.). Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas, kurių visetas turi būti nustatytas byloje: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,, Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“, bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011).

Atsižvelgiant į šią formuojamą kasacinio teismo praktiką ir sprendžiant ieškinyje keliamą klausimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutarties prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, pirmiausia pažymėtina tai, jog nurodyti teismo sprendimai buvo apskųsti kasacine tvarka. Išnagrinėjus kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 31 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 17 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimas, ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacine tvarka. Pakartotinai išnagrinėjus civilinę bylą apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2013m. balandžio 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. galutinį sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. preliminarų sprendimą, priteisė ieškovui UAB „AV investicija“ iš atsakovo VĮ Ignalinos atominės elektrinės 20 584,81 Lt skolos ir 33 Lt delspinigių už suteiktas paslaugas, kurių pagrįstumas bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijamas, taip pat 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą 20 617,81 Lt sumą nuo bylos iškėlimo 2011 m. gegužės 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2013 m. birželio 6 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „AV investicija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo. Esant tokioms aplinkybėms apelianto nurodomi negaliojantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai negali turėti prejudicinės galios nagrinėjamam ginčui.

Kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, prejudicinę galią nagrinėjamai bylai turi ne pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų panaikinti sprendimai, o kasacinio teismo sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo sutarties nuostatų aiškinimu. Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarties turinio, civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2013 buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių asmenų, turinčių tą patį procesinį statusą, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Šioje byloje vertindamas teismų procesinių sprendimų teisėtumą, kasacinis teismas nagrinėjo klausimą dėl ginčo sutarties - 2011 m. kovo 3 d. Paslaugų viešojo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 10Sp-27(13.67) kainos keitimo (didinimo) paslaugų teikėjo iniciatyva bei paslaugų gavėjo pareigos sumokėti padidintą kainą. Kasacinis teismas konstatavo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai suabsoliutino tik Sutarties sąlygos dėl pavojingų atliekų kilmės ir kodo reikšmę, tačiau neatsižvelgė į Sutarties 3.1 punktą, kuriame nustatyta maksimali Sutarties kaina, bei Sutarties 3.2 punktą, kuriame nustatyti maksimalūs atliekų kiekiai. Šie faktai yra reikšmingi ir nagrinėjamai bylai, kurioje tarp šalių kilo ginčas dėl kainos nustatymo būdo (fiksuotas ar preliminarus) toje pačioje ginčo sutartyje, t. y. 2011 m. kovo 3 d. Paslaugų viešojo pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. 10Sp-27(13.67).

Remdamasi išdėstytais argumentais, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju resjudicata galią nagrinėjamoje byloje keliamiems klausimams turi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2013, nustatytos aplinkybės dėl maksimalios paslaugų kainos ir maksimalaus paslaugų kiekio nustatymo ginčo Sutartyje. Dėl to apeliacinis teismas vadovaujasi minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kurios paneigia Viešųjų pirkimų tarnybos 2013 m. kovo 25 d. rašte nurodytus duomenis.

Dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų, įtvirtinančių kainos nustatymą, keitimo tvarkos

Ieškovas nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ginčo Paslaugų viešojo pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas konstatuodamas, jog šioje Sutartyje nustatyta ne preliminari, o maksimali Sutarties kaina bei ne planuojamas, o maksimalus atliekų kiekis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokie apelianto argumentai neatitinka ginčo Sutarties sąlygų turinio, viešojo konkurso būdu pirkto objekto pobūdžio, todėl nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog ginčo Sutartyje nustatyta konkreti fiksuota darbų kaina ir fiksuotas atliekų kiekis.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą jurisprudenciją VPĮ – lexspecialis, dėl jo ir kitų teisės aktų subsidiaraus taikymo viešojo pirkimo sutarties keitimas reguliuojamas VPĮ 18 straipsnio 8 dalies ir jį įgyvendinančių teisės nuostatų. VPĮ nuostatos negali būtų aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressisverbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011). Taigi sprendžiant dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, pirmiausia atsižvelgtina į VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, nuostatas. Tokį VPĮ kaip specialiojo įstatymo kvalifikavimą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. Kaip žinia, VPĮ siekiama tinkamos kokybės prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į kovos prieš korupciją teisės aktų tikslus ir uždavinius. Taigi viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008). Taigi ginčo šalims ne tik konkurso procese, sudarant sutartį, bet ir jos realizavimo metu yra privalomos tai proceso stadijai aktualios VPĮ normos, įskaitant imperatyvų draudimą keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygos jos galiojimo metu.

VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti dvejopo pobūdžio reikalavimai tam, kad pirkimo sutarties sąlygų sutarties galiojimo laikotarpiu pakeitimas būtų teisėtas: pirma, jos gali būti keičiamos tik tokiu atveju, jeigu jas pakeitus nebus pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai; antra, pakeitimams turi būti gautas Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimas. Ši norma nustato viešojo pirkimo sutarčių pakeitimo ribas draudimo pažeisti VPĮ nustatytų viešųjų pirkimų principus ir tikslus aspektu; tai, ar pakeitimas nepažeis šių VPĮ nuostatų, prižiūri Viešųjų pirkimų tarnyba, pritardama arba nepritardama viešojo pirkimo sutarties pakeitimui.

Kasacinio teismo praktikoje plačiai pasisakyta apie ribojimus keisti viešojo pirkimo sutartį jos vykdymo metu, kai sutartyje neįtvirtintos atitinkamos šalių teisių ir pareigų apimties pasikeitimą leidžiančios sąlygos. Iš esmės ribojimas keisti viešojo pirkimo sutartį sietinas su vertinimu, ar šis keitimas laikytinas esminiu sutarties keitimu ar ne. Draudžiami tik esminiai sutarties keitimai, reiškiantys naujos sutarties sudarymą be atskiro tiekėjų varžymosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „WTE W. G.“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-7-304/2011). Siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius (lygiateisiškumą), viešojo pirkimo sutarties nuostatų pakeitimai yra naujos sutarties sudarymas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų nuostatų prasme, jei nustatomos iš esmės skirtingos sąlygos nei pradinėje sutartyje ir taip parodoma šalių valia sudaryti naują susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų (Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑337/98, Rink. 2000, p. I-8377). Galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo: a) nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą; b) labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą; c) ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose; d) pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 19 d. Sprendimas pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, Rink. 2008, p. I-4401; 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Wall, C-91/08. Rink. 2010, p. I-2815).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu su mažiausią visos Sutarties įvykdymo kainą pasiūliusiu tiekėju – ieškovu UAB „AV investicija“. Tiek VĮ Ignalinos atominės elektrinės Pavojingų ir nepavojingų atliekų utilizavimo paslaugos pirkimo atviro konkurso būdu sąlygose (toliau – Sąlygos), tiek ginčo Sutarties sąlygose buvo numatytas konkretus pirkimo objektas – Ignalinos atominės elektrinės pavojingų ir nepavojingų atliekų utilizavimo paslaugos, bei planuojamų paslaugų kiekis tonomis. Pasiūlymuose dalyvauti konkurse pirkimo kaina turėjo būti apskaičiuota ir išreikšta taip, kaip nurodyta Sąlygų 2 priede, t. y. nurodyta kiekvienos rūšies atliekų vienos tonos utilizavimo (surinkimo) pervežimo paslaugos kaina, o galutinė siūlomų paslaugų kaina apskaičiuota kaip bendra konkrečioms atliekoms taikomų įkainių ir planuojamo atliekų kiekio sandauga. UAB „AV investicija“ pasiūlyme atviram konkursui kaina buvo nustatyta tokia, kokia numatyta Sutarties specialiųjų sąlygų 3.3 punkte. Pagal Sutarties 3.6 punktą Sutartyje numatyti įkainiai negalėjo būti keičiami visą Sutarties galiojimo laikotarpį, išskyrus Sutarties specialiųjų sąlygų 3.4 punkte nustatytą atvejį, t. y. jeigu Sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia PVM. Tokiu atveju perskaičiuoti Sutarties įkainiai turėjo būti įforminami Sutarties šalių atstovu pasirašomu papildomu susitarimu, kuris tampa pagrindinės Sutarties neatskiriama dalis.

Įvertinus nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutarties specialiųjų sąlygų 3.1 punkte buvo nustatyta maksimali Sutarties kaina, o 3.2 punkte – maksimalūs atliekų kiekiai, todėl Sutartyje sulygtos paslaugų kainos ir kiekių padidinimas laikytinas esminiu viešojo pirkimo sutarties sąlygų pakeitimu, kuris viešojo pirkimo sutarties galiojimo metu negalėjo būti padarytas. Šios išvados nepaneigia apelianto argumentai, kad vykdydamas ginčo Sutartį jis priimdavo tiek atliekų, kiek jam perduodavo pats atsakovas, todėl negalėjo spręsti kiek ir kokių atliekų bus sutvarkyta. Pažymėtina, kad ieškovo UAB „AV investicija“ pagrindinė vykdoma veikla yra pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų teikimas, todėl šios įmonės specialistai, būdami susipažinę su ginčo Sutartyje numatytomis teikiamomis paslaugomis bei jų kiekiais, turėjo galimybę tinkamai identifikuoti jiems perduodamas atliekas. Be to, pats ieškovas, remiantis ginčo Sutarties 3.1.7 punkto nuostatomis, Sutarties sudarymo momentu ir visą jos galiojimo laikotarpį turėjo užtikrinti, kad jo darbuotojai turėtų reikiamą kvalifikaciją ir patirtį, reikalingas teikti paslaugas. Dėl to apelianto argumentai dėl negalėjimo atliekų perdavimo metu tinkamai nustatyti atliekų pobūdžio ir kiekio yra nepagrįsti.

Apelianto argumentai, kad ginčo Sutartyje nebuvo numatyta fiksuota paslaugų kainą, o buvo numatytos kainodaros taisyklės, pagal kurias apskaičiuojama viešojo pirkimo sutarties kaina, neatitinka ginčo Sutarties sąlygų turinio. Priešingai nei nurodo apeliantas, ginčo viešojo pirkimo sutartyje buvo įtvirtinta ne tik fiksuota Sutarties kaina, bet ir jos perskaičiavimo (kainodaros) taisyklės, kurios turėjo būti taikomos įvykus vieninteliam sutartyje nustatytam įvykiui, t. y. pakitus PVM dydžiui. Taigi apelianto nurodomos kainodaros taisyklės buvo numatytos ne viešojo pirkimo Sutarties kainos apskaičiavimui, o fiksuotos Sutarties kainos perskaičiavimui pakitus PVM dydžiui. Be to, pažymėtina tai, jog analogiška išvada dėl ginčo Sutartyje nustatytos maksimalios kainos ir maksimalaus paslaugų kiekio padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2013, kuri, kaip jau buvo minėta, turi prejudicinę galią nagrinėjamam ginčui. Tuo tarpu Viešųjų pirkimų tarnybos 2013 m. kovo 25 d. raštas, kuriame padaryta priešinga išvada, nėra pakankamai išsamus ir argumentuotas, surašytas netinkamai aiškinant ginčo Sutartį, neįvertinus perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo sąlygų, ieškovo, kaip tiekėjo, pasiūlymo ir kitų svarbių šiam klausimui spręsti duomenų, t. y. neišaiškinus ir nenustačius visų turinčių reikšmės aplinkybių.

Apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad ieškovas UAB „AV investicija“ yra verslu užsiimantis juridinis asmuo, kuriam keliami didesni rizikos reikalavimai. Dalyvaudamas konkurse, pasirašydamas ginčo Sutartį bei ją vykdydamas, ieškovas žinojo arba turėjo žinoti viešojo pirkimo paskirtį, tikslus, VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų principų esmę bei paskirtį, kitų šias procedūras reglamentuojančio įstatymo normų imperatyvų pobūdį, o taip pat tarp juridinių asmenų sudaromų rašytinių sutarčių sąlygų esmę, privalomą jų pakeitimo tvarką, teisines pasekmes, kurios gali atsirasti nesilaikant šių reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad nustatęs poreikį padidinti Sutartyje numatytus maksimalius tam tikrų atliekų kiekius ir tuo pačiu maksimalią Sutarties kainą, ieškovas būtų apie tai pranešęs atsakovui ir taręsis dėl būtinumo pakeisti Sutartį ar vykdyti naują viešąjį pirkimą. Ieškovas sąskaitą už suteiktas paslaugas pateikė praėjus 9 mėnesiams po paslaugų suteikimo. Tai leidžia konstatuoti, kad ieškovas vienašališkai, neinformavęs atsakovo vykdė Sutartį kitaip, nei buvo sutarta. Toks ieškovo elgesys, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, neatitiko CK 6.718 straipsnyje įtvirtintos paslaugų teikėjo pareigos veikti sąžiningai ir protingai, išimtinai kliento interesais. Kaip pažymėjo kasacinis teismas, prejudicinę galią nagrinėjamai bylai turinčioje nutartyje, ieškovo elgesys, nepranešus atsakovui apie poreikį didinti kainą, neatitiko ir VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų principų bei imperatyvaus neskelbiamų derybų procedūras reglamentuojančio įstatymo normų pobūdžio, taip pat Sutarties turinio bei jos sąlygų keitimo tvarkos. Vertinant tokio netinkamo ieškovo elgesio teisines pasekmes, atsižvelgtina į CK 6.653 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad, rangovui laiku neįspėjus užsakovo, jog yra būtina didinti darbų kainą, jis privalo įvykdyti sutartį už joje nustatytą kainą. Todėl ieškovui utilizavus 103,90 t medinių pabėgių, šių paslaugų suteikimo kaina skaičiuojama pagal ginčo Sutarties I lentelės 2 eilėje numatytą medienos atliekų (kodas 17 02 01) vieneto kainą litais be PVM , t. y. 1 Lt.

Dėl priteistinos už suteiktas paslaugas kainos

Pirmosios instancijos teismas už 103,90 t utilizuotų medinių pabėgių ieškovui iš atsakovo priteisė 103,90 Lt skolos bei atitinkamai nuo priteistos sumos už 183 dienas 7,60 Lt delspinigių. Apskaičiuodamas 103,90 t medinių pabėgių utilizavimo kainą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčo sutartyje numatytos paslaugų kainos yra nurodytos be PVM, o ieškinio reikalavimai pareikšti dėl įsiskolinimo su PVM priteisimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, perskaičiuojama 103,90 t medinių pabėgių utilizavimo kaina, įskaičiuojant į šią kainą 21 % PVM, taip pat perskaičiuojami delspinigiai. Taigi už 103,90 t medinių pabėgių utilizavimą ieškovui iš atsakovo priteistina 125,72 Lt (103,90 Lt ×21 (PVM)÷100 =125,719) skolos ir 9,20 Lt delspinigių.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmos instancijos teismo sprendimo

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas VĮ Ignalinos atominė elektrinė atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 str.).

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, todėl atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį (patenkinta 0,010 proc. ieškinio reikalavimų, atmesta 99,99 proc. reikalavimų), apeliacinės instancijos teismas perskirsto pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro 17 070 Lt žyminis mokestis, kurio mokėjimas ieškovui pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, ir 21 Lt pašto išlaidos, iš viso 17 091 Lt. Kadangi tenkinama 0,010 proc. ieškinio reikalavimų, todėl iš ieškovo valstybei priteistina 17 089 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti bei suformuluoti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės ieškovo uždarosios akcinės bendrovės “AV investicija” naudai 125,72 Lt (vieną šimtą dvidešimt penkis litus 72 ct) skolos, 9,20 Lt (devynis litus 20 ct) delspinigių, 8,06 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės “AV investicija” valstybės naudai 17 089 Lt (septyniolika tūkstančių aštuoniasdešimt devynis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti“.