Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas J. K., kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Pretendentų vertinimo komisijoje 2020 m. rugpjūčio 7 d. protokolu Nr. 27L-1630 priimtą sprendimą dėl konkurso laimėtojo konkurse į (duomenys neskelbtini) vedėjo pareigas (konkurso skelbimo Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Sprendimas), priteisti pareiškėjui iš atsakovo visas su bylos nagrinėjimu patirtas išlaidas; taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Departamento Pretendentų vertinimo komisijoje 2020 m. rugpjūčio 7 d. protokolu Nr. 27L-1630 priimto Sprendimo galiojimą ir uždrausti pagal šį sprendimą atrinktą pretendentą priimti į (duomenys neskelbtini) vedėjo pareigas.

II.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartimi priėmė pareiškėjo J. K. patikslintą skundą; nutarė išsiųsti pareiškėjo patikslinto skundo su priedais skaitmeninę kopiją atsakovui, trečiajam suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini); pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino; išaiškino šalims, kad ginčas gali būti išspręstas šalims teismo mediacijos metu pasiekus taikų susitarimą ir sudarius taikos sutartį.

Teismas skundžiama nutarties dalimi atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, konstatavęs, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jas taikyti, nes nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir kad jo įvykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas ar neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti skunde teiginiai, jog nestabdžius skundžiamo sprendimo galiojimo gali kilti nurodytos grėsmės, padaryta didelė žala, yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Teismas vertino, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima daryti išvados, jog nepritaikius pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareikštam skundo reikalavimui užtikrinti.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo; priimti naują nutartį – išspręsti klausimą iš esmės ir laikinai sustabdyti Departamento Sprendimo galiojimą, uždrausti pagal šį Sprendimą atrinktą (-us) pretendentą (-us) priimti į (duomenys neskelbtini) vedėjo (karjeros valstybės tarnautojas) pareigas; priteisti iš atsakovo pareiškėjui jo patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas bei išlaidas, susijusias su atskirojo skundo surašymu ir nagrinėjimu.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nevertino patikslintame skunde nurodyto fakto, jog konkursas jau yra įvykęs, taigi vieną iš pretendentų priėmus į (duomenys neskelbtini) vedėjo pareigas, būtų neįmanoma užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo (konkurso skelbti iš naujo, nes pareigybė jau užimta). Taip pat nesutinka su teismo vertinimu, jog pareiškėjo nurodyti skunde teiginiai, kad nestabdžius skundžiamo sprendimo galiojimo, gali kilti nurodytos grėsmės, padaryta didelė žala, yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Priešingai, padaryta neatitaisoma didelė žala pasireikštų ir tuo, jog konkurse dalyvavę, bet neatrinkti visi pretendentai įgytų teisę į patirtos turtinės (vidutinį darbo užmokestį galimai ir už visą laiką iki įsidarbinimo kitur) ir neturtinės žalos atlyginimą, kaip ir šiuo metu atrinkti du pretendentai, be to, bylos nagrinėjimas užtruks, taigi bendra žalos suma, kurią tektų atlyginti iš valstybės biudžeto, būtų didelė. Taigi prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra adekvačios ir proporcingos, atitinka ne tik šalių interesų pusiausvyrą, bet ir viešąjį interesą. Todėl teismo argumentai dėl nesudėtingo žalos atitaisymo (kompensavimo) yra nepagrįsti.

Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime dėl pareiškėjo atskirojo skundo nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 12 punktas nustato, kad einantis pareigas valstybės tarnautojas atleidžiamas, kai į tas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas arba paaiškėja, kad priimant valstybės tarnautoją į pareigas buvo pažeisti šio įstatymo reikalavimai ir šių pažeidimų neįmanoma pašalinti. Jei būtų patenkintas pareiškėjo pagrindinis reikalavimas – panaikinti konkurso rezultatus, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, būtų galima įgyvendinti tokį teismo sprendimą. Pažymi, kad konkurso į (duomenys neskelbtini) vedėjo pareigas vienas iš geriausiai pasirodžiusių asmenų jau yra priimtas į minėtas pareigas, todėl neįmanoma uždrausti atlikti veiksmų, kurie jau yra realizuoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) pateiktame atsiliepime dėl pareiškėjo atskirojo skundo nurodo, kad konkursas vyko pagal nustatytas jo organizavimo taisykles ir buvo atrinkti du geriausiai pasirodę kandidatai užimti pareigas. Pažymi, kad šiuo atveju priimant asmenis į valstybės tarnautojo pareigas konkursą, kaip nustatyta teisės aktuose, organizuoja Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Teigia, kad 2020 m. rugsėjo 15 d. priėmė į (duomenys neskelbtini) vedėjo pareigas vieną iš pateiktų kandidatų siekiant užtikrinti (duomenys neskelbtini) veiklos nepertraukiamumą ir pavestų funkcijų vykdymą. Mano, kad reikalavimas taikyti užtikrinimo priemones yra negalimas ir būtų žalingas (duomenys neskelbtini) veiklai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, jog nestabdžius skundžiamo sprendimo galiojimo gali kilti nurodytos grėsmės, padaryta didelė žala, yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, nurodo, kad vieną iš pretendentų priėmus į (duomenys neskelbtini) vedėjo pareigas, būtų neįmanoma užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo (konkurso skelbti iš naujo, nes pareigybė jau užimta). Teigia, kad padaryta neatitaisoma didelė žala pasireikštų ir tuo, jog konkurse dalyvavę, bet neatrinkti visi pretendentai įgytų teisę į patirtos turtinės (vidutinį darbo užmokestį galimai ir už visą laiką iki įsidarbinimo kitur) ir neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo nuomone, bylos nagrinėjimas užtruks, todėl bendra žalos suma, kurią tektų atlyginti iš valstybės biudžeto, būtų didelė.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai pažymima, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; 2019 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-510-556/2020).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-510-556/2020). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (didelė turtinės žalos suma iš valstybės biudžeto, užruksiančiu ginču šioje administracinėje byloje), ir bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala, yra pagrįsta, nes byloje nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų bei duomenų, kurie būtų pagrindas šią pirmosios instancijos teismo išvadą pakeisti. Jokių paneigiančių šią poziciją argumentų pareiškėjas nepateikė ir atskirajame skunde.

LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ypač, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jis galėtų išsiieškoti patirtą turtinę žalą vadovaudamasis žalos atlyginimo instituto taisyklėmis. Taigi teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su galimai kilsiančia turtine, kurią reikės atlyginti iš valstybės biudžeto, ir ilgai užtruksiančiais ginčais teisme.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, taigi nėra pagrindo naikinti ar keisti remiantis pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė