- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-19
- Bylos Nr.
- e2A-422-565/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13069-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- BUAB „Alpha Baltic Vilnius“
- Atsakovas
- SIA „SMART MEDIA“
- Trečiasis asmuo
- M. K., M. Ž.
- Kategorijos
- 2.6.1.2Prievolių atsiradimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Alpha Baltic Vilnius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Alpha Baltic Vilnius“ ieškinį atsakovei SIA „SMART MEDIA“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys M. K., M. Ž..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė BUAB „Alpha Baltic Vilnius“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės SIA „SMART MEDIA“ 20 704 Eur skolą, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Susipažinusi su BUAB „Alpha Baltic Vilnius“ buhalterinės apskaitos dokumentais, ieškovės bankroto administratorė nustatė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 20 704 Eur pagal 2017 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija ABV Nr. 001394. Tarp ieškovės bankroto administratorei perduotų dokumentų nebuvo rašytinės sutarties, sudarytos su atsakove, tačiau PVM sąskaitos-faktūros išrašymas leidžia daryti prielaidą, jog sąskaitoje nurodytos paslaugos atsakovei buvo suteiktos.
3. Atsakovė SIA „SMART MEDIA“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo M. K. prašė ieškinį atmesti.
5. Trečiasis asmuo M. K. nurodė, jog buvo ieškovės vadovas iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo bei perdavė ieškovės bankroto administratorei visus ieškovės dokumentus. Ieškovės nurodomas sandoris nebuvo sudarytas. Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų kokius nors sutartinius ieškovės ir atsakovės santykius, nepateikė abiejų šalių pasirašytos PVM sąskaitos-faktūros, nėra jokių įrodymų, jog 2017 m. balandžio 27 d. PVM sąskaita-faktūra atsakovei buvo išsiųsta, taip pat, jog paslaugos, nurodytos šioje sąskaitoje-faktūroje atsakovei buvo suteiktos. PVM sąskaita-faktūra savaime neįrodo sutartinių santykių tarp šalių buvimo, nes dvišaliai sutarčiai sudaryti būtina išreikšta abiejų sutarties šalių valia, tuo tarpu PVM sąskaitos-faktūros išrašymas yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei (PVM), tačiau vien šio dokumento pagrindu civiliniai teisiniai santykiai tarp šalių neatsiranda.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad:
7.1. ieškovė pateikė šalių nepasirašytą PVM sąskaitą-faktūrą. Ši sąskaita galėtų būti laikoma pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu sudarytą šalių susitarimą dėl paslaugų teikimo už sulygtą kainą, tik tuo atveju, jeigu būtų pasirašyta abiejų šalių arba joje nurodyti duomenys būtų patvirtinti kitais rašytiniais įrodymais. Ieškovei papildomų įrodymų byloje nepateikus, negali būti nustatytos šalių sutartinių santykių atsiradimo aplinkybės;
7.2. labiau tikėtina, kad šalių nesiejo teisiniai santykiai, susiję su 2017 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitos-faktūros išrašymu. Sąskaitą-faktūrą neva išrašiusi trečiasis asmuo M. Ž. jos nepasirašė, teismo posėdžio metu nurodė, kad nepasirašytą, bet aktualią sąskaitą buhalterė būtų grąžinusi jai pasirašyti. Paaiškino, kad sąskaitos būdavo išrašomos iš karto atlikus darbus, t. y. ne už visus metus, bet už atliktų darbų dalį. Ieškovės teiginiai, kad atsakovė ieškinyje nurodytų aplinkybių neginčijo ir tokiu elgesiu su pareikštu ieškiniu sutiko, negali būti pakankamu pagrindu ieškiniui tenkinti, nes byloje, be ieškovės pozicijos, nėra jokių rašytinių įrodymų ar trečiųjų asmenų paaiškinimų, leidžiančių spręsti priešingai;
7.3. ieškovė neprašė išreikalauti jokių kitų įrodymų ar apklausti liudytojų, kurie patvirtintų ieškovės bankroto administratorei perduotos nepasirašytos sąskaitos-faktūros pagrįstumą. Nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, jos galbūt administratorei buvo neperduoti trečiojo asmens M. Ž. teismo posėdžio metu paminėti paprastai įmonėje pildyti užsakymo lapai, kurių pagrindu galėjo būti išrašomos sąskaitos-faktūros, todėl ji negali jų pateikti kaip įrodymo, pagrindžiančio ieškinį. Niekas iš proceso dalyvių nepatvirtino, kad tokie lapai atsakovės užsakymams buvo pildomi, taip pat į bylą nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad administratorei buvo neperduoti visi dokumentai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Ieškovė BUAB „Alpha Baltic Vilnius“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 15 d. sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Atsiliepimas
8.1. atsakovei procesiniai dokumentai byloje buvo įteikti tinkamai, tačiau atsakovė nepasinaudojo teise pateikti atsiliepimą kartu su ieškovės reikalavimus paneigiančiais dokumentais, atsakovė neatvyko į bylos nagrinėjimą iš esmės teismo posėdyje. Aplinkybė, jog atsakovė laikosi pasyvios pozicijos, sudaro pagrindą teigti, jog ji neginčija sutartinių santykių bei jų pagrindu atsiradusio įsiskolinimo ieškovei;
8.2. ieškovei iškėlus bankroto bylą, bendrovės dokumentus perdavė ne buvę valdymo organų nariai, o buhalterinę apskaitą tvarkiusi bendrovė UAB „IMG Numeri“, kuri perdavė tik jos žinioje buvusius dokumentus, tame tarpe ir 2017-04-27 PVM sąskaitą-faktūrą. Tarp gautų dokumentų nebuvo rastos jokios sutartys su atsakove. Trečiasis asmuo M. K., ieškovės vadovu buvęs iki bankroto bylos iškėlimo, iki šiol bankroto administratorei nėra perdavęs jokių dokumentų, tačiau šių aplinkybių skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Trečiasis asmuo M. K. teismui parodymų neteikė, o tik, pasinaudodamas atstovo paslaugomis, laikėsi deklaratyvios pozicijos, neva tarp ieškovės ir atsakovės jokių sutartinių santykių nebuvo;
Žemesnės instancijos teismas
8.3. pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 26 d. nutartimi ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtu (nutartis panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2957-663/2018), taigi teismas jau laikėsi pozicijos, kad ieškovės pateikta PVM sąskaita-faktūra nėra laikytina pakankamu įrodymu, tačiau bylą nagrinėjant iš esmės nesiėmė priemonių, kad būtų surinkti visi įrodymai, ypač atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje ieškovė yra bankrutavusi bendrovė ir byloje vyrauja viešasis interesas. Ieškovė teismui pateikė turimus duomenis, o atsakovė jokių duomenų byloje nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, privalėdamas būti aktyvus byloje, kurioje viena proceso šalis yra bankrutavusi bendrovė, nesiėmė priemonių surinkti papildomus duomenis.
Atsiliepimas
9. Trečiasis asmuo M. K. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
9.1. bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (CPK 178 straipsnis) nustato, jog įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Apeliantė nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių teisinius santykius tarp apeliantės ir atsakovės, taigi nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovei buvo teikiamos kokios nors paslaugos. Apeliantės pateikta PVM sąskaita-faktūra yra nepasirašyta ir nebuvo išsiųsta elektroniniu paštu ar kaip nors kitaip pristatyta atsakovei. Nėra įrodymų, kad atsakovė apie šią sąskaitą-faktūrą būtų kaip nors informuota, žinojusi ar ją akceptavusi;
9.2. apeliantės neveikimas negali sąlygoti teismo pareigos surinkti trūkstamus įrodymus atsiradimo. Būtent ieškovė ieškinyje turi išdėstyti visas faktines aplinkybes, turi pateikti visus įrodymus arba nurodyti, kokių įrodymų jai trūksta, bei pateikti atitinkamus prašymus teismui. Apeliantė buvo pasyvi įrodymų rinkime, ieškinyje nebuvo nurodžiusi jokių aplinkybių apie reikalingus, bet negalimus pateikti įrodymus. Apeliantės prašymas apklausti M. Ž. buvo patenkintas, kitų prašymų apeliantė neteikė. Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ir negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo. Aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad pažeistas CPK 177 arba 185 straipsnis;
9.3. trečiasis asmuo apeliantės vardu nesudarė jokių sutarčių ir nesukūrė jokių teisinių santykių, kurių pagrindu galėjo būti išrašyta ieškovės nurodoma sąskaita-faktūra. Apeliantė į bylą pateikė 2017-08-28 dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, kurio pirmame puslapyje aiškiai nurodyta, jog bankroto administratorei UAB „Tytus“ buvo perduotos įvairios apeliantės sutartys (dokumentų apimtis sudaro net 433 psl.) ir kiti dokumentai, todėl nepagrįstas teiginys, jog trečiasis asmuo dokumentų administratorei neperdavė. Bankroto administratorė nesikreipė į teismą ir neinicijavo ginčo prieš trečiąjį asmenį dėl dokumentų neperdavimo. Būtent sutartis yra teisinis ir būtinas pagrindas išrašyti bet kokią sąskaitą-faktūrą. Vien tik sąskaita-faktūra, nesant jokių kitų įrodymų, negali pagrįstai įrodyti sutartinių santykių. Trečiasis asmuo nedavė jokių įgaliojimų trečiajam asmeniui M. Ž. apeliantės vardu pasirašyti sąskaitą-faktūrą. M. Ž. patvirtino, jog tokios sąskaitos-faktūros turinys prieštarauja apeliantės verslo praktikai: 2017-04-27 PVM sąskaitoje-faktūroje yra nurodyta, jog tai sąskaita už 2016 metais suteiktas paslaugas, be to, sąskaitoje nurodyta itin didelė pinigų sumą – 20 704 Eur. Apeliantė savo verslo praktikoje išrašydavo sąskaitas už dalines paslaugas, ypač dėl didesnių sumų, ir sąskaitos būdavo pateikiamos iškart po paslaugų suteikimo, o ne po paslaugų suteikimo praėjus ilgam laiko tarpui.
10. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
13. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi UAB „Alpha Baltic Vilnius“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Tytus“, nutartis įsiteisėjo 2017 m. liepos 21 d. Susipažinusi su perduotais UAB „Alpha Baltic Vilnius“ buhalterinės apskaitos dokumentais, bankroto administratorė teigia, kad atsakovė ieškovei yra skolinga 20 704 Eur sumą pagal 2017 m. balandžio 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą, serija ABV, Nr. 001394.
14. Dėl PVM sąskaitos-faktūros teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų-faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normos (PVM įstatymas); PVM įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis); PVM įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo-pardavimo santykių aspektai. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 30 punkte įtvirtintą sąvokos apibrėžimą PVM sąskaita-faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. PVM sąskaita-faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos-faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių (paslaugų) pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita-faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo-pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
15. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodo, jog tarp bankroto administratorei perduotų dokumentų nebuvo rašytinės sutarties, sudarytos su atsakove, tačiau PVM sąskaitos-faktūros išrašymas leidžia daryti prielaidą, jog sąskaitoje nurodytos paslaugos atsakovei buvo suteiktos. Tuo tarpu ieškovei nuo 2016-09-16 (paskyrimo data) iki bankroto bylos iškėlimo vadovavęs trečiasis asmuo M. K. teigia, jog ieškovės nurodomas sandoris nebuvo sudarytas.
16. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų-faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas.
17. Vertindamas ieškovės pateiktus įrodymus dėl sutartinių santykių su atsakove buvimo fakto, teismas turi vadovautis įrodymų pakankamumo taisykle. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis).
18. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, tam tikrą faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).
19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas minėtų taisyklių, vertino, kad byloje esančių įrodymų nepakanka, jog susiformuotų teismo įsitikinimas sutartinių santykių fakto tarp ieškovės ir atsakovės buvimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada.
20. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškinio reikalavimas priteisti skolą grindžiamas tik 2017 m. liepos 10 d. PVM sąskaita-faktūra, serija ABV, Nr. 001394. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Konkrečiu atveju būtent ieškovė turi įrodyti, kad ginčo sąskaitoje nurodytas paslaugas suteikė atsakovei. Vertinant šalių tarpusavio santykių pobūdį, jų teisių ir pareigų turinį privalo būti analizuojami ir kiti šalių sutartinius santykius patvirtinantys faktai, aplinkybės, įrodymai. Iš bylos duomenų matyti, kad 2017-04-27 PVM sąskaita-faktūra nėra pasirašyta nei ieškovės, nei atsakovės atstovų, byloje nėra jokių įrodymų, jog ši sąskaita buvo pateikta atsakovei, taip pat, jog paslaugos, nurodytos PVM sąskaitoje-faktūroje (rinkos tyrimas apie sporto renginių organizavimą ir socialinių medijų rinkodarą 2016 metais) atsakovei buvo realiai suteiktos. Vien ta aplinkybė, kad bankroto administratorei buvo perduota PVM sąskaita-faktūra, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad šioje sąskaitoje nurodytas paslaugas ieškovė suteikė atsakovei.
21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju išrašytos PVM sąskaitos-faktūros nepakanka, kad ieškovė turėtų galutinę ir neginčijamą teisę reikalauti sąskaitoje nurodytos pinigų sumos iš atsakovės. Apeliantės teiginiai, jog nagrinėjamoje byloje atsakovė neginčijo ieškinio pagrįstumo (nepateikė atsiliepimo) negali būti pakankamu pagrindu ieškiniui tenkinti. Byloje, be ginčo PVM sąskaitos-faktūros, nėra jokių įrodymų ar trečiųjų asmenų paaiškinimų, patvirtinančių paslaugų suteikimo faktą atsakovei.
22. Remiantis aukščiau nurodyta teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, jog PVM sąskaita-faktūra pati savaime negali būti prilyginama sutarčiai ir civiliniu teisiniu atžvilgiu negali šalių įpareigoti kaip sutartis, nes šis dokumentas išreiškia tik PVM sąskaitą-faktūrą išrašiusio asmens valią ir nesukuria prievolių kitai šaliai, todėl negali kaip savarankiškas juridinis faktas, nenustačius kitų sutarties buvimą patvirtinančių aplinkybių, įpareigoti kitą šalį. Šioje byloje atsakovės skolos ieškovei už suteiktas rinkos tyrimo paslaugas faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, o jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais ir nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, vertintina, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos.
23. Ieškovė, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas nesirūpino tinkamu bylos išnagrinėjimu, apeliuoja į tai, kad teismas bylose, kuriose dalyvauja bankrutuojanti įmonė, privalėjo būti aktyvus. Nagrinėjamu atveju pačiai ieškovei nepagrindžiant ieškinyje nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas ne tik neturėjo jokios pareigos, bet ir teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribas, todėl apeliantės skundo argumentai, kad teismas neištyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesirūpino tinkamu bylos išnagrinėjimu, atmestini, kaip visiškai nepagrįsti. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą apklausti trečiąjį asmenį M. Ž., kas taip pat paneigia apeliantės argumentus, jog teismas nenustatinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių.
24. Dėl argumentų, jog trečiasis asmuo bankroto administratorei neperdavė visų bendrovės dokumentų, pažymėtina, jog jie nėra susiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku. Tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo neįvykdė / netinkamai įvykdė jam nustatytų pareigų, ieškovei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorė turi teisę kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydama buvusiam vadovui taikyti specialiame įstatyme numatytas sankcijas arba inicijuoti kitą procesą dėl įmonės valdymo organų pareigų neatlikimo, jeigu jų veika sukėlė žalą (CK 6.245-6.249 straipsniai).
25. Apeliacinės instancijos teismo aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes nagrinėjamu atveju šie argumentai nesusiję su nagrinėjamu klausimu, nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl procesinės bylos baigties
26. Teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamam sprendimui panaikinti, apeliantė nenurodė ir teismas nenustatė, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį pirmosios instancijos teismas suformulavo taip: „ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alpha Baltic Vilnius“, į. k. 302459592, trečiajam asmeniui M. K., a. k. 180283-10090, 240 Eur atstovavimo išlaidų.“
28. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai pareigą sumokėti bylinėjimosi išlaidas turi bankrutuojanti bendrovė, tokios išlaidos yra priteisiamos iš bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
29. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo suformuluoti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuria išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, taip, kad būtų aišku, jog bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui yra priteisiamos iš bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas patikslina pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį, kuria trečiajam asmeniui iš ieškovės priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 328 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
30. Byloje gautas trečiojo asmens M. K. atstovo prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės, nors pastaroji būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Trečiojo asmens atstovas pateikė 2019-08-10 PVM Sąskaitą-faktūrą 400 Eur sumai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei 2019-02-24 advokato sąskaitos išrašą, patvirtinantį trečiojo asmens M. K. 2019-08-29 atliktą 200 Eur sumos pavedimo įskaitymą, ir 2020-02-24 advokato sąskaitos išrašą, patvirtinantį trečiojo asmens 2019-10-07 atliktą 100 Eur sumos pavedimo įskaitymą. Atsižvelgiant į tai, jog į bylą pateikti sąskaitos išrašai patvirtina, jog trečiasis asmuo advokatui sumokėjo 300 Eur sumą, ši realiai sumokėta suma priteisiama iš ieškovės. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų, trečiojo asmens išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje, priteisiamos iš apeliantės bankroto administravimo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 15 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį ir išdėstant ją taip:
„ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alpha Baltic Vilnius“ trečiajam asmeniui M. K. 240 Eur bylinėjimosi išlaidų, atlyginant šias išlaidas iš ieškovės bankroto administravimo išlaidų.“
Priteisti iš ieškovės BUAB „Alpha Baltic Vilnius“ trečiajam asmeniui M. K. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginant šias išlaidas iš ieškovės bankroto administravimo išlaidų.