- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-07
- Bylos Nr.
- e2A-603-924/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11152-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Paliokas, Žibutė Budžienė, Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- R. G.
- Ieškovas
- G. D.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės ir Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-26997-285/2018 pagal ieškovo G. D. ieškinį atsakovei R. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės R. G. 2 896,00 Eur skolą, 567,00 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 5 d. ieškovas paskolino atsakovei 10 000,00 Lt, t. y. 2 896 Eur. Tarp jų buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo skolą gražinti iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. Taip pat buvo susitarta ir sutartyje numatyta, kad pinigai paskolinami su 5 procentų palūkanomis. Tačiau atsakovė skolos negrąžino, palūkanų nesumokėjo. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovę dėl negrąžintos skolos, tačiau atsakovė į jo siūlymus gražinti skolą nereagavo. Ieškovo prašomos priteisti 5 procentų metinės palūkanos skaičiuojamos nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2018 m. liepos 5 d.
Žemesnės instancijos teismas
3. Kauno apylinkės teismas 2018 m. liepos 13 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovės 2 896,00 Eur skolą, 567,00 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 463,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 39,00 Eur žyminį mokestį, 150,00 Eur išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; grąžino ieškovui 13,00 Eur žyminio mokesčio permoką.
4. Atsakovė R. G. pateikė prieštaravimus, kuriais prašė panaikinti 2018 m. liepos 13 d. preliminarų sprendimą ir priimti galutinį sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad byloje ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad perdavė atsakovei sutarties dalyką – 10 000 Lt (2 896 Eur), kas rodo, jog ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas, o paskolos santykiai šalių nesieja. 2014 m. rugpjūčio 5 d. šalių santykiai buvo priešiški ir skolos negrąžinimo/palūkanų nemokėjimo atveju ieškovas neabejotinai būtų pareiškęs ieškinį teisme. Ieškovas negali perkelti savo įrodinėjimo pareigos dėl pinigų perdavimo atsakovei. Kadangi ieškovas, būdamas nesąžiningas, galimai siekdamas atsakovei atkeršyti dėl to, kad ji 2017 m. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į ½ dalį turto pripažinimo, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo už 2004 - 2013 m. laikotarpį civilinėje byloje Nr. e2-811-480/2018, reikalauja pinigų, kurių ji faktiškai negavo, ji turi teisę nuginčyti skolos raštelį. Skolos raštelis turėjo būti vertinamas kartu su kitais įrodymais minėtoje byloje, tačiau ieškovas priešinių reikalavimų tada nereiškė, kas taip pat įrodo, jog pinigai atsakovei nebuvo perduoti. Be to, 2012 m. birželio 4 d. paskolos sutartimi atsakovės pusbrolis E. R. ieškovui ir atsakovei, kaip faktinei šeimai, paskolino 85 000 Lt (24 623,41 Eur), o skolos raštelio pasirašymo dienai skola E. R. nebuvo grąžinta. Ši aplinkybė pagrindžia faktą, jog ieškovas neturėjo finansinių galimybių nurodyto dydžio paskolai suteikti. Nuo tariamos skolos negrąžinimo praėjo net trys metai, o ieškovas ieškinį pareiškė tik 2018 m. liepos 5 d., t. y. po to, kai 2018 m. birželio 28 d. Alytaus apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-428-805/2018 atmetė ieškovo ieškinį atsakovei R. G. dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, o atsakovės priešieškinį dėl 2013 m. birželio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartyje numatyto uzufrukto - teisės G. D. gyventi ir neatlygintinai naudotis butu iki gyvos galvos panaikinimo, patenkino. Preliminarus teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas taip pat dėl to, kad teismas rėmėsi byloje esančiu vieninteliu įrodymu - skolos rašteliu. Tuo tarpu įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims.
Atsiliepimas
5. Ieškovas pateikė atsiliepimą į prieštaravimus, kuriame prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jeigu atsakovė paskolos negavo, neaišku, kodėl ji rašėsi skolos raštelį ir įsipareigojo grąžinti skolą. Atsakovė turi aukštąjį išsilavinimą, jos vykdomos bankinės operacijos, pinigų konvertavimai, nuolatinės indėlių sutartys įrodo, jog ieškovė sugeba tinkamai valdyti pinigus. Pačios skolos sutarties turinys patvirtina, kad pinigai sutarties rašymo metu buvo perduoti. Ieškovas su atsakove bendravo iki 2013 m. pabaigos, kai ieškovas sužinojo, kad M. D. tėvas yra ne jis. Atsakovė jam aiškino, kad jos turtinė padėtis yra sunki, jai reikia transporto priemonės, todėl prašė paskolinti 10 000 Lt transporto priemonės įgijimui, kuriuos jis ir paskolino pagal skolos sutartį. Atsakovė po pinigų gavimo įsigijo transporto priemonę. Taigi, 2014 m. jų santykiai buvo normalūs bei dalykiniai, dėl ko atsakovė, gavusi paskolą, pasirašė skolos raštelį. Po kurio laiko jis gavo D. Ž. ieškinį iš teismo, kuriuo buvo ginčijama vaiko M. D., kurį ieškovas laikė savo vaiku, tėvystė. 2015 m. gruodžio 9 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-24097-947/2015 ieškovo tėvystė vaikui buvo panaikinta ir nustatyta, jog vaiko tėvas yra D. Ž.. Nurodė, kad jis visą laiką iki 2015 m. atsakovės vaiku rūpinosi, jį mylėjo, su juo bendravo ir užtikrino jam gyvenamąją vietą, neatlygintinai perleisdamas atsakovei butą, paskolino pinigų tik todėl, jog manė, jog vaikas yra jo ir atsakovės. Faktą, kad skolos raštelyje nurodytą sumą atsakovė yra gavusi patvirtina ir įrodo atsakovės paaiškinimai Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-811-480/2018.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino ir paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. preliminarų sprendimą, kuriuo nuspręsta priteisti ieškovui G. D. iš atsakovės R. G. 2 896,00 Eur skolą, 567,00 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (3 463,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 39,00 žyminį mokestį, 150,00 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; grąžino ieškovui 13,00 Eur žyminį mokestį; priteisė iš atsakovės ieškovui 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nurodė, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo, jog pasirašė paskolos sutartį ir suprato jos turinį, o pinigų negavimo faktą ginčija savo nenuosekliais paaiškinimais, kitų bylų nagrinėjimo medžiaga ir priimtais sprendimais, savo banko sąskaitų išrašais, kuriuose, anot jos, nematyti ieškovo galimai pervestų ar jos įneštų pinigų, bei tuo, kad sutartyje nėra padaryta įrašo apie tai, kad ji gavo pinigus. Vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą matyti, kad: sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai; pareiga pagal šią sutartį nustatyta davėjui - ieškovui, kuris nurodė, kad paskolina pinigus paskolos gavėjui - atsakovei, gavėja – šiuo atveju atsakovė, sutiko su tokiu sutarties tekstu; šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, t. y. ieškovas sutartyje įrašė paskolos grąžinimo sąlygas, kurios yra ne standartinės, o individualios - sutartyje šalys aiškiai susitarė dėl konkretaus termino, kada atsakovė turėjo grąžinti paskolą bei palūkanų normos, kuri taikoma, sudarant sutartį. Paskolos sutartis, surašyta ieškovo, yra pas ieškovą, kas taip pat pagrįstai leidžia manyti, jog šalių pasirašyta sutartis šiai dienai yra neįvykdyta, tai yra atsakovė ieškovui paskolintų pinigų yra negrąžinusi.
8. Teismas sprendė, kad šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą išvadai, jog ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą. Tuo tarpu atsakovė, remdamasi pinigų negavimo aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė. Atsakovė savo prieštaravimams pagrįsti nepateikė jokių realių rašytinių įrodymų. Priešingai, iš byloje esančių rašytinių įrodymų – VĮ „Regitra“ duomenų, nustatyta, kad atsakovė po dviejų dienų nuo paskolos sutarties pasirašymo - 2014 m. rugpjūčio 7 d. savo vardu įregistravo transporto priemonę „Toyota Avensis“, kurios pirkimui, anot ieškovo, ir prašė paskolinti minėtą sumą pinigų. Iš ieškovo banko sąskaitos išrašų taip pat nustatyta, kad ieškovas 2014 m. liepos 26 d. du kartus įnešė į savo banko sąskaitą po 10 000 Lt, vėliau – 2014 m. rugpjūčio 4 d., 6 d. ir 7 d. išsiėmė iš savo banko sąskaitos po 3 000 Lt, kas taip pat leidžia teismui pagrįstai manyti, jog ieškovas realiai turėjo ir galėjo paskolinti atsakovei paskolos sutartyje nurodytą sumą. Todėl nepagrįsti atsakovės teiginiai, jog ieškovas tokios sumos pinigų neturėjo.
9. Teismas pažymėjo, kad kiekvieno asmens apsisprendimas yra kreiptis į teismą, ginant savo pažeistas teises, nepraleidžiant įstatymuose numatytų terminų, todėl atsakovės argumentai, jog jeigu ieškovas realiai būtų paskolinęs jai pinigus, dėl jų negrąžinimo, nelaukdamas trejų metų, iš karto būtų kreipęsis į teismą gindamas savo pažeistas teises, juo labiau neįrodo, kad pinigų pagal 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį atsakovė negavo. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė turi aukštąjį ekonomikos srities išsilavinimą. Teismo manymu, netikėti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kurias iš esmės patvirtina ir kiti byloje surinkti rašytiniai bei kiti įrodymai – garso įrašas iš Kauno apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-2004-480/2017 – teismas neturi pagrindo, nes šalių aiškinimu paskolos sutartis buvo pasirašoma geros valios ir abipusio pasitikėjimo pagrindu. Teismas vertino ir tą aplinkybę, jog iki šios dienos atsakovė neginčijo tarp šalių pasirašytos paskolos sutarties, kas taip pat leidžia pagrįstai manyti, jog sutartis iš tiesų buvo sudaryta to siekiant abiem šalims, sutarties tekstas buvo abiejų šalių aptartas ir abi sutarties šalys dėl jo susitarė, o pinigai pagal šią sutartį atsakovei buvo realiai perduoti ir ji juos gavo. Atsakovei neįrodžius, kad ji negavo pinigų pagal 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį, ieškovo ieškinys laikytinas pagrįstu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovė R. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas netinkamai taikė CK 6.870, 6.875 straipsnių nuostatas, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šių teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).
10.2. Teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, vertino pavienius įrodymus, o ne įrodymų visetą. Kilus šalių ginčui dėl paskolinių teisinių santykių, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir, kad paskolos sutartis sudaryta, šiuo atveju tenka paskolos davėjui – ieškovui. Nors ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, jog atsakovei realiai buvo perduoti paskolos sutartyje nurodyti pinigai, tačiau teismas nepagrįstai ieškinį tenkino.
10.3. Teismas nenurodė motyvų, kodėl nevertino svarbios aplinkybės, jog paskolos raštelis buvo pasirašytas tarp šalių esant priešiškiems santykiams, nepašalino prieštaravimų dėl raštelio pasirašymo ir pinigų perdavimo vietos. Tai, kad nuo tariamos skolos negrąžinimo praėjo net treji metai ir ieškovas per tą laiką nesikreipė dėl skolos priteisimo, niekada nereiškė atsakovei jokių pretenzijų, nereikalavo palūkanų mokėjimo, patvirtina, jog paskolos teisiniai santykiai tarp šalių neatsirado ir neegzistuoja, nes pinigai perduoti nebuvo.
10.4. Teismas nesiekė nustatyti tikrąją paskolos sutarties šalių valią, todėl šališkai sprendime rėmėsi tik išimtinai ieškovo paaiškinimais ir jokios įrodomosios reikšmės neturinčiu Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-811-480/2018, kurio teisėtumas šiuo metu yra sprendžiamas Lietuvos apeliaciniame teisme, bei minėtoje byloje esančiu garso įrašu.
Atsiliepimas
11. Ieškovas G. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
11.1. Ieškovas įrodė visas esmines paskolos sutarties sudarymo sąlygas, t. y. kad atsakovė gavo paskolos sutartyje nurodytas pinigines lėšas, jas įsipareigojo grąžinti, tačiau to nepadarė. Aplinkybę, jog atsakovei buvo perduota 10 000 Lt suma patvirtina byloje pateikta paskolos sutartis ir jos tekstas, ieškovo banko sąskaitos išrašas, garso įrašai iš kitų tarp šalių vykusių civilinių bylų, taip pat aplinkybė, kad atsakovė gautus pinigus panaudojo transporto priemonės pirkimui.
11.2. Skolos sudarymo metu šalys nebuvo pora ir nepalaikė artimų ryšių, dėl ko, perduodant atsakovei pinigus ir buvo sudaryta skolos sutartis. Atsakovei, kaip neva ieškovo vaiko motinai, buvo paskolintos piniginės lėšos transporto priemonės įsigijimui. Aplinkybė, kad ieškovas nėra vaiko tėvas, paaiškėjo vėliau. Todėl apeliacinio skundo motyvai dėl neva atsakovei neperduotų pinigų, dėl šalių priešiškų santykių neatitinka tikrovės.
11.3. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovui yra taikomi kokie nors draudimai su savimi darbo vietoje turėti pinigų. Atsakovei piniginės lėšos pagal paskolos sutartį buvo perduotos lauke, o ne ieškovo darbo vietoje. Skolos sutartis buvo surašyta ieškovo ranka 2 egzemplioriais, o tai, jog skolos sutartis, kuri buvo palikta ieškovui, yra iki šios dienos likusi pas jį, leidžia teigti, jog paskola nėra grąžinta.
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Teismas sprendimu patenkindamas ieškinį, t. y. nustatydamas, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, atsakovei pagal paskolos sutartį pinigai buvo perduoti ir jie nebuvo grąžinti paskolos sutartyje nustatytu terminu, tinkamai, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, vertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą bei tinkamai taikė ir aiškino paskolos teisnius santykius reglamentuojančias teisės normas faktinių aplinkybių kontekste.
11.5. Teismas pagrįstai nurodė, kaip ieškovui tenka pareiga įrodyti esmines paskolos sutarties sąlygas, tačiau, atsakovei, ginčijant paskolos sutartį, nurodant, kad ji faktiškai negavo paskolos sutartyje nurodytų pinigų, taip pat tenka pareiga tokias aplinkybes įrodyti. Todėl teismas, sprendime nustatydamas, kad atsakovė neįrodė, jog ji negavo pinigų pagal skolos sutartį, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
14. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 2014 m. rugpjūčio 5 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią susitarė, kad ieškovas paskolina atsakovei 10 000 Lt (2 896,00 Eur). Šia sutartimi taip pat šalys susitarė dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo, nustatydami, kad paskolinti pinigai privalo būti grąžinti iki 2015 m. rugpjūčio 5 d. (1 t., b. l. 5).
15. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovui G. D. iš atsakovės R. G. 2 896,00 Eur skolą, 567,00 Eur palūkanas.
16. Apeliantė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.870 straipsnio 2 dalį, nes jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigai buvo perduoti atsakovei, ieškovas nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei šalių argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliantės apeliaciniame skunde nurodomais argumentais bei daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
17. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialiojo šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą praktiką). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
19. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).
20. Taigi, net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiai žodžiais, tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193 – 6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 26 punktas).
21. Apeliantės vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje esanti 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartis, kurią atsakovė pripažįsta pati pasirašiusi, nepatvirtina, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, t. y. jog sutartyje nurodytą pinigų sumą ji iš paskolos davėjo gavo. Atsakovės įsitikinimu, tai, kad paskolos raštelis buvo pasirašytas tarp šalių esant priešiškiems santykiams, nuo tariamos skolos negrąžinimo praėjo net 3 metai ir ieškovas per tą laiką nesikreipė dėl skolos priteisimo, niekada nereiškė atsakovei jokių pretenzijų, nereikalavo palūkanų mokėjimo, patvirtina priešingas aplinkybes, jog pinigai atsakovei nebuvo ir negalėjo būti perduoti.
22. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai).
23. Nagrinėjamu atveju, 2014 m. rugpjūčio 5 d. šalių pasirašytoje paskolos sutartyje („Skolos sutartis“), kurią savo ranka surašė ieškovas, yra nurodyta: „ <...> paskolinu 10 000 (dešimt tūkstančių litų) R. G. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Skolos grąžinimo terminas 2015-08-05. Pinigai paskolinti su 5 % palūkanomis.“ Atsakovė šioje sutartyje po ieškovo teiginio apie pinigų paskolinimą nurodo, kad „Sutinku. R. G.“. Ieškovo teigimu, rašytinė paskolos sutartis sudaryta ieškovo darbo vietoje – (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ten pat iš karto išėjus į lauką grynaisiais pinigais atsakovei buvo perduoti 10 000 Lt. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo, kad pasirašė paskolos sutartį ir suprato jos turinį, tačiau teigia, kad pinigų pagal šią paskolos sutartį negavo.
24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad 2014 m. rugpjūčio 5 d. šalių pasirašytos skolos sutarties turinys patvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimą, nes pirma: šalių sudarytos rašytinės paskolos sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai; antra: sutartyje paskolos davėjas (ieškovas) nurodo, kad paskolina (esamuoju laiku) pinigus paskolos gavėjai (atsakovei); trečia: šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, t. y. paskolos grąžinimo termino, palūkanų mokėjimo ir jų dydžio, jau nurodant, kad ne tik paskolina, bet ir, kad pinigai paskolinti; ketvirta: paskolos gavėja sutiko su tokiomis sutarties sąlygomis, šią sutartį pasirašydama. Ši sutartis iki šioje byloje kilusio ginčo įstatymo nustatyta tvarka ginčijama nebuvo, atsakovė pripažįsta asmeniškai pasirašiusi šią sutartį. Byloje pagrįstai nustatyta, kad atsakovė, turinti aukštąjį ekonomikos srities išsilavinimą, turėjo suvokti kokius įsipareigojimus prisiima. Nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių surašyta „skolos sutartis“ yra paskolos sutartis ir patvirtina pinigų perdavimo faktą, nes ginčo paskolos dokumentas atitinka CK 1.73 straipsnio 2 dalies, 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus.
25. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Atsakovė neįrodinėjo, kad prieš ją buvo taikytos prievartos ar kitokios nusikalstamos priemonės dėl sutarties pasirašymo, taip pat apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, ar susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis), taip pat neįrodinėjo kitų sandorio negaliojimo pagrindų, nustatytų CK 1.78–1.93 straipsniuose.
26. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu savo nesutikimą su ieškiniu grindė iš esmės tik tuo, kad ieškovas neįrodė, jog pinigus jai perdavė. Atsakovės teigimu, ji pinigų negavo, tačiau taip aiškiai ir nenurodė, dėl ko ji pasirašė sutartį, jei, kaip ji teigia, pinigų negavo. Ieškovo teigimu, jis atsakovės prašymu jai paskolino pinigų automobilio pirkimui. Šią aplinkybę iš esmės patvirtina faktas, kad atsakovė po dviejų dienų nuo paskolos sutarties pasirašymo (2014 m. rugpjūčio 7 d.) savo vardu įregistravo transporto priemonę „Toyota Avensis“ (1 t., b. l. 88). Ši faktinė aplinkybė faktiškai paaiškina, dėl ko atsirado byloje sprendžiami paskolos santykiai.
27. Apeliantė šiame procese bandė įrodyti, kad paskolos raštelis buvo pasirašytas tarp šalių esant priešiškiems santykiams, todėl pinigų po sutarties pasirašymo ieškovas jai ir neperdavė. Tačiau, kolegijos vertinimu, toks atsakovės aiškinimas nėra logiškas bei kelia abejones dėl jo pagrįstumo, nes, jei jau pasirašant sutartį šalių santykiai buvo konfliktiški, tai kyla klausimas, kodėl apskritai, negavusi pinigų, ji pasirašė sutartį, kodėl po to nesikreipė į teisėsaugos institucijas, į teismą dėl sandorio negaliojimo. Vien tai, kad ieškovas trejus metus nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo, nepaneigia paskolos teisinių santykių egzistavimo. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kiekvieno asmens apsisprendimas yra kreiptis į teismą, ginant savo pažeistas teises, nepraleidžiant įstatymuose numatytų terminų, todėl tokie atsakovės argumentai neįrodo, kad pinigų pagal 2014 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartį atsakovė negavo.
28. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas neturėjo pagrindo vertinti Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-811-480/2018 (buvęs civilinės bylos Nr. e2-2004-480/2017) esančio garso įrašo, nes šioje byloje 2018 m. birželio 26 d. priimtas teismo sprendimas yra apskųstas bei nėra įsiteisėjęs. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmos instancijos teismas savo sprendime rėmėsi ne pačiu neįsiteisėjusiu teismo sprendimu, o vertino šios bylos, kurioje buvo sprendžiamas šalių ginčas dėl nuosavybės teisės į ½ dalį turto pripažinimo, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto padalijimo, nagrinėjimo metu duotus ieškovės R. G. paaiškinimus, kurie nekelia abejonių dėl jų sąsajos su šia nagrinėjama byla ir dėl šių įrodymų leistinumo. Iš byloje esančio 2017 m. rugpjūčio 24 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašo (įrašo laikas nuo 1 val. 39 min. 30 s. iki 1 val. 40 min., 46 s.) bei pateiktos garso įrašo stenogramos (2 t., b. l. 12) akivaizdu, kad R. G. tuo metu, kai dar nebuvo iškelta ši civilinė byla dėl skolos priteisimo, pripažino paskolinių santykių dėl 10 000 Lt (2 896 Eur) suteiktos paskolos egzistavimą.
29. Abiejų šalių pasirašytai paskolos sutarčiai esant pas ieškovą, atsakovei nenurodžius jokių kitų objektyvių ir pagrįstų priežasčių, dėl kurių šalys pasirašė paskolos sutartį, byloje nesant jokių duomenų, kad prieš atsakovę buvo taikytos prievartos ar kitokios nusikalstamos priemonės dėl sutarties pasirašymo, taip pat apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, ar susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis), taip pat teismui nenustačius kitų sandorio negaliojimo pagrindų, nustatytų CK 1.78–1.93 straipsniuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą daryti išvadą, kad byloje įrodytas būtent paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktas. Atsakovė, remdamasi pinigų negavimo aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė (CK 6.870, 6.873 straipsniai, CPK 176, 177, 185 straipsniai).
Dėl procesinės bylos baigties
30. Išnagrinėjusi atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Vande Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis ar vertinti teismą kaip šališką. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė nei įrodymų vertinimą reguliuojančių nuostatų, nei ginčui aktualių materialiosios teisės normų. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepalankus atsakovei, nereiškia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas.
31. Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, kiti nėra teisiškai reikšmingi, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
33. Ieškovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės R. G. ieškovui G. D. 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.