Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. – T. ieškinį atsakovui R. T. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių teisinių pasekmių, tretieji asmenys – K. K. K., antstolė Nemira Šiugždaitė Stakeliūnė, LTL Kredito unija (pertvarkoma), akcinė bendrovė „Swedbank“, uždaroji akcinė bendrovė „mogo LT“, K. D., E. Ž. – P., R. S., A. M., M. U., uždaroji akcinė bendrovė „Legal Balance“, E. B., T. R., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, P. G., G. P., G. B., N. G., M. Š., uždaroji akcinė bendrovė „Protingi baldai“, M. K., Omega Invest OU, uždaroji akcinė bendrovė „Skolų valdymo partneris“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, mažoji bendrija „Skola ir teisė“, uždaroji akcinė bendrovė „Sėkmės trikampis“, asociacija „Lietuvos antstolių rūmai“, G. S., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

22. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

23. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

24. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkinti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo bei prievolių pobūdžio nustatymo, pripažįstant, jog prievolės kreditoriams yra atsakovo asmeninės prievolės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

25. Pažymėtina, kad apeliantas neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, priteisė išlaikymą nepilnamečiams vaikams, nustatė atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, nustatė, kad prievolės kreditoriams LTL Kredito unija, AB „Swedbank“ (išskyrus 2007 m. rugpjūčio 17 d. sudarytą kreditinės mokėjimo kortelės sutartį) ir E. Ž. – P. yra solidarios ieškovės ir atsakovo prievolės, bei kuria nustatė, kad prievolės kreditoriams UAB „mogo LT“ ir Lietuvos valstybės biudžetui yra asmeninės atsakovo prievolės.

Dėl santuokos nutraukimo dėl vieno (abiejų) sutuoktinių kaltės

27. CK 3.60 straipsnio 1 dalis numato, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką šiame skirsnyje nustatytais pagrindais, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3 knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

28. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2012 ir kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26 – 3.30; 3.35 – 3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011 ir kt.). Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

29. Vadovaujantis CK 3.61 straipsnio 1 dalimi, sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

30. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, į kiekvieno sutuoktinio elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu, įvertinant visas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinių kaltės klausimą. Siekiant nustatyti dėl kurio sutuoktinio ar abiejų kaltės iširo santuoka, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

31. Teismų praktikoje pripažįstama, kad abu sutuoktiniai yra kalti tuo atveju, kai santuokos iširimą lėmė netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-398/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė, nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

32. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

33. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė L. B. – T. ir atsakovas R. T. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys turi du nepilnamečius vaikus – sūnų D. T., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukrą I. T., gim. (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad santuokos metu šalys įsigijo žemės sklypą ir pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė L. B. – T. tiek pradiniu ieškiniu (DOK-239), tiek patikslintu ieškiniu (DOK-3145) prašė nutraukti šalių santuoką dėl sutuoktinio (atsakovo) R. T. kaltės, o tokį savo reikalavimą grindė tuo, kad išryškėjo atsakovo asmeninės savybės, su kuriomis ieškovei tapo sudėtinga taikytis (atsakovo ūmus charakteris, nepastovus būdas, agresija ir nenoras leisti laiką su šeima), dažnai kildavo konfliktinių situacijų, kurių metu prieš ieškovę buvo naudojamas psichologinis smurtas, atsakovas žemino ieškovę, buvo irzlus, nepatenkintas, be priežasties pykdavo ir pan. Tuo tarpu atsakovas tiek rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-19713), tiek atsiliepime į patikslintą ieškinį (DOK-13108) laikėsi pozicijos, kad šalių santuoka turi būti nutraukta dėl abiejų sutuoktinių (ieškovės ir atsakovo) kaltės, o santuoka iširo išimtinai dėl finansinių sunkumų, kurių ieškovei ir atsakovui nepavyko išspręsti bendromis jėgomis.

34. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. rugsėjo 29 d. ginčijamu sprendimu tenkino ieškovės reikalavimą dėl santuokos nutraukimo ir pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl kito sutuoktinio (atsakovo) R. T. kaltės, atsižvelgiant į tai, kad pats atsakovas neneigė savo kaltės dėl santuokos faktinio iširimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo ginčijamo sprendimo turinį ir byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad teismas nevisapusiškai ir neišsamiai įvertino visas bylos faktines aplinkybes, konstatuodamas tik atsakovo kaltę dėl iširusios šalių santuokos. Visų pirma pažymėtina, kad šioje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog nėra taikomos CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės, kadangi nei viena iš ginčo šalių nesirėmė CK 3.60 straipsnio 3 dalies nuostata.

36. Kaip jau buvo minėta, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, į kiekvieno sutuoktinio elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu, įvertinant visas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinių kaltės klausimą. Ieškovė 2021 m. sausio 14 d. pareikštame pirminiame ieškinyje nurodė, kad ginčo šalys jau daugiau nei metus nebeveda bendro ūkio. Iš ieškovės 2020 m. lapkričio 18 d. prašymo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriui dėl privalomos mediacijos šeimos ginčų bylose, ieškovė nurodė, kad šalys jau kelis metus negyvena bendro gyvenimo ir bando susitarti dėl santuokos nutraukimo. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi atsakovas R. T. buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės L. B. – T.. Pirmosios instancijos teisme vykusiuose teismo posėdžiuose, ieškovė, be kita ko, patvirtino, kad su atsakovu gyveno viename name, tačiau nebevedė bendro ūkio apie 2 – 3 metus, maisto produktus ir kitus dalykus kiekvienas pirko atskirai, nevedė intymaus gyvenimo. Minėtas aplinkybes iš dalies patvirtino ir atsakovas, nurodydamas, kad nors šalių santykiai buvo įtempti ir konfliktiški, atsakovas miegojo kitame kambaryje, tačiau gyveno viename name ir atsakovas stengėsi išlaikyti šeimą. Pažymėtina ir tai, kad ginčo šalys iš esmės patvirtino tas pačias aplinkybes, kad iki tam tikro momento šalys gyveno bendrai ir vedė bendrą ūkį, šeimininį gyvenimą, o tik vėliau atsirado vis daugiau nesutarimų, konfliktinių situacijų. 2022 m. rugsėjo 7 d. vykusiame teismo posėdyje liudytoja L. Š. nurodė, kad policija dažnai atvykdavo prie ieškovės ir atsakovo namų bei tekdavo girdėti šalių (ieškovės ir atsakovo) bendrus konfliktus, o liudytoja I. K. teismo posėdyje nurodė, kad žinojo apie atsakovo finansinius sunkumus, kurie prasidėjo prieš 2 – 3 metus.

37. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes bei į byloje esančius rašytinius duomenis, sprendžia, kad šalių santuoka, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, iširo dėl abiejų sutuoktinių (ieškovės ir atsakovo) kaltės, o būtent dėl nenoro išsaugoti šeimą, patiriamų finansinių sunkumų ir netinkamo bendro šeimos biudžeto planavimo, kas sąlygojo šalių nuolatinius konfliktus ir tarpusavio pagalbos ir moralinės paramos nebuvimą. Pažymėtina, kad iš 2021 m. liepos 30 d. ir 2022 m. rugsėjo 7 d. vykusiuose teismo posėdžiuose duotų paaiškinimų matyti, kad šalių buvo ypač akcentuojami nesutarimai būtent dėl piniginių lėšų, kurie buvo išleidžiami šeimos poreikių tenkinimui. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad šeimos poreikiai didžiąja dalimi buvo tenkinami iš atsakovo lėšų, uždirbamų iš jo darbinės veiklos (vykdomos individualios veiklos). Ieškovė minėtų aplinkybių, kad būtent atsakovas atlikdavo daugumą mokėjimų vedant bendrą ūkį, neneigė, taip pat patvirtino, kad atsakovas nuo ryto iki pačios vėlumos pastoviai dirbo. Taip pat nėra pagrindo nesivadovauti ir ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, jog ji rūpinosi šeimos buitimi, nepilnamečiais vaikais bei taip pat gaudavo atitinkamas lėšas, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas didžiąją dalį laiko praleisdavo darbe, o ieškovė yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuri, be kita ko, bendradarbiauja su daugeliu verslo įmonių (grožio salonais, drabužių, avalynės prekybininkais, odontologijos klinikomis, fotografais) bei yra tam tikrų įmonių reklaminis veidas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent finansiniai sunkumai, apie kuriuos neabejotinai buvo žinoma ir pačiai ieškovei, įvertinant tą aplinkybę, jog tai buvo žinoma ir liudytojai (ieškovės motinai) I. K., bei tai, kad santuokos metu buvo parduotas ne tik atsakovui asmenine nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini) tačiau ir abiem sutuoktiniams priklausęs žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), lėmė šalių nuolatinius konfliktus, neigiamą nusistatymą vienas kito atžvilgiu bei kaltinimus dėl neprisidėjimo prie šeimos gerovės. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog nuo to laiko, kai šalys pradėjo nebevesti bendro ūkio ir atskirai gyventi, tam tikri bendri įsipareigojimai (paskolos įmokų mokėjimas, išlaikymo teikimas ir pan.) buvo ir yra vykdomi trečiųjų asmenų (ieškovės ir atsakovo artimųjų) pagalba, o šalys taikaus susitarimo iki tol, kol ginčas persikėlė į teismą ir jau vėliau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, negalėjo pasiekti būtent dėl dalintino turto, kadangi ieškovė siekė perimti visą nekilnojamąjį turtą, o atsakovas siekė turtą padalinti lygiomis dalimis arba parduoti apskritai, siekiant įsigyti kitokį nekilnojamąjį turtą, su tikslu padengti susidariusius kreditorinius įsipareigojimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors ieškovė yra (duomenys neskelbtini) ir bendradarbiauja su daugeliu verslo įmonių, yra tam tikrų įmonių reklaminis veidas, tačiau su ieškove už jos teikiamas paslaugas, kaip teigė pati, yra / buvo atsiskaitoma tų įmonių paslaugomis ir prekėmis, kas tik patvirtina, kad atsakovo indėlis finansiniu aspektu, tenkinant šeimos poreikius iš uždirbamų lėšų, buvo pakankamai reikšmingas. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ieškovė, kaip sutuoktinė, taip pat nevykdė savo pareigų, kadangi nesiekė šeimos išsaugojimo, o šeimai susidūrus su finansiniais sunkumais, nedėjo protingų pastangų sprendžiant bendras šeimos finansines problemas, neteikė paramos, siekė nutolti nuo atsakovo bei priekaištavo dėl atsakovo nesėkmių. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino to fakto, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas vienas kitą kaltino neištikimybe. 2022 m. rugsėjo 7 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovė nurodė tam tikras aplinkybes, susijusias su atsakovo galima neištikimybe, o tuo tarpu atsakovas 2021 m. liepos 30 d. vykusiame posėdyje teigė, jog galimai ieškovė (duomenys neskelbtini) buvo jam neištikima. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės taip pat yra reikšmingos ir turėjo įtakos šalių santuokos iširimui. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad sutuoktinių nepagarba ir nelojalumas vienas kitam buvo abipusis.

38. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta bei remdamasi nustatytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pripažinti, jog abu sutuoktiniai tiek dėl kilusių finansinių sunkumų, tiek dėl pasikeitusio požiūrio į gyvenimą, vertybes pažeidė tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą, ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Be to, nei viena iš šalių nedėjo pakankamai pastangų išsaugoti šeimą, neieškojo bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius, buvusius iki tol pakankamai ilgą laiko tarpą, todėl pripažintina, kad nagrinėjamu atveju abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė CK 3.27 straipsnyje įtvirtintas sutuoktinio pareigas, nesiekė abipusės pagarbos, nesistengė išsaugoti šeimos ir abu yra kalti dėl šeimos iširimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pažymėtina, kad nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo yra didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo.

Dėl turto padalijimo būdo ir nukrypimo nuo lygių dalių principo

39. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu padalinti turtą, priteisiant visą turtą ieškovei, o atsakovui nustatant kompensaciją. Apeliantas pažymi, kad teismas išvadą apie turto nedalumą motyvavo tuo, kad byloje nėra duomenų apie galimybę patekti atskirai į kokią nors namo dalį, tačiau ši aplinkybė byloje net nebuvo nagrinėjama. Byloje nėra gyvenamojo namo plano ar kitų rašytinių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad namas negali būti techniškai padalintas į dvi dalis. Be to, apelianto vertinimu, turto balansas bei tenkančių kiekvienam iš sutuoktinių įsipareigojimų dydis leidžia daryti vienintelę išvadą, kad turtas turi būti padalintas lygiomis dalimis natūra, o toks turto padalijimo būdas atitiktų ir atsakovo lūkesčius, t. y. turėti ne tik įsipareigojimus, bet ir turtą.

40. Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalį, turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

41. Remiantis CK 3.127 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatas, dalijant sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą, prioritetas teikiamas turto padalijimui natūra. Turtas padalijamas natūra (jei toks padalijimo būdas yra galimas), atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis), remiantis VĮ „Registrų centras“, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 ir kt.). Galimybę konkretų turtą buvusiems sutuoktiniams padalyti natūra gali eliminuoti tiek objektyvios (pvz., turto nedalumas), tiek subjektyvios (pvz., itin konfliktiški sutuoktinių santykiai) priežastys. Be to, teismas, spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo, turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, tačiau sutuoktinių nuomonė teismo nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2011).

43. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, jog atsakovui adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartį priklauso 0,06 ha ploto žemės sklypas. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise nuo (duomenys neskelbtini) tuo pačiu adresu priklauso 190,82 kv. m bendro ploto vienbutis gyvenamasis namas. Atsakovas minėtą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise įgijo jau būdamas santuokoje su ieškove, todėl šis turtas pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl minėtų nustatytų faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra. Ieškovė minėtą turtą (žemės sklypą ir namą) prašė natūra priteisti jai asmeninės nuosavybės teise, atsakovui priteisiant iš jos kompensaciją bei taip pat prašė nukrypti nuo lygių dalių principo. Atsakovas su tokiu turto padalijimo būdu nesutiko, prašydamas padalinti minėtą turtą jam ir ieškovei lygiomis dalimis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ieškovei natūra priteisė minėtą nekilnojamąjį turtą, o atsakovui iš ieškovės priteisė kompensaciją už jam tenkančią ½ dalį turto bei taip pat nukrypo nuo lygių dalių principo, nustatydamas, kad ieškovei priklauso 65 procentai nekilnojamojo turto, o atsakovui 35 procentai turto (gautinos kompensacijos).

44. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su teismo išvada dėl nustatyto nekilnojamojo turto padalinimo būdo. Pažymėtina, kad ieškovė patikslintu ieškiniu prašė jai natūra priteisti nekilnojamąjį turtą, o atsakovui išmokėti kompensaciją. Nors atsakovas procesiniuose dokumentuose buvo išreiškęs poziciją, kad nesutinka su tokiu turto dalinimo būdu, tačiau priešieškinio dėl kitokio turto padalinimo būdo nebuvo pareiškęs, taip pat neteikė į bylą duomenų apie konkrečias turto padalinimo alternatyvas, todėl minėtos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti apie atitinkamą turto padalinimo būdo pasirinkimą. Apelianto teigimu, teismo išvada apie turto nedalumą yra nepagrįsta ir tokia aplinkybė nebuvo apskritai nagrinėjama teisme. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad būtent atsakovui, reikalaujančiam padalinti nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis natūra, teko pareiga įrodyti, kad turtas faktiškai gali būti padalintas ir tuo pačiu naudojamas lygiomis dalimis (CPK 178 straipsnis). Atsakovas procesiniuose dokumentuose teigė, kad atskirų sanitarinių mazgų buvimas leidžia padalinti turtą ir naudoti lygiomis dalimis, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vien minėta aplinkybė nepatvirtina, jog nekilnojamas turtas gali būti padalintas lygiomis dalimis ir netrukdomai naudojamas abiejų savininkų, nesukeliant papildomų šalių ginčų ar nepažeidžiant savininko teisių ir pareigų. Be to, kad byloje nebuvo pateikta tokių įrodymų, patvirtino apeliaciniame skunde ir pats apeliantas.

45. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad šiuo atveju nėra galimybės padalinti turtą natūra, atsižvelgiant į konfliktiškus ieškovės ir atsakovo santykius bei siekiant užtikrinti ramias ir saugias gyvenimo sąlygas nepilnamečiams vaikams. Kaip jau buvo minėta, ieškovės byloje pateikti vaizdo įrašai patvirtina, kad po faktinio šalių santuokos iširimo, ieškovės ir atsakovo santykiai išliko konfliktiški, įtempti, nei viena iš šalių nesiekė galimai taikiai spręsti susidariusių sunkumų bei nevengia provokuojančių situacijų, o dalis tokių ginčų įvyksta nepilnamečių vaikų akivaizdoje, kurie taip pat yra įtraukiami į juos, o tai apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neigiamai atsiliepia nepilnamečių vaikų gerovei, emocinei ir psichologinei būklei, todėl tikėtina, kad tokie šalių nesutarimai vyktų toliau, šalims gyvenant viename name, nepaisant fakto, jog šalių santuoka būtų nutraukta. Paminėtina ir tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas teismo posėdžiuose nurodė, kad norėtų greičiau užbaigti skyrybų bylos nagrinėjimą ir pradėti naujus gyvenimo etapus, todėl teigtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto padalijimo klausimą, bei atsižvelgdamas į minėtas faktines aplinkybes, pagrįstai nusprendė nekilnojamąjį turtą natūra priteisti ieškovei, o atsakovui išmokėti atitinkamo dydžio kompensaciją. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalį dėl nekilnojamojo turto padalijimo būdo.

46. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas laiko teisiškai pagrįstais apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nukrypimą nuo lygių dalių principo grindė tuo, jog atsakovas netinkamai teikė / teikia vaikams išlaikymą, nebedengia būsto kredito, o teismui priteisus būstą ieškovei, įpareigojant ją sumokėti atsakovui pusės bendro turto vertės kompensaciją, neatitiktų nepilnamečių dviejų vaikų interesų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, neleistų prioritetiškai apginti socialiai silpnesnio sutuoktinio interesų.

47. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais. Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, galimybė kitas aplinkybes pripažinti reikšmingomis ir dėl jų nukrypti nuo minėto principo palikta teismo diskrecijai, jam įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013).

48. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir atliktą jų įvertinimą, konstatuoja, kad šioje civilinėje byloje nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo elgesį dėl piniginių lėšų naudojimo, pažymėjo, kad atsakovas netinkamai naudojo lėšas ir elgėsi neatsakingai, nors ir matė, jog šeima susiduria su finansiniais sunkumais. Tačiau kaip jau buvo minėta, šeimos komplikuotą finansinę padėtį lėmė abiejų sutuoktinių kaltė, jiems abiem negalint pasiekti bendro susitarimo dėl šeimos biudžeto ir išleidžiamų piniginių lėšų šeimos poreikiams. Vien tai, kad atsakovas įrenginėjo namo aplinką, įsigydamas brangius medžius, neleidžia teigti, kad tokie sprendimai buvo priimti vienasmeniškai ir būtent tuo metu šeima nebuvo pajėgi juos įsigyti. Tuo tarpu brangaus žiedo įsigijimas patvirtina, jog atsakovas, kaip sutuoktinis, vykdė savo pareigas ir skirdavo dėmesį savo sutuoktinei, nors ieškovė teismo posėdžio metu teigė, jog atsakovas per daugiau nei (duomenys neskelbtini) bendro sutuoktinio gyvenimo nebuvo dovanojęs jai jokių dovanų. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog nors jie pradėjo leisti sūnų į (duomenys neskelbtini), kai šeimos finansinė padėtis nebuvo pakankamai stabili, tačiau pažymėjo, kad buvo prieštaringai nusiteikęs dėl tokio sprendimo ir buvo konfliktų su ieškove, tačiau vėliau stengėsi apmokėti visus mokesčius, įskaitant ir susijusius su (duomenys neskelbtini).

49. Pažymėtina ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove ir atsakovas neprieštaravo tokiam sprendimui, tačiau tai nesudarė savarankiško pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nenurodė pagrįstų aplinkybių, kaip būtų pažeisti ar neužtikrinti nepilnamečių vaikų interesai tuo atveju, jeigu nebūtų nukrypta nuo lygių dalių principo. Aplinkybė, kad atsakovas netinkamai vykdo savo pareigą materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnis), t. y. ne visa apimtimi moka nustatytą išlaikymą, o pagal finansines galimybes, sudaro pagrindą ieškovei kreiptis į antstolį dėl priverstinio išlaikymo išieškojimo, tačiau ne pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcijos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog abiejų sutuoktinių deklaruojama turtinė padėtis yra tokia, kad tiek ieškovei, tiek atsakovui finansiškai padeda kiti asmenys, t. y. ieškovės ir atsakovo turtinė padėtis iš esmės nesiskiria, abi šalys yra sveikos, nenustatytas nedarbingumas. Atsakovas taip pat neturi jokio kito turto, valdomas automobilis yra nuomojamas ir nepriklauso atsakovui nuosavybės teise. Paminėtina ir tai, kad prievolė AB „Swedbank“ bankui, pagal kurią yra įkeistas nekilnojamas turtas, pirmosios instancijos teismo nors ir buvo pripažinta solidaria, tačiau atsakovas, įsiteisėjus teismo sprendimui, lieka be gyvenamojo būsto, o ieškovė faktiškai mokės prievolę bankui, kadangi gyvena / gyvens minėtame name ir ieškovė viso proceso metu siekė, kad minėtas turtas atitektų būtent jai. Be to, teismo posėdžio metu atsakovas teigė, kad gyvenamasis namas buvo statomas atsakovo ir jo valdomos įmonės, kas leidžia teigti, jog nukrypus nuo lygių dalių principo būtų paneigtas, tikėtina, didesnis atsakovo indėlis į gyvenamojo namo statybas ir įrengimą.

50. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovui buvo priteista 35 procentų dydžio kompensacija, nustatant, kad ieškovė už jai natūra priteistą nekilnojamąjį turtą turi sumokėti atsakovui 50 procentų turto vertės kompensaciją, kuri šiuo atveju yra 97 000,00 Eur (194 000,00 Eur x 50 procentų). Be to, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais apelianto teiginius, jog teismo sprendimas yra realiai neįvykdytinas, nes ieškovė neturi finansinių galimybių, pažymint, jog apeliantas tokių duomenų nepateikė, o apelianto pozicija yra grindžiama prielaidomis.

Dėl įsipareigojimų kreditoriams padalijimo

51. Apeliantas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo pripažinti 517,83 Eur sumoje prievolę pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. atsakovo R. T. su AB banku „Hansabankas“ (dabar – AB ,,Swedbank“) sudarytą kreditinės mokėjimo kortelės sutartį bei prievoles kreditoriams UAB „Legal Balance“, UAB „Sėkmės trikampis“, UAB „Protingi baldai“, UAB „Skolų valdymo partneris“, MB „Skola ir teisė“, A. M., M. U., M. K., G. B., M. Š., G. S., P. G., G. P., K. K. – K., R. S., E. B., T. R., N. G., K. D. ir P. S. solidariomis ieškovės L. B. – T. ir atsakovo R. T. prievolėmis. Apelianto teigimu, teismas nenurodė nei vieno argumento, kuris patvirtintų, jog kiekvienos nurodytos prievolės atsiradimo momentu egzistavo aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima prievoles pripažinti asmeninėmis prievolėmis.

52. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui, arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Bendrose sutuoktinių prievolėse yra skolininkų (abiejų sutuoktinių) daugetas. Tokios prievolės gali būti solidariosios arba dalinės, o prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad prievolės, atsirandančios iš vieno iš sutuoktinių sudaryto sandorio, solidarumas gali būti konstatuotas nustačius, kad tas sandoris yra būtinas šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti, sandorio kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2, 3 dalys). Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidarioji, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis (specialusis įstatymas) taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui, abu sutuoktiniai atsako solidariai (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Nurodyta teisės norma sistemiškai turi būti taikoma su CK 3.109 straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018, 57 punktas).

54. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik teismas pagal savo kompetenciją gali vertinti ir išspręsti, ar vieno sutuoktinio vardu sudarytas sandoris buvo būtinas šeimos poreikiams tenkinti ir tik nuo vertinimo išvados priklauso, kas bus atsakingas už prievoles, kilusias iš tokio sandorio – jį sudaręs sutuoktinis ar sutuoktiniai solidariai. Pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole. Be to, kad prievolė būtų vykdoma iš bendro turto, galimybės įrodyti kito sutuoktinio bendrus veiksmus ar sutikimą sudarant paskolos sutartį yra labai ribotos, nes kreditorius dažniausiai niekaip nėra susijęs kitais santykiais su sutuoktiniais, todėl apie paskolos panaudojimą šeimos reikmėms galima spręsti tik iš jo turimų dokumentų ir duomenų. Dėl to tokiu atveju patikimesniais įrodymais laikytini ne šalių paaiškinimai, o pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. finansiniai sutuoktinių pajamų ir išlaidų dokumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-313/2019 20 punktą).

55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina tik tai, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

56. Pirmosios instancijos teismas iš AIS nustatė, kad atsakovo atžvilgiu yra atliekami priverstinio išieškojimo veiksmai vykdomosiose bylose, kuriose išieškotojais yra UAB „Legal Balance“, UAB „Sėkmės trikampis“, UAB „Protingi baldai“, UAB „Skolų valdymo partneris“ ir MB „Skola ir teisė“. Ieškovė prašė įsipareigojimus minėtiems kreditoriams pripažinti atsakovo asmeniniais įsipareigojimais. Tuo tarpu atsakovas pateiktais procesiniais dokumentais prašė įsipareigojimus pripažinti solidariomis ieškovės ir atsakovo prievolėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei teikdamas apeliacinį skundą nenurodė, iš kokių teisinių santykių, kada atsirado įsipareigojimai minėtiems kreditoriams bei nepateikė apskritai jokių rašytinių įrodymų, susijusių su minėtais kreditoriais ir prisiimtais įsipareigojimais, o apsiribojo vien bendro pobūdžio teiginiais, kad iš kreditorių gautos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti.

57. Vertinant Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – ir LITEKO) esančius duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. sausio 20 d. kreditorei MB „Skola ir teisė“ išdavė teismo įsakymą, pagal kurį teismas nusprendė išieškoti iš skolininko (apelianto) R. T. kreditorės MB „Skola ir teisė“ naudai 288,72 Eur skolos, 48,88 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų ir 79,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš minėtoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad skola susidarė pagal pirminės kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Inexpro“ 2018 m. rugpjūčio 30 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už apeliantui parduotas prekes (18 kg. klijų; 20 kg. sienų ir lubų glaisto ir 6 vnt. aliumininių glaistymo kampų). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti duomenys patvirtina, kad prievolė kreditorei MB „Skola ir teisė“ yra asmeninė apelianto (atsakovo) prievolė, kadangi, tikėtina, jog prekės buvo pirktos apelianto vykdomai savarankiškai individualiai veiklai, atsižvelgiant į prekių kiekį ir pobūdį (statybinės medžiagos), todėl nėra susijusios su šeimos poreikių tenkinimu. Priešingų duomenų byloje nebuvo pateikta.

58. Taip pat iš LITEKO esančių duomenų nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. preliminariu sprendimu buvo patenkintas ieškovės UAB „Protingi baldai“ ieškinys ir iš atsakovo (apelianto) R. T. ieškovės naudai priteista 3140,00 Eur skolos, 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų ir 398,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš minėtoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad skola susidarė pagal ieškovės UAB „Protingi baldai“ 2021 m. sausio 5 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Serija PB Nr. (duomenys neskelbtini), už pagamintus ir sumontuotus virtuvės baldus. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančio 2021 m. sausio 20 d. baldų perdavimo – priėmimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021 m. sausio 22 d. baldų montavimo darbų perdavimo – priėmimo akto Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, jog virtuvės baldai buvo perduoti ir sumontuoti laikotarpiais 2021 m. sausio 20 d. ir 2021 m. sausio 22 d. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės, ir nei viena iš ginčo šalių nepatvirtino, kad ieškovės ir atsakovo namuose buvo sumontuoti nauji virtuvės baldai, teigtina, kad minėta prievolė kreditorei UAB „Protingi baldai“ yra asmeninė atsakovo prievolė.

59. Iš AIS esančių aktualių duomenų nustatyta, kad 443,63 Eur dydžio išieškojimas kreditorei UAB „Sėkmės trikampis“ vykdomas pagal 2022 m. vasario 15 d. notaro vykdomąjį įrašą; 3296,22 Eur ir 3266,70 Eur dydžio išieškojimai kreditorei UAB „Legal Balance“ vykdomi pagal 2021 m. kovo 3 d. notaro vykdomuosius įrašus; 2744,33 Eur dydžio išieškojimas tai pačiai kreditorei UAB „Legal Balance“ vykdomas pagal 2021 m. kovo 2 d. notaro vykdomąjį įrašą; 538,90 Eur dydžio išieškojimas kreditorei UAB „Skolų valdymo partneris“ yra vykdomas pagal 2022 m. rugpjūčio 1 d. notaro vykdomąjį įrašą. Apelianto teigimu, nors išieškojimai buvo pradėti 2021 m. ir 2022 m., tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog skolos atsirado dar tuomet, kai ieškovė ir atsakovas gyveno kartu. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Šiuo atveju būtent atsakovui, neigiančiam, jog prievolės yra asmeninio pobūdžio ir nurodančiam, kad pinigai ir / ar kiti daiktai buvo panaudoti šeimos interesams, nesant tokių duomenų patvirtinančių rašytinių įrodymų, teko pareiga įrodyti tokias aplinkybes (CPK 178 straipsnis), atsižvelgiant į tai, kad minėti išieškojimai išimtinai vykdomi tik iš atsakovo, kaip skolininko, o ieškovei nebuvo žinoma apie tokių kreditorių buvimą. Be to, pirmosios instancijos teismas iš byloje esančios atsakovo ir UAB „Legal Balance“ 2020 m. gruodžio 16 d. sudarytos taikos sutarties nustatė, kad UAB „Legal Balance“ perėmė reikalavimo teises iš pradinės kreditorės R. B. pagal 2020 m. spalio ir lapkričio mėn. skolos raštus, tačiau duomenų, kokiu tikslu buvo skolinamasi ir kur buvo panaudotos paskolintos lėšos, atsakovas nepateikė. Paminėtina ir tai, jog nors ieškovė ir atsakovas gyveno kartu viename name iki 2020 m. gruodžio 10 d., tačiau, kaip teigė ieškovė, ginčo šalys nevedė bendro ūkio apie 1 – 2 metus, o iki 2020 m. gruodžio 8 d. (iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo) sutuoktinių tarpusavio santykiai buvo komplikuoti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo taikytam įrodinėjimo pareigos paskirstymui ir padarytoms atitinkamos išvadoms, kad minėtos prievoles kreditoriams UAB „Legal Balance“, UAB „Sėkmės trikampis“, UAB „Protingi baldai“, UAB „Skolų valdymo partneris“ ir MB „Skola ir teisė“ yra asmeninės atsakovo prievolės.

60. Apeliacinės instancijos teismas iš LITEKO esančių duomenų taip pat nustatė, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu už akių buvo patenkintas ieškovo G. P. ieškinys ir iš atsakovo (apelianto) R. T. buvo priteista 3600,00 Eur skolos, 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų ir 81,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įsiskolinimas susidarė pagal 2019 m. balandžio 14 d. rangos sutartį, kuria ieškovas G. P. (rangovas) ir atsakovas R. T. (užsakovas) susitarė dėl statybos apdailos darbų atlikimo adresu (duomenys neskelbtini). Bendra ieškovo atliktų darbų kaina – 3802,00 Eur, kurią 2019 m. spalio 2 d. susitarimu dėl skolos grąžinimo atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui iki 2020 m. vasario 1 d., tačiau grąžino tik 200,00 Eur ir liko skolingas 3600,00 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti duomenys leidžia teigti, kad prievolė kreditoriui G. P. taip pat yra asmeninė atsakovo prievolė, kadangi apeliantas (atsakovas) R. T. nenurodė, kaip trečiojo asmens atlikti rangos darbai yra susiję su atsakovo šeimos interesų tenkinimu, t. y. statybos darbus trečiasis asmuo, remdamasis atsakovo R. T. užsakymu, atliko adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ginčo šalys minėtu adresu nekilnojamojo turto neturi. Taip pat atsakovas nenurodė aplinkybių, kurie patvirtintų, kad minėtas sandoris (2019 m. balandžio 14 d. rangos sutartis) buvo būtinas šeimos namų ūkiui išlaikyti ar tenkinti šeimos poreikius. Pažymėtina, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis), todėl būtent apeliantui teko pareiga įrodyti, kad minėta prievolė yra solidari sutuoktinių prievolė (CPK 178 straipsnis).

61. Iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2021 m. sausio 14 d. kreditoriui K. D. išdavė teismo įsakymą, pagal kurį teismas nusprendė išieškoti iš skolininko (apelianto) R. T. kreditoriaus K. D. naudai 4471,89 Eur skolos, 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų ir 75,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Minėtas įsiskolinimas susidarė pagal kreditoriaus K. D. ir atsakovo (apelianto) R. T. 2020 m. liepos 22 d. sudarytą vidaus apdailos darbų rangos sutartį bei 2020 m. rugpjūčio mėn. sudarytą žodinį susitarimą dėl medžiagų įsigijimo. Atsakovas (apeliantas) savo įsipareigojimų kreditoriui tinkamai nevykdė, kadangi nepristatė visų kreditoriaus užsakytų ir apmokėtų prekių bei taip pat negrąžino permokos pagal 2020 m. liepos 22 d. vidaus apdailos darbų rangos sutartį. Trečiasis asmuo K. D. pateiktame atsiliepime minėtas aplinkybes patvirtino ir sutiko su patikslinto ieškinio dalimi, kuria ieškovė prašė pripažinti atsakovo prievolę K. D. asmenine prievole, kadangi neturėjo duomenų, kad kreditoriaus naudai priteistos sumos buvo panaudotos ieškovės ir atsakovo šeimos poreikių tenkinimui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo įsipareigojimas minėtam kreditoriui susidarė iš netinkamai vykdomų sutartinių (rangos) teisinių santykių bei kitų susitarimų, kurie buvo atsakovo sudaryti jau po to, kai ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl santuokos nutraukimo.

62. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti tokiai teismo pozicijai ir pažymi, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad iš kreditoriaus gauti pinigai ir / ar neperduotos prekės (medžiagos), vykdant individualią veiklą, buvo panaudoti šeimos interesams (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalį, individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įtvirtintas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad iš savarankiškos veiklos kilusios prievolės yra būtent to asmens (gyventojo, kuris verčiasi savarankiška veikla) įsipareigojimai, kadangi jos atsirado būtent vykdant minėtą savarankišką veiklą, kuria asmuo siekė gauti pajamų ar kitokios naudos. Iš VSDFV duomenų matyti, kad apeliantas (atsakovas) verčiasi individualia veikla pagal pažymą, t. y. tokia veikla gali verstis įregistravęs veiklą gyventojas; įdarbinti asmenys; paslaugas pagal paslaugų sutartį teikiantys asmenys; keli asmenys sudarė jungtinės veiklos (partnerystės sutartį). Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad ieškovė kartu su apeliantu (atsakovu) vykdė individualią veiklą. Tokią veiklą individualiai vykdė tik atsakovas. Atkreiptinas dėmėsis, kad vykdant individualią veiklą, kaip ir bet kokią ūkinę veiklą, egzistuoja verslo rizika, t. y. potencialiai galimų nuostolių tikimybė. Šiuo atveju teigtina, kad iš apelianto (atsakovo) savarankiškai vykdytos individualios veiklos atsiradusios prievolės kreditoriams, dėl kurių jie yra pradėję priverstinius išieškojimo veiksmus prieš atsakovą, negali būti kvalifikuojamos kaip solidariosios sutuoktinių prievolės, kadangi, kaip jau buvo minėta, tai yra prievolės, kilusios iš apelianto (atsakovo) vykdytos savarankiškos individualios veiklos, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto veiksmai (sudarytų rangos sutarčių nevykdymas, atsiradę įsiskolinimai vykdant individualią veiklą ir kt.) nevertintini kaip atlikti ieškovės ir atsakovo šeimos naudai. Paminėtina ir tai, kad apeliantas (atsakovas) tokius įsipareigojimus (prievoles) prisiėmė vykdydamas individualią veiklą, t. y. versdamasis savarankiška veikla ir siekdamas gauti pajamų (pelno). Tokių įsipareigojimų (prievolių) susidarymo tikslai ir aplinkybės neatitinka CK 3.109 straipsnyje įtvirtintų nuostatų ir sudarančių pagrindą laikyti prievoles solidariomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai prievolę pripažino asmenine atsakovo prievole.

63. Iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi buvo patvirtinta ieškovo M. Š. ir atsakovo (apelianto) R. T. 2021 m. gegužės 12 d. taikos sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui M. Š. 4442,27 Eur dydžio skolą iki 2021 m. lapkričio 5 d. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas M. Š. pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo (apelianto) R. T. 4442,27 Eur skolos, 134,83 Eur palūkanų, 235,79 Eur delspinigių, 1355,20 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas reikalavimus grindė tuo, kad pagal 2020 m. gegužės 23 d. vidaus apdailos darbų rangos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, kuria atsakovas įsipareigojo savo jėgomis ir rizika name, esančiame (duomenys neskelbtini), atlikti vidaus apdailos įrengimo darbus, savo įsipareigojimų atsakovas tinkamai nevykdė, kadangi atliko tik dalį darbų už 9057,73 Eur, nors atsakovui buvo sumokėta 13 500,00 Eur, o ir priduoti darbai buvo atlikti su trūkumais, todėl ieškovas patyrė 1355,20 Eur dydžio žalos šalindamas trūkumus. Šiuo atveju, atsižvelgiant į šios nutarties 62 punkte pateiktus išaiškinimus bei nustatytas faktines aplinkybės, spręstina, kad įsipareigojimas kreditoriui M. Š. taip pat yra asmeninė atsakovo prievolė, kadangi 4442,27 Eur skola susidarė išimtinai dėl atsakovo (apelianto) R. T. neįvykdytų įsipareigojimų, o būtent neatlikus visų rangos darbų, vykdant individualią veiklą. Duomenų, patvirtinančių, kad toks atsakovo neveikimas (sutartinių įsipareigojimų pažeidimas, neatliekant visų statybos darbų) būtų susijęs su šeimos interesais, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, nebuvo pateikta, todėl nėra teisinio pagrindo daryti priešingos išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

64. Iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 28 d. sprendimu už akių buvo patenkintas ieškovo M. K. ieškinys ir iš atsakovo (apelianto) R. T. buvo priteista 2489,22 Eur skolos, 423,00 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų ir 141,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2020 m. birželio 4 d. ieškovas M. K. su atsakovu (apeliantu) R. T. sudarė vidaus apdailos darbų rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas įsipareigojo atlikti statybos darbus pagal sąmatą. Bendra sąmatos suma - 5550,90 Eur (ieškovas iš viso pervedė atsakovui 6600,00 Eur). Tačiau atsakovas neatliko visų darbų (pagal sutartį atsakovas atliko darbus už bendrą 4110,78 Eur sumą) bei neperdavė visų ieškovo užsakytų prekių, todėl liko skolingas 2489,22 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju taip pat nėra teisinio pagrindo daryti priešingos išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas, kadangi 2489,22 Eur skola susidarė išimtinai dėl atsakovo (apelianto) R. T. neįvykdytų įsipareigojimų pagal individualią veiklą, o tokios prievolės, kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 62 punkte, yra laikomos asmeninėmis atsakovo prievolėmis.

65. Iš civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu už akių buvo patenkintas ieškovės K. K. – K. ieškinys ir iš atsakovo (apelianto) R. T. buvo priteista 17 250,00 Eur skolos, 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų ir 1337,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė K. K. –K. ir atsakovas 2020 m. spalio 2 d. sudarė vidaus apdailos darbų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovei priklausančiame name atlikti vidaus apdailos darbus. Sutarties priede Nr. 2 atsakovas pasirašė, kad už darbus ir medžiagas 2020 m. spalio 2 d. gavo iš ieškovės 5550,00 Eur, 2020 m. lapkričio 22 d. gavo 5550,00 Eur, 2021 m. sausio 21 d. gavo 5630,00 Eur, 2021 m. kovo 18 d. gavo 5550,00 Eur, 2021 m. birželio 18 d. gavo 5550,00 Eur. 2021 m. spalio 18 d. atsakovas pasirašė skolos raštą, kuriame nurodė, kad 2021 m. balandžio 15 d. iš ieškovės gavo 10 250,00 Eur sumą nupirkti santechnikos prekių ir jas pristatyti į objektą; 2021 m. birželio 18 d. iš ieškovės gavo 1450,00 Eur sumą nupirkti ir pristatyti į objektą lipdinius ir grindjuostes; taip pat iš ieškovės yra gavęs 5550,00 Eur avansą už darbus. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų atlikti darbus bei pristatyti prekes neįvykdė, avansu gautų lėšų negrąžino. Šiuo atveju teigtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ši prievolė yra atsakovo asmeninė prievolė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 17 250,00 Eur atsakovas iš kreditorės K. K. – K. gavo po to, kai Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės ir ginčo šalys nebevedė bendro ūkio ir šeiminio gyvenimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad iš kreditorės gautos piniginės lėšos, priešingai nei teigia apeliantas, nebuvo ir negalėjo būti panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, kadangi ieškovė ir atsakovas gyveno atskirai ir kiekvienas savo poreikius tenkino iš savo asmeninių ir / arba trečiųjų asmenų gautų lėšų. Be to, kaip jau minėta šios nutarties 62 punkte, neįvykdytos prievolės pagal individualią veiklą laikytinos asmeninėmis atsakovo prievolėmis.

66. Iš AIS esančių aktualių duomenų taip pat nustatyta, kad 2315,00 Eur dydžio išieškojimas kreditorės G. S. naudai vykdomas pagal Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2021 m. liepos 1 d. nutarimą; 1521,49 Eur dydžio išieškojimas kreditoriaus P. G. naudai vykdomas pagal 2021 m. kovo 22 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą; 880,94 Eur dydžio išieškojimas kreditoriaus G. B. naudai vykdomas pagal 2021 m. sausio 13 d. notaro išduotą vykdomąjį įrašą; 3268,82 Eur dydžio išieškojimai kreditoriaus M. U. naudai vykdomi pagal 2020 m. rugpjūčio 20 d. išduotus 2 (du) notaro vykdomuosius įrašus; 3139,15 Eur dydžio išieškojimas kreditoriaus A. M. naudai vykdomas pagal 2021 m. lapkričio 19 d. notaro vykdomąjį įrašą; 2522,42 Eur dydžio išieškojimas kreditoriaus P. S. naudai vykdomas pagal Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2022 m. birželio 30 d. nutarimą. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju būtent atsakovui, neigiančiam, jog prievolės yra asmeninio pobūdžio ir nurodančiam, kad pinigai ar kiti daiktai buvo panaudoti šeimos interesams, teko pareiga įrodyti tokias aplinkybes (CPK 178 straipsnis), atsižvelgiant į tai, kad minėti išieškojimai išimtinai vykdomi tik iš atsakovo, kaip skolininko, o ieškovei nebuvo žinoma apie tokių kreditorių buvimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įsipareigojimai kreditoriams G. S. ir P. S. susidarė atitinkamai pagal Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2021 m. liepos 1 d. ir 2022 m. birželio 30 d. nutarimus, kas leidžia teigti, labiau tikėtina, jog apeliantas (atsakovas) kaip verslininkas (šiuo atveju veikiantis pagal individualią veiklą) neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų (neatliko statybos darbų). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtas prievoles kreditoriams pripažino asmeninėmis atsakovo prievolėmis.

67. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas įsipareigojimų kreditoriams R. S., E. B., T. R. ir N. G. pobūdį, nustatė, kad 10 056,51 Eur skola kreditoriui R. S. yra atsiradusi pagal atsakovo 2020 m. rugpjūčio 4 d. išduotą vekselį; 2021,77 Eur skola kreditoriui T. R. yra atsiradusi pagal 2021 m. balandžio 27 d. vykdomąjį įrašą (vekselio davėjas – atsakovas); 2021,77 Eur skola kreditorei E. B. yra atsiradusi pagal 2021 m. balandžio 27 d. vykdomąjį įrašą (vekselio davėjas – atsakovas), o 7336,35 Eur skola kreditorei E. B. yra atsiradusi pagal Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2022 m. balandžio 29 d. nutarimą; 1400,98 Eur skola kreditorei N. G. yra atsiradusi pagal 2020 m. rugpjūčio 6 d. vykdomąjį įrašą (vekselio davėjas – atsakovas). Teismas sprendė, kad minėti įsipareigojimai yra asmeninės atsakovo prievolės, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ir ieškovė kartu nebegyveno nuo 2020 m. gruodžio 10 d., o atsakovą apie norą nutraukti santuoką ieškovė informavo vėliausiai 2020 m. vasarą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei apelianto (atsakovo) apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, sprendžia, kad teismas pagrįstai nustatė, kad minėtos prievolės yra asmeninės atsakovo prievolės. Kaip jau buvo minėta, atsakovui, neigiančiam, jog prievolės yra asmeninio pobūdžio ir nurodančiam, kad pinigai ar kiti daiktai buvo panaudoti šeimos naudai, teko pareiga ne tik nurodyti, tačiau ir įrodyti tokias aplinkybes (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), atsižvelgiant į tai, kad minėti išieškojimai išimtinai vykdomi tik iš atsakovo, kaip skolininko, o ieškovei nebuvo žinoma apie tokių kreditorių buvimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantui byloje nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, kad skolintos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui, atsakovo veiksmai imant paskolas, net neinformavus apie tai sutuoktinės, nevertintini kaip atlikti jos ar šeimos interesais. Be to, pažymėtina, kad prievolės kreditoriams T. R. ir E. B. atsirado tada, kai atsakovas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės. Tokios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suponuoja išvadą, jog atsakovas skolintas lėšas naudojo asmeninėms reikmėms, o ne šeimos interesams. Taip pat apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto teiginius, kad buvo skolinamasi dėl to priežasties, jog individualiai veiklai skirtos lėšos (gautos iš užsakovų) buvo naudojamos šeimos poreikiams, todėl iš skolintų lėšų buvo dengiami kitos skolos arba naudojamos individualiai veiklai. Atkreiptinas dėmesys, kad didžioji dalis įsiskolinimų kreditoriams susidarė dėl to, jog atsakovas, kaip individualią veiklą vykdantis subjektas statybos srityje, netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. atsakovas arba visiškai neatlikdavo statybos darbų pagal pasirašytas rangos sutartis arba jų neužbaigdavo / atlikdavo nekokybiškai. Be to, ta aplinkybė, kad atsakovas galimai iš užsakovų gautas lėšas naudojo ne individualiai veiklai (statybos darbams vykdyti), o tenkino šeimos poreikius, negali būti laikoma esmine ir lemianti iš individualios veiklos kylančių įsipareigojimų pobūdį ir sudaranti pagrindą prievoles laikyti solidariomis, atsižvelgiant į tai, kad sutartiniai įsipareigojimai buvo sudaromi su atsakovu, kaip verslininku, todėl atsakovas privalėjo minėtas lėšas atskirti nuo šeimos poreikių tenkinimui skirtų piniginių lėšų, o tuo tarpu jeigu buvo naudojamos, turėjo suvokti tokio elgesio rizikas ir kaip apdairus ir protingas verslininkas, numatyti kilsiančias pasekmes.

68. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. atsakovas su AB banku „Hansabankas“ (dabar – AB „Swedbank“) sudarė kreditinės mokėjimo kortelės sutartį. AB „Swedbank“ nurodė, kad pagal šią sutartį neįvykdyti įsipareigojimai yra 517,83 Eur. Teismas vertino, kad prievolė pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. sutartį yra asmeninė atsakovo prievolė, motyvuojant tuo, kad kreditinė mokėjimo kortelė buvo išduota asmeniškai atsakovui. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtą prievolę pripažino asmenine atsakovo prievole. Pažymėtina, kad šalių santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), taigi sutartį dėl šio kredito atsakovas sudarė jau būdamas susituokęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors kreditinė mokėjimo kortelė pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. sutartį buvo išduota asmeniškai atsakovui, tačiau labai tikėtina, kad dėl šio kredito sprendė abu sutuoktiniai bendrai ir taip pat turėjo numatę konkrečius tikslus dėl lėšų panaudojimo. Byloje nustatyta, kad atsakovas (duomenys neskelbtini) įsigijo žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad po to šiame sklype buvo vykdomos statybos ir (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota nuosavybės teisė į vienbutį gyvenamąjį namą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad kreditas pagal kredito kortelės sutartį galėjo būti susijęs su bendru šeimos siekiu taip prisidėti prie bendros nuosavybės įsigijimo / sukūrimo. Paminėtina ir tai, kad 2008 m. birželio 12 d., tame pačiame banke AB bankas „Hansabankas“ (dabar – AB „Swedbank“) ieškovė ir atsakovas sudarė dar vieną kredito sutartį, kas leidžia daryti išvadą, jog apie 2007 m. rugpjūčio 17 d. atsakovo sudarytą sutartį ieškovei neabejotinai buvo žinoma, nes bankui suteikiant šalims bendrą kreditą buvo / turėjo būti vertinamas šalių kreditingumas, t.y. ieškovės ir atsakovo turtinė padėtis, taip pat turimi įsipareigojimai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, vertina, kad atsakovas 2007 m. rugpjūčio 17 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartį sudarė su ieškovės žinia ir sutikimu, kad sutuoktiniai, šiuo atveju - ieškovė ir atsakovas, veikė bendrai, kaip viena sutarties šalis (kredito gavėjai), ir kad abu tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš nurodytos sutarties atsiradusią prievolę (CK 3.109 str. 1 d. 5 p., 2 d.). Be to, teismo įsitikinimu, net jei ginčo šalių ketinimai dėl kredito limito panaudojimo tikslo vėliau pasikeitė, tokie sutuoktinių vidiniai susitarimai negali būti laikomi reikšmingais sprendžiant dėl kredito gavėjų įsipareigojimo pobūdžio prieš kreditorių. Pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nustatyta, kad prievolė pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartį su AB banku „Hansabankas“ (dabar – „Swedbank“ AB) yra asmeninė atsakovo R. T. prievolė, pripažįstant minėtą prievolę solidaria ieškovės ir atsakovo prievole.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

69. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl iš dalies pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.

70. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 2164,00 Eur bylinėjimosi išlaidų – 2022 m. sausio 6 d. ieškovė advokatei L. L. sumokėjo 1000,00 Eur už teisines paslaugas, 2022 m. rugsėjo 9 d. ieškovė advokatui D. S. sumokėjo 750,00 Eur už teisines paslaugas bei 2021 m. sausio 13 d. ieškovė sumokėjo 414,00 Eur dydžio žyminio mokesčio. Tuo tarpu atsakovas pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikęs įrodymų, patvirtinančių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

71. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria šalių santuoka buvo nutraukta dėl atsakovo kaltės yra keičiama, pripažįstant, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, darytina išvada, kad ieškovės ieškinys yra tenkintinas iš dalies, todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat yra tenkintinas iš dalies ir ieškovei iš atsakovo priteistina 1082,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (2164,00 Eur / 2), patirtų pirmosios instancijos teisme.

72. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovės atsakovui mokėtiną kompensaciją ją sumažino ieškovei iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, ir nei viena iš šalių neprieštaravo dėl tokio atlikto įskaitymo, todėl teigtina, kad yra pagrindas palikti minėtą teismo sprendimo dalį nepakeistą, ją patikslinant. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui iš ieškovės priteistina 97 000,00 Eur dydžio kompensacija už ieškovei tekusią atsakovui priklausančią bendro turto dalį, ji mažintina ieškovei iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma. Atitinkamai, atsakovas neturi sumokėti ieškovei 1082,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, o ieškovė turi sumokėti atsakovui 95 918,00 Eur dydžio kompensaciją. Pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos sprendimo dalies, kuria buvo tenkintas ieškovės prašymas dėl išdėstymo ir leista išmokėti atsakovui tenkančią kompensaciją per 5 metus, todėl nėra teisinio pagrindo ją panaikinti ar pakeisti, tačiau patikslinant, kad ieškovė nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo mokėti atsakovui 5 metus po 1598,63 Eur kas mėnesį (95 918,00 Eur / 60 mėn. (5 metai).

73. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo LTL Kredito unija pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 480,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi minėtos trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos iš ieškovės, o ieškovė minėtos pirmosios instancijos sprendimo dalies apeliaciniu skundu neskundė, ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

74. Pirmosios instancijos teisme procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimu nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 Eur), todėl pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (182,78 Eur) lygiomis dalimis, t. y. po 91,39 Eur, priteistinos iš ieškovės ir atsakovo valstybės naudai (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

75. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

76. Pažymėtina, kad nors apelianto (atsakovo) apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, tačiau byloje nėra duomenų apie apelianto apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

77. Taip pat byloje nėra duomenų apie ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas taipogi nėra sprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

78. Trečiasis asmuo LTL Kredito unija kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti 120,00 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas iš esmės buvo teikiamas, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patenkinti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo bei prievolių pobūdžio nustatymo, pripažįstant, jog prievolės kreditoriams yra atsakovo asmeninės prievolės. Trečiasis asmuo LTL Kredito unija teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, neturėdamas tiesioginio materialinio intereso dėl apeliacinio skundo reikalavimų. Minėtas aplinkybes trečiasis asmuo patvirtino pateiktame atsiliepime į skundą. Apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje byloje neturės jokios įtakos trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo priteisti trečiojo asmens LTL Kredito unija naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl trečiojo asmens prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apelianto (atsakovo) R. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės L. B. – T. ir atsakovo R. T. santuoka nutraukiama dėl atsakovo R. T. kaltės ir nustatyti, kad ieškovės L. B. – T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) sudaryta bei Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota santuoka (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nekilnojamojo turto ir kompensacijos priteisimo ir priteisti ieškovei L. B. – T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 13 000,00 Eur ir pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 181 000,00 Eur, priteisiant atsakovui R. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės L. B. – T. 50 procentų turto vertės kompensaciją bei nustatant, kad galutinė ieškovės atsakovui mokėtina kompensacijos suma yra 95 918,00 Eur (devyniasdešimt penki tūkstančiai devyni šimtai aštuoniolika eurų ir 00 ct) (97 000,00 Eur atsakovui priteistos kompensacijos suma – 1082,00 Eur ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų suma), kuri turi būti išmokėta atsakovui R. T. per 5 metų laikotarpį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 2007 m. rugpjūčio 17 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutarties pripažinimo atsakovo asmenine prievole ir pripažinti visas teises ir prievoles pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. R. T. su AB banku „Hansabankas“ (dabar – „Swedbank“ AB) sudarytą kreditinės mokėjimo kortelės sutartį solidariomis L. B. – T. ir R. T. prievolėmis.

Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl procesinių išlaidų priteisimo valstybės naudai ir priteisti valstybės naudai iš ieškovės L. B. – T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo R. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 182,78 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt du eurus ir 78 ct) išlaidų, t. y. po 91,39 Eur, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas – 5662).

Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.