Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-11-08 · Civilinė byla Nr. e2A-1513-603/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-11-08
Bylos Nr.
e2A-1513-603/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-29808-2017-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūra Marija Strumskienė, Loreta Bujokaitė, Vidas Stankevičius
Ieškovas
A. K.
Atsakovas
D. B.
Trečiasis asmuo
If P
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1513-603/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29808-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vido Stankevičiaus ir Jūros Marijos Strumskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui D. B. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo If P&C Insurance AS filialas.

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 4 638,35 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė už atlygį pavedė atsakovui, profesines teisines paslaugas teikiančiam advokatui, suteikti jai konkrečias teisines paslaugas – konsultaciją ir atstovauti ieškovės interesus nagrinėjant civilinę bylą Alytaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-398-179/2016. Atsakovas šias paslaugas suteikė nekokybiškai – netinkamai konsultavo ieškovę dėl procesinės pozicijos ir neatliko būtinų procesinių veiksmų. Ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl teisinės pagalbos, nes B. T. pareiškė atsakovei reikalavimą sumokėti pinigus pagal su ieškove sudarytas paslaugų sutartis. Ieškovė su pareikštu reikalavimu nesutiko, bet atsakovas patarė neginčyti paslaugų sutarčių, patenkinti dalį reikalavimo ir stengtis išvengti ginčo. Ieškovė atsakovo prašė, kad jis pareikštų priešieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tačiau jis to nepadarė. Atsakovas taip pat galėjo siūlyti ieškovei visiškai sutikti su ieškiniu, taip išvengiant bylinėjimosi išlaidų. Už netinkamai suteiktas teisines paslaugas ieškovė atsakovui sumokėjo 2 117,11 Eur. Ieškovės žala susideda iš išlaidų už atsakovo paslaugas, B. T. 1 389 Eur bylinėjimosi išlaidos ir 1 132,24 Eur palūkanos.

2. Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Teigė, kad 2014 metų gruodžio mėnesį ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu teisiškai įvertinti ieškovės su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Petrina“ ir B. T. Nazaruk pasirašytas sutartis, kurių pagrindu ieškovei suteiktos tarpininkavimo ir ekspedijavimo paslaugos užsienio rinkose parduodant ieškovės auginamas ekologines grūdines kultūras. Iš gautos medžiagos atsakovas suprato, kad ieškovė gavo paslaugas, dėl kurių susitarta, todėl pasiūlė atsakovei ginčą spręsti taikiai.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismo posėdžio metu ieškovė teigė, kad atsakovas jai patarė sudaryti taikos sutartį. Advokatas neteisingai patarė sumokėti dalį sumos. Po Kauno apygardos teismo priimtos nutarties suprato, kad jai reikėjo teikti priešieškinį, o advokatas to nepadarė. Su atsakovu bendravo telefonu ir elektroniniais laiškais. Jei atsakovas būtų nurodęs, kad bylinėjimasis yra betikslis, ieškovė būtų pilnai atsiskaičiusi pagal sutartis ir taip nepatyrusi žalos. Iki šiol ieškinio dėl sutarčių nuginčijamo neteikė. Dėl sutarčių klastojimo ji kreipėsi į policiją, tačiau policija klastotės požymių neįžvelgė. Ji susipažindavo su advokato teikiamais procesiniais dokumentais. Ieškovės atstovas nurodė, kad atsakovas neteisingai patarė ieškovei sumokėti dalį skolos, neginčyti sandorių ir nepateikė priešieškinio.

Atsiliepimas

4. Atsakovas teigė, kad buvo du ieškovės problemos sprendimo variantai – ginčyti sutartis arba įrodinėti, kad suteiktos ne visos paslaugos ir mažinti sutarties kainą. Atsakovas nepatarė ginčyti sutarčių, nes nemanė, kad jos galėtų būti užginčytos. Jis siūlė ieškovei sumokėti visą skolą, tačiau ji neturėjo pakankamai lėšų. Atsakovo atstovas teigė, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovė, manydama, kad atsakovas teikia nekokybiškas paslaugas, į kitą teisininką nesikreipė, su atsakovo pasiūlyta pozicija sutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui iš ieškovės 650 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš ieškovės 3,93 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.

6. Iš byloje esančių duomenų nustatė, kad ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl teisinių paslaugų suteikimo – konsultacijų teikimo ir atstovavimo teisme. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas šias paslaugas teikė, tačiau ieškovė įrodinėja, kad jos suteiktos nekokybiškai, todėl atsakovas atsakingas už jos patirtą žalą.

7. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 39 straipsnyje įtvirtintą advokato pareigą sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų. Atsakovas, pasak ieškovės, taip pat nesilaikė Lietuvos advokatų etikos kodekso 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pareigos nepriimti pavedimo, kai žino, kad negali reikiamu laiku ir (ar) tinkamai jo atlikti dėl profesinės kompetencijos stokos, užimtumo ar kitų priežasčių.

Šalies argumentai

8. Ieškovės teigimu, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis patarė ieškovei neginčyti reikalavimo, tartis taikiai, nereiškė priešieškinio. Teismas su tokiu ieškovės vertinimu nesutiko. Pirmiausia, atsakovas ieškovei nurodė, kad yra teorinė galimybė ginčyti sandorius, tačiau pažymėjo, kad jų ginčijimas būtų neperspektyvus ir jis nemato teisinio pagrindo, kaip juos būtų galima užginčyti, todėl patarė ieškovei ginčą spręsti taikiai. Ieškovė teigė, kad atsakovas turėjo patarti arba viską sumokėti, arba ginčyti sutartis. Vis dėlto, iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė pripažino, kad jai suteikta dalis paslaugų. Kadangi atsakovė nenorėjo sumokėti visos sumos, todėl atsakovas patarė sumokėti bent dalį skolos – už paslaugas, kurias ieškovė tikrai gavo. Atsakovas negalėjo patarti ieškovei nemokėti už paslaugas, kurias ji gavo – taip tik didėtų ieškovės galimos papildomos išlaidos (palūkanos, bylinėjimosi išlaidos). Taigi, atsakovas teisingai patarė ieškovei apmokėti bent dalį skolos.

Žemesnės instancijos teismas

9. Atsakovas vertino, kad priešieškinio teikimas ir sandorių ginčijimas dėl per didelės kainos būtų netikslingas ir tik padidintų ieškovės išlaidas, nes sutartis sudarė verslininkai, ieškovė tokias sutartis sudarinėja ne pirmą kartą, todėl mažai tikėtina, kad ji būtų laikoma silpnąja šalimi. Atsakovas nuo pat pradžių siūlė ieškovei ginčą spręsti taikiai, išaiškino bylinėjimosi pasekmes, t. y., kad byla gali būti pralaimėta ir jai gali tekti sumokėti ne tik visą skolą, bet ir kitos šalies bylinėjimosi išlaidas bei procesines palūkanas. Ieškovė pripažino, kad atsakovas ją supažindindavo su visais jo teikiamais procesiniais dokumentais, todėl teismas neabejojo, kad ieškovė pati pasirinko nespręsti ginčo taikiai, o bylinėtis.

10. Kilus ginčui teisme, atsakovas palaikė ieškovės poziciją, kad suteiktos ne visos paslaugos, todėl sutarčių kaina mažintina, be to, ginčas turi būti sprendžiamas Stokholmo arbitraže (siekta, kad ieškinys būtų paliktas nenagrinėtu dėl arbitražinės išlygos). Nors to įrodyti nepavyko, tačiau atsakovas ieškovei ir nebuvo garantavęs, kad byla bus laimėta, o ir negalima advokatų paslaugų kokybės sieti su bylos laimėjimu. Pažymėtina, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo ieškovė vis dar buvo patenkinta atsakovo paslaugomis, nes jo paslaugomis toliau naudojosi ir sutartį nutraukė tik po apeliacinės instancijos nutarties. Abi šalys pripažino, kad jų sutartiniai santykiai baigėsi taikiai.

11. Nors ieškovė teigė, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, nes neginčijo sutarčių, t. y. nereiškė priešieškinio, tačiau iki šiol pati jų neginčijo. Tai leido teismui manyti, kad ieškovė sutiko su atsakovo parinkta gynybine pozicija atstovaujant ieškovę. Be to, ieškovė niekur aiškiai neišreiškė prašymo pareikšti priešieškinį. Tai, kad teoriškai buvo galimybė byloje reikšti priešieškinį, nereiškia, kad jo pareiškimas atitiktų ieškovės interesus. Byloje nėra ir negali būti duomenų, jog pareiškus priešieškinį, jis būtų patenkintas.

12. Atsakovas nemanė, kad priešieškinio reiškimas atitiktų ieškovės interesus, nes nematė tam teisinio pagrindo, o nepagrįsto priešieškinio pareiškimas kaip tik padidintų ieškovės išlaidas, todėl teismas vertina, kad nereikšdamas priešieškinio advokatas kaip tik tinkamai atstovavo ieškovės interesus. Ieškovė kreipėsi į atsakovą teisinės pagalbos, nes pati neturi teisinio išsilavinimo, o advokatas teisiškai vertino situaciją. Situacija, kai advokatas elgtųsi vien taip, kaip mano teisinga jo atstovaujamasis, o ne vertindamas ginčą teisiškai, kaip tik būtų vertintina kaip nekvalifikuota teisinė pagalba, nes advokato pareiga yra siekti apginti atstovaujamojo interesus.

13. Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovas negynė jos interesų ar elgėsi nesąžiningai. Priešingai, ieškovė pripažino, kad su atsakovu nemažai bendravo elektroniniu paštu bei telefonu, advokatas teikė jai konsultacijas, atstovavo teisme. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovei išaiškintos bylinėjimosi pasekmės, kad advokatas su ja nemažai bendravo, gilinosi į situaciją. Taigi, teismas neįžvelgė atsakovo neteisėtų veiksmų.

Šalies argumentai

14. Ieškovė prašė priteisti žalos atlyginimą, kurį sudaro 2 117,11 Eur už atsakovo teisines paslaugas, 1 389 Eur trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos, 1 132,24 Eur dydžio procesinės palūkanos trečiajam asmeniui. Kaip nurodyta aukščiau, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, todėl ieškovės prašomas žalos atlyginimas už trečiajam asmeniui atlygintas bylinėjimosi išlaidas bei procesines palūkanas yra nepagrįstas. Atsakovas suteikė ieškovei teisines paslaugas, todėl ieškovė pagrįstai už jas sumokėjo.

Žemesnės instancijos teismas

15. Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovas tyčia siekė pakenkti ieškovės interesams, taip pat neteigė, kad atsakovas dėl aplaidumo praleido kokius nors procesinius terminus ar neatliko kitų reikalingų procesinių veiksmų, todėl jo kaltė negali būti konstatuojama.

16. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Kadangi nėra nustatyti neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys taip pat neegzistuoja. Kadangi ieškovė savo ieškinio pagrįstumo neįrodė, teismas sprendė, kad ieškinys nepagrįstas ir jį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

17. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad ieškovė nesutinka su 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-36523-861/2017 ir prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, priteisti iš atsakovo visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

18. Bylą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai įvertino ginčo aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, dėl ko nepagrįstai nustatė, jog atsakovas, kaip advokato profesinę veiklą vykdantis asmuo, neatliko neteisėtų veiksmų ieškovės - savo buvusios klientės – atžvilgiu. Teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nes nevertino rašytinių įrodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, jog: 1) ieškovė kreipėsi į atsakovą su tikslu išsiaiškinti, ar yra pagrindas ginčyti paslaugų sutartis, kuriomis remiantis jai buvo reiškiamas turtinis reikalavimas; 2) remiantis tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta teisinių paslaugų sutartimi, atsakovas privalėjo nedelsiant informuoti ieškovę dėl to, jog jos pavedimo neturi galimybės ar nemato tikslo įgyvendinti; 3) atsakovas šioje byloje pats pripažįsta, jog nematė realaus teisinio pagrindo vykdyti ieškovės pavedimo ir ginčyti paslaugų sutarčių; 4) iš ieškovės atliktų veiksmų matyti, jog ji iki pat bylos nagrinėjimo apeliacinėje teismo instancijoje pabaigos manė, jog atsakovas, atstovaudamas ją civilinėje byloje, būtent ginčijo paslaugų sutartis ir tai daryti buvo verta ir teisiškai pagrįsta; 5) iš nagrinėtos bylos duomenų ir atsakovo pareiškimų šioje byloje matyti, jog atsakovas neketino ir neginčijo paslaugų sutarčių, o siekė perkelti ginčo nagrinėjimą į Stokholmo arbitražą; 6) nėra įrodymo, patvirtinančio teismo daromą išvadą, jog ieškovė kaip nors buvo įspėta ar jai suprantamai informuota, jog jos pavedimas atsakovui civilinėje byloje ginčyti paslaugų sutartis yra netikslingas, nepagrįstai sunkiai įgyvendinamas ar jai nenaudingas. Tokio supratimo nebuvimas ir nulėmė ieškovės pritarimą atsakovo siūlymui pradėti bylos nagrinėjimą Alytaus rajono apylinkės teisme, nes jeigu ieškovė, kaip ir bet koks kitas žmogus būtų žinojusi, jog jos siekis ginčyti sutartis yra jai nenaudingas, ji tam nebūtų pritarusi; 7) atsakovas pats pasiūlė ieškovei nesutikti su gautu pareiškimu dėl teismo įsakymo, t. y. pradėti bylos nagrinėjimą ginčo teisena teisme ir nesutikti su dalimi reiškiamo reikalavimo.

19. Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl to, ar atsakovas elgėsi teisėtai ir sąžiningai atstovaudamas ieškovę civilinėje byloje, kurios nagrinėjimas iš esmės jai buvo nenaudingas ir kurio buvo galima lengvai išvengti, nevertino minėtų esminių bylai aplinkybių ir įrodymų, būtent ir patvirtinančių, jog ieškovė nebuvo informuota apie tai, ką atsakovas šioje byloje nurodo žinojęs viso bylos nagrinėjimo metu – jog ieškovės siekis ginčyti jai reiškiamą reikalavimą buvo jai pačiai nenaudingas.

20. Teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovė buvo tinkamai informuota apie jos pozicijos nepagrįstumą ir bylinėjimosi teisme netikslingumą. Skundžiamame teismo sprendime bylą nagrinėjęs teismas nurodė, jog „neabejoja, kad ieškovė pati pasirinko nespręsti ginčo taikiai, o bylinėtis“. Remdamasis šia neteisinga prielaida, teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, kuriuo pateisino iš esmės nesąžiningus atsakovo veiksmus - atstovauti klientei civilinėje byloje, kurios nebuvo realaus pagrindo laimėti, apie bylos perspektyvos nebuvimą nepranešant klientei.

21. Atsakovas nuo pat pradžių (t. y. derybų dėl kilusio ginčo stadijoje, trečiajam asmeniui dar nesikreipus į teismą) siūlė ieškovei ginčą spręsti taikiai. Šį teiginį teismas prilygina išvadai, jog atsakovui iš pradžių, dar nekilus teisminiam ginčui, pasiūlius ginčą spręsti taikiai, reiškia, jog atsakovas nepatarė ieškovei bylinėtis teisme ir aiškiai buvo savo klientę įspėjęs, jog to daryti neverta. Kategoriškai nesutiktina su tokia bylą nagrinėjusio teismo argumentacija, nes ji neatitinka faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų. Ieškovė, paklausiusi atsakovo konsultacijos, įgaliojo atsakovą atstovauti jai derybose su trečiuoju asmeniu dėl mažesnės paslaugų kainos, nei nurodyta paslaugų sutartyse. Atsakovas vyko derėtis, tačiau derybos tarp šalių nepavyko. Atsakovas apie tai pats raštu pranešė ieškovei. Taigi ieškovas ir atsakovė 2014 m. gruodžio mėn. suprato, jog taikiai ginčo išspręsti nepavyks ir nesutikus su trečiojo asmens reikalavimu teks bylinėtis. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai susiejo minėtą aplinkybę – atsakovo siūlymą pabandyti taikiai susitarti - su ieškovės priimtu sprendimu bylinėtis teisme. Sprendimas bylinėtis teisme buvo ieškovės svarstomas ir priimtas gerokai vėliau nei išsakytas atsakovo siūlymas pabandyti susitarti – praėjus beveik metams laiko po nepavykusių derybų, t. y. tik tada, kai gautas pareiškimas dėl teismo įsakymo (2015 m. lapkričio mėn.). Be to, ieškovei sulaukus pareiškimo dėl teismo įsakymo ir apie tai pranešus atsakovui, šis aiškiai ieškovei nurodė: „reikia parašyti prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir paprašyti jį panaikinti“. Taigi šis paties atsakovo į bylą pateiktas laiškas tiesiogiai įrodo, jog atsakovas, įvertinęs gautą teismo įsakymą, žinodamas apie nepavykusias šalių derybas ir realių galimybių laimėti bylą nebuvimą, sąmoningai pats siūlė ieškovei bylinėtis teisme.

22. Atsakovas išaiškino bylinėjimosi pasekmes, t. y. kad byla gali būti pralaimėta ir jai gali tekti sumokėti ne tik visą skolą, bet ir kitos šalies bylinėjimosi išlaidas bei procesines palūkanas. Ieškovė nesutinka su šia teismo išvada, nes ji taip pat neatitinka byloje esančių įrodymų. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šią teismo išvadą, jog atsakovas būtų aiškiai įspėjęs savo klientę dėl to, jog jos siekis nuginčyti paslaugų sutartis yra nepagrįstas ir betikslis, o byla teisme pralaimėtina (ar laimėjimas mažai tikėtinas). Apie tai ieškovė informuota nebuvo. Visų antra, teismo išvadoje nurodomos „bylinėjimosi pasekmės“ atsakovo buvo nurodomos vertinant ne ieškovės pavedimo ginčyti paslaugų sutartis pagrįstumą ar bylinėjimosi galimybes teisme, o ginčo nagrinėjimo Stokholmo arbitraže kaštus ir galimas pasekmes. Iš minėto atsakovo laiško matyti, jog jis nurodo ieškovei ne konkrečios bylos bylinėjimosi pagrįstumą, o bendrąsias galimas neigiamas bylinėjimosi pasekmes – t. y. kad pralaimėjusi šalis privalo atlyginti kitos šalies patirtas išlaidas. Iš minėtų aplinkybių matyti, jog ieškovė, kaip teisinio išsilavinimo neturinti vartotoja, iš vis nebuvo supažindinta su atsakovo įžvalgomis, kurias jis aiškiai nurodė tik šioje civilinėje byloje, jog byla, kurioje atsakovas ją atstovavo, neturėjo jokio realaus pagrindo būti ieškovės laimėta.

Žemesnės instancijos teismas

23. Vilniaus miesto apylinkės teismas priimtu skundžiamu sprendimu net nenagrinėjo ieškovės paaiškinimų ir įrodymų dėl to, jog ieškovė galėjo ir būtų lengvai įvykdžiusi trečiojo asmens reikalavimą, nesiveliant į teisminius ginčus jeigu tik atsakovo būtų buvusi laiku ir tinkamai informuota, jog bylinėtis teisme nėra tikslinga. Tuo tarpu šios aplinkybės ir byloje pateikti įrodymai, jog ieškovė yra stambaus ir finansiškai pajėgaus ūkio savininkė, patvirtina, jog ieškovė būtų lengvai įvykdžiusi trečiojo asmens reikalavimą ir sumokėjusi reikalaujamą pinigų sumą, jeigu tik būtų žinojusi, jog bylinėtis teisme nėra prasmės. Mat ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl su savo vykdoma žemės ūkio veikla susijusio klausimo, taigi jos suinteresuotumas buvo išspręsti ginčo situaciją kaip įmanoma ekonomiškai naudingiau. Todėl, kaip ir bet koks kitas vidutiniškai protingas ir apdairus žmogus, turėdamas galimybę nesunkiai įvykdyti jam pareikštą reikalavimą, ieškovė jį nedelsdama būtų įvykdžiusi, jeigu tik būtų buvusi informuota, jog ginčas teisme yra betikslis ir praloštinas, sukeliantis tik didesnius nuostolius. Šiuo atveju, esant tiesioginiams rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems aplinkybę, jog atsakovas, gavus pareiškimą dėl teismo įsakymo, aiškiai patarė jį ginčyti, taip pat nesant įrodymų, jog atsakovas būtų informavęs savo klientę dėl bylos netikslingumo, akivaizdu, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas priėjo nepagrįstos išvados apie ieškovės supratimą dėl tikslingumo bylinėtis nebuvimą bei apie atsakovo įtaką priimant sprendimą netikslingai bylinėtis teisme.

24. Šioje civilinėje byloje atsakovas pats pripažino, jog paslaugų sutarčių ginčijimas teikiant priešieškinį – kaip to reikalavo jo klientė ieškovė – būtų buvęs netikslingas. Todėl 2014 m. gruodį supratęs, jog ieškovei ir trečiajam asmeniui susitarti taikiai nepavyks, jis privalėjo tuo metu aiškiai pranešti savo klientei, jog nepavykus taikiai susitarti, teisme ginčyti paslaugų sutartis nėra tikslinga – kad klientės pavedimas ginčyti paslaugų sutartis teisme prieštarauja jos pačios interesams. Tokia atsakovo pareiga tiesiogiai numatyta su ieškove sudarytos teisinių paslaugų sutarties 2.2.5 punkte. Atsakovui dar 2014 m. gruodžio 8 d. raštu suteiktos konsultacijos metu turėjo būti aišku, kad ieškovė siekia ginčyti paslaugų sutartis su trečiuoju asmeniu, kadangi tokį savo siekį kaip viena iš esminių tikslų ji raštu net keliose vietose nurodė atsakovui, prašydama jį pakonsultuoti. Taigi remiantis atsakovo ir ieškovės sudarytos teisinių paslaugų sutarties 2.2.5 punktu, atsakovas privalėjo ne šioje civilinėje byloje, o nedelsdamas ir aiškiai raštu informuoti ieškovę apie tai, kad jos siekis nuginčyti paslaugų sutartis yra netikslingas, neatitinkantis jos interesų, nevertas nepagrįstai didelės rizikos. Maža to, kad laiku ir aiškiai nepranešė apie ieškovės pavedimo netikslingumą, atsakovas pats patarė ginčyti gautą pareiškimą dėl teismo įsakymo – t. y. pats patarė imtis aktyvių teisinių veiksmų, žinodamas, tačiau atsakovės neinformuodamas, kad tokiais jo siūlomais veiksmais nėra tikslinga siekti atsakovės pavedimo įgyvendinimo.

25. Tarp ieškovės ir trečiojo asmens buvo kilęs ginčas dėl suteiktų paslaugų kainos ir apimties. Ieškovė jautėsi apgauta, ji siekė ginčyti jai suteiktų paslaugų sutartis, norėjo sužinoti tokių savo siekių pagrįstumą, galimas pasekmes – dėl to ji kreipėsi teisinės pagalbos į atsakovą. Advokatas patarė spręsti ginčą taikiai, pats atstovavo ieškovę derybose su trečiuoju asmeniu. Tačiau nepaisant to, kad taikos sutartis tarp šalių nebuvo pasirašyta, susitarimas dėl apmokėjimo už paslaugas nebuvo pasiektas, atsakovas ėmė siūlyti ieškovei apmokėti nors dalį ginčijamų paslaugų kainos. Ieškovei paklausius atsakovo patarimų, tokiu būdu ji pripažino jai suteiktas paslaugas – kas be abejonės nebuvo naudinga ieškovei, manančiai jog prieš ją buvo panaudota apgaulė ir jos teisės buvo pažeistos.

Šalies argumentai

26. Minėtomis aplinkybėmis ieškovei pripažinus jai suteiktas paslaugas, trečiasis asmuo, savaime suprantama, kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo. Tačiau atsakovas, žinodamas jog derybos nepavyko, numatęs, jog ginčyti paslaugų sutartis yra netikslinga, gavus pareiškimą dėl teismo įsakymo, nesiūlė jo pripažinti, o vietoje to aiškiai nurodė ieškovei: „reikia parašyti prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir paprašyti jį panaikinti“ (atsiliepimo į ieškinį 14 priedas).

27. Dėl minėtų priežasčių kilus teisminiam ginčui, atsakovas atstovavo ieškovę, tačiau iš esmės neginčijo reiškiamo reikalavimo, neteikė priešieškinio, o tik siekė perkelti ginčo nagrinėjimą į Stokholmo arbitražą, nes kaip nurodė šioje byloje, nematė pakankamo pagrindo reikalavimo nuginčijimui. Tokiu būdu atsakovas, pats pasiūlęs ginčyti pareiškimą dėl teismo įsakymo, bylos nagrinėjimo metu net nesiėmė reikiamų veiksmų ginčyti jo klientei pareikšto reikalavimo – t. y. nesiėmė atlikti to, ką pats aiškiai patarė atlikti.

28. Skundžiamame sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas priėjo nepagrįstos išvados, jog ieškovė iš tiesų sutinka su atsakovo parinkta gynybine pozicija neteikti priešieškinio ją atstovaujant, nes iki šiol ji pati to nedarė. Atsakovė savo nesutikimą su atsakovo neveikimu atstovaujant ją civilinėje byloje grindžia tuo, jog atsakovas visų pirma neįspėjo ieškovės dėl jo įvertintos galimybės nuginčyti tik itin nedidelę, ekonomiškai nereikšmingą reikalavimo dalį, o visų antra neatliko vienintelių įmanomų veiksmų nuginčyti nors tą mažą reikalavimo dalį, kurią nuginčijus byla ta apimtimi galėjo būti laimėta ir patirtos bylinėjimosi išlaidos galėjo būti ženkliai sumažintos. Ir būtent dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė patyrė šioje byloje prašomą priteisti žalą. O tai, jog ieškovė, tik po bylos išnagrinėjimo sužinojusi realias itin menkas savo procesines galimybes nesiėmė jų įgyvendinti kitoje byloje, nereiškia ir nesuteikia teismui pagrindo daryti išvados, jog ji sutinka su atsakovo gynybine pozicija, pagal kurią nebuvo net teorinių galimybių nuginčyti net menkos ieškovei pareikšto reikalavimo dalies.

Atsiliepimas

29. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad apeliacinio skundo argumentai yra neteisingi ir nepagrįsti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai atmetė ieškinį. Teigia, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, nepagrindė savo reikalavimų. Atsakovo manymu, jis neturi pareigos atsakyti ieškovei pagal jos ieškinyje keliamus reikalavimus, sutinka pirmosios instancijos teismo atliktu įrodomų vertinimu ir priimtu sprendimu. Prašo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

VI. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

31. Apeliantė nurodo, kad teismo sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas. Su pirmosios instancijos teismo pozicija apeliantė nesutinka. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas. Mano, kad teismas, pagal byloje esančius įrodymus, turėjo matyti, jog atsakovas neatliko būtinų veiksmų paslaugų sutartims nuginčyti ir bylai laimėti.

32. Civiliniame procese įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

33. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011;ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

34. Apeliantės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesudaro pagrindo abejoti priimtu sprendimu. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta kodėl byloje esantys duomenys turėtų būtų vertinami kitaip nei juos vertino pirmosios instancijos teismas ar kuo pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas yra netinkamas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys sudarė pagrindą abejoti ieškovės reikalavimų pagrįstumu, todėl teismas ieškinį atmetė. Apeliantės pateiktas byloje esančių duomenų vertinimas nesutampa su pirmosios instancijos teismo vertinimu, tačiau apeliantė neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ar neteisingos.

35. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Teigia, kad atsakovas žinojo, kad palankus atsakovei sprendimas minėtame ginče nebus priimtas, tačiau vis vien rekomendavo ieškovei nesutikti su jai keliamais reikalavimais, dėl ko ieškovė patyrė žalos iš karto nesutikdama su jai pateikiamais reikalavimais ir jų nepatenkindama.

36. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Vadovaujantis CK nuostatomis, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimą atlyginti nuostolius pareiškusi šalis turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-142/2013; 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2011 ir kt.).

37. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi, neteisėtų veiksmų atlikimą turi įrodyti būtent ieškovas.

38. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Priežastiniam ryšiui būdinga jo faktinis ir teisinis pobūdžiai (etapai). Nustatant faktinį ryšį yra tikrinama ar žala būtų atsiradusi, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teisinis ryšys yra nustatomas sprendžiant, ar teisiniai padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo.

39. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog pagal CK 6.248 straipsnio 2 dalį kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Taikant civilinę atsakomybę kaltė yra nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tam yra taikomas protingo asmens elgesio standartas, kuris reiškia, kad asmuo bet kokioje situacijoje privalo elgtis taip, kaip galima protingai tikėtis iš bet kurio kito protingo asmens, t. y. asmuo turi būti objektyviai apdairus ir rūpestingas. Taigi, nustatant asmens kaltę yra lyginami du elgesio standartai – faktinis asmens elgesys konkrečioje situacijoje ir objektyvus bet kurio asmens elgesys konkrečioje situacijoje. Jei yra šių standartų neatitiktis, turi būti konstatuojama kaltė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009).

40. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, o šie taip pat, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – restitutio in integrum – principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2012). Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi ir CPK 178 straipsniu, šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala nepreziumuojama. CPK 12 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246 straipsnis, 6.256 straipsnis), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015), o apeliantė šioje byloje to nepadarė.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė pakankamai duomenų ir argumentų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu, teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, pagrįstai vertino atsakovo veiksmus kaip teisėtus. Teisėju kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo patenkinti ieškinio, nenustatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, todėl sprendimas laikytinas teisingu ir tinkamai pagrįstu.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovui atstovaujant minėtoje byloje ieškovės interesus ir bylai buvus išspręstai ne ieškovės naudai, nėra pagrindo daryti išvados, jog paslaugos suteiktos netinkamai. Sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad ieškovės interesai buvo atstovaujami tinkamai, procesiniai veiksmai atlikti tik turint ieškovės sutikimą ir esant išreikštam norui juos atlikti.

43. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

44. Apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

45. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Atsakovas nurodė, kad patyrė bylinėjimosi išlaidų byla nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 400 Eur priteistinos atsakovui iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-36523-861/2017 palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas 400 Eur (keturis šimtus eurų).

Teisėjai Loreta BujokaitėVidas StankevičiusJūra Marija Strumskienė