Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-795-854/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-23
Bylos Nr.: e2-795-854/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00085-2025-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Giedrė Čėsnienė
Atsakovas: S. S., E. P., M. Š., J. Z., B. Š., A. B., D. B., D. P., A. R. Š., R. K., V. K., D. G., S. G., H. I., R. G., A. K., A. G., B. T.
Ieškovas: E. N., J. N.

Kategorijos

3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
3.1.18.2.2Įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo
3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
3.3.2.6.2Pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės

Civilinė byla Nr. e2-795-854/2025Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00085-2025-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.1; 3.1.18.2.2; 3.3.2.6.1; 3.3.2.6.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarčių, kuriomis patenkintas ieškovų E. N. ir J. N. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovų E. N. ir J. N. ieškinį atsakovams S. S., E. P., M. Š., J. Z., B. Š., A. B., D. B., D. P., A. R. Š., R. K., R. K., V. K., V. K., D. G., S. G., H. I., R. G., A. K., A. G., B. T. dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo arba skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Rokiškio rajono 3-iojo notarų biuro notarė V. V.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai E. N. ir J. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:

1.1. pripažinti negaliojančia ir apsimestine nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovų S. S. ir E. P. 2020 m. balandžio 23 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 1), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 1 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.2. pripažinti negaliojančia ir apsimestine nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovų S. S. ir M. Š. 2019 m. balandžio 10 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 2), ir dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 3), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 2 ir žemės sklypą Nr. 3 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.3. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovių S. S. ir J. Z. 2022 m. kovo 9 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 4), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 4 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.4. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovių S. S. ir R. E. G. 2017 m. gegužės 30 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 5), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 5 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.5. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovių S. S. ir B. Š. 2019 m. sausio 30 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 6), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 6 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.6. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovų S. S. ir A. B. 2019 m. birželio 25 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 7), ir dėl 210/361 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 8), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 7 ir žemės sklypą Nr. 8 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.7. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovų S. S. ir D. B. 2019 m. birželio 25 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 9), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 9 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.8. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovių S. S. ir D. P. bei A. R. Š. 2019 m. sausio 8 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 5/9 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 10), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 10 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.9. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovių S. S. ir R. K. 2016 m. birželio 3 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 11), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 11 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.10. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovų S. S. ir R. K. bei V. K. 2020 m. gegužės 27 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 12), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 12 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.11. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovių S. S. ir V. K. 2017 m. liepos 18 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 13), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 13 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.12. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovių S. S. ir D. G. bei S. G. 2019 m. balandžio 10 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 14) įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 14 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.13. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovų S. S. ir H. I. 2019 m. gruodžio 23 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 15) įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 15 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.14. pripažinti apsimestine ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento tarp atsakovų S. S. ir R. G., A. K., A. G., B. T. 2018 m. lapkričio 22 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 16), įsigijimo ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti ieškovams, pripažįstant, kad žemės sklypą Nr. 16 bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovai.

1.15. netenkinus pirmiau išvardintų reikalavimų priteisti iš atsakovės S. S. 266 910 Eur (tiksli suma bus patikslinta bylos eigoje) skolą, susidariusią dėl trečiojo asmens E. N. ir J. N. prievolės įvykdymo už skolininkę S. S.

1.16. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešame registre dėl žemės sklypų Nr. 1–16 nuosavybės teisės perleidimo draudimo ir šį nekilnojamąjį turtą areštuoti.

3. Ieškovai nurodė, kad tarp jų ir atsakovės S. S. (toliau – ir atsakovė1) yra susiklostę konfliktiški santykiai. Atsakovė1 nevykdė pirkėjos pareigų pagal pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau jai nuosavybes teise priklauso ginčo žemės sklypai. Atsakovė1, piktnaudžiaudama susiklosčiusia situacija, reikšdama nepagrįstus reikalavimus Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-5106-649/2025 ir siekdama pakenkti ieškovams, gali perleisti žemės sklypus tretiesiems asmenims, taip sukeldama ieškovams didelius nuostolius, nes ieškovai yra ūkininkai ir ginčo žemės sklypuose vykdo ūkinę veiklą, juos dirba, investuoja, todėl turi teisėtų ir pagrįstų lūkesčių nuimti derlių bei gauti pajamas.

4. Ginčo žemės sklypų pardavimas ar nuosavybės perdavimas kitais pagrindais yra visiškai tikėtinas, atsižvelgiant ir į tai, kad atsakovė1 neturi pajamų pragyvenimui, jos turtinė padėtis nėra gera (tai pripažįsta ir pati atsakovė1 civilinėje byloje Nr. e2-5106-649/2025), ji nesiima jokių veiksmų jai pagerinti, bet nuolat ieško, kaip galėtų praturtėti kitų asmenų sąskaita. Atsakovė1 suvokia, kad gali padaryti žalos ieškovams, todėl norėdama jiems pakenkti, taip pat suvokdama, jog pardavusi žemės sklypus gautų žymias pajamas, gali imtis veiksmų šiam nekilnojamajam turtui realizuoti. Taigi egzistuoja reali grėsmė, dėl kurios yra būtina byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Neareštavus nekilnojamojo turto ir nepadarius įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. liepos 9 d. nutartimi patenkino ieškovų prašymą ir taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl žemės sklypų Nr. 1–16 nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Be to, kita tos pačios dienos (2025 m. liepos 9 d.) nutartimi, tikslinančia ankstesnę 2025 m. liepos 9 d. nutartį, teismas papildomai taikė kitą ieškovų prašomą laikinąją apsaugos priemonę – žemės sklypų Nr. 1–16 areštą.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas gali taikyti nekilnojamojo daikto areštą, o pagal 2 punktą – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo; šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones.

7. Teismas, spręsdamas dėl pirmosios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinosios sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo, nenustatė, kad ieškovų pareikštas ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas ir (ar) nerealus savo faktinėmis aplinkybėmis ir pareikštais reikalavimais. Teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės1 siekį perleisti, įkeisti, dovanoti ginčo žemės sklypus. Tačiau, įvertinęs tarp ieškovo ir atsakovės1 kilusį tiek asmeninių santykių, tiek turtinių interesų konfliktą, kuris nagrinėjamas ne tik šioje, tačiau ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų civilinėje byloje Nr. e2-5106-649/2025, siekdamas išvengti galimų nesklandumų ateityje vykdant galimai ieškovams palankų teismo sprendimą, teismas nusprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

8. Teismas nurodė, kad netaikius įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo ginčo turtui, atsakovė1 turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims. Dėl šios priežasties užsitęstų bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėtų ir taip sudėtinga teisinė situacija, nukentėtų viešasis interesas bei pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas. Be to, teismas pažymėjo, kad laikinoji pasaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, yra mažiausiai varžanti atsakovės1 teises, nes riboja tik jos teisę šiuo turtu disponuoti, tačiau nedraudžia atsakovei1 šį turtą valdyti ir juo naudotis, iš esmės nesukelia jai neigiamų pasekmių ir nepažeidžia jos teisių bei teisėtų interesų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovė S. S. (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – uždrausti atsakovei1 perleisti jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus – panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Nėra pagrindo sutikti su teismo atliktu preliminariu ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimu. Pažymėtina, kad ieškinio atitikimas procesiniams dokumentams keliamiems formos ir turinio reikalavimams savaime nepatvirtina jo tikėtino pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju ieškinyje pateikti argumentai, kuriais grindžiamas reikalavimas panaikinti sudarytus sandorius, vertintini kaip neįtikinami, neprotingi ir nepagrįsti. Todėl teismas nepagrįstai pripažino egzistuojant prima facie (tikėtinas) ieškinio pagrįstumą ir taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl ginčo žemės sklypų nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

Šalies argumentai

9.2. Ieškovo teiginys, kad tai, jog jis su atsakove1 2025 m. gegužės 21 d. sudarė ginčo žemės sklypų nuomos sutartį, patvirtina, kad atsakovei1 ginčo žemės sklypai nėra reikalingi, ji neturėjo tikslo juos įsigyti, vykdyti juose veiklos ir neturi jokio intereso turėti nuosavybės teise šiuos žemės sklypus, yra nepagrįstas. Remiantis tokia ieškovo pozicija, gautųsi taip, kad jeigu asmuo nuomoja jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, jam šis turtas nėra reikalingas. Tačiau toks nuomos sutarties vertinimas yra nelogiškas ir juo negali būti grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas.

9.3. Ieškovo teiginys, kad jis 2025 m. gegužės 21 d. sudarė žemės nuomos sutartį su atsakove1 siekdamas apsaugoti savo ūkinės veiklos ir šeimos interesus, neatitinka tikrovės. Žemės sklypų nuomos sutartis buvo sudaryta todėl, kad nuomojama žemė priklausė atsakovei1. Po to, kai šalys – ieškovas ir atsakovė1 – išsiskyrė ir nustojo vesti bendrą ūkį, jie susitarė dėl atsakovei1 priklausančių žemės sklypų nuomos.

9.4. Sprendžiant dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo yra būtina atsižvelgti į 2025 m. gegužės 21 d. žemės nuomos sutarties sąlygas (sutarties 2.1, 2.2 papunkčiai), iš kurių matyti, kad: ieškovas sutiko ir patvirtino, jog ginčo dėl žemės sklypų nėra; žemės sklypai priklauso tik atsakovei; nuomos sutartis sudaryta laisva valia ir niekas nei vienos iš šalių nevertė jos pasirašyti. Taigi ieškinyje nurodomos aplinkybės, kad ieškovai yra žemės sklypų savininkai, prieštarauja paties ieškovo pasirašytai žemės sklypų nuomos sutarčiai. Ieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, todėl teismas be pagrindo tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

9.5. Ieškovo teiginiai, kad atsakovė1 ginčo žemės sklypus įsigijo atstovaujama ieškovo, kuris veikė pagal atsakovės1 išduotą įgaliojimą, jog atsakovė1 neketino įsigyti žemės sklypų, nes laisva valia išdavė įgaliojimą ieškovui, yra nepagrįsti, kadangi jų nepagrindžia jokie su ieškiniu pateikti įrodymai. Be to, išduotas įgaliojimas ieškovui veikti atsakovės1 vardu, tame tarpe sudaryti atsakovės1 vardu sandorius, negali pagrįsti ieškovų nurodomų aplinkybių, kadangi tokiu atveju būtų paneigta įstatyme numatyta teisė per įgaliotinius sudaryti sandorius ir (ar) atlikinėti kitus teisinius veiksmus.

9.6. Teismas, spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymui, nors ir nustatė, kad ieškovai nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės1 siekį perleisti, įkeisti, dovanoti ginčo žemės sklypus, tačiau laikinąsias apsaugos priemones vis tiek taikė. Taigi teismas tik dėl visa ko taikė laikinąsias apsaugos priemones, nesant tam jokių objektyvių priežasčių.

9.7. Nesutiktina su teismo vertinimu, kad jis taikė mažiausiai atsakovės1 teises varžančią laikinąją apsaugos priemonę, kuri nesukels atsakovei1 neigiamų pasekmių ir nepažeis jos teisių bei teisėtų interesų. Pažymėtina, kad bet kuri laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su tam tikrų teisių ribojimu ir ji turi būti taikoma, kai tai yra objektyviai reikalinga, o ne vien tik todėl, jog to prašo ieškovai.

9.8. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, nevertino byloje esančio rašytinio įrodymo – 2025 m gegužės 21 d. žemės sklypų nuomos sutarties, kuria ieškovas ir atsakovė1 susitarė, kad ginčo žemės sklypai ieškovui išnuomojami iki 2026 m. gegužės 20 d. (sutarties 1.1.1 papunktis), taip pat jog, pasirašydama sutartį, nuomotoja žemės sklypus perduoda naudotis nuomininkui, o nuomininkas perduodamus žemės sklypus priima savo žinion (sutarties 1.1.3. papunktis). Iš šių nuomos sutarties sąlygų matyti, kad ginčo žemės sklypai šiuo metu yra ieškovo žinioje, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės ir nereikalingos.

Atsiliepimas

10. Ieškovai E. N. ir J. N. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantės atskirąjį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Aplinkybė, kad atsakovė1 nesutinka su teismo išvada dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, nereiškia, jog skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Ieškinyje yra suformuluotas ieškinio dalykas, pareikšti procesinio pobūdžio prašymai, įvardintas pareikštų reikalavimų faktinis ir teisinis pagrindai, prie ieškinio pridėti ieškovų poziciją pagrindžiantys rašytiniai įrodymai, taigi ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Pažymėtina, kad įstatyme nėra draudimo asmeniui reikšti reikalavimo perkelti jam pirkėjo teises, juolab kai būtent tas asmuo atliko mokėjimus už perkamą turtą, o ne nominalusis pirkėjas.

10.2. Apeliantės atskirojo skundo argumentai rodo, kad ji ginčija ne ieškinio prima facie pagrįstumą, tačiau patį ieškinį. Tačiau teismas, spręsdamas tik klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi iš esmės nagrinėti ieškinį ir vertinti apeliantės atskirajame skunde akcentuojamų ieškovų ieškinio argumentų dėl žemės sklypų nuomos pagrįstumo, kurie bus vertinami bylą nagrinėjant iš esmės.

10.3. Nesutiktina su apeliante, kad neegzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pirma, teismas teisingai įvertino aplinkybes dėl šalis siejančių konfliktiškų santykių, tai, kad tarp šalių nagrinėjama kita civilinė byla Nr. e2-5106-649/2025, todėl, siekiant išvengti galimo proceso šalių (šiuo atveju – atsakovės1) piktnaudžiavimo ir nesąžiningo elgesio, yra būtina užtikrinti šalių santykių status quo išsaugojimą taikant laikinąsias apsaugos priemones. Antra, pati apeliantė civilinėje byloje Nr. e2-5106-649/2025 pareikštame ieškinyje pripažino, kad niekada nedirbo ir visą laiką buvo finansiškai priklausoma nuo ieškovo, taip pat pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti jai išlaikymą iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. O tai patvirtina, kad apeliantė dėl savo sunkios turtinės padėties gali parduoti ar kitaip perleisti ginčo žemės sklypus tam, jog pakenktų ieškovams ir jiems padarytų žalos arba tiesiog praturtėtų. Taigi šioje byloje egzistuoja pagrįstos ir tikėtinos prielaidos, kad teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantė gali atlikti veiksmus, kurie ne tik apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau lemtų ir realios žalos ieškovams atsiradimą. Be to, abejones dėl atsakovės sąžiningumo kelia ir atskirajame skunde dėstomi argumentai, kurie rodo atsakovės norą perleisti žemės sklypus.

10.4. Priešingai nei teigia apeliantė, nuomos sutarties pasirašymas ir žemės sklypų buvimas ieškovo žinioje nepašalina apeliantės galimybės perleisti šiuos žemės sklypus, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Pažymėtina, kad nuomos sutarties sudarymo faktas savaime nėra kliūtis parduoti ar kitaip perleisti turtą, todėl atsakovės1 argumentai, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės ar nereikalingos, nepagrįsti.

10.5. Teismas teisingai nurodė, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės (disponavimo draudimas) atsakovės1 padėties pernelyg nepasunkina ir nesukelia reikšmingų nepatogumų – atsakovė1 ir toliau žemės sklypais gali naudotis, juos valdyti, gauti iš jų nuomos pajamas ir pan. Be to, jei atsakovė1 iš tiesų yra sąžininga ir neketina niekam perleisti ginčo žemės sklypų, tai taikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai nekeičia jos padėties, o yra tik papildoma priemonė užtikrinti esamos padėties stabilumą iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

12. Nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl tarp atsakovės1 ir kitų šios bylos atsakovų sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių, nurodytų šios nutarties 1.1–1.14 papunkčiuose, pripažinimo apsimestinėmis, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovams arba skolos priteisimo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) įrašą viešame registre dėl nekilnojamojo turto – žemės sklypų Nr. 1–16 – nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir 2) žemės sklypų Nr. 1–16 areštą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. liepos 9 d. nutartimi patenkino ieškovų prašymą ir taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl žemės sklypų Nr. 1–16 nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad minėtoje nutartyje nebuvo nurodyta turto, kuriam taikoma laikinoji apsaugos priemonė savininkė – atsakovė1, taip pat neišspręstas ieškovų prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktas antrasis prašymas – taikyti areštą ginčo žemės sklypams, – tą pačią dieną (2025 m. liepos 9 d.) priėmė kitą – ankstesnę 2025 m. liepos 9 d. nutartį tikslinančią – nutartį, papildomai taikydamas ieškovų prašomą laikinąją apsaugos priemonę – žemės sklypų Nr. 1–16 areštą. Taigi pirmosios instancijos teismas dviem tarpusavyje betarpiškai susijusiomis ir viena kitą papildančiomis nutartimis ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino visa apimtimi: pirmojoje nutartyje nurodė taikantis tik įrašą viešame registre dėl žemės sklypų Nr. 1–16 nuosavybės teisės perleidimo draudimo, o antrojoje nutartyje, patikslinęs pirmąją nutartį, – tiek įrašą viešame registre dėl žemės sklypų Nr. 1–16 nuosavybės teisės perleidimo draudimo, tiek šių žemės sklypų areštą.

14. Atsakovė1, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Pažymėtina, kad nors apeliantė atskirajame skunde ir nedetalizuoja, kurią iš 2025 m. liepos 9 d. teismo priimtų nutarčių skundžia, tačiau tiek atskirojo skundo reikalavimas, tiek jame išdėstyti argumentai leidžia spręsti, jog apeliantė siekia panaikinti visas byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – tiek įrašą viešame registre dėl žemės sklypų Nr. 1–16 nuosavybės teisės perleidimo draudimo, tiek šių žemės sklypų areštą, kadangi abi šios priemonės iš esmės riboja apeliantės galimybę disponuoti ginčo turtu. Taigi darytina išvada, kad apeliantė atskiruoju skundu skundžia abi pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartis (pradinę ir tikslinančią), kuriomis buvo taikytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos laikinosios apsaugos priemonės jai priklausančiam nekilnojamajam turtui.

15. Atsižvelgiant į tai, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarčių, kuriomis ieškovų ieškinio reikalavimų užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl žemės sklypų Nr. 1–16 nuosavybės teisės perleidimo draudimo ir šių žemės sklypų areštas, – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

16. Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-522-381/2015). Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai

17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti turi būti nustatytos dvi sąlygos – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Šios dvi sąlygos yra kumuliatyvios – nenustačius bent vienos iš jų, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-798/2022; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-790/2023). Nagrinėjamu atveju apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neegzistuojant nė vienai iš šių sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka dėl toliau nurodomų motyvų.

18. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tikėtino ieškinio (skundo) pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio (skundo) pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio (skundo) faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1283-464/2018; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023).

19. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1006-467/2023).

20. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovų ieškinyje pareikštais reikalavimais ir pateiktais įrodymais, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinyje reiškiami reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti ar ieškovai pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą gynybos būdą. Priešingai, ieškovai pasirinko leistiną teisių gynimo būdą ir ieškinyje nurodė teisinius bei faktinius argumentus, jų nuomone, patvirtinančius ieškinyje išdėstytų reikalavimų pagrįstumą. Kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kurie, jų įsitikinimu, pagrindžia ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismui šalių pateiktų procesinių dokumentų, taip pat iš atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį turinio akivaizdu, kad dėl apeliantės nurodomų aplinkybių, kuriomis ji įrodinėja ieškovų ieškinio nepagrįstumą, yra kilęs ginčas, kuris bus išspręstas teismui ieškinio reikalavimus išnagrinėjus iš esmės galutiniu teismo sprendimu. Tačiau tai, atliekant tik preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą, nelemia išvados, kad ieškovų ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės pateikti argumentai dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo yra susiję su ginčo esme ir nėra pakankami konstatuoti, kad ieškovams palankus teismo procesinis sprendimas akivaizdžiai negalėtų būti priimtas. Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – preliminariai tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi pagrindo iš esmės vertinti apeliantės nesutikimo su ieškiniu argumentų, todėl dėl jų plačiau nepasisako.

21. Sprendžiant dėl antrosios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-1120/2022). Grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nustatinėjama konkrečioje byloje, pagal tos bylos aplinkybes, pareikštus reikalavimus bei toje byloje pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-711-464/2021).

22. Ieškovai prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia tuo, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kadangi atsakovė1, norėdama pakenkti ieškovams arba tiesiog siekdama pagerinti savo blogą turtinę padėtį, gali ginčo turtą perleisti tretiesiems asmenims.

23. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku bei jų pobūdžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-516/2023). Kai ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, arba kai reiškiamas reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo į konkretų turto objektą, vertinama, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2038/2012; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1045-464/2017; 2020 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, jog paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti ieškovo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015; 2021 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1051-464/2021; 2023 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-486-467/2023).

24. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o tokių ribojimų tikslas – išsaugoti ginčo objektą bei jo teisinį statusą nepasikeitusius iki ginčo teisme išnagrinėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020). Tokiu atveju būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atitinkamus ribojimus konkrečiam turtui, lemia poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu. Ši pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama prevencine priemone, užtikrinančia ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą), užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai bei atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovams palankaus sprendimo įvykdymą. Kartu tokia priemonė laikoma nesukeliančia didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-753-881/2023).

25. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, sutinka su apeliantės argumentu, kad ieškovai nepateikė įrodymų, neabejotinai patvirtinančių apeliantės nesąžiningumą – jos realius ketinimus ginčo žemės sklypus perleisti, dovanoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti. Kita vertus, pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismui nebūtina turėti įrodymų, patvirtinančių, jog ateityje neabejotinai kils grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, t. y., priešingai nei teigiama atskirajame skunde, byloje neturi būti pateikti neginčijami įrodymai apie atsakovės1 realius ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo ateityje, kadangi teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, jog egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-897/2014; 2021 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1073-553/2021 18 punktą; 2025 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-598-407/2025 15 punktą).

26. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus teismų praktikos išaiškinimus, įvertinęs šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, taip pat tarp šalių susiklosčiusius konfliktiškus santykius (kuriuos pripažįsta ir pačios šalys), keliančius pagrįstų abejonių dėl sklandaus ir patikimo šalių bendradarbiavimo ateityje vykdant galimai ieškovams palankų teismo sprendimą, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant išsaugoti status quo ginčo turto atžvilgiu iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali kilti reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui arba sprendimo įgyvendinimas gali būti neproporcingai apsunkintas. Pažymėtina, kad žemės sklypų Nr. 1–16 perleidimo atveju, net ir priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas dėl sąžiningų trečiųjų asmenų, įsigijusių ginčo turtą, teisių gynimo.

27. Apeliantės argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nebūtinas ir perteklinis, nes ginčo žemės sklypai yra ieškovo – šių sklypų nuomininko – žinioje, laikytini nepagrįstais. Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą visiškai pagrįstai pažymi, kad vien nuomos sutarties sudarymas nėra kliūtis ginčo turtą parduoti ar kitokiu būdu jį perleisti tretiesiems asmenimis. Todėl netaikius disponavimo šiuo turtu apribojimo, ieškovų ieškinio reikalavimai nebūtų užtikrinti galimai palankaus jiems sprendimo priėmimo atveju.

28. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ieškovai įrodė abi būtinąsias sąlygas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – ieškinio tikėtiną pagrįstumą ir realią grėsmę galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas nepritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas taikyti abi ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones – ir įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir nekilnojamojo turto areštą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Pažymėtina, kad parenkant bei taikant konkrečius suvaržymus, turi būti atsižvelgiama į proporcingumo, ekonomiškumo, taip pat į teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, kurie reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Atskleidžiant ekonomiškumo ir proporcingumo principų turinį teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2; Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1231-516/2021; 2025 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-770-553/2025). Teismas neturėtų taikyti perteklinių laikinųjų apsaugos priemonių, kurias taikyti nėra būtina sprendimo įvykdymui užtikrinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-781-912/2022).

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąją apsaugos priemonę – žemės sklypų Nr. 1–16 areštą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kadangi jos taikymas šiuo atveju nėra tikslingas ir neatitinka įstatyme įtvirtintų tokio pobūdžio priemonių taikymo tikslų, ekonomiškumo ir proporcingumo principų, pažeidžia atsakovės1 teises daugiau, negu reikia norimam tikslui pasiekti. Savo ruožtu kitos laikinosios apsaugos priemonės – įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – taikymas nagrinėjamu atveju atitinka proporcingumo principą ir nevaržo atsakovės1 teisių daugiau, negu to reikia teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovams, įvykdymui užtikrinti (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė (įrašas viešame registre) teismų praktikoje pripažįstama kaip nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji taikoma, ji nevaržo teisės turimą turtą valdyti ir juo naudotis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017). Tačiau turto areštas, kuriuo apribojama ne tik teisė disponuoti turtu, bet ir teisė jį valdyti bei juo naudotis, yra labiau atsakovės1 teises varžanti laikinoji apsaugos priemonė, kurios taikymo būtinybės nagrinėjamu atveju nenustatyta. Šiuo konkrečiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti atsakovės1 turto išsaugojimą tam, kad teismui priėmus galimai ieškovams palankų sprendimą (pripažinus ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius negaliojančiais ir perkėlus pirkėjų teises į šiuos sklypus ieškovams), nuosavybės teisė į ginčo turtą galėtų būti tinkamai įgyvendinta jų naudai, gali būti pasiektas taikant ir mažiau atsakovės1 teises varžančias priemones.

Dėl procesinės bylos baigties

31. Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas apeliantės atskirąjį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties (tikslinančios) dalį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – žemės sklypų Nr. 1–16 areštas, ir šį klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – nekilnojamojo turto areštą – atmesti; pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartis (pradinė) ir ją tikslinanti tos pačios dienos (2025 m. liepos 9 d.) nutarties dalis, kuriomis buvo nuspręsta taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl žemės sklypų Nr. 1–16 nuosavybės teisės perleidimo draudimo – paliktinos nepakeistos.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka išnagrinėtas tik procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas bus sprendžiamas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus galutinį teismo procesinį sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalį, kuria civilinėje byloje Nr. e2-270-425/2025 (teisminio proceso Nr. 2-59-3-00085-2025-1) taikyta laikinoji apsaugos priemonė – atsakovei S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priklausančio turto – 1) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 4) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 5) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 6) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 7) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 8) 210/361 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 9) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 10) 5/9 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 11) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 12) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 13) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 14) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 15) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 16) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), – areštas, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų E. N. ir J. N. prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – turto areštą – atmesti.

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį (pradinę) ir ją tikslinančios Panevėžio apygardos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalį, kuriomis civilinėje byloje Nr. e2-270-425/2025 (teisminio proceso Nr. 2-59-3-00085-2025-1) taikyta laikinoji apsaugos priemonė – padarytas įrašas viešame registre dėl atsakovei S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priklausančio nekilnojamojo turto (žemės sklypų Nr. 1–16) nuosavybės teisės perleidimo draudimo, palikti nepakeistas.

Nutarties kopijas išsiųsti proceso dalyviams, valstybės įmonei Registrų centrui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Giedrė Čėsnienė