- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-309-796/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė, Aurimas Brazdeikis
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Vakarų Baltijos laivų statykla“
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio ir Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metalo gamybos inžinerija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Metalo gamybos inžinerija“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Šilkuva“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vakarų Baltijos laivų statykla“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. B., uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų centrinė laboratorija“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Metalo gamybos inžinerija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,Vakarų Baltijos laivų statykla“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškovė teismo prašė pripažinti ieškovės 2017 m. balandžio 13 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. atsakovei UAB ,,Vakarų Baltijos laivų statykla“ atliktus iš viso 2 904 Eur sumos mokėjimus negaliojančiais (ab initio) ir taikyti restituciją – grąžinti šalis į pradinę padėtį bei priteisti ieškovei iš atsakovės 2 904 Eur sumą, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, jos bankroto administratore paskirta UAB „Šilkuva”. Ieškovės buvęs vadovas R. B. nevykdė nutartimi nustatytų įpareigojimų ir per 15 dienų neperdavė administratorei įmonės turto ir visų turimų dokumentų, dėl to jam 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi buvo paskirta 500 Eur bauda. Teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėlesnėmis nutartimis buvo tikslinamas, bendra teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų suma sudaro 137 854,07 Eur. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi UAB „Metalo gamybos inžinerija“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
3. Ieškovė nurodė, kad pagal 2016 m. gruodžio 31 d. balansą įmonė jau 2016 m. buvo nemoki, nes įmonės turto vertė sudarė 178 285 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 138 335 Eur. Darbo ginčų komisijos sprendimai įrodo, kad įmonės vadovas 2017 m. balandžio mėnesį sudarė su darbuotojais sutartis, tačiau atlyginimų nuo 2017 m. gegužės mėnesio jiems nemokėjo. 2017 m. balandžio 13 d. ieškovė sumokėjo atsakovei 1 500 Eur pagal 2017 m. balandžio 7 d. išankstinę atsakovės pateiktą sąskaitą. 2017 m. gegužės 2 d. ieškovė sumokėjo atsakovei 1 404 Eur pagal 2017 m. gegužės 2 d. atsakovės pateiktą išankstinę sąskaitą. Iš viso ieškovė pagal išankstines sąskaitas sumokėjo atsakovei 2 904 Eur. Ieškinyje teigiama, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu egzistavo galiojančios ir neginčijamos kitų bendrovės kreditorių reikalavimų teisės. Kadangi ieškovė jau 2016 m. buvo nemoki, neturėjo pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, ieškovė privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytu atsiskaitymų eiliškumu. Atlikdama ginčijamus mokėjimus ir negalėdama vykdyti ankstesnių įsipareigojimų, nesilaikydama įstatymo nustatytos imperatyvios atsiskaitymų tvarkos, ieškovė suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovei UAB ,,Vakarų Baltijos laivų statykla“. Atsakovė turėjo pareigą pasidomėti, ar, atliekant ginčijamus mokėjimus, ieškovė neturėjo kitų prievolių, kurių terminai yra suėję, ar atlikus juos nebus pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai. Duomenų, kad atsakovė domėjosi ieškovės turtine padėtimi, nėra, todėl atsakovė laikytina nesąžininga. Nurodė, jog bankroto administratorė apie ginčijamus mokėjimus sužinojo tik 2018 m. sausio 30 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Ieškovės teigimu, egzistuoja visos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl ginčijami ieškovės atlikti mokėjimai pripažintini negaliojančiais bei taikytina restitucija.
Atsiliepimas
4. Atsakovė UAB ,,Vakarų Baltijos laivų statykla“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, todėl prašė jį atmesti.
5. Atsakovė nurodė, kad 2017 m. balandžio 11 d. šalys sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei paslaugas bei atlikti darbus, o ieškovė įsipareigojo šioje sutartyje numatytomis sąlygomis už tai sumokėti. Atsakovė minėtos sutarties pagrindu ieškovei atliko detalių lenkimo darbus už šalių sutartą kainą, t. y. 2 400 Eur be PVM. Minėtos sutarties pagrindu ieškovė už atliktus darbus atliko atsakovei šiuos išankstinius mokėjimus: 2017 m. balandžio 13 d. – 1 500 Eur, 2017 m. gegužės 2 d. – 1 404 Eur. Paaiškino, kad 2017 m. gegužės 26 d. ieškovei buvo išrašyta sąskaita Nr. 90000003354, kurios suma – 2 904 Eur. Atsakovė nurodė, kad tiek sutarties sudarymo metu, tiek mokėjimų atlikimo metu bankroto byla ieškovei nebuvo iškelta, o atsakovė duomenų apie galimą bankroto bylos iškėlimą neturėjo. Atsakovė neturėjo pagrindo abejoti ieškovės finansine padėtimi, nes mokėjimo prievoles pagal sutartį ieškovė vykdė tinkamai. Pažymėjo, jog sutartinius įsipareigojimus ieškovė prisiėmė 2017 m. balandžio 11 d., t. y. likus daugiau nei pusei metų iki bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė neturėjo nei pareigos, nei galimybių domėtis ieškovės kreditoriais (kontrahentais ar kitais asmenimis) bei ieškovės įsiskolinimu jiems. Ieškovės prievolės kreditoriams yra konfidenciali informacija bei informacija, atitinkanti komercinių paslapčių sąvoką. Be to, atsakovė neturėjo ir negalėjo turėti informacijos, kas yra ieškovės kreditoriai. Kadangi ieškovė tinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovei nekilo abejonių dėl ieškovės finansinės padėties.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, jos bankroto administratore paskirta UAB „Šilkuva“. Bankroto bylos iškėlimo metu UAB „Metalo gamybos inžinerija“ turtinė padėtis buvo vertinama pagal 2016 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso duomenis, nes UAB „Metalo gamybos inžinerija“ neįvykdė pareigos pateikti teismui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų. Ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditinių reikalavimų suma sudaro 137 854,07 Eur. Klaipėdos apygardos teismas UAB „Metalo gamybos inžinerija“ bankrotą pripažino tyčiniu.
8. Teismas taip pat nustatė, kad šalys 2017 m. balandžio 11 d. sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei paslaugas / atlikti darbus, o ieškovė įsipareigojo šioje sutartyje numatytomis sąlygomis atsiskaityti su atsakove. 2017 m. balandžio 13 d. ieškovė sumokėjo atsakovei 1 500 Eur pagal 2017 m. balandžio 7 d. išankstinę atsakovės pateiktą sąskaitą, 2017 m. gegužės 2 d. sumokėjo 1 404 Eur pagal 2017 m. gegužės 2 d. išankstinę atsakovės pateiktą sąskaitą. Iš viso ieškovė pagal pateiktas sąskaitas sumokėjo atsakovei 2 904 Eur, kurių mokėjimas yra ginčijamas byloje pateiktu ieškiniu CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip finansinės operacijos, pažeidusios CK 6.930¹ straipsnį.
9. Teismas nustatė, kad pagal šalių sudarytą rangos sutartį metalinės detalės ieškovei buvo pagamintos ir perduotos 2017 m. balandžio 10 d., o ginčijami mokėjimai atsakovei atlikti 2017 m. balandžio 13 d. ir 2017 m. gegužės 10 d. Vertindamas, ar ginčijamais mokėjimais buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, teismas atsižvelgė į tuo laikotarpiu ieškovės gautas pajamas ir pradelstų mokėjimų dydį. Iš byloje pateikto banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad ieškovė 2017 m. sausio mėnesį gavo 107 521,96 Eur pajamų, likutis 2017 m. sausio 1 d. sudarė 3 208,74 Eur, vasario mėn. – 143 061,92 Eur, likutis 2017 m. vasario 1 d. sudarė 70,95 Eur, kovo mėn. – 233 547,26 Eur, likutis 2017 m. kovo 1 d. – 15 902,15 Eur, balandžio mėn. (ieškovės rašytinai dokumentai pateikti iki balandžio 19 d.) – 82 311,07 Eur, likutis 2017 m. balandžio 1 d. – 105 998,34 Eur. Iš ieškovės atstovės paaiškinimų teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 1 d. lėšų likutis ieškovės sąskaitoje buvo 9 500,39 Eur, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 31 d. ieškovės pradelsti įsipareigojimai pagal gautas apmokėti balandžio mėnesio sąskaitas faktūras, kurių mokėjimo terminai suėjo gegužės mėnesį, sudarė 8 374,23 Eur. Ginčijamo mokėjimo atlikimo metu (2017 m. balandžio mėn.) bendrovė gavo 82 311,07 Eur pajamų, išmokėta darbo užmokesčio bei paimta grynaisiais pinigais 20 739 Eur, apmokėti gauta sąskaitų už 145 068,90 Eur, iš jų pradelsti mokėjimai sudarė 8 113,99 Eur, apmokėta sąskaitų už 158 069,87 Eur. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė būtų buvusi faktiškai nemoki. Bankroto bylos iškėlimo metu įmonės turtinė padėtis buvo vertinama pagal 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis ir tuo metu byloje nebuvo duomenų, kurie yra pateikti šioje byloje.
10. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė iki ginčijamų mokėjimų atlikimo ir po jų vykdė didelio masto ūkinę veiklą, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, mokėjo mokesčius, todėl padarė išvadą, jog atsakovei atlikti ginčijami mokėjimai negali būti laikomi nepagrįsto pranašumo suteikimu vienam kreditoriui. Be to, teismas nustatė, kad 2017 m. kovo–balandžio mėnesiais taip pat buvo atliekami mokėjimai ir kitiems kreditoriams, todėl kreditorių teisių pažeidimas šioje byloje nebuvo nustatytas. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovė turėjo įsipareigojimus užsakovams pagaminti sutartyse nurodytus metalo gaminius, jiems pagaminti neturėjo ir negalėjo turėti įvairių specifinių medžiagų ir priemonių, todėl byloje neįrodyta ir kita actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlyga – sandorio neprivalomumas. Teismas atsižvelgė į tai, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė nebuvo skolinga nei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, nei Valstybinei mokesčių inspekcijai, nė vienas kreditorius nebuvo kreipęsis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, mokėjimai atlikti bankiniais pavedimais, t. y. sąskaitos nebuvo areštuotos, todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškovės ir atsakovės nesąžiningumą atliekant ginčijamus mokėjimus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad actio Pauliano sąlygos šioje byloje neįrodytos, todėl pripažinti ginčijamus mokėjimus negaliojančiais nėra pagrindo.
11. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog sutarties sudarymo metu bei ginčijamų mokėjimų atlikimo dieną ji neturėjo lėšų atsiskaityti pagal pradelstas apmokėti sąskaitas, be to, nebuvo areštų, draudimų, iškeltų bylų dėl skolų, neįvykdytų vykdomųjų dokumentų, darbo užmokesčio skolų, taip pat skolų valstybės biudžetui. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės ginčijamų mokėjimų negaliojančiais ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Metalo gamybos inžinerija“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas nepagrįstai iš naujo sprendė klausimą dėl ieškovės nemokumo atsiradimo momento, nors ši aplinkybė buvo nustatyta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, joje konstatuota, kad ieškovė jau 2016 metais buvo nemoki. Nemokumo atsiradimo momento vertinimas iš naujo reiškia prejudicinių faktų neigimą ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182, 279 straipsnių pažeidimą.
12.2. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepaneigė, kad, sudarydama ginčijamus sandorius, ieškovė kalendorinio eiliškumo tvarka turėjo aukštesnės eilės kreditorių, su kuriais turėjo atsiskaityti pirmiau nei su atsakove, todėl atliekant ginčijamus mokėjimus buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnis. Tai sudarė savarankišką pagrindą pripažinti ginčijamus mokėjimus negaliojančiais.
12.3. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsiskaitydama su atsakove pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, ieškovė pažeidė kitų savo kreditorių teises, t. y. ginčijamais mokėjimais buvo suteikta pirmenybė konkrečiam kreditoriui (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovė neturėjo pakankamai lėšų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais visiems kreditorių pareikštiems reikalavimams patenkinti, kurių mokėjimų terminai buvo suėję iki ginčijamų mokėjimų atsakovei atlikimo, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamais mokėjimais kreditorių teisės nebuvo pažeistos.
12.4. Skolininkė, būdama nemoki, jeigu įstatymuose nedraudžiama, turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės suteikti pranašumo nė vienam kreditoriui. Sąžiningo elgesio tokioje situacijoje neatitinka tai, jeigu skolininkė iš keleto kreditorių išskiria vieną ar kelis ir visiškai su jais atsiskaito. Toks skolininkės veiksmas reiškia jos nesąžiningumą, o tam tikromis aplinkybėmis užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
12.5. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, nes tokia teismo išvada neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl būtinumo sudaryti sandorį, kaip būtinosios actio Pauliana sąlygos.
12.6. Nagrinėjant bylą buvo pažeistos CPK 71 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ir tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Apeliantė nurodė, kad civilinėje byloje Nr. e2-2634-904/2019 ieškovė pareiškė reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kuris buvo paremtas analogiškomis aplinkybėmis, kurios buvo įrodinėjamos ir šioje byloje. Teismo sprendimas minėtoje civilinėje byloje buvo priimtas 2019 m. rugsėjo 20 d. Kadangi abi šias bylas nagrinėjo tas pats teisėjas, buvo pažeista ieškovės teisė į nešališką teismą, nes to paties teisėjo dalyvavimas nagrinėjant šią bylą sudarė prielaidas manyti, jog šioje byloje ginčo santykiai bus kvalifikuojami taip pat, kaip ankstesnėje byloje.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Vakarų Baltijos laivų statykla“ prašo skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, paskirti ieškovei 300 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios baudos priteisti atsakovei. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė vykdė didelio masto ūkinę veiklą, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, mokėjo mokesčius, todėl ginčijami mokėjimai negali būti vertinami kaip suteikiantys nepagrįstą pranašumą vienam kreditoriui. Byloje nėra įrodymų, kad, atlikus šiuos mokėjimus, būtų pasikeitęs įmonės mokumas, taip pat neįrodyta, jog bankroto byloje patvirtinti kreditiniai reikalavimai atsirado tuo metu, kai buvo atlikti ginčijami mokėjimai.
13.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė pagal sudarytą sutartį privalėjo atlikti ginčijamus mokėjimus ir atsiskaityti su atsakove. Be to, mokėjimai buvo būtini ir dėl to, kad ieškovė galėtų įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus kitiems juridiniams asmenimis.
13.3. Byloje nebuvo įrodyta, kad, sudarydama ginčijamus sandorius, ieškovė buvo nesąžininga. Pati ieškovė patvirtino, jog mokėjimų atlikimo metu ji buvo pelno siekiantis juridinis asmuo, todėl sudarydama sandorius ir siekdama gauti pelno, ieškovė siekė pagerinti atsiskaitymus su kreditoriais.
13.4. Teismas pagrįstai nurodė, kad šioje byloje atsakovės nesąžiningumas nėra įrodytas. Atsakovė negalėjo žinoti, jog mokėjimų atlikimo metu ieškovė buvo nemoki ar turėjo pradelstų finansinių įsipareigojimų. Be to, ginčijami mokėjimai yra vienašaliai sandoriai, o byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog atsakovė atliko kokius nors nesąžiningus veiksmus, paveikusius ieškovės valią atlikti mokėjimus.
13.5. Teismas pagrįstai nurodė, kad mokėjimų atlikimo metu įmonė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Be to, byloje esantys banko sąskaitos išrašai patvirtina nuolatinį lėšų judėjimą sąskaitoje, todėl nėra pagrindo daryti išvados dėl CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo.
Šalies argumentai
13.6. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Ieškovė turėjo galimybę reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, tačiau šia teise nepasinaudojo ir sąmoningai laukė, kol tokį prašymą galės pateikti apeliacinės instancijos teismui. Šios aplinkybės patvirtina ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, todėl ieškovei skirtina 300 Eur bauda, pusę šios baudos priteisiant atsakovei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl atsiskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Faktinės bylos aplinkybės
17. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi UAB „Metalo gamybos inžinerija“ iškelta bankroto byla, jos bankroto administratore paskirta UAB „Šilkuva“. Bankroto bylos iškėlimo metu UAB „Metalo gamybos inžinerija“ turtinė padėtis buvo vertinama pagal 2016 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso duomenis, nes UAB „Metalo gamybos inžinerija“ neįvykdė pareigos pateikti teismui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus. Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas rėmėsi įmonės 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis ir nustatė, kad UAB „Metalo gamybos inžinerija“ turimo turto vertė sudarė 178 285 Eur, didžiąją dalį minėto turto sudarė trumpalaikis turtas, t. y. 159 888 Eur, iš jo atsargos sudarė 111 111 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 45 568 Eur, kitas trumpalaikis turtas. Įmonės skolinius įsipareigojimus sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. Ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditinių reikalavimų suma sudaro 137 854,07 Eur. Klaipėdos apygardos teismas UAB „Metalo gamybos inžinerija“ bankrotą pripažino tyčiniu.
18. Iš byloje esančios medžiagos taip pat nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2017 m. balandžio 11 d. sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei paslaugas / atlikti darbus, o ieškovė įsipareigojo šioje sutartyje numatytomis sąlygomis su atsakove atsiskaityti. Byloje nustatyta, kad 2017 m. balandžio 13 d. ieškovė sumokėjo atsakovei 1 500 Eur pagal 2017 m. balandžio 7 d. išankstinę atsakovės pateiktą sąskaitą, 2017m. gegužės 2 d. sumokėjo 1 404 Eur pagal 2017 m. gegužės 2 d. išankstinę atsakovės pateiktą sąskaitą. Iš viso ieškovė pagal jai pateiktas apmokėti sąskaitas sumokėjo atsakovei 2 904 Eur.
Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (ne)buvimo
19. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos CPK 71 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ir tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Apeliantė nurodė, kad civilinėje byloje Nr. e2-2634-904/2019 ieškovė pareiškė reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kuris buvo paremtas analogiškomis aplinkybėmis, kurios buvo įrodinėjamos ir šioje byloje. Teismo sprendimas minėtoje civilinėje byloje buvo priimtas 2019 m. rugsėjo 20 d. Kadangi abi šias bylas nagrinėjo tas pats teisėjas, buvo pažeista ieškovės teisė į nešališką teismą, nes to paties teisėjo dalyvavimas nagrinėjant šią bylą sudarė prielaidas manyti, jog šioje byloje ginčo santykiai bus kvalifikuojami taip pat, kaip ankstesnėje byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su paminėtais apeliacinio skundo argumentais.
20. CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad neteisėtos sudėties teismas yra absoliutus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas, kurį teismas turi konstatuoti ex officio (pagal pareigas). Laikoma, kad teismo sudėtis yra neteisėta, jeigu, be kita ko, ji neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 62 straipsnis), teismas buvo šališkas (CPK 65, 66 straipsniai), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (CPK 71 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017).
21. Nagrinėjamu atveju neteisėtos sudėties teismo, kaip absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, egzistavimą apeliantė grindžia CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą pažeidimu ir dėl to pažeista ieškovės teise į nešališką teismą.
22. CPK 71 straipsnio 1 dalyje nurodyti du atvejai, kai teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, nes toks dalyvavimas būtų kvalifikuojamas pakartotiniu: 1) kai teisėjas bylą nagrinėjo pirmosios instancijos teisme, tai negali dalyvauti ją nagrinėjant apeliacine ir kasacine tvarka; 2) jeigu teisėjo priimtas sprendimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo panaikintas, tai jis negali šios bylos pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ribojimas nustatytas dėl to, kad pakartotinis teisėjo tos pačios bylos nagrinėjimas gali sukelti abejonių dėl nešališkumo, kai bylą nagrinėjęs pirmą kartą teisėjas jau buvo pateikęs teisinį vertinimą. Neleistinumą teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą įstatymas sieja su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016).
23. Iš apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose 2019 m. rugsėjo 20 d. išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2634-904/2019 pagal ieškovės BUAB „Metalo gamybos inžinerija“ ieškinį atsakovei UAB ,,Litnobiles“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, joje ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą pripažinti ieškovės 2017 m. sausio 19 d., 2017 m. sausio 24 d., 2017 m. vasario 8 d., 2017 m. kovo 31 d. ir 2017 m. balandžio 4 d. atliktus 6 106,87 Eur mokėjimus atsakovei UAB „Litnobiles“ negaliojančiais ir taikyti restituciją – priteisti iš UAB ,,Litnobiles“ 6 106,87 Eur sumą ieškovei. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškovės ieškinys atmestas. Nustatyta, kad civilinę bylą Nr. e2-2634-904/2019 išnagrinėjo tas pats Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų teisėjas, kuris išnagrinėjo ir šią civilinę bylą, kurioje buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas.
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors abiejose civilinėse bylose ieškinį dėl sandorių negaliojimo tuo pačiu teisiniu pagrindu pareiškė ta pati ieškovė, tačiau bylos nelaikytinos tapačiomis. Visų pirma abiejose civilinėse bylose sutampa tik viena iš ginčo šalių, t. y. ieškovė BUAB „Metalo gamybos inžinerija“, tačiau jos reikalavimai buvo pareikšti skirtingiems atsakovams, t. y. UAB ,,Litnobiles“ ir UAB ,,Vakarų Baltijos laivų statykla“. Be to, abiejų civilinių bylų dalykai skiriasi, t. y. civilinėje byloje Nr. e2-2634-904/2019 buvo ginčijami ieškovės 2017 m. sausio 19 d., 2017 m. sausio 24 d., 2017 m. vasario 8 d., 2017 m. kovo 31 d. ir 2017 m. balandžio 4 d. atlikti mokėjimai UAB „Litnobiles“, šioje byloje yra ginčijami ieškovės 2017 m. balandžio 13 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. atlikti mokėjimai UAB ,,Vakarų Baltijos laivų statykla“. Atitinkamai skiriasi ir abejų civilinių bylų faktinis pagrindas, t. y. civilinėje byloje Nr. e2-2634-904/2019 buvo įrodinėjamos, nustatomos ir vertinamos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės ir UAB „Litnobiles“ teisiniais santykiais, vertinamas ieškinio dalyku esančių atsiskaitymo sandorių teisėtumas. Šioje byloje buvo įrodinėjamos, nustatomos ir vertinamos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės ir UAB ,,Vakarų Baltijos laivų statykla“ teisiniais santykiais, vertinamas ieškinyje nurodytų atsiskaitymo sandorių teisėtumas. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog civilinę bylą Nr. e2-2634-904/2019 išnagrinėjęs teisėjas turėjo teisę nagrinėti ir šią civilinę bylą, todėl CPK 71 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
25. Apeliaciniame skunde apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016 pateiktais išaiškinimais, jog į CPK 71 straipsnio 1 dalyje nustatytų apribojimų sąrašą patenka ir atvejai, kai tas pats teisėjas nagrinėja bylas, paremtas panašiomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paminėtoje kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta, jog abiejose bylose nagrinėtas tų pačių privatizavimo sandorių teisėtumas teismui sprendžiant jų pripažinimo negaliojančiais klausimą, t. y. į kasacine tvarka nagrinėtos bylos ginčo dalyką pateko ankstesnėje byloje vertinti sandoriai, jų teisėtumo patikrinimas buvo kasacine tvarka nagrinėtos bylos ginčo dalis. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ir civilinėje byloje Nr. e2-2634-904/2019 buvo ginčijami skirtingi atsiskaitymo sandoriai su skirtingais juridiniais asmenimis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog šios civilinės bylos ir apeliantės nurodytos civilinės bylos Nr. e2-2634-904/2019 nagrinėjimo dalykas būtų glaudžiai susijęs. Vadinasi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-469-313/2016 ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl kasacinėje nutartyje pateikti išaiškinimai pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes negali būti taikomi ir nepatvirtina CPK 71 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
26. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant.
27. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė būtu pasinaudojusi savo procesine teise reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui. Taigi nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovei buvo žinoma aplinkybė, kad šią civilinę bylą nagrinėja tos pačios sudėties teismas, kuris nagrinėja ir civilinę bylą Nr. e2-2634-904/2019, tačiau ieškovė neįrodinėjo, kad bylą nagrinėjantis teismas gali būti šališkas. Apeliacine tvarka ginčydama teismo sprendimą ieškovė jos teisės į nešališką teismą pažeidimą iš esmės grindžia CPK 71 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nurodydama, kad to paties teisėjo dalyvavimas nagrinėjant šią bylą sudarė prielaidas manyti, jog šioje byloje ginčo santykiai bus kvalifikuojami taip pat, kaip ir ankstesnėje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Vadinasi, šioje byloje nenustačius CPK 71 straipsnio 1 dalies pažeidimo, vien civilinėje byloje Nr. e2-2634-904/2019 to paties teisėjo atliktas įrodymų vertinimas ir jo pagrindu padarytos išvados negali būti pagrindas pripažinti teisėją buvus šališką priimant šioje byloje skundžiamą teismo sprendimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2634-904/2019 buvo paliktas nepakeistas.
28. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista, CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą taip pat nebuvo pažeistas, todėl byla buvo išnagrinėta teisėtos sudėties teismo ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas šioje byloje nėra nustatytas.
Dėl prejudicinių faktų nustatant ieškovės nemokumo atsiradimo momentą
29. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas nepagrįstai iš naujo sprendė klausimą dėl ieškovės nemokumo momento, nors ši aplinkybė buvo nustatyta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, kurioje konstatuota, jog ieškovė jau 2016 metais buvo nemoki. Apeliantės nuomone, nemokumo atsiradimo momento vertinimas iš naujo reiškia prejudicinių faktų neigimą ir CPK 182, 279 straipsnių pažeidimą.
30. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019 ir kt.).
31. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog UAB „Metalo gamybos inžinerija“ ginčijamų mokėjimų atlikimo metu, t. y. 2017 m. balandžio ir gegužės mėnesį, būtų buvusi faktiškai nemoki. Apeliantė su šia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartyje, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, konstatavo, jog įmonė jau 2016 metais buvo nemoki, nes pagal 2016 m. balanso duomenis jos turto vertė sudarė 178 285 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 138 335 Eur. Apeliantės nuomone, minėtoje teismo nutartyje nustatytos aplinkybės dėl ieškovės nemokumo atsiradimo momento nagrinėjamai bylai turi prejudicinę galią. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais.
32. Bankroto bylos ieškovei iškėlimo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimo pagrindas yra įmonės nemokumas, kuris pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalies nuostatas buvo suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo bylos nagrinėjimo dalyką sudaro įmonės nemokumo fakto nustatymas bankroto bylos iškėlimo momentu, nes galimos situacijos, kada įmonės veikloje atsiradęs nemokumas (gali būti trumpalaikis) dėl vėlesnės sėkmingos įmonės komercinės veiklos yra panaikinamas, t. y. įmonės mokumas atkuriamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336-684/2019). Taigi sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo buvo vertinama ieškovės turtinė padėtis ir jos mokumas teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo metu, t. y. 2017 m. spalio 13 d., tačiau faktinis ieškovės nemokumo atsiradimo momentas nesudarė minėtos bylos įrodinėjimo dalyko. Be to, civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, atsakovė nedalyvavo jokiu procesiniu statusu. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2017 m. spalio 13 d. nutartyje esantys duomenys vertintini kaip vienas iš įrodymų, tačiau nėra pagrindo daryti išvados, jog nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nustatytos prejudicinę galią nagrinėjamai bylai turinčios aplinkybės dėl ieškovės nemokumo atsiradimo momento. Vadinasi, spręsdamas klausimą dėl kreditorių teisių pažeidimo sudarius ginčijamus sandorius, kaip būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino byloje esančius įrodymus apie ieškovės turtinę padėtį ginčijamų mokėjimų atlikimo metu. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatų.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu
33. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra nustatytos būtinosios actio Pauliana sąlygos pripažinti ieškovės ginčijamus atsiskaitymo sandorius negaliojančiais. Ieškovė apeliacinį skundą dėl CK 6.66 straipsnio netinkamo taikymo ir aiškinimo grindžia tuo, kad: 1) ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės; 2) ieškovės ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo; 3) ieškovė ir atsakovė buvo nesąžiningos.
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) Pauliana ieškinio atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų visumos, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015 ir kt.).
35. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).
36. Byloje nustatyta, kad 2017 m. balandžio 13 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. ieškovė sumokėjo atsakovei UAB ,,Vakarų Baltijos laivų statykla“ iš viso 2 904 Eur. Šios lėšos atsakovei sumokėtos šalių sudarytos 2017 m. balandžio 11 d. sutarties pagrindu, pagal kurią atsakovė pagamino ir perdavė ieškovei metalines detales. Ieškovė šioje byloje kreditorių teisių pažeidimą, kaip būtinąją actio Pauliana taikymo sąlygą, argumentavo tuo, kad bendrovei esant nemokiai, ginčijamais atsiskaitymo sandoriais buvo suteikta pirmenybė vienam iš kreditorių, t. y. atsakovei. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad iš viso 2016 m. gruodžio 31 d. ieškovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 54 589,59 Eur. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo duomenis apie įsipareigojimus kreditoriams, kurių vykdymo terminai suėjo 2017 m. sausio–gegužės mėn.: 2017 m. sausio mėn. atsirado pradelstų įsipareigojimų už 17 619,68 Eur, 2017 m. vasario mėn. – už 23 194,89 Eur, 2017 m. kovo mėn. – už 9 649,46 Eur, 2017 m. balandžio mėn. – už 8 113,99 Eur, 2017 m. gegužės mėn. – už 8 374,23 Eur.
37. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad, spręsdamas klausimą, ar atsiskaitydama su atsakove pagal šalių sudarytą sutartį ieškovė nepažeidė kitų savo kreditorių teisių, teismas vertino, kokios buvo ieškovės pajamos ir įsipareigojimai laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėnesio iki 2017 m. birželio mėnesio. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2017 m. sausio mėnesį gavo 107 521,96 Eur pajamų, lėšų likutis 2017 m. sausio 1 d. sudarė 3 208,74 Eur, vasario mėn. – 143 061,92 Eur pajamų, likutis 2017 m. vasario 1 d. sudarė 70,95 Eur, kovo mėn. – 233 547,26 Eur pajamų, likutis 2017 m. kovo 1 d. – 15 902,15 Eur, balandžio mėn. (ieškovės rašytinai dokumentai pateikti iki balandžio 19 d.) – 82 311,07 Eur, likutis 2017 m. balandžio 1 d. – 105 998,34 Eur. Iš ieškovės atstovės paaiškinimų teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 1 d. lėšų likutis ieškovės sąskaitoje buvo 9 500,39 Eur, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 31 d. ieškovės pradelsti įsipareigojimai pagal gautas apmokėti balandžio mėnesio sąskaitas faktūras, kurių mokėjimo terminai suėjo gegužės mėnesį, sudarė 8 374,23 Eur. Ginčijamo mokėjimo atlikimo metu (2017 m. balandžio mėn.) bendrovė gavo 82 311,07 Eur pajamų, išmokėta darbo užmokesčio bei paimta grynaisiais pinigais 20 739 Eur, apmokėti gauta sąskaitų už 145 068,90 Eur, iš jų pradelsti mokėjimai sudarė 8 113,99 Eur, apmokėta sąskaitų už 158 069,87 Eur.
38. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde ieškovė nenurodo argumentų, pagrindžiančių, jog anksčiau paminėtos faktinės aplinkybės buvo nustatytos ir įvertintos netinkamai. Apeliantė iš esmės net neginčija teismo nustatytų aplinkybių, jog minėtu laikotarpiu ieškovė vykdė ūkinę komercinę veiklą, gaudavo pajamas ir atlikdavo atsiskaitymus ne tik su atsakove, bet ir kitais kreditoriais. Apeliaciniame skunde ieškovė patvirtino, kad 2017 m. sausio mėnesį bendrovė gavo 107 521,96 Eur pajamų, 2017 m. vasario mėnesį – 140 792,92 Eur pajamų, 2017 m. kovo mėnesį – 230 547,25 Eur pajamų, 2017 m. balandžio mėnesį – 82 311,07 Eur pajamų. Taigi pagal apeliaciniame skunde nurodytus duomenis 2017 m. sausio–balandžio mėnesiais ieškovės veiklos pajamos sudarė 561 173,20 Eur. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad iš 2016 metų bendrovės balanse nurodytų 138 335 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų pradelsti įsipareigojimai sudarė tik 54 589,59 Eur. Byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad 2017 m. sausio–balandžio mėnesiais ieškovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams, lyginant juos su šiuo laikotarpiu įmonės gautomis pajamomis, būtų reikšmingai padidėję. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu, kad šioje byloje nėra įrodyta, jog, atlikus ginčijamus mokėjimus, būtų pasikeitęs įmonės mokumas, jos įsipareigojimų ir turto santykis, lėmęs ieškovės nemokumą, o vėliau ir bankroto bylos iškėlimą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kreditorių teisių pažeidimas sudarant ginčijamus atsiskaitymo sandorius šioje byloje nėra įrodytas.
39. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad atsiskaitymo pirmenybės suteikimas vienam iš įmonės kreditorių, t. y. atsakovei, patvirtina ne tik kreditorių teisių pažeidimą, bet ir skolininko nesąžiningumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl anksčiau šioje nutartyje nurodytų argumentų byloje nėra pagrindo daryti išvados, jog atsiskaitydama su atsakove, ieškovė suteikė atsakovei pirmenybę prieš kitus kreditorius, tuo pažeisdama jų teises. Vadinasi, apeliantės nurodyti argumentai nepatvirtina ieškovės nesąžiningumo. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė nei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, nei Valstybinei mokesčių inspekcijai skolų neturėjo, nė vienas kreditorius nebuvo kreipęsis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, mokėjimai atlikti bankiniais pavedimais, t. y. sąskaitos nebuvo areštuotos, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovės nesąžiningumas atliekant ginčijamus mokėjimus šioje byloje nėra įrodytas. Apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė jokių argumentų, kuriais būtų grindžiamas šios teismo išvados nepagrįstumas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl ieškovės sąžiningumo atliekant ginčijamus mokėjimus neturi pagrindo daryti kitokios išvados, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
40. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Vadinasi, trečiojo asmens (šiuo atveju – atsakovės) sąžiningumas būtų teisiškai reikšmingas tik tuo atveju, jei būtų ginčijamas dvišalis sandoris. Nagrinėjamu atveju yra ginčijami ieškovės atlikti mokėjimai atsakovei, kurie yra vienašaliai atsiskaitymo sandoriai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-537-464/2017). Kadangi šioje byloje yra ginčijami vienašaliai, o ne dvišaliai sandoriai, atsakovės (ne)sąžiningumas šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė.
41. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Apeliantės teigimu, tokia teismo išvada neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl būtinumo sudaryti sandorį, kaip būtinosios actio Pauliana sąlygos.
42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018).
43. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovė 2017 m. balandžio 13 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. mokėjimus atsakovei atliko vykdydama 2017 m. balandžio 11 d. šalių sudarytą sutartį. Minėtos sutarties pagrindu atsakovė atliko ieškovei metalinių detalių lenkimo darbus ir šių darbų rezultatą perdavė ieškovei. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės pagamintos ir ieškovei perduotos metalinės detalės turėjo būti panaudotos siekiant tinkamai įvykdyti ieškovės prisiimtus įsipareigojimus UAB ,,Amekus“, t. y. pagaminti metalo gaminių už 378 200 Eur sumą. Taigi byloje buvo nustatyta, kad 2017 m. balandžio 11 d. sutarties sudarymas ir ginčijamų mokėjimų pagal šią sutartį atlikimas ieškovei buvo būtinas jos ūkinėje komercinėje veikloje siekiant tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus kitiems kreditoriams ir atitinkamai gauti pajamas iš ūkinės komercinės veiklos vykdymo. Nors apeliaciniame skunde ieškovė ginčija teismo išvadą dėl sandorio privalomumo, cituoja kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, tačiau iš esmės nenurodo jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių, jog teismo išvada dėl privalomumo atlikti mokėjimus yra nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė neprivalėjo atlikti ginčijamų mokėjimų atsakovei.
44. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra įrodytas kreditorių teisių pažeidimas, taip pat ieškovės nesąžiningumas atliekant ginčijamus mokėjimus. Be to, ieškovė privalėjo atlikti ginčijamus mokėjimus. Nenustačius šių paminėtų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio dėl ginčijamų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu
45. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodė, kad priimdamas sprendimą teismas nepaneigė, jog sudarydama ginčijamus sandorius, ieškovė kalendorinio eiliškumo tvarka turėjo aukštesnės eilės kreditorių, su kuriais turėjo atsiskaityti pirmiau, nei su atsakove, todėl atliekant ginčijamus mokėjimus buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnis. Tai sudarė savarankišką pagrindą pripažinti ginčijamus mokėjimus negaliojančiais.
46. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.
47. Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog iš nurodyto teisinio reguliavimo ir jį paskatinusio įstatymų leidėjo tikslų išplaukia, kad, pirma, CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas ĮBĮ, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). Antra, CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Taigi, remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis, reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė. Apibendrindamas aptariamą teisės normą, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).
48. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir atsižvelgdama į aptartą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.930¹ straipsnyje nėra reglamentuota nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarka ir šis straipsnis nėra skirtas bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių teisėms ginti. Vadinasi, ieškovės bankroto administratorė neturėjo teisinio pagrindo ginčyti ieškovės atliktų mokėjimų tuo pagrindu, kad, atsiskaitydama su atsakove, ieškovė pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl atsiskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Dėl bylos procesinės baigties
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
51. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl prašymo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
52. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašė paskirti ieškovei 300 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios baudos priteisti atsakovei. Atsakovė nurodė, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė turėjo galimybę reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, tačiau šia teise nepasinaudojo ir sąmoningai laukė, kol tokį prašymą galės pateikti apeliacinės instancijos teismui.
53. CPK 95 straipsnyje reglamentuojamos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Pagal šio straipsnio 1 dalį, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
54. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti yra būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016).
55. Nagrinėjamu atveju ieškovė skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindė tuo, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, t. y. buvo pažeistas CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjusiam teisėjui, tačiau vien ši aplinkybė neapribojo ieškovės teisės apeliacine tvarka ginčyti teismo sudėties teisėtumą. Taigi vien ta aplinkybė, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyti argumentai, kuriais buvo keliamas teismo sudėties teisėtumo klausimas, šiuo atveju nėra pakankama pripažinti, jog ieškovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė savo procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai ar sąmoningai veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės prašymas dėl baudos skyrimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.