Kauno apygardos teismo nutartis

2015-05-19 · Civilinė byla Nr. 2S-1330-260/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-11-18Kauno apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2015-05-19Kauno apygardos teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2015-05-19Kauno apygardos teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2016-04-27Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-19
Bylos Nr.
2S-1330-260/2015
Teisminio proceso Nr.
2-51-3-00841-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Raimondas Buzelis
Ieškovas
B. P., O. D.
Atsakovas
Varėnos rajono savivaldybei, valstybės įmonei Registrų centrui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, J. P.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1330-260/2015,Proceso Nr. 2-51-3-00841-2014-1,Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 110.5; 122.4; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių B. P. ir O. D. atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-84-308/2015 pagal ieškovių B. P. ir O. D. ieškinį atsakovėms Varėnos rajono savivaldybei, valstybės įmonei Registrų centrui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl pastato paskirties pakeitimo ginčijimo ir įrašo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, J. P., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu (civilinės bylos Nr. 2-84-308/2015 b.l. 2–17, t. I, b.l. 90–107, t. II), kuriame prašo: 1) išreikalauti iš atsakovių ir/ar trečiųjų asmenų visus dokumentus, susijusius su pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimu (jei tokie dokumentai egzistuoja); 2) tuo atveju, jei dokumentai, susiję su pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimu, bus pateikti, pripažinti juos (jį) negaliojančiais; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos Varėnos rajono Varėnos apylinkės viršaičio pavaduotojos 1994 m. sausio 10 d. Alytaus inventorizacijos biurui pateiktą pažymą Nr. 4; 4) pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą, pagal kurį pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), tikslinė naudojimo paskirtis nurodyta kaip „Gyvenamoji (vieno buto pastatai)“; 5) panaikinti 2014 m. gruodžio 3 d. Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto tvirtinimo“ dalį, kuria J. P., kaip XI eilės pretendentui, yra suprojektuotas 0,53 ha namų valdos žemės plotas Nr. 990 pirkti iš valstybės, įskaitant visas išvestines su šiuo sklypu susijusias šio sprendimo dalis.

Ieškovės pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui patikslintame ieškinyje pareiškė ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ieškovėms nuosavybės teise priklausančio 8,93 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos inicijuotą ribų patikslinimo ir kadastro duomenų bylos rengimo procesą bei uždrausti trečiajam asmeniui J. P. ir jo teisių perėmėjams žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), statyti statinius, sodinti daugiamečius augalus, laikyti bet kokį savo turtą, galintį apsunkinti šios žemės dalies grąžinimą ieškovėms, taip pat galintį pakenkti žemės našumui ir kokybei, bei atlikti panašaus pobūdžio veiksmus. Nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, kadangi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos jau yra kreipusis į UAB „Vilniaus hidroprojektas“ dėl ieškovėms nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribų patikslinimo, dėl ko net ir patenkinus ieškovių ieškinį bus itin sunku ar net neįmanoma šių ribų grąžinti atgal. Byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, kad pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paskirtis niekada nebuvo pakeista į gyvenamąją, todėl laikytina, kad ieškovių ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, kas sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Siekiant įvykdyti ieškovėms palankų teismo sprendimą reikėtų iš naujo keisti ieškovėms priklausančio žemės sklypo ribas, o tai pareikalautų papildomų finansinių, laiko bei žmogiškųjų išteklių sąnaudų. Be to, toks žemės sklypų ribų keitimas gali būti iš viso neįmanomas, kadangi ginčo pastato savininkas J. P. dalį žemės sklypo yra savavališkai užėmęs, suaręs, jame laiko statybines atliekas, o ateityje gali būti užstatęs pastatais, užsodinęs daugiamečiais augalais, padalijęs, įrengęs tvenkinį ar atlikęs kitus veiksmus, dėl kurių sklypo grąžinimas į pradinę padėtį būtų realiai neįgyvendinama teisinė fikcija.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 13 d. nutartimi ieškovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovės prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone siekia apriboti trečiojo asmens J. P. valdymo ir naudojimo teises žemės sklypu, nors jo atžvilgiu nėra pareikštas joks reikalavimas, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad galimai patenkinus pagrindinius ieškinio materialiuosius reikalavimus toks sprendimas turėtų įtakos J. P. teisėms ir pareigoms. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nenurodė, kaip laikinas uždraudimas trečiajam asmeniui J. P. bei jo teisių perėmėjams žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) statyti statinius, sodinti daugiamečius augalus, laikyti bet kokį savo turtą, galintį pakenkti žemės našumui bei kokybei, uždrausti atlikti kitus panašaus pobūdžio veiksmus gali užtikrinti galimai joms palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir pripažino, kad galimas tikslinės naudojimo paskirties viešame registre pakeitimo į „Gyvenamoji (vieno buto pastatai)“ pripažinimas negaliojančiu, atitinkamų paskirties keitimo dokumentų naikinimas, galimas 2014 m. gruodžio 3 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies, kuria J. P. yra suprojektuotas 0,53 ha namų valdos žemės plotas Nr. 990 pirkti iš valstybės panaikinimas, gali nekliudomai įvykti ir neapribojant trečiojo asmens J. P. valdymo ir naudojimo teisių, taip pat nestabdant žemės sklypo ribų patikslinimo ir kadastro duomenų bylos parengimo proceso. Ieškovės siekia, jog joms būtų grąžinta J. P. naudojama žemės sklypo dalis, tačiau nėra aišku, kokio pobūdžio tas grąžinimas galėtų būti, nes nėra pareikštas reikalavimas dėl žemės grąžinimo. Teismas nurodė, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-102-445/2012 panaikintas Alytaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 38-1706 dalyje dėl nuosavybės teisės atstatymo į 0,4863 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį sklype Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra pastatai, priklausantys J. P., kas reiškia, kad jau yra išnagrinėtas ginčas teisme ir iš sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra „išimta“ dalis žemės ploto, kuria faktiškai naudojasi J. P., ir kuris yra valstybės dispozicijoje. Šis teismo sprendimas turi absoliučią res judicata galią. Teismas taip pat nurodė, kad nėra tikėtinai pagrįstas numanomas siekiamas užtikrinti reikalavimas dėl „švaraus“, be namų valdą sudarančių objektų žemės ploto grąžinimas ieškovėms; nenurodytas tariamo grąžinimo pagrindas, reikalavimas kol kas išreikštas kaip reikalavimas panaikinti tik 2014 m. gruodžio 3 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyriaus vedėjo įsakymo dalį. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovių nurodytus argumentus, sprendė, kad ieškovių pareikštų reikalavimų patenkinimas yra tik sąlyga pasekmei - J. P. negalėjimui pretenduoti į namų valdą kilti, tačiau ieškovės nenurodė jokio pagrindo šiai sąlygai kilti, t. y. kodėl nurodyta įsakymo dalis turėtų būti naikinama, kodėl J. P. neturėtų būti įtrauktas į įsakymu patvirtintą sąrašą ir pan., ir pripažino, kad ieškovių reikalavimas nesant nurodyto konkretaus jo pagrindo negali būti laikomas tikėtinai pagrįstu. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo galimu tenkinimu sukeliamos pasekmės negalima laikyti pagrindu. Teismas pripažino, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, net ir patenkinus ieškovių reikalavimą, joms nekiltų neigiamų pasekmių, nes galimą teismo sprendimą pagal pareikštus reikalavimus būtų galima be kliūčių įvykdyti. Teismas nurodė, kad taikius laikinąsias apsaugos priemones, tačiau atmetus ieškinį, būtų sutrikdytas administracinis procesas, kuriuo siekiama suformuoti fizinio asmens naudojimui tinkamą sklypą, būtų tęsiama teisinio neapibrėžtumo situacija, kai pastatais, įskaitant keletą pasikeitusių savininkų, naudojamasi ilgą laiką, tačiau valstybės institucijos iki šiol nėra suformavusios žemės sklypo kaip daikto ir teisės aktų nustatyta tvarka perleidusios faktiniam jo valdytojui ar kitam asmeniui. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas geriausiai atitinka proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovės atskirajame skunde prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės ir taikyti jų prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vertino formaliai, neįsigilindamas į bylos esmę ir pateiktus įrodymus. Byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo J. P. ar valstybės institucijos turėtų dokumentus, patvirtinančius ginčo pastato paskirties pakeitimą, kas patvirtina ieškovių pareikšto ieškinio pagrįstumą. Pastato paskirčiai nesant pakeistai į gyvenamąją, joks subjektas aplink negyvenamosios paskirties pastatą negalėtų suformuoti namų valdos sklypo, todėl ginčo žemės sklypo dalimi, kurioje siekiama suformuoti namų valdą, ir toliau teisėtai turėtų naudotis ieškovės. Tačiau teismas, net ir žinodamas šias aplinkybes, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino nurodęs, kad ieškovės neatskleidė, kaip laikinas uždraudimas trečiajam asmeniui J. P. bei jo teisių perėmėjams žemės sklype statyti statinius, sodinti daugiamečius augalus, laikyti bet kokį savo turtą, galintį pakenkti žemės našumui bei kokybei, uždrausti atlikti kitus panašaus pobūdžio veiksmus, gali užtikrinti galimai joms palankaus teismo sprendimo įvykdymą.Teismas netinkamai vertino pagrindinį ieškinio tikslą, todėl nepagrįstai nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos trečiojo asmens atžvilgiu. Ieškovės siekia įrodyti institucijų, pakeitusių pastato paskirtį, neveikimą/veikimą ir gauti patvirtinimą, kad pastato paskirtis į gyvenamąją niekada nebuvo pakeista teisėtu būdu, dėl ko pastato savininkams neatsirado teisinio pagrindo formuoti namų valdos sklypą. Būtent dėl šios priežasties faktinis J. P. naudojimasis žeme kaip namų valda yra neteisėtas, tačiau tai yra tik ieškinio reikalavimo tenkinimo pasekmė, bet ne vienintelis ar pagrindinis ieškovių tikslas.Teismo motyvai, kuriais teismas pripažįsta galimybę negyvenamosios paskirties pastatui formuoti namų valdą, yra iracionalūs, nelogiški ir nesuvokiami. Teismo teigimu, namų valda gali būti formuojama ir tuo atveju, jei pastatas yra ne gyvenamosios paskirties, tačiau teismas nepaaiškino, kaip ginčijamo įsakymo panaikinimas atgaline data pateisintų J. P. veiksmus, jei būtų konstatuota, kad žemės sklypas kaip namų valda naudotas neteisėtai.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės nenurodė argumentų dėl ginčijamo įsakymo dalies panaikinimo, kadangi teisinėje valstybėje nėra jokio teisinio pagrindo namų valdos sklypą formuoti aplink negyvenamosios paskirties pastatą.Teismas, nutartyje svarstydamas dėl ginčijamo įsakymo dalies panaikinimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nepagrįstai sprendė per materialųjį patikslinto ieškinio reikalavimą. Teismas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėtų spręsti vertindamas tik tai, ar yra grėsmė, jog galimai ieškovėms palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas, o dėl materialinio reikalavimo pagrįstumo pasisakys tik išnagrinėjęs bylą iš esmės.Teismas nepagrįstai sprendė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovėms nekiltų jokių neigiamų padarinių, nes joms palankų teismo sprendimą būtų galima įvykdyti be kliūčių. Teismo pozicija yra itin formali, kadangi ieškovės neturėtų tikslo ieškinį reikšti vien tam, kad viešame registre būtų pakeista pastato paskirtis ar kad būtų panaikinta ginčijama įsakymo dalis. Ieškovės, reikšdamos ieškinį, siekia pagrindinio tikslo – nustatyti, kad jų sklypo dalyje namų valda negali būti formuojama, o joms jų žemės sklypas buvo grąžintas pagrįstai.Teismas nepagrįstai sprendė, kad žemės sklypo Nr. 990 perleidimas J. P. nuosavybėn neturės realios įtakos teismo sprendimo įvykdymui. Nurodytą žemės sklypą perdavus J. P., tačiau vėliau nuginčijus ginčo pastato paskirtį, taptų aišku, kad J. P. neturėjo teisės pretenduoti į žemės sklypą Nr. 990. Priėmus ieškovėms palankų sprendimą, kuris reikštų, jog žemės sklypas J. P. yra skirtas neteisėtai, neturint tam teisinio pagrindo, nes negyvenamosios paskirties pastatui negalėtų būti suformuota namų valda, siekiant atkurti teisingumą nuosavybės teisės ginčijimas, restitucijos taikymas ir sklypo ribų keitimas gali būti ne tik sunkesnis, bet ir neįmanomas, nes sklypas gali būti perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims, o dabartinis pastato savininkas ieškovių sklypo dalį gali būti užstatęs pastatais, užsodinęs daugiamečiais augalais, padalijęs, įrengęs tvenkinį ar atlikęs kitus veiksmus, dėl kurių sklypo grąžinimas į pradinę padėtį būtų realiai neįgyvendinama teisinė fikcija. Be to, tokiu atveju iš naujo reikėtų kreiptis į teismą, ginčyti ir naikinti viešojo administravimo subjektų priimtus spendimus, priimti naujus sprendimus, samdyti matininkus ir atlikti kitus veiksmus siekiant koreguoti ieškovėms/J. P. priklausančio/priskirto sklypų ribas, o tai pareikalautų daugybės finansinių, laiko ir žmogiškųjų išteklių sąnaudų.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžia ir tai, kad nors ginčo pastato savininkas dar nėra atlikęs privalomų veiksmų, reikalingų žemės sklypui suformuoti ir įregistruoti, yra konstatuotas savavališkas žemės užėmimo faktas, tačiau jis dalyje sklypo jau yra pasodinęs daugiamečius augalus, medžius, tam tikrą žemės sklypo dalį naudoja žvyrui ir plytoms laikyti taip niokodamas žemės funkcionalumą.Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi atsižvelgti į šalių teisių pažeidimo riziką (ieškovių nuosavybės interesai yra pažeidžiami, o atsakovai ar tretieji asmenys jokių pažeidimų nepatirtų, nes išliktų šiuo metu susiklosčiusi situacija), vertybes, kurioms apsaugoti laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos (nuosavybės teisė), poreikį užtikrinti kitų suinteresuotų asmenų teises, naujų teisinių ginčų atsiradimo tikimybę, į galimus padarinius ieškovėms, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų tenkinamas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovėms, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitiktų viešąjį interesą, nes tokiu būdu būtų užtikrintas valstybės institucijų klaidų, ginčo pastato savininkui suteikiančių nepagrįstą prioritetinę padėtį, ištaisymas.Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi netinkamais teisės aktais bei su bylos esme nesusijusia teismų praktika. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2013 m. spalio 19 d. nutarimu, kuriame kalbama apie žemės grąžinimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nors pagal šį įstatymą žemė yra grąžinta ieškovėms, o ne trečiajam asmeniui J. P.. Be to, teismas cituoja šio įstatymo nuostatas dėl servitutų, nors byloje klausimai, susiję su servitutais, nesprendžiami, o ieškovės iš esmės dėl servituto nustatymo neprieštarautų. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio teismo nutarimu, kuriame kalbama apie ūkinės-komercinės paskirties pastatų savininkų galimybę naudotis pastatams aptarnauti reikalinga teritorija, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčo pastato paskirtis viešame registre nurodyta kaip gyvenamoji, o ieškovės siekia įrodyti, kad tai yra visuomeninės (kitos) paskirties pastatas.Teismas, nors ir nurodė, kad reikalavimas dėl žemės grąžinimo nėra pareikštas, pats sau prieštaraudamas paaiškino, kad toks reikalavimas ir negali būti pareikštas, nes ankstesnis teismo sprendimas turi res judicata galią, todėl teismo argumentacija yra ydinga logine prasme ir nepagrįsta.Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nurodęs, kad ieškovių nurodomas žemės sklypas yra „įsivaizduojamas“, pažeidė nešališkumo ir nepriklausomumo principus. Nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad teismas turi išankstinę nuostatą dėl šios bylos baigties ir užkerta kelią ieškovėms ginti savo teises ir teisėtus interesus į joms nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.Teismas nepagrįstai sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas geriausiai atitinka proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus, kadangi netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir palikus galioti 2014 m. gruodžio 3 d. Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) ginčijamą dalį, šio įvykdyto ar toli pažengusio įsakymo panaikinimas būtų iš esmės formalus ir realiai ieškovių teisių apsaugos neužtikrinantis rezultatas, kadangi tiek Nacionalinei žemės tarnybai, tiek ir J. P. atsirastų galimybė remtis restitucijos taikymo ne protingumo ir ne proporcingumo kriterijais, o net ir tuo atveju, jei, tenkinus ieškovių ieškinį, restitucija būtų pritaikyta – nurodyti asmenys tikėtinai iš ieškovių reikalautų žalos atlyginimo vien tik dėl to, kad kilti galimoms pasekmėms kelio neužkirto teismas, nepagrįstai atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo reikalavimų netenkinti. Nurodė, kad ieškinio reikalavimų patenkinimas nereikštų savaiminio teisių į žemės plotą, reikalingą pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatacijai, perėjimo ieškovėms, kadangi įsiteisėjusiu Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-102-445/2012 buvo panaikinta ieškovių nuosavybės teisė į 0,4863 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra pastatai, priklausantys J. P.. Teismas pagrįstai atmetė ieškovių argumentą, kad patikslinus žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribas bus itin sunku ar net neįmanoma sklypo ribų grąžinti atgal, kadangi minėtas Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas. Ieškovės taip pat nepagrįstai teigia, kad ieškinio tenkinimas reikštų, jog J. P. žemės sklypas yra skirtas neteisėtai, kadangi negyvenamosios paskirties pastatui negalėtų būti suformuota namų valda. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą teritorijoje, kuri yra užstatyta ne žemės ūkio veiklai naudojamais statiniais arba teritorijoje, kurią pagal teritorijų planavimo dokumentus – bendruosius planus, numatyta naudoti kitai paskirčiai, projektuojami kitos paskirties žemės sklypai, kuriuos nuosavybėn gali įsigyti asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso statiniai ir įrenginiai, kuriems eksploatuoti ir yra reikalingas žemės sklypas. Taigi, net ir tuo atveju, jei ieškovių ieškinys būtų patenkintas, tai nepaneigtų trečiojo asmens J. P., kaip ginčo statinio savininko, teisės įsigyti iš valstybės naudojamą šio pastato eksploatacijai reikalingą žemės plotą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo, t. y. toje byloje, kurioje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimto teismo sprendimo įvykdymą, o ne bet kokį galimai ateityje kada nors pareikštą reikalavimą. Netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas nei pasunkės, nei nepasunkės, o tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės pagal byloje pareikštus reikalavimus yra nereikalingos.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje, o atskirais atvejais – ir iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje (priešieškinyje) pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.).

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neviršijant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, vykdymą. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų dėl atsakovo taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas. Be to, teismas turi taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-626-186/2015).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovėms nuosavybės teise po ½ dalį priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovės nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą įgijo paveldėjimo teisės pagrindu, priėmusios palikimą, atsiradusį po J. P. mirties (civilinės bylos Nr. 2-84-308/2015 b.l. 28, t. I). J. P. nuosavybės teisės į 9,87 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), buvo atstatytos 1996 m. gegužės 23 d. Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio dalis dėl nuosavybės teisės atstatymo į 0,4863 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra pastatai, priklausantys J. P., panaikinta Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-102-445/2012 (civilinės bylos Nr. 2-84-308/2015 b.l. 27, 50–55, t. I). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius, vykdydamas minėtą Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimą, kreipėsi į UAB „Vilniaus hidroprojektas“ dėl ieškovėms nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribų patikslinimo ir kadastro duomenų bylos parengimo (civilinės bylos Nr. 2-84-308/2015 b.l. 98–99, t. I). Ieškovės, teigdamos, kad J. P. minėtame žemės sklype nuosavybės teise priklausančio statinio – mokyklos (viešame registre nurodyto kaip gyvenamasis namas) – paskirtis niekada nebuvo pakeista į gyvenamąją, siekia įrodyti, kad J. P. namų valdos žemės sklypas, šiuo metu esantis žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., negali būti suformuotas, o ieškovių tėvui J. P. nuosavybės teisės į 9,87 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), natūra buvo atstatytos pagrįstai. Ieškovės civilinėje byloje pateikė patikslintą ieškinį (civilinės bylos Nr. 2-84-308/2015 b.l. 90–107, t. II), kuriame prašo: 1) išreikalauti iš atsakovių ir/ar trečiųjų asmenų visus dokumentus, susijusius su pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimu (jei tokie dokumentai egzistuoja); 2) tuo atveju, jei dokumentai, susiję su minėto pastato paskirties pakeitimu, bus pateikti, pripažinti juos (jį) negaliojančiais; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos Varėnos rajono Varėnos apylinkės viršaičio pavaduotojos 1994 m. sausio 10 d. Alytaus inventorizacijos biurui pateiktą pažymą Nr. 4; 4) pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą, pagal kurį pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), tikslinė naudojimo paskirtis nurodyta kaip „Gyvenamoji (vieno buto pastatai)“; 5) panaikinti 2014 m. gruodžio 3 d. Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto tvirtinimo“ dalį, kuria J. P., kaip XI eilės pretendentui, yra suprojektuotas 0,53 ha namų valdos žemės plotas Nr. 990 pirkti iš valstybės, įskaitant visas išvestines su šiuo sklypu susijusias šio sprendimo dalis. Šių pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovės prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti ieškovėms nuosavybės teise priklausančio 8,93 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos inicijuotą ribų patikslinimo ir kadastro duomenų bylos rengimo procesą bei uždrausti trečiajam asmeniui J. P. ir jo teisių perėmėjams žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), statyti statinius, sodinti daugiamečius augalus, laikyti bet kokį savo turtą, galintį apsunkinti šios žemės dalies grąžinimą ieškovėms, taip pat galintį pakenkti žemės našumui ir kokybei, bei atlikti panašaus pobūdžio veiksmus, tačiau apeliacine tvarka skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas šio ieškovių prašymo netenkino. Atskirajame skunde kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti ieškovių prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovėms galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ar nepasidarys nebeįmanomas.

Kaip jau buvo nurodyta, įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sieja su dviejų sąlygų egzistavimu, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei, pirma, asmenys, prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina nustatyti egzistuojant abi įstatyme numatytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, todėl ieškovės atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendė per jų pareikštus materialinius reikalavimus, nors turėjo vertinti tik tai, ar yra grėsmė, kad ieškovėms galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Kaip matyti iš apeliacine tvarka skundžiamos nutarties, teismas vertino tik ieškovių pareikštų reikalavimų tikėtiną pagrįstumą. Sutiktina, kad dėl ieškovių pareikštų materialinių reikalavimų pagrįstumo teismas pasisakys tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, tačiau tai nepaneigia teismo pareigos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą preliminariai įvertinti, ar ieškovių pareikšti reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti ir ar paaiškėjus, kad ieškovių nurodytos aplinkybės yra pagrįstos, jie gali būti tenkinami. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, vertinęs ieškovių pareikštų reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

Apeliacine tvarka skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones atsisakė taikyti nenustatęs aplinkybės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, nurodęs, kad ieškovių prašomų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas neužkirs kelio realiam galimo teismo sprendimo pagal ieškovių pareikštus reikalavimus įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi, atsižvelgiant į ieškovių pareikštų reikalavimų pobūdį, teismo sprendimas, kuriuo būtų tenkinami ieškovių pareikšti reikalavimai, būtų priskiriamas sprendimų, kuriems nereikia taikyti priverstinio vykdymo priemonių, grupei (tokiai teismo sprendimų grupei priskiriami sprendimai pripažinti, nutraukti, pakeisti ar nustatyti teisinius santykius), kadangi toks sprendimas teisinį poveikį darys pats savaime, ir tokio sprendimo vykdymui priverstinės priemonės nėra būtinos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl ieškovių prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir jų įtakos būsimo galimai ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymui apeliacinės instancijos teismas jau yra pasisakęs civilinėje byloje Nr. 2S-734-658/2015, kurioje pareikšto reikalavimo pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą, pagal kurį pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), tikslinė naudojimo paskirtis nurodyta kaip „Gyvenamoji (vieno buto pastatai)“, įvykdymo užtikrinimui ieškovės prašė taikyti analogiškas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo spręsti, kad ne tik šio reikalavimo, bet ir kitų ieškovių patikslintame ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas, jei nebūtų taikytos ieškovių prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip atskirajame skunde nurodė ieškovės, jų tikslas reiškiant šį ieškinį yra nustatyti, kad jų sklypo dalyje namų valda negali būti formuojama, o joms jų žemės sklypas buvo grąžintas pagrįstai, t. y. ieškovės iš esmės siekia, kad trečiajam asmeniui nebūtų suformuotas namų valdos žemės sklypas, o joms nuosavybės teise būtų grąžintas visas 9,87 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės į kurį J. P. buvo atkurtos 1996 m. gegužės 23 d. Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija, pažymi, kad ieškovės nėra pareiškusios jokio reikalavimo dėl žemės sklypo dalies, kurioje numatyta suformuoti trečiajam asmeniui J. P. namų valdą, grąžinimo joms nuosavybės teise, o teismo sprendimas, kuriuo būtų patenkinti ieškovių pareikšti reikalavimai, pats savaime nesąlygos tokių pasekmių kilimo. Pažymėtina, kad remiantis Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-102-445/2012 ginčo žemės sklypo dalis, kurioje yra trečiajam asmeniui J. P. nuosavybės teise priklausantys statiniai, yra valstybės dispozicijoje, o ieškovių pareikštų reikalavimų patenkinimas per se nesudarys pagrindo ieškovėms įgyti nuosavybės teises į 0,4863 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k.v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o kartu ir pripažinti, kad trečiasis asmuo J. P. neturi teisės įsigyti iš valstybės žemės sklypo dalies, reikalingos jam nuosavybės teise priklausantiems pastatams eksploatuoti. Apeliacinės instancijos teismo manymu, net jei ir būtų pripažinta, kad trečiajam asmeniui J. P. nuosavybės teise priklausančio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), tikslinė naudojimo paskirtis nebuvo pakeista į gyvenamąją, tai nesudarytų pagrindo savaime pripažinti, kad trečiasis asmuo J. P. prarado teisę kitu pagrindu įgyti nuosavybės teise žemės plotą, reikalingą jam nuosavybės teise priklausančių statinių eksploatacijai, o kartu, kad ieškovės savaime įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį, kurioje trečiajam asmeniui J. P. numatyta suformuoti namų valdos žemės sklypą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovių prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, t. y. ieškovėms nuosavybės teise priklausančio 8,93 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos inicijuoto ribų patikslinimo ir kadastro duomenų bylos rengimo proceso sustabdymas bei draudimas trečiajam asmeniui J. P. valdyti ir naudotis žemės sklypo dalimi, kurioje yra jam nuosavybės teise priklausantys statiniai, yra kokiu nors būdu susijusios su siekiu užtikrinti teismo sprendimo, pagal pareikštus reikalavimus, įvykdymą. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovės nenurodė jokių aplinkybių, kaip jų prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė - laikinas uždraudimas trečiajam asmeniui J. P. bei jo teisių perėmėjams žemės sklype statyti statinius, sodinti daugiamečius augalus, laikyti bet kokį savo turtą, galintį pakenkti žemės našumui bei kokybei, uždrausti atlikti kitus panašaus pobūdžio veiksmus, gali užtikrinti galimai joms palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Vien tik ieškovių nurodyti argumentai, jog jų ieškinio reikalavimai dėl ginčo pastato paskirties pakeitimo, yra pagrįsti, nesudaro pagrindo pripažinti, kad trečiajam asmeniui turi būti apribotos naudojimosi ir valdymo žemės sklypu teisės, ypač, įvertinus tai, kad ieškovėms galimai palankaus teismo sprendimo priėmimas nagrinėjamoje byloje pats savaime nelems trečiojo asmens J. P. galimybės naudotis ginčo žemės sklypo dalimi praradimo. Tiesioginių teisinių padarinių dėl galimybės naudotis trečiajam asmeniui J. P. žemės sklypo dalimi, kurioje jam yra nuosavybės teise priklausantys statiniai, ieškovėms galimai palankus teismo sprendimas per se nesukels, kadangi, kaip pagrįstai nurodė atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ieškovėms palankus teismo sprendimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad trečiasis asmuo kitu teisėtu pagrindu negalės naudotis ar įgyti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą. Netaikius ieškovių prašomos laikinosios apsaugos priemonės, kuria apribojama trečiojo asmens galimybė naudotis žemės sklypo dalimi, teismo sprendimo įvykdymas nei pasunkės, nei nepasunkės, o tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės pagal byloje pareikštus reikalavimus yra nereikalingos. Paminėtina, kad byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl J. P. faktinio naudojimosi žemės sklypo dalimi teisėtumo, o vien tai, kad nagrinėjamoje byloje priimtas teismo sprendimas gali sudaryti prielaidas kitiems reikalavimams ateityje pareikšti, nesudaro pagrindo šių, galimai ateityje pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti jų pobūdį atitinkančias laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovėms galimai palankus teismo sprendimas pats savaime nesukurs jokių tiesioginių teisinių padarinių, susijusių su žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise, jo ribomis ir pan., dėl ko atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovėms palankaus teismo sprendimo priėmimas reikštų, jog žemės sklypas J. P. yra skirtas neteisėtai, neturint tam teisinio pagrindo. Ieškovės nėra pareiškusios ir reikalavimų dėl galimai trečiajam asmeniui J. P. neteisėtai suteikto/perleisto žemės sklypo ar ieškovių nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą pažeidimų pašalinimo, todėl bet kokie atskirojo skundo argumentai, susiję su žemės sklypo Nr. 990 naudojimu, disponavimu ar valdymu, nelaikytini turinčiais reikšmės sprendžiant ieškovių prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad žemės sklypo perleidimas J. P. nuosavybėn neturi realios įtakos teismo sprendimo galimam įvykdymui. Teismas turi taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos, todėl nustačius, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių neiškils grėsmė būsimo ieškovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymui, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Skundžiamos nutarties pagrįstumo nepaneigia ir atskirojo skundo argumentai, jog teismas netinkamai vertino pagrindinį ieškinio tikslą. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo, t. y. toje konkrečioje byloje, kurioje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimto teismo sprendimo įvykdymą, o ne bet kokį, galimai ateityje kada nors reiškiamo reikalavimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovių prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės yra grindžiamas ne poreikiu užtikrinti šioje byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, bet teigiant, kad ateityje gali kilti sunkumų taikant restituciją ir siekiant ieškovėms nuosavybėm atgauti žemės sklypo dalį, galimų kitų teisminių bylų inicijavimu, tikėtinai atsirasiančiu poreikiu naikinti tam tikrus sprendimus, susijusius su žemės sklypo trečiajam asmeniui J. P. suformavimu, taip pat papildomomis laiko, žmogiškųjų išteklių ir materialinėmis sąnaudomis esant poreikiui patikslinti ieškovėms nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribas, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos siekiant užtikrinti konkretaus, tam tikroje byloje būsimo teismo sprendimo, o ne visų galimų ateityje pareikštų reikalavimų įvykdymą, todėl ieškovių atskirojo skundo argumentai, kuriais iš esmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymas grindžiamas siekiu išvengti galimų, ateityje kilsiančių neigiamų pasekmių susidarymo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai netenkino ieškovių prašymo. Tuo atveju, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos tik siekiant išvengti neigiamų pasekmių susidarymo, tai prieštarautų CPK nuostatoms, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti sprendimo privalomumą (CPK 18 str.), tačiau jomis nėra siekiama apsisaugoti nuo ateityje galinčių kilti papildomų ginčų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ieškovių nurodomu tikslu prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirčiai ir esmei, kuri imperatyviai įtvirtinta CPK 144 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tinkamai įvertino pareikštų reikalavimų ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį bei santykį, pagrįstai sprendė, kad ieškovių pareikštų reikalavimų įvykdymas yra užtikrintas ir netaikius jų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių joms galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ar netaps neįmanomu, todėl pagrįstai kaip nereikalingas atsisakė taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nustačius pirmiau nurodytas aplinkybes, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju neatitiktų proporcingumo ir ekonomiškumo principų, nepagrįstai ribotų trečiojo asmens J. P. teises ir teisėtus interesus. Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliacinės instancijos teismas išsamiai dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisako, tačiau pažymi, kad atskirojo skundo argumentai, kuriais grindžiamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjusio teisėjo šališkumas, nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą nutartį. Paminėtina, kad ieškovėms aplinkybė, jog bylą nagrinėjantis teisėjas yra anksčiau nagrinėjęs bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl 1996 m. gegužės 23 d. Alytaus apskrities valdytojo administracijos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies panaikinimo, buvo žinoma ir iki skundžiamos nutarties priėmimo, tačiau ieškovės, abejodamos bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu, CPK 68 straipsnyje įtvirtina teise pareikšti nušalinimą, nepasinaudojo.

Pripažinus, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo, keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atskirąjį skundą, ieškovei B. P. nepriteistina jos už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Raimondas Buzelis