Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių B. P. ir O. D. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-84-547/2015 pagal ieškovių B. P. ir O. D. ieškinį atsakovams: Varėnos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos Varėnos žemėtvarkos skyriui, VĮ Registrų centras, tretiesiems asmenims J. P., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl pastato paskirties pakeitimo ginčijimo ir VĮ Registrų centro įrašo pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliaciniame skunde yra reiškiamas prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vienas iš prašomų priimti įrodymų – valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos 2009 parengtas teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės tvarką Lietuvoje 1947-1992 metais, sąrašas (t. V, b.l. 20-48). Pažymėtina, kad teisės aktai nelaikytini rašytiniais įrodymais CPK 197 straipsnio prasme. Šiuo atveju visa sąraše pateikta informacija galėjo būti įtraukta į apeliacinį skundą, kaip apeliacinio skundo pagrindas arba, kaip nagrinėjamu atveju, pateikta atskiru dokumentu. Tai, kad minėta informacija yra pateikiama atskiru dokumentu nepakeičia šios informacijos esmės ir CPK 314 straipsnis šiuo atveju netaikytinas.

Išklausius 2015-11-06 vykusio teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas dalį su apeliaciniu skundu pateikiamų dokumentų – dokumentus, susijusius su ankstesniais ieškovių kreipimaisis dėl pastato paskirties ginčijimo, priėmė ir prijungė prie bylos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pakartotinai teikiamus ir jau priimtus įrodymus priimti į bylą apeliacinės instancijos teisme. Dalį dokumentų – ankstesnėse bylose priimtus teismo procesinius dokumentus teismas pagrįstai atsisakė priimti, nes jie yra prijungtose bylose. Informaciją iš interneto apie Perlojos daugiafunkcinį pastatą pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, nes šie įrodymai galėjo būti pateikiami anksčiau. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos išvadai, be to tai neturi jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje. Dokumentai, susiję su savavališkos statybos padarinių šalinimu, buvo pagrįstai atsisakyti priimti, nes J. P. savavališkai atlikta stogo rekonstrukcija, 2011-10-12 surašytas savavališkos statybos aktas, inspekcijos kreipimasis į teismą ir kt. niekaip nėra susiję su ieškovių byloje įrodinėjamu 1992-1994 metais atliktu neteisėtu pastato paskirties pakeitimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi, jog Alytaus apskrities archyvo pažymoje pateikiama informacija turi reikšmės teisingam byloje kilusio ginčo išsprendimui, šią pažymą priima. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsisako priimti į bylą kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus įrodymus, išskyrus 2015-03-17 Alytaus apskrities archyvo pažymą, ir grąžina juos padavusiam asmeniui (CPK 314 str.)

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl ieškovių teisės kreiptis į teismą

Pagal CPK 5 straipsnio 1, 3 dalis teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos reiškia, kad asmuo turi turėti teisinį interesą ir poreikį jį ginti. Teismas gina ne bet kokias teises ar interesus, o tik tokius, kurie yra pažeisti ar ginčijami. Taigi teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami (CPK 2 ir 5 str.). Tačiau asmenims neįrodžius, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje ieškovių pareikšti reikalavimai susiję su tuo, kad panaikinus trečiajam asmeniui J. P. priklausančio pastato VĮ Registrų centre įregistruotą įrašą, kad pastato paskirtis yra gyvenamoji, nebūtų pagrindo formuoti J. P. namų valdos žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad nuginčijus ginčo statinio paskirtį, atitinkamai būtų keičiama ir šio pastato eksploatacijai reikalingo žemės sklypo paskirtis, tačiau bet kuriuo atveju, apie pastatą būtų formuojamas vienokio ar kitokio dydžio žemės sklypas, sprendė, jog teismo sprendimas šioje civilinėje byloje nesukels ieškovėms teisinių padarinių, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinio atmetimui pagal CPK 5 straipsnį. Teisėjų kolegija nepritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Žemės sklypų, priklausančių valstybei, įsigijimą reglamentuoja Žemės reformos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinių žemės sklypų pardavimo ir nuomos nutarimo 4 punkte įtvirtinta analogiška nuostata. Pagal nutarimo 3 punktą prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 straipsnio 1 dalį be aukciono parduodami valstybinės žemės sklypai, kurie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taigi ant valstybinio žemės sklypo esančio pastato paskirtis lemia kokio dydžio bus formuojamas parduodamas valstybinės žemės sklypas. Tai, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą žemė, užimta tiek namų valdos sklypais, tiek reikalinga visuomeninės paskirties pastatams eksploatuoti, yra negrąžinama buvusiems savininkams, o yra valstybės išperkama savaime nereiškia, kad ieškovės neturi teisinio intereso dėl pastato paskirties nuginčijimo. Šiuo atveju įvertinus tai, kad prie negyvenamosios paskirties pastato būtų formuojamas mažesnis žemės sklypas nei prie gyvenamojo namo, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal byloje pareikštus reikalavimus priimtas teismo sprendimas nesukels ieškovėms teisinių pasekmių, pripažintina nepagrįsta.

Dėl ieškinio senaties

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės yra praleidusios ieškinio senaties terminą. Teismas darydamas šią išvadą atsižvelgė į tai, kad nuo šio nekilnojamojo daikto bei teisių į jį įregistravimo momento praėjo daugiau kaip 20 metų, įvyko ne vienas nuosavybės teisės perleidimo sandoris, kuriuose taip pat nurodoma, kad perleidžiamas gyvenamasis namas. Ieškovės aktyviai dalyvavo daugiau nei 20 metų trunkančiame nuosavybės atkūrimo procese, o nuo to momento , kai trečiasis asmuo įsigijo ginčo pastatus, praėjo 14 metų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši teismo išvada padaryta netinkamai pritaikius ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, pirmiausiai turi nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, t. y., nustatyti teisės pažeidimo momentą. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Ieškiniu yra reiškiami reikalavimai dėl 1994 m. sausio 10 d. pažymos, VĮ ,,Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro įrašo, padaryto 1994 metais nuginčijimo, tačiau tai nereiškia, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 1994 metai. Kaip buvo minėta – ieškinio senaties termino pradžia yra asmens sužinojimas ar turėjimas sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senatį rėmėsi tuo, kad ieškovės aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Šiuo atveju pritartina apeliacinio skundo argumentams, jog pats nuosavybės teisės atkūrimo procesas ieškovių teisių nepažeidė. Ieškovėms buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą iki nacionalizacijos jų senelių valdytą žemės sklypą. Šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžia sietina su Varėnos rajono vyriausiojo prokuroro kreipimusi į teismą dėl Apskrities viršininko sprendimo dalies atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra J. P. priklausantys pastatai, panaikinimo. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovėms negalėjo būti atkurta nuosavybė į namų valdos žemės sklypą, kuriame yra J. P. priklausantys pastatai. Todėl būtent su šiuo momentu sietinas galimas ieškovių teisių pažeidimas, nes tuomet atsirado pagrindas sumažinti žemės sklypo, į kurį joms atkurtos nuosavybės teisės, dydį, dalį sklypo skiriant J. P. statinių eksploatavimui. Ieškinys teismui buvo paduotas 2008-04-30, priimtas 2008-05-09 teisėjo rezoliucija (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-102-445/2012, I, t. 2 l.), todėl 10 metų bendrasis ieškinio senaties terminas šiems reikalavimas pareikšti nėra praleistas. Be to apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinyje pareikšti dvejopi reikalavimai: civilinio ir administracinio pobūdžio. Dėl administracinio pobūdžio reikalavimų nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo įsakymas dėl namų valdos žemės sklypo J. P. suformavimo priimtas 2014 m. gruodžio 3 d., reikalavimas teismui dėl šio akto buvo pareikštas (patikslintas ieškinys įteiktas paštui) tik 2015-03-06 (t. II, b.l. 110). Tačiau įvertinus, kad reikalavimas dėl administracinio akto panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimų dėl pastato paskirties pakeitimo ir Registrų centro įrašo pripažinimo neteisėtais, o pagrindas sprendimo dėl namų valdo žemės sklypo J. P. suformavimo ginčijimui atsiranda tik tuomet, jei yra konstatuojamas pastato paskirties pakeitimo ir įrašo registrų centre neteisėtumas, pripažintina, jog ieškovės nepraleido ieškinio senaties termino administraciniam aktui ginčyti.

Dėl byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų esmės

Byloje nustatytos šios ginčo išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės: ginčo pastatas - (duomenys neskelbtini) mokykla buvo pastatyta ir priimta į eksploataciją 1975 metais ( t. I, b. l. 20-23, 24-26). 1992-05-29 A. Š. aukcione iš Varėnos rajono Perlojos eksperimentinio ūkio įgijo 2 aukštų mūrinį pastatą (t. I, b. l. 73). 1999-09-30 A. Š. prašymu buvo atlikta pagrindinė pastato inventorizacija (t. IV, b.l. 46). 1992-09-30 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), techniniame pase užfiksuota, kad pastas yra gyvenamasis namas (t. I, b.l. 93, 97). Šiuo metu Registrų centre įregistruota ginčo pastato paskirtis – gyvenamoji (t. I, b.l. 29). Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad pastato paskirtis yra gyvenamasis namas (t. I, b. l. 77-91).

Ieškovių reikalavimai dėl pažymos ir Registrų centro įrašo panaikinimo grindžiami tuo, kad nei vienas iš buvusių pastato savininkų niekada nėra kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl pastato paskirties keitimo. Pastatas, iki jis buvo parduotas pirmajam įgijėjui (A. Š.), buvo mokyklos pastatas. 1992-05-29 nuosavybės teisės liudijimas patvirtintina, kad pirmasis įgijėjas A. Š. iš Varėnos rajono Perlojos eksperimentinio ūkio nupirko 2-jų aukštų mūrinį pastatą, o ne gyvenamąjį namą. Tačiau Nekilnojamojo turto duomenų banke šis pastatas nuo 1992-09-30 nurodomas kaip gyvenamasis namas. Ieškovių vertinimu, tai reiškia, kad pastato paskirtis iš visuomeninės į gyvenamąją galėjo būti pakeista tik 1992.05.29-1992.09.30 laikotarpiu. O pagal LRV 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 937 18.5 punktą eksploatuojamų objektų savininkai, nuomotojai ir nuomininkai, prireikus keisti eksploatuojamo objekto paskirtį privalėjo gauti savivaldos institucijų leidimą, turėti pastato pertvarkymo projektą, nuosavybės dokumentą bei statybos leidimą. Šiuo metu egzistuoja tik vienas dokumentas – nuosavybę liudijantis pažymėjimas, o tai patvirtina, jog dėl pastato paskirties nebuvo kreiptasi. Kadangi nebuvo gauti visi reikalingi dokumentai nebuvo teisinio pagrindo paskirties pakeitimui ir atitinkamai pakeistos paskirties įregistravimui Registrų centre.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pastato paskirtis apskritai buvo keičiama ieškovių nurodomu laikotarpiu. Ieškovių teiginiai dėl neteisėto paskirties keitimo iš esmės remiasi vieninteliu faktu, jog pastatas 1975 metais buvo priimtas į eksploataciją kaip mokykla. Byloje esantis valstybinės priėmimo komisijos aktas ir priėmimo į eksploataciją aktas patvirtina, kad 1975 m. pastatas buvo pastatytas ir priimtas naudoti kaip (duomenys neskelbtini) pradinė mokykla. Organizacija, kuriai naudoti atiduotas pastatas – Varėnos liaudies švietimo skyrius. Jokių duomenų apie pastato teisinę padėtį iki valstybinio turto privatizavimo pagal 1991 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo Nr.I-1115 nuostatas, nėra išlikę (t. I, b.l. 64, t. V, b.l. 90). Byloje esantis 1992-05-29 nuosavybės teisės liudijimas patvirtina, kad A. Š. iš Varėnos rajono Perlojos eksperimentinio ūkio nupirko 2-jų aukštų mūrinį pastatą (t. I, b.l. 73). Nuosavybės teisės liudijime nėra nurodyta pastato paskirtis. Tačiau iš šių dokumentų matyti, kad nuo mokyklos pastatymo iki pastato privatizavimo jau buvo pasikeitę pastato valdytojai. Pastatas aukciono būdu privatizuotas iš Perlojos eksperimentinio ūkio, o priėmimo eksploatacijos metu pastatas buvo perduotas valdyti Varėnos liaudies švietimo skyriui. Pagal privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, švietimo objektai į privatizavimo programas buvo įtraukiami tik su Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos žinia. Iš ieškovių pateikto Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos rašto Nr. 78-08-R-876 (t. I, b.l. 64) matyti, kad ministerija informacijos apie (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos žemę ir kitą turtą neturi. Tuo atveju, jeigu iki privatizavimo momento pastatas būtų apskaitomas kaip visuomeninės paskirties pastatas, t. y. mokykla – neabejotinai informacija apie šį pastatą turėjo būti Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijoje, ir privatizavimas galėjo vykti tik su jos žinai. Pačios ieškovės ieškinyje pripažino aplinkybę, kad mokykla nuo 1985 m. nebeveikė (patikslinto ieškinio 6 psl., iii pastraipa). Nagrinėjamu atveju pastatas buvo privatizuotas kaip žemės ūkio įmonės turtas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog privatizavimo metu ginčo pastato paskirtis buvo kaip mokymo įstaiga. Ieškovės taip pat teigia, jog nėra duomenų, jog pastatas apskritai kada nors buvo perduotas Perlojos eksperimentiniam ūkiui. Šis teiginys grindžiamas Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos raštu Nr. 78-08-R-876, kuriame nurodyta, kad Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stočiai nebuvo perduotas pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad pastatas pirmą kartą inventorizuotas buvo tik 1992 metais, t.y. jau po pastato privatizavimo. Tai reiškia, kad Lietuvos žemdirbystės institutas ir negali turėti jokių duomenų apie pastato su nurodomu unikaliu numeriu perdavimą Perlojos bandymų stočiai, kadangi tuo metu (iki pastato privatizavimo) pastatui dar nebuvo suteiktas unikalus numeris. Ieškovių teiginiai dėl pasato paskirties neteisėtumo buvo grindžiami LRV 1992 m. gruodžio 10 d. nutarime Nr. 937 įtvirtintu teisiniu reguliavimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė dėl šio teisės akto (ne)taikymo sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog teismas netyrė koks teisinis reguliavimas buvo taikomas pastato paskirties pakeitimui ir kokius faktinius bei teisinius veiksmus reikėjo atlikti norint pakeisti pastato paskirtį iš visuomeninės į gyvenamąją, pažymėtina, kad byloje apskritai nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pastato paskirtis buvo keičiama taip, kaip ieškovės supranta paskirties keitimą. 2015-09-09 vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. V. paliudijo, kad ginčo pastatas buvo pastatytas kaip mokykla. Ji pati lankė šią mokyklą. Pripažino, kad mokykloje gyveno mokytoja. Po to tame pastate buvo vykdoma įvairi veikla, buvo žuvų rūkykla, zefyrų kepykla. Liudytoja D. K. (ieškovės O. D. dukra) apklausiama kaip liudytoja teisme išreiškė kategorišką nusistatymą dėl ginčo dalyko, taigi teisėjų kolegija, ne tik dėl liudytojos artimų giminystės ryšių su viena iš bylos šalių, bet ir išreikšto nusistatymo dėl ginčo dalyko bei suinteresuotumo bylos baigtini – šios liudytojos parodymais nesivadovauja. Trečiasis asmuo J. P. to paties posėdžio metu paaiškino, kad kol veikė mokykla, pastato antrame aukšte gyveno mokyklos mokytojas su šeima. Jokia rekonstrukcija pastatui nebuvo atliekama, buvo įvestas vandentiekis, buvo vonios, namas buvo pilnai tinkamas gyvenimui. Iš pastato kadastro bylos matyti, kad pastate buvo dvejopo pobūdžio paskirties patalpos – gyvenamosios ir kitos paskirties. Kad istoriškai pastatas taip pat buvo naudojamas ir kaip gyvenamasis namas ir kaip kitos paskirties pastatas, patvirtino trečiasis asmuo ir byloje apklausta ieškovių liudytoja (t. II, b.l. 150) V. V.. Aplinkybė, kad pastate buvo ir negyvenamosios paskirties patalpų, nesudaro pagrindo spręsti, jog inventorizuojant pastatą kaip gyvenamąjį namą, inventorizacija buvo atlikta neteisėtai. Pastato kadastro byloje esančiame gyvenamojo namo techniniame pase jau 1992 metais buvo aiškiai užfiksuotos gyvenamosios ir kitos paskirties patalpos (dirbtuvės), nustatyti patalpų plotai. Teisėjų kolegija nepritaria apeliančių teiginiui, jog negalima vadovautis byloje esančia kadastro byla, kadangi ši byla yra kito pastato, o ne ginčo pastato. Šis teiginys grindžiamas tuo, kad kadastro byloje užfiksuoti statybos metai yra 1967, o mokykla buvo pastatyta 1975 metais. Iš tiesų kadastro byloje pastato gyvenamojo namo statybos metai įrašyti 1967 metai, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia neabejotinai spręsti, jog pateikta byla yra ginčo pastato kadastro byla – sutampa pastato adresas, visi buvę pastato savininkai, patalpų plotas, teismo posėdžio metu apklausiama liudytoja patvirtino, kad ginčo pastas yra anksčiau buvęs mokyklos pastatas, be to tą pripažįsta ir pačios ieškovės. Nėra jokio pagrindo teigti, jog dokumentai yra kitos (duomenys neskelbtini) mokyklos, kadangi ta mokykla yra visiškai kitoje (duomenys neskelbtini) vietoje. Ieškovės savo teiginius, jog pastato paskirtis buvo pakeista neteisėtai, grindžia tuo, kad nėra pateikta pastato paskirties keitimui reikalingų dokumentų: savivaldos institucijų leidimo, pastato pertvarkymo projekto, statybos leidimo ir kt. Iš Alytaus apskrities archyvo 2015-03-17 pažymos matyti, kad archyvui nebuvo perduoti nei Privatizavimo tarnybos dokumentai, nei Perlojos eksperimentinio ūkio dokumentai, nei (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos dokumentai (t. V, b.l. 90). Taip pat nei Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija, nei Lietuvos žemdirbystės institutas (t. I, b.l. 64) taip pat neturi jokių su ginčo pastatu susijusių dokumentų. Taigi šiuo atveju net nevertinant ieškovių teiginių dėl dokumentų, reikalingų pastato paskirties keitimui pagrįstumo, pažymėtina, kad pirma – faktas, jog dokumentai nėra išlikę nereiškia, jog pastato kaip gyvenamojo namo paskirtis 1992 metais buvo nustatyta neteisėtai. Antra, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Dėl to ieškovės, reikšdamos reikalavimus dėl neteisėto pastato paskirties keitimo ir paskirties įregistravimo neteisėtumo, privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju ieškovės šios pareigos neįvykdė. Ieškinys yra grindžiamas iš esmės tik ieškovių prielaidomis, kad vykdant privatizavimą A. Š. įsigijo visuomeninės paskirties pastatą – mokyklą ir vėliau neteisėtai pakeitė pastato paskirtį į gyvenamąją. Tačiau jokių objektyvių įrodymų šiems teiginiams pagrįsti byloje nėra surinkta. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų visumos galima daryti išvadą esant labiau tikėtina, kad privatizavimo metu buvo įsigytas gyvenamosios paskirties pastatas kartu su jame esančiomis kitos paskirties patalpomis. Be to, teisė nereikalauja to kas neįmanoma, t.y. esant objektyviems įrodymams, kad didžioji dalis dokumentų, susijusių su ginčo pastatu iki 1992 metų nėra išlikę, negalima nustatyti pareigos asmenims, atsikertantiems į ieškovių prielaidomis grindžiamus reikalavimus, pateikti šiuos dokumentus, tam, kad paneigti ieškovių teiginius. Būtent tokią faktinę situaciją ir sukuria ieškovės, pareikšdamos reikalavimus dėl ginčo pastato paskirties galimo neteisėtumo, kurie yra grindžiami tuo, kad nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys pastato paskirties teisėtumą. Šiuo atveju kiti byloje esantys įrodymai, ūkinės knygos išrašas, inventorizavimo byla yra pakankami, kad patvirtinti pastato gyvenamąją paskirtį.

Ieškovės ginčijamoje Varėnos rajono Varėnos apylinkės viršaičio 1994-01-10 Alytaus inventorizacijos biurui išduotoje pažymoje Nr. 4 pateikta tokio turinio informacija: pagal Varėnos apylinkės ūkinę knygą Nr. 10, asmen. Sąsk. Nr.1383 dviejų aukštų mūrinis gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) pagal nuosavybės teisės liudijimą, išd. Varėnos apyl. agrarinės reformos tarnybos, užregistruotas A. Š. vardu. Pirko iš Perlojos eksp. ūkio, 5204 m² žemės sklype (t. II, b. l. 46). Susipažinus su Perlojos kaimo ūkinėje knygoje esančia asmeninė sąskaita Nr. 1383 nustatyta, kad joje yra žyma apie Š. A. priklausantį namą, kurio gyvenamasis plotas yra 106,74 kv. m. (t. III, b. l. 42-44). Byloje esantis nuosavybės teisės liudijimas patvirtina, kad A. Š. iš Perlojos eksperimentinio ūkio įsigijo pastatą. Dar 1992 metais gyvenamojo pastato techniniame pase yra nurodyta, kad pastatas yra gyvenamasis namas (t. I, b.l. 93, 97). Pateiktoje Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje, pradėtoje 1992-09-30 (t. IV, b.l. 10) techninės apskaitos kortelėje, sudarytoje 1992-09-30, taip pat yra užfiksuota, kad ginčo pastatas yra 2 aukštų gyvenamasis namas (t. IV, b.l. 30). Taigi pažymoje nurodyti duomenys pilnai atitiko pirminius pastato dokumentus ir juose pateikiamus duomenis, todėl nėra pagrindo konstatuoti 1994-01-10 Alytaus inventorizacijos biurui išduotos pažymos Nr. 4 neteisėtumo. Sprendžiant klausimą dėl Registrų centro nekilnojamojo turto registro įrašo panaikinimo aktuali yra 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ pavirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija (toliau - Instrukcija). Pagal šią instrukciją pastatus ir butus registravo valstybiniai inventorizavimo biurai. Registruojamas buvo tik inventorizuotas turtas (Instrukcijos 6 p.). Pagal instrukcijos 8.12 punktą privatizacijos dokumentai buvo tinkami dokumentai patvirtinti nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus. Inventorizacijos byloje esant užfiksuotiems duomenims, kad pastatas yra gyvenamasis bei pateikus 1994-01-10 pažymą Nr. 4, kurioje nurodoma, jog pagal Varėnos apylinkės ūkinę knygą Nr. 10, asmen. Sąsk. Nr. 1383 A. Š. priklausantis gyvenamasis namas, įsigytas privatizavimo metu – pastato paskirties įregistravimas buvo atliktas pagal tuo metu galiojusią pastatų registravimo tvarką. Pažymėtina, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 297 priėmimo nebuvo privalomos visuotinės pastatų, statinių ir butų teisinės registracijos. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ siekiant nustatyti pastatų valdymo teisę ir jų apskaitą miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse pradėta vykdyti privaloma gyvenamųjų namų ir visuomeninės paskirties patalpų teisinė registracija. Instrukcija papildyta Ministrų Tarybos 1984 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 10, kuriuo privaloma teisinė registracija išplėsta ir sodininkų bendrijoms (kolektyviniams sodams). Taigi kaimo vietovėse (šiuo atveju ir (duomenys neskelbtini) nebuvo nustatytos privalomos statinių registravimo tvarkos iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybė paskelbimo, tik miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse registracija buvo privaloma. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, bei atsižvelgus į tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad pagrindo Registrų centro įrašo panaikinimui nenustatyta.

Nepatenkinus ieškinio reikalavimų, susijusių su pastato paskirtimi, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl 2014 m. gruodžio 3 d. Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo įsakymo panaikinimo. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 4.96 straipsnio 1 dalimi, kadangi byloje nėra reiškiamas reikalavimas dėl daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo, tačiau pagrįstai atsižvelgė į trečiojo asmens teisėtus interesus. Įvertinus tai, kad ieškovės reikalavimus dėl pastato paskirties ginčijimo reiškia tikslu, kad J. P. nebūtų formuojamas namų valdos žemės sklypas po jam priklausančiais statiniais, o ieškovėms būtų atkuriamos nuosavybės teisės į būtent toje vietoje didesnę žemės sklypo dalį, svarbu pažymėti, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Todėl įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesuabsoliutinant pretendentų atkurti nuosavybės teises interesų ir nepaneigianti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, jog teismas nepasisakė dėl visų byloje pareikštų reikalavimų ir visų ieškovių argumentų paaiškintina, kad bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškinio pagrindas ir dalykas. Ieškovėms ieškinyje nesuformulavus reikalavimo dėl 1992-09-30 kadastrinių matavimų duomenų bylos pripažinimo negaliojančia, nėra pagrindo teigti, jog teismas neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų ir atitinkamai konstatuoti apeliančių nurodomą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Apeliacinio skundo teiginys, jog teismo sprendimas dalyje dėl registrų centro įrašo pripažinimo negaliojančiu yra nemotyvuotas, grindžiamas iš esmės grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo šioje sprendimo dalyje pateiktais motyvais. Byloje dalyvaujančių asmenų nesutikimas ar nepritarimas teismo sprendime išdėstytiems motyvams, net ir tuo atveju jei aukštesnės instancijos teismas pripažintų, kad pirmosios instancijos teismo motyvuose padarytos materialinės teisės normos aiškinimo ar taikymo klaidos ar jie nėra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Be to, pareiga teismui motyvuoti teismo sprendimą negali būti supranta kaip reikalavimas teismui detaliai atsakyti į kiekvieną procesiniuose dokumentuose nurodytą ar teismo posėdžio metu pareikštą byloje dalyvaujančių asmenų argumentą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai taikė CPK 5 straipsnį kaip savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą, ne visiškai tinkamai pagrindė procesinį sprendimą, tačiau tarp šalių kilusį ginčą iš esmės išsprendė teisingai, todėl papildžius teismo motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistinas.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesu skyrimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atmetus apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. P. įgijo teisę į išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą (CPK 98 str.). Byloje pateikti įrodymai, kad trečiasis asmuo už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo advokatei 250 Eur (t. V, b. l. 130-131). Trečiojo asmens prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 ,,Dėl rekomendacijų civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau Rekomendacijos) rekomenduojamo užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą dydžio, todėl lygiomis dalimis priteistinos iš apeliančių. Trečiasis asmuo taip pat prašo priteisti 19 Eur vykimo į advokato kontorą išlaidų, kurios grindžiamos degalinės kvitu (t. V, b. l. 143). Interaktyvaus žemėlapio duomenimis (http://www.maps.lt/map/default.aspx?lang=lt ) nuo trečiojo asmens gyvenamosios vietos iki advokato kontoros yra 19 km, tad į abi puses bus 38 km. Imant vidutinišką degalų 100 kilometrų suvartojimo kiekį, suma šiam atstumui nuvažiuoti sudarytų 4 eurus. Todėl prašomoms priteisti išlaidos nors pagal savo pobūdį ir patenkant į CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytas išlaidas, tačiau prašomų atlyginti išlaidų dydžiui viršijant realiai patirtas išlaidas, prašomų priteisti išlaidų dydis mažintinas iki 4 Eur. Todėl iš apeliančių priteistina po 125 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir po 2 Eur kitų, susijusių su bylos nagrinėjimu, išlaidų.

Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, 2012 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Nagrinėjamu atveju ieškinio ir apeliacinio skundo, nors ir nepagrįstų, padavimas nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Tokie veiksmai gali būti padarinys ne ieškovių sąmoningo reiškimo nepagrįstų reikalavimų, siekiant teisei priešingų tikslų, tačiau subjektyvaus ieškovių suvokimo apie tinkamą, jų nuomone, pažeistų teisių gynybą. Todėl trečiojo asmens prašymas dėl baudos skyrimo apeliantėms netenkinamas.

Su apeliaciniu procesu susijusios procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (4,75 Eur), padalinus lygiomis dalimis iš kiekvienos apeliantės, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti priimti kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus įrodymus, išskyrus 2015-03-17 Alytaus apskrities archyvo pažymą, ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.

Apeliacinį skundą atmesti.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovių O. D. (a.k(duomenys neskelbtini) ir B. P. (a.k(duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui J. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 127 Eur (vieną šimtą dvidešimt septynis eurus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.