Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Č. M., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vidurinio išsislavinimo, nevedęs, nedirbantis, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Č. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaule įgijo svetimą turtą o būtent:

jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, veikdamas kartu su N. V. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2011 metų birželio 16 dieną, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), UAB „O.“ (UAB „T.“) salone, N. V. dirbant UAB „O.“ (dabar UAB „T.“) klientų aptarnavimo specialistu bei būnant materialiai atsakingam, turint teisę UAB „O.“ (dabar UAB „T.“) vardu sudarinėti judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutartis bei turint pareigą vadovautis 2011-06-13 UAB „O.“ patvirtintomis „Naujo nuolatinio GSM abonento įjungimo tvarkos Nr. NORM2011-433 taisyklėmis (su priedais), tačiau N. V. tyčia jomis nesivadovaujant ir nepatikrinus jo mokumo, padėjo jam, tuo metu niekur nedirbančiam ir neturinčiam galimybės vykdyti sutarties sąlygas, bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims apgaule įgyti svetimą, UAB „O.“ (dabar UAB „T.“) priklausantį turtą, t. y. N. V. sudarius tarp UAB „O.“ (dabar UAB „T.“) ir jo viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutartį, prašymo įjungti paslaugas sutartį ir prašymo įjungti abonentą sutartį (sutarčių bendras Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių pagrindu, apgaule įgijo UAB „O.“ (UAB „T.“) priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Apple iPhone 4 16 GB“, IMEI (duomenys neskelbtini), kurio vertė 897,24 eurų (3098 litų) bei nesumokėjus už UAB „O.“ (dabar UAB „T.“) 24 mėnesius teikiamas paslaugas, bendrai 112,22 Eurų (387,48 Litų), tokiu būdu, bendrais veiksmais, apgaule įgijo svetimą, UAB „O.“ (dabar UAB „T.“) priklausantį turtą bei padarė UAB „O.“ (dabar UAB „T.“) 1009,46 eurų (3485,48 litų) turtinę žalą.

Šiais savo veiksmais Č. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis Č. M. teisme kaltę pripažino, paaiškino, kad jie su B. D. nuvažiavo pas tėvą į (duomenys neskelbtini). Tėvo nerado, grįžo atgal į stotelę. Sustojo automobilis. Jaunas vaikinas, panašus į (duomenys neskelbtini), pasiūlė pavežti juos iki Vilniaus. Pakelyje sakė, kad jiems reikia paimti telefoną už 1 litą. Už tai, kad jis paims telefoną ir jam (vaikinui) atiduos, jam duos 140 litų. Jis buvo neblaivus. Jis sutiko, B. D. taip pat sutiko. B. buvo išgėrusi. Nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), į saloną „O.“. Jie davė jiems po 1 litą. Jis vienas nuėjo į tą saloną ir paėmė telefoną. Neprisimena, kiek salone buvo darbuotojų. Jis kreipėsi pas vieną darbuotoją. Jam atrodo, kad jis (darbuotojas) buvo vienas. Tas vaikinas jam nepasakė, pas kurį darbuotoją kreiptis. Nežino, kokį telefoną jam reikėjo paimti. Telefono pavadinimo neatsimena. Jis su tuo vaikinu įėjo į saloną. Pastarasis parodė, kurį telefoną paimti. Tas vaikinas išėjo, jis paėmė telefoną ir grįžo. Jam reikėjo pateikti asmens dokumentą, nurodyti gyvenamosios vietos adresą, pasirašinėti sutartį. Jis tuo metu nedirbo. Telefonas buvo imtas už abonementą. Jis nepagalvojo, kas mokės už abonementą, nes buvo išgėręs. Kai pasirašė sutartį, jis nežinojo, kad reikės mokėti už abonementą. Vaikinai jiems pasiūlė 140 litų, kad jie už 1 litą pasiimtų du telefonus. Jis gavo telefoną, atsisėdo į automobilį. Jam pasakė: „Duok telefoną, aš iškart tau duosiu 140 litų“. Jam ir B. D. davė telefoną tame pačiame salone. B. D. taip pat davė 140 litų. Po to, paėmė kažkokį jauną vaikiną, jie nuvažiavo į „Akropolį“, liepė nueiti ir paimti dar vieną telefoną. Jis nesutiko, nenorėjo eiti į „Akropolį“, nes įtarė, kad kažkas yra negerai. B. D. nuėjo į „Akropolį“. Jai telefono nedavė. Jis pasakė, kad neis, nes jeigu jai nedavė, tai ir jam neduos. Po „Akropolio“ niekur kitur nevažiavo. Juos paleido prie Spaudos rūmų. Jis sutartyje nurodė savo gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu jis gyveno. Tuo adresu negavo nei vieno laiško iš „O.“. Jis iš to adreso išsikraustė 2017 m. Savo veiką vertina negerai, gailisi. Jis turėtų atlyginti žalą „O.“. Neturi galimybės atlyginti žalos „O.“. Kai ėmė telefoną, jis prieš tai 2 metus nedirbo. Jis dirbo nelegaliai, gaudavo 20 litų už dieną. Jis neturėjo galimybės mokėti už abonementą. Jis sutarties neskaitė. Jis neprisimena savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Gali būti, kad gavo laišką iš „O.“. Gali būti, kad jam pasiūlė 150 litų. Neatsimena, ar ėjo į „Akropolį“ sudaryti sutarties. (duomenys neskelbtini) jo neklausė, ar jis dirba. Darbuotojui buvo pateikęs asmens dokumentą. Darbuotojas nieko netikrino pagal asmens dokumentą.

Teismas paskelbė įtariamojo Č. M. 2015 m. rugsėjo 25 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodyta, kad įtarime nurodytą datą, tiksliai neatsimena laiko, su savo sugyventine B. D. nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), ten gyveno jos tėvas, namie jo nebuvo, nes jis buvo darbe. Norėdami grįžti, gatvėje sutiko du vyrus, jie buvo panašūs į (duomenys neskelbtini) tautybės, juos atpažintų. Tie (duomenys neskelbtini) tautybės vaikinai, tuo metu vienam iš jų buvo apie (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, buvo dviese. Jis tuo metu buvo išgėręs. (duomenys neskelbtini) tautybės vaikinai pasiūlė jiems užsidirbti po 150 litų, jie sutiko. Tada, tie vaikinai, jų automobiliu, nuvežė juos į Vilniaus miesto centrą, ten davė po vieną litą ir pasakė, kad jie sudarytų sutartį su „O.“, pagal kurią turi įgyti telefoną, jis jiems parodė, kokį reikia paimti telefoną. Jis, nesusimastęs apie pasekmes, taip ir padarė, nuėjo į nurodytą saloną, kur atsitiktinai, pamatęs pirmą laisvą konsultantą, prie jo priėjęs pasakė, kad nori sudaryti sutartį su UAB „O.“ bei nurodė telefono aparatą, kurį norėtų įsigyti sutarties pagrindu (tai tas pats aparatas, kurį jam pasakė įgyti jį atvežę vaikinai), taip pat sudarė sutartį, įgijo telefoną, kurį atidavė tiems vaikinams, kurie jį atvežė ir jie jam davė 150 litų. Tą patį padarė ir jo sugyventinė B. D.. Jai irgi davė 150 litų. Maždaug, po mėnesio, gavo laišką, kad yra skolingas UAB „O.“ apie 3 500 litų, tačiau jis iki šiol nesumokėjo nei vieno lito (b. l. 21–22).

Teismas paskelbė įtariamojo Č. M. 2018 m. sausio 30 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus papildomus parodymus, kuriuose nurodyta, kad prie savo anksčiau duotų parodymų norėtų pridurti, kad įtarime nurodyta datą, t, y. tą pačią dieną, kai buvo nuvežtas į UAB „O.“ saloną, esantį (duomenys neskelbtini), tie patys vaikinai, kurie jį nuvežė į saloną, po to, kai (duomenys neskelbtini), UAB „O.“ salone paėmė mobiliojo ryšio telefoną bei pasirašė sutartį, jį dar nuvežė į prekybos centrą „Akropolis“ Vilniuje, Ozo g. 25, į UAB „O.“ saloną, esantį tame prekybos centre, ten taip pat buvo paprašytas jam nepažįstamų (duomenys neskelbtini) tautybės piliečių paimti išsimokėtinai telefoną. Salone, kreipėsi į atsitiktinį, jam nepažįstamą darbuotoją, bet Ozo gatvės salone jam telefono bei abonemento nedavė, nes, kai jie paklausė ar dirba, jis pasakė, kad dirba, bet, matomai, jie juo nepatikėjo, todėl telefono ir nedavė. Taip pat gali parodyti, kad kai pasirašinėjo sutartį su UAB „O.“, (duomenys neskelbtini) salone, darbuotojas nesiteiravo jo, ar jis dirba ar ne, jis tiesiog sudarė sutartį. Paimtas prekes iš UAB „O.“, esančios (duomenys neskelbtini), jis perdavė jį atvežusiems (duomenys neskelbtini) tautybės vyrams, o jie jam už tai davė 150 litų. Taip pat nori parodyti, kad pakeliui į „Akropolį“, tie (duomenys neskelbtini) tautybės vyrai paėmė kartu su savimi (duomenys neskelbtini) vaikiną, kurio jis nepažįsta ir nuvežė į „Akropolio“ „O.“ saloną. Tas vaikinas buvo tų (duomenys neskelbtini) tautybės vyrų pažįstamas, nes jie pasisveikino ir bendravo tarpusavyje, tas vaikinukas, kartu su B. D., apsimetęs jos sūnumi, taip pat buvo nuėję į „Akropolio“ „O.“ saloną, neva jam paimti mobiliojo ryšio telefoną išsimokėtinai, bet taip pat, kaip ir jam, to salono darbuotojai jiems mobiliojo ryšio telefono nepardavė (b. l. 29–30).

Teismui paskelbus kaltinamojo Č. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis patvirtino, kad viskas nurodyta teisingai.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šie terminai nustatyti BK 95 straipsnio 1 dalyje. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, o trukmė priklauso nuo jos rūšies, sunkumo, numatytos sankcijos. Tais atvejais kai yra aišku, kad nustatyti senaties terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutraukimas (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

Šioje byloje Č. M. kaltinamas padaręs nesunkų nusikaltimą. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies b punktą (2010 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. XI-901 redakcija) asmeniui, padariusiam nesunkų tyčinį nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo veikos padarymo praėję aštuoneri metai. Šio nuosprendžio priėmimo dieną senaties terminas dėl Č. M. inkriminuotos veikos jau yra suėjęs (suėjo 2019 m. birželio mėn.), todėl baudžiamoji byla nutrauktina, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.

Atsižvelgiant į tai, kad, paties Č. M. teigimu, du (duomenys neskelbtini) tautybės vyrai jam pasiūlė užsidirbti 150 litų už tai, kad jis sudarytų sutartį su UAB „O.“, pagal kurią turi įgyti telefoną, bei nurodė kokį telefoną jis turi paimti, tuo metu jis nedirbo, todėl su pasiūlymu sutiko, įgijo telefoną, kurį atidavė tiems vaikinams, kurie jam davė 150 litų, po mėnesio, gavo laišką, kad yra skolingas UAB „O.“, tačiau jis iki šiol nesumokėjo nei vieno lito, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pareikšti Č. M. kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (BPK 303 str. 4 d.).

Ikiteisminio tyrimo metu T. L., AB buvo pareiškusi civilinį ieškinį, kurį kelis kartus patikslino teisminio nagrinėjimo metu. Vienas iš civilinio ieškinio reikalavimų buvo nukreiptas į Č. M.. Pagal teismų praktiką, nutraukus bylą dėl senaties, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303–307 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąją bylą dėl Č. (Č.) M. inkriminuotos tęstinės nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Civilinės ieškovės „T. L.“, AB civilinio ieškinio reikalavimą į Č. M. dėl 1 009,46 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.