Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Romeikos, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. B. ieškinį atsakovui V. K. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir dalies paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškiniu prašė nustatyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jame esantys namų apyvokos daiktai: šaldytuvas, kaitvietė, skalbimo mašina, orkaitė ir antivibracinis kilimėlis skalbimo mašinai bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso jai ir V. K., mirusiam (duomenys neskelbtini). Panaikinti paveldėjimo teisės liudijimo Nr. RP-2996, išduoto 2019 m. birželio 14 d. atsakovui V. K., dalį dėl ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir jame esančių namų apyvokos daiktų: šaldytuvo, kaitvietės, skalbimo mašinos, orkaitės ir antivibracinio kilimėlio skalbimo mašinai. Šaldytuvą, kaitvietę, skalbimo mašiną, orkaitę ir antivibracinį kilimėlį skalbimo mašinai asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovui V. K., o ieškovės naudai priteisti 792,50 Eur piniginę kompensaciją iš atsakovo.

2. Ieškovė nurodė, kad ji ir V. K. santuokos nebuvo sudarę, tačiau kaip šeima gyveno drauge 31 m., kartu tvarkė šeimos ūkį, taupė pinigines lėšas ir įsigijo įvairaus turto. Tarp ieškovės ir V. K. susiklostė faktiniai partnerystės santykiai (sugyventiniai). 2018 m. V. K. sužinojo apie parduodamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), (toliau ­– ginčo butas). Ieškovė tuo metu buvo išvykusi dirbti į (duomenys neskelbtini). V. K. susisiekė su ieškove, pasitarė ir nusprendė butą įsigyti. Butą sugyventiniai įsigijo V. K. vardu už abiejų bendras lėšas. Be to, sugyventiniai butą remontavo, pirko įvairius buities daiktus iš ieškovės piniginių lėšų, uždirbtų Vokietijoje. (duomenys neskelbtini) V. K. netikėtai mirė. Siekdama išvengti teisminių procesų, ji su mirusio sugyventinio broliu V. K. (toliau – ir atsakovas) susitarė, kad jis priims brolio palikimą ir vėliau dovanojimo sandoriu butą perleis ieškovei. Atsakovas žinojo, kad ji ir V. K. buvo sugyventiniai, gyveno kartu daugiau nei 30 m. bei kad butą ir jame esančius daiktus jie įsigijo iš bendrų piniginių lėšų. Atsakovas 2019 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu priėmė mirusio brolio V. K. palikimą. 2020 m. kovo mėnesį ji ir atsakovas sutarė sudaryti dovanojimo sandorį, tačiau sutartu laiku nuvykus pas notarą, atsakovas pranešė, kad dovanojimo sandorio nesudarys, buto ir jame esančių daiktų ieškovei neperleis.

3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jo miręs brolis V. K. susituokti su ieškove neketino ir butą įgijo savo lėšomis. Jei butas būtų perkamas už ieškovės ir V. K. bendras lėšas, ieškovė būtų įrašyta į pirkimo–pardavimo sutartį kaip šio sandorio šalis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Nustatė, kad ieškovės ir V. K. bendro gyvenimo metu įgytas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir šiame bute esantys namų apyvokos daiktai (šaldytuvas, kaitvietė, skalbimo mašina, orkaitė ir antivibracinis kilimėlis skalbimo mašinai) bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso ieškovei ir V. K.. Panaikino 2019 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. RP-2996, išduoto atsakovui, dalį dėl ½ dalies buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir dėl ½ dalies šiame bute esančių namų apyvokos daiktų (šaldytuvo, kaitvietės, skalbimo mašinos, orkaitės ir antivibracinio kilimėlio skalbimo mašinai). Šaldytuvą, kaitvietę, skalbimo mašiną, orkaitę ir antivibracinį kilimėlį skalbimo mašinai asmeninės nuosavybės teise priteisė atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteisė 792,50 Eur dydžio kompensaciją.

5. Teismas iš ieškovės paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių dokumentų padarė išvadą, kad ieškovė ir V. K. daugiau kaip 30 m. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, abu dirbo. Nors gyvenimas nebuvo sėslus dėl darbo pobūdžio, poros artimieji ir kaimynai vertino juos kaip šeimą, sutuoktinius. Ieškovė ir V. K. daug metų gyveno mažame vieno kambario bendrabučio tipo bute ketvirtame aukšte, kur buvo deklaruota gyvenamoji vieta. Jų abiejų siekis buvo pagerinti savo buitį, įsigyti erdvesnį ir patogesnį gyventi butą, tam tikslui taupė pinigus. To nepaneigė aplinkybė, kad ieškovė ir V. K. dėl darbo pobūdžio dažnai gyveno atskirai. Toks darbo pobūdis nulėmė aplinkybę, kad butas įgytas vieno V. K. vardu. Ieškovė ir V. K. dirbo savo bendros šeimos naudai, kiekvienas pagal savo galimybes. Tai, kad ieškovė už tam tikrą laikotarpį, pakankamai trumpą, lyginant su visu bendro gyvenimo laiku, negalėjo pateikti jos pajamas patvirtinančių dokumentų, nesudarė pagrindo ieškinį atmesti. Bendras santaupas, laikomas namuose, patvirtino aplinkybė, kad prieš pat perkant butą, į V. K. sąskaitą buvo įnešti pinigai. Teismas nustatė, kad ieškovė ir V. K. įsigytą butą remontavo, pirko baldus, buitinę techniką. Teismas sprendė, kad šalys buvo sutarusios dėl jungtinės veiklos, jog prie abiejų jų materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidės pagal išgales, gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu įgijo ginčo turtą, t. y. sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje šalių dalys yra lygios. Teismui nebuvo pagrindo daryti išvados, kad ginčo turtas įgytas už asmenines V. K. lėšas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

6.1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkami taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, teismo nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių.

6.2. Teismo sprendimas surašytas nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 4 dalies nuostatų reikalavimų. Teismas nenurodė, kuo grindė padarytas išvadas, apsiribojo įrodymų išvardinimu ir liudytojų parodymų perrašymu. Teismas nenurodė, dėl ko atmetė liudytojo V. D., G. K. parodymus, V. K. išrašus iš sąskaitų, iš kurių matyti, kad ginčo butas įsigytas, suremontuotas ir visa buitinė technika įsigyta iš asmeninių V. K. lėšų.

6.3. Teismas nenustatė, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendras gyvenimas, trukęs beveik 30 m., nepakankamas konstatuoti susitarimą įgyti turtą. Atsakovas neneigė, kad ieškovė ir V. K. gyveno drauge. Tačiau ieškovė nagrinėjamu atveju nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad tarp jos ir V. K. buvo susitarimas įgyti butą ir namų apyvokos daiktus bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nėra duomenų, kad ieškovė finansiškai prisidėjo prie buto įsigijimo, remonto atlikimo, buitinės technikos įsigijimo, taip pat nėra ieškovės finansines galimybes patvirtinančių duomenų. Po V. K. mirties ieškovės atlikti mokėjimai už butą bendro sugyventinių tikslo nepatvirtina. Teismas neatsižvelgė, kad sugyventiniams gyvenant kartu, ieškovė įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepripažįsta, kad minėtas butas buvo įgytas bendrosios dalinės nuosavybės teise su V. K.. Be to, V. K. įsigijo kelis automobilius, iš kurių ir atsakovo paveldėtą automobilį „Opel Omega“. Tačiau ieškovė neginčija paveldėjimo teisės dalies dėl minėto automobilio paveldėjimo.

6.4. Teismas neįvertino liudytojų V. D. ir G. K. parodymų, kad sprendimą dėl ginčo buto įsigijimo V. K. priėmė spontaniškai, nesitardamas su ieškove. Teismas neatsižvelgė, kad visi ieškovės liudytojai yra arba jos giminaičiai, arba artimi draugai, kurie norėjo padėti ieškovei. Kita vertus, liudytojai kalbėjo abstrakčiai, kad sugyventiniai taupė butui, planavo įsigyti butą ir pan., tačiau nė vienas iš liudytojų nenurodė, kad egzistavo sugyventinių susitarimas įsigyti ginčo butą bendrai. Teismas neatsižvelgė, kad per 1 metus ieškovės 1 mėnesio pajamos buvo apie 600 Eur, iš kurių mažai tikėtina, kad buvo galima sutaupyti didesnę sumą. Ieškovė nepaaiškino ir neįrodė, kiek ji sutaupydavo dirbdama Vokietijoje, kiek atidėdavo ketinamam įsigyti butui ir t. t. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovė nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip ir už kokias lėšas pirktas ginčo butas, išskyrus abstrakčiai – už bendras lėšas. Ieškovė, duodama paaiškinimus teisme, nurodė, kad V. K. avansu V. D. sumokėjo 1 000 Eur, tačiau V. D. nurodė, kad 500 Eur. Taigi, šių aplinkybių ieškovė nežinojo.

6.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo. Byloje nėra įrodymų, kad V. K. asmeninėje sąskaitoje buvę pinigai būtų ne asmeninė V. K. nuosavybė (tai buvo jo darbo užmokestis). Iš liudytojų N. A., S. K., V. P., B. T. ir G. K. parodymų galima spręsti, kad V. K. butą laikė savo asmenine nuosavybe. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė kokia nors forma savo darbu būtų prisidėjusi prie bendro ūkio.

6.6. Teismas nevertino ieškovės nesąžiningumo. Ieškovė teigė nenorėjusi buto pirkti savo vardu, kad išvengtų gyventojų pajamų mokesčio. Ieškovės veiksmai prieštarauja rūpestingo, sąžiningo ir protingo žmogus standartams.

6.7. Teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad namų apyvokos daiktai įsigyti už bendras sugyventinių lėšas ar, kad buvo susitarimas šiuos daiktus įsigyti bendrai. Ieškovė jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vyto K. L. banko išrašas patvirtina, kad už visus daiktus mokėjimo kortele atsiskaitė V. K., panaudodamas asmenines lėšas. Tai patvirtino ir ieškovė. Teismas nepasisakė, kodėl atmetė liudytojo G. K. parodymus, kad ieškovė, perkant buitinę techniką, nedalyvavo. Teismas nepagrįstai įrodomąją reikšmę suteikė garantiniams pažymėjimams. Garantinio aptarnavimo sertifikatuose nėra nurodytas sertifikato savininkas. Garantinis pažymėjimas galioja su pirkimo kvitu, kuris išduotas V. K.. Iš V. K. bankų sąskaitų išrašų taip pat matyti, kad už visas statybines medžiagas sumokėjo jis. Ieškovė kitokių įrodymų nepateikė.

7. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

7.1. Teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Bylos nagrinėjimo ribas teisme apibrėžia pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas. Ieškovė reikalavimo dėl kito turto nereiškė, atsakovas priešieškinio nepateikė, todėl teismas pagrįstai dėl to nepasisakė.

7.2. Nesutinka su atsakovu, kad sprendimas surašytas nesilaikant CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Teismas nurodė, kokius teisiškai reikšmingus faktus nustatė, aptarė ginčo išsprendimui aktualų teisinį reglamentavimą. Aplinkybė, kad teismas sprendime plačiau nepasisakė dėl visų atsakovo nurodytų argumentų, nelemia netinkamo įrodymų vertinimo ar nepakankamo sprendimo motyvavimo.

7.3. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovės paaiškinimai, liudytojų parodymai bei netiesioginiai rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė ir V. K. nesudarę santuokos kartu gyveno daugiau kaip 30 m., iki pat V. K. mirties. Ieškovės ir V. K. tarpusavio santykiai buvo šeimyniški, jie vedė bendrą ūkį, gerino gyvenimo sąlygas (remontavo būstą), rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu, bendrai taupė piniginės lėšas, už kurias įsigijo ginčo butą, buities daiktus. Atsakovas nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl įrodymų turinio. Atsakovas pateikia iš konteksto paimtas liudytojų paaiškinimų ištraukas ir daro nepagrįstas išvadas. Tai, kad ieškovė neturi konkrečių rašytinių susitarimų su sugyventiniu dėl bendro turto įsigijimo, piniginių lėšų taupymo ir kt., nereiškia, kad to nebuvo. Natūralu, kad rašytiniai susitarimai tarp sugyventinių nebuvo sudaromi. Ieškovė pateikė duomenis apie jos finansines galimybes, taip pat paaiškinimus, kodėl dalies duomenų apie pajamas negali pateikti, šiuos paaiškinimus patvirtino liudytojai. Pažymi, kad atsakovas teisme iš pradžių pripažino, jog ginčo butas yra sugyventinių bendras turtas, norėjo šį turtą neatlygintinai perleisti ieškovei.

7.4. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ginčo butą V. K. įsigijo spontaniškai ir asmeniškai. Ieškovė ir apklausti liudytojai paaiškino, kad sugyventiniai seniai ieškojo buto pirmame aukšte ir tam kartu taupė pinigines lėšas. J. V. K. būtų pirkęs butą už savo asmenines pinigines lėšas, 9 000 Eur jam nebūtų reikėję įnešti į banko sąskaitą. Tai rodo, kad sugyventiniai taupė grynuosius pinigus. Be to, jeigu 9 000 Eur būtų buvę V. K. asmeniniai pinigai, jis juos būtų laikęs savo banko sąskaitoje, o ne pas kitą asmenį.

7.5. Teismas įvertino aplinkybes, susijusias su ieškovės darbu, dėl jų pasisakė. Ieškovė (duomenys neskelbtini) dirba nuo 2006 m. Per mėnesį uždirbo kelis kartus daugiau nei tuo metu buvo minimalus mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje, todėl galėjo susitaupyti tam tikrą pinigų sumą. Ieškovė darbo metu (duomenys neskelbtini) nepatirdavo išlaidų, nes už viską būdavo apmokama.

7.6. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad teismas neturėjo ginti ieškovės teisių, nes ji nelegaliai dirbo užsienyje. Įsigijus ginčo butą, visi mokesčiai buvo sumokėti. Ieškovė nelegaliai dirbo, darbdaviui iškėlus tokią sąlygą. Sutiko dėl sunkios turtinės padėties. Ieškovės uždirbti pinigai ne iš nusikalstamos veikos.

7.7. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad nėra įrodymų, jog butą remontavo ir įvairius buities daiktus pirko iš ieškovės lėšų, uždirbtų Vokietijoje. Šią aplinkybę tiesiogiai patvirtinančių įrodymų nėra, tačiau tai netiesiogiai patvirtino ieškovės ir liudytojų paaiškinimai. Į bylą pateikė įsigytų daiktų garantinius pažymėjimus, kurie išduoti ieškovės vardu. Taigi, daiktus sugyventiniai įsigijo kartu. Už dalį statybinių medžiagų, darbininkų darbą buvo atsiskaitoma ir grynaisiais pinigais. Ieškovė pateikė buto remonto darbams reikalingų statybinių medžiagų užsakymus, statybinių medžiagų įsigijimo kvitus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl buto ir jame esančių namų apyvokos daiktų (šaldytuvo, kaitvietės, skalbimo mašinos, orkaitės ir antivibracinio kilimėlio skalbimo mašinai) pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, o ieškovės ieškinį atmesti.

10. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. K. ginčo butą įsigijo iš V. D. už 15 000 Eur 2019 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Minėta pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta Jurbarko rajono savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaro L. K.. V. K. (duomenys neskelbtini) mirė. 2019 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. RP-2996 patvirtina, kad po V. K. mirties jo turtą, taip pat ir ginčo butą, paveldėjo atsakovas. Išrašas iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės patvirtina, kad ginčo butas yra registruotas atsakovo vardu 2019 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. RP-2996 pagrindu. Duomenys iš VĮ Registrų centro patvirtina, kad V. K. gyvenamąją vietą nuo 2011 m. birželio 9 d. buvo deklaravęs adresu: (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu gyvenamąją vietą buvo deklaravusi ir ieškovė. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė į bylą mokėjimo kvitus, sertifikatus ir garantines knygeles, patvirtinančius namų apyvokos daiktų, t. y. šaldytuvo „Heider“, kaitlentės „Cata“, skalbimo mašinos „Hisense“, orkaitės „Gorenje“ įgijimą (toliau – ginčo namų apyvokos daiktai).

12. Pirmosios instancijos teismas iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, byloje esančių rašytinių įrodymų padarė išvadą, kad ieškovė su V. K. gyveno bendrai, kūrė bendrą ateitį, buvo susitarę dėl jungtinės veiklos, kurios pagrindu įgijo ginčo butą ir namų apyvokos daiktus (toliau – ir ginčo turtas), t. y. sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo turtą šalys įgijo lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančiu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis nesutinka. Apelianto nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina tik vieną aplinkybę, kad nesusituokę asmenys, t. y. ieškovė ir V. K., gyveno drauge. Tačiau atsakovas teigia, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė ir V. K. būtų sudarę susitarimą įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Be to, atsakovas teigia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių bendro turto sukūrimą asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačiu darbu. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka.

13. Turtiniai santykiai tarp dviejų asmenų, kurie nėra sudarę santuokos, tačiau bendrai gyvena, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, iki šios dienos vis dar nėra įstatymų leidėjo sureguliuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Tačiau, kaip ne kartą buvo pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, tai nereiškia, kad tokie santykiai nesusiklosto praktikoje ir kad jie nėra sprendžiami taikant kitus teisės institutus, pavyzdžiui, prievolių teisę, bendrą dalinę nuosavybę ir jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Nagrinėjamoje byloje būtent toks ginčas dėl dviejų asmenų, iš kurių šiuo metu vienas yra miręs, nesudariusių santuokos, jungtinės veiklos vykdymo ir dalinės nuosavybės teisės į jungtinės veiklos metu sukurtą turtą pripažinimo ir kilo.

14. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

15. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad aiškinimas, jog visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma – nuosavybės teisę. Todėl sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos bendrą gyvenimą su V. K. ir bendro ūkio kūrimą. Tai, kad ieškovė su V. K. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį daugiau nei 30 m., patvirtina tiek ieškovės paaiškinimai, tiek K. T., B. T., V. P., D. B., M. B., S. K., N. A., B. J. ir V. J., kurie buvo apklausti teismo posėdžių metu kaip liudytojai, parodymai, pažymos apie ieškovės ir V. K. deklaruotą gyvenamąją vietą tuo pačiu adresu. Teisėjų kolegija neanalizuoja išsamiai kiekvieno iš minėtų įrodymų. Pažymi tik tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, atsižvelgęs į suformuotą teismų praktiką, padarė pagrįstą išvadą apie bendro ieškovės ir V. K. gyvenimo, t. y. kaip šeimos, buvimą. Be to, apeliantas šios aplinkybės, kaip minėta nutarties 12 punkte, t. y. kad ieškovė ir V. K. gyveno bendrai daugiau nei 30 m., apeliaciniame skunde ir neginčijo.

17. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog asmenų susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, gali būti įrodinėjamas visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, ieškovė nagrinėjamu atveju pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tarp jos ir V. K. buvo sudarytas susitarimas ginčo turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė ir V. K. gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį bendrabutyje, vieno kambario ketvirtame aukšte esančiame bute (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad ieškovė su V. K. visuomet turėjo bendrą tikslą pagerinti savo gyvenimo sąlygas, t. y. išsikelti iš bendrabučio. Be to, abu, t. y. tiek ieškovė, tiek V. K., siekė įsigyti erdvesnį butą, kuris būtų ne ketvirtame, o žemesniame (pirmame arba antrame) aukšte. Šios aplinkybės nustatytos tiek iš pačios ieškovės paaiškinimų, tiek iš nutarties 16 punkte minėtų liudytojų parodymų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė su V. K. savo bendrą tikslą ir siekį įgyvendino 2018 m. rugsėjo 26 d. iš V. D. įsigydami ginčo butą V. K. vardu.

19. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad N. A., S. K., V. P. ir B. T. parodymai patvirtina, kad V. K. butą laikė savo asmenine nuosavybe.

20. Apeliantas, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad V. K. butą laikė savo asmenine nuosavybe, sau palankia kryptimi interpretuoja liudytojų N. A., S. K., V. P. ir B. T. teismo posėdžių metu duotus parodymus. Teisėjų kolegija, išklausiusi 2021 m. spalio 6 d., 2021 m. lapkričio 17 d. ir 2021 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžių garso įrašus, sprendžia, kad anksčiau minėtų liudytojų parodymai, priešingai ne teigia apeliantas, neabejotinai patvirtina, kad ieškovė su V. K. kartu gyveno kaip šeima, taip pat patvirtina ir tai, kad ieškovė su V. K. norėjo pasigerinti gyvenimo sąlygas, išsikelti iš bendrabučio, kuriame visuomet gyveno, kad ieškojo įsigyti butą, kuris būtų pirmame ar antrame aukšte. L. V. P., N. A. ir B. T. apie tai, kad ginčo butą ieškovė su V. K. įgijo kartu, sužinojo iš paties V. K., o liudytoja S. K. iš kitos kaimynės. Pažymėtina, kad atsakovo selektyviai atrinktos minėtų liudytojų teismo posėdžių metu pasakytos frazės ir (ar) sakiniai, kurie nurodyti apeliaciniame skunde, pavyzdžiui, tai, kad: 1) liudytoja N. A. parodė, kad bute viskam vadovavo V. K., o jai V. K. paklausus, už kiek įsigijo butą, pastarasis atsakė, kad čia mano asmeniškai; 2) liudytoja S. K. parodė, kad V. K. nusipirkęs puolė tvarkytis; 3) liudytojas V. P. parodė, kad, bendraujant su V. K., pastarasis jam sakė, kad „nusipirksiu, pasidarysiu ant senatvės“; 4) liudytoja B. T. parodė, kad V. K. pasakė, kad nusipirkau butą; nepatvirtina, kad V. K. butą laikė savo asmenine nuosavybe. Juolab kad, išklausius teismo posėdžių garso įrašus, nustatyta tai, kad, pavyzdžiui, liudytoja B. T. teismo posėdžio metu iš tikrųjų, kaip nurodo apeliantas apeliaciniame skunde, iš pradžių nurodė, kad V. K. jai pasakė „nusipirko butą“, tačiau iš karto po to liudytoja patikslino, jog V. K. jai pasakė – „nusipirkom butą“. Be to, iš liudytojos N. A. parodymų nustatyta, kad V. K. jai pasakytą frazę „mano asmeniškai“ ji suprato, kad V. K. jai nenorėjo sakyti, už kiek įsigijo butą, o ne tai, kad butą V. K. įsigijo asmeniškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš visų minėtų liudytojų parodymų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad tikslą pasigerinti gyvenimo sąlygas ir įsigyti butą siekė abu, t. y. tiek ieškovė, tiek V. K.. Be to, visi minėti liudytojai nurodė ir tai, kad ginčo butą įsigijo ieškovė su V. K. kartu.

21. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek iš pačios ieškovės, tiek iš liudytojų parodymų nustatyta ir tai, kad ieškovė su V. K., įsigiję butą, jį remontavo, be to, įsigijo ir ginčo namų apyvokos daiktus. Tai, kad ginčo butas buvo remontuojamas, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (2020 m. lapkričio 16 d. pirmosios instancijos teismui ieškovės pateiktos įvairios sąskaitos, pinigų priėmimo kvitai, mokėjimo kvitai ir kt.). Teisėjų kolegija, priešingai nei teigia apeliantas, sugretinusi ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus ir byloje esančius V. K. sąskaitos išrašus, negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad už visas statybines medžiagas mokėjo V. K. iš savo asmeninių lėšų. Be to, visiems žinoma aplinkybė, kad, pavyzdžiui, parduotuvėje, įsigyjant prekes, galima atsiskaityti ne tik mokėjimo kortele, bet ir grynaisiais pinigais. Be to, grynaisiais pinigais galima atsiskaityti ir už atliktus remonto darbus. Atsižvelgiant į tai, tikėtina ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais teiginiais, kad už dalį statybinių medžiagų ir darbininkų darbą buvo atsiskaitoma ir grynaisiais pinigais. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės 2020 m. lapkričio 16 d. pateikti rašytiniai įrodymai, kartu su byloje apklaustų liudytojų parodymais, yra pakankami patvirtinti aplinkybę, kad ieškovė su V. K. įsigiję butą, jo remonto darbais rūpinosi kartu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad ieškovė ir V. K. įsigijo ginčo butą, kurį įsirenginėjo, remontavo, tam, kad būtų galima jame gyventi kartu, patvirtina ir kitą reikšmingą aplinkybę, t. y. tai, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas įsigyti ginčo namų apyvokos daiktus bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tai, kad už ginčo namų apyvokos daiktus buvo apmokėta iš V. K. sąskaitos, nepatvirtina aplinkybės, kaip teigia atsakovas apeliaciniame skunde, kad V. K. šiuos daiktus įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas įsigyti ginčo namų apyvokos daiktus bendrosios dalinės nuosavybės teise patvirtina ir tai, kad būtent ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė ginčo namų apyvokos daiktų garantines korteles, garantinio aptarnavimo sertifikatus, išduotus 2019 m. sausio 30 d. (iki V. K. mirties). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, vien tokių dokumentų kaip namų apyvokos daiktų garantinės kortelės, garantinio aptarnavimo sertifikatai, kurie buvo išduoti iki V. K. mirties, buvimo pas ieškovę faktas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė dalyvavo šių daiktų įgijimo procese. Abejotina, kad ieškovė, neturėdama tikslo įgyti ginčo namų apyvokos daiktus bendrosios dalinės nuosavybės teise, būtų papildomai investavusi savo pinigines lėšas už garantinio laikotarpio remonto paslaugų pratęsimą.

22. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojo G. K. parodymus. Nustatyta, kad G. K. kaip liudytojos buvo apklaustas 2021 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija, išklausiusi 2021 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, jog jo metu G. K. parodė, kad V. K. šeimos neturėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad G. K. buvo vienintelis liudytojas iš visų apklaustų liudytojų, kuris nepatvirtino aplinkybės, kad ieškovė su V. K. gyveno bendrai kaip šeima. Be to, tik G. K., iš visų apklaustų liudytojų, nurodė ir tai, kad V. K. jam sakė, kad butą pirko už savo pinigus ir sau, kad remontus daro bute ir baldus perka už savo pinigus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėto liudytojo parodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto ieškovės ir V. K. bendro gyvenimo fakto. Juolab kad 9 kiti bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai iš esmės nurodė skirtingas aplinkybes, nei minėtas liudytojas. Taigi, vienintelio liudytojo parodymai negali paneigti ir nepaneigia 9 kitų bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymų. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir liudytojo G. K. parodymus, kad V. K. pinigus laikė pas jį namuose. Iš 2021 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad G. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog V. K. pas jį laikė pinigus, nes ieškovės sūnūs iš jo vogdavo. Bylos nagrinėjimo metu nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad ieškovės sūnūs vogdavo, kaip nurodė liudytojas G. K., iš V. K. pinigus. Be to, bylos nagrinėjimo metu nustatyta ir tai, kad V. K. savo vardu buvo atidaręs dvi sąskaitas Swedbank AB ir Luminor Bank AS bankuose. Taigi, tuo atveju, jeigu V. K. būtų bijojęs laikyti namuose pinigus, turėjo visas galimybes laikyti juos saugiai savo vardu atidarytose sąskaitose, kuriomis kiti asmenys neturėjo galimybės naudotis, o ne laikyti juos iš esmės svetimo asmens namuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju labiau tikėtina ieškovės paaiškinimais, kad 9 000 Eur, kurie buvo įnešti į V. K. asmeninę sąskaitą prieš ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą, buvo laikomi namuose kaip bendros ieškovės ir V. K. santaupos, kurios vėliau buvo panaudotos ginčo buto įsigijimui.

23. Teisėjų kolegija nesutinka ir su atsakovo argumentais, kad liudytojo V. D. parodymai paneigia ir (ar) gali paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl ginčo turto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad V. D., kuris buvo apklaustas kaip liudytojas 2021 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžio metu, nurodė, kad jis yra ginčo buto pardavėjas. Minėtas liudytojas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad V. K. pažinojo labai mažai. Tai, kad liudytojas Vytautas D. V. K. pažinojo mažai, tik patvirtina, kad ieškovės ir V. K. tarpusavyje sudaryti susitarimai ir siekis įsigyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise galėjo būti ir nežinomi. Tuo tarpu kitos V. D. teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, priešingai nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, t. y. kad jam avansą sumokėjo vienas V. K., kad pinigus į sąskaitą pervedė V. K., kad su V. K. nebuvo jokios moters, kai pirko butą, nepatvirtina, kad V. K. įsigijo butą asmeninės nuosavybės teise. Minėto liudytojo parodymai tik patvirtina tai, kad visus klausimus, susijusius su ginčo buto pirkimo–pardavimo sandoriu sudarymu, tvarkė vienas V. K.. Šios aplinkybės ieškovė bylos nagrinėjimo metu ir neneigė. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad V. K. visus klausimus, susijusius su buto pirkimo–pardavimo sandoriu sudarymu, tvarkė vienas, nes ji tuo metu dirbo Vokietijoje. Ieškovė iš Vokietijos grįžo tik 2018 m. spalio mėn., kai ginčo buto pirkimo–pardavimo sandoris jau buvo sudarytas. Be to, ieškovė nurodė ir tai, kad ji su V. K. ginčo buto įsigijimo klausimus derino telefonu, be to, buvo susitarusi, kad butas būtų registruotas tik V. K. vardu. Šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos.

24. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino to, kad visi ieškovės liudytojai yra arba jos giminaičiai arba artimi draugai, kurie suprantama savo liudijimais norėjo padėti ieškovei. Su šiais argumentais teisėjų kolegija taip pat nesutinka. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu buvo apklausti ne tik ieškovės artimi giminaičiai ir draugai, bet ir buvusi ieškovės bendradarbė, kaimynės, kai kurios iš jų bendravo daugiau su V. K., nei su ieškove, be to, ir V. K. draugas, kuris su ieškove mažai bendravo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovo prašymu apklaustas liudytojas G. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad yra geras atsakovo draugas. Taigi, pats atsakovas siekė paneigti ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes iš esmės vienintelio liudytojo parodymais, kuris, kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu, yra geras jo draugas.

25. Kita vertus, pažymėtina tai, jog kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi, net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, teismo turi būti įvertintos ir į jas atsižvelgta sprendžiant dėl tokio asmens duotų parodymų įrodomosios galios; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą procesinį sprendimą, taip pat aplinkybes, nurodytas sprendimo 24 punkte, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas vadovavosi išimtinai liudytojų, kurie yra suinteresuoti asmenys (ieškovės giminaičiai, artimi draugai), parodymais. Teisėjų kolegija, be kita ko, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino visų įrodymų, taip pat ir šalių paaiškinimų bei byloje esančių rašytinių įrodymų, kontekste. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad liudytojai davė melagingus parodymus. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės paaiškinimai atitiko nustatytas faktines aplinkybes, taip pat jos prašomų apklausti ir bylos nagrinėjimo metu apklaustų 9 liudytojų parodymus, taip pat pateiktus rašytinius įrodymus. Dėl to vien kai kurių liudytojų ir ieškovės artimų santykių faktas, nenustačius, kad jų parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ar jie skirtingai interpretuoja byloje nustatytas aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jie yra melagingi ir jais negali būti remiamasi priimant procesinį sprendimą.

30. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, jo nuomone, neturėjo pagrindo visiškai tenkinti ieškovės ieškinį, nes byloje nėra įrodymų, kad ieškovė prie buto įsigijimo prisidėjo sumokėdama ½ dalį jo kainos, t. y. 7 500 Eur. Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad jo brolis V. K. 2018 m. rugsėjo 25 d. įnešė į savo sąskaitą 9 000 Eur, patvirtina, kad ieškovės dalis bendrai sutaupytuose piniguose galėtų būti tik 4 500 Eur. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta atsakovo apeliaciniame skunde, sprendžia, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovei priklauso ½ dalis ginčo turto.

31. CK 6.970 straipsnio 2 dalis numato, jog preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokia dalimi ieškovė ir V. K. prisidėjo prie bendro turto sukūrimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta tik tai, kad šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, turėjo tikslą įsigyti butą, tam tikslui įgyvendinti taupė pinigus, kuriuos tikėtina, kaip teigia ieškovė, laikė namuose. Be to, nustatyta ir tai, kad ieškovė ir V. K. ne tik bendrai įsigijo butą, bet ir vėliau jį remontavo, įsigijo ginčo namų apyvokos daiktus. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių prezumpciją, įtvirtintą CK 6.970 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas tik savo deklaratyviais teiginiais įrodinėjo, kad ieškovė apskritai nėra prisidėjusi prie buto, o jeigu ir prisidėjo, tai galėjo prisidėti 4 500 Eur suma (9000 Eur (V. K. įnešta į banko sąskaitą pinigų suma)/ 2). Akivaizdu, kad atsakovas tokiu būdu tik siekia paneigti ieškovės nuosavybės teisę į ginčo turto dalį. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovė ir (ar) V. K. prie ginčo turto įsigijimo būtų prisidėję ženkliai didesne dalimi. Byloje esančių įrodymų visuma, kaip minėta anksčiau, patvirtina, jog ieškovė ir V. K., gyvendami kartu, siekė sukurti bendrą turtą, jį ir įgijo, tačiau nevedė tikslaus kiekvieno įnašų į ginčo turtą apskaitos, dėl ko šiuo metu ir nėra įmanoma nustatyti kiekvieno iš jų indėlio į ginčo turtą. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įstatyme numatyta lygių dalių prezumpcija ir pagrįstai nusprendė, kad tiek ieškovei, tiek V. K. nuosavybės teise priklauso po ½ dalį ginčo turto (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 4.73 straipsnio 3 dalis).

32. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad tiek ieškovė, tiek V. K., gyvendami kartu, dirbo, gaudavo darbo užmokestį. Taigi, tiek ieškovė, tiek V. K. turėjo galimybes susitaupyti pinigų tam, kad galėtų įsigyti ginčo turtą. Iš ieškovės paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta ir tai, kad ieškovė ne vienerius metu dirbo Vokietijoje. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad dirbo Vokietijoje ir gavo darbo užmokestį. Ieškovė nurodė, kad Vokietijoje dirbo nelegaliai, todėl jos darbas ir gautos pajamos niekur nėra apskaitytos. Šias aplinkybes, t. y. tai, kad ieškovė dirbo Vokietijoje ir gavo darbo užmokestį, patvirtino iš esmės visi liudytojai, išskyrus V. D. ir G. K.. Pažymėtina ir tai, kad D. B., kuri buvo apklausta kaip liudytoja 2021 m. lapkričio 17 d. teismo posėdžio metu, nurodė, kad nuo 2014 m. iki 2015 m. dirbo kartu su ieškove Vokietijoje. Pažymėjo, kad ieškovė tuo metu per savaitę uždirbdavo apie 375 Eur. Be to, pažymėjo ir tai, kad jos, dirbdamos Vokietijoje, jokių išlaidų neturėjo, nes, kaip nurodė, už viską būdavo apmokėta.

33. Nesutiktina ir su atsakovo argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad ieškovės darbo užmokestis Vokietijoje nebuvo toks, kad ji galėjo susitaupyti tam tikrą pinigų sumą, kuria prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo. Atsakovo skaičiavimais, ieškovės darbo užmokestis, dirbant 8 savaites, o 8 savaites būnant Lietuvoje, per mėnesį sudaro tik apie 600 Eur. Taigi, atsakovo nuomone, mažai tikėtina, jog ieškovė, gaudama tokio dydžio darbo užmokestį, galėjo susitaupyti pinigų. Vertinant ieškovės gaunamo užmokesčio dydį, pažymėtina, kad ieškovė Vokietijoje dirbo nuo 2006 m. Tuo metu Lietuvoje minimalus mėnesinis atlyginimas buvo apie 173,80 Eur, kuris kasmet, tačiau nežymiai, didėdavo. Ieškovė teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad Lietuvoje minimalus mėnesinis atlyginimas 600 Eur (neatskaičius mokesčių) pasiekė tik 2020 m. https://www.finansistas.net/minimalus-atlyginimas.html. Darytina išvada, kad ieškovė, ne vienerius metus dirbdama Vokietijoje ir uždirbdama kas mėnesį kelis kartus daugiau nei tuo metu Lietuvoje buvęs minimalus mėnesinis atlyginimas, be to, nepatirdama jokių pragyvenimo išlaidų Vokietijoje, turėjo galimybes sutaupyti tam tikrą pinigų sumą, kurią vėliau panaudojo ginčo turtui įsigyti.

30. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto argumentais, kad aplinkybės, jog: 1) ieškovė nepripažino, jog jos vardu įgytas butas Jurbarke, Kauno g. 36-56A, taip pat yra bendroji dalinė jos ir V. K. nuosavybė; 2) ieškovė neginčijo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies, kuria atsakovas paveldėjo automobilį „Opel Omega“, valst. Nr. DDC078, kuris buvo registruotas V. K. vardu; gali paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad ginčo turtas buvo įgytas bendrai.

31. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis).

32. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, be kita ko, prašydama ginčo butą ir jame esančius namų apyvokos daiktus pripažinti bendrąja daline nuosavybe. Ieškovė ieškinyje nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindė savo materialųjį teisinį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas ieškiniu apibrėžtų ribų. Byloje ieškovė nereiškė reikalavimo dėl automobilio „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo daline nuosavybe. Kaip ir atsakovas nepareiškė priešieškinio dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažino daline ieškovės ir V. K. nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo vertinti minėto turto įgijimo aplinkybes ir (ar) daryti tam tikras išvadas dėl nurodyto turto įgijimo. Priešingu atveju, būtų pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

30. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas surašytas nesilaikant CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatų reikalavimų. Teisėjų kolegija su šiais argumentais iš dalies sutinka. CPK 270 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas yra pakankamai aiškiai motyvuotas. Jame yra nurodytos nustatytos bylos aplinkybės, atliktas įrodymų vertinimas, įstatymai, teisės aktai, teismų praktika, kuria pirmosios instancijos teismas vadovavosi. Kita vertus, pažymėtina, kad atsakovas teisingai nurodo apeliaciniame skunde, kad ginčijame sprendime pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė kai kuriuos įrodymus, pavyzdžiui, liudytojo V. D. ir G. K. parodymus, kodėl nesivadovavo byloje esančiais V. K. išrašais iš sąskaitų. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą ištaisė, nurodydama argumentus, kodėl nėra pagrindo vadovautis minėtas įrodymais, ir kodėl, priešingai nei teigia apeliantas, minėti įrodymai nesudaro pagrindo padaryti priešingas išvadas, nei tas, kurios buvo padarytos pirmosios instancijos teismo (žr. nutarties 21–23 punktus). Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išdėstytomis, jam nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, ar nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

31. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl proceso baigties ir bylinėjimosi išlaidų

32. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialiosios ar proceso teisės normų, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau teisėjų kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nurodė, jog panaikina paveldėjimo teisės pagal įstatymo liudijimą dalį dėl ½ dalies ginčo buto ir dėl ½ dalies ginčo namų apyvokos daiktų. Teisėjų kolegija iš byloje esančio paveldėjimo teisės liudijimo nustatė, kad jame į paveldimo turto sąrašą ginčo namų apyvokos daiktai nėra įtraukti. Nepaisant to, tarp šalių bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo nei dėl to, kad ginčo namų apyvokos daiktai buvo įgyti, nei dėl to, kad jie šiuo metu yra ginčo bute. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies antrą pastraipą, nurodant: „Panaikinti 2019-06-14 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. RP-2996, išduoto V. K., dalį dėl ½ dalies buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pašalinant iš minėtos pastraipos „ir dėl ½ dalies šiame bute esančių namų apyvokos daiktų (šaldytuvo, kaitvietės, skalbimo mašinos, orkaitės ir antivibracinio kilimėlio skalbimo mašinai)“.

33. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad patyrė 600 Eur turėjo išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistinos jos turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. sausio 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, jo rezoliucinės dalies antrą pastraipą patikslinti, nurodant „Panaikinti 2019-06-14 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. RP-2996, išduoto V. K., dalį dėl ½ dalies buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)“.

Priteisti ieškovei B. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.