Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių taisyklėmis, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirtos švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė M. S. paskirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2021 m. gegužės 19 d.

Į bausmės laiką įskaityta viena para laikinojo sulaikymo nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. gegužės 2 d. ir atlikta bausmė pagal Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendį.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikintos nuo nuosprendžio paskelbimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. S. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą: M. S. 2020 m. sausio 6 d., apie 20 val., turėdamas tikslą pagrobti jam svetimą turtą – nukentėjusiajai A. M. M. priklausantį 500 Eur vertės traktorių (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį sodybos ūkiniame pastate, adresu (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), –, jis atidarė buvusias neužrakintas sodybos ūkinio pastato duris, ir parodęs traktoriaus pirkėjui, kaip užvesti traktorių (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sujungiant užvedimo laidus, esančius traktoriaus kabinoje, jį pagrobė. Tokiais veiksmais M. S. pagrobė nukentėjusiajai A. M. M. priklausantį traktorių (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir padarė nukentėjusiajai A. M. M. 500 Eur turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliami įrodymų vertinimo, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir nuteistojo kaltės klausimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikos kvalifikavimo, nei dėl M. S. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, plačiau nepasisako. Apeliaciniame skunde yra aiškiai išdėstyta, jog prašoma paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne, t. y. nesusijusia su realiu laisvės atėmimu arba bausmės vykdymą atidėti. Taigi teisėjų kolegija nutartyje nagrinėja būtent šį esminį apeliacinio skundo klausimą, taip pat aptaria skundo argumentus dėl galimybės nutraukti baudžiamąjį procesą, nes, apelianto nuomone, jo veiksmai nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad už juos būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn.

7.2. Kiekvienu atveju turi būti įvertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas veiką pripažinti nusikalstama. Papildomai pažymėtina, jog kiekvieną kartą, kai reikia nuspręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis. Baudžiamojo proceso paskirtis yra išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios teisės normos yra paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidžiami. Negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011). Baudžiamasis procesas yra išimtinio pobūdžio priemonė, taikoma, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, todėl turi būti pradedamas tik esant rimtam pagrindui bei nusikalstamos veikos sudėčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-677/2012). Vis dėlto nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog aptartos nuostatos nėra aktualios ir negali būti taikomos, kadangi nekyla baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimas.

7.3. Skirtingai, negu tvirtinama apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje yra 2020 m. sausio 7 d. protokolas-pareiškimas (t. 1, b. l. 1), kuriuo nukentėjusioji A. M. M. nurodė, jog nežino, kas pavogė 1 500 Eur vertės traktorių, ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą. Sutiktina, kad pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, toks A. M. M. pareiškimas yra, todėl ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir tęsiamas visiškai pagrįstai, t. y. jis neturėjo būti nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Savaime suprantama, kad nukentėjusioji negalėjo pareiškime išdėstyti konkretaus prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą būtent M. S., kadangi pareiškimo padavimo metu ji nežinojo už traktoriaus vagystę atsakingo asmens. Kitas aspektas, kurį svarbu aptarti, jog vėliau nukentėjusioji A. M. M., sužinojusi, kad traktorių pavogė jos anūkas M. S., prašė jam ikiteisminį tyrimą nutraukti ir įtariamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas negalėjo būti nutrauktas tuo pagrindu, kad pasikeitė nukentėjusiosios situacijos vertinimas, o ne padaryto nusikaltimo aplinkybės, nes pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo jau buvo pateiktas. Vien tai, kad po laiko nukentėjusioji siekė išvengti anūkui gresiančio baudžiamojo persekiojimo, nepaneigia fakto, jog nusikalstama veika buvo padaryta, o artimi ryšiai tarp nukentėjusiojo ir kaltininko savaime nusikaltimo pavojingumo laipsnio nemažina. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal BK 38 straipsnį kaltininkas gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai susitaiko su nukentėjusiuoju, tačiau nagrinėjamu atveju minimas institutas negali būti taikomas, kadangi nesama visų BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinų sąlygų.

7.4. Savaime suprantama, jog šiuo metu, siekdama pagerinti anūko teisinę padėtį ar padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, nukentėjusioji A. M. M. teikia prašymus dėl baudžiamojo proceso nutraukimo, t. y. nurodo, kad su kaltininku susitaikė, jokių pretenzijų jam neturi, civilinio ieškinio nereiškia (t. 2, b. l. 52). Tačiau pasikeitęs asmeninis nukentėjusiojo situacijos vertinimas savaime nepakeičia teisinio nuteistojo M. S. atliktų veiksmų vertinimo. Vien ta aplinkybė, jog A. M. M. turtą pavogė jos anūkas, nereiškia, kad šis turtas M. S. nebuvo svetimas, t. y. artimi nukentėjusiojo ir nuteistojo (giminystės) ryšiai savaime nesukuria asmenims (nuosavybės) teisių į vienas kito turtą, tam reikalingos atitinkamos įstatyme numatytos sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, jog aplinkybę, kad traktorius M. S. buvo svetimas, patvirtina nukentėjusiosios A. M. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuomet ji pažymėjo, jog niekam iš savo artimųjų giminaičių ar šeimos narių nėra pažadėjusi ar sakiusi, kad jos paveldėtu traktoriumi (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 136), jie gali dabar ar ateityje naudotis, jį parduoti ar pan., t. y. minimo traktoriaus nei raštu, nei žodžiu nebuvo pažadėjusi. Taip pat ir savo anūkui M. S. A. M. M. niekada nebuvo leidusi traktoriumi naudotis kaip savu, nebuvo leidusi jo parduoti. M. S. nukentėjusiosios niekada neklausė ir neprašė leidimo parduoti minimą traktorių (t. 1, b. l. 31–33). Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nusikalstamų veiksmų atlikimo metu M. S. vagystės objektas – traktorius (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), – buvo svetimas. Vien tai, kad nukentėjusioji A. M. M. testamentu planavo minimą traktorių palikti nuteistojo M. S. mamai, nesukuria teisės nei galimai būsimai paveldėtojai, nei tuo labiau jos sūnui su dar nepaveldėtu turtu elgtis kaip su savu. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas reglamentavimas, kuris numato, jog palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, – diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Taigi testamento surašymas iki jame aprašyto turto paveldėjimo būsimiems įpėdiniams nesukuria nuosavybės teisės, tuo labiau, kad testamentą surašantis asmuo savo valią iki mirties dar gali pakeisti.

7.5. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Kita vertus, vien ta aplinkybė, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos, nepareiškia civilinio ieškinio, savaime nešalina kaltininko atsakomybės ir neleidžia jo veiksmų vertinti kaip nenusikalstamų ar mažiau pavojingų. Civilinio ieškinio pareiškimas yra patyrusio žalą asmens apsisprendimo teisė, tuo tarpu nusikalstamų veiksmų teisingas kvalifikavimas ir asmens traukimas baudžiamojon atsakomybėn yra teisėsaugos institucijų pareiga. Papildomai pažymėtina, jog vien tai, kad dėl sėkmingai atlikto tyrimo ir jį atlikusių pareigūnų kvalifikacijos bei kompetencijos nukentėjusiajai buvo grąžintas nusikaltimo dalykas, savaime nesudaro pagrindo nusikalstamos veikos vertinti kaip mažareikšmės, o kaltininko veiksmų kaip nepavojingų, nes tokiu atveju turtinės žalos nukentėjusysis nepatiria dėl sėkmingos tyrimo eigos, o ne dėl kaltininko savanoriško atsisakymo nuo nusikaltimo. Nors dabar nurodoma, kad nukentėjusioji A. M. M. itin menkai vertina savo turtą – traktorių (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. apeliaciniame skunde nurodoma, jog traktorius labai senas, nudėvėtas, apgadintas, be langų, be dalies žibintų, suskilusiomis padangomis, jo neina įprastai užvesti, surūdijęs, nėra draustas ir be galiojančios techninės apžiūros, tačiau šios aplinkybės turi reikšmės, sprendžiant žalos dydžio nustatymo ir jos atlyginimo klausimą, bet ne kaltininko veiksmų kvalifikavimo ir bausmės jam paskyrimo klausimą. Tuo labiau, kad 2021 m. sausio 7 d. protokole-pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo yra nurodyta, jog nukentėjusioji A. M. M. savo traktorių įvertino 1 500 Eur, t. y. nelaikė jo nevertingu ir / ar nevertino jo kaip metalo laužo (t. 1, b. l. 1).

7.6. Pastebėtina, jog, skirtingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju pažeistos vertybės negalėjo būti, vadovaujantis ultima ratio principu, ginamos civilinio proceso tvarka, kadangi, norint reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka dėl žalos atlyginimo, visų pirma, turi būti žinomas žalą sukėlęs subjektas ir tikslūs jo duomenys, tuo tarpu, pateikdama protokolą-pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nukentėjusioji A. M. M. nežinojo, dėl kokio asmens veiksmų ji patyrė žalą, t. y. nežinojo, kas pavogė jai nuosavybės teise priklausantį traktorių. Visos aptartos aplinkybės aiškiai ir nedviprasmiškai rodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikė traktorių (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), M. S. atžvilgiu svetimu turtu, todėl teisingai ir pagrįstai išsprendė jo kaltės klausimą bei kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Taigi nagrinėjamu atveju nesama jokio pagrindo ir sąlygų nutraukti baudžiamąjį procesą ar netraukti M. S. baudžiamojon atsakomybėn.

8.1. Nors nuteistasis M. S. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

8.2. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino M. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Atkreiptinas dėmesys, jog nors apeliaciniame skunde nuteistasis M. S. tvirtina, kad prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai teisingai pažymėjo, jog iš baudžiamosios bylos duomenų ir M. S. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad nuteistasis kaltę pripažįsta tik formaliai, ją pripažino tik po jo kaltę patvirtinančių įrodymų surinkimo ikiteisminio tyrimo metu ir niekaip nepadėjo nusikaltimo išaiškinti. Teisiamojo posėdžio metu stengėsi visais būdais savo kaltę sumenkinti ir ją perkelti L. B., neva tai L. B. įbaugintas jis močiutės traktorių pardavė, pinigų už parduotą traktorių negavo. Tokių nuteistojo parodymų jokie bylos duomenys nepatvirtina. L. B. be M. S. suteiktų duomenų ir pastangų parduoti traktorių apie traktorių būtų nieko nežinojęs, nes jis nukentėjusiosios nepažinojo ir pas ją nebuvo lankęsis. Kaip parodė liudytojas A. G., jis derėjosi su M. S. dėl galutinės kainos už traktorių, avansą ir galutinį atsiskaitymą už traktorių sumokėjo nuteistajam, jis parodė traktoriaus buvimo vietą ir užvedimo būdą, liudytojas ir iš paties nuteistojo, ir iš L. B. veiksmų suprato, kad traktorius yra M. S., o apie L. B. grasinimus ar kažkokį kitą poveikį nuteistajam byloje jokių duomenų nėra. Aptartos aplinkybės rodo, jog apeliacine tvarka nagrinėjanti bylą teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo daryti išvadą, kad M. S. nuoširdžiai galisi dėl padarytos nusikalstamos veikos arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

8.3. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.). BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška.

8.4. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nenustatė M. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Akivaizdu, jog apeliaciniame skunde pakeistą poziciją, lyginant su parodymais pirmosios instancijos teisme, M. S. dėsto, siekdamas pagerinti savo padėtį ir išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, o jo visišką prisipažinimą nulėmė surinkti įrodymai, bet ne siekis padėti teisėsaugos institucijoms išsiaiškinti nusikalstamą veiką ar kritiškas savo neteisėto elgesio vertinimas. Pastebėtina ir tai, kad, nors apeliaciniame skunde M. S. tvirtina, jog visiškai pripažįsta savo kaltę, tačiau vis tiek dar kelia klausimą dėl proceso nutraukimo, o tai rodo, kad nuteistojo prisipažinimas ir gailėjimasis yra formalūs. Pažymėtina, jog atsiliepime į apeliacinį skundą yra teisingai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatliko BPK 273 straipsnyje numatyto sutrumpinto įrodymų tyrimo ir nevertino M. S. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų kaip kaltės pripažinimo, nes, duodamas parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes, M. S. bandė klaidinti teismą, menkino savo rolę nusikaltimo padaryme, nusikaltimo padarymu kaltino kitą asmenį, neigė gavęs turtinės naudos ir pan. Be to, nuteistasis ir apeliaciniame skunde sumenkina savo rolę nusikaltimo padaryme, t. y. nurodo, kad jis tik padėjo užvesti traktorių, tačiau, pirmosios instancijos teisme ištyrus įrodymus, jau buvo nustatyta, kad būtent nuteistojo prašymu buvo patalpintas skelbimas internetinėje erdvėje dėl traktoriaus pardavimo, nuteistasis nuo pat pradžių bendravo su traktoriumi susidomėjusiais pirkėjais, nuteistajam buvo perduotas tiek avansas už traktorių, tiek galutinis atsiskaitymas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo nepripažinta M. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir pagrįstai netaikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas, kadangi buvo kilęs ginčas tiek dėl M. S. kaltės ir traukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrįstumo, tiek dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių.

8.5. Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde kelia bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo klausimą, tačiau pastebėtina, jog, prašydamas atidėti paskirto laisvės atėmimo vykdymą, nuteistasis nenurodo jokių išskirtinių argumentų, kodėl teismas turėtų būtent nagrinėjamu atveju taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar bausmės vykdymo atidėjimo jam taikymas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018).

8.6. BK 75 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Skirdamas bausmę M. S., pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog M. S. yra ne kartą teistas (t. 1, b. l. 183–188), jo nuo nusikalstamų veikų darymo nesulaikė net ir už ankstesnius nusikaltimus paskirtos bausmės, susijusios su laisvės suvaržymu. Pažymėtina, kad M. S. naują nesunkų nusikaltimą padarė tik atlikęs Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. balandžio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę. Ši aplinkybė rodo, jog M. S. yra recidyvistas, nes, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį anksčiau padarytą nusikaltimą, vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą (BK 27 straipsnio 1 dalis), o tai laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Vis dėlto, kadangi apeliacinis skundas nėra paduotas nuteistojo M. S. padėtį sunkinančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už skundo nagrinėjimo ribų, negali savarankiškai konstatuoti šios aplinkybės ir tokiu būdu pasunkinti nuteistojo padėtį, nes tai galimai sąlygotų griežtesnės bausmės paskyrimą. Pažymėtina, jog po nagrinėjamu atveju aptariamos nusikalstamos veikos padarymo M. S. buvo nuteistas Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, o tai rodo, kad nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro ir tokiu savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymuose numatytų draudimų ir įpareigojimų. Atkreiptinas dėmesys, jog M. S. nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo ir galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b. l. 176–182). Priešingai nei nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad pagrobtas nedidelės vertės turtas, traktorius nukentėjusiajai grąžintas, nukentėjusioji nuteistajam atleido, taip pat į tai, kad nuteistasis, būdamas laisvėje, vienas rūpinosi ir prižiūrėjo savo (duomenys neskelbtini) vaikus. Vis dėlto, kaip nurodė pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu, jau baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jo tėvų valdžia buvo apribota ir jis jau neaugino savo vaikų, o tai atskleidžia, kad nesama aplinkybių, kurios galėtų asmenį paskatinti ateityje nebenusikalsti. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis nevykdė ankstesniais teismo baudžiamaisiais įsakymais paskirtų laisvės apribojimo bausmių, dėl to jas teko keisti į arešto bausmę, nevykdė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų pagal Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, pagal kurį jis nuteistas už nusikaltimo padarymą, kurį padarė tuo metu, kai jam jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl traktoriaus vagystės. Taigi visos aptartos aplinkybės iš tiesų neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę, rodo aiškų jo nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, taip pat aptartos aplinkybės leidžia pripažinti, kad M. S. pataisos procesas nebūtų itin efektyvus ir kad jis turi įdėti pakankamai daug pastangų tam, jog pakeistų savo mąstymą, elgesį ir gyvenimo stilių.

8.7. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018). Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. S., neatsižvelgė į keletą reikšmingų aplinkybių. Visų pirma, nebuvo įvertinta, kad M. S. traktorių įsigijusiam asmeniui negalėjo atlyginti padarytos žalos, nes būtent pastarasis nenorėjo turėti su M. S. jokio ryšio. Vis tik pirmosios instancijos teismas siekė pažymėti, kad nuteistasis nedėjo jokių asmeninių pastangų, jog žala būtų atlyginta, net ir apeliaciniame skunde M. S. siekia atsakomybę perkelti sąžiningam traktoriaus įgijėjui, neva pastarasis pats prisiėmė riziką, nesudarydamas rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties. Dėl nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad jis pradėjo gydytis priklausomybę nuo alkoholio, būtina atkreipti dėmesį, jog abejotina, ar jis tai darė savanoriškai, nes Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu M. S. buvo įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu gydytis priklausomybės ligas ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Taigi vien ta aplinkybė, kad M. S. susirado darbą (t. 2, b. l. 171–174), nesant kitų jo asmenybę teigiamai charakterizuojančių aplinkybių, neleidžia jo situacijos vertinti kaip išskirtinės ir nesudaro pagrindo tvirtinti, kad asmuo gali taisytis neizoliuotas nuo visuomenės.

8.8. Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajam M. S. skirtiną bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes. Taigi nagrinėjamoje byloje visos apelianto skunde nurodytos, bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos ir, remdamasis jų visuma bei vadovaudamasis BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. S. parinko ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurios būtų neįvertintos pirmosios instancijos teisme, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių byloje taip pat nenustatė. Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. S. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir motyvuotai nuteistajam parinko bausmės dydį. Pripažinti paskirtą bausmę aiškiai per giežta nėra teisinio pagrindo.

8.9. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma svarstyti galimybę nuteistajam M. S. paskirti arešto bausmę ir jos vykdymą atidėti. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.) asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Kaip matyti iš šios teisės normos turinio, paskirta arešto bausmė gali būti atidedama tik tuo atveju, kai asmuo tokios rūšies bausme nuteisiamas pirmą kartą, t. y. asmuo turi atitikti vieną iš dviejų galimų sąlygų – nebūti anksčiau teistas arba jam ankstesniu nuosprendžiu / nutartimi / baudžiamuoju įsakymu buvo paskirta kitokios rūšies, ne arešto, bausmė. Nagrinėjamu atveju M. S. minėtų sąlygų neatitinka. Sutiktina, kad nėra draudžiama taikyti bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokios įstatymo nuostatos. Vis dėlto, būtina atsižvelgti į tai, kad Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. balandžio 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu M. S. paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista 90 parų arešto bausme, taip pat Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. balandžio 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu M. S. paskirta ir neatlikta laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista į 59 paras arešto, o galiausiai Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu M. S. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 40 parų arešto bausmė. Įvertinus aptartas aplinkybes, akivaizdu, jog nesama būtinų sąlygų ir pagrindo nuteistajam M. S. skirti arešto bausmę jos vykdymą atidedant.

8.10. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad anksčiau skirtos bausmės neįtakojo M. S. elgesio teigiama linkme, todėl nesama pagrindo vertinti, kad teismo rodomas pasitikėjimas, t. y. laisvės atėmimo bausmės švelninimas ir / ar bausmės vykdymo atidėjimo taikymas galėtų padėti nuteistajam pakeisti jau susiformavusias įstatymo reikalavimams priešingas nuostatas ir prisidėti prie M. S. nusikalstamo elgesio užkardymo. Greičiau atvirkščiai, manytina, kad, sušvelninus paskirtą bausmę ir / ar pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, nuteistasis M. S. nepajaus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir griežtumo, tai neskatins jo laikytis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų ir paisyti nustatytų draudimų, taip pat suformuos požiūrį, jog ateityje, darant nusikalstamas veikas, jis ir toliau gali likti nenubaustas arba jam pakartotinai galbūt bus sušvelninta baudžiamoji atsakomybė. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad sunku yra tikėtis, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti, neizoliavus M. S. nuo visuomenės. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad M. S. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.