Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ajeras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ajeras“ ieškinį atsakovams K. G., K. M., D. Š. (ankstesnė pavardė – I.), A. K. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Steel Group“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

21.5. Nagrinėjamu atveju nėra prielaidų išvadai, jog trečiojo asmens akcininkai solidariai atsakingi už visas įmonės skolas. Ieškovė neįrodė įmonės akcininkų civilinės atsakomybės sąlygų. Tokio pobūdžio bylose būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto procesą pažeidimo priežastinį ryšį. Tokio priežastinio ryšio ieškovė iš esmės neįrodinėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

24. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, pateiktų įrodymų ryšį su esminiais apeliacinio skundo argumentais, apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pateiktuose dokumentuose esantys duomenys šalims yra žinomi ir pirmosios instancijos teisme buvo vertinami. Apeliacinės instancijos teisme atliekamas formalus šių įrodymų priėmimas (kai jų turinys šalims yra žinomas, tačiau įrodymai reikiama forma nebuvo prijungti prie bylos) šalių procesinių teisių nepažeidžia ir neturi įtakos civilinio proceso principams. Byloje apeliantės pateikti įrodymai kartu su apeliaciniu skundu buvo išsiųsti atsakovams ir trečiajam asmeniui, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

25. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė UAB „Ajeras“ ir trečiasis asmuo UAB „Baltic Steel Group“ 2014 m. birželio 30 d. sudarė sutartį dėl juodojo metalo pirkimo - pardavimo. Sudarytos sutarties pagrindu apeliantė įsipareigojo trečiajam asmeniui parduoti juodąjį metalą ir juodojo metalo gaminius, o trečiasis asmuo įsipareigojo už prekes sumokėti pagal pardavėjo pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Trečiojo asmens prievolėms pagal sutartį užtikrinti tą pačią dieną buvo sudaryta laidavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Lakaja“ įsipareigojo įvykdyti trečiojo asmens prievoles ieškovei, jeigu trečiasis asmuo jų neįvykdys. Pagal pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė trečiajam asmeniui pardavė prekių už bendrą 766 052,92 Lt (221 864,26 Eur) sumą bei išrašė 20 PVM sąskaitų faktūrų. Pateiktų PVM sąskaitų faktūrų trečiasis asmuo neapmokėjo. Trečiasis asmuo, negalėdamas sutartyje nustatyta tvarka atsiskaityti su ieškove už šios pateiktas prekes, 2014 m. lapkričio 14 d. ieškovei perleido trečiojo asmens reikalavimo teisę į 280 000 Lt (81 093,61 Eur) UAB „Šilo statyba“ skolą, o 2014 m. lapkričio 19 d. perleido trečiojo asmens reikalavimo teisę į 486 000 Lt (140 755,32 Eur) UAB „Lakaja“ skolą. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartimi UAB „Baltic Steel Group“ iškelta bankroto byla. Teismas, išnagrinėjęs BUAB „Baltic Steel Group“ ieškinius, ieškovės ir trečiojo asmens sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis, kaip pažeidžiančias trečiojo asmens kreditorių teises, pripažino negaliojančiomis, sutartimis perleistas reikalavimo teises grąžindamas trečiajam asmeniui bei trečiojo asmens bankroto byloje patvirtindamas ieškovės 221 864,26 Eur finansinį reikalavimą.

Dėl kreditorės ieškinio bankrutavusios įmonės vadovams

27. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta norma, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (fiduciarinės pareigos). Tai reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo narys, taip pat jo vadovas, privalo atlyginti žalą, kurią padarė juridiniam asmeniui pažeisdamas įstatyme (pvz., CK 2.82 straipsnyje, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnyje), steigimo dokumentuose ar sutartyje nustatytas pareigas.

28. Kreditorius, manydamas, kad nemokios (bankrutuojančios ar bankrutavusios) įmonės vadovas pažeidė fiduciarines pareigas ir šiuo pažeidimu padarė įmonei žalą ir dėl to įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, o jos administratorius nereiškia vadovui ieškinio dėl žalos atlyginimo, turi teisę, vadovaudamasis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, pareikšti netiesioginį ieškinį. Tokiu būdu jis gina visų kreditorių teises. Bankrutuojančiai įmonei priteista žala ĮBĮ nustatyta tvarka paskirstoma teismo patvirtintiems kreditorių reikalavimams tenkinti. Tai užtikrina visų kreditorių lygiateisiškumą ir garantuoja ĮBĮ normose įtvirtintą jų teisių gynybą.

29. Kasacinio teismo praktikoje taipogi pripažįstama, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (pagal CK 6.263 straipsnį), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo. Kasacinis teismas išaiškino, kad kreditorius, kai jam padaryta žala, gali reikšti tiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vadovams ir (ar) dalyviams neribojamas bankroto proceso stadijos. Taigi kreditorių teisė pareikšti tiesioginį ieškinį ribojama ne bankroto proceso stadijos, o pasirinkto ieškinio pagrindo. Toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

30. Pirmiau nurodytoje byloje kasacinis teismas, be kita ko, akcentavo, kad neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais.

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nurodė neturįs pagrindo išvadai, jog atsakovai (trečiojo asmens vadovai) atliko neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, nukreiptus tiesiogiai prieš ieškovę. Teismo vertinimu, trečiojo asmens negalėjimas vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, be kita ko, ir ieškovės naudai, buvo sąlygotas objektyvių aplinkybių, kurių trečiasis asmuo negalėjo numatyti – trečiojo asmens skolininkų neatsiskaitymo su trečiuoju asmeniu. Teismas taip pat sprendė, kad trečiasis asmuo nevengė prievolės ieškovei vykdymo – negalėdamas atsiskaityti už pateiktas prekes, perleido ieškovei reikalavimo teises į savo skolininkus. Teismas nepagrįstais pripažino ieškovės argumentus, jog trečiojo asmens valdymo organai esą žinojo ir nuo ieškovės nuslėpė tikrąją įmonės finansinę padėtį (nemokumą). Teismas, įvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, nustatė juose trūkumus (netikslumus), tačiau sprendė, kad juos sąlygojo objektyvios aplinkybės. Teismas atkreipė dėmesį, jog trečiasis asmuo, nepaisant nustatytų formalių prielaidų įmonės nemokumo būsenai konstatuoti, ginčui aktualiu laikotarpiu sudarinėjo naujas sutartis ir vykdė didelės apimties darbus. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliuoja į įrodymų vertinimo proceso ydingumą, netinkamą įmonės valdymo organų civilinės atsakomybės taikymą reguliuojančių teisės normų taikymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

34. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui.

35. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog apeliantei ir trečiajam asmeniui sudarant pirkimo - pardavimo sutartį atsakovai K. G. (įmonės vadovas), ir K. M. (vienas iš įmonės akcininkų ir komercijos direktorius) atliko tyčinius ir sąmoningus veiksmus, tiesiogiai nukreiptus į apeliantės suklaidinimą.

36. Kaip minėta, apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, kad atsakovų neteisėti veiksmai jos atžvilgiu pasireiškė aiškiai neteisingo (įmonės faktinės padėties neatitinkančio) įmonės balanso parengimu. Apeliantė akcentuoja aplinkybę, jog jos apsisprendimą su trečiuoju asmeniu sudaryti sandorį dėl tęstinio didelės vertės medžiagų (prekių) tiekimo lėmė 2014 m. birželio 30 d. finansinės atskaitomybės duomenys, kurie, kaip paaiškėjo trečiojo asmens bankroto procese, buvo sąmoningai iškraipyti. Kolegija atkreipia dėmesį, jog į bylą buvo pateikti du atskiri trečiojo asmens finansinę padėtį 2014 m. birželio 30 d. atspindintys finansinės atskaitomybės dokumentų rinkiniai. Pirmasis – trečiojo asmens parengtas iki sudarant medžiagų (prekių) pirkimo - pardavimo sutartį, kuriame nurodyta, kad įmonė turėjo 3 730 982 Lt (1 080 567 Eur) vertės turto ir 3 036 136 Lt (879 325,76 Eur) įsipareigojimų (iš to skaičiaus ilgalaikių įsipareigojimų suma – 56 667 Lt (16 411,90 Eur). Antrasis – parengtas trečiojo asmens bankroto administratorės 2017 m. sausio 16 d. (šio šalių ginčo teisminio nagrinėjimo eigoje), kur nurodyta, kad įmonės turto vertė 2014 m. birželio 30 d. buvo 2 145 379 Lt (621 344,70 Eur), o įsipareigojimų suma - 3 075 259 Lt (980 656,56 Eur), ilgalaikių įsipareigojimų suma nenurodyta.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės pagrįstai akcentuoja pakankamai ryškią nurodytų balanso duomenų neatitiktį. Tačiau tai savaime neleidžia daryti išvados, jog pirmojo balanso duomenys buvo suklastoti ir, juolab apeliantės suklaidinimo tikslu. Apeliantė nepaneigė atsakovų nurodytų aplinkybių, įmonės buhalterės paaiškinimų, jog ginčo sandorio sudarymo tikslu parengto balanso trūkumus galėjo nulemti objektyvios aplinkybės – duomenų trūkumas, veikiančios įmonės sudaromų sandorių, atliekamų darbų eigos dinamika. Tuo tarpu bankroto administratorė rengė balansą visiškai kitokiomis sąlygomis – įmonė nevykdė ūkinės veiklos, o jos kreditoriai buvo pateikę visus jų reikalavimus pagrindžiančius duomenis. Ieškovės apeliacinio skundo teiginiai dėl įmonės buhalterės paaiškinimų neobjektyvumo neturi pagrindo ir grindžiami prielaidomis.

38. Apeliantės teigimu, jos valios sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu susiformavimui esminę reikšmę turėjo pernelyg pozityvus įmonės (trečiojo asmens) finansinės padėties atvaizdavimas finansinės atskaitomybės dokumentuose. Kolegijos vertinimu, trečiojo asmens ieškovei pateikto balanso duomenų nėra pagrindo laikyti pernelyg pozityviais. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė ir trečiasis asmuo (šiam veikiant per valdymo organą) kontaktavo ir derėjosi dėl sutarties sudarymo. Kad įsitikinti trečiojo asmens pajėgumu įvykdyti pirkėjo prievoles, ieškovei buvo parengtas ir pateiktas trečiojo asmens balansas bei duomenys apie tuo metu vykdomus darbus, gautinas pajamas. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog tuo tikslu apeliantei buvo pateiktas 2014 m. birželio 30 d. balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, duomenys apie trečiojo asmens vykdomus projektus, generuojančius pajamas. Tačiau iš tokių duomenų ieškovė neturėjo objektyvios galimybės išsamiai įvertinti įmonės (kontrahento) mokumo. Apeliantei pateiktame balanse deklaruoti įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai buvo artimi viso turimo turto vertei. Apeliantė neturėjo duomenų apie trečiojo asmens trumpalaikių įsipareigojimų struktūrą (pradelstus ir nepradelstus įsipareigojimus), tokių duomenų apeliantė nereikalavo. Atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą nemokumo sąvoką – kai pradelsti įsipareigojimai viršija pusę įmonės turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), tokie balanso duomenys, apeliantei, teigiančiai siekus įvertinti įmonės mokumo padėtį, turėjo sukelti abejonių ir papildomų duomenų pateikimo poreikį. Būtina atsižvelgti ir į tai, jog pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta netrukus po finansinės atskaitomybės duomenų pateikimo (tą pačią dieną parengtas balansas ir sudaryta sutartis). Tikėtina, jog balanso pareikalavimas sutarties sudarymo tikslu buvo veikiau formalus veiksmas. Tokio trumpo laiko nepakaktų pašalinti finansinės atskaitomybės duomenų keliamoms abejonėms dėl įmonės mokumo tikrosios padėties. Juolab kad mokumo įvertinimo tikslu buvo būtina ir papildomų duomenų analizė. Teisėjų kolegija formuoja išvadą, jog apeliantė nesiekė objektyviai ir visapusiškai įvertinti trečiojo asmens mokumą. Tai sudaro pagrindą teigti, jog ir kitokio turinio (neesmingai prastesni) finansinės atskaitomybės duomenys negalėjo turėti lemiamos įtakos apeliantės apsisprendimui sudaryti su trečiuoju asmeniu komercinę sutartį.

39. Apeliantė nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog trečiasis asmuo turėjo informuoti ją apie kintančius finansinės atskaitomybės duomenis, finansinius rodiklius. Kolegija pažymi, jog tokia trečiojo asmens pareiga sudarytoje sutartyje nebuvo numatyta, o visa informacija, kurios apeliantė sutarties vykdymo eigoje reikalavo, jai buvo pateikta. Kita vertus, akivaizdu, jog sutarties vykdymo eigoje finansinės padėties pokyčiai (tiek teigiami, tiek neigiami) yra objektyviai pagrįsti, be to, negali šalių valios veikti retrospektyviai.

40. Bylos duomenys patvirtina, jog apeliantė pirmąją dalį prekių trečiajam asmeniui perdavė 2014 m. birželio 23 d., t. y. dar iki pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Vėliau sutarties sudarymo tikslu pareikalavo pateikti balansą ir duomenis apie vykdomus darbus. Tai leidžia daryti išvadą, kad trečiojo asmens veiklos požymiai ir ypatumai jai buvo žinomi dar iki sutarties sudarymo. Trečiajam asmeniui pateikus duomenis apie vykdomus projektus, darbų apimtis, planuojamas gauti pajamas, šalys sudarė sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantė, reikalaudama pateikti duomenis, siekė ne naujo verslo partnerio mokumo įvertinimo, o įsitikinimo ir patvirtinimo, jog trečiojo asmens veiklos pajamos, generuojamos iš konkrečių verslo projektų, be kita ko, naudojant ir apeliantės parduodamą produkciją, leis trečiajam asmeniui tinkamai vykdyti pirkėjo prievoles pardavėjui. Aplinkybės, jog apeliantei buvo pateikta visa informacija apie verslo projektus, kuriuose dalyvauja trečiasis asmuo, jog apeliantė nuolat domėjosi šių projektų eiga, prognozėmis ir baigtumu, jog pagal sudarytos sutarties sąlygas sudarė sąlygas trečiajam asmeniui už įsigytą produkciją sumokėti per pakankamai ilgą terminą (60 dienų), kuriam net pasibaigus nesiėmė aktyvių veiksmų savo teisėms ginti, o priešingai, – toliau tęsė produkcijos tiekimą, laukė trečiojo asmens vykdomų darbų pabaigos, leidžia daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl produkcijos tiekimo konkretiems trečiojo asmens verslo projektams, kuriuos pabaigus turėjo būti atsiskaityta su apeliante.

41. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog esminę reikšmę apeliantės valios sudaryti ginčo sutartį formavimuisi turėjo ne balanso duomenys, o informacija apie trečiojo asmens vykdomus projektus, kuriuose buvo naudojama apeliantės tiekta produkcija. Byloje nustatyti duomenys nepaneigia fakto, jog tokio pobūdžio duomenis trečiasis asmuo ieškovei atspindėjo objektyviai. Todėl nėra pagrindo abejoti teismo išvada, jog tiek trečiojo asmens nemokumo būseną, tiek įmonės negalėjimą atsiskaityti ne tik su apeliante, bet ir eile kitų kreditorių, lėmė tai, jog su trečiuoju asmeniu neatsiskaitė didžiausi jo skolininkai, ir būtent tie, kuriuos trečiasis asmuo įvardijo apeliantei dar iki ginčo sutarties sudarymo. Byloje nepaneigtas atsakovų argumentas, jog skolininkams įvykdžius įsipareigojimus trečiajam asmeniui, šis būtų visiškai atsiskaitęs su apeliante.

42. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog prielaidą dėl atsakovų nesąžiningumo (esą trečiasis asmuo iš anksto žinojo, jog prievolės apeliantei nevykdys) paneigia reikalavimo teisių perleidimo sandorių sudarymas. Nors vėliau teismine tvarka buvo konstatuota, jog sudarius tuos sandorius buvo pažeisti kitų trečiojo asmens kreditorių interesai, tačiau tai leidžia pagrįstai teigti, jog tokiu veikimo būdu, kurį trečiasis asmuo tuo metu laikė teisėtu, buvo siekiama atsiskaityti su apeliante. Kita vertus, tokio turinio neteisėtų sandorių sudarymas paneigia apeliantės prielaidą, jog trečiojo asmens vardu veikę atsakovai jau pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu neketino vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, tokiu būdu ignoruojant (diskriminuojant) išimtinai tik apeliantės interesus. Priešingai, reikalavimo perleidimo sandorių sudarymas patvirtina, kad apeliantė pozityviąja prasme (palankia apeliantei) buvo išskirta iš kitų kreditorių visumos, siekiant tik jos reikalavimo patenkinimo, o tai paneigia esminės kreditoriaus tiesioginio ieškinio įmonės valdymo organams sąlygos egzistavimą. Apeliantė nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog atsakovai reikalavimų perleidimo sutartis sudarė esą žinodami apie jų neteisėtumą. Aplinkybė, jog su apeliante pagal pirkimo – pardavimo sutartį buvo atsiskaityta ne pinigais, o trečiojo asmens reikalavimo teisių perleidimu, patvirtina, kad sudėtinga ir galbūt nemokumo kriterijus atitinkanti trečiojo asmens situacija šių sandorių sudarymo metu (2014 metų pabaigoje) apeliantei taip pat buvo žinoma, o toks prievolių įvykdymo būdas, nors tikėtinai pažeidžiantis likusių kreditorių interesus, buvo jai priimtinas. Apeliantės pozicija dėl pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių teisėtumo ir trečiojo asmens atstovų sąžiningumo pasikeitė tik teismine tvarka panaikinus nurodytus reikalavimo teisių perleidimo sandorius. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantės keliamos prielaidos, jog trečiojo asmens vardu ir interesais veikę atsakovai sąmoningai suklaidino apeliantę ir dar sutarties sudarymo metu žinojo, jog trečiasis asmuo nebus pajėgus įvykdyti prisiimamų įsipareigojimų, neturi pagrindo.

43. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teismų praktikoje suformuluota verslo sprendimų taisykle. Jos teigimu, teismas turėjo konstatuoti pagrindą įmonės valdymo organų civilinei atsakomybei taikyti, nustatęs, kad atsakovai parengė ir pateikė įmonės faktinės padėties neatitinkančius atskaitomybės duomenis. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

44. Nustačius, jog apeliantei pateikti finansinės atskaitomybės duomenys neturėjo lemiamos reikšmės priimant sprendimą sudaryti su trečiuoju asmeniu pirkimo - pardavimo sandorį, apeliantės nurodyti argumentai dėl finansinės atskaitomybės duomenų trūkumų pripažintini teisiškai nereikšmingais. Kita vertus, kolegija pritaria atsakovų atsiliepimuose į apeliacinį skundą suformuluotai pozicijai, jog teisės normos, kuriomis grindžiami atitinkami apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas) nereguliuoja tarpinių (neprivalomų) finansinės atskaitomybės dokumentų turinio, nenumato tiesioginės atsakomybės už tokių dokumentų neparengimą, nepateikimą ar kitus trūkumus. Nepasitvirtino ir apeliantės įtarimai, jog finansinės atskaitomybės duomenų trūkumai lemia atsakovų atsakomybę pažeidus imperatyvų teisinį reguliavimą. Taip pat pažymėtina, jog byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma rodo, jog trečiojo asmens negalėjimą vykdyti įsipareigojimų apeliantei lėmė ne finansinės atskaitomybės duomenų trūkumai, o kitos objektyvios aplinkybės – didžiausių trečiojo asmens skolininkų prievolių neįvykdymas. Byloje nenustatyta, kad šias aplinkybes (galimą skolininkų neatsiskaitymą) trečiasis asmuo galėjo prognozuoti. Nepaneigta ir aplinkybė, jog tinkamo skolininkų prievolių įvykdymo atveju trečiasis asmuo būtų pajėgus įvykdyti įsipareigojimus savo kreditoriams, be kita ko, ir apeliantei. Teisėjų kolegija pagal byloje esančius duomenis nenustatė trečiojo asmens valdymo organų veiksmuose kaltės dėl situacijos, kuomet su trečiuoju asmeniu neatsiskaitė jo skolininkai, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė verslo sprendimų taisyklę. Atsakovų veiksmuose nėra nustatytas didelis neatsargumas ar tyčia, todėl daroma išvada, jog trečiojo asmens neatsiskaitymą su apeliante lėmė nepasiteisinusi verslo rizika.

45. Teisėjų kolegija teisiškai nereikšmingu pripažįsta apeliacinio skundo argumentą, jog teismas nepagrįstai nenagrinėjo atsakovo K. M. solidariosios atsakomybės klausimo. Šiuo atveju nenustačius kreditoriaus tiesioginio ieškinio įmonės valdymo organui sąlygų egzistavimo, klausimas dėl konkretaus įmonės akcininko priskyrimo faktiniam įmonės valdymo organui, kas sudarytų sąlygas jo atžvilgiu taikyti solidariąją atsakomybę, neturi prasmės.

Dėl alternatyvaus ieškinio reikalavimo

46. Tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, jog pagal nurodytas aplinkybes nėra galimybės ieškovės patirtos žalos atlyginimo tiesiogiai nukreipti į atsakovus K. G. ir K. M., ieškovė pareiškė alternatyvų reikalavimą trečiojo asmens BUAB „Baltic Steel Group“ naudai priteisti 826 535,69 Eur žalos atlyginimą solidariai iš UAB „Baltic Steel Group“ vadovo ir akcininko K. G. bei akcininkų D. Š., K. M., A. K. už įstatyme numatytos pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė nenustatęs nurodytos įmonės valdymo organų ir dalyvių pareigos pažeidimo. Nenustatęs šios esminės aplinkybės, teismas nevertino kitų sąlygų, būtinų atsakovų civilinei atsakomybei taikyti pagal ieškovės nurodytą ieškinio pagrindą. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, skunde nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti įmonės vadovų ir akcininkų pareigos inicijuoti bankroto procesą pažeidimą. Apeliantė tokiu būdu ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimo procesą. Teisėjų kolegija ir šioje teismo sprendimo dalyje (dėl alternatyvaus reikalavimo) nenustatė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo, kas leistų formuluoti priešingas išvadas dėl šalių ginčo esmės (nutarties 32-33 punktai).

47. Apeliantė skunde nurodė, jog teismas, nagrinėdamas jos alternatyvų reikalavimą, vertino tik trečiojo asmens dalyvių, o ne valdymo organo veiksmų (ne) teisėtumą. Apeliantės nuomone, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog tiek įmonės valdymo organai, tiek įmonės dalyviai pažeidė pareigą inicijuoti nemokiu tapusio trečiojo asmens bankroto procesą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliantės argumentams.

48. Kasacinis teismas išaiškino, jog pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

49. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

50. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas.

51. Teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės išvados, jog trečiasis asmuo jau 2014 m. birželio 30 d. buvo nemokus, grindžiamos tik formaliu įmonės apskaitos duomenų vertinimu. Teisėjų kolegija ankstesnėje nutarties dalyje akcentavo į bylą pateiktų skirtingų įmonės finansinės atskaitomybės duomenų, suformuotų už tą patį ataskaitinį laikotarpį, santykį (žr. nutarties dalį „Dėl kreditorės ieškinio bankrutavusios įmonės vadovams“). Kolegijos akcentuota, jog skirtingų (atsakingų) asmenų patvirtinti balansai buvo rengiami iš esmės skirtingomis aplinkybėmis. Viena vertus, nevienodos finansinės atskaitomybės dokumentų rengimo aplinkybės ir sąlygos nepateisina pakankamai ryškaus šių duomenų skirtingumo. Antra vertus, nepaneigus nurodytų aplinkybių dėl įmonės vadovo parengto finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio trūkumų atsiradimo aplinkybių, šio dokumento turinys reikšmingas vertinant subjektyvųjį įmonės valdymo organo suvokimo apie įmonės finansinę padėtį turinį. Kaip minėta, byloje nėra objektyvių duomenų, jog įmonės vadovo parengti finansinės atskaitomybės duomenys atvaizduoti tendencingai ir sąmoningai iškreipti.

53. Net ir pritariant apeliantės akcentuojamai aplinkybei, jog pagal bankroto administratorės parengtus dokumentus trečiojo asmens finansinė padėtis atitiko įstatyme įtvirtintus nemokumo kriterijus (įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykį), teisėjų kolegija tokį trečiojo asmens nemokumo vertinimą pripažįsta formaliu. Nors retrospektyvaus finansinės padėties vertinimo eigoje nustatytas neigiamas įmonės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis, bylos duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo ginčui aktualiu laikotarpiu buvo aktyvus rinkos dalyvis, vykdė didelės apimties darbus, sudarinėjo sandorius dėl naujų objektų, atlikus mokestinį tyrimą, nebuvo nustatyta mokesčių mokėtojo pareigos pažeidimų. Byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, jog lūkesčiai dėl įmonės veiklos tęstinumo, dėl teigiamos finansinių rodiklių dinamikos įmonės valdymo organų buvo siejami su konkrečiais didelės apimties verslo projektais, kuriuos įgyvendinus turėjo būti likviduoti įsiskolinimai tiekėjams ir kitiems kreditoriams. Nepaneigta, jog tinkamai įgyvendinus projektus (ir skolininkams atsiskaičius su trečiuoju asmeniu) būtų gauta pakankamai pajamų, stabilizuosiančių įmonės padėtį. Todėl nėra pagrindo abejoti išvada, jog įmonė nemokumo momentu laikytina ne apeliantės nurodyta data – 2014 m. birželio 30 d., o laikotarpis, kuomet, trečiajam asmeniui atlikus darbus, pareikalavusius didelių investicijų, užsakovai neįvykdė prievolės tinkamai su juo atsiskaityti. Šią aplinkybę nuosekliai patvirtina įmonės veiklos dinamika, iš kurios matyti, jog įmonės veikla buvo paralyžiuota neatsiskaitant didžiausiems skolininkams, jos kreditoriams inicijuojant teisminius įsiskolinimų išieškojimų procesus. Susidarius tokiai padėčiai įmonėje, buvo operatyviai sudaryta įmonės finansinė atskaitomybė, su ja supažindinti akcininkai, kuriems pasiūlyta įmonės padėtį stabilizuoti papildomomis finansinėmis injekcijomis, o akcininkams atmetus šį pasiūlymą, įmonės vadovas nedelsdamas inicijavo trečiojo asmens bankroto procesą. Kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma, nuosekli teisiškai reikšmingų įvykių seka patvirtina, jog nagrinėjamu atveju reikalavimai, įtvirtinti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nebuvo pažeisti, o faktinį įmonės mokumą (tiek atitinkant formalius nemokumo kriterijus, tiek neišgalint vykdyti prievolių kreditoriams) sukėlė pateisintinos aplinkybės – sąžiningas siekis stabilizuoti įmonės padėtį ir atkurti mokumą, kuris nebuvo pasiektas dėl nepasiteisinusios, tačiau protingos verslo rizikos (užsakovų neatsiskaitymo su trečiuoju asmeniu).

54. Nustačius, kad įmonės valdymo organai pareigos dėl savalaikio trečiojo asmens bankroto proceso inicijavimo nepažeidė (nenustačius neteisėtų veiksmų sąlygos), kitų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymas laikytinas savitiksliu ir neturinčiu įtakos bylos baigčiai. Taip pat įmonės valdymo organų veiksmuose nenustačius neteisėtumo (jog buvo žinoma įmonės nemokumo būsena, tačiau nepagrįstai delsiama inicijuoti bankroto procesą), nėra pagrindo svarstyti ir trečiojo asmens dalyvių civilinės atsakomybės taikymo klausimo. Nenustačius, kad įmonės vadovui buvo arba turėjo būti žinoma apie įmonės nemokumą ginčui aktualiu metu (ginčo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu), nėra pagrindo daryti išvadą, jog nemokumo būsena įmonės akcininkams turėjo būti žinoma nurodytu laikotarpiu arba netgi anksčiau.

55. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis: vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra, o dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Nors dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, tačiau jis sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, t. y. vykdo strateginį bendrovės valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009).

56. Teisėjų kolegija, pažymi, jog akcininkų žinojimas apie įmonės veiklą ir finansinę būklę yra siejamas su informacija, gauta iš įmonės valdymo organų, atsakingų už įmonės kasdienę veiklą. Todėl nenustačius, kad įmonės valdymo organai būtų pateikę informaciją apie įmonės nemokumą akcininkams, nėra pagrindo vertinti akcininkų žinojimo apie tokią įmonės padėtį sąlygos. Priešingai bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu metu (trečiajam asmeniui sudarant sandorį su apeliante) įmonės valdymo organai įmonės nelaikė nemokia, tokios įmonės būsenos nepatvirtina ir 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentai. Aplinkybė apie įmonės nemokumą akcininkams tapo žinoma tik 2014 metų pabaigoje akcininkų susirinkime svarstant įmonės finansinę padėtį bei veiklos tęstinumo perspektyvas. Po šio susirinkimo įmonės vadovas nedelsiant kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog faktus dėl konkrečių akcininkų sužinojimo apie įmonės nemokumą, apeliantė grindžia subjektyviu ir objektyviai nepagrįstu galimo akcininkų asmeninio sąsajumo vertinimu. Byloje nustatytos aplinkybės nelemia trečiojo asmens dalyvių civilinės atsakomybės ieškovės nurodytu pagrindu.

57. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taipogi nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

58. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 329, 330 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas, o atsakovas K. G., prašydamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nepateikė šios rūšies išlaidas pagrindžiančių įrodymų, teisėjų kolegija nesprendžia šių asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.

60. Atsakovas K. M. atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytą maksimalų dydį (8.11 punktas). Kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį, įvertinusi bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir kokybę, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju teisinga ir protinga atsakovui atlyginti 900 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

61. Atsakovai D. Š. ir A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš teismui pateiktų dokumentų nustatyta, kad atsakovai patyrė 774,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bendro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodyto maksimalaus dydžio (8.11 punktas), todėl priteistinos iš apeliantės lygiomis dalimis atsakovams (po 387,20 Eur kiekvienam atsakovui).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Ajeras“ (j. a. k. 120025478) K. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Ajeras“ (j. a. k. 120025478) D. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 387,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Ajeras“ (j. a. k. 120025478) A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 387,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.