Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Telemanija“ ieškinį atsakovei E. L. dėl žalos, atsiradusios laiku neinicijavus įmonei bankroto bylos, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

Ieškovas BUAB „Telemanija“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės E. L. 3 578,43 Eur (12 355,61 Lt) žalos, atsiradusios dėl to, kad atsakovė, kaip įmonės vadovė, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad atsakovė jau 2014-01-02 turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos UAB „Telemanija“ iškėlimo, nes bendrovės pradelstos skolos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės: pagal 2013 m. balansą bendrovė turėjo 61 730 Lt vertės turto, tuo tarpu pradelsti įsipareigojimai buvo ne mažiau kaip 35 092,39 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovė, nepateikusi teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, turi atlyginti žalą, atsiradusią nuo 2014-01-02: pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktus duomenis nuo 2014-01-02 UAB „Telemanija“ skola Fondo biudžetui išaugo 3931,89 Lt; UAB „Arja“ – 3344,60 Lt (968,66 Eur) (1971,79 Lt patalpų nuomos mokesčio skola, 19,81 Lt delspinigių, 1331 Lt atstovavimo išlaidų, 22 Lt žyminio mokesčio); UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ – 2544,63 Lt; Valstybinei mokesčių inspekcijai – 2427,47 Lt. Ieškovo teigimu, dėl atsakovės delsimo kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti UAB „Telemanija“ bankroto bylą nuo 2014-01-02 bendrovei ir jos kreditoriams padaryta iš viso 12 355,61 Lt (3578,43 Eur) žalos, kurią atsakovė privalo atlyginti.

A. E. L. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ėmėsi visų įmanomų priemonių įmonės veiklai išsaugoti, skoloms sugrąžinti, todėl nėra pagrindo taikyti jai civilinę atsakomybę. Be to, atsakovės teigimu, ieškovas kol kas neturi teisės reikšti reikalavimą atsakovei dėl žalos atlyginimo, nes neaišku, kokia bendrovės išaugusios skolos dalis liks nepadengta, tai paaiškės tik likvidavus bendrovę. Atsakovės teigimu ieškovas neįrodo reikalaujamo priteisti žalos dydžio.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu patenkino ieškovo BUAB „Telemanija“ ieškinio dalį. Priteisė iš atsakovės E. L. BUAB „Telemanija“ naudai 2996,43 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos 2996,43 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2014-12-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovės E. L. į valstybės biudžetą 69,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Auščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) išaiškinimais (LAT 2013-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013; 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014) sprendė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai, kad jos, kaip įmonės vadovės, veiksmuose nėra nei tyčios, nei didelio neatsargumo, taip pat, kad ji dėjo dideles pastangas bendrovės veiklai išsaugoti, minimizuodama veiklos sąnaudas, imdamasi naujų veiklos sričių, nėra pakankamas pagrindas visiškai atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės ieškinyje nurodytu pagrindu, jeigu būtų nustatyta, kad ji pažeidė įmonės vadovui įstatymo nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to padaryta žala kreditoriams. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovė, išsiaiškinusi ieškovo nemokumo faktą, privalėjo nedelsdama pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus nustatė, jog 2014-01-02 pradelstų skolų suma sudarė 13 435,14 Eur sumą. Ieškovo 2013 m. balanso duomenimis, įmonės turimo turto vertė – 17 878,24 Eur (61 730 Lt). Todėl padarė išvadą, kad 2014-01-02 ieškovo pradelstos skolos sudarė 75 proc. į balansą įrašyto turto vertės, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, bendrovė 2014-01-02 buvo nemoki. Atsakovė pateikė įrodymus, kad po 2014-01-02 ieškovas sumokėjo dalį skolos UAB „Arja“, ir 2014-01-31 buvo likusi tik 575 Lt (166,53 Eur) skola. Tačiau ši aplinkybė nekeičia išvados dėl ieškovo nemokumo Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste ĮBĮ) prasme fakto 2014 m. pradžioje, nes, ir įvertinus atsakovės nurodytą aplinkybę, bendrovės pradelstų skolų suma buvo 73 proc. į balansą įrašyto turto vertės. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, 2013 m. balanso duomenimis, ieškovo nuosavas kapitalas 2012 m. buvo 30 542 Lt, tuo tarpu 2013 m. atsirado nuosavo kapitalo deficitas – 18 484 Lt; 2012 m. Bendrovė nurodė 20 542 Lt nepaskirstyto pelno, tuo tarpu 2013 m. buvo jau 28 484 Lt nuostolių; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2012 m. – 41 612 Lt, o 2013 m. – 80 214 Lt, t. y. išaugo beveik dvigubai. Tokie Bendrovės veiklos rodikliai reiškė itin sudėtingą įmonės finansinę situaciją, į kurią atsakovė, kaip Bendrovės vadovė, negalėjo nereaguoti. Teismas sprendė, kad faktą, jog bendrovės pradelsti įsipareigojimai gerokai viršija pusę į 2013 m. balansą įrašyto turto vertės, atsakovė neabejotinai turėjo sužinoti 2014-02-28, kai Valstybinei mokesčių inspekcijai įsipareigojo pristatyti visus finansinės atskaitomybės dokumentus. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad UAB „Telemanija“ dar 2012-10-09 pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau tekste VMI) prašymą dėl sudėtingos įmonės finansinės padėties atidėti mokestinių nepriemokų sumokėjimą vieneriems metams, pradedant mokėti po dviejų mėnesių nuo sutarties su VMI pasirašymo. Mokestinės paskolos sutartis nutraukta 2013-11-29 VMI viršininko sprendimu, pasibaigus mokestinės nepriemokos išdėstymo terminui, nesumokėjus nustatytais terminais mokestinės nepriemokos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo mokesčių skolos atsiradimo 2011-07-24 skola nesumažėjo, bet išaugo nuo 25 067,06 Lt skolos, dėl kurios buvo sudaryta 2012-11-16 Mokestinės paskolos sutartis, iki 37 969,43 Lt skolos 2014-01-02 duomenimis. VMI 2014-01-23 priėmė sprendimą išieškoti 37 434,06 Lt dydžio mokestinę nepriemoką iš ieškovo turto. Teismas išanalizavęs bylos duomenis padarė išvadą, kad 2014-02-28 turėdama bendrovės veiklos 2013 m. duomenis, nesant konkrečių projektų, užsakymų, kurie teiktų realų pagrindą gauti tiek lėšų, jog pakaktų įmonės mokumui atkurti, atsakovė, veikdama kaip atsakinga ieškovo vadovė, turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip užkirsti kelią tolesniam skolų augimui. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad ieškovas vykdė tam tikrą veiklą, nebuvo pagrindas atsakovei nesikreipti dėl bankroto bylos iškėlimo, žinant, jog bendrovės pradelstos skolos viršija pusę balanse nurodyto turto ir iš vykdomos veiklos nėra realių galimybių gauti tiek pajamų, kad situacija būtų subalansuota. Todėl teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju atsakovei tenka pareiga atlyginti žalą, kilusią dėl to, kad atsakovė nuo 2014-02-28 nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Teismas nurodė, jog atsakovė turės atlyginti tiek iš teismo sprendimu priteistos žalos, kiek liks nepadengta iš bendrovės turto. Iš atsakovės priteistina žala skaičiuojama pradedant kita diena, einančia po 2014-02-28. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad, jeigu ne bankroto byla, su UAB „Arja“ būtų pasiektas susitarimas dėl patalpų pagerinimo išlaidų įskaitymo į nuomos mokestį ir skolos nebūtų. Ieškovo atliktų nuomojamų patalpų remonto darbų UAB „Arja“ nepripažino kaip patalpų pagerinimo, nurodė, jog ieškovas tiesiog pritaikė patalpas savo veiklai ir nesutiko atlyginti išlaidų. Todėl teismas atsakovės argumentus dėl iš jos prašomo priteisti žalos atlyginimo, apskaičiuoto pagal nuo 2014 m. kovo mėn. atsiradusią skolą UAB „Arja“, dydžio nepagrįstumo atmetė. Teismas taip pat sprendė, kad iš atsakovės ieškovo naudai priteistinas žalos atlyginimas, apskaičiuotas pagal ieškovo nuomos mokesčio skolą UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nuo 2014-03-01 iki 2015-08-01, t. y. už 5 mėnesius ir vieną dieną, iš viso – 526,71 Eur (1818,63 Lt). Kadangi 2014-07-15 įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti ieškovui bankroto bylą, administratorius turėjo 30 dienų terminą pranešti UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apie galiojančios patalpų nuomos sutarties nutraukimą, todėl už laiką iki nuomos sutarties nutraukimo pagrįstai buvo skaičiuojamas nuomos mokestis. Teismui atlikus skaičiavimus pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-09-17 bankroto administratoriui pateiktus duomenis, po 2014-01-02 atsiradusios ieškovo mokesčių skolos bendra suma yra 2427,47 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad dėl iš atsakovės priteistinos žalos spręstina pagal nuo 2014-03-01 išaugusią mokesčių valstybei skolą, atsakovės neveikimu padaryta žala laikytina 658,14 Eur (2272,43 Lt) suma, kuria nuo 2014-03-01 padidėjo ieškovo mokesčių skola. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai padaryta žala laikytina 842,92 Eur suma, kuria nuo 2014-03-01 padidėjo ieškovo skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Teismas ieškovo įrodyta žala, atsiradusia dėl atsakovės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, laikė 2996,43 Eur sumą, kuri susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovės delsimu inicijuoti bendrovės bankroto bylą. Atsakovė neįrodė, kad dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nėra jos kaltės. Teismas konstatavo, kad nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

A. E. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-05 sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti visa apimtimi; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad įmonės vadovo atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu gali atsirasti esant paprastam neatsargumui, kad atsakovė rėmėsi teismų praktika, kuri suformuota dėl vadovo atsakomybės už kitokio pobūdžio žalą. Pažymėjo, jog remiantis kasacinio teismo praktika (LAT 2013-07-26 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/202013) vadovas (savininkas) atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės t.y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškusio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas. Nustačius, kad įmonės vadovas, nors ir esant tam sąlygoms, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau vykdė veiklą, siekdamas išsaugoti įmonę, atgaivinti jos veiklą, vien dėl bankroto bylos neinicijavimo negalima taikyti civilinės atsakomybės. Nagrinėjamu atveju teismas pritaikė atsakovei civilinę atsakomybę, nors atsakovė kaip įmonės vadovė ir akcininkė jokių neteisėtų tyčinių ar labai neatsargių veiksmų neatliko. Teismas netinkamai aiškino ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Atsakovės teigimu, teismo išvada, kad atsakovė turėjo kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui dar 2014-02-28 ir kad nesikreipdama atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, neteisinga. Atsakovė nesutiko su teismo išvada, kad ieškovas 2014-01-02 dieną jau buvo nemokus. Pažymėjo, jog nei viename iš ieškovo pateiktų įrodymų nėra nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nurodomi skolų dydžiai yra jau pradelsti. Dėl to teismas nepagrįstai nusprendė, kad pradelstų įsipareigojimų suma 2014-01-02 buvo 13 435,14 Eur. Be to tai, kad 2015-02-25 kreipdamasi į mokesčių inspekciją su prašymu dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo atsakovė nurodė, jog bendrovė turi finansinių sunkumų savaime nereikšia, kad bendrovė jau buvo nemoki. Nesutiko su teismo nuomone, kad atsakovė dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo kreiptis dar 2014-02-28. Pažymėjo, kad 2014-01-02 ir iki pat bankroto bylos iškėlimo ieškovas vykdė savo veiklą, stengdamasi sumažinti savo įsipareigojimus kreditoriams ir tokiu būdu išlipti iš skolų. Įmonė iki pat bankroto bylos iškėlimo sudarinėjo sutartis, priminėjo užsakymus, mokėjo už paslaugas, mokėjo mokesčius valstybei ir pan. Atsakovė visuomet tikėjo, kad skolas pavyks grąžinti ir bankroto išvengti, tuo tikslu bendrovės vadovė ne tik tęsė veiklą, bet ir dėjo daug pastangų, ėmėsi konkrečių priemonių skoloms sumažinti. Atsakovė dėjo pastangas grąžinti skolą VMI dar iki 2012-11-16 paskolos sutarties sudarymo ir jos pasibaigimo. Nuo 2013 m. atsakovė grąžino bendrovei paskolą, kurią buvo paėmusi pagal 2012-01-11 paskolos sutartį. Atsakovė 2012-01-11 pasiskolino lėšų iš įmonės, kai įmonė veikė pelningai, dėl to nebuvo pagrindo manyti, kad tokia paskola bus bendrovei našta. Nuo 2013 m. atsakovė pradėjo bendradarbiauti su Lietuvos darbo birža, kuri siuntė darbuotojus už kuriuos mokėdavo 50 proc. darbo užmokesčio ir kitas soc. išlaidas. Atsakovė ėmė aktyviai reklamuoti savo bendrovės veiklą. Be to tuo metu atsakovė dar nebuvo gavusi jokio VMI atsakymo į prašymą dėl naujos mokestinės paskolos sutarties sudarymo. Atsakovė nesutiko ir su teismo išvada, kad atsakovė kaip nors uždelsė kreiptis dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo. Atsakovė tik 2014 m. vasario mėn. iš VMI darbuotojų sužinojo, kad įmanomas mokestinės skolos išdėstymas ilgesniam nei vienerių metų terminui, todėl nusprendė nedelsiant šia galimybe pasinaudoti. Atsakovė pateikė visus dokumentus, kuriuos jai nurodė VMI. Be to atsakovė sau buvo susimažinusi net atlyginimą, kad tik sumažinti bendrovės išlaidas mokesčiams, Sodrai. Įmonės reikmėms atsakovė neatlygintinai naudojo ir asmeninį automobilį. Siekiant optimizuoti išlaidas buvo nuspręsta pasilikti tik vieną siuvimo saloną, su UAB „Arja“ susitarta nuo 2014-06-01 nutraukti patalpų nuomos sutartį ir ji realiai buvo nutraukta. Nė vienas kreditorius į teismą dėl skolų priteisimo nesikreipė, bendrovė teisme tuo metu neturėjo ne vienos civilinės bylos. Skola UAB „Arja“ atsirado tik 2014 m. kovo mėn. iki tol visi įsipareigojimai buvo vykdomi. Skola Sodrai ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ taip pat atsirado tik 2013 m. pabaigoje, iki tol visi įsipareigojimai buvo vykdomi laiku. Valstybinei mokesčių inspekcijai laikotarpiu nuo 2012-11-16 iki 2014-05-29 ieškovas iš viso sumokėjo 8 430,11 Lt. Kreditoriai UAB „Arja“, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kurių vardu ieškovas reikalauja žalos iki pat bankroto bylos iškėlimo tiekė įmonei patalpų nuomos paslaugas, nors įmonė ir turėjo jiems skolą. Todėl negalima teigti, kad atsakovės veiksmai buvo visiškai nepateisinami. Atsakovė kaip įmonės vadovė derėjosi su didžiausiu kreditoriumi VMI ir kitais kreditoriais, sumažino bendrovės išlaidas ir surado būdų kaip padidinti bendrovės pajamas, todėl turėjo rimtą pagrindą manyti, kad pavyks išvengi bankroto. Atsakovės nuomone pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 2 996,43 Eur žalą. Pagal 2014 m. balansą bendra įsipareigojimų suma kreditoriams per pusę metų ne padidėjo, bet sumažėjo 27 084 Lt, kreditoriams žala nebuvo padaryta ir teismas apskritai neturėjo teisės priteisti žalos pavieniams kreditorimas. Teismas rezoliucinėje dalyje niekur nenurodė, kad žala priteistina subsidiariai, todėl šioje dalyje sprendimas turėtų būti keičiamas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino UAB „Arja“ nuo 2014-02-28 išaugusį skolos dydį kreditoriui padaryta žala. Ieškovas buvo pagerinęs UAB „Arja“ patalpas, padaręs sienų apdailą, elektros instaliaciją ir pan. Šią įrangą atsakovė buvo įvertinusi 580 Lt. Ieškovas turėjo teisę derėtis su UAB „Arja“ dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Kadangi bankroto administartorius nemėgino to daryti, atsakovė neturėtų būti įpareigota atlyginti žalą, kuri iš esmės atsiradusi dėl administratoriaus kaltės kaip netinkamo ieškovo teisių įgyvendinimo pasekmė. Todėl žala turėjo būti sumažintina bent jau 580 Lt. Be to nepagrįstai didelės ir neprotingos vertintinos ir UAB „Arja“ išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ žalos dydį. Teismas nepagrįstai prie žalos priskaičiavo nuomos mokestį už visą 2014 m. liepos mėn. Nutartis dėl bankroto bylos įsiteisėjo 2014-07-15, po šios datos atsakovė kaip įmonės vadovė neteko savo įgaliojimų. Todėl šios išlaidos nesusijusios priežastiniu ryšiu su atsakovės veiksmais. Be to administratoriui priėmus sprendimą nuomos sutartį nutraukti ankščiau nuomos mokesčio būtų tekę sumokėti mažiau. Kita vertus UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nuomojamos patalpos buvo netinkamos, jų praktiškai nebuvo galima naudoti pagal paskirtį, todėl nuomos mokestis mažintinas. Be to ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti ir patalpų pagerinimo išlaidas, kurias patyrė, tokiu būdu sudengiant UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad VMI kreditorinis reikalavimasi išaugo 2272,43 litais neteisingai apskaičiavo nuo 2014-02-28 išaugusį VMI kreditorinį reikalavimą. Atsakovės skaičiavimu, nuo 2014-02-28 iki 2014-07-14 Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas padidėjo tik 1 512,43 Lt. Atsakovės teigimu nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškovo ieškinys turėjo būti atmestas.

Ieškovas BUAB „Telemanija“ atsiliepimu prašė apeliantės E. L. apeliacinį skundą atmesti; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-05 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantė rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, suformuotais bylose, kuriose spręsta dėl įmonių vadovo civilinės atsakomybės už kitokio pobūdžio žalą, ne už žalą dėl pavėluoto kreipimosi iškelti įmonei bankroto bylą. Vadovaujantis teismų praktika, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl vadovo atsakomybės laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliantės atsakomybė pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį atsiranda esant paprasto neatsargumo jos kaltės formai. Pažymėjo, jog kreditorių pateikti skolų dydžiai ir yra pradelsti įsipareigojimai, kitaip net negalima jų traktuoti. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie pastangas išsaugoti ieškovą kaip pelningai veikiantį subjektą pagrįsta tik deklaratyviais teiginiais ir pačios apeliantės įsitikinimu, nepagrįstu jokiais įrodymais, apie 2014 m. esančią galimybę gauti pelną bei padengti kreditorių reikalavimus. Be to byloje nėra įrodymų, kad atsakovė atliko kokios nors objektyvios įmonės finansinės padėties, tolesnės veiklos rizikos įvertinimą, ar ekonominiais apskaičiavimais pagrindė būsimą naudą, ar atliko sandorių ekonominio naudingumo įvertinimą. Apeliantė buvo atsakinga už įmonės apskaitos organizavimą, 2014-02-28 ji turėjo ir privalėjo žinoti kokia yra ieškovo finansinė padėtis ir nustačiusi, kad įmonė atitinka nemokumą būseną įvykdyti jai įstatyme nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jos vadovaujamai bendrovei ir taip užtikrinti įmonės bei jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų kuo didesnę apsaugą. Apeliantė nei pirmos instancijos teisme vykusiame posėdžiuose nei teiktuose porcesiniuose dokumentuose nesirėmė 2014 m. bei 2014-05-31 ieškovo balansais kaip atsikirtimų pagrindu į ieškovo pareikštą ieškinį. Todėl teismas nepasisakė ir negalėjo pasisakyti dėl tų aplinkybių, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas. Apeliantės argumentai apie 27 084 Lt ieškovo įsipareigojimų sumažėjimą nuo 2014 m. iki 2014-05-31 yra nepagrįsti, bendrovės įsipareigojimų sumos sumažėjimas per penkis mėnesius buvo sumažintas buhalteriškai, o ne faktiškai. Vadovaujantis prejudicinę reikšmę turinčiu Vilniaus miesto apylinkės 2015-05-18 sprendimu civ.b. Nr.e-3521-821/2015, kasos pajamų orderiu Nr.175/A bei kasos išlaidų orderiu Nr.10A faktiškai nepaėmus ir neįnešus pinigų į ieškovo kasą, tačiau minėtus kasos pajamų ir išlaidų orderius apskaičius buhalterinėje apskaitoje pagal 2014-05-31 balansą įsipareigojimų suma sumažėjo 27 084 Lt suma, o per vienerius metus gautinos sumos taipogi sumažėjo 37 000 Lt suma tik buhalteriškai, o ne faktiškai. Ieškovo turtas yra parduotas, už jį gauta suma akivaizdžiai nepakankama kreditorių reikalavimams tenkinti, iš parduoto turto nėra galimybės patenkinti net bankroto administravimo išlaidų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo rezoliucinėje dalyje nustatyti subsidiarios apeliantės atsakomybės. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015-01-28 nutartimi pripažino ieškovą bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto, nutartis įsiteisėjo 2015-02-10. Bankroto administratorius turtą pardavė praėjus tik 4 mėnesiams nuo teismo nutarties pripažinti ieškovą likviduojamu dėl bankroto. Minėtas turtas buvo nusidėvėjęs ir bevertis, todėl ir parduotas už tokią kainą. Pagal 2014-05-31 balansą, per vienerius metus gautinų sumų atėmus sumažėjusių įsipareigojimų sumą (27 084 Lt), per 5 mėnesius nuo 2014-01-02 iki 2014-05-31 ieškovo įsipareigojimai padidėjo 9 916 Lt suma. UAB „Nekilnojamasis turtas“ sąskaita už liepos mėnesį išrašyta 2014-07-01 t.y. tada, kada nebuvo net priimta nutartis iškelti bankroto bylą. UAB „Nekilnojamasis turto valdymas“ išrašydamas sąskaitą už liepos mėnesį nežinojo ir negalėjo žinoti, kad bankroto byla bus iškelta ir kad ji bus įsiteisėjusi 2014-07-15. Nuomos mokesčio apskritai nebūtų buvę, jeigu atsakovė būtų laiku įvykdžiusi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nesutiko, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio dalyką t.y. priteisė to, ko ieškovas neprašė. Pirmosios instancijos teismas priteisė 155,04 Lt arba 44,90 Eur suma mažiau žalos Valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip UAB „Telemanija“ kreditoriui, nei ieškovas prašė, todėl nesuprantama apeliantės pozicija, kad teismas priteisė daugiau nei ieškovas prašė. Klaidinga apeliantės pozicija, kad UAB „Arja“ prašomos priteisti 1 3331 Lt išlaidos už advokato paslaugas yra nesusijusios priežastiniu ryšiu su apeliantės veiksmais. Apeliantei laiku kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Arja“ nebūtų kreipusi į teismą su advokato pagalba 2014 m. liepos mėnesio pradžioje. Apeliantei laiku kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Arja“ skolos apskritai nebūtų buvę. BUAB „Telemanija“ kreditoriniai reikalavimai, kuriais grindžiama ieškovo patirta žala yra patvirtinta teismo nutartimi. Kreditorių reikalavimų esmė yra tai, kad tai yra reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos. Teismo patvirtintas kreditorinis reikalavimas įgyja res judicata galią, kreditoriai reikalavimai bei jų dydis negali būti ginčijami apskritai.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Ginčas byloje yra kilęs dėl atsakovės, kaip buvusios ieškovo vadovės, civilinės atsakomybės už žalą, kilusią dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Bankroto byla ieškovui iškelta 2014-07-04 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, įsiteisėjusia 2014-07-15, tenkinant bendrovės kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismui konstatavus, kad ieškovo pradelstos skolos kreditoriams viršijo pusę bendrovės turimo turto. Bankroto administratorius, patikrinęs ieškovo kreditorių reikalavimus, nustatė, kad bendrovė jau 2013 m. pabaigoje buvo faktiškai nemoki, todėl 2014-12-02 padavė ieškinį teismui, prašydamas priteisti iš buvusios Bendrovės vadovės 3486,16 Eur (12 355,61 Lt) žalai, atsiradusiai dėl to, jog ji laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginti.

Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus, priimdamas sprendimą rėmėsi bylai spręsti aktualia kasacinio teismo praktika, tinkamai taikė materialines teisės normas, nepažeidė galiojančių civilinio proceso normų ir priėmė teisėtą bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą sprendimą, nustatęs visas civilinio kodekso (toliau tekste CK), ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatytas ieškovės, kaip bendrovės vadovės, civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtą neveikimą (nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo); žalą įmonei, jos kreditoriams; priežastinį ryšį tarp apeliantės neveikimo (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) ir prašomos priteisti žalos atsiradimo (CK 6. 245-249 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ginčo sprendimui aktualia kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, jog nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (LAT 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus apeliantės argumentus dėl jos nuomone byloje nenustatytų jos civilinės atsakomybės sąlygų, kuriuos ji iš esmės pakartoja apeliaciniame skunde. Apeliantė tiek nesutikdama su ieškiniu nagrinėjant byla pirmosios instancijos teisme, tiek su teismo sprendimo argumentais teigia, kad jos kaip vadovės atsakomybė galima ne dėl bet kokių vadovo pareigų pažeidimo, bet tik dėl pažeidimų nustačius tyčią, siekiant pažeisti kreditorių interesus, arba didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas. Tačiau šiuos savo teiginius apeliantė be pagrindo remia kasacinio teismo praktika suformuota 2013 07 26 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-420/2013, kadangi minėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, nes ieškinys dėl žalos iš buvusio bankrutuojančios bendrovės vadovo minėtoje byloje buvo reiškiamas kitu faktiniu pagrindu ne dėl to, kad vadovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet dėl to, jog ieškovo nuomone, vadovas sudarė rizikingus ir bendrovei nenaudingus (žalingus) sandorius.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė jog kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytas specialusis įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindas, skirtas apsaugoti kreditorių interesus, kai įmonė yra faktiškai nemoki, kad akcininkų bei kreditorių interesams iš esmės išsiskiriant, įmonės vadovui kyla pareiga nuo įmonės faktiško nemokumo momento pasirūpinti prioritetiniu kreditorių interesų gynimu, dėti pastangas maksimaliai apsaugoti kreditorių teises gauti maksimalų reikalavimų patenkinimą. Todėl ši pareiga iš esmės skiriasi nuo bendrosios pareigos veikti įmonės interesais (LAT 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.). Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad akcininkų interesas tęsti bendrovės veiklą, kai jų rizikos laipsnis nebedidėja įmonei esant nemokiai, negali būti perkeltas ir kreditoriams, kurių interesas įmonės nemokumo atveju yra kaip tik priešingas – kad būtų sumažinti jų galimi nuostoliai. Kad įmonės vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį yra specifinė, skirtinga nuo atsakomybės už bendrųjų pareigų įmonei pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nes, įmonei tapus nemokia, akcininkų ir kreditorių interesai nebesutampa. Kad, sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, turėtina omenyje tai, jog įmonės vadovas, tikėtina, nepažeidė pareigos akcininkams, tačiau pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą kreditoriams. Kai įmonės vadovas nevykdo pareigos inicijuoti bankroto bylą, žala atsiranda (padidėja) ne dėl netinkamos vadovo veiklos įmonėje, bet dėl Įmonių bankroto įstatyme nustatytos pareigos pažeidimo, todėl tai specifinis deliktas, kuris skiriasi nuo vadovo civilinės atsakomybės pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Dėl to, sprendžiant dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, nėra teisinio pagrindo vadovautis teismų praktika dėl griežtesnės kaltės formos, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, suformuota bylose, kuriose nebuvo aiškinama ir taikoma Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis. Kasacinio teismo išaiškinta, kad civilinei atsakomybei pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalį atsirasti reikalingą kaltės formą lemia tai, jog pažeista įstatyme įtvirtinta pareiga, todėl įmonės vadovo civilinė atsakomybė tokiais atvejais atsiranda esant paprasto neatsargumo jo kaltės formai (LAT 2014-10-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi ir kasacinio teismo pastebėjimais, kad vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolinga, bet vykdė ūkinę komercinę veiklą, negali pašalinti įmonės vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (LAT 2013-10-16 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013; 2014-10-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Todėl apeliantės apeliaciniame skunde kartojami tie patys argumentai, kuriuos ji yra išsakiusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad jos, kaip įmonės vadovės, veiksmuose nėra nei tyčios, nei didelio neatsargumo, taip pat, kad ji dėjo dideles pastangas bendrovės veiklai išsaugoti, minimizuodama veiklos sąnaudas, imdamasi naujų veiklos sričių, nėra pakankamas pagrindas visiškai atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės ieškinyje nurodytu pagrindu, nustačius, kad ji pažeidė įmonės vadovui įstatymo nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to buvo padaryta žala kreditoriams.

Kolegija taip pat nesutinka ir su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktą jog ieškovas tapo nemokiu 2014 01 02 ir kad iš pateiktų įrodymų nėra pagrindo spręsti jog skolos, kuriomis remdamasis teismas konstatavo bendrovės nemokumo faktą minėtai datai jau buvo pradelstos. Ieškovo bankroto administratorius ieškinyje nurodė, kad ieškovas faktiškai nemokus buvo jau 2013 m. pabaigoje, todėl apeliantės kaip įmonės vadovės pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo 2014-01-02. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Apeliantė teigia jog byloje neįrodyta, kad visi bendrovės įsipareigojimai, sudarantys 13 435,14 eurų buvo pradelsti 2014-01 02 ir viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, tačiau jokių įrodymų, kad įmonė tuo momentu buvo moki nepateikė ir neprašė jų išreikalauti teismo, neturėdama galimybių gauti pati. Tai, kad bendrovė vykdė veiklą, sudarinėjo sutartis, priiminėjo užsakymus, iš dalies mokėjo už paslaugas ir mokesčius valstybei, o apeliantė tikėjosi gražinti skolas, sudarė sutartį su VMI dėl įsiskolinimo mokėjimo išdėstymo, kad gražino savo asmeninę skolą bendrovei, reklamavo bendrovės veiklą, kad bendrovės reikmėms naudojo savo asmeninį automobilį, sumažino savo atlyginimą, kad siekiant optimizuoti bendrovės veiklą ruošėsi susiaurinti bendrovės veiklą pasilikti tik vieną siuvimo saloną, nutraukti patalpų nuomos sutartį su UAB „Arja“, kad nė vienas kreditorius nebuvo kreipęsis į teismą dėl skolų išieškojimo taip pat nesudaro pagrindo teigti jog bendrovė buvo moki ir kad nebuvo pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas šiais klausimais tinkamai taikė kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymimam jog vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinio teismo pažymėta, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (LAT 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Be to kaip, teisingai pažymėjo atsiliepime į ieškinį ieškovas, apeliantė nėra pateikusi į bylą jokių įrodymų, kad buvo atlikusi kokią nors objektyvią bendrovės finansinės padėties, tolesnės veiklos rizikos vertinimą, ar ekonominiais apskaičiavimais pagrindė būsimą naudą, ar atliko sandorių ekonominio naudingumo įvertinimą. Spręsdamas ar vadovė, pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, pirmosios instancijos teismas byloje tyrė, nuo kada ieškovas ėmė neatsiskaityti su kreditoriais, o apeliantė sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad bendrovės pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Teismas pažymėjo jog pati apeliantė nurodė, kad 2013 m. pabaigoje atsirado patalpų nuomos mokesčio skola, stigo lėšų kasdienei veiklai, todėl tam tikras išlaidas dengdavo ji, jos sutuoktinis. Išvados, kad atsakovė jau 2014-01-02 turėjo žinoti, jog bendrovė faktiškai nemoki pirmosios instancijos teismas priėjo remdamasis ieškovo pateiktais įrodymais, pagal kuriuos 2014-01-02 UAB „Telemanija“ pradelstų skolų suma buvo 13 540,27 Eur (46 751,86 Lt): pradelsta skola Valstybinei mokesčių inspekcijai – 10 996,71 Eur (37 969,43 Lt), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 1074,97 Eur (3711,67 Lt), UAB „Krinona“ – 118,16 Eur (408 Lt), UAB „Arja“ – 494,02 Eur (1705,76 Lt), UAB „Neotonas“ – 408,07 Eur (1409 Lt), UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ – 448,33 Eur (1548 Lt). Iš nurodytų duomenų teismas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nurodytą kaip 2014-01-02 pradelstą 448,33 Eur (1548 Lt) skolą sumažino iki 343,20 Eur (1185 Lt), nes į pradelstą sumą buvo įtraukta ir už 2014 m. sausio mėn. mokėtino nuomos mokesčio suma (105,13 Eur (363 Lt). 2014-01-02 pradelstų skolų suma teismas pagrįstai pripažino 13 435,14 Eur sumą. Remdamasis 2013m. balanso duomenimis, teismas konstatavo, kad įmonės turimo turto vertė – 17 878,24 Eur (61 730 Lt). Įvertinęs šiuos duomenis teismas pažymėjo, kad 2014-01-02 UAB „Telemanija“ pradelstos skolos sudarė 75 proc. į balansą įrašyto turto vertės, kas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas reiškia įmonės nemokumą. Nors apeliantė bylos nagrinėjimo metu pateikė įrodymus, kad po 2014-01-02 ieškovas sumokėjo dalį skolos UAB „Arja“, ir 2014-01-31 buvo likusi tik 575 Lt (166,53 Eur) skola, tačiau teismas pagrįstai konstatavo jog ši aplinkybė nekeičia išvados dėl ieškovo nemokumo ĮBĮ prasme fakto 2014 m. pradžioje, nes, ir įvertinus atsakovės nurodytą aplinkybę, bendrovės pradelstų skolų suma buvo 73 proc. į balansą įrašyto turto vertės. Be to teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, 2013 m. balanso duomenimis, ieškovo nuosavas kapitalas 2012 m. buvo 30 542 Lt, tuo tarpu 2013 m. atsirado nuosavo kapitalo deficitas – 18 484 Lt; 2012 m., kad bendrovė nurodė gavusi 20 542 Lt nepaskirstyto pelno, o 2013 m. patyrė 28 484 Lt nuostolių; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2012 m. – 41 612 Lt, o 2013 m. – 80 214 Lt reiškia skolos išaugo beveik dvigubai, teismas pagrįstai tokius bendrovės veiklos rodiklius vertino kaip parodančius itin sudėtingą įmonės finansinę situaciją, į kurią atsakovė, kaip bendrovės vadovė, negalėjo nereaguoti. Apie 2013 m. veiklos rezultatus apeliantė turėjo sužinoti iš parengtų finansinės atskaitomybės dokumentų, kuriuos ji vėliausiai turėjo gauti 2014-02-28, nes iki šios datos buvo įsipareigojusi Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus mokestinės paskolos sutarties sudarymo klausimui spręsti. Be to, apeliantė savo 2014-02-25 prašyme VMI nurodė, jog bendrovės finansinė situacija labai bloga, nepavyko gauti finansavimo keliems projektams. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada jog apsispręsdama dėl pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvimo apeliantė privalėjo atsižvelgti į bendrovės realias galimybes uždirbti pajamų, kurių pakaktų tiek Bendrovės kasdienės veiklos išlaidoms, tiek senoms skoloms dengti, be to išvengti naujų skolų.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai atkreipė dėmesį jog atsakovė pagrindine bendrovės blogos finansinės padėties priežastimi pripažindama 2011-07-24 atsiradusią didelę PVM skolą valstybei ir dėl to netektą galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, 2012-01-11 pati paėmė iš bendrovės 40 000 Lt paskolą, užuot įmonės lėšas skyrusi mokesčių skolai dengti. Todėl atmestini apeliantės nurodyti argumentai, kad paskolą ji paėmė įmonei dirbant pelningai labiau tikėtina jog tokiu būdu buvo stengtasi išvengti galimo priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo. Tuo tarpu bendrovė 2012-10-09 pateikė VMI prašymą dėl sudėtingos įmonės finansinės padėties atidėti mokestinių nepriemokų sumokėjimą vieneriems metams, pradedant mokėti po dviejų mėnesių nuo sutarties su VMI pasirašymo. 2012-11-16 sudaryta Mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-6015, atidedant ir išdėstant 25 067 Lt dydžio mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2013-10-31 (mėnesinės įmokos – po 2500 Lt). Tačiau ir šios sutarties bendrovė nevykdė ir VMI 2013-05-10 bei 2013-10-09 buvo išsiuntusi įspėjimus dėl šios sutarties nutraukimo, o ieškovui nesumokėjus įmokų skolų per nustatytą terminą, sutartį nutraukė 2013-11-29 Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimu, pasibaigus mokestinės nepriemokos išdėstymo terminui, nesumokėjus nustatytais terminais mokestinės nepriemokos.

Pirmosios instancijos teisme apeliantė teigė, kad mokestinės paskolos sutarties nepavyko įvykdyti per nustatytą terminą dėl iš Vilniaus universiteto negauto 72 721 Lt vertės užsakymo, dėl kurio iš esmės buvo sutarta prieš pasirašant Mokestinės paskolos sutartį ir kad ji apie tai sužinojo tik po šios sutarties pasirašymo. Tačiau pažymėtina, kad apeliantė gavusi net 2 VMI įspėjimus dėl sutarties nutraukimo nedėjo jokių pastangų dėl sutarties pratęsimo ilgesniam laikui iki tol, kol 2014-02-25 gavo mokesčių inspekcijos 2014-01-23 sprendimą dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo iš bendrovės turto. Todėl apeliantės argumentai kad ji dėjo pastangas sumažinti mokestinę nepriemoką derėjosi su bendrovės didžiausiu kreditoriumi atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad nuo mokesčių skolos atsiradimo 2011-07-24 skola nesumažėjo, bet išaugo nuo 25 067,06 Lt skolos, dėl kurios buvo sudaryta 2012-11-16 Mokestinės paskolos sutartis, iki 37 969,43 Lt skolos 2014-01-02 duomenimis.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovės nurodytas faktas jog ji, siekdama užtikrinti įmonės veiklą, nuo 2013 m. pradžios intensyviai grąžino iš Bendrovės paimtą paskolą, asmeninėmis lėšomis pirkdama bendrovės veiklai reikalingas medžiagas, vykdydama būtinus mokėjimus (už ryšio paslaugas, patalpų nuomą), liudija ne tik jos siekį išsaugoti bendrovės veiklą, bet ir tai, kad bendrovės finansinė situacija buvo sudėtinga ir negerėjo, kad bendrovė negaudavo pajamų kasdienės veiklos išlaidoms padengti. Be to manytina, kad tokią situaciją galėjo įtakoti pačios apeliantės įsiskolinimas bendrovei. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2014-02-28 turėdama Bendrovės veiklos 2013 m. duomenis, nesant konkrečių projektų, užsakymų, kurie teiktų realų pagrindą gauti tiek lėšų, jog pakaktų įmonės mokumui atkurti, atsakovė, veikdama kaip atsakinga UAB „Telemanija“ vadovė, turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip užkirsti kelią tolesniam skolų augimui, teisinga.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad balanso, sudaryto pareiškimo iškelti bankroto bylą dienos duomenimis, 2013 m. buvęs nuosavo kapitalo deficitas per 5 mėn. iki 2014-05-31 padidėjo iki – 42 528 Lt; 2013 m. turėtas 17 106 Lt vertės ilgalaikis turtas per 5 mėn. sumažėjo iki 7763 Lt, trumpalaikis turtas sumažėjo nuo 44 624 Lt iki 2839 Lt; bendrovės patirti nuostoliai nuo 2013-12-31 buvusių 28 484 Lt per penkis mėnesius išaugo iki 52 528 Lt. Nors mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nuo 2013 m. buvusios 80 214 Lt sumos per 5 mėn. sumažėjo iki 53 130 Lt, tačiau atsakovė nepateikė konkrečių įrodymų, kas lėmė tokį sumažėjimą, kodėl kiti Bendrovės rodikliai žymiai pablogėjo.

Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, kad tokio pobūdžio bylose, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (LAT 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014), priteisė žalos dydį lygų skolų susidariusių nuo momento kai apeliantei atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y nuo 2014 02 28, daliai, nors Vilniaus apygardos teismo 2015-08-24 nutartimi patvirtinta kreditorių reikalavimų bendra suma yra 20 725,74 Eur (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-1628-619/2015). Bankroto administratorius atsiliepime į apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teisme pateikė duomenis BUAB „Telemanija“ turtas yra parduotas, už jį gauta suma akivaizdžiai nepakankama kreditorių reikalavimams patenkinti. Todėl taikyti subsidiarios apeliantės atsakomybės pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas priešingai nei nurodo apeliantė kruopščiai ištyrė ir skolos UAB „Arja“ susidarymo aplinkybes, nurodydamas, kad 2014 m. susidarė 3 344,60 Lt (968,66 Eur) skola, kurią sudarė 1971,79 Lt patalpų nuomos mokesčio skola, 19,81 Lt delspinigių, 1331 Lt atstovavimo išlaidų, 22 Lt žyminio mokesčio, kuri grindžiama sąskaitoms faktūromis, išrašytomis po 2014 02 28, kai apeliantei atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantės teiginius, kad šis skolos dydis nepagrįstas, nes ieškovas buvo pagerinęs UAB „Arja“ patalpas ir kad skola turėtų būti mažinama turėtomis pagerinimo išlaidomis teismas pagrįstai atmetė remdamasis 2011-04-18 Patalpų nuomos sutarties 15 punktu numačiusiu, kad nuomininkas (UAB „Telemanija“) neturi teisės į išsinuomotų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, jeigu nuomotojas UAB „Arja“) nesutinka jų atlyginti ir kad patalpos turi būti grąžintos tokios būklės, kokios buvo išnuomotos, o siūloma įranga nuomotojui UAB „Arja“ nereikalinga. Teismas pagrįstai sprendė jog nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovės argumentų, kad, jeigu ne bankroto byla, su UAB „Arja“ būtų pasiektas susitarimas dėl patalpų pagerinimo išlaidų įskaitymo į nuomos mokestį ir skolos nebūtų. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovo atliktų nuomojamų patalpų remonto darbų UAB „Arja“ nepripažino kaip patalpų pagerinimo, nurodė, jog ieškovas tiesiog pritaikė patalpas savo veiklai, todėl nesutiko atlyginti išlaidų.

Kolegija taip pat sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad UAB „Nekilnojamasis turtas“ sąskaita už liepos mėnesį išrašyta 2014-07-01 iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo. UAB „Nekilnojamasis turto valdymas“ išrašydamas sąskaitą už liepos mėnesį nežinojo ir negalėjo žinoti, kad bankroto byla bus iškelta ir kad ji bus įsiteisėjusi 2014-07-15. Kad nuomos mokestis nebūtų skaičiuojamas jeigu atsakovė būtų laiku įvykdžiusi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. UAB „Arja“ prašomos priteisti 1 3331 Lt išlaidos už advokato paslaugas yra susijusios priežastiniu ryšiu su apeliantės veiksmais, nes apeliantei laiku kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Arja“ nebūtų kreipusi į teismą su advokato pagalba 2014 m. liepos mėnesio pradžioje. Apeliantei laiku kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Arja“ skolos apskritai nebūtų buvę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2010 06 01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė civilinio kodekso normas bei civilinio proceso normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.