Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Gylio (toliau – ir prokuroro) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. D., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas, kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

A. K., vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas, kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

Civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

D. D. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą nebendrauti bei neieškoti ryšių su J. K., A. Š., G. B., E. S., S. L. (S. L.), R. K., R. Z. (R. Z.), A. N., V. S. (V. S.) ir E. H. (E. H.) – nuspręsta palikti nepakeistas iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento 2015 m. birželio 10 d. nutarimu bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. nutartimi pratęstą taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimas D. D. turtui nuspręsta panaikinti.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – t. y. 11 kompaktinių diskų su apžiūros protokolais, sąskaitos išrašais, kurie saugomi atskirame baltos spalvos voke prie baudžiamosios bylos – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – t. y. UAB „B“ 2014 m. gegužės 12 d. PVM sąskaita – faktūra serija B Nr. 13928 originalas, kuris saugomas atskirame baltos spalvos voke Nr. 1, prie baudžiamosios bylos – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta grąžinti teisėtam savininkui UAB „B“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. D. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis, padedant A. K., apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 17 445,47 Eur mokėtino pardavimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), o būtent: jis siekdamas savo naudai išvengti turtinės prievolės – sumokėti privalomą pridėtinės vertės mokestį (21 procentą) į Lietuvos Respublikos biudžetą ir taip susimažinti jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimo, remonto ir įrengimo išlaidas, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 21 d., Vilniaus mieste, padedant A. K., nedirbdamas ir nebūdamas susijęs darbo ar kitais santykiais su Estijos Respublikos bendrove „E“ OÜ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), žinodamas, kad minėtos įmonės vardu nupirktos prekės iš Lietuvos Respublikos nebus išgabentos, o bus panaudotos jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimui, remontui ir įrengimui, tyčia, siekdamas suklaidinti prekių ir paslaugų pardavėjus, jiems pateikė sandorių sudarymui reikalingus žinomai neteisingus duomenis apie prekių ir paslaugų pirkėją, melagingai nurodydamas jog prekes ir paslaugas įsigyja bendrovė „E“ OÜ, bei pateikė šios bendrovės rekvizitus, gautus iš A. K., vienintelio bendrovės „E“ OÜ savininko ir atstovo, ir taip apgaule sudarė prekių ir paslaugų pirkimo sandorius, taikant 0 procento PVM tarifą, įsigydamas prekes ir paslaugas iš Lietuvos Respublikoje registruotų ir veikiančių įmonių – UAB „A“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. kovo 20 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 20140320-1 (suma 22 236,03 Lt (6 440,00 Eur)); UAB „F“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. sausio 17 d. gamybos sutartį Nr. 14-0114 (suma 115 461,00 Lt (33 439,82 Eur)) bei avansinę 2014 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija FR Nr. 14-010 (suma 8 439,82 Eur)) (bendra suma 25 000,00 Eur); UAB „V“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. vasario 5 d. PVM sąskaitą faktūrą 30827 (121037) (suma 4 551,77 Lt (1 318,28 Eur) ir 2014 m. vasario 5 d. PVM sąskaitą faktūrą 30968 (121653) (suma 12 858,77 Lt (3 724,16 Eur)) (bendra suma 5 042,44 Eur); UAB „B“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą serija B Nr. 13928 (suma 45 429,75 Lt (13 157,36 Eur)); UAB „R“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. vasario 19 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 14.02.19-02 (suma 22 378,19 Lt (6 481,17 Eur)) bei 2014 m. kovo 19 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 14.03.06-01 (suma 20 378,21 Lt (5 901,94 Eur)), ir 2014 m. birželio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 001777 (suma 936,00 Eur), 2014 m. birželio 10 d. sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 001778 (suma 6 359,4 Eur), 2014 m. liepos 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 001803 (suma 40 867,93 LTL (11 836,17 Eur)) (bendra suma 19 131,57 Eur); UAB „D“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. balandžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 14DD 0000090 (suma 40 261,56 Lt (11 660,55 Eur) ir 2015 m. sausio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 15DD 0000030 (suma 1 633,84 Eur) (bendra suma 13 294,39 Eur); UAB „G“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. vasario 5 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 00090 (suma 3 480,00 Lt (1 007,88 Eur)), t. y. iš viso iš nurodytų bendrovių, tyčia jas suklaidinęs, tariamai Estijos Respublikos bendrovės „E“ OÜ vardu, taikant 0 procento PVM tarifą, D. D. už 83 073,64 Eur įsigijo prekių ir paslaugų, už kurias buvo atsiskaityta bankiniais pavedimais (A. K. pervedant pinigus (56 258,00 Eur) iš Estijos Respublikos bendrovės „E“ OÜ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AS „Swedbank“ banke: 2014 m. sausio 20 d. pervedant 15 000,00 Eur į UAB „F“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AB „Luminor bank“; 2014 m. sausio 29 d. pervedant 6 440,00 Eur į UAB „A“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AB „Swedbank“; 2014 m. vasario 20 d. pervedant 11 660,63 Eur į UAB „D“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AS „Swedbank“; 2014 m. kovo 14 d. pervedant 13 157,37 Eur į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AB „SEB bankas“; 2014 m. gegužės 21 d. pervedant 10 000,00 Eur į UAB „F“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AB „Luminor bank“) arba grynais pinigais (prekes ir (ar) paslaugas parduodančių įmonių vardu išrašytuose pinigų gavimo dokumentuose (kasos pajamų orderiuose, toliau – KPO) pagal D. D. tyčia, siekiant suklaidinti prekių pardavėjus, pateiktus žinomai neteisingus duomenis apie pinigų mokėtoją, nurodant, kad pinigai (26 815,72 Eur) gauti iš Estijos Respublikos bendrovės „E“ OÜ: 2014 m. vasario 5 d. UAB „V“ KPO serija POV Nr. 0006539 (suma 17 410,54 LTL (5 042,44 Eur); UAB „G“ KPO serija GG Nr. 0002306 (suma 3 480,00 Lt (1 007,88 Eur); 2014 m. birželio 11 d. UAB „R“ pinigų priėmimo kvitai serija BLB Nr. 5501780 (suma 21 957,72 Lt (6 359,40 Eur) ir Nr. 5501781 (suma 3 231,82 Lt (936,00 Eur), bei 2014 m. liepos 10 d. UAB „R“ pinigų priėmimo kvitas serija BLB Nr. 5501783 (suma 40 867,93 Lt (11 836,17 Eur); 2015 m. sausio 21 d. UAB „D“ KPO Nr. DE 00136 (suma 1 633,84 Eur). Tęsdamas savo nusikalstamą veiką D. D., pagal aukščiau nurodytas sąskaitas faktūras (išrašytas Estijos Respublikos bendrovei „E“ OÜ, pritaikant 0 procentų PVM tarifą, pagal jo paties tyčia, siekiant suklaidinti prekių pardavėjus, pateiktus žinomai neteisingus duomenis apie prekių ir paslaugų pirkėją), įsigytas prekes ir paslaugas panaudojo jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimui, remontui ir įrengimui. Tokiu būdu D. D. laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 21 d., Vilniaus mieste, savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 17 445,47 Eur mokėtino privalomo pridėtinės vertės mokesčio (21 procentą) į Lietuvos Respublikos biudžetą, kurį D. D. kaip tikrasis pirkėjas turėjo sumokėti minėtas prekes ir paslaugas jam pardavusioms įmonėms, kad pastarosios jį sumokėtų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.

2. A. K. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis padėjo D. D. apgaule, pastarojo naudai, išvengti didelės vertės turtinės prievolės – 17 445,47 Eur mokėtino pardavimo PVM, o būtent: jis, būdamas vieninteliu Estijos Respublikos bendrovės „E“ OÜ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), savininku ir atstovu, žinodamas, kad minėta bendrovė neketina įsigyti prekių ar paslaugų iš UAB „A“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), UAB „F“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), UAB „V“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), UAB „B“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), UAB „R“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), UAB „D“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), UAB „G“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) bei, kad pasinaudojant bendrovės vardu ir duomenimis iš Lietuvos Respublikos bendrovių realiai D. D. įsigytos prekės nebus išgabentos iš Lietuvos, o tik bus apgaule išvengta turtinės prievolės – sumokėti privalomą pridėtinės vertės mokestį (21 procentą) į Lietuvos Respublikos biudžetą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2014 m. sausio 17 d., ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pateikė D. D. bendrovės „E“ OÜ rekvizitus, o D. D. siekdamas išvengti turtinės prievolės – sumokėti privalomą pridėtinės vertės mokestį (21 procentą) į Lietuvos Respublikos biudžetą ir taip susimažinti jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimo, remonto ir įrengimo išlaidas, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2015 m. sausio 21 d., Vilniaus mieste, nedirbdamas ir nebūdamas susijęs darbo ar kitais teisėtais santykiais su bendrove „E“ OÜ, žinodamas, kad minėtos įmonės vardu nupirktos prekės iš Lietuvos Respublikos nebus išgabentos, tyčia siekdamas suklaidinti prekių ir paslaugų pardavėjus, melagingai nurodydamas, kad prekes įsigyja bendrovė „E“ OÜ, pateikė sandorių sudarymui reikalingus bendrovės „E“ OÜ rekvizitus, gautus iš A. K., sudarydamas prekių ir paslaugų pirkimo sandorius, taikant 0 PVM, įsigydamas prekes ir paslaugas iš Lietuvos Respublikoje registruotų ir veikiančių įmonių – UAB „A“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. kovo 20 d. PVM sąskaitą faktūrą serija AD Nr. 20140320-1 (suma 22 236,03 Lt (6 440,00 Eur)); UAB „F“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. sausio 17 d. gamybos sutartį Nr. 14-0114 (suma 115 461,00 Lt (33 439,82 Eur)) bei avansinę 2014 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija FR Nr. 14-010 (suma 8 439,82 Eur)) (bendra suma 25 000,00 Eur); UAB „V“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. vasario 5 d. PVM sąskaitą faktūrą 30827 (121037) (suma 4 551,77 Lt (1 318,28 Eur) ir 2014 m. vasario 5 d. PVM sąskaitą faktūrą 30968 (121653) (suma 12 858,77 Lt (3 724,16 Eur)) (bendra suma 5 042,44 Eur); UAB „B“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą serija B Nr. 13928 (suma 45 429,75 Lt (13 157,36 Eur)); UAB „R“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. vasario 19 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 14.02.19-02 (suma 22 378,19 Lt (6 481,17 Eur)) bei 2014 m. kovo 19 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 14.03.06-01 (suma 20 378,21 Lt (5 901,94 Eur)), ir 2014 m. birželio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 001777 (suma 936,00 Eur), 2014 m. birželio 10 d. sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 001778 (suma 6 359,4 Eur), 2014 m. liepos 10 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 001803 (suma 40 867,93 LTL (11 836,17 Eur)) (bendra suma 19 131,57 Eur); UAB „D“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. balandžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 14DD 0000090 (suma 40 261,56 Lt (11 660,55 Eur) ir 2015 m. sausio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 15DD 0000030 (suma 1 633,84 Eur) (bendra suma 13 294,39 Eur); UAB „G“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)) pagal 2014 m. vasario 5 d. PVM sąskaitą faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. 00090 (suma 3 480,00 Lt (1 007,88 Eur))), t. y. iš viso iš nurodytų bendrovių tyčia jas suklaidinęs Estijos Respublikos bendrovės „E“ OÜ vardu, taikant 0 PVM tarifą, D. D. įsigijo prekių ir paslaugų už 83 073,64 Eur, už kurias buvo atsiskaityta bankiniais pavedimais arba grynais pinigais. A. K., padėdamas D. D. vykdyti nusikalstamą sumanymą išvengti privalomai mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (21 procentą) į Lietuvos Respublikos biudžetą, imituodamas tariamus minėtus sandorius dėl prekių ir paslaugų bendrovės „E“ OÜ vardu, taikant 0 PVM tarifą, įsigijimo, pasinaudodamas jam suteiktais prisijungimo prie bendrovės „E“ OÜ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AS „Swedbank“ banke, elektroninės bankininkystės duomenimis, atliko pervedimus iš minėtos sąskaitos: 2014 m. sausio 20 d. pervedant 15 000,00 Eur į UAB „F“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AB „Luminor bank“; 2014 m. sausio 29 d. pervedant 6 440,00 Eur į UAB „A“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AB „Swedbank“; 2014 m. vasario 20 d. pervedant 11 660,63 Eur į UAB „D“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AS „Swedbank“; 2014 m. kovo 14 d. pervedant 13 157,37 Eur į UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AB „SEB bankas“; 2014 m. gegužės 21 d. pervedant 10 000,00 Eur į UAB „F“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banke AB „Luminor bank“). D. D. prekes ir paslaugas, gautas pagal aukščiau nurodytas suklastotas sąskaitas faktūras, išrašytas pagal jo paties tyčia pateiktus melagingus duomenis, gautus iš A. K., jog Estijos Respublikos bendrovė „E“ OÜ tariamai įgijo iš anksčiau minėtų Lietuvos Respublikos bendrovių prekių ir paslaugų, pritaikant 0 procentų PVM tarifą, panaudojo jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimui, remontui ir įrengimui. Tokiu būdu A. K. padėjo D. D. pastarojo naudai apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės – 17 445,47 Eur mokėtino privalomo pridėtinės vertės mokesčio (21 procentą) į Lietuvos Respublikos biudžetą, kurį D. D., kaip tikrasis pirkėjas turėjo sumokėti minėtas prekes ir paslaugas jam pardavusioms įmonėms, o pastarosios jį sumokėtų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu prokuroras Mindaugas Gylys prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti D. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir skirti jam 400 MGL dydžio baudą bei pripažinti A. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir skirti jam 380 MGL dydžio baudą, 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos byloje pareikštą civilinį ieškinį, dėl valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo tenkinti visiškai, priteisiant iš D. D. ir A. K. solidariai 17 445,47 Eur valstybės naudai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Byloje esantys tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai patvirtina, jog D. D. ir A. K. įvykdė nusikalstamas veikas. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad D. D. asmeniniam naudojimui faktiškai įgijo prekes ir/ar paslaugas iš kaltinime nurodytų įmonių bei, kad jis veikė apgalvotai, siekdamas prekes įsigyti pigiau be PVM, imitavo sandorį su užsienio juridiniu asmeniu. Teismas taip pat konstatavo, kad A. K., būdamas Estijos bendrovės vadovu, atliko kaltinime nurodytus pavedimus iš bendrovės sąskaitų į Lietuvos bendrovių sąskaitas už D. D. įsigyjamas prekes, patvirtindamas A. K. pareikštą kaltinimą, padėjus D. D. kurti fikciją, jog prekes iš Lietuvos bendrovių įgyja Estijos bendrovė ir jos bus išvežamos iš Lietuvos. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatęs kaltininkų nusikalstamus veiksmus, jog jų tyčia buvo nukreipta į D. D. siekį asmeniniam naudojimui skirtas prekes įsigyti pigiau, išvengiant privalomai mokėtino 21 procento PVM, skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas, jog D. D. ir A. K. nepadarė jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų, taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai juos išteisindamas. Be to, pirmosios instancijos teismas, teisingai nurodydamas, kad D. D. ir A. K. sukūrė prielaidas išvengti mokėtino PVM, baudžiamąją atsakomybę nepagrįstai susiejo su juridinių asmenų (prekių pardavėjų) baudžiamąja atsakomybe, pažymėdamas, kad jų nepatraukimas atsakomybėn panaikina galimybę taikyti tokią atsakomybę fiziniams asmenims, nors jie buvo tiesioginiai nusikalstamos fikcijos, kuria buvo siekiama išvengti privalomai mokėtino PVM, sumanytojai ir vykdytojai.

3.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. D. ir A. K. baudžiamosios atsakomybės atsiradimui neturi reikšmės, ar prekių pardavėjai, privalantys paskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti PVM už parduotas prekes, buvo patraukti atsakomybėn, nes baudžiamoji atsakomybė asmenims kyla už jų tiesiogiai atliktus nusikalstamus veiksmus, siekiant išvengti privalomai mokėtinų mokesčių. Ikiteisminio tyrimo metu kai kuriems pardavėjams buvo suteiktas specialiojo liudytojo statusas, tačiau nesurinkus pakankamai duomenų kaltinimai pateikti nebuvo, tačiau, prokuroro teigimu, tai nešalina D. D. ir A. K. atsakomybės už jų padarytus nusikalstamus veiksmus.

3.3. Prokuroras apeliaciniame skunde, atskleisdamas PVM mokesčio specifiką, nurodo, kad D. D. turėjo pareigą sumokėti PVM mokestį, tačiau pasitelkęs į pagalbą A. K. ir panaudodamas netikrus dokumentus, sukūrė fikciją, jog prekes įsigyja Estijos įmonė ir jos tiekiamos vartotojui už Lietuvos ribų, ir šie neteisėti veiksmai padėjo D. D. išvengti privalomai mokėtino PVM. Prokuroro manymu, nėra pagrindo teigti, kad D. D., kaip fizinis asmuo, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už padarytus neteisėtus veiksmus, kaip PVM sukčiavimo vykdytojas. Taigi, būtent D. D. ir A. K. veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis, todėl jiems kyla atsakomybė už mokesčių vengimą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad D. D. ir A. K. veiksmai yra neteisėti, aiškiai nenurodo, kodėl neatitinka sukčiavimo sudėties.

3.4. Prokuroras, cituodamas teismų praktikos nuostatas dėl sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės, pažymi, kad sukčiavimas pasireiškė D. D. ir A. K. bendrais veiksmais sukuriant fikciją, jog prekes perka Estijos įmonė ir jos bus išvežtos iš Lietuvos, panaudojant suklastotus dokumentus bei atliekant pavedimus iš Estijos įmonės sąskaitos. Prokuroras akcentuoja, kad jų veiksmai buvo būtina sąlyga BK 182 straipsnyje numatytoms pasekmėms kilti ir dėl jų buvo išvengta privalomai mokėtinų mokesčių, kuriuos turėjo sumokėti D. D., kaip prekių pirkėjas, tačiau gavo finansinę naudą, įsigydamas prekes 21 procentu pigiau. Prokuroro vertinimu, pirmiau aptarta panaudota apgaulė buvo esminė, nes be teisėsaugos institucijų įsikišimo nebuvo galima nustatyti tikrųjų sandorių įvykimo sąlygų ir apskaičiuoti mokėtinų mokesčių.

3.5. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog pardavėjai buvo apgauti ir dėl to patyrė žalą, todėl D. D. inkriminuota veika negali būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Prokuroras pažymi, kad D. D. ir A. K. nebuvo kaltinami, jog savo neteisėtais veiksmais padarė žalą prekių pardavėjams, kadangi žalą patyrė valstybė, kas buvo nurodyta pareikštuose kaltinimuose. Aplinkybė, kad asmuo, privalantis sumokėti PVM, dėl PVM specifikos jį realiai sumoka ne pardavėjas, bet pirkėjas, įgyjantis prekes ir paslaugas Lietuvoje, panaudodamas apgaulę šio mokesčio nesumokėjo (išvengė), taip panaikindamas savo turtinę (mokestinę) prievolę bei apgaudamas valstybę, kaip mokesčio savininką, o kartu ir pardavėją, privalantį šį mokestį apskaičiuoti ir pervesti į biudžetą, parodo, jog kaltininko tyčia buvo nukreipta į nepagrįstą turtinės naudos gavimą apgaule, išvengiant privalomai mokėtinų mokesčių. Prokuroro vertinimu, nekyla abejonių, kad D. D., atlikdamas neteisėtus veiksmus bei kurdamas fikciją, jog prekes įgyja užsienio įmonė ir jos bus išgabentos iš Lietuvos, suprato, kad dėl tokių veiksmų bus nesumokėti privalomai mokėtini mokesčiai ir valstybės biudžetui bus padaryta žala, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl įvertinus, kad aptartuose D. D. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji sukčiavimo požymiai, o dėl neteisėtų veiksmų kilo numatyti padariniai, nėra pagrindo teigti, kad D. D. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje.

3.6. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad nenustačius, jog apgaulė buvo panaudota ir prieš pardavėją, fizinis asmuo (ne kaip įmonės vadovas) už PVM sukčiavimą gali atsakyti tik kaip bendrininkas su PVM mokėtojo vadovu arba gali atsakyti, jeigu pasinaudojo PVM mokėtoju, kaip asmeniu, nesuvokiančiu daromos veikos esmės, t. y. padarė veiką per tarpininką. Pasak prokuroro, iš byloje esančių duomenų, liudytojų, apklaustų pirmosios instancijos teisme, parodymų, suklastotų dokumentų matyti, kad buvo panaudota apgaulė ir prieš prekių/paslaugų pardavėjus. Tačiau aplinkybė, jog tam tikri pardavėjai galėjo suvokti, kad prekės nebus išvežtos iš Lietuvos ir sandoriams negalima taikyti 0 procento PVM, nešalina D. D. ir A. K. baudžiamosios atsakomybės. Prokuroras taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nusikalstama veika buvo padaryta kitomis aplinkybėmis, galėjo pakeisti kaltinime išdėstytas aplinkybes, jeigu turėjo pagrindą manyti, kad veika buvo padaryta iš esmės skirtingomis aplinkybėmis nei nurodytos kaltinime. Prokuroro vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatyti visi baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini požymiai, leidžiantys daryti išvadas, kad D. D. padarė turtinį sukčiavimą su A. K. pagalba sukūrus fikciją, kad prekes įsigyja Estijos bendrovė ir jos išgabenamos iš Lietuvos teritorijos ir taip buvo iškraipyta objektyvi tiesa. D. D. siekė suklaidinti prekių pardavėjus, privalančius į valstybės biudžetą pervesti PVM, ir valstybę. Taip pat buvo apgautas mokesčių administratorius – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), kuri tikrino įmonių buhalteriją ir sandorius, tačiau jokių pažeidimų nerado, o šie buvo nustatyti įsikišus teisėsaugos institucijoms. Taip pat buvo nustatyta D. D. tyčia, t. y. suvokimas, jog jis sąmoningai pateikė objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, turėdamas tikslą išvengti privalomai mokėtino PVM, taigi, prokuroro vertinimu, nustatyti visi baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini požymiai.

3.7. Skunde apibendrintai pažymima, kad pripažinus, jog D. D. dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule išteisintas nepagrįstai, analogiškai dėl padėjimo jam apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės turėtų būti nuteistas ir A. K.. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti A. K. atlikti veiksmai, t. y. Estijos bendrovės vardu atliekant pavedimus už D. D. įsigyjamas asmeniniam naudojimui Lietuvoje skirtas prekes, taip padedant sukurti fikciją, jog prekes įgyja Estijos bendrovė. Prokuroro manymu, tai rodo, kad A. K., atlikdamas tokius veiksmus, suprato savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl turėtų būti pripažintas kaltu ir nuteistas kaip bendrininkas, padėjęs išvengti didelės vertės turtinės prievolės ir tokie jo veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytus padėjėjo požymius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prokuroras pažymi, kad D. D. ir A. K. turi būti pripažinti kaltais ir nuteisti. Tuo tarpu prokuroras, pasisakydamas dėl bausmių skyrimo D. D. ir A. K., prašo įvertinti ekonominį nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininkų asmenybes, jog nusikalstamos veikos padarytos pakankamai seniai, kad nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių bei jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis BK 47 straipsnio redakcija, galiojusia nusikalstamos veikos padarymo metu, skirti baudos bausmes, kurių dydį nustatyti mažesnį už sankcijoje numatytos baudos už apysunkius nusikaltimus vidurkį. Taip pat prokuroras prašo visiškai tenkinti byloje pareikštą VMI civilinį ieškinį, iš D. D. ir A. K. solidariai priteisiant 17 445,47 Eur.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo D. D. gynėjas advokatas Marius Žėba prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

4.1. Išteisintojo gynėjas nurodo, kad prokuroras siekia dirbtinai sukurti nusikalstamos veikos iliuziją, vengdamas analizuoti bylos esmę sudarančius „esminės apgaulės“ ir „mokestinės pareigos“ elementus. Kaltinamasis aktas yra suformuotas tokiu būdu, kad PVM nepriemoka valstybės biudžetui tarsi savaime suprantamas ir nenustatinėjamas dalykas ir jai nustatyti pasitelkė ne specialių žinių turintį specialistą, o kaip patvirtino dokumentus apžiūrėjusi Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) specialistė, skaičiavo aritmetiniu būdu. Tuo tarpu VMI, nenustatinėjusi PVM nepriemokos pagrįstumo, pareiškė civilinį ieškinį pagal pateiktą įtarimą. Pasak gynėjo, kai turtinė pareiga yra kildinama iš pareigos sumokėti atitinkamą mokestį, byloje turi būti nustatyta, ar tokia pareiga egzistuoja, kas turi pareigą ir kokio dydžio mokestis bei kada turėjo būti sumokėtas. Kaltinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi PVM nepriemoka nėra siejama su specialisto bylos medžiagos analize, nors specialistas būtų pateikęs išvadą, kuria ne tik kad galimai nebūtų nustatyta PVM nepriemoka valstybės biudžetui, bet ir būtų paneigta tariama D. D. mokestinė pareiga. Gynėjo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių PVM nepriemokos Lietuvos Respublikoje buvimą, tai patvirtino teismo ekspertas Kęstutis Ambrazaitis, gynybos iniciatyva pateikęs išvadą. Estijos Respublikos Mokesčių ir muitinės departamentas patvirtino, kad Estijos bendrovė yra tinkamai apskaičiusi sandorį su Lietuvos Respublikos bendrovėmis bei nenurodė pažeidimų ar mokestinių prievolių neįvykdymo. Gynėjo teigimu, prokuroras vengia pasisakyti dėl PVM apskaičiavimo ir deklaravimo teisinės reikšmės Estijoje bei PVM neutralumo principo įgyvendinimo šioje byloje. Skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl PVM nepriemokos egzistavimo, jos dydžio, PVM sumokėjimo Estijoje teisinės/mokestinės reikšmės, tačiau tai nereiškia, kad PVM nepriemoka yra nustatyta ar egzistuoja ir tai esminė gynybos pozicija.

4.2. Gynėjas, dėstydamas 0 procento PVM tarifo taikymo esmės motyvus, atsiliepime nurodo, kad jeigu prekė yra patiekta į Estiją, tai pareigą sumokėti PVM turi prekių įgijėjas. Todėl jeigu prekių įgijėjas yra reali veiklą vykdanti įmonė, neįmanomas PVM nesumokėjimas ar siekis jo išvengti pritaikius 0 procentų PVM tarifą. Gynėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju nepagrįstai suabsoliutinamas prekių išvežimas, kuris nesudaro sąlygų nesumokėti PVM, kai prekes įsigyja reali ir veiklą vykdanti įmonė. Net ir jeigu nustatomas prekių išvežimo pažeidimas, tai nesudaro sąlygų išvengti PVM. Gynėjo teigimu, esminę reikšmę sudaro ne tai, ar prekės buvo išvežtos, o tai, ar prekės nėra patiektos įmonei, kurios vadovas yra neegzistuojantis asmuo, neapskaitantis prekių įsigijimo ir nedeklaruojantis mokėtino PVM. Net jeigu ir sutinkant su tuo, kad prekės galiausiai atsidūrė Lietuvoje, tai nepatvirtina kaltinimų PVM sukčiavimu ar PVM nepriemokos egzistavimo Lietuvoje. D. D. neneigė, kad jis galėjo derinti tam tikrų kaltinime nurodytų prekių įsigijimą ar patvirtinti sąskaitos priėmimą, tačiau tai nėra PVM sukčiavimas ar dokumentų klastojimas. Be to, nepagrįsti prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl dokumentų suklastojimo, nes D. D. ar A. K. nėra pareikštas kaltinimas suklastojus CMR važtaraščius ar sutartis. Pasak gynėjo, skundžiamo nuosprendžio motyvai, kuriais paneigiama fizinio asmens pareiga sumokėti PVM, yra grįsti įstatymo normomis.

4.3. Atsiliepime gynėjas akcentuoja ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu gynyba teikė reikšmingą informaciją dėl tiriamos nusikalstamos veikos, todėl prokurorui negalėjo būti nežinomos Lietuvos Respublikos pridėtinio mokesčio įstatymo nuostatos, dėl kurių aiškiai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje, nurodant, kad fizinis asmuo už PVM sukčiavimą gali atsakyti tik kaip bendrininkas su PVM mokėtojo vadovu arba gali atsakyti tuo atveju, jeigu pasinaudojo PVM mokėtoju kaip asmeniu nesuvokiančiu daromos veikos esmės. Gynėjo vertinimu, prokuroras neįrodė esminės apgaulės elemento ir pats pripažino nesant apgaulės prieš prekes tiekusius ūkio subjektus, o nesant apgaulės, tik prekes tiekęs juridinis asmuo gali turėti pareigą sumokėti PVM. Prokuroras laikosi klaidingos nuomonės dėl PVM apskaičiavimo ir mokėjimo pareigų, neva kiekvieno pirkėjo pareiga sumokėti PVM už perkamas prekes ir paslaugas, nors tokių pareigų įstatyme nėra. Taip pat neteisingi prokuroro teiginiai apie pareigą paimti PVM iš prekės pirkėjo, kadangi tokia pareiga nenumatyta įstatyme.

4.4. Atsiliepime pažymima, kad VMI turi teisę atlikti mokestinį patikrinimą už ilgesnį nei 5 metų terminą, kai yra poreikis nustatyti žalą baudžiamojoje byloje, tačiau to padaryta nebuvo, taip pat negauta specialisto išvada, nors buvo prašoma. Pasak gynėjo, mokesčio apskaičiavimo senaties terminas suėjo 2020 m. gruodžio 31 d., todėl nėra paaiškinimo, kodėl penkerius metus nebuvo atliekamas joks tyrimas ar nepareikalauta sumokėti mokestį iš jį sumokėti privalančių subjektų. Tai, kad nebuvo tirtas prekių tiekėjų sąžiningumas ir jų veiksmai, išrašant 0 procento PVM tarifo sąskaitas, užkerta kelią esminės apgaulės konstatavimui. Prokuroro abstraktūs kaltinimai D. D. dėl tariamos apgaulės prieš valstybę yra visiškai nepagrįsti, nes D. D. netvarkė ir negalėjo tvarkyti prekes tiekusių ūkio subjektų apskaitos. Atsiliepime gynėjas dėsto motyvus dėl senaties instituto taikymo pažymėdamas, kad D. D. inkriminuojama nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuojama pagal naują BK 182 straipsnio 1 dalies redakciją, nes nurodyta turtinė prievolė (17 445,47 Eur) nesiekia didelės vertės turtinės prievolės ribos (20 000 Eur). Tokiu atveju nusikaltimas priskirtinas prie nesunkių nusikaltimų, o apkaltinamasis nuosprendis dėl nesunkių nusikaltimų negali būti priimtas, jeigu yra praėję 8 metai. Šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis turi būti laikoma suėjusi 2023 m. sausio 21 d. Gynėjas taip pat dėsto kasacinio teismo teismų praktikos nuostatas dėl MGL dydžio, remiasi BK pakeitimo įstatymo aiškinamuoju raštu ir nurodo, kad baudžiamojo įstatymo švelninimas turi būti aiškinamas taip, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. didele žala laikoma ne mažesnė kaip 20 000 Eur dydžio suma ir šiuo dydžiu turi būti remiamasi, jeigu inkriminuojama nusikalstama veika buvo padaryta iki 2023 m. birželio 1 d.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintieji ir jų gynėjai prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroro apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl D. D. ir A. K. išteisinimo ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, tvirtinant, kad byloje esantys įrodymai, priešingai nei sprendė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, patvirtina jų kaltę, padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų padarymas byloje yra išimtinai teismo, priimančio galutinį procesinį sprendimą byloje, kompetencija. Įrodymų vertinimo metu teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais ir priimti sprendimą, ar surinktais įrodymais galima grįsti teismo išvadas. Įrodymų vertinimo metu turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai bei jų visuma, sujungiant juos į loginę visumą, tuo tarpu proceso dalyvių pateiktų versijų ir pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais bei dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-82-222/2019, 2K-183-511/2020, 2K-284-719/2020, 2K-154-1073/2021). Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021, 2K-227-976/2021).

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvus ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi pagrindo sutikti su prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir D. D. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o A. K. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašė visus teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, juos įvertino laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, pateikė išsamius įrodymų vertinimo motyvus, savo išvadas dėl išteisinimo pagrindo, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįstos. Pažymėtina, kad dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė skundžiamame nuosprendyje ir tai, kad prokuroras tapačias aplinkybes vertina priešingai nei pirmosios instancijos teismas, o priimtas procesinis sprendimas prokuroro netenkina, nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą bei pagrįstą skundžiamą nuosprendį.

10. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Teismų praktikoje sukčiavimo PVM srityje bylose tyčinis neteisingų duomenų įrašymas į PVM deklaraciją ir jos pateikimas VMI traktuojami kaip apgaulės panaudojimas. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių administratoriui paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM ar kitų mokesčių pasireiškia suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu VMI, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016). Nors tokios veikos padaromos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, tačiau jomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-156-788/2016, 2K-129-788/2023). Tais atvejais, kai PVM sukčiavimo schema lemia ne tik PVM, bet ir kitų mokestinių prievolių apgaulingą sumažinimą, laikytina, kad nauda, gauta nesumokant šių mokesčių, sudaro to paties sukčiavimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-27/2014, 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-363-746/2016 ir kt.).

11. Nagrinėjamoje byloje išteisintiesiems D. D. ir A. K. buvo pareikšti kaltinimai sukčiavimo PVM srityje, t. y. D. D. buvo kaltinamas tuo, kad padedant A. K. apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 17 445,47 Eur mokėtino pardavimo PVM, o A. K. – kad padėjo D. D. apgaule jo naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės – 17 445,47 Eur mokėtino pardavimo PVM. Šioje byloje pateiktame kaltinime sukčiavimo schema iš esmės buvo tokia: a) D. D., padedamas Estijos Respublikos įmonės „E“ OÜ savininko A. K., prieš sudarydamas prekių ir paslaugų pirkimo sandorius, pateikdavo Lietuvos Respublikoje veikusioms įmonėms, teikusioms prekes ir paslaugas, įmonės „E“ OÜ rekvizitus; b) prekes ir paslaugas teikusios Lietuvos Respublikos įmonės išrašydavo PVM sąskaitas faktūras taikant 0 proc. PVM tarifą Estijos Respublikos įmonei „E“ OÜ; c) pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras Estijos Respublikos įmonė „E“ OÜ sumokėdavo pavedimu arba grynais pinigais išrašant kasos pajamų orderius; d) D. D., tęsdamas nusikalstamą veiką, įsigytas prekes ir paslaugas iš Lietuvos Respublikos įmonių taikant 0 proc. PVM tarifą panaudojo jam nuosavybės teise priklausančio bute, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimui, remontui ir įrengimui.

12. Tai, kad išteisintasis D. D. faktiškai įsigijo prekes ir paslaugas iš kaltinime nurodytų bendrovių UAB „R“, UAB „F“, UAB „D ir UAB „B“, UAB „G“ ir UAB „V“, nustatyta byloje surinktų įrodymų visuma: 2022 m. birželio 6 d. daiktų apžiūros protokole, apžiūrėjus 2021 m. rugsėjo 12 d. atliktos kriminalinės žvalgybos veiksmų metu užfiksuotus telefoninius pokalbius tarp išteisintojo D. D. ir įmonių atstovais – I. D. (UAB „R“), L. K. ir K. P. (UAB „F“), E. P. (UAB „B“) apie statybinius darbus, įrengimą (pavyzdžiui, grindų montavimą bute, klijų įsigijimą grindims be PVM, gartraukio atsiėmimą ir jo nuvežimą baldus gaminančiai įmonei ir kt.) (3 t., b. l. 134–160), 2021 m. rugsėjo 1 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti D. D. telefoniniai pokalbiai su L. K. dėl dokumentų atsiėmimo, apžiūrėti 2022 m. birželio 8 d. apžiūros protokolu (4 t., b. l. 1–10), 2015 m. birželio 4 d. kratos metu, atliktos D. D. priklausančiuose butuose, bylai reikšmingos surastos PVM sąskaitos faktūros, pirkimo–pardavimo sutartys ir sutartis dėl baldų pagaminimo ir sumontavimo (5 t., b. l. 73–75, 90–131, 134–149), 2015 m. birželio 4 d. kratos protokole užfiksuoti duomenys apie D. D. darbo kompiuteryje surastą elektroninį laišką iš UAB „A“ atstovės, kuris apžiūrėtas 2021 m. gegužės 19 d. apžiūros protokolu (4 t., b. l. 28–46; 5 t., b. l. 73–75), įmonių UAB „B“, UAB „R“, UAB „F“, UAB „G“, UAB „D“, UAB „A“, UAB „V“ pateiktų duomenų, PVM sąskaitų faktūrų, sutarčių originalų (5 t., b. l. 168–171, 174–175, 176–185; 6 t., b. l. 3–8, 9–11, 14–22, 25–29, 31–54, 56–8, 93–100, 111–113, 116–118, 119–121, 122–141, 163–172), 2022 m. vasario 18 d. dokumentų apžiūros protokolo ir 2022 m. gegužės 2 d. apžiūros protokolo duomenimis, kuriuose užfiksuotos specialistės išvados apžiūrėjus pateiktas PVM sąskaitas faktūras (6 t., b. l. 177–180, 181–184), Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2021 m. vasario 24 d. specialisto išvadoje pateiktą informaciją apie kasos pajamų orderiuose ir PVM sąskaitose faktūrose įrašus padariusį asmenį (10 t., b. l. 134–142). Tokias aplinkybes nustatė ir pirmosios instancijos teismas, jos neginčijamos ir apeliaciniame skunde.

13. Nors išteisintasis D. D. pirmosios instancijos teisme ir nepripažino savo kaltės pagal pateiktą kaltinimą bei tvirtino nežinantis įmonės „E“ OÜ, tačiau kai kurių byloje esančių užfiksuotų telefoninių pokalbių, susijusių su statybiniais darbais, remontais, įrengimais, metu savo balsą atpažino ir patvirtino pirkęs iš įmonių, kurios figūruoja kaltinamajame akte. Išteisintasis D. D., paaiškindamas aplinkybes dėl pirkimų, parodė, kad jis turėjo galimybę atsiskaityti grynaisiais, tai dažniausiai žmonės neturėjo poreikio rašyti sąskaitą, pagrindo vogti PVM nebuvo, nes gaudavo viską be sąskaitų. Išteisintojo D. D. manymu, būdavo be PVM, bet su nuolaida. Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis D. D. nurodė kiek kitokias aplinkybes dėl pareikšto kaltinimo bei teigė turėjęs butą (duomenys neskelbtini), kuris jau buvo įrengtas, jam pačiam tas butas nelabai patiko, tačiau ukrainietis O. J. (O. J.) pasiūlė tuo metu 300 000 Eur kainą už šį butą ir paprašė jo (D. D.) pagalbos ūkiniais klausimais. Pasak D. D., kai sutarė dėl buto pirkimo, siūlė O. J. sudaryti preliminarią sutartį, tačiau šis pasakė pirksiąs ant įmonės, kurios pavadinimo neminėjo, davė jos rekvizitus. Tai galėjo būti įmonė „E“ OÜ, tačiau tiksliai įvardinti negalėjo, nes praėjo daug laiko. Taip pat neatsimena, ar galėjo būti panaudota ar įrengta kažkas iš pranešime apie įtarimą nurodomų prekių ir paslaugų. Gal ir buvo pateikęs Lietuvos įmonėms O. J. įmonės rekvizitus, nepamena. Išteisintasis D. D. teigė, kad statybos darbams einant į pabaigą, pasirodė FNTT atstovai, areštavo visą turtą. Tą pačią dieną sutiko O. J., kuris jau žinojo apie problemas ir turto areštą. O. J. sakė palauksiąs kol areštas bus sutvarkytas ir paprašė jo (D. D.), kad padengtų jo (O. J.) turėtas išlaidas. Pasak D. D., pasakė O. J., kad gali išsivežti visus jam priklausančius daiktus iš buto, nes jis nežino kada ir ar iš viso galės parduoti jam butą. Nežino, kaip su O. J. susisiekti, jo telefono numerio nėra išsisaugojęs (13 t., b. l. 121–125). Praėjus kuriam laikui dar kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis D. D. paklaustas dėl įtarime nurodomų sudarytų PVM sąskaitų faktūrų ar bendravimo su tam tikrų įmonių atstovais, užfiksuotų telefoninių pokalbių, nurodė negalintis pakomentuoti, kadangi nepamena aplinkybių (13 t., b. l. 171–176).

14. Nepaisant to, kad išteisintasis D. D. nors ir neigė kaltinime nurodytas aplinkybes dėl jam Lietuvos Respublikoje priklausančio buto remontui įgytų prekių ir paslaugų Estijos Respublikos įmonės vardu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtų aplinkybių visuma, t. y. suradus kratos metu jo žinioje turėtas PVM sąskaitas faktūras dėl prekių ir paslaugų įgijimo sudarytas bendrovės „E“ OÜ vardu su byloje minimomis įmonėmis, telefoniniai pokalbiai tarp D. D. ir įmonių atstovų dėl buto įrengimo ir statybos darbų, paneigia pirmiau aptartus išteisintojo D. D. parodymus.

15. Išteisintasis A. K. taip pat neigė bet kokias sąsajas su išteisintuoju D. D., nurodydamas, kad jis yra vienintelis įmonės „E“ akcininkas ir direktorius, įmonės atspaudas buvo pas jį, naudojuosi juo asmeniškai, tačiau kaltinime nurodytų bendrovių pavadinimai jam nežinomi, asmeniškai iš jų nėra pirkęs, tačiau turi įtarimą, kas galėjo pasinaudoti įmonės rekvizitais. Pasak išteisintojo A. K., įmonės buhalterei jokių nurodymų dėl pervedimų Lietuvos įmonėms nebuvo davęs, pats jų nedarė, buhalterė viską darydavo tik su jo nurodymais. Nežino, kas galėjo prisijungti prie jo elektroninio banko su jo ID, tuo metu, kai buvo padaryti pavedimai, jie buvo padaryti iš Lietuvos, o jis pats buvo Estijoje. Be to, D. D. iki šio proceso nepažinojo. Iš esmės tokios pat pozicijos išteisintasis A. K. laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu (16 t., b. l. 108–110). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus parodymus kartu su byloje esančiais duomenimis, sprendžia, kad tarp išteisintųjų D. D. ir A. K. galėjo būti susitarimas dėl aptariamų prekių įgijimo, ką pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Visų pirma, nelogiška, kad išteisintasis A. K., būdamas vienintelis įmonės akcininkas ir direktorius negalėtų žinoti, kas naudojosi jo prisijungimo prie įmonės duomenimis ir be jo žinios atlikti atsiskaitymus pavedimais su kaltinime nurodytomis Lietuvos įmonėmis atitinkamomis pinigų sumomis ir taip atsainiai vertintų atliktus pavedimus, nesidomėtų, kas galėjo juos atlikti. Antra, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Estijos Respublikos juridinis asmuo, atlikdamas pavedimus, pripažino D. D. naudai atliktus sandorius. Trečia, proceso metu apklausiama įmonės „E“ buhalterė S. M. parodė, kad šioje įmonėje darbuotojų nebuvo, buvo tik A. K., iš kurio ji gaudavo visus dokumentus įtraukimui į buhalterinę apskaitą, A. K. turėjo teisę atstovauti įmonę, kuris 2014–2015 metais turėjo teisę atlikti operacijas su lėšomis, esančiomis įmonės sąskaitose. Taigi, aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad nebuvo kito asmens, kaip tik A. K., kuris galėjo jungtis prie Estijos Respublikos įmonės „E“ sąskaitų banke, o tai kartu visiškai paneigia išteisintųjų versijas apie kaltinime inkriminuojamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

16. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi tai, kad tam tikras kaltinime nurodytas aplinkybes apie D. D. naudai sudarytus sandorius su Lietuvos įmonėmis ir įgytas prekes bei paslaugas jo nuosavybės teise priklausančio buto rekonstravimui, remontui ir įrengimui, iš dalies patvirtina ir kai kurie byloje apklausti Lietuvos Respublikos įmonių darbuotojai ar atstovai. Štai pirmosios instancijos teisme apklausiama liudytoja E. P., bendrovės UAB „B“ parduotuvės vadovė, nurodė, kad D. D. buvo jų pirkėjas, kuris davė įmonės pavadinimą, pavedimas buvo atliktas iš Estijos įmonės. Pasak liudytojos E. P., jeigu duodama įmonės vardu išrašyti sąskaitą ir įmonės vardu įkrenta pavedimas, jie daugiau neturi aiškintis, kodėl ta įmonė perka, kodėl būtent tas žmogus užsakovas, kokie jų santykiai su įmone. Prisimena, kad šiuo atveju atrodo buvo vokas, kur reikėjo prekes pristatyti, o kur prekės išvažiavo, jie nežino. Adresas buvo nurodytas (duomenys neskelbtini), netoli buvusio viešbučio „(duomenys neskelbtini)“. Kadangi buvo užsienio įmonė, todėl ir buvo taikomas 0 PVM tarifas. Liudytojos E. P. vertinimu, pareiga sumokėti PVM, jeigu prekės yra neišvežtos, turbūt tenka jiems – pardavusiai įmonei. Pagarsinus dalį jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, liudytoja E. P. parodė, kad tikriausiai skambino D. D., prašydamas pateikti dokumentus dėl prekių išvežimo iš Lietuvos, bet neprisimena. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. P. nurodė iš esmės tapačias aplinkybes (3 t., b. l. 47–49). Pirmosios instancijos teisme apklausiamas liudytojas P. P., įmonės UAB „V“ darbuotojas, patvirtino išrašinėjęs sąskaitas su 0 procentų PVM tarifu, nors tiksliai ir neatsiminė dėl pirkėjo, tačiau parodė, kad techniškai galėjo D. D. duoti pinigus, bet to negali patvirtinti. Be to, liudytojas P. P. dėl byloje esančio CMR parodė, kad CMR tvarkingas, jam šis CMR nekelia jokių abejonių, kadangi užpildytas tiksliai, prekės apibūdintos. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. P. iš esmės taip pat negalėjo detaliai nurodyti aplinkybių, susijusių su įmone „E“ (3 t., b. l. 109–112). Liudytoja J. S., apklausiama pirmosios instancijos teismo metu, įmonės UAB „D“ darbuotoja, parodė, kad turėjo paruošti šviestuvų pasiūlymą, po kažkiek laiko el. paštu kreipėsi įmonė „E“, sakė nori užsakyti šviestuvus. Įmonė klausė, ar su PVM ar be PVM mokėti, ji nurodė, kad jeigu išvežamos prekės iš Lietuvos, tai be PVM, jei paliekamos, tai su PVM. Gavo apmokėjimą pavedimu sumai be PVM. Liudytojos J. S. teigimu, į ją kreipėsi studijos „L“ architektai, laiško pavadinime nurodytas „ponas D.“, įsivaizduoja, kad tai klientas, kuriam prekės parduotos. Jai nesukėlė klausimų, kad su asmeniu susirašinėjo anglų kalba, o prekes atsiėmė lietuvišku vardu ir pavarde asmuo. Atsiimant prekes jie prašo, kad asmuo nurodytų užsakymo numerį pagal kurį užsakytos prekės arba kieno vardo užsakymas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojos J. S. nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa (3 t., b. l. 51–90). Liudytoja E. Š., dirbusi UAB „A“, apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad buvo parduotas židinys, projektuotas architekto T. L.. Kiek pamena, pirkėjas buvo estų įmonė, ant architekto dokumentų buvo nurodytas D. D. vardas ir pavardė. Atrodo, kad kreipėsi įmonė iš B raidės dėl išvežimo, tada išvežė židinį, bet gali klysti. Jeigu pirkėjas nurodo, kad prekės bus išvežamos, tai jie išrašo sąskaitą faktūrą su 0 PVM tarifu. Išvežimą patvirtina tai, kad į buhalteriją visą laiką prašydavo CMR ir jiems atsiųsdavo. Atsimena, kad ji kreipėsi į estų įmonę prašydama pateikti patvirtinantį dokumentą, turi jausmą, kad jį gavo, bet neatsimena. Parodžius liudytojai E. Š. dokumentus, patvirtino, kad „C“ paėmė prekes ir išvežė. Liudytojos E. Š. teigimu, jų (įmonės) atsakomybė baigiasi tuo, kad prekė yra išvežta, jie netikrina CMR, kur prekės atsiduria, ji pasitikėdama tuo, kad grįžta CMR, prekė – išvežta. Estijos įmonė „E“ sugrąžino pasirašytą CMR. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamos liudytojos E. Š. nurodytos aplinkybės iš esmės sutampa (3 t., b. l. 43–45).

17. Tuo tarpu liudytojas N. K., dirbantis UAB „V“, pirmosios instancijos teisme teigė, jog yra tekę išrašyti sąskaitas su 0 procentų PVM tarifu, tačiau neprisiminė, kas kreipėsi dėl įmonės „E“. Liudytojas L. K., dirbęs UAB „F“, pirmosios instancijos teisme parodė nepamenantis kaip su estų įmone „E“ buvo išvežami baldai, bet išvežimas įvyko, nepamena, kada tiksliai gavo CMR ir kokiu būdu. Kaip ir liudytojas K. P., dirbęs UAB „F“, ir liudytojas A. Š., dirbantis UAB „G“, architektas T. L., apklausiami pirmosios instancijos teisme, nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su įmone „E“. Analogiškai ir apklausiami ikiteisminio tyrimo metu minėti liudytojai detalių aplinkybių nurodyti negalėjo (3 t., b. l. 21–25, 37–41, 96–100, 103–106, 115–119, 125–129), todėl apeliacinės instancijos teismas liudytojų N. K., L. K., K. P., A. Š., T. L. parodymais vadovaujasi tiek, kiek šie patvirtino aplinkybes apie tai, kad įmonė „E“ galėjo būti jų klientas.

18. Nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo metu reikšmingas liudytojas I. D., dirbęs UAB „R“, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu negalėjo prisiminti aplinkybių, susijusių su įmone „E“, kaip ir apklausiamas ir specialiuoju liudytoju ir liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, tačiau sugretinus jau minėtus byloje esančius I. D. ir D. D. telefoninius pokalbius apie statybinius darbus bute, pavyzdžiui grindų sudėjimą bute, klijų įsigijimo užrašymą „ant tos pačios faktūros be importo“ bei su kitais jau minėtais įmonių atstovais L. K., E. P., K. P. (3 t., b. l. 134–160) bei D. D. pokalbius su L. K. apie tai, kad bus atliekamas mokesčių patikrinimas ir jam reikėtų turėti „popieriukus visus, kad ten viskas tvarkoj ten būtų“ (4 t., b. l. 1–10), spręsti, kad nustatytas esminis sukčiavimo elementas – apgaulės požymis, taip, kaip inkriminuojama išteisintiesiems D. D. ir A. K. pateiktame kaltinime, nėra jokio pagrindo. Nors prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. D. ir A. K. baudžiamosios atsakomybės atsiradimui neturi reikšmės, ar prekių pardavėjai, privalantys paskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti PVM už parduotas prekes, buvo patraukti atsakomybėn, nes baudžiamoji atsakomybė asmenims kyla už jų tiesiogiai atliktus nusikalstamus veiksmus, siekiant išvengti privalomai mokėtinų mokesčių, tačiau su tokia prokuroro pozicija negalima sutikti, nes šie kaltinami būtent tuo, kad apgaule sudarė prekių ir paslaugų pirkimo sandorius, taikant 0 proc. PVM tarifą, įsigydami prekes ir paslaugas iš Lietuvos Respublikoje registruotų ir veikiančių įmonių. Pirmiau aptartų aplinkybių visuma apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai tik sustiprina pagrindą manyti, kad kai kurių įmonių atstovai suprato arba galėjo suprasti, jog D. D., pateikdamas Estijos Respublikos įmonės „E“ rekvizitus, jokių iš jų įgytų prekių ir paslaugų su 0 proc. PVM tarifu, iš Lietuvos Respublikos neišveš, todėl prokuroro pateiktame kaltinime nėra atskleistas bei įrodytas esminis BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymis – apgaulės elementas, t. y. neatskleista ir nesurinkta jokių duomenų, kaip išteisintieji D. D. ir A. K. apgavo Lietuvos Respublikos įmones. Vien tai, kad išteisintasis D. D. pateikė Estijos Respublikos įmonės „E“ rekvizitus Lietuvos Respublikos bendrovėms, savaime nepatvirtina išteisintojo D. D. ir išteisintojo A. K. kaltės padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptarti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, jog pardavėjai buvo apgauti ir dėl to jie patyrė žalą (dėl galimo tapimo PVM skolininku), yra teisinga ir pagrįsta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Baudžiamajame procese galiojančios įrodinėjimo naštos taisyklės lemia tai, kad pareiga įrodyti asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką tenka baudžiamojo persekiojimo institucijoms. Šioje byloje nepavyko įrodyti, jog tiek išteisintojo D. D., tiek išteisintojo A. K. veikoje yra aptariamo nusikaltimo sudėties požymių visuma. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad priešingai nei akcentuojama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo daryti išvadą, kad D. D. ir A. K. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai išteisino.

19. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad byloje yra pateikti CMR dėl kai kurių sudarytų išteisintiesiems inkriminuojamų sandorių su Lietuvos Respublikos įmonėmis, pavyzdžiui, 2014 m. vasario 20 d. CMR tarp siuntėjo UAB „V“ ir gavėjo „E“ OU dėl plytelių, dušo komplekto iškrovimo Estijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste (5 t., b. l. 102–104), 2014 m. rugsėjo 29 d. CMR tarp siuntėjo UAB „F“ ir gavėjo „E“ OU iškrovimo Vokietijoje (6 t., b. l. 34, 42), todėl teigti, jog visos prekės nebuvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos, nėra jokio pagrindo. Kaip teisingai nurodoma ir išteisintojo D. D. gynėjo M. Žėbos pateiktame atsiliepime, D. D. ar A. K. nėra pareikštas kaltinimas suklastojus CMR važtaraščius ar sutartis, prokuroras tokių duomenų nesurinko. Priešingai nei nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, kad sukčiavimas pasireiškė D. D. ir A. K. bendrais veiksmais sukuriant fikciją, jog prekes perka Estijos įmonė ir jos bus išvežtos iš Lietuvos, panaudojant suklastotus dokumentus bei atliekant pavedimus iš Estijos įmonės sąskaitos, byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kad jau minėti CMR ar kokie kiti dokumentai yra suklastoti (nepaisant to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. nutartimi D. D. pareikštas kaltinimas suklastojus tikrus dokumentus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui), ar D. D. bei A. K. būtų kokiais nors veiksmais prisidėję prie dokumentų klastojimo. Todėl įrodinėti apgaulės – kaip esminio sukčiavimo požymio buvimą panaudojant suklastotus dokumentus su išteisintiesiems pateiktuose kaltinimuose neinkriminuojamomis faktinėmis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo. Taigi iš šių duomenų visumos lieka nepaneigta, kad D. D. ir A. K. savo veiksmais padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

20. Pažymėtina, kad vieninteliai byloje neabejotinai nustatyti nuteistųjų objektyvūs veiksmai yra „E“ atsiskaitymai su Lietuvos Respublikos įmonėmis pavedimu ir grynaisiais pinigais, tačiau vien Estijos Respublikos įmonės „E“ atsiskaitymai už įmonės lėšas su Lietuvos Respublikos įmonėmis savaime dar nėra mokestinis nusikaltimas, atsižvelgiant į tai, kad nėra surinkta objektyvių kaltinimą pagrindžiančių duomenų. Nors išteisintojo D. D. gynėjas akcentuoja, kad Estijos Respublikos Mokesčių ir muitinės departamentas patvirtino, kad Estijos bendrovė yra tinkamai apskaičiusi sandorį su Lietuvos Respublikos bendrovėmis bei nenurodė pažeidimų ar mokestinių prievolių neįvykdymo, vis tik priešingai, Europos tyrimo orderio vykdymo medžiagoje iš Estijos Respublikos pateiktais duomenimis, Estijos įmonės neturi pareigos rodyti pirkimų, kurie atlikti Estijos Sąjungoje, atskirai pagal įmones, o įmonės deklaruoja sąjungos viduje atliktų pirkimų bendrą sumą pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose, dėl to nėra galimybės patikrinti ar įmonė OÜ „E“ deklaravo pirkimo sandorius iš Lietuvos Respublikos įmonių UAB „A“, UAB „F“, UAB „V“ UAB „B“, UAB „R“, UAB „D“, UAB „G“, ir apie tai, kad Estijos Respublikos Mokesčių ir Muitinės departamento duomenų bazėje nėra informacijos apie tai, kokiu būdu OÜ „E“ teikė PVM deklaracijas 2014–2015 metais (11 t., b. l. 31–42). Kita vertus, net ir nesant tokių duomenų, pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. D. inkriminuota nusikalstama veika apgaule vengiant mokėtino PVM, o A. K. – padedant D. D. apgaule jo naudai išvengti mokėtino PVM, negali D. D. atveju būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o A. K. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

21. Vertinant minėtas aplinkybes, veikos, kaip sukčiavimo, kvalifikavimo kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 29 punktą PVM mokėtojas – asmuo, kuriam pagal šį Įstatymą nustatyta prievolė apskaičiuoti ir mokėti PVM ir kuris mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju, įskaitant kitaip PVM tikslais registruotus asmenis, išskyrus asmenis, kurie yra registruoti kompensacinio PVM tarifo schemos tikslais. Pagal šio Įstatymo 71 straipsnio 1 dalį prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio Įstatymo 95 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių nuostatas tenka pirkėjui. Toks asmuo privalo registruotis PVM mokėtoju, neatsižvelgdamas į tai, ar jis buvo registruotas PVM mokėtoju šio Įstatymo 71¹ straipsnio ar XII skyriaus penktajame, šeštajame ir septintajame skirsniuose nustatyta tvarka. Tuo tarpu bylai aktualioje šio Įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui, kuris šių prekių tiekėjui nurodė tos kitos valstybės narės jam suteiktą PVM mokėtojo kodą, ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Pagal Įstatymo 56 straipsnio 1 dalį PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas, o kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant atvejais, nurodytais šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, – ir įrodymus, kad tenkinamos šio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos.

22. Taigi, nepaisant to, kad apeliaciniame skunde prokuroras teigia, jog dėl PVM specifikos jį realiai sumoka ne pardavėjas, bet pirkėjas, įgyjantis prekes ir paslaugas Lietuvoje, tačiau kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, būtent parduodamas prekę ar paslaugą, PVM mokėtojas iš pirkėjo (vartotojo) gauna ir tą pinigų sumą, kurią kaip PVM privalo sumokėti į valstybės biudžetą. Taigi ir apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi PVM mokėtojo santykiuose su mokesčių administratoriumi, klaidinant pastarąjį dėl PVM prievolės dydžio, teisės į atskaitą apimties ir t. t. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013). Todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad būtent D. D. turėjo pareigą sumokėti PVM mokestį, tačiau pasitelkęs į pagalbą A. K. ir panaudodamas netikrus dokumentus, sukūrė fikciją, jog prekes įsigyja Estijos įmonė ir jos tiekiamos vartotojui už Lietuvos ribų, ir šie neteisėti veiksmai padėjo D. D. išvengti privalomai mokėtino PVM, yra visiškai nepagrįsti. Be kita ko, ir pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė Birutė Devliašovienė, surašiusi specialisto išvadas dokumentų apžiūros protokoluose (6 t., b. l. 177–180, 181–184), paaiškino, kad jeigu prekių neišvežė pardavėjas ar tiekėjas, nesvarbu kas, faktiškai, jeigu šitų prekių neišvežė iš Lietuvos teritorijos, o buvo parduotas Lietuvoje fiziniam asmeniui ar juridiniams asmenims, tai iš viso bendrovės pardavėjos turėjo prievolę apskaičiuoti ir deklaruoti į biudžetą mokėtiną PVM atitinkamą sumą.

23. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, dėl ko prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Mindaugo Gylio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.