- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-17
- Bylos Nr.
- e2A-1066-1012/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03731-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Asta Jakutytė-Sungailienė, Dalia Trumpulienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Okamija“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Kaolita“
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Trumpulienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliančių uždarosios akcinės bendrovės „Okamija“ (ieškovės) ir uždarosios akcinės bendrovės „Kaolita“ (atsakovės) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Okamija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kaolita“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, mažoji bendrija „Tikskaita“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Okamija“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė iš atsakovės priteisti 3 381,41 Eur žalos, 42 872,92 Eur skolos, 706 Eur palūkanų, 10,5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad:
1.1. Ieškovė buvo įsteigta vykdyti prekybą – baldų, apšvietimo įrangos ir kitų namų ūkio prekių mažmeninę prekybą specializuotose parduotuvėse, baldų, kilimų ir apšvietimo įrangos didmeninę prekybą, užsakomuosius pardavimus paštu arba internetu. Įsteigus įmonę buvo sukurta internetinė svetainė ir atidaryta internetinė parduotuvė.
1.2. 2021 m. kovo mėn. pabaigoje – balandžio mėn. buvo įkurta dar viena įmonė – UAB „Kaolita“, siekiant atskirti fizinę prekybą, kurią vykdo ieškovė ir internetinę prekybą baldais, kurią vykdo atsakovė. Šalių tarpusavio bendradarbiavimas vyko taip: klientui internetinėje parduotuvėje įsigijus prekę, atsakovė šią prekę įsigydavo iš ieškovės ir parduodavo klientui. Tarp šalių buvo sudaryta automobilio „Hyundai NX4E Tucson ix35“ nuomos sutartis, kurios pagrindu automobilis buvo išnuomotas atsakovei. Dėl automobilio nuomos (500 Eur) ir kartais patiriamų kitų eksploatavimo išlaidų (kuras, automobilio plovimas) buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros. Įvertinus ieškovės finansinius duomenis bei išanalizavus 2021–2022 m. PVM sąskaitas faktūras, išrašytas atsakovei bei šių sąskaitų faktūrų pagrindu atliktus apmokėjimus, buvo nustatyta, kad atsakovė už prekes, automobilio nuomą ir su tuo susijusias išlaidas ieškovei nėra sumokėjusi 38 362,92 Eur.
1.3. Atsakovė 2022 m. rugpjūčio 22 d. pranešimu buvo informuota apie vienašalį automobilio nuomos sutarties nutraukimą, įpareigojant grąžinti automobilį. Transporto priemonės grąžinimo metu atlikus techninę patikrą buvo nustatyta, kad automobilis buvo apgadintas. Todėl jis buvo remontuojamas, parengta remonto darbų sąmata, remonto kaina – 7 169,88 Eur. Esminę šių išlaidų dalį padengė draudimo bendrovė sudarytos automobilio savanoriško draudimo sutarties pagrindu. Dalies patirtų remonto išlaidų draudimo bendrovė nekompensavo ir ieškovei buvo nurodyta sumokėti 1 244,36 Eur PVM bei 700 Eur draudimo išskaitą. Ieškovė sumokėjo 1 944,36 Eur.
1.4. Grąžindama automobilį, atsakovė negrąžino jo atsarginio rakto, todėl ieškovei reikėjo užsakyti naują užvedimo raktą, kurio gamybos kaina 567,05 Eur. Ieškovė apmokėjo šią sumą. Taip pat reikėjo atlikti automobilio salono cheminį valymą, kurio kaina 250 Eur. Kadangi kartu su automobiliu nebuvo grąžintos atsakovei perduotos žieminės padangos, teko pirkti naujas padangas, kurių kaina 620 Eur. Todėl 2023 m. sausio 10 d. raštu atsakovei pranešta, kad ji ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo rašto gavimo dienos sumokėtų ieškovei 2 202,24 Eur patirtų nuostolių už automobilio apgadinimą. Taip pat, 2023 m. sausio 10 d. raštu atsakovei buvo nurodyta ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo rašto gavimo dienos sumokėti ieškovei 38 362,92 Eur įsiskolinimą už suteiktas prekes ir palūkanas. Atsakovė skolos ir žalos nepadengė.
Atsiliepimas
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad:
2.1. Ieškovė tikėtina sąmoningai nenurodo ir neteikia teismui bylai reikšmingų dokumentų. Ieškovės ir atsakovės pirkimo-pardavimo teisinius santykius reguliavo šalių pasirašyta 2021 m. balandžio 5 d. Pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – Sutartis). Remiantis Sutarties II dalies 1, 4 punktais, kad „pardavėjui perduodant, o pirkėjui priimant prekes yra pasirašomas Prekių priėmimo-perdavimo aktas. Pardavėjas įsipareigoja prekes perduoti pirkėjui, o pirkėjas įsipareigoja priimti kokybiškas prekes. Pirkėjo išsirinktos ir užsakytos prekės perduodamos pirkėjo įgaliotam atstovui, kuris patvirtina tinkamų prekių gavimo faktą savo parašu Prekių priėmimo-perdavimo akte; pardavėjas įsipareigoja apmokėti visas pristatymo išlaidas iki Sutarties II dalies 1 punkte nurodytos Prekių pristatymo vietos“. Atitinkamai Sutarties III dalies 3 punkte nustatyta, kad: „pirkėjui pasirašius Prekių priėmimo-perdavimo aktą, pardavėjas įsipareigoja ne vėliau kaip per 30 d. pateikti pirkėjui PVM sąskaitą-faktūrą. Tinkamu sąskaitos pateikimu laikomas jos išsiuntimas į pirkėjo buveinę registruotu laišku, tiesioginis jos pristatymas į pirkėjo buveinę arba išsiuntimas Sutarties apačioje nurodytu elektroniniu paštu“.
2.2. Su ieškiniu į bylą nepateiktas nei prekių priėmimo-perdavimo aktas, nei įrodymai apie PVM sąskaitų-faktūrų siuntimą atsakovei. Nors ieškovė nurodo, kad tarp šalių buvo sudaryta automobilio „Hyundai Tucson ix35“ nuomos sutartis, tačiau tokia sutartis į bylą nepateikta, nes jokia automobilio nuomos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Atsakovės vadovė neneigia, kad naudojosi automobiliu, tačiau šalys nebuvo aptarusios automobilio naudojimosi sąlygų (pvz. nuomos kainos, mokesčių už kurą ir kitas paslaugas), o PVM sąskaitos-faktūros už automobilio nuomą buvo išrašomos nereguliariai ir tik žodžiu susitarus.
2.3. Iš 2022 m. birželio 30 d. skolų suderinimo akto matyti, kad atsakovė nėra skolinga ieškovei, deklaravusiai PVM sąskaitas-faktūras Nr. OK220430 ir Nr. OK220431, kurių, dėl nežinomų priežasčių, su ieškiniu nepateikė.
2.4. Ieškovės ir atsakovės vadovės buvo draugės, kol tarp jų nekilo konfliktas 2021 metų viduryje, kuomet ieškovės vadove tapo O. S. Tada tarp vadovių (O. S. ir K. M.) prasidėjo nesutarimai, nes O. S. panoro atsiskirti ir verslą vystyti viena. Kadangi nuo atsakovės vadovės ir jos mamos buvo slepiama su ieškovės įmonės valdymu susijusi informacija, 2022 m. liepą ieškovės vadovei ir akcininkei buvo pasiūlyta išpirkti atsakovės vadovės mamos akcijas. Dėl konfliktinės situacijos ieškovės ir atsakovės santykiai nutrūko, prekių pirkimas-pardavimas nevyko.
2.5. Ieškovė nepagrįstai reikalauja 1 944,36 Eur žalos atlyginimo, nes automobilis buvo grąžintas ieškovei tokios būklės, kokios gautas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Šias aplinkybes patvirtina 2022 m. rugsėjo 27 d. antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su fotofiksacija, kuriame užfiksuota kaip automobilis atrodė 2022 m. rugsėjo 23 d. (grąžinimo ieškovei metu). Fotofiksacijoje užfiksuoti automobilio nusidėvėjimo požymiai: lengvi įbrėžimai ant automobilio posparnių, automobilio salono natūralūs nusidėvėjimo požymiai. Jokie kiti apgadinimai, kurie nurodomi ieškovės pateiktoje remonto sąmatoje nėra matomi ir negalėjo būti nustatyti automobilio perdavimo metu.
2.6. Ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti papildomo automobilio rakto pagaminimo išlaidų – 567,05 Eur atlyginimą, nes antras automobilio raktas nebuvo perduotas atsakovei. Taigi, nebuvo pareigos tokį raktą grąžinti, juolab, kad į bylą nepateikti atitinkami įrodymai apie tokio rakto perdavimą. Taip pat nepagrįsti ir yra atmestini reikalavimai dėl 250 Eur už transporto priemonės salono cheminį valymą bei 620 Eur už žieminių padangų įsigijimą.
Šalies argumentai
3. Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo palaikė ieškinio reikalavimus ir papildomai nurodė, kad:
3.1. Faktiškai atsakovė turėjo vienintelį prekių tiekėją – ieškovę. Kiti atsakovės tiekėjai teikė telekomunikacijų, transportavimo ar kitas ne prekių tiekimo paslaugas. Šalių tarpusavio santykiai buvo grindžiami ne tiek formaliu sutartinių prievolių vykdymu, bet labiau savitarpio pasitikėjimu. Nei atsakovė, nei jos vadovė ar kiti asmenys iki šalių nesutarimų, niekada nereikalavo pasirašyti ir nebuvo pasirašomi jokie prekių perdavimo dokumentai ar važtaraščiai. Todėl atsiliepime nepagrįstai reikalaujama pateikti tokius dokumentus. Tokiu reikalavimu atsakovė siekia išvengti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymo.
3.2. Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad prekes pagal užsakymus ieškovė pristatydavo atsakovei, o ji parduodavo galutiniams pirkėjams. Priešingu atveju, galutiniai pirkėjai negavę įsigytų prekių, būtų reiškę pretenzijas arba atsakovei, arba ieškovei. Tokių duomenų atsakovė nepateikė. Atsakovė tik pateikė šalių nepasirašytą 2022 m. birželio 30 d. skolų suderinimo aktą, kuris nebuvo suderintas su ieškove ir nepagrįstas pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais. Taigi, jame užfiksuotas tariamas ieškovės įsiskolinimas atsakovei.
3.3. Ieškovė nutraukė su atsakove sudarytą žodinę automobilio nuomos sutartį, pateikdama 2022 m. rugpjūčio 22 d. pranešimą ir 2023 m. rugsėjo 23 d. įvykdytas automobilio perdavimas (grąžinimas) ieškovei, pasirašant Transporto priemonės perdavimo-priėmimo aktą. Šio akto turinys patvirtina egzistavusius atlygintinės automobilio nuomos sutartinius teisinius santykius, todėl atsakovė turi atlyginti automobiliui padarytą žalą. Be to, 2022 m. rugsėjo 23 d. elektroniniu laišku atsakovės vadovė buvo informuota, kad su automobiliu turi būti grąžinti abu raktų komplektai, knygelės ir kiti dokumentai bei abu padangų komplektai. Atsakovė nepateikė prieštaravimų, kas patvirtina, jog negrąžintus daiktus ji turėjo, tačiau sąmoningai jų negrąžino ir dėl to ieškovei kilo tiesioginė žala.
Atsiliepimas
4. Atsakovė pateikė tripliką, kuriuo palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes ir argumentus. Papildomai nurodė, kad:
4.1. Ieškovė dublike nepaneigė argumentų ir nepateikė atsiliepime į ieškinį nurodytų įrodymų, kurie patvirtintų PVM sąskaitose – faktūrose nurodytų prekių pristatymo atsakovei. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) sistemos i.SAF duomenys už 2022 m. patvirtina, kad 2022 metais iš ieškovės buvo įsigytos prekės. Tai, kad tam tikros sąskaitos buvo išrašytos ir įtrauktos į buhalteriją, nepatvirtina prekių pristatymo ir realaus perdavimo fakto. Buhalterinio dokumento - sąskaitos išrašymas, pats savaime nesukuria prievolės tokį dokumentą apmokėti, jei jame nurodyta ūkinė operacija realiai neįvyko.
4.2. Šalių buhalterinę apskaitą tvarkė mažoji bendrija (toliau – MB) „Tikskaita“. Šis juridinis asmuo iki šiol tvarko ieškovės buhalterinę apskaitą. Atsakovei nutraukus santykius su MB „Tikskaita“, ši bendrovė nepateikė jos žinioje buvusių visų buhalterinės apskaitos dokumentų atsakovei, dėl ko į bylą nėra galimybės pateikti reikšmingų duomenų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 39 782,03 Eur skolos, 10,5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 481,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys patvirtino, jog atsakovė tinkamai nevykdė pareigos atsiskaityti už įsigytas prekes 37 874,03 Eur ir grąžinti 1 908 Eur skolą už ieškovės lėšomis įvykdytą atsakovės prievolę, t. y. viso 39 782,03 Eur. Teismas laikė neįrodytais ir atmetė ieškovės teiginius apie atsakovės 3 090,89 Eur skolą ieškovei už transporto priemonės „Hyundai NX4E Tucson ix35“ nuomą, nes ieškovė nepateikė šalių pasirašytos transporto priemonės „Hyundai NX4E Tucson ix35“ nuomos sutarties, todėl kyla pagrįstų abejonių ar tokia sutartis apskritai egzistavo.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovės vadovė naudojosi automobiliu. Tačiau ieškovė teismui nepateikė savo teiginius apie šio automobilio naudojimą nuomos sąlygomis patvirtinančių įrodymų. Ieškovės atstovė patvirtino, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė automobilio nuomos sutartis ir nepaneigė atsakovės atstovės teiginio, jog nebuvo ir jokios žodinės nuomos sutarties. Be to, antstolės 2022 m. rugsėjo 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (su fotofiksacija) užfiksuotame automobilyje (2022 m. rugsėjo 23 d. perdavimo ieškovei metu) nenustatyti jokie kiti automobilio pažeidimai, išskyrus normalaus automobilio nusidėvėjimo požymius. Taigi, neužfiksuoti ieškovės pateiktoje remonto sąmatoje nurodyti automobilio apgadinimai, kas paneigia ieškovės teiginius apie automobilio apgadinimą. Tuo pačiu laikytinas nepagrįstu ieškinio reikalavimas dėl 567,05 Eur už papildomą automobilio rakto pagaminimą, nes ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovei buvo duoti 2 automobilio raktai. Ieškovei neįrodžius, jog šalis siejo transporto priemonės nuomos teisiniai santykiai , reikalavimas dėl 3 381,41 Eur žalos atlyginimo yra netenkintinas. Tuo pačiu atmestinas ir reikalavimas dėl palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
8. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti 2024 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, dalį, kuria atsisakyta ieškovės naudai iš atsakovės priteisti 3 090,89 Eur skolos dalį už automobilio nuomą, 706 Eur palūkanas už vėlavimą atsiskaityti už prekes ir grąžinti automobilį pasibaigus nuomai bei 3 381,41 Eur automobiliui padarytos žalos atlyginimą ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 3 090,89 Eur skolos dalį už automobilio nuomą, 706 Eur palūkanas už vėlavimą atsiskaityti už prekes bei grąžinti automobilį pasibaigus nuomai bei 3 381,41 Eur automobiliui padarytos žalos atlyginimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:
8.1. Teismas, deramai neįvertinęs byloje esančių įrodymų visumos, priėjo klaidingos išvados, jog automobilio nuomos santykiai tarp šalių neegzistavo. Todėl sprendimu nepagrįstai atsisakyta priteisti 3 090,89 Eur skolos dalį už automobilio nuomą.
8.2. Atsakovė priėmė, apskaitė ir i. SAF sistemoje deklaravo ieškovės išrašytas sąskaitas, į kurias įtrauktas 500 Eur/mėn. nuomos mokestis ir eksploatacinės išlaidos.
8.3. Atsakovė automobilį valdė ir faktiškai naudojosi iki pat 2022 m. rugsėjo 23 d., todėl turi pareigą sumokėti ieškovei 605 Eur skolą už 2022 m. rugpjūčio mėnesį ir 448 Eur skolą už 2022 m. rugsėjo mėnesį, nepaisant to, kad ieškovė neišrašė sąskaitos faktūros už automobilio nuomą šiuo laikotarpiu.
8.4. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti 3 381,41 Eur automobiliui padarytos žalos atlyginimą. Atsakovė, po nuomos sutarties nutraukimo grąžinus apgadintą automobilį, taip pat be atsarginio užvedimo rakto, be žieminių padangų bei tokios būklės, kad reikėjo atlikti automobilio vidaus cheminį valymą, pažeidė savo, kaip automobilio nuomininko, pareigas, todėl jai kyla civilinė atsakomybė.
8.5. Sprendime pateiktas vertinimas, jog ieškovė tariamai neperdavė atsakovei 2 automobilio raktų ir padangų yra nepagrįstas, nes ieškovei objektyviai nebūtų jokio poreikio pirkti tokio nišinio ir/ar riboto naudojimo daikto, kaip atsarginio automobilio rakto, ar padangų po 1 žiemos sezono, jeigu atsakovei perduoti daiktai būtų buvę grąžinti ieškovei.
8.6. Iš 2022 m. rugsėjo 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančių fotofiksacijų akivaizdu, kad egzistavo objektyvus pagrindas atlikti automobilio salono cheminį valymą.
8.7. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti 706 Eur palūkanas iš atsakovės už vėlavimą atsiskaityti už prekes bei automobilio grąžinimą pasibaigus nuomai.
Atsiliepimas
9. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti, ir nurodė, kad:
9.1. Automobilio nuomos sutartis nebuvo sudaryta ir ieškovė objektyviai tokios nuomos sutarties su ieškiniu nepateikė. PVM sąskaitos-faktūros už nuomą buvo išrašomos nereguliariai, jokio konkretaus susitarimo tarp šalių dėl automobilio nuomos nebuvo.
9.2. Automobilis ieškovei grąžintas tokios būklės, kokios gautas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Įbrėžimai nėra esminiai automobilio apgadinimai, kurių nebuvo įmanoma pašalinti kitais būdais, pvz., atliekant automobilio poliravimą. Kartu pažymėtina, kad jokie papildomi įrodymai, kurie galėtų pagrįsti reikalavimą dėl nuostolių priteisimo į bylą nebuvo pateikti, todėl šis ieškinio reikalavimas taip pat pagrįstai teismo buvo atmestas.
9.3. Ieškovė antrojo rakto ir žieminių padangų perdavimo atsakovei niekaip nepagrindė, todėl nuostolių neįrodė.
9.4. Automobilio salono poreikį valyti cheminiu būdu veikiausiai lėmė subjektyvios aplinkybės, ieškovės pageidavimas, todėl ieškovei nepagrindus šių išlaidų objektyvaus reikalingumo, šioje dalyje ieškinys taip pat buvo pagrįstai atmestas.
Šalies argumentai
10. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2024 m. lapkričio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį dėl 39 782,03 Eur skolos priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį dėl 39 782,03 Eur skolos priteisimo kaip nepagrįstą; priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:
10.1. Sprendime padarytos teismo išvados yra prieštaringos, teismas padarė esmines įrodymų vertinimo klaidas, dėl ko neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė skolinga ieškovei už baldus pagal į bylą pateiktas PVM sąskaitas-faktūras.
10.2. Ieškovės ir atsakovės direktorės buvo draugės ir veikė tarpusavio pasitikėjimo pagrindu iki kilusio konflikto.
10.3. Atsakovės galimybės gintis nuo pareikšto ieškinio buvo pakankamai ribotos, nes atsakovė buvo visiškai atjungta nuo buhalterinės apskaitos sistemos nuo 2022 metų birželio mėnesio ir turėjo tik ribotas galimybes disponuoti įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis. Kadangi atsakovė neturėjo galimybės patikrinti ar patvirtinti ieškovės pateikiamų dokumentų iš serverio, kyla pagrįstų abejonių dėl jų turinio autentiškumo ir apskritai leistinumo.
10.4. Iš ieškovės į bylą pateiktų dokumentų nėra objektyvios galimybės nustatyti, kokie baldai buvo parduoti atsakovei. Kartu nėra galimybės nustatyti, koks baldų kiekis buvo parduotas ir pristatytas galutiniams pirkėjams – tokių duomenų į bylą ieškovė nepateikė.
10.5. Teismas neatsižvelgė į pateiktą į bylą skolų suderinimo aktą, parengtą 2022 m. birželio 30 d., kuriame buvo ieškovės skola atsakovei – 69 351,35 Eur, o 2022 m. sausio 1 d. skola sudarė 25 603,22 Eur.
10.6. Kasos pajamų/išlaidų orderiai nebuvo pasirašomi ankstesniais metais, o duomenys į buhalterinę sistemą buvo suvedami pagal įkeltus į lentelę duomenis. Po 2022 metais birželio mėnesį įvykusių „skyrybų“ tarp ieškovės ir atsakovės vadovių, atsakovės skolos duomenis teikė tik ieškovės vadovė. Šios aplinkybės kelia abejonių dėl teiktų duomenų tikrumo ir apskritai atsakovės skolos buvimo bei susidarymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių savo sprendime apskritai nevertino.
10.7. i.SAF registrai buvo koreguojami ieškovės vadovės nurodymu. Byloje nėra jokių patikinimų įrodymų ar duomenų apie tai, kokia apimtimi buvo pridėtas prekių antkainis, kas dėl to tarėsi ir pan. Byloje nėra galimybės konstatuoti, kad už 2021 m. parduotas prekes atsakovė yra skolinga ieškovei.
10.8. Ieškovė, grąžindama pinigines lėšas atsakovės klientams, nesiaiškindama situacijos iš esmės, veikė savo rizika, dėl ko ieškinys dėl šios dalies (avanso) negalėjo būti patenkintas. Sprendime teismas visiškai neaptarė byloje teiktų šalių paaiškinimų ir ieškovės pateiktų įrodymų kontekste situacijos nevertino kritiškai.
10.9. Byloje buvo sprendžiami klausimai dėl skolos priteisimo ir žalos atlyginimo. Iš atliktų procesinių veiksmų skaičiaus matyti, kad sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos yra ženkliai per didelės vertinant bylos sudėtingumą ir ieškovės atliktų proceso veiksmų skaičių. Tokių išlaidų sumažinimo klausimas taip pat turėtų būti peržiūrėtas.
Atsiliepimas
11. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad:
11.1. Ieškovė buvo vienintelė ir išimtinė baldų pardavėja (tiekėja) atsakovei, todėl atsakovės deklaratyvūs svarstymai apie tai, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog baldai būtų perduoti atsakovei, yra aiškiai nepagrįsti.
11.2. Faktiškai įvykusios baldų pardavimo ūkinės operacijos užfiksuotos 2021–2022 m. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, kurias pati atsakovė priėmė iš ieškovės, apskaitė, deklaravo bei pateikė VMI. Aplinkybė, kad atsakovė tam tikrų prekių pirkimo sąskaitų faktūrų VMI nedeklaravo – tai įvyko išimtinai po konflikto tarp šalių vadovių – bylos įrodymų visumos kontekste nepaneigia ieškovės reikalavimo dėl skolos už prekes pagal 2022 metais išrašytas ir deklaruotas PVM sąskaitas faktūras pagrįstumo.
11.3. Šalių gautų/išrašytų sąskaitų registrai bei atsakovės išrašytos sąskaitos sutampa, todėl atsakovei išrašytos sąskaitos faktūros yra išimtinai susijusios su pačios atsakovės galutiniams baldų pirkėjams išrašytomis sąskaitomis už faktiškai parduotus baldus.
11.4. MB „Tikskaita“, kuri šalių tarpusavio ūkinių operacijų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras deklaruodavo, tikslindavo VMI i.SAF posistemyje išimtinai su šalių žinia, pavedimu bei koordinuojantis; tai buvo tarp šalių susiklosčiusi dalykinė praktika.
11.5. Ieškovė turi aiškią teisę reikalauti iš atsakovės avansų sumų, kurias atsakovės klientams už atsakovę ieškovė apmokėjo savo lėšomis, atsižvelgiant tiek į betarpišką ir itin glaudų šalių bendros veiklos modelį, tiek ir į ieškovės suinteresuotumą išlaikyti gerą vardą baldų prekybos rinkoje (išvengti reputacinės žalos).
11.6. 2022 m. birželio 30 d. skolų suderinimo aktas vienašališkai parengtas pačios atsakovės; nėra pasirašytas nei pačios atsakovės, nei ieškovės, o jo rengimas nebuvo jokia apimtimi derintas su ieškove.
11.7. Tik ieškovė buvo sudariusi sutartį su buhalterinės apskaitos programos tiekėju ir jos pagrindu mokėjo už šios naudojimąsi, tuo tarpu, atsakovė tokios susitarimo dėl programos naudojimo su tiekėju nebuvo sudariusi. Todėl neegzistavo visiškai joks pagrindas, kodėl ieškovė turėtų laikyti, kaupti ar saugoti ne savo, bet savarankiško ūkio subjekto atsakovės buhalterinės apskaitos duomenis ar būti už juos atsakinga.
Motyvuojamoji dalis
11.8. Savo vertinimui dėl per didelių bylinėjimosi išlaidų pagrįsti atsakovė nėra nurodžiusi jokių aplinkybių ar teisinių argumentų.
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
12. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl bylos esmės (ne)atskleidimo
15. Ieškovė apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti: (i) 3 090,89 Eur skolos dalį už automobilio nuomą; (ii) 706 Eur palūkanas už vėlavimą atsiskaityti už prekes bei laiku grąžinti automobilį pasibaigus nuomai; (iii) 3 381,41 Eur žalos atlyginimą automobiliui. Ieškovės teigimu, teismas nevisapusiškai ir netinkamai ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, priėjo klaidingos išvados, jog tarp šalių neegzistavo automobilio nuomos santykiai. Tuo tarpu atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl 39 782,03 Eur skolos bei palūkanų priteisimo, taip pat dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Atsakovė teigia, jog teismas padarė įrodymų vertinimo klaidas, dėl ko neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė skolinga ieškovei už baldus pagal į bylą pateiktas PVM sąskaitas-faktūras.
16. Taigi, apeliantės ginčija jų nenaudai pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas iš esmės tuo pagrindu, jog teismas netinkamai įvertino ir išanalizavo byloje esančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, pagrindinis apeliacijos dalykas šioje byloje yra klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, bylos esmės atskleidimą bei teismo sprendimo motyvavimą, o teismo padarytos išvados yra pagrįstos objektyvia ir išsamia įrodymų visumos analize.
17. Byloje esančiais rašytiniais duomenimis bei šalių paaiškinimais nustatyta tokia esminių faktinių aplinkybių seka:
17.1. Šalių bendradarbiavimas pasireiškė tuo, kad klientui atsakovės internetinėje parduotuvėje įsigijus prekę, atsakovė įsigydavo šią prekę iš ieškovės ir parduodavo klientui. Šalių tarpusavio pirkimo-pardavimo teisinius santykius reguliavo 2021 m. balandžio 5 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (el. b. 2 t., b. l. 10–15). Šalių buhalterinę apskaitą tvarkė trečiasis asmuo MB „Tikskaita“.
17.2. Ieškovė pateikė 2021 m. spalio 1 d. automobilio nuomos sutartį Nr. 2021-1, kuri pasirašyta tik ieškovės (el. b. 3 t., b. l. 198–199).
17.3. Ieškovė atsakovei nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d. išrašė 6 sąskaitas bendrai 203 996,78 Eur sumai (el. b. 1 t., b. l. 18). Visose sąskaitose prekės nurodyta kaip „baldai“, o 2021 m. gruodžio 1 d. sąskaitoje papildomai nurodyta skiltis už automobilio nuomą (3 vnt., 1 815 Eur) bei benziną (222,89 Eur) (el. b. 1 t., b. l. 42–47). Iš ieškovės banko sąskaitos išrašo nustatyta, jog nurodytu laikotarpiu atsakovė apmokėjo 169 600 Eur sumą (el. b. 1 t., b. l. 48–49). Visos nurodytos sąskaitos už 2021 m. atsakovės įtrauktos į i.SAF (el. b. 3 t., b. l. 16–33).
17.4. Nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 31 d. ieškovė išrašė atsakovei 30 sąskaitų bendrai 152 066,10 Eur sumai (el. b. 1 t., b. l. 19). Sąskaitos detalizuotos, jose nurodomas kiekvienos prekės (baldo) pavadinimas, kiekis, kaina ir kt. (el. b. 1 t., b. l. 50–90). Taip pat yra sąskaitų, kuriose nurodoma automobilio nuoma, benzinas ar kitos sąnaudos nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 31 d. (el. b. 1 t., b. l. 74–78, 84, 90). Iš ieškovės banko sąskaitos išrašo nustatyta, jog nurodytu laikotarpiu atsakovė apmokėjo 148 100 Eur sumą (el. b. 1 t., b. l. 91–92). Dalis šių sąskaitų (85 168,91 Eur sumai) yra įtraukta atsakovės į i.SAF sistemą (el. b. 3 t., b. l. 34–79).
17.5. Tarp šalių vadovių 2022 m. birželio mėnesį kilo konfliktas, dėl ko tolimesni šalių santykiai tapo problemiški ir konfliktiški.
17.6. Atsakovė pateikė, jos teigimu (atsakovės apeliacinio skundo 6 punktas), trečiojo asmens MB „Tikskaita“ sudarytą šalių tarpusavio skolų suderinimo aktą 2022 m. birželio 30 d., pagal kurį ieškovė yra skolinga atsakovei 57 573,50 Eur. Pažymėtina, kad šis aktas nepasirašytas šalių atstovų (el. b. 2 t., b. l. 7–8).
17.7. 2022 m. rugsėjo 23 d. šalys sudarė automobilio perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo automobilis grąžintas ieškovei. Jame taip pat ranka įrašyta, jog negrąžintas antras raktas ir padangų komplektas (el. b. 3 t., b. l. 204).
17.8. Ieškovė taip pat pateikė: automobilio nuotraukas prie remonto sąmatos (el. b. 3 t., b. l. 205–260); sąskaitą už remonto darbus, automobilio rakto gamybą, atliktą cheminį valymą bei pirktas padangas (el. b. 1 t., b. l. 21–35).
18. Kaip minėta, ieškovė pareiškė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės:
18.1. 42 872,92 Eur skolą, kurią sudaro: (i) 38 362,92 Eur suma už atsakovės neapmokėtas sąskaitas-faktūras nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2022 m. liepos 31 d.; (ii) 1 053 Eur už automobilio nuomą 2022 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais; (iii) 1 763 Eur už ieškovės atsakovės klientams grąžintus avansus; (iv) 145 Eur už kitas ieškovės grąžintas sumas atsakovės klientams; (v) 1 549 Eur už atsakovės neatsiskaitymą su ieškove pagal ieškovės pristatytus baldus atsakovės klientams;
18.2. 3 381,41 Eur už automobiliui padarytą žalą, kurią sudaro: (i) 620 Eur už atsakovės negrąžintas automobilio žiemines padangas; (ii) 567,05 Eur už atsakovės negrąžintą automobilio antrą raktą; (iii) 250 Eur už automobiliui atliktą cheminį valymą; (iv) 1 944,36 Eur už draudimo nepadengtą automobilio remontą kainą;
18.3. 706 Eur palūkanas, 10,5 proc. metines procesines palūkanas; bylinėjimosi išlaidas.
19. Ieškinys grindžiamas atsakovės visišku neatsiskaitymu pagal ieškovės išrašytas sąskaitas už 2021–2022 m. liepos 31 d., atsakovės skola už prekes ir už ją ieškovės įvykdyta prievole, skola už automobilio nuomą už 2022 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesius bei automobiliui padarytą žalą. Ieškovė teigia, jog baldai atsakovei buvo perduoti, ką patvirtina atitinkamų sąskaitų įtraukimas į i.SAF, atsakovės prekių užsakymai ieškovei (pvz., el. b. 3 t., b. l. 95–100) kaip vienintelei tiekėjai, bei tai, kad klientai nereiškė pretenzijų. Klientams atlikus užsakymus ir pervedus avansus paaiškėjo, jog dalies baldų sandėlyje nėra, tačiau atsakovė avanso jiems negrąžino, dėl ko tai padaryti teko ieškovei, siekiant išlaikyti gerą vardą (1 763 Eur). Atsakovė taip pat turi 145 Eur skolą ieškovei, nes iš ieškovės lėšų buvo grąžinamos lėšos daliai atsakovės klientų. Be to, ieškovė pristatė atsakovės klientams baldus, tačiau atsakovė, gavusi lėšas iš savo klientų, neatsiskaitė su ieškove, todėl atsakovė turi 1 549 Eur sumos skolą ieškovei. Ieškovė taip pat teigė, jog šalis siejo automobilio nuomos santykiai, kurių pagrindu atsakovė naudojosi ieškovės automobiliu ir įsipareigojo mokėti kas mėnesį 500 Eur (be PVM) bei padengti sunaudotą kurą. Dalis automobilio nuomos kainos buvo išrašoma su minėtomis 2021–2022 m. liepos 31 d. sąskaitomis, tačiau atsakovė naudojosi automobiliu iki 2022 m. rugsėjo 23 d., dėl ko susidaro papildoma 1 053 Eur suma. Atsakovei grąžinus automobilį ieškovei, paaiškėjo jam padaryta žala, dėl ko prireikė remonto, cheminio valymo; taip pat negrąžinti antras raktas bei žieminės padangos.
20. Tuo tarpu atsakovė su ieškiniu nesutiko nurodydama, jog byloje nėra įrodymų apie atliktą prekių (baldų) priėmimą-perdavimą. Tarpusavio skolų suderinimo aktas 2022 m. birželio 30 d. patvirtina, kad būtent ieškovė buvo skoloje atsakovei 57 573,50 Eur, o ieškovės nurodoma skola atsirado tik tada, kai tarp šalių vadovių kilo konfliktas. Atsakovė teigė, jog tik ieškovė teikė trečiajam asmeniui (MB „Tikskaita“) duomenis, kurių trečiasis asmuo netikrindavo, bet įtraukdavo į apskaitą. Be to, atsakovės i.SAF esančios sąskaitos buvo tikslinamos 2021–2022 m. (pvz., 2022 m. birželio 28 d. – esant konfliktiškiems santykiams) trečiojo asmens (galimai ieškovės nurodymu), t. y. būtent tuo laikotarpiu, kuriuo ieškovė deklaruoja skolos susidarymą. Ieškovė savo ruožtu, nepasitarusi su atsakove, sumokėjo klientams lėšas, dėl ko ieškovė veikė savo rizika. Atsakovė taip pat pažymi, jog tarp šalių nebuvo jokio susitarimo dėl automobilio nuomos, taip pat nebuvo aptartos ir jo naudojimosi sąlygos (nuomos kaina, kuras ir kt.). Automobilis ieškovei buvo grąžintas tokios būklės, kokios gautas (be antro rakto, papildomų padangų), o matomi apgadinimai atitinka natūralų nusidėvėjimą.
21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė pagal užsakymus pristatė prekes pirkėjams, iš kurių nebuvo gautos pretenzijos. Teismas sprendė, jog atsakovė tinkamai nevykdė pareigos atsiskaityti už įsigytas prekes 37 874,03 Eur ir grąžinti 1 908 Eur skolą už ieškovės lėšomis įvykdytą atsakovės prievolę, t. y. viso – 39 782,03 Eur, dėl ko ši suma priteista ieškovei. Teismas laikė neįrodytais ir atmetė ieškovės teiginius apie atsakovės 3 090,89 Eur skolą ieškovei už automobilio nuomą, nes ieškovė nepateikė šalių pasirašytos automobilio nuomos sutarties, todėl teismui kilo pagrįstų abejonių, ar tokia sutartis apskritai egzistavo. Teismas taip pat atmetė ieškinio reikalavimus dėl žalos priteisimo, nes nustatė, kad iš nuotraukų automobilio pažeidimai atitinka normalaus nusidėvėjimo požymius; ieškovė neįrodė cheminio valymo pagrįstumo bei to, kad atsakovei buvo perduoti antras raktas bei padangų komplektas.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo teismo sprendimo turiniu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių visumos, neatsakė į byloje keliamus esminius klausimus, tinkamai nemotyvavo skundžiamo sprendimo, dėl ko liko neatskleista bylos esmė.
23. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-881/2019). Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, teismas turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kad šių aplinkybių nustatymas negalimas apeliacinės instancijos teisme dėl to, kad reikia surinkti didelės apimties naujų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018).
25. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-684/2019).
26. Teismas, inter alia (be kita ko), turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017). CPK 265 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Pažymėtina, kad visi šie klausimai, kurių išnagrinėjimas reiškia galutinio teismo sprendimo priėmimą (CPK 260 straipsnis), negali būti tinkamai išspręsti, neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso. Kitais žodžiais tariant, tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).
27. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
28. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje keliamų materialiųjų reikalavimų turinį ir teismo sprendimo motyvus, pirmiausia pažymi, kad vienas iš ginčui išspręsti aktualių aspektų buvo nustatyti ieškovės nurodomos skolos už baldus, 2021 m. liepos 1 d. – 2022 m. liepos 31 d. išrašytų sąskaitų pagrindu, pagrįstumą. Pasisakydamas šiuo klausimu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, jog iki šalių ginčo nebuvo reikalaujama pasirašyti prekių perdavimo dokumentų, o pagal užsakymus prekės buvo pristatytos klientams, iš kurių pretenzijų negauta. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo argumentavimas laikytinas nepakankamu, nes juo iš esmės neanalizuojama kiek prekių (pagal atitinkamas sąskaitas) realiai buvo perduota atsakovei. Tuo tarpu, kaip jau nurodyta anksčiau, atsakovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų apie atitinkamų prekių perdavimą atsakovei. Nors iš dalies sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog negautos klientų pretenzijos dėl užsakymų pristatymo gali netiesiogiai patvirtinti prekių perdavimą, tačiau teismo liko neįvertinti kiti reikšmingi byloje pateikti įrodymai – visų pirma, duomenys apie ieškovės išrašytų sąskaitų faktūrų deklaravimą i.SAF sistemoje. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė savo reikalavimą dėl skolos dydžio grindė, be kita ko, tuo faktu, jog minėtos sąskaitos pačios atsakovės buvo deklaruojamos i.SAF. Ieškovės vertinimu, tai patvirtina šių sumų pagrįstumą. Tokių aplinkybių neanalizavimas gali turėti esminės reikšmės sprendžiant dėl ginčo sąskaitų realumo bei prekių kiekio perdavimo.
30. Šiame kontekste paminėtina, kad atsakovė teigė, jog sąskaitas į i.SAF sistemą teikė trečiasis asmuo (MB „Tikskaita“) ieškovės vadovės nurodymu ir be atsakovės žinios. Be to, šios sąskaitos vėliau buvo tikslintos, dėl ko jose nurodytos sumos padidėjo, taip pat atsakovei apie tai nežinant. Tam pagrįsti atsakovė pateikė konsultacinę išvadą (el. b. 4 t., b. l. 51–60). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas šių atsakovės išsakytų argumentų bei įrodymų visiškai neanalizavo – sprendime nėra pasisakyta nei dėl šių aplinkybių, nei dėl pateiktų įrodymų bei paaiškinimų pagrįstumo. Teismas byloje konstatavo, kad konsultacinė išvada nepaneigia atsakovės atlikto nurodytų sąskaitų deklaravimo, tačiau teismas nevertino šios aplinkybės anksčiau pateiktų ieškovės ir atsakovės argumentų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti atsakovės nesutikimo su ieškovės pozicija dėl i.SAF motyvai yra reikšmingi nagrinėjamam klausimui ir gali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant dėl prašomos priteisti skolos pagrįstumo.
31. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovę pažeidus pareigą grąžinti ieškovei 1 908 Eur dydžio skolą, susidariusią dėl ieškovės lėšomis įvykdytos atsakovės prievolės (1 763 Eur ir 145 Eur sumos), tačiau sprendime iš esmės neanalizuoti šio reikalavimo pagrįstumą patvirtinantys įrodymai. Teismas nevertino, ar egzistuoja pakankamas pagrindas konstatuoti, jog minėtas sumas ieškovė sumokėjo būtent atsakovės vardu, kokiu pagrindu buvo atlikti mokėjimai, ar jie buvo susiję su ieškovės ir atsakovės sutartiniais santykiais, ir ar atsakovė apie tai buvo tinkamai informuota. Taip pat liko neįvertinta, ar ieškovė, grąžindama atsakovės klientams avansus, veikė turėdama tam pagrindą ar įsipareigojimą, ar tai buvo jos pačios iniciatyva. Teismas neanalizavo ieškovės veiksmų pobūdžio ir jų teisinio kvalifikavimo reikšmės sprendžiant dėl skolos priteisimo pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendimas dėl šio ieškinio reikalavimo priimtas neištyrus visų reikšmingų aplinkybių ir tinkamai jo nemotyvavus.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir dėl ieškovės reikalavimo priteisti 1 549 Eur iš atsakovės (nesumokėta ieškovei už pristatytas prekes klientams), nors ši suma įtraukta į ieškovei priteistą 39 782,03 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl tų faktinių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė.
33. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovė prašė, be kita ko, priteisti 1 053 Eur skolą už automobilio nuomą 2022 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė nepateikė į bylą rašytinės automobilio nuomos sutarties, dėl ko netenkino ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo 3 090,89 Eur sumai. Šiuo atžvilgiu pirmiausia pažymėtina, kad teismas nedetalizavo, kas sudaro šią sumą ir kaip ji apskaičiuota. Kaip minėta (žr. šios nutarties 17.3–17.4 punktus), byloje yra 8 sąskaitos už automobilio nuomą kuriose nurodyta mėnesio automobilio nuomos kaina 500 Eur (be PVM), be to, 1 053 Eur už kitus 2 mėnesius, viso 7 103 Eur (su PVM) todėl teismo nurodyta suma susidaryti negalėjo. Antra, teismo motyvai šiuo klausimu yra prieštaringi. Viena vertus, teismas priteisė už 2021–2022 m. sąskaitas 37 874,03 Eur skolą, išskaičiuodamas automobilio nuomą, tačiau, kaip jau minėta, automobilio nuomos sumos aritmetiškai patenka į nurodytų 2021–2022 m. sąskaitų sumą bei priteistiną 37 874,03 Eur skolą.
34. Trečia, teismas nevertino aplinkybių ir nepasisakė dėl byloje esančių išrašytų sąskaitų už automobilio nuomą nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2022 m. liepos 31 d., kurios atsakovės deklaruotos i.SAF sistemoje (atsižvelgiant į šios nutarties 30 punktą), tačiau savo išvadą grindė tuo, jog ieškovė nepateikė į bylą rašytinės automobilio nuomos sutarties. Toks teismo argumentavimas laikytinas nepakankamu, nes byloje egzistuoja duomenys, kuriuos būtina vertinti sistemiškai – ieškovės išrašytos sąskaitos už automobilio nuomą, jų deklaravimas i.SAF sistemoje, atsakovės faktinis automobilio naudojimas, jo perdavimo-priėmimo aktas ir kt. Teismas nesiekė pašalinti nustatytų prieštaravimų tarp išrašytų (deklaruotų) sąskaitų už automobilio nuomą ir formalaus automobilio nuomos sutarties nebuvimo. Pažymėtina, kad faktinis automobilio naudojimas, kurio atsakovė neneigia, gali būti teisiškai kvalifikuojamas ir kitu teisiniu pagrindu nei nuoma, pvz., panauda. Bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva yra tinkamai teisiškai kvalifikuoti ginčo šalių faktinius santykius, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netyrė galimo kitokio nei nuoma teisinio santykio tarp ginčo šalių dėl automobilio naudojimo egzistavimo, kuris galėtų turėti esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, būtina pašalinti šiuos prieštaravimus bei įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su automobilio naudojimo teisiniu kvalifikavimu – nuomos (ar panaudos) sąlygų buvimą, faktišką transporto priemonės naudojimą, susijusias sąnaudas (kuro, eksploatacijos išlaidos ir kt.), laikotarpį bei kitus reikšmingus aspektus. Tik išsamus šių aplinkybių įvertinimas leistų tinkamai konstatuoti, ar ieškovės reikalavimai dėl automobilio nuomos yra pagrįsti.
35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tai, ar ieškovės reiškiami reikalavimai pagrįsti, teismas turi nuspręsti įvertinęs tokių reikalavimų pagrindą – teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes: ieškovės išrašytų sąskaitų pagrįstumą, ieškovės perduotų prekių kiekį, ieškovės atliktus veiksmus už atsakovę, sąskaitų deklaravimo i.SAF sistemoje aplinkybes, kvalifikuoti tarp šalių egzistavusius automobilio naudojimosi santykius. Pirmosios instancijos teisme nebuvo ištirtos visos šios aplinkybės bei atliktas išsamus įrodymų tyrimas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė ir galėjo būti neteisingai išnagrinėtas šalių ginčas.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialines ir proceso teisės normas, iš esmės priėmė nepagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinių skundų argumentai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
37. Atsižvelgiant į byloje tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog bylą išnagrinėjęs teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai motyvavo teismo sprendimą, dėl ko byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešinga situacija pažeistų ginčo šalies, nesutinkančios su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl nurodyto teisėjų kolegija sprendžia, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o civilinės bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Esant šioms aplinkybėms, anksčiau aptartiems argumentams, yra pagrindas naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).
39. Todėl panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėjantis teismas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.