- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-18
- Bylos Nr.
- e2S-1168-967/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03731-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Ieškovas
- UAB „Okamija“
- Atsakovas
- UAB „Kaolita“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Okamija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Okamija“ ieškinį atsakovei UAB „Kaolita“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Okamija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Kaolita“, prašydama priteisti iš atsakovės 3 381,41 Eur žalos atlyginimo, 38 362,92 Eur skolos, 706 Eur palūkanų, 10.5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 42 449,92 Eur sumai atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas. Grįsdama šį prašymą, ieškovė nurodė, kad egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. ieškinys yra prima facie pagrįstas, o nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 21 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, duomenų, kurie leistų tikėtinai spręsti apie atsakovės nesąžiningumą (t. y. jos ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis ji pablogintų savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą) teismui nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas pabrėžė, kad nesąžiningumas buvo grindžiamas tuo, kad atsakovė vengia atsiskaityti, nebendradarbiauja, tarp šalių vyksta ginčai kitose bylose, atsakovė galimai vykdo veiklą kitoje įmonėje. Tačiau neatsiskaitymo su ieškove faktas nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nepatvirtina. Tai, kad atsakovė savo veiksmais galimai pažeidžia ieškovės teises, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas konstatuoti, jog, priėmus ieškovei palankų teismo procesinį sprendimą, tokio sprendimo vykdymas (nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių) galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nesant duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, nėra pagrindo spręsti, jog ieškinio reikalavimo suma yra didelė atsakovei. Ieškovei nepateikus įrodymų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka/atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nėra pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Todėl ieškovei neįrodžius būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui, teismas nutarė, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, todėl šį ieškovės prašymą atmetė.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Apeliantė (ieškovė) UAB „Okamija“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
5.1. Apeliantė, priešingai nei pirmosios instancijos teismas nustatė, teigia, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Pažymi, jog ši į bylą pateikė detalius argumentus apie visumą atsakovės nesąžiningų̨ veiksmų, kurios pirmosios instancijos teismas įvertino tik formaliai, o dalies jų nevertino: 1) Prieš atsakovę šiuo metu yra vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl (duomenys neskelbtini), tai patvirtina nesąžiningus atsakovės veiksmus; 2) Atsakovė nepagrįstai inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą prieš apeliantę; 3) Su apeliante piktybiškai nėra atsiskaitoma, nors buvo bandoma tartis neteismine tvarka; 4) Atsakovės vadovė baldų pardavimo veiklą, analogišką kaip vykdo apeliantė, perkėlinėja į savo bendrovę UAB „Avokado baldai“. Nurodo, kad priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, taikant laikinąsias apsaugos priemones, neprivaloma turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Mano, kad apeliantės iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl (duomenys neskelbtini) yra pakankamas pagrindas teismui manyti, kad atsakovė veikia nesąžiningai ir dėl to kyla grėsmė galimai palankiam apeliantei būsimam teismo sprendimo įvykdymui. Taip pat nurodo, kad atsakovės nesąžiningumą pagrindžia ir šios neatsiskaitymas su apeliante bei tai, kad atsakovė vykdo analogišką veiklą kaip ir apeliantė ir kitoje įmonėje, apeliantės teigimu, siekdama veiklą perkelti į UAB „Avokado baldai“ ir išvengti prievolių vykdymo, tame tarpe ir galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, neįvertino apeliantės argumentų, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju būtų proporcingos, ir nepagrįstai nesuvaržytų atsakovės teisių, dėl šių argumentų nepasisakydamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
7. Apeliacijos objektas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos faktinių aplinkybių
8. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė UAB „Okamija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Kaolita“, prašydama priteisti iš atsakovės 3 381,41 Eur žalos atlyginimo, 38 362,92 Eur skolos, 706 Eur palūkanų, 10.5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui apeliantė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 42 449,92 Eur sumai atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas. Grįsdama šį prašymą, ieškovė nurodė, kad egzistuoja abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. ieškinys yra prima facie pagrįstas, o nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba neįmanomas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių prašymo pagrįstumo
9. Apeliantė mano, kad atsakovė perkeldama savo verslą į kitą įmonę siekia išvengti prievolių vykdymo, tame tarpe ir galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl šiuo atveju prašomos laikinosios apsaugos priemonės – areštuoti 42 449,92 Eur sumai atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, o tokio turto nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, turi būti taikomos, kadangi atsakovė tikslingai tokiais savo veiksmais siekia sumažinti savo turimo turto dydį taip išvengiant prievolių bei galimai palankaus apeliantei teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindžia tuo, kad yra pradėti ikiteisminiai tyrimai, kas pasak apeliantės jau sąlygoja atsakovės neteisėtus veiksmus ir pagrindą manyti, kad gali iškilti grėsmė galimai apeliantės naudai ateityje priimto sprendimo įvykdymui.
10. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
11. Kasacinio teismo praktikoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės yra priemonių kompleksas, teismo taikomų po vieną ar kelias dėl atsakovui (skolininkui) priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti teismo procesinio sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą ir kartu išvengti teismo procesinio sprendimo įvykdymo pasunkinimo arba neįmanomumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2014). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir pagrindinė funkcija – tai siekis užtikrinti, kad teismo priimtas ieškovui galbūt palankus sprendimas būtų realiai įvykdytas ir jo vykdymas nebūtų apsunkintas.
12. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nutarė, kad apeliantė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, duomenų, kurie leistų tikėtinai spręsti apie atsakovės nesąžiningumą (t. y. jos ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis ji pablogintų savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą) teismui nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Nesąžiningumas buvo grindžiamas tuo, kad atsakovė vengia atsiskaityti, nebendradarbiauja, tarp šalių vyksta ginčai kitose bylose, atsakovė galimai vykdo veiklą kitoje įmonėje. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, nutarė, kad neatsiskaitymo su apeliante faktas nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nepatvirtina. Pažymėjo, kad tai, jog atsakovė savo veiksmais galimai pažeidžia apeliantės teises, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas konstatuoti, jog, priėmus apeliantei palankų teismo procesinį sprendimą, tokio sprendimo vykdymas (nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių) galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, byloje nesant duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, nėra pagrindo spręsti, jog ieškinio reikalavimo suma yra didelė atsakovei. Apeliantei nepateikus įrodymų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka/atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, teismas sprendė, kad, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka.
13. Iš bylos duomenų matyti, kad preliminariai įvertinus ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindų turinį bei pridėtų rašytinius įrodymus, galima spręsti, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas, todėl atitinka pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą. Vertindamas, ar yra antroji būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovui, įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes, identifikavus, kokio teisinio rezultato ir kokių padarinių atsiradimo siekiama pareiškus atitinkamą reikalavimą ar reikalavimus.
14. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, jog atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-241/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1590-302/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019 ir kt.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju atsakovų nesąžiningumą visuomet privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris ir prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-464/2017; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-268-516/2019).
15. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė prašydama teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pateikusi jokių duomenų kurie galėtų pagrįsti atsakovės nesąžiningumą, t. y. jos ketinimus imtis kokių nors nesąžiningų priemonių, kuriomis ji pablogintų savo turtinę padėtį ir, atitinkamai, vėliau apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą. Kaip ir atskiruoju skundu pažymi pati apeliantė, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas per se nereiškia atsakovės neteisėtų veiksmų (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-976-392/2020). Todėl šiuo atveju tai nesudaro pagrindo teismui spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas. Kaip ir teisingai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės nesąžiningumas grindžiamas tuo, kad atsakovė vengia atsiskaityti, nebendradarbiauja, tarp šalių vyksta ginčai kitose bylose, atsakovė galimai vykdo veiklą kitoje įmonėje, tačiau visų šių faktinių aplinkybių nurodymas neįrodo atsakovės galimo nesąžiningumo, kad šios veiksmais galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, pasidarytų nebeįmanomas, todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nėra pateikusi į bylą objektyvių įrodymų kurie galėtų pagrįsti atsakovės nesąžiningumą dėl kurio apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, pasidarytų nebeįmanomas, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo varžyti atsakovės teisių šios atžvilgiu taikant apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl bylos procesinės baigties
16. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliantės atskirojo skundo ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
17. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylos šalys nepateikė prašymų atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
apeliantės (ieškovės) UAB „Okamija“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.