- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-02
- Bylos Nr.
- 2A-976-392/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03502-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Ieškovas
- R. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės, Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. K. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos 330,36 Eur turtinės ir 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. spalio 20 d. dėl jam nežinomų priežasčių jis buvo sulaikytas gatvėje ir pristatytas į Kaišiadorių policijos komisariatą. Tuo metu, kai buvo sulaikymo patalpoje, kitoje sulaikymo patalpoje kažkas sulaužė stebėjimo kamerą ir nors ieškovas nėra susijęs su kameros sugadinimu, jo atžvilgiu Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės V. Ž. reikalavimu, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-01116-13 dėl turto sunaikinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį, tyrimą atliko Kauno apskrities VPK Kauno r. PK. 2014 m. birželio 26 d. Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK KPS tyrėja J. S. ieškovui pareiškė įtarimą pagal BK 187 straipsnio 1 dalį dėl stebėjimo kameros sugadinimo. Ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2015 m. vasario 24 d. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, o 2016 metais byla su kaltinamuoju aktu, kurį surašė prokurorė R. R., buvo perduota Kaišiadorių rajono apylinkės teismui. Teigia, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir jį prižiūrinčių prokurorų nerūpestingumo ir atidumo stokos ieškovas buvo nepagrįstai apkaltintas bei teisiamas už veikas, kurių nepadarė; jo atžvilgiu buvo nepagrįstai pritaikyta kardomoji priemonė, kuri suvaržė jo judėjimo laisvę; jam nebuvo pateiktas kameros, kurioje buvo sulaužyta vaizdo kamera, įrašas; ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu dėl tyrėjų aplaidumo ir nekvalifikuotumo (tyrėjai J. S. net buvo iškelta drausmė byla) užsitęsė pernelyg ilgai. Dėl nurodytų veiksmų ieškovas patyrė 330,36 Eur turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos transportui (ieškovas privalėjo pats ieškoti įvykio liudytojų ir įrodymų, nustatinėjant aplinkybes, susijusias su baudžiamąja byla) ir vaistų įsigijimu (dėl ikiteisminio tyrimo metu patirtų išgyvenimų privalėjo vartoti kraujospūdį mažinančius ir raminamuosius vaistus). Taip pat teigia patyręs neturtinę žalą, kurią įvertina 12 000 Eur suma, kadangi nepagrįstas ikiteisminis tyrimas, kaltinimo pateikimas ir bylos perdavimas teismui jam sukėlė nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų. Ieškovas nuo vaikystės turi psichinę negalią, todėl ypač jautriai reaguoja į neteisėtą jo atžvilgiu taikomą prievartą ir suvaržymus. Visą laikotarpį nuo tyrimo pradžios iki išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo dienos ieškovą persekiojo nuolatinė nemiga, nervinis pakrikimas su galvos skausmais bei depresija. Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad prokurorė ir tyrėja, pradėjusios ikiteisminį tyrimą, elgėsi neteisėtai, kadangi nuo pat tyrimo pradžios byloje buvo filmuota medžiaga, patvirtinanti, kad ieškovas nebuvo patalpoje, kur buvo nulaužta filmavimo kamera. Pareigūnės neįsigilino į įrašą ir jo neįvertino. Prokurorė ikiteisminį tyrimą pratęsė net 6 kartus, nepaisant to, kad byla buvo nesudėtinga, tai sąlygojo pernelyg ilgą ikiteisminio tyrimo atlikimą. Tyrėjos neteisėti veiksmai pasireiškė taip pat tuo, kad ji nesant tam jokio pagrindo bei nesant R. K. kaltės įrodymų, pritaikė ieškovui kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Prokurorės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji nesant jokių ieškovo kaltės įrodymų, surašė kaltinamąjį aktą ir perdavė bylą į teismą. Be to, ši prokurorė palaikė kaltinimą teisme ir skundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Turtinę žalą nagrinėjamu atveju sudaro išlaidos už transportą (traukinio bilietus) - 170,36 Eur ir 160 Eur už ieškovo vartotus vaistus. Egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareigūnų neteisėtų veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos - dėl neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir vykdymo, ieškovui reikėjo vykti į apklausas, pablogėjo sveikata, tai patvirtina išrašai iš medicininių dokumentų. Neturtinę žalą atlyginti prašo, kadangi atliktas baudžiamasis persekiojimas sukėlė ieškovui neigiamas pasekmes - sumenko jo asmenybė, atsirado baimė, neigiamos emocijos ir kančia. Paaiškino, kad kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti suvaržė jo judėjimo laisvę, nes kaip tik tuo metu negalėjo išvykti į Vokietiją pas sūnų.
Atsiliepimas
2. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Ieškinio teiginys, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-01116-13 buvo pradėtas nepagrįstai, nes vėliau buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis neįrodžius ieškovo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, jeigu nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 straipsnio 1 dalis) ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalies nurodytos aplinkybės, tarp jų - kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Konkrečiu atveju nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo abejoti, kad padaryta nusikalstama veika - sugadintas Kauno apskrities VPK turtas ir padaryta 219,64 Eur žala. Ta aplinkybė, kad dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo ieškovas buvo išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo veikos padaryme, nesuponuoja išvados, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai. 2014 m. birželio 26 d. įteiktame įtarime R. K. nurodyta, kad yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog jis įtariamas tyčiniu svetimo turto sugadinimu. Pažymėjo, kad skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus procesinius veiksmus asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus. Šia nuostata reikalaujama teisėto kardomosios priemonės ir procesinės prievartos priemonės paskyrimo. Nagrinėjamu atveju, ieškovui pritaikyta lengviausia prievartos priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime bei teisme, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši priemonė pritaikyta neteisėtai. Šiuo konkrečiu atveju iškilo įrodymų vertinimo klausimas. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą prokuroras vertina ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakankamumą įtariamojo kaltei dėl nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti ir priima sprendimą dėl bylos siuntimo su kaltinamuoju aktu į teismą. Tik teismas vykdo teisingumą (BPK 6 straipsnis) ir tik teismas vertina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis kaip įrodymus. Ta aplinkybė, kad teismas kitaip nei prokuroras vertino ikiteisminiame tyrime surinktus duomenis nesuponuoja išvados, jog prokuroro veiksmai perduodant bylą su kaltinamuoju aktu į teismą buvo neteisėti. Prašymo pateikti kameros, kurioje buvo sugadinta vaizdo stebėjimo kamera, vaizdo įrašo kopiją, atmetimas atitiko BPK 181 straipsnio 6 dalies reglamentavimą, draudžiantį daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas. 2014 m. rugpjūčio 4 d. prašyme pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą yra nurodyta, kad jis užsitęsė dėl tyrėjos veiksmų, tačiau prokurorai reagavo ir tyrėjai buvo iškelta drausmės byla bei imtasi priemonių tyrimui paspartinti. BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Įtarimas ieškovui buvo pareikštas 2014 m. birželio 26 d. Akivaizdu, kad šis terminas nuo įtarimo pareiškimo iki tol, kol buvo imtasi priemonių tyrimui paspartinti yra pakankamai trumpas, todėl vertintinas kaip mažareikšmis viso tyrimo kontekste. Tyrimas užsitęsė ir dėl objektyvių priežasčių — R. K. buvo paskirta teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizė (2014 m. rugpjūčio 26 d.). Pats ieškovas savo veiksmais taip pat prisidėjo prie tyrimo vilkinimo: 2015 m. vasario 26 d. buvo išsiųstas pavedimas į Vilniaus apskrities Vilniaus m. VPK tikslu paskelbti įtariamajam R. K. apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, tačiau pastarasis nurodytu adresu nerandamas, telefonu neatsiliepia, o atsiliepęs prisistato kitu asmeniu. Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad veika buvo padaryta 2013 m. spalio 20 d., o ikiteisminis tyrimas pradėtas 2013 m. gruodžio 3 d.; vienintelis veiksmas, kuris buvo atliktas su R. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo įtarimo pareiškimas 2014 m. birželio 26 d. Pagrindas tam buvo liudytojų parodymai, o vaizdo įrašo kokybė buvo prasta. R. K. paskirtą kardomąją priemonę nuolat pažeidinėjo. Nuo įtarimo pareiškimo 2014 m. birželio 26 d. iki ikiteisminio tyrimo pabaigos 2015 m. sausio 2 d. praėjo viso labo 6 mėnesiai, todėl apie jokį tyrimo vilkinimą negali būti kalbos. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad pats ieškovas savo veiksmais vilkino tyrimą - vengė atvykti į paskirtos ekspertizės atlikimą, skundė tyrėjos veiksmus, begalę kartų neatvyko į bylos medžiagos paskelbimą (susipažinti atvyko tik 2015 m. kovo 25 d.), t. y. tyčia ir sistemingai neatvykdavo į ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, todėl ikiteisminio tyrimo terminas buvo ilgesnis. Be to ieškovo pateikti įrodymai dėl žalos dydžio yra nesusiję su įvykiu dėl kurio vyko ikiteisminis tyrimas - pateikti transporto kvitai surinkti ne už tą laikotarpį ir vykusios kelionės į tam tikrus miestus nesusijusios su ikiteisminiu tyrimu. Ieškovo pateiktas 2016 m. rugpjūčio 29 d. Centro poliklinikos išrašas nesusijęs su nagrinėjamu įvykiu, nes į PSK juo jis buvo nukreiptas ne dėl šios baudžiamosios bylos.
3. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas pateiktame atsiliepime nurodė, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Ikiteisminiam tyrimui pradėti nėra būtina nenuginčijamai nustatyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką - galutinį sprendimą dėl asmens kaltės priima teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, asmenų paaiškinimus ir bylos aplinkybes o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pagrindas pripažinti ikiteisminio tyrimo veiksmus neteisėtais. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendyje detaliai išdėstė baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, turimus įrodymus ir teismo posėdžio metu išsakytus liudytojų parodymus. Iš nuosprendyje nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovas R. K. 2013 m. spalio 19 d. į Kaišiadorių r. PK buvo atvežtas kaip galimai nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo, tačiau patikrinus jo blaivumą ir nustačius 2,14 prom. girtumą, jam pasipriešinus policijos pareigūnams, R. K. 2019 m. spalio 20 d. buvo uždarytas į laikinojo sulaikymo patalpą. Už šiuos veiksmus jam paskirta administracinė nuobauda. Jo buvimo Kaišiadorių r. PK metu, ieškovas elgėsi nepagarbiai, priešinosi policijos pareigūnams (visus šiuos veiksmus užfiksavo teismo posėdžio metu peržiūrėti vaizdo kamerų įrašai), garsiai rėkavo, naudojo necenzūrinius žodžius. 2019 m. spalio 20 d. R. K. buvo laikomas daugiau nei vienoje laikino sulaikymo patalpoje, tačiau tikslių duomenų, kuriuo paros laiku ieškovas buvo laikomas laikinojo sulaikymo patalpoje Nr. 3, kurioje buvo sulaužyta vaizdo stebėjimo kamera, nebuvo galimybės gauti. Išteisinamąjį nuosprendį teismas priėmė, vadovaudamasis taisyklę, jog abejonės vertinamos kaltinamojo naudai ir nustatęs, kad byloje nėra nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent ieškovas sugadino svetimą turtą - vaizdo stebėjimo kamerą. Teismas nekonstatavo, kad vaizdo stebėjimo kamerą sulaužė ne R. K., t. y. nenurodė, kad svetimą turtą sugadino kitas asmuo, tačiau pripažino, kad nėra pagrindo pripažinti R. K. padarius šį veiksmą. Taip pat pažymėjo, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendyje aprašyti Kaišiadorių r. PK įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų duomenys, kuriuose nėra užfiksuota, kur tiksliai buvo R. K. 00.54 val., kada buvo sugadinta vaizdo stebėjimo kamera. Taigi, nepagrįstas ieškovo teiginys, kad teisėsaugos pareigūnai ignoravo akivaizdų įrodymą, paneigiantį jo kaltę, kadangi tokio akivaizdaus įrodymo nenustatė ir teismas. Iš nuosprendyje aprašytų aplinkybių taip pat matyti, kad 2019 m. spalio 19 d. vakare ir 2019 m. spalio 20 d. ryte į Kaišiadorių r. PK laikinojo sulaikymo patalpas be R. K. buvo pristatyti trys neblaivūs asmenys. Sugadinta vaizdo kamera neužfiksavo ją sugadinusio asmens veido. Kamera nefilmavo visos laikinojo sulaikymo patalpos ploto, tačiau užfiksavo vaikštinėjančius arba gulinčius sulaikytus asmenis. Prieš pat vaizdo dingimą, kamera užfiksavo gulintį asmenį, į teismo posėdį iškviestą liudytoju, ir nežinomo vyro šešėlį. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai pateikė parodymus, šeši apklausti asmenys teigė, kad kamerą sugadino būtent kaltinamas R. K.. Tačiau teismas liudytojų parodymus vertino kritiškai. Iš Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus kaltinamojo akto Nr. 20-9-01116-13, matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti keturi liudytojai, kurie paliudijo, kad R. K. vaizdo stebėjimo kameros sulaužymo metu buvo laikomas laikinojo sulaikymo patalpoje Nr. 3, elgėsi agresyviai, su juo kartu laikomas neblaivus vyriškis buvo ramus, gulėjo ant gulto. Iš šių aplinkybių matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų pagrįstai įtarti, kad iš visų laikomų asmenų, būtent R. K., kuris vienintelis tuo metu elgėsi agresyviai, galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Dėl to negalima teigti, kad ikiteisminis tyrimas R. K. atžvilgiu buvo pradėtas akivaizdžiai neteisėtai, nesant pagrįsto įtarimo. Neturtinę žalą ieškovas taip pat kildina iš patirtų nepatogumų, dėl jo atžvilgiu paskirtos kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Iš pateiktų duomenų matyti, kad Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja J. S. priėmė 2014 m. gegužės 15 d. nutarimą skirti kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime ir teisme. Vertinant ieškovui paskirtos kardomosios priemonės proporcingumą, pažymėjo, kad R. K. nevedęs, nedirbantis ir ne kartą teistas, vengia bendradarbiauti su policijos pareigūnais, todėl apie nutarimą ieškovas sužinojo tik 2014 m. birželio 29 d. Be to, ieškovui paskirta kardomoji priemonė yra pati švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai varžanti asmens teises. Todėl darytina išvada, kad kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, buvo paskirta pagrįstai, laikantis proporcingumo principo, įvertinus ieškovo asmenybę, elgesį bei esant pagrįstam įtarimui, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nepagrįstai vilkinamas, tai sukėlė jam didelę įtampą. Iš byloje esančių paties ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2013 m. gruodžio 2 d., tačiau apie jį R. K. buvo pranešta 2014 m. birželio 26 d. Vertinant ar ikiteisminio tyrimo vilkinimas galėjo pažeisti ieškovo teises, reikalinga atsižvelgti į tyrimo pratęsimo priežastis, atsiradusias po 2014 m. birželio 26 d. Laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 29 d. iki kaltinamojo akto surašymo, ikiteisminis tyrimas buvo pratęsiamas dėl objektyvių priežasčių: būtinybės gauti R. K. medicininius dokumentus, atlikti psichiatrinę ekspertizę, gauti R. K. atžvilgiu priimtų teismų sprendimų kopijas. 2015 m. kovo 2 d. prašyme pratęsti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai yra užbaigti, tačiau nepavyksta informuoti įtariamojo apie tyrimo pabaigą, kadangi nurodytu adresu jis nerandamas, telefonu neatsiliepia, arba atsiliepęs prisistato kitu asmeniu. Visi prašymai pratęsti ikiteisminį tyrimą buvo pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis. Prie tyrimo užsitęsimo prisidėjo ir ieškovo elgesys piktybiškai vengiant bendradarbiauti su pareigūnais. Pranešimas apie įtarimą R. K. pateiktas 2014 m. birželio 26 d., t. y. praėjus laikotarpiui, kuriame konstatuotas pareigūnės delsimas. Nagrinėjamu atveju, laikotarpiu, kuriuo buvo vilkinamas ikiteisminis tyrimas, R. K. nežinojo apie jo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį procesą, todėl negalėjo patirti nerimo ir nepatogumų. Informavus R. K. apie baudžiamąjį procesą, ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami reguliariai. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad prokurorės nutarimuose konstatuotas ikiteisminio tyrimo vilkinimas, dėl kurio pareigūnei buvo iškelta drausminė byla, prisidėjo prie R. K. patirtų nepatogumų. Ieškovas taip pat neįrodė prašomos priteisti žalos dydžio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 20,74 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ieškovo R. K. naudai.
5. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės 2013 m. gruodžio 2 d. Reikalavimu pradėti ikiteisminį tyrimą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-01116-13 dėl galimo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato turto sugadinimo, t. y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminį tyrimą atliko Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK kriminalinės policijos skyriaus tyrėja J. S.. 2014 m. birželio 26 d. ieškovui R. K. buvo įteiktas 2014 m. gegužės 30 d. Pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, kad jis 2013 m. spalio 20 d. apie 0.25 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sulaikytas dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo ir patalpintas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariate, (duomenys neskelbtini), esančią laikino sulaikymo patalpą Nr. 3, tyčia nulaužė šios patalpos vaizdo stebėjimo kamerą “Samsung SDC-415” ir įmetė ją į šalia esančią tualeto ertmę, tokiu būdu tyčia sugadino Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priklausantį 758,38 Eur vertės turtą. 2014 m. birželio 26 d. ieškovui buvo paskelbtas 2014 m. gegužės 15 d. Nutarimas dėl kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti, paskyrimo. 2014 m. spalio 14 d. – 2014 m. lapkričio 28 d. byloje buvo atlikta ekspertizė. 2014 m. rugpjūčio 4 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2014 m. gruodžio 1 d., 2015 m. sausio 29 d., 2015 m. kovo 2 d., 2015 m. kovo 30 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės prašymais, ikiteisminis tyrimas buvo pratęstas atitinkamai iki 2014 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. gruodžio 2 d., 2015 m. vasario 2 d., 2015 m. kovo 2 d., 2015 m. kovo 30 d., 2015 m. balandžio 3 d. Ieškovui 2015 m. kovo 25 d. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, o 2015 m. kovo 31 d. baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-01116-13 buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota nagrinėjimui į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą. 2016 m. rugsėjo 28 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ieškovas R. K. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. 2016 m. spalio 17 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė pateikė Kauno apygardos teismui apeliacinį skundą dėl priimto nuosprendžio, kuris 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi skundą atmetė. 2017 m. gegužės 4 d. Kaišiadorių apylinkės teismo nutartimi baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. 2017 m. liepos 4 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūra pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi kasacinį skundą atsisakė priimti.
6. Teismas, išanalizavęs tiek pirmosios instancijos priimto nuosprendžio, tiek apeliacinės instancijos priimtos nutarties motyvus, konstatavo, kad ieškovas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo išteisintas ne dėl to (kaip teigia atsakovės atstovai), kad bylą nagrinėję teismai kitaip įvertino byloje surinktus įrodymus, nei juos vertino ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir juos prižiūrintys prokurorai, o dėl to, kad pagal byloje esančius įrodymus (tame tarpe ir vaizdo įrašą) nebuvo nustatytas kaltinamojo R. K. buvimas 2013 m. spalio 20 d. Kauno apskrities VPK Kaišiadorių r. PK laikino sulaikymo patalpoje Nr. 3, kur apie 00.55 val. buvo nulaužta ir į toje pačioje patalpoje buvusio tualeto skylę įmesta patalpos stebėjimo vaizdo kamera. Teismai konstatavo, kad byloje nėra įrodyta, jog būtent R. K., o ne kas nors kitas, sugadino sulaikymo kameroje Nr. 3 buvusią vaizdo kamerą.
7. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu pareiškimas apie ieškovo nusikalstamą veiką buvo akivaizdžiai neteisingas ar kad tuo metu buvo aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Apie tai, ar ieškovas padarė nusikalstamą veiką, buvo galima spręsti tik atlikus tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir įvertinus tyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminį tyrimą atlikusi institucija turėjo pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ir šiuo konkrečiu atveju jis buvo pradėtas pagrįstai. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikus DVD-R su filmuota vaizdo medžiaga įrašo apžiūrą ir nustačius, kad įraše nėra duomenų apie ieškovo buvimą sulaikymo kameroje Nr. 3, toliau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu negalėjo būti tęsiamas ir įtarimas padarius nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, jam negalėjo būti pareikštas.
8. Teismas nurodė, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė DVD-R su filmuota vaizdo medžiaga, kuri ikiteisminio tyrimo įstaigai buvo pateikta 2013 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 20-63-IL-5349, apžiūrėjo 2014 m. birželio 9 d., surašė apžiūros protokolą. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai pasisakė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai peržiūrėdami vaizdo įrašus, nebuvo atidūs ir padarė skubotas išvadas dėl ieškovo buvimo laikino sulaikymo kameroje Nr. 3, todėl teismas padarė išvadą, kad jei ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja būtų buvusi atidi ir rūpestinga, ji, peržiūrėdama ir aprašydama protokole pateiktą įrašą, negalėtų nepastebėti, kad jame neužfiksuotas R. K. buvimas kameroje Nr. 3. Dėl tokio ikiteisminio tyrimo pareigūnės neatidumo ir nerūpestingumo, atliekant vaizdo įrašo apžiūrą, buvo klaidingai nustatytas kamerą sulaužęs, t. y. nusikaltimą padaręs asmuo ir įtarimas padarius nusikaltimą ieškovui buvo pareikštas nesant tam pagrindo.
9. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad pareigūnų veiksmai 2014 m. birželio 26 d. pareiškiant jam įtarimą padarius nusikaltimą numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje buvo neteisėti. Nesant pagrindo pareikšti ieškovui įtarimą dėl nusikalstamos veikos, atitinkamai nebuvo pagrindo ir skirti jam kardomąją priemonę (kad ir pačią švelniausią), todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, 2014 m. birželio 26 d. paskiriant ieškovui rašytinį pasižadėjimą neišvykti, taip pat laikytini neteisėtais. Atitinkamai, neteisėtais laikytini ir ikiteisminį tyrimą kontroliuojančių prokurorų veiksmai, kuomet neįsigilinus į surinktų įrodymų visumą (tame tarpe ir į byloje esantį vaizdo įrašą), buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota nagrinėti į Kaišiadorių apylinkės teismą. Teismas pažymėjo ir tai, kad pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, prokurorė teikė byloje apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas apeliacinės instancijos teismo, tai leidžia daryti išvadą, kad prokurorė netinkamai vertino teismo nuosprendžio argumentus, todėl teisminis procesas tęsėsi toliau.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovo bei jo gynėjo prašymas pateikti vaizdo įrašo kopiją, buvo išspręstas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės 2015 m. kovo 25 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad prašymas negali būti patenkintas, kadangi pagal BPK 181 straipsnio 6 dalį, susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga metu draudžiama daryti medžiagos kopijas, kai duomenys yra apie privatų proceso dalyvių gyvenimą, o vaizdo įraše yra užfiksuotas ne tik R. K., bet ir kitas tuo metu sulaikymo patalpoje buvęs asmuo. Teismas, įvertinęs tai, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovui bei jo advokatui, susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nebuvo leista susipažinti su vaizdo įrašu, sprendė, kad atsisakymas pateikti įrašo kopiją, atsižvelgiant į BPK 181 straipsnio 6 dalies reglamentavimą, nelaikytinas neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais.
11. Vertindamas ieškovo argumentą dėl pernelyg ilgai užsitęsusio ikiteisminio tyrimo teismas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2013 m. gruodžio 2 d., įtarimas ieškovui buvo pareikštas 2014 m. birželio 26 d., kaltinamasis aktas surašytas ir byla perduota teismui 2015 m. kovo 31 d. Pernelyg ilgas ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo faktas yra patvirtintas byloje surinkta medžiaga – iš byloje esančių 2014 m. gegužės 30 d. Nutarimo iškelti drausmės bylą, tarnybinio patikrinimo išvados, baudžiamojoje byloje esančių prašymų pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus matyti, kad ikiteisminį tyrimą atlikusiai tyrėjai dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo buvo iškelta drausmės byla. Minėtuose prašymuose, be kita ko, nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo pabaigtas per 6 mėnesius, nes jis buvo vilkinamas, be to, tyrimas atliekamas nekvalifikuotai, paviršutiniškai, todėl tenka atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Atsakovė teigia, jog pats ieškovas prisidėjo prie ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovas vengė atvykti į jam paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimą. Nustatyta, jog ekspertizės atlikimo pradžiai (2014 m. spalio 14 d.), ieškovas buvo nedarbingas (laikotarpis nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2014 m. spalio 17 d.), todėl nurodytą dieną atvykti negalėjo. Duomenų, kad ieškovo buvo ieškota ir kad jis vengė atvykti į ekspertizę po nurodytos datos, byloje nėra. Taip pat teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovas vengė atvykti į susipažinimą su bylos medžiaga. Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo baigti 2015 m. sausio 2 d., tuo metu ieškovas negalėjo atvykti į susipažinimą su bylos medžiaga, kadangi laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 11 d. iki 2015 m. vasario 18 d. sirgo (laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 11 d. iki 2015 m. sausio 23 d. gulėjo stacionare). Teismas, apibendrinęs išdėstytą, padarė išvadą, kad priešingai, nei teigia atsakovė, ieškovas savo veiksmais prie ikiteisminio tyrimo vilkinimo neprisidėjo, nes į procesinių veiksmų atlikimą neatvyko dėl pateisinamos priežasties.
12. Teismas, įvertinęs tai, kad įtarimas ieškovui buvo pareikštas 2014 m. birželio 26 d., o byla perduota nagrinėti teismui tik 2015 m. kovo 31 d., t. y. po 9 mėnesių, sprendė, jog ikiteisminis tyrimas net ir po įtarimo pareiškimo, buvo atliekamas nepateisinamai ilgai. Teismas konstatavo, kad pernelyg ilgas ikiteisminis tyrimas, kuris, bylai esant nesudėtingai, trūko beveik pusantrų metų, buvo pratęsiamas net šešis kartus, buvo atliekamas pernelyg ilgai, o jį atlikusių pareigūnų veiksmai šiuo aspektu taip pat gali būti laikomi neteisėtais.
13. Spręsdamas dėl ieškovo reikalaujamos 330,36 Eur turtinės žalos atlyginimo teismas nustatė, jog kelionės išlaidoms pagrįsti ieškovas pateikė AB „Lietuvos geležinkeliai“ traukinio bilietus bendrai 170,36 Eur sumai, laikotarpiu nuo 2014 iki 2017 metų. Išanalizavęs pateiktus kelionės bilietus nustatė, kad tik dalis jų yra susiję su ieškovo vykimu į atitinkamų procesinių veiksmų atlikimą ikiteisminio tyrimo įstaigoje ir teisme, bendra suma sudaro 20,74 Eur. Visi kiti teismui pateikti kelionės bilietai nėra susiję su ieškovo kelionėmis ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo tikslais. Nors ieškovas ir teigė, kad jis turėjo kelionės išlaidų dėl vykimo ieškoti įvykio liudytojų ir įrodymų, nustatinėjant aplinkybes, susijusias su baudžiamąja byla, tačiau negalėjo teismui nurodyti nei kokie tai buvo liudytojai ar aplinkybės, nei kur jų ieškovas vyko ieškoti ar nustatinėti. Ieškovas nepateikė teismui jo nurodomų vaistų 160 Eur sumai įsigijimo kvitų (čekių) bei įrodymų, kad minėti vaistai jam buvo paskirti būtent byloje nagrinėjamu laikotarpiu ir jų vartojimas yra susijęs išimtinai su ikiteisminio tyrimo metu patirtais sveikatos sutrikimais. Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog dėl minėtų neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmų, jis patyrė 20,74 Eur dydžio turtinę žalą.
14. Teismas padarė išvadą, kad nustatytas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų nepakankamas rūpestingumas ir atidumas (t. y. neteisėtumas CK 6.272 straipsnio prasme) atliekant ikiteisminį tyrimą ir perduodant bylą teisminiam nagrinėjimui, priežastiniu ryšiu yra susijęs su ieškovo baudžiamame procese patirtais nuostoliais (žala). Ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų nepakankamas rūpestingumas ir atidumas sukėlė ieškovui neigiamas pasekmes – jam buvo pareikšti įtarimai, paskirta kardomoji priemonė ir byla su kaltinamuoju aktu perduota teisminiam nagrinėjimui, todėl ieškovas privalėjo vykti tiek į ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, tiek į teismo posėdžius Kaišiadorių rajono apylinkės teisme, o vėliau ir Kauno apygardos teisme, patirdamas ne tik minėtas kelionių išlaidas (turtinę žalą), bet ir nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus (neturtinę žalą).
15. Ieškovas vaikystėje patyrė sunkią galvos traumą, jam diagnozuota epilepsija, taip pat jis daug kartų yra sirgęs ir patyręs kitus sužalojimus, todėl nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokiu mastu aukščiau minėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmai, atliekant ikiteisminį tyrimą ir perduodant bylą teisminiam nagrinėjimui, įtakojo ieškovo sveikatą ar psichinę būseną. Tačiau sprendė, kad dėl minėtų neteisėtų veiksmų ieškovas galėjo patirti neigiamų emocijų ir turėti dvasinių išgyvenimų. Įvertinęs VšĮ Centro poliklinikos 2016 m. rugpjūčio 29 d. medicinos dokumentų išrašus ir pažeistų gėrių pobūdį teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, jam priteisiant 1 000 Eur neturinės žalos atlyginimą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
16. Atsakovę atstovaujantis Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą – ieškovo R. K. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai neturėjo pagrindo pareikšti įtarimą R. K., peržiūrėję laikinojo sulaikymo patalpose užfiksuotą vaizdo įrašą ir nenustatę jo buvimo laikinojo sulaikymo patalpoje, kurioje buvo nulaužta vaizdo stebėjimo kamera, nusikaltimo padarymo metu. Vaizdo įraše užfiksuoti duomenys neleido daryti konkrečių išvadų, todėl vertinant įtarimo pareiškimo pagrįstumą, buvo reikalinga vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis vertinti kartu su kitomis aktualiomis aplinkybėmis. Apeliantės nuomone, buvo pakankamas pagrindas pareikšti įtarimą būtent R. K..
16.2. Teismas laikėsi pozicijos, jog nebuvo pagrindo perduoti kaltinamąjį aktą teismui. Apeliantės nuomone, akivaizdžių įrodymų kas padarė nusikalstamą veiką ir, kad ją padarė ne R. K., nebuvo. Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir prokurorai, negalėdami pasikliauti vien vaizdo filmavimo kameromis užfiksuotais duomenimis, įvertino kitus duomenis. Buvo atsižvelgta, kad incidento metu pareigūnai, bendravę su R. K., nurodė, jog ji nuvedė į laikino sulaikymo patalpą Nr. 3, R. K. vienintelis demonstravo nepasitenkinimą ir priešiškumą policijos pareigūnams. Nesant patikimų duomenų, paneigiančių R. K. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme ir įvertinus aplinkybes, leidžiančias pagrįstai įtarti R. K. padarius nusikalstamą veiką, buvo pagrindas pareikšti kaltinimą būtent R. K., galutinį sprendimą dėl R. K. kaltės paliekant priimti teismui.
16.3. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, R. K. buvo paskirta siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime ir teisme. R. K. nevedęs, nedirbantis, ne kartą teistas (keturis kartus), vengia bendradarbiauti su policijos pareigūnais. Ieškovui paskirta kardomoji priemonė yra pati švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai varžanti asmens teises. Byloje nėra duomenų, kad R. K. būtų kreipęsis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl leidimo išvykti.
16.4. Ikiteisminis tyrimas buvo pratęstas dėl objektyvių priežasčių: būtinybės gauti R. K. medicininius dokumentus, atlikti psichiatrinę ekspertizę, gauti R. K. atžvilgiu priimtų teismo sprendimų kopijas. Visi prašymai pratęsti ikiteisminį tyrimą buvo pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis. Nors nedarbingumo laikotarpiais ieškovas turėjo pateisinamą priežastį neatvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tačiau teismas neįvertino, kad dėl šios priežasties ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo atidėti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tai laikytina objektyvia aplinkybe, lėmusia ikiteisminio tyrimo trukmę, nepriklausančia nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesio ir nesuponuojančių neteisėtų pareigūnų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. K. savo veiksmais neprisidėjo prie ikiteisminio tyrimo trukmės. Po pranešimo apie įtarimą R. K., ikiteisminio tyrimo pareigūnei nebuvo keliamos drausmės bylos dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo, ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami reguliariai, prašymai pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą buvo motyvuojami objektyviomis aplinkybėmis.
17. Atsakovę atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą dalyje dėl 20,74 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai peržiūrėdami vaizdo įrašus, nebuvo atidūs ir padarė skubotas išvadas dėl ieškovo buvimo laikino sulaikymo patalpoje Nr. 3, prieštarauja baudžiamosios bylos Nr. 20-9-01116-13 įrodymams: peržiūrint vaizdo įrašą, pasinaudojus technine galimybe padidinti vaizdo įrašą laikino sulaikymo patalpoje Nr. 3 per visą ekraną bei peržiūrėti jį stabdant kas vieną sekundę, galima tiksliai nustatyti laiką ir vietą, kai laikino sulaikymo patalpoje Nr. 3 yra užfiksuotas pliktelėjusio vyro tamsiais plaukais pakaušis: 00:50:07 šis vyras galimai įeina per duris (vaizdas dešiniajame apatiniame ekrano kampe), 00:50:10, 00:51:06 ir 00:51:08 jis matomas kairiajame apatiniame ekrano kampe. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai suteikę prioritetą vaizdo įrašui, neatidžiai jį peržiūrėjo, todėl atmetė liudytojų, tame tarpe ir asmens, kuris betarpiškai matė nusikalstamos veikos padarymą bei nurodė į ieškovą, kaip asmenį sugadinusį vaizdo kamerą, parodymus, ir išteisino R. K.. Be abejo, civilinėje byloje negali būti revizuojamas nuosprendžio teisėtumas, tačiau susiklostė situacija, kai civilinę bylą nagrinėjantis teismas gali vertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokurorų veiksmus kitaip, nei tai padarė baudžiamąją bylą nagrinėję teismai.
17.2. Ta aplinkybė, kad asmuo išnagrinėjus baudžiamąją bylą yra išteisinamas, savaime nereiškia, jog jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“, kadangi siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas - bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo kaltumo pašalinimas - skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą.
17.3. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada laikyti ikiteisminio tyrimo spraga tai, kad nebuvo tirtos aplinkybės, jog sulaikymo patalpoje Nr. 3 buvo dar vienas asmuo, kuomet dar buvo galima nustatyti to asmens tapatybę. Tokia išvada neatitinka baudžiamosios bylos dokumentų. Įvykio metu laikino sulaikymo patalpoje Nr. 3 visi sulaikyti asmenys yra žinomi, todėl teismo nurodytos aplinkybės nevertintinos kaip ikiteisminio tyrimo spraga. Aplinkybė, jog, kaip teigia teismai, vaizdo įraše negalima nustatyti konkretaus asmens, padariusio nusikalstamą veiką, nepaneigia teisėtai ir pagrįstai pradėtame tyrime ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareigos, o atitinkamai ir teisės apklausti R. K., kurį areštinėje dirbę policijos pareigūnai įvardijo kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką. Pranešus R. K. apie įtarimą ir apklausus jį įtariamuoju, nepaaiškėjo jokių svarbių aplinkybių, kurios vienareikšmiškai patvirtintų jo nekaltumą, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai ieškovui pritaikė lengviausią prievartos priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą tolimesniame ikiteisminiame tyrime bei teisme, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši priemonė pritaikyta neteisėtai.
17.4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymo imperatyvias nuostatas ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo faktinį pagrindą bei pareigą, o atitinkami ir teisę pareikšti įtarimą R. K., šis būtinas ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimas jokiu būdu nesuponuoja išvados, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti nauji įrodymai, patvirtinantys R. K. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, t. y. policijos pareigūnų J. B., A. Z., R. K. apklausų protokolai. Iš šių liudytojų parodymų seka, kad R. K. iš pradžių buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą Nr. 1, o vėliau, pastarajam pasiprašius į tualetą, buvo nuvestas į laikino sulaikymo kamerą Nr. 3, kurioje buvo tualetas, nusikaltimo padarymo metu kameroje buvo tik du asmenys: J. P. ir R. K., po vaizdo kameros sugadinimo J. P. buvo ramus, gulėjo ant gulto. Šie parodymai atitinka ir vaizdo kamerų įrašus. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendyje užfiksuota, jog be R. K. tąkart policijos komisariate buvo sulaikyti dar trys asmenys, tačiau tik R. K. iš šių asmenų buvo išretėjusiais plaukais viršugalvyje. Be to, vaizdo kamera prieš sugadinimą užfiksuoja ranką ir tamsios spalvos rankovę, kas taip pat atitinka R. K. aprangą.
17.5. Atkreipė dėmesį į svarbų kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos struktūros elementą - nusikalstamos veikos motyvą. R. K. ikiteisminio tyrimo metu pateiktame skunde nurodė, kad vaizdo kameros patalpose, kuriose atliekami gamtiniai reikalai, vertintinos kaip žmogaus teisių pažeidimas. R. K. buvo perkeltas į laikino sulaikymo patalpą Nr. 3 būtent gamtinių reikalų atlikimui. Nusikalstama veika atlikta per kelias minutes po R. K. išvedimo iš laikino sulaikymo patalpos Nr. 1., o pliktelėjusio vyro tamsiais plaukais pakaušis užfiksuotas sulaikymo patalpoje Nr. 3 prieš pat kameros sugadinimą. Pažymėjo, kad ir pats nusikalstamos veikos būdas atitinka nurodytą motyvaciją: nulaužta vaizdo kamera buvo įmesta į tualeto skylę. Visuma faktinių duomenų sudarė prokurorui pagrįstas prielaidas įsitikinimui dėl surinktų duomenų, kurie patvirtina įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pakankamumo. Konkrečiu atveju yra aktualus išteisinimo pagrindas - neįrodžius ieškovo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Akivaizdu, jog šiuo atveju iškilo įrodymų vertinimo klausimas. Ta aplinkybė, kad teismas kitaip nei prokuroras vertino ikiteisminiame tyrime surinktus duomenis nesuponuoja išvados, jog prokuroro veiksmai perduodant bylą su kaltinamuoju aktu į teismą buvo neteisėti.
17.6. Sutiko su teismo pozicija, kad ligos laikotarpiu ieškovas negalėjo atvykti į procesinių veiksmų atlikimą, tačiau tai objektyviai įtakojo ikiteisminio tyrimo atlikimo terminus ir dėl to negali atsirasti valstybės atsakomybė. Be to, objektyviai ilgesnį tyrimo terminą sąlygojo ir teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimas bei atlikimas. Baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovas sistemingai pažeidinėjo kardomosios priemonės sąlygas ir pats vilkino ikiteisminį tyrimą, todėl apeliantės vertinimu, reikalavimas atlyginti žalą dėl ikiteisminio tyrimo trukmės turi būti atmestinas.
17.7. Vertinant civilinės bylos įrodymų visetą civilinės atsakomybės prasme nėra teisinio pagrindo vertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, susijusius su įtarimo pareiškimu, kardomosios priemonės skyrimu bei bylos perdavimu teismui su kaltinamąja išvada kaip neteisėtus, kas suponuoja išvadą apie valstybės atsakomybės sąlygų, nebuvimą. Vien ta aplinkybė, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai pasisakė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai peržiūrėdami vaizdo įrašus nebuvo atidūs ir padarė skubotas išvadas dėl ieškovo buvimo laikino sulaikymo kameroje Nr. 3, nesuponuoja išvados apie aukščiau paminėtų proceso veiksmų neteisėtumą. Teismų padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių, nes vaizdo kamera laikino sulaikymo patalpoje užfiksavo asmenį, kuris pagal liudytojų parodymus, kitų vaizdo kamerų duomenis galėjo būti tik R. K..
17.8. Ieškovas nepateikė ir įrodymų, susijusių su neturtine žala. Teismo nurodytos aplinkybės, susijusios su ieškovo liga, kuri yra nuo gimimo ir nesusijusi su ikiteisminiu tyrimu, negali būti laikoma pagrindu vertinant valstybės atsakomybę neturtinės žalos aspektu. Nesutinka su teismo sprendimu, kuris Centro poliklinikos PSK išrašą vertino kaip įrodymą, patvirtinantį ieškovo nurodomas aplinkybes dėl neigiamų pasekmių sveikatai nagrinėjamu laikotarpiu atsiradimo. Mano, kad šis dokumentas neatitinka įrodymo sąsajumo taisyklės, įtvirtintos CPK 180 straipsnyje. Šiame medicinos dokumentų išraše / siuntime nurodyta, kad Probacijos tarnyba nukreipė R. K. į Centro poliklinikos PSK dėl to, kad vyksta nuolatiniai konfliktai su policija (2 PK). Šiame dokumente aiškiai nurodyta, kad streso priežastis 2 PK pareigūnų veiksmai, o 2015 m. gruodžio mėn. baudžiamoji byla buvo nagrinėjama teisme. Akivaizdu, kad R. K. psichotraumos, nurodytos Centro poliklinikos siuntime nesusijusios su ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-01116-13 ar jos nagrinėjimu teisme. Darytina išvada, kad ieškovas nepagrindė neturtinės žalos padarymo bei jos dydžio.
Atsiliepimas
18. Atsakovą atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovą atstovaujančio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti, nes jis yra pagrįstas.
19. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nesutinka su apeliantų padaryta prielaida, kad įsižiūrėjus į sulaikymo patalpos Nr. 3 vaizdo įrašus, galima daryti prielaidą, jog tai galėjo būti ieškovas. Nurodo, kad nei nuosprendžiu, nei kitais procesiniais dokumentais nebuvo nustatyta, kad sulaikymo patalpoje Nr. 3 buvo ieškovas. Nurodyti apeliantų įrodymai ir aplinkybės nebuvo tirti ar identifikuoti BPK nustatyta tvarka ir priemonėmis nei ikiteisminiame tyrime nei teisme. Teisme netirtos ir nenustatytos aplinkybės negali būti vertinamos ir nesudaro pagrindo, pripažinti baudžiamąjį persekiojimą teisėtu. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nevertinus įtariamojo kaltę paneigiančių įrodymų ir nepašalinus prieštaravimų, kai dar juos buvo galima pašalinti, todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai. Atitinkamai laikytini neteisėtais ir pareigūnų veiksmai skiriant kardomąją priemonę ir surašant kaltinamąjį aktą bei perduodant bylą teisminiam nagrinėjimui. Kiti apeliantų argumentai nėra reikšmingi, nes jie vertintini, kaip išvestiniai iš netinkamo ir neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos dydį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
21. Byloje nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 2 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-01116-13 pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, dėl vaizdo filmavimo kameros sulaužymo ir sugadinimo 2013 m. spalio 20 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato laikino sulaikymo patalpoje Nr. 3. Ikiteisminį tyrimą atliko Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK kriminalinės policijos skyriaus tyrėja J. S.. 2014 m. birželio 26 d. ieškovui R. K. buvo įteiktas 2014 m. gegužės 30 d. pranešimas apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ieškovui 2015 m. kovo 25 d. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, o 2015 m. kovo 31 d. baudžiamojoje byloje Nr. 20-9-01116-13 buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota Kaišiadorių rajono apylinkės teismui. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu ieškovas R. K. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmetė.
22. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos, kilusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų, t. y. kad buvo nepagrįstai apkaltintas bei teisiamas už veikas, kurių nepadarė; jo atžvilgiu buvo nepagrįstai pritaikyta kardomoji priemonė, kurį suvaržė jo judėjimo laisvę; jam nebuvo pateiktas kameros, kurioje buvo sulaužyta vaizdo kamera, įrašas; ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu užsitęsė pernelyg ilgai dėl tyrėjų aplaidumo ir nekvalifikuotumo.
23. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, konstatavęs, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi institucija turėjo pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ir jis buvo pradėtas pagrįstai, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai - įtarimo ieškovui, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, pareiškimas, kardomosios priemonės paskyrimas, prokuroro veiksmai - kaltinamojo akto surašymas ir bylos perdavimas nagrinėti teismui, buvo neteisėti. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepateisinamai ilgai. Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog dėl minėtų neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmų, jis patyrė 20,74 Eur turtinę žalą ir 1 000 Eur neturtinę žalą. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo pozicija ir išvada nesutinka.
24. Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ir pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje.
25. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardytas baigtinis sąrašas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmų baudžiamajame procese, kurie gali būti pripažinti neteisėtais ir už kuriuos atsako valstybė, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas.
26. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).
27. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010;2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).
28. Spręsdami tokio pobūdžio ieškinius teismai, vadovaudamiesi CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, t. y. atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016).
Dėl įtarimo pareiškimo ir kardomosios priemonės skyrimo
29. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai pareiškiant ieškovui įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje ir skiriant ieškovui kardomąją priemonę, buvo neteisėti.
30. BPK 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą ar prokuroro nutarimas pripažinti įtariamuoju. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodyta, jog vaizdo stebėjimo kamerą sugadino konkretus asmuo – R. K.. Vadinasi, pagal minėtą baudžiamojo proceso įstatymo imperatyvią nuostatą, siekiant išsiaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo apklausti R. K. ir tai galėjo padaryti tik jam pareiškę įtarimą. Aplinkybė, jog teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, konstatavo, kad vaizdo įraše nėra duomenų apie ieškovo buvimą sulaikymo patalpoje Nr. 3, nepaneigia teisėtai ir pagrįstai pradėtame ikiteisminiame tyrime pareigūnų pareigos apklausti R. K., kurį areštinėje dirbę policijos pareigūnai įvardijo kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, įtariamuoju.
31. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu ieškovą R. K. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisino, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, konstatavęs, jog byloje nėra įrodyta, kad būtent R. K. sugadino sulaikymo patalpoje Nr. 3 buvusią vaizdo kamerą. Tokios išvados leidžia spręsti, kad R. K. išteisinimą lėmė byloje surinktų įrodymų (nustatytų aplinkybių atitikimo baudžiamajam įstatymui) vertinimas ir jų trūkumas.
32. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus patikrinti bei įvertinti yra išimtinė teismo teisė bei pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnyje. Teismo atliktas kitoks įrodymų nei prokuroro faktinių duomenų vertinimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Vadovaujantis teismų praktika, skirtingose baudžiamojo proceso stadijose (pradedant ikiteisminį tyrimą, pateikiant pranešimą apie įtarimą, skiriant kardomąją priemonę, priimant galutinį sprendimą) įrodymų pakankamumas gali būti įvertinamas skirtingai, atsižvelgiant į atitinkamus baudžiamojo proceso stadijos uždavinius (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-66/2008). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, todėl ta aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Tai reiškia, kad įrodymų, kurie sudaro pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą, gali nepakakti apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, tačiau savaime tai nereiškia neteisėtų veiksmų.
33. Ikiteisminiam tyrimui pradėti nėra būtina nenuginčijamai nustatyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką - galutinį sprendimą dėl asmens kaltės priima teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, asmenų paaiškinimus ir bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo teigti, kad jau įtarimo pareiškimo ieškovui metu buvo aišku, jog jokios nusikalstamos veikos nebuvo. Šiuo atveju aplinkybių dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir pareiškus įtarimą R. K. buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Tai, kad teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje, nesudaro pagrindo išvadai, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras atliko neteisėtus veiksmus.
34. Ieškovas nurodė, kad jo atžvilgiu buvo nepagrįstai pritaikyta kardomoji priemonė, kurį suvaržė jo judėjimo laisvę. Pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą, kad įtarimai ieškovui buvo pareikšti nepagrįstai, sprendė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, skiriant ieškovui procesines prievartos priemones, buvo neteisėti. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
35. Iš baudžiamosios bylos Nr. 20-9-01116-13 medžiagos matyti, kad 2014 m. gegužės 15 d. nutarimu ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kardomoji priemonė buvo paskirta ieškovui, nes jis buvo įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymu, todėl reikėjo užtikrinti jo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime bei teisme, siekti kitų BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu išteisinus R. K., paskirta kardomoji priemonė buvo panaikinta. Dėl ieškovo argumento, kad kardomąja priemone buvo nepagrįstai suvaržyta jo judėjimo laisvė, pažymėtina, kad ieškovui buvo paskirta švelniausia kardomoji priemonė, kuri tik minimaliai suvaržo asmens judėjimo laisvę. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovui skiriant kardomąją priemonę buvo nesilaikyta teisės aktų reikalavimų. Kardomosios priemonės taikymas apelianto atžvilgiu buvo atliktas pagal BPK įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, šis procesinis veiksmas buvo grindžiamas atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais. Ieškovas nenurodė, jog dėl šių veiksmų buvo pateikęs skundus, reiškė prašymus dėl kardomosios priemonės panaikinimo ir pan. Taip pat baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad ieškovas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl leidimo išvykti pas sūnų į Vokietiją, nors tokia galimybė įtvirtinta BPK 136 straipsnio 1 dalyje. Ieškovui į bylą nepateikus jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių minėtos kardomosios priemonės jo atžvilgiu taikymo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nėra pagrindo spręsti, kad ji ieškovui buvo taikyta nesant tam teisinio pagrindo.
Dėl kaltinamojo akto surašymo ir bylos perdavimo nagrinėti teismui
36. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime neteisėtais ikiteisminį tyrimą kontroliuojančių prokurorų veiksmais įvardinti šie: neįsigilinus į surinktų įrodymų visumą (taip pat ir byloje esantį vaizdo įrašą), buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota nagrinėti teismui. Apeliantė su šia teismo išvada nesutiko ir nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti ir kiti įrodymai, patvirtinantys R. K. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, t. y. policijos pareigūnų J. B., A. Z., R. K. parodymai, kad R. K. iš pradžių buvo patalpintas į laikino sulaikymo patalpą Nr. 1, o vėliau pastarajam pasiprašius į tualetą, buvo nuvestas į laikino sulaikymo kamerą Nr. 3, kurioje buvo tualetas, nusikaltimo padarymo metu patalpoje buvo tik du asmenys: J. P. ir R. K.. Pasak prokuroro, šie parodymai atitinka ir vaizdo kamerų įrašus.
37. BPK 218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia, jog ikiteisminis tyrimas baigtas ir atlikus BPK 218 straipsnyje nurodytus veiksmus prokuroras surašo kaltinamąjį aktą. Apeliantė nurodo, kad visuma faktinių duomenų sudarė prokurorui pagrįstas prielaidas įsitikinimui dėl surinktų duomenų, kurie patvirtina įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pakankamumo. Pažymėtina, kad prokuroras vertina ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakankamumą įtariamojo kaltei dėl nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti ir priima sprendimą dėl bylos siuntimo su kaltinamuoju aktu į teismą. Teismas, vertina ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis kaip įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad teismas kitaip nei prokuroras vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis neleidžia daryti išvados, jog prokuroro veiksmai, perduodant bylą su kaltinamuoju aktu į teismą, buvo neteisėti.
Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės
38. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, bet buvo atliekamas nepateisinamai ilgai. Pažymėtina, kad baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 12717/06, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015). Kaip minėta, įtarimas ieškovui įteiktas 2014 m. birželio 26 d., kaltinamasis aktas surašytas ir byla perduota teismui 2015 m. kovo 31 d. Vadinasi, ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas per BPK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą 6 mėnesių terminą. Tačiau sprendžiant ar ikiteisminio tyrimo trukmė nebuvo pernelyg ilga, reikia įvertinti ikiteisminio tyrimo metu atliktus procesinius veiksmus. Apeliantai nurodo, kad pats ieškovas prisidėjo prie ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Su tuo teisėjų kolegija sutinka.
39. Iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas laikino nedarbingumo metu, t. y. 2014 m. spalio 6 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui telefonu paaiškino, kad yra labai užsiėmęs, nuo ryto iki vakaro filmuojasi laidoje, 2014 m. spalio 8 d. namuose nebuvo rastas, paliktas šaukimas atvykti į policijos komisariatą. 2014 m. spalio 13 d. laikino nedarbingumo metu ieškovas policijos pareigūnui durų neatidarė. 2015 m. sausio 6 d. ieškovas gavęs šaukimą 2015 m. sausio 8 d. atvykti į policijos komisariatą, paskambinęs paaiškino, kad atvykti negali, nes privalo būti teisme, susitarus, jog paskambins vėliau ir praneš kada atvyks, paskambino ir pranešė, jog neatvyks, priežasčių nenurodė. Ieškovas pažadėjęs 2015 m. vasario 26 d. atvykti į policijos komisariatą, neatvyko. 2015 m. vasario 27 d. paaiškino, kad neturi galimybės atvykti. 2015 m. kovo 2 d. ieškovas paaiškino, kad į Prevencijos poskyrį neatvyks. 2015 m. kovo 2 d. policijos pareigūnams durų neatidarė. Teisėjų kolegija, įvertinus tai, sprendžia, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovas vengė bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, taigi pats vilkino ikiteisminį tyrimą. Nors sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovas ligos laikotarpiu negalėjo atvykti į procesinių veiksmų atlikimą, tačiau pažymėtina, kad tai taip pat objektyviai įtakojo ikiteisminio tyrimo atlikimo terminus, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo jų atlikimą atidėti. Taip pat objektyviai ilgesnį tyrimo terminą sąlygojo ir teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimas bei atlikimas.
40. Iš baudžiamojoje byloje esančių prašymų pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus matyti, kad jis buvo pratęsiamas dėl objektyvių priežasčių: būtinybės gauti atsakymus iš Kaišiadorių rajono policijos komisariato apie tai, kokie pareigūnai dirbo nusikalstamos veikos padarymo metu komisariate; gauti ieškovo medicininius dokumentus, atlikti teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę; apklausti policijos pareigūnus, dirbusius nusikalstamos veikos padarymo metu komisariate; ir kt. Pažymėtina, kad 2015 m. kovo 2 d. pateiktame prašyme pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą nurodyta, jog ikiteisminis tyrimas baigtas, tačiau ieškovas nurodytu adresu nerandamas, telefonu neatsiliepia, o atsiliepęs prisistato kitu asmeniu, todėl nėra galimybės jam paskelbti apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, leisti susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga bei surašius kaltinamąjį aktą perduoti bylą teismui. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog prašymai pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą buvo motyvuoti objektyviomis aplinkybėmis, ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami reguliariai.
41. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pernelyg ilgą ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo faktą patvirtina ir tai, kad ikiteisminį tyrimą atlikusiai tyrėjai dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo buvo iškelta drausmės byla. Apeliantė nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 m. gegužės 30 d. nutarimu tyrėjai J. S. buvo iškelta drausmės byla, konstatavus, kad tyrėja laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. gegužės 11 d. R. K. byloje neatliko ikiteisminio tyrimo veiksmų. Kadangi pranešimas apie įtarimą R. K. įteiktas 2014 m. gegužės 30 d., tai nėra pagrindo išvadai, jog nurodytos aplinkybės patvirtina ikiteisminio tyrimo vilkinimo faktą, nes reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką.
42. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepateisinamai ilgai ir jį atlikusių pareigūnų veiksmai laikytini neteisėtais.
43. Apibendrinus išdėstytą matyti, kad ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų neteisėtumo, todėl darytina išvada, jog nėra vienos iš pagrindinės būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, todėl atsakovui nekyla pareiga ieškovui atlyginti neturtinę žalą (CK 6.272 straipsnis).
44. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą buvo (iš dalies) tenkintas nepagrįstai, todėl ginčijamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinį atmetant.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Ieškinį atmesti.