- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-09
- Bylos Nr.
- 1A-78-1007/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-44369-2024-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Domeikienė, Gintarė Bunikienė, Martynas Galvičius
- Nuteistasis
- M. Ž., M. Ž. Šiaulių
- Advokatai
- Saulius Staškus
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Martyno Galvičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir jam paskirta: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2024 m. lapkričio 11 d. nusikalstamos veikos), 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2024 m. gruodžio 3 d. nusikalstamos veikos), 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Paskirtos bausmės subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu ir M. Ž. paskirta galutinė subendrinta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas – dvi paros, kurios prilygintos dvejoms laisvės atėmimo dienoms.
Iš nuteistojo M. Ž. Šiaulių teritorinės ligonių kasos naudai priteistas 151,07 Eur turtinės žalos atlyginimas. Išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. Ž. nuteistas už tai, kad 2024 m. lapkričio 11 d., apie 23 val. 30 min., būdamas adresu: (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto tarp jo ir jo buvusios sugyventinės V. M. metu, tyčia pastarajai kėde suduodamas vieną kartą į kairiąją veido pusę, sukėlė buvusiai sugyventinei V. M. fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Be to, jis nuteistas už tai, kad 2024 m. gruodžio 3 d., apie 20 val., būdamas adresu: (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto tarp jo ir buvusios sugyventinės V. M. metu, tyčia spirdamas jai su koja į kairės kojos šlaunį, bei tyčia ją pastumdamas ir jai neišlaikius pusiausvyros, ji krisdama nuo laiptų susižalojo galvą, taip jis padarė buvusiai sugyventinei V. M. muštinę žaizdą galvos plaukuotoje dalyje dešinėje pusėje, tuo padarydamas V. M. nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. Ž. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės ir ją sušvelninti.
2.1. Nurodo, kad su nukentėjusiąja – buvusia sugyventine V. M. susitaikė, atlygino padarytą žalą, tuo tarpu pati nukentėjusioji kaskart jį provokuoja, dažnai vartoja alkoholį. Be to, šioje byloje prokuroras teismo prašė jam skirti 60 parų areštą, tačiau teismas jam paskyrė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, apelianto nuomone, yra per griežta.
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo M. Ž. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas atmetamas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).
5. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotas šias nusikalstamas veikas, nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis nustatydamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl M. Ž. kaltės, o taip pat šias veikas kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo M. Ž. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl paskirtos bausmės
6. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. Ž. už jos padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, tiek parinkdamas bausmės rūšį, tiek ir nustatydamas jų dydį, BK 41 ir BK 54 straipsnių nuostatų nepažeidė. Tvirtinti, kad nuteistajam M. Ž. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
7. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl M. Ž. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų reikalavimų, įvertino tai, kad jis padarė du nesunkius nusikaltimus, padarytos nusikalstamos veikos nėra itin pavojingos, vienos iš lengvesnių, susijusių su žmogaus sveikata, tačiau vienos iš jų padarymo būdas, t. y. nustumiant nukentėjusiąją nuo laiptų, įvertintas kaip itin pavojingas. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir M. Ž. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. jis anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už analogiškas nusikalstamas veikas prieš tą patį asmenį, su kuriuo anuomet buvo sugyventiniai, teistumas neišnykęs. Be to, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistojo M. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, į nustatytas dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) bei apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
9. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas anksčiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai už dviejų BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskyrė bausmes šių straipsnių sankcijose numatytose ribose, t. y. už minėtų nusikalstamų veikų padarymą skirdamas sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes, jų dydį už vieną iš veikų nustatydamas minimalų, už kitą – didesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas minimalus dydis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. Ž. už atskiras nusikalstamas veikas tinkamai parinko bausmės rūšį bei jų dydžius, o bendrindamas paskirtas bausmes tarpusavyje, taikė teisingą bendrinimo būdą (visišką bausmių sudėjimą). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti tikslai gali būti įgyvendinti M. Ž. paskyrus švelnesnę bausmę nei galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė bus pakankama nuteistojo M. Ž. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie asmenį duomenų, M. Ž. nusikalto būdamas teistas 8 kartus už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo nusikalstamas veikas, iš kurių daugiausia – už nusikaltimus nuosavybei, tačiau pastaruosius du kartus jis nuteistas už analogiškas šioje baudžiamojoje byloje nustatytoms nusikalstamas veikas, be kita ko, padarytas to paties nukentėjusio asmens atžvilgiu: Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. sausio 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-471037/2022 (dėl 4 veikų pagal BK 140 straipsnio 1, 2 dalis), Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. birželio 2 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-1117/2022 (dėl 1 veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį), neužilgo po to, kai 2024 m. sausio 18 d. buvo paleistas iš laisvės atėmimo atlikimo vietos, jam atlikus paskutiniu teismo nuosprendžiu skirtą vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę (2 t., b. l. 9–27). Administracine tvarka M. Ž. per pastaruosius penkerius metus už įvairius administracinius nusižengimus taip pat baustas ne kartą, paskirtų nuobaudų nevykdo, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Šie duomenys suponuoja išvadą, jog M. Ž. yra linkęs nusikalsti, savo poelgių kritiškai nevertina, o ankstesniais teismų sprendimais jam skirtos tiek švelnesnės bausmės, bei tokios pat rūšies – laisvės atėmimo bausmės, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigų taip pat neturėjo teigiamos įtakos jo elgesiui, nes vos atlikęs paskirtas bausmes jis nusikalsta ir vėl. Situacijos vertinimo, priešingai apelianto įsitikinimui, nekeičia ir tai, jog kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras siūlė jam skirti švelnesnę – arešto bausmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad prokuroro siūloma bausmė ir/ar jos terminas neįpareigoja ir neriboja teismo, todėl tai, kad valstybinį kaltinimą šioje byloje pirmosios instancijos teisme palaikęs prokuroras baigiamųjų kalbų metu prašė M. Ž. skirti arešto bausmę, niekaip nepagrindžia skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumo šioje dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik apelianto interesus ar pageidavimus atitinkančios švelnesnės bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.
Dėl bausmės vykdymo atidėjimo
10. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Todėl nagrinėjamu atveju yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir M. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nuteistasis apeliaciniame skunde savo prašymo sušvelninti jam bausmę nedetalizuoja, o pirmosios instancijos teismas bausmės vykdymo atidėjimo klausimu apskritai nepasisakė, tai ištaisytina apeliacinės instancijos teisme.
11. Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.) teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį.
12. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).
13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. Ž. anksčiau teistas 8 kartus, šioje byloje nustatytas nusikalstamas veikas padarė jau dukart teistas už analogiškus nusikaltimus ir to paties nukentėjusiojo atžvilgiu, nusikalto teistumui neišnykus. Anksčiau jam skirtos tiek švelnesnės bausmės (laisvės apribojimas, areštas), tiek griežtesnės – laisvės atėmimo bausmės, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigų taip pat neturėjo teigiamos įtakos, nes jis ir toliau daro įstatymui priešingas veikas. Ir šioje byloje nustatytą pirmąjį nusikaltimą jis padarė praėjus šiek tiek daugiau nei pusmečiui po to, kai 2024 m. sausio 18 d. buvo paleistas iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo, atlikęs 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už analogiškus nusikaltimus, o antrą kartą nukentėjusiosios atžvilgiu smurtavo po to, kai pirmojoje byloje jam buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu. Būtent aptartas nuteistojo elgesys yra dėsningas jo sistemingos su įstatymų normomis nesuderinamos veiklos rezultatas, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau ne kartą teistam ir atlikusiam realią bausmę asmeniui, kuriam tai nepadarė įtakos jo elgesiui – bausmės tikslai pasiekti nebuvo, didelė tikimybė ateityje ir vėl nusikalsti. Apeliaciniame skunde nurodyti nuteistojo argumentai, esą su nukentėjusiąja jis susitaikė, atlygino žalą, ši jam atleido, taip pat nesudaro pagrindo švelninti nuteistojo teisinę padėtį, kadangi tokius argumentus patvirtinančių objektyvių duomenų į bylą ar teismui nėra pateikta, todėl jie laikytini deklaratyviais nukentėjusiojo teiginiais, siekiant palengvinti savo padėtį. Kai tuo tarpu, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji V. M. nurodė, jog M. Ž. jos atsiprašė, tačiau širdis jam neatleidžia; ji jam pretenzijų neturi; prašė skirti jam švelnesnę bausmę, viešuosius darbus. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. M. Ž., anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už analogiškas nusikalstamas veikas, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šių nusikalstamų veikų padarymą, apie galimas šių veikų pasekmes, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus M. Ž. polinkius, o bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.
14. Įvertinusi, tai kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirta subendrinta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir BK 61 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
15. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.
16. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi nuteistajam M. Ž. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Saulius Staškus. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. sausio 15 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 6 punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 87,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už M. Ž. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
17. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nutarė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Be to, gynėjas nuteistajam M. Ž. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.
18. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam M. Ž. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Iš bylos duomenų matyti, kad M. Ž. yra jaunas, darbingo amžiaus, registruotas Užimtumo tarnyboje, jam paskirtos realiai atliktinos laisvės atėmimo bausmės terminas nėra didelis, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo M. Ž. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo M. Ž. 87,50 Eur (aštuoniasdešimt septynių eurų 50 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.