Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties, priimtos nagrinėjant civilinę bylą pagal pareiškėjos antstolės Virginijos Meškauskienės pareiškimą dėl įpareigojimo nevykdymo, suinteresuoti asmenys – S. M., A. P.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Motyvuojamoji dalis

12. Atskirajame skunde nurodo, jog skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl, apelianto vertinimu, naikintina, dėl žemiau nurodomų priežasčių.

12.1. Dėl nutarties, kurios pagrindu buvo paskirta bauda, nepagrįstumo nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartimi ji buvo panaikinta. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje yra reiškiamas prevencinis ieškinys. Pats pareiškimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo turinys patvirtino, jog bus reiškiamas ieškinys dėl dalykinės reputacijos, garbės ir orumo gynimo.

12.2. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia teismo nutartimi konstatavo, jog pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo, todėl jų taikymas yra nepagrįstas ir tuo pagrindu neteisėtas bei nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo būti analizuojami padariniai, kurie gali kilti atsakovui, kas iš esmės nebuvo padaryta.

12.3. Anot atsakovo, iš esmės galima konstatuoti tai, kad bauda yra taikoma nutarties pagrindu, kuri buvo pripažinta neteisėta. Taip iš esmės teisė taikyti baudą yra kildinama iš neteisės, t. y. nutarties, kuri buvo pripažinta negaliojančia ir naikintina.

12.4. Dėl antstolės reikalavimo taikyti baudą akcentuoja, jog reikalavimas taikyti baudą suinteresuotam asmeniui yra nepagrįstas bei neteisėtas; konstatavus, kad antstolio patvarkyme nurodyta prievolė pasibaigė arba jos vykdymas neįmanomas, nėra pagrindo skolininkui ar kitam suinteresuotam asmeniui taikyti CPK 585 straipsnyje nustatytas sankcijas už antstolio reikalavimų nevykdymą (tęsti jų taikymą).

12.5. Pareiškėjos prašymas dėl baudos taikymo, anot suinteresuoto asmens, galėjo būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu apeliantas sąmoningai ir tyčia nevykdytų teismo sprendimo bei tai darytų jau ilgą laiko tarpą, o papildomi raginimai jo neįtakotų. Akivaizdu, kad tokia situacija šiuo atveju nesusiklostė, nes apeliantas neatsisakė vykdyti teismo sprendimo, o laukė, kol jo skundą išnagrinės Vilniaus apygardos teismas ir jo atskirąjį skundą teismas tenkino visiška apimtimi.

12.6. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškimas dėl baudos skyrimo, buvo pateiktas praėjus tik aštuonioms dienoms po pačios nutarties priėmimo momento ir apelianto vertinimu, pareiškėjai antstolei Virginijai Meškauskienei tik formaliai pareikalavus įvykdyti teismo nutartį, po ko nedelsiant buvo kreiptasi į teismą dėl baudos skyrimo. Šiuo atveju apeliantui netgi nebuvo įteiktas aktas, kurio pagrindu buvo užfiksuotas teismo nutarties įvykdymo negalimumas;

12.7. Anot apelianto, visi veiksmai buvo atlikti šabloniškai bei formaliai, apelianto net atitinkamai neraginant įvykdyti teismo sprendimo, o nedelsiant kreipiantis dėl baudos skyrimo. Taigi, ginčo atveju ne tik, kad nėra susidaręs ilgas laiko tarpas, kurio metu nėra vykdoma teismo nutartis, tačiau ir, manytina, jog antstolė nesiėmė visų įmanomų priemonių, jog teismo nutartis būtų įvykdyta.

12.8. Bauda yra ultima ratio priemonė, kuri naudojama išimtinais atvejais, o ginčo byloje yra visiškai priešinga situacija. Šiuo atveju netgi nebuvo įrodyta, jog vienintelis apeliantas gali įvykdyti teismo nutartį, todėl jam būtina taikyti baudą – pareiškėja antstolė Virginija Meškauskienė nepateikė jokių duomenų, jog buvo kreiptasi į socialinio tinklo „YouTube“ platformą administruojančius asmenis, kurioje yra ginčo įrašai, ir paprašyta pašalinti video įrašus. Šiuo atveju antstolė atliko formalius ir skubotus veiksmus bei nedelsdama kreipėsi dėl baudos skyrimo, galimai žinodama, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bus panaikinta, kas akivaizdu ir įvyko.

12.9. Šiuo atveju turi būti išlaikytas proporcingumas bei lygiateisiškumas, tačiau bauda yra taikoma, kuomet Vilniaus apygardos teismas nustatė, jog A. P. nebuvo padaryta tęstinė žala, kuri augo ir/ar didėjo, todėl bauda neatlieka savo esminės kompensavimo funkcijos.

12.10. Ginčo laikotarpiu nagrinėjant ne tik, kad antstolės veiksmų teisėtumą, tačiau ir pačios nutarties, kurios įvykdymo yra reikalaujama teisėtumą, nėra pagrindo teigti, kad nebuvo vykdomi antstolės veiksmai, nes jų teisėtumas ir pagrįstumas buvo tiriamas ir ginčijamas. Taigi, tik priėmus galutinius teismo sprendimus šiose bylose, buvo galima pagrįstai reikalauti šių veiksmų įvykdymo.

13. Antstolė Virginija Meškauskienė atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

14. Nurodo, jog vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra antstoliui pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas, kuris ir apibrėžia antstolio veiklos ribas.

15. Suinteresuotas asmuo nevykdė 2020 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-42321-294/2020 jam paskirto teismo įpareigojimo. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 18 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. e2S-550-431/2021 pakeitė laikinąsias apsaugos priemones, o ne jas panaikino kaip teigia apeliantas, taigi 2020 m. gruodžio 21 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra galiojanti ir nėra panaikinta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

17. Šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas suinteresuotam asmeniui skyrė baudą dėl nutarties įpareigojimo nevykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo esmės

18. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 18 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. e2S-550-431/2021 nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartį pakeisti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti iš dalies – uždrausti atsakovui S. M. iki teismo sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos iš naujo kituose įrašuose (įskaitant vaizdo, garso ir kitus) viešai skelbti teiginius apie ieškovą: „Tikras monstras. Kuris gali meiliai kalbėti, glėbesčiuotis ir paskui iš karto įsakyti žmogų nužudyti“; „bent jau man asmeniškai niekas kitas į galvą neateina, juo labiau, kad praėjo nemažai laiko ir pasižiūrėkite, kur yra kitų grupuočių vadovai ir kur yra A. P. Švinius“; „Ar tiesa, kad A. L., bendravęs su kriminalistais, žino, jog užsakovu buvo įvardintas A. P. Švinius? Ar tiesa, kad tas aprašytas mandagus ir aukštus užtarėjus turintis žmogus dar prieš 19 metų buvo A. P. Švinius? Ar tiesa, kad tas žmogus taip padidino savo įtaką, kad šiandien niekam nebeįdomu jo užsakyta 4 žmonių žmogžudystė?“; kitą prašymo dalį atmesti.

19. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių dalis, kuria suinteresuotas asmuo buvo įpareigotas nuo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos pašalinti iš 2020 m. gruodžio 13 d. YouTube platformoje esančioje asmeninėje S. M. paskyroje ir Patreon platformoje esančioje asmeninėje S. M. paskyroje paskelbto įrašo „Šviniaus žmonės“ paskelbtus teiginius: „Tikras monstras. Kuris gali meiliai kalbėti, glėbesčiuotis ir paskui iš karto įsakyti žmogų nužudyti“; „bent jau man asmeniškai niekas kitas į galvą neateina, juo labiau, kad praėjo nemažai laiko ir pasižiūrėkite, kur yra kitų grupuočių vadovai ir kur yra A. P. Švinius“; „Ar tiesa, kad A. L., bendravęs su kriminalistais, žino, jog užsakovu buvo įvardintas A. P. Švinius? Ar tiesa, kad tas aprašytas mandagus ir aukštus užtarėjus turintis žmogus dar prieš 19 metų buvo A. P. Švinius? Ar tiesa, kad tas žmogus taip padidino savo įtaką, kad šiandien niekam nebeįdomu jo užsakyta 4 žmonių žmogžudystė?“ buvo panaikinta.

20. CPK 145 straipsnio 9 dalyje numatyta, jog už šio straipsnio 1 dalies 6, 7, 8 ir 12 punktuose nustatytų apribojimų pažeidimą kaltiems asmenims teismo nutartimi gali būti skiriama iki trijų šimtų eurų bauda už kiekvieną pažeidimo dieną. Be to, ieškovas turi teisę išieškoti iš tų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvykdymo.

21. CPK 771 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, ar sprendimas, įpareigojęs pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, arba jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas ar privalomasis nurodymas. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.

22. CPK 771 straipsnyje nustatyti sprendimo neįvykdymo padariniai skiriasi, priklausomai nuo to, ar veiksmus, kuriuos įpareigotas atlikti ar nutraukti atsakovas, gali atlikti ar nutraukti tik jis pats, ar tai gali padaryti ir kiti asmenys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija savo praktikoje pažymi, kad CPK 771 straipsnio 5 dalies (dabar galiojančios redakcijos 6 dalies) norma taikoma tuo atveju, jeigu teismas įpareigoja skolininką atlikti ar nutraukti tokius veiksmus, kuriuos gali atlikti ar nutraukti tik pats skolininkas (pvz., susijusius su tėvų pareigų vykdymu). Teismas, gavęs antstolio surašytą sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą su prašymu skirti CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytą baudą, turi iš pradžių nustatyti, kokio pobūdžio prievolė skolininkui nustatyta teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67-313/2017).

23. Visų pirma, nagrinėjamu atveju, sutiktina su apelianto pozicija, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių ar procesiniu sprendimu, kuriuo skolininkas buvo įpareigotas atlikti ar nutraukti veiksmus, gali juos atlikti ar nutraukti tik jis pats, ar tai gali padaryti kiti asmenys. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atitinkamai išsiaiškinus minėtas aplinkybes, skiriasi tokio procesinio sprendimo neįvykdymo padariniai. Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ginčo objekto pobūdį, laikytina, kad iš esmės laikinąsias apsaugos priemones, kurios buvo nustatytos šiuo metu pakeista pirmosios instancijos teismo nutartimi, galėjo įvykdyti tik pats skolininkas (suinteresuotas asmuo S. M.).

24. Kasacinis teismas savo praktikoje pažymi, jog siekiant suvienodinti teismų praktiką ir teikiant išaiškinimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats atsakovas, vykdymo tvarkos ir sankcijų už nevykdymą taikymo, pažymėtina, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo yra tarpinis procesinis dokumentas, ja neišsprendžiamas ginčas iš esmės, laikinosios apsaugos priemonės galioja tam tikrą apibrėžtą laiką. Tai, nepaneigiant CPK 152 straipsnio 6 dalies, nustatančios, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių antstoliai vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, esmės, lemia tam tikrus tokių nutarčių vykdymo ypatumus lyginant su galutinių teismo sprendimų vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017. Teismų praktika. 2017, 48, p. 205-224).

25. Kasacinis teismas pamini ir tai, kad pagal CPK 771 straipsnio 5 dalį (dabar galiojančios redakcijos 6 dalį) bauda skiriama išieškotojo naudai. Kai vykdomas teismo sprendimas, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, bauda atlieka ir kompensacinę funkciją, ja padengiami minimalūs išieškotojo nuostoliai, atsiradę dėl galutinio teismo sprendimo nevykdymo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju bylos laimėtojas ir būsimi bylos išnagrinėjimo rezultatai dar nežinomi, todėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymas daugiau susijęs su viešosios tvarkos (teismo procesinio sprendimo privalomumo ir vykdytinumo) pažeidimu (CPK 18 straipsnis), o ne su išieškotojo interesų pažeidimu, kadangi šioje bylos nagrinėjimo stadijoje jis dar nebūna nustatytas ir yra tik tikėtinas. Dėl to bauda už šių priemonių nevykdymą išieškotina į valstybės biudžetą, bet ne išieškotojo naudai, kaip tai nustato CPK 771 straipsnio 5 dalis (6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017. Teismų praktika. 2017, 48, p. 205-224).

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, kad ieškovui, laimėjusiam bylą ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo patyrusiam nuostolių, įtvirtinta galimybė kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo iš skolininko (CPK 145 straipsnio 9 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017. Teismų praktika. 2017, 48, p. 205-224).

27. Nagrinėjamu atveju, keliamas esminis klausimas dėl tokios baudos paskyrimo teisėtumo bei jos dydžio pagrįstumo.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad pagal CPK 771 straipsnio 5 dalies (dabar galiojančios redakcijos 6 dalies) dispoziciją įstatymų leidėjas suteikė diskreciją teismui, nustačiusiam, kad skolininkas neįvykdė teismo sprendimo, kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti skiriamos baudos dydį, kuris ribojamas tik maksimalia suma. Tai reiškia, kad teismas, parinkdamas baudos dydį, nesaistomas jokių konkrečių įstatyme įtvirtintų nuostatų ar kriterijų. Tokiu atveju teismas privalo vadovautis bendraisiais CPK taikymo principais – aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat turi atsižvelgti į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo sprendimo neįvykdymo, jų poveikį išieškotojo ir visuomenės interesams, kokioms vertybėms ir kokiu mastu nutarties nevykdymas darė įtaką ir kaip tai paveikė skolininko ir išieškotojo turtinius interesus, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis Nr. 3K-3-513/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017. Teismų praktika. 2017, 48, p. 205-224). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog išvardinti kriterijai taikytini ir sprendžiant dėl baudos skyrimo pagal CPK 145 straipsnio 9 dalį.

29. Sprendžiant klausimą dėl baudos, skirtinos pagal CPK 145 straipsnio 9 dalį, dydžio, reikšminga tai, jog bauda turi skatinti teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės vykdymą, būti efektyvi, atgrasanti nuo laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymo. Taip pat būtina vadovautis ir bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, atsižvelgiant į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo nutarties neįvykdymo, nevykdymo motyvus ir poveikį skolininko ir išieškotojo turtiniams interesams, kad baudos dydis, lyginant jį su skolininko gaunama nauda, neskatintų nevykdyti laikinųjų apsaugos priemonių. Kiekvienu atveju klausimas dėl baudos pagal CPK 145 straipsnio 9 dalį dydžio svarstytinas ir vertintinas individualiai, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes.

30. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas suinteresuotam asmeniui S. M. pritaikė baudą už laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymą jau po to, kai paaiškėjo, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra iš dalies nepagrįsta ir neteisėta. Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai suinteresuotam asmeniui yra skiriama bauda už iš dalies neteisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties nevykdymą. Šiuo konkrečiu atveju vertinant ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, pastebėtina, jog būsimi bylos išnagrinėjimo rezultatai yra nežinomi, nežinoma, ar suinteresuoto asmens veiksmai (vaizdo įrašų patalpinimas YouTube ir Patreon platformose) pažeidžia suinteresuoto asmens A. P. interesus, tuo tarpu, laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurios buvo pritaikytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartimi, iš esmės būtų pasiektas vienas iš bylos nagrinėjimo tikslų – vaizdo įrašų negrįžtamas panaikinimas iš minėtų platformų.

31. Taigi, atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutarties nevykdymo motyvus, pastebėtina, jog minėtos nutarties įvykdymas tikėtinai būtų sukėlęs negrįžtamą poveikį skolininko (suinteresuoto asmens S. M.) turtiniams interesams ir nepagrįstai būtų suteikęs išimtinį prioritetą išieškotojo (suinteresuoto asmens A. P.) interesams.

32. Neneigiant teismo procesinio sprendimo privalomumo ir vykdytinumo principo, vis dėlto, būtent šiuo nagrinėjamu atveju, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, spręstina, jog skolininkui (suinteresuotam asmeniui S. M.) įvykdžius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartį galėjo kilti negrįžtami neigiami padariniai pačiam skolininkui. Todėl turėdamas teisę dėl teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo apeliacine tvarka, skolininkas būtent ja pasinaudojo.

33. Šiuo atveju, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir teismo vertinimą, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas suinteresuotam asmeniui S. M. baudą už laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymą taikė nepagrįstai, skundžiamoje nutartyje neatsižvelgdamas į suinteresuotam asmeniui S. M., vykdant vėliau pakeistas laikinąsias apsaugos priemones, galėjusius kilti negrįžtamus neigiamus padarinius. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju, spręstina, jog baudos taikymas neproporcinga priemonė dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurios šiuo metu yra panaikintos, nevykdymo. Taigi, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjos antstolės Virginijos Meškauskienės pareiškimas dėl baudos skyrimo už įpareigojimo nevykdymą netenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliantui nepateikus duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, jos nepaskirstytinos.

Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

suinteresuoto asmens S. M. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos antstolės Virginijos Meškauskienės pareiškimo dėl baudos skyrimo už įpareigojimo nevykdymą netenkinti.