Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui Luminor Bank AB dėl nesąžiningos sutarties sąlygos modifikavimo, tretieji asmenys antstolis J. P., K. G.-K., išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti nesąžininga ir neteisėta Papildomo susitarimo Nr. BKP 09/04/110MN prie 2005-05-18 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/05/115L bendrosios dalies 8.2 punkto sąlygą, nustatančią 16 % metinių palūkanų dydį už įsipareigojimų nevykdymą, ir pakeisti (modifikuoti) šią sutarties sąlygą, sumažinant joje nustatytą 16 % metinių palūkanų dydį iki 5 %, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-04-27 ieškovas V. K. su atsakovu banku Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiu per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių sudarė Papildomą susitarimą Nr. BKP 09/04/110MN prie 2005-05-18 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/05/115L (toliau – kredito sutartis). Pagal minėtą 2005-05-18 būsto kreditavimo sutartį bankas suteikė ieškovui kaip kredito gavėjui 115 942,00 Eur kreditą gyvenamojo namo su kūrybine dirbtuve, šiltnamiu ir žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui 30 metų terminui (iki 2035 m. balandžio 20 d.), įkeičiant įsigyjamą turtą. Ieškovui susidūrus su finansiniais sunkumais, tarp šalių buvo sudarytas minėtas 2009-04-27 papildomas susitarimas, kuris pakeitė 2005-05-18 būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/05/115L ir ją išdėstė nauja redakcija. Metinę palūkanų normą nuo 2009-08-20 sudarė 3,00% marža plius 3 mėn. EURRIBOR, kredito gražinimo ir palūkanų mokėjimo metodas – linijinis. Kredito grąžinimo pradžia – 2009-08-20, o pabaiga – 2035-04-20. Minėto 2009-04-27 papildomo susitarimo (kredito sutarties) bendrosios dalies 8.2 punkte pavadinimu „Įsipareigojimų nevykdymo palūkanos“ nustatyta, kad „Jeigu Kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal Sutartį nesumokamas nustatytu laiku į Kredito sąskaitą ar kitą Banko sąskaitą, kurią Bankas nurodo Kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po Mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo“. Atsakovas 2013-05-07 minėtą 2009-04-27 papildomą susitarimą (kredito sutartį) vienašališkai nutraukė. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl tokio nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-03-16 sprendimu civ. byloje Nr. 2-85-323/2016 ieškinį atmetė. Sutartyje numatytas 16% dydžio metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis yra nesąžiningas, pažeidžia ieškovo, kaip silpnesniosios vartojimo sutarties šalies teises, ir dėl to yra neteisėtas. 2009-04-27 papildomo susitarimo (kredito sutarties) nevykdymo pagrindu atsakovui yra išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl skolos išieškojimo iš ieškovo. Išieškotina skola sudaro 113 280,97 Eur ir 16% dydžio metinės palūkanos, parduodant iš varžytinių įkeistą turtą. Atsižvelgiant į sutartyje nustatytą 16% dydžio metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydį, atsakovui mokėtinų palūkanų suma už 1331 dienas nuo vykdomojo dokumento išdavimo dienos (2013-08-12) iki ieškinio padavimo dienos sudaro 66 094,01 Eur. Kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkte yra nustatyta, kad 16 % dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra skaičiuojamos nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo. Ieškovas kaip vartotojas, sudarydamas kreditavimo sutartį, susitarė su atsakovu dėl palūkanų, kurios atlieka kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210 str., 6.261 str.). CK nustatyta teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 str. 3 d. nuostatų. CK 6.210 str. 1 d. įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 % dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tuo tarpu kredito sutartyje yra nustatytas 16 % metinių palūkanų dydis, kurį ieškovas ginčija kaip neteisėtą. Kompensuojamųjų palūkanų 16 % dydis nurodytas kredito sutartyje yra nesąžiningas ir nepagrįstai didelis, todėl turi būti taikytina įstatyme nustatyta 5 % palūkanų norma. 5 % palūkanų norma pilnai kompensuotų atsakovo netikimus pagal kredito sutartį, pagal kurią ieškovo mokėtinų metinių palūkanų norma svyravo apie 3,5-4,00% procentus nuo 2009-08-20. Vartotojas (ieškovas) yra silpnesnė sandorio šalis, todėl informavimas apie banko pasiūlytas sąlygas negali būti suprantamas galėjimu turėti įtakos priimant sprendimą dėl palankiausios paslaugų kainos. Atsakovas neinformavo, sutartyje taip pat nėra nurodyta, jog įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra esminė sąlyga ar sudėtinė finansinės paslaugos kainos dalis. Atsakovas, nustatęs 16 % dydžio įsipareigojimų nevykdymo metines palūkanas suklaidino ieškovą. Kredito sutarties vienašališkas nutraukimas sukūrė tik atsakovui palankias teisines pasekmes, o ieškovui mokėtinų palūkanų suma tapo nepakeliama nešta ir dar labiau neproporcingai pablogino jo finansines galimybes grąžinti skolą. Sąlyga dėl 16 % dydžio įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų nelaikytina sąžininga, nes ieškovas negalėjo daryti jokios įtakos šios sąlygos pakeitimui ir negalėjo tinkamai suprasti jos galimų pasekmių. Tokio dydžio kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams, todėl teismas gali modifikuoti atitinkamą kredito sutarties sąlygą ir sumažinti kompensuojamųjų palūkanų dydį. Sutarties trukmė buvo ilgalaikė beveik 26 metams, atsakovo ji buvo nutraukta po nepilnai 4 metų. Taigi, sutartyje numatytos 16 % dydžio kompensuojamosios palūkanos sudarė atsakovui prielaidas išieškoti iš ieškovo ne tik negrąžinto kredito sumą, bet papildomai dar ir daugiau nei pusę, t. y. 58%, negrąžintos kredito sumos kaip kompensaciją už ieškovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Tokia neproporcingai didelė bauda ieškovui prieštarauja viešajam tvarkai ir reiškia lupikavimą, pasinaudojant skolininko sunkia finansine padėtimi.Atsakovas Luminor Bank AB pateiktu atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dėl 16 procentų palūkanų dydžio ir jų skaičiavimo pasisakyta Klaipėdos apygardos teismo 2013 -11-22 sprendime c.b. Nr. 2-1370-125/2013. Šiame sprendime nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią. Ieškovas nuo 2005 m. yra advokatas profesionalas. Jeigu jam kokios nors banko sąlygos nebuvo priimtinos, galėjo atsisakyti sudaryti kredito sutartį ir kreiptis į kitas kredito įstaigas. Ieškovas įvertinęs sąlygas, nusprendė sudaryti kredito sutartį, todėl privalo laikytis sąlygų. Nėra jokio pagrindo teigti, kad bankas kredito sutarties sudarymo ar vykdymo metu būtų nesąžiningai pasinaudojęs ieškovu. Tiek 2009-04-27 papildomo susitarimo bendrosios dalies 8.2. p., tiek pagrindinėje kredito sutartyje ir kituose susitarimuose šalių yra sutarta ir patvirtinta, kad mokėjimų vėlavimo atveju mokamos sutarto dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Kompensacinės 16 procentų metinės palūkanos per dieną sudaro 0,043 procentus. Tokio palūkanų dydžio negalima pripažinti neprotingu ar nesąžiningu. Pagal aktualią teismų praktiką 16 procentų metinės palūkanos yra kvalifikuotos kaip pagrįstos ir sąžiningos. Ieškovas neturi teisės ginčyti šios sąlygos, nes yra užtikrinęs kredito sutarties vykdymą hipoteka (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.). Sutarties vykdymo laikotarpiu yra mokėjęs įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už mokėjimų vėlavimus (vykdęs ginčijamą sąlygą) (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.). Ieškovas patvirtino 16 procentų dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ne tik pradinėje kredito sutartyje, bet ir vėlesniais pakeitimais. Todėl pagal CK 1.79 str. 1 d. ieškovas laikytinas patvirtinusiu sandorį ir netenka teisės jo ginčyti. 2013 m. antroje pusėje prasidėjus teisminiams ginčams dėl skolos, dėl kredito sutarties nutraukimo bei dalies sąlygų ginčijimo, ieškovas 16 procentų dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų neginčijo. Vartojimo kredito įstatymas vartotojo atžvilgiu įtvirtino įstatyme 0,05 procentų netesybas kaip protingas, o tai sudaro 18,25 procentus metinių palūkanų. Ieškovo prašomos patvirtinti 5 procentų metinės palūkanos (arba vos 0,013 procentų netesybos) visiškai neatitinka banko interesų, kadangi bankas esant tokioms simbolinėms palūkanoms už mokėjimų vėlavimus niekada nebūtų suteikęs ieškovui kredito. Tai, kad ieškovas tik 2017 metais, pradėjus 12 m. nuo sutarties sudarymo, tik dėl paties ieškovo padarytų pažeidimų atsiradus neigiamiems padariniams pradėjo ginčyti 16 procentų metines palūkanas, rodo, kad ieškovas siekia išvengti sutartinės atsakomybės. Tik nuo ieškovo elgesio nedengiant skolos priklauso palūkanų didėjimas. Ieškovas bankui paskutinį kartą mokėjo 2013-04-05. Ieškovas negali naudotis banko pinigais be užmokesčio ar mokėdamas simbolinę kainą. Tretieji asmenys teismo nustatytu terminu atsiliepimų į ieškinį nepateikė.Išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą byloje, kurioje nurodė, kad ginčijamo susitarimo bendrosios dalies 8.2. punkte nustatytas palūkanų dydis neviršija Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme įtvirtinto maksimalaus leistino netesybų dydžio, todėl susitarimo 8.2 p. sąlyga nepažeidžia susitarimo šalių teisių ir pareigų pusiausvyros ieškovo nenaudai. Susitarimo bendrosios dalies 8.2 p. nuostata neatitinka sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų.Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė, prašė tenkinti visiškai. Iš esmės pakartojo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės pakartojo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.Kviečiami į teismo posėdį tretieji asmenys antstolis J. P., K. G.-K. neatvyko, nors apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai. Antstolis pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Todėl trečiųjų asmenų neatvykimas nekliudė išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 247 str.). Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba į teismo posėdį neatvyko, prašyme nurodė, kad palaiko pateiktą išvadą byloje ir prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

II. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Ieškinys atmestinas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovas V. K. ir atsakovas 2005 m. gegužės 18 d. sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/05/115L (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 115 942,00 Eur kreditas gyvenamojo namo su kūrybine dirbtuve, šiltnamiu ir žemės sklypu, esančio (duomenys neskelbtini)pirkimui ir remontui, 30 metų terminui (iki 2035 m. balandžio 20 d.), įkeičiant įsigyjamą turtą, o ieškovas įsipareigojo kiekvieną mėnesį (pagal mokėjimų grafiką kiekvieno mėnesio 20 dieną) mokėti kredito įmokas, palūkanas už kredito naudojimą bei vykdyti visus kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus. Trečiasis asmuo K. G. – K. kredito sutarties sudarymui davė sutikimą ir patvirtino, kad sutartis sudaroma šeimos interesais. Šalys 2005-05-18 kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte sutarė, kad „jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal Sutartį nesumokamas nustatytu laiku į Sutartyje numatytą sąskaitą ar kitą Banko sąskaitą, kurią Bankas nurodo Kredito gavėjui, tai už laiku nesumokėtas sumas yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 4 proc. virš kredito palūkanų normos, bet ne mažiau kaip 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo nustatytos mokėjimo dienos iki realaus sumokėjimo“. Šalys 2006 m. balandžio 11 d. papildomo susitarimo prie Kredito sutarties 3 p. susitarė, kad tiek, kiek nepakeista, visos kitos (tame tarpe ir Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. p.) sąlygos lieka galioti nepakeistos. Šalys 2007 m. vasario 23 d. papildomo susitarimo prie Kredito sutarties 3 p. susitarė, kad tiek, kiek nepakeista, visos kitos (tame tarpe ir Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. p.) sąlygos lieka galioti nepakeistos.Šalys 2009 m. balandžio 27 d. papildomu susitarimu modifikavo Kredito sutarties sąlygas ir išdėstė Kredito sutartį nauja redakcija. 2009 m. balandžio 27 d. papildomo susitarimo bendrosios dalies 8.2. punkte sutarta, kad „jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal Sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą Banko sąskaitą, kurią Bankas nurodo Kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po Mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo“.Šalys 2011 m. gegužės 31 d. papildomu susitarimu modifikavo Kredito sutarties sąlygas ir išdėstė Kredito sutartį nauja redakcija. 2011 m. gegužės 31 d. papildomo susitarimo bendrosios dalies 7.2. p. sutarta dėl tos pačios sąlygos, kuri buvo Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 p. ir 2009 m. balandžio 27 d. papildomo susitarimo bendrosios dalies 8.2 p. „jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal Sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą Banko sąskaitą, kurią Bankas nurodo Kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po Mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo“.Ieškovo V. K. sutuoktinė K. G.-K. Kredito sutarties sudarymui (2007 m. vasario 23 d. papildomas susitarimas ir vėlesni susitarimai) davė sutikimą ir patvirtino, kad sutartis sudaroma šeimos interesais. Kredito gavėjui V. K. pažeidus mokėjimų grafiką ir nuo 2012 m. balandžio 20 d. nevykdant mokėjimo prievolių pagal 2005 m. gegužės 18 d. Kredito sutartį bei nepašalinus pažeidimų per papildomai nustatytus terminus, atsakovas 2013 m. balandžio 18 d. pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą Nr. OUT-7911 nuo 2013 m. gegužės 7 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį.Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaras 2013 m. rugpjūčio 12 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 1-4171 dėl skolos išieškojimo iš V. K. atsakovo naudai, iš varžytynių parduodant įkeistą turtą, pagal 2005 m. gegužės 18 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/05/115L (su pakeitimais ir papildymais).Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1370-125/2013 priteisė pagal 2005 m. gegužės 18 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/05/115L iš K. G. – K. turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje banko naudai 114 229,00 Eur skolos sumą ir 16 % dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą skolą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas ieškiniu kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą ir prašė pripažinti atsakovo veiksmus, atsisakant nenutraukti paskolos Nr. BK 05/05/115L, grąžinimą neteisėtais, o taip pat kreditavimo sutarčių nuostatas dėl atsakovo teisės vienašališkai nutraukti sutartį, nesąžiningomis, įpareigoti atsakovą tęsti kreditavimo sutarčių vykdymą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-85-323/2016 ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1171-460/2016 Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. 2017-04-11 ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti nesąžininga ir neteisėta 2009 m. balandžio 27 d. Papildomo susitarimo Nr. BKP 09/04/110MN prie 2005-05-18 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/05/115L bendrosios dalies 8.2 punkto sąlygą, nustatančią 16 % metinių palūkanų dydį už įsipareigojimų nevykdymą, ir pakeisti (modifikuoti) šią sutarties sąlygą, sumažinant joje nustatytą 16 % metinių palūkanų dydį iki 5 %.

Nustatytų bylos aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų teisinis vertinimas

Nagrinėjamu atveju teismas įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą bei jų tarpusavio ryšį, sprendžia, kad ieškovo reikalavimas pripažinti nesąžininga ir neteisėta 2009 m. balandžio 27 d. Papildomo susitarimo Nr. BKP 09/04/110MN prie 2005-05-18 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 05/05/115L bendrosios dalies 8.2 punkto sąlygą, nustatančią 16 % metinių palūkanų dydį už įsipareigojimų nevykdymą, ir pakeisti (modifikuoti) šią sutarties sąlygą, sumažinant joje nustatytą 16 % metinių palūkanų dydį iki 5 % yra nepagrįstas ir atmestinas dėl žemiau išdėstytų argumentų.Atkreiptinas dėmesys, kad 16 % metinių palūkanų dydis už įsipareigojimų nevykdymą buvo numatytas jau 2005 m. gegužės 18 d. Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 p. (kurios vėlesniuose susitarimuose buvo perkeltos), tuo tarpu ieškovas ieškiniu prašo modifikuoti 2009 m. balandžio 27 d. papildomame susitarime bendrosios dalies 8.2 p. sulygtas 16 % metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas yra advokatas nuo 2005 m., t.y. teisininkas profesionalas. Taigi ieškovas privalėjo žinoti tiek apie sutarčių sudarymą, sutarčių sąlygas, tiek ir iš sutarties vykdymo pažeidimų kylančias teisines pasekmes. Jeigu ieškovui kokios nors banko sąlygos nebuvo priimtinos, jis galėjo atsisakyti sudaryti kredito sutartį ir kreiptis į kitas kredito įstaigas. Ieškovas pats kreipėsi į atsakovą dėl kredito suteikimo, pats įvertinęs sąlygas, nusprendė sudaryti kredito sutartį, Kredito sutartyje ir jos pakeitimuose patvirtino, kad su Kredito sutarties sąlygomis susipažino, todėl privalo laikytis sutarties sąlygų (CK 6.189 str.). Ieškovas Kredito sutarties vykdymo laikotarpiu yra mokėjęs įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už mokėjimų vėlavimus (vykdęs ginčijamą sąlygą) (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.), ką patvirtina mokėjimų grafiko ir skolos dengimo detalizacija. Dar daugiau, ieškovas patvirtino 16 % metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ne tik pradinėje Kredito sutartyje, bet ir vėlesniais pakeitimais (CK 1.79 str. 1 d.). Kredito sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas nereikalavo keisti įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžio. Nutraukus Kredito sutartį ir 2013 m. prasidėjus ginčams dėl skolos, dėl Kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, ieškovas 16 % dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų įstatymų nustatyta tvarka taip pat neginčijo. Todėl šių palūkanų ginčijimas 2017-04-11, t.y. praėjus 8 metams po byloje ginčijamo Susitarimo sudarymo ir beveik 4 metams po Kredito sutarties nutraukimo ir pradėjus priverstinį skolos išieškojimą neatitinka protingo, apdairaus ir sąžiningo asmens elgesio. Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad yra nelogiška tik 2017-04-11 ieškinyje remtis, kad 16 % metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra nesąžiningos, kai praėjo labai daug laiko nuo sandorių sudarymo, o sutarties sąlyga dėl 16 % palūkanų už vėlavimus buvo pradėta taikyti dar nuo 2005-07-20 ir pasibaigė dvi bylos dėl skolos ir Kredito sutarties nutraukimo. Tiek 2009 m. balandžio 27 d. papildomo susitarimo bendrosios dalies 8.2 p. (tiek ir pradinėje Kredito sutartyje ir kituose susitarimuose) šalių yra sutarta ir patvirtinta, kad mokėjimų vėlavimo atveju yra mokamos sutarto dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Taigi, šalys sutartyje susitarė dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo ir jų dydžio tuo atveju, jeigu ieškovas vėluos mokėti įmokas pagal grafiką ir šios palūkanos skaičiuojamos iki realaus įsiskolinimo padengimo. Kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas reglamentuoja CK 6.874 str. 1 dalis. Šios palūkanos tampa skolininko skolos dalimi ir turi būti atlyginamos visais atvejais, kai yra vėluojama įvykdyti piniginę prievolę, nagrinėjamu atveju - grąžinti palūkanas už kredito naudojimą, kreditą ir kitas sumas (CK 6.210 str., 6.261 str.). 2005 m. birželio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje Nr. A3-130 „Dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo" nurodyta, kad šalys turi teisę susitarti, jog palūkanos būtų skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo. Šią įstatymų normą šalys ir įgyvendino Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte (ir visuose vėlesniuose pakeitimuose). Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnyje numatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Taigi, remiantis nustatytu teisiniu reguliavimu, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 str. 3 d.) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002). Nagrinėjamu atveju byloje konstatuotina, kad šalių susitarimu nustatytas kompensuojamųjų palūkanų dydis neprieštarauja įstatymams. Taip pat, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti šio dydžio prieštaraujančiu sąžiningumo ir protingumo principams (ar pažeidžiančiu šalių interesų pusiausvyrą). Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad 16 proc. metinės palūkanos per vieną dieną sudaro 0,043 proc., ir teismų praktikoje (taip pat ir būsto kreditavimo sutarčių atveju) toks palūkanų dydis laikomas pagrįstu ir protingu (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-825-196/2015, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-650-392/2016, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-656-881/2017 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vartojimo kredito įstatymas (nors šis įstatymas nagrinėjamoje byloje ir nėra taikomas, tačiau yra svarbus dėl įstatymo leidėjo pozicijos netesybų dydžio, taikytino vartotojui, atžvilgiu) numato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Taigi įstatymų leidėjas vartotojo atžvilgiu įtvirtino įstatyme 0,05 % netesybas kaip protingas, o tai sudaro 18,25 % metinių palūkanų. Nagrinėjamu atveju šalių sutartimi nustatytas įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis yra mažesnis už Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintą maksimalų 0,05 proc. netesybų dydį. Todėl visi ieškovo teiginiai apie tariamai per dideles įsipareigojimų nevykdymo palūkanas yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini kaip nepagrįsti.Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat yra pateikusi išvadą byloje, kad ginčijamo susitarimo bendrosios dalies 8.2. punkte nustatytas palūkanų dydis neviršija Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme įtvirtinto maksimalaus leistino netesybų dydžio, todėl susitarimo 8.2 p. sąlyga nepažeidžia susitarimo šalių teisių ir pareigų pusiausvyros ieškovo nenaudai. Pagal ginčijamo 2009 m. balandžio 27 d. papildomo susitarimo bendrosios dalies 8.2. punktą, jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal Sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą Banko sąskaitą, kurią Bankas nurodo Kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po Mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo. Šiame kontekste teismas pažymi, kad, kaip ne kartą savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis bei prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Šis išaiškinimas yra taikomas ir civilinėse bylose, kuriose vertinamas vartotojų elgesys sudarant sutartis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovui sąlygos buvo aiškios ir suprantamos. Todėl ieškovo deklaracijos apie tai, kad ieškovas, be kita ko, turėdamas teisinį išsilavinimą, neva buvo suklaidintas dėl šių palūkanų, yra nenuoseklios ir nepagrįstos. Taipogi atkreiptinas dėmesys į tai, kad be pradinės 2005-05-18 Kredito sutarties, buvo sudaryti Kredito sutarties pakeitimai: šalys 2006 m. balandžio 11 d. papildomo susitarimo prie Kredito sutarties 3 p. susitarė, kad tiek, kiek nepakeista, visos kitos (tame tarpe ir Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. p.) sąlygos lieka galioti nepakeistos; šalys 2007 m. vasario 23 d. papildomo susitarimo prie Kredito sutarties 3 p. susitarė, kad tiek, kiek nepakeista, visos kitos (tame tarpe ir Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. p.) sąlygos lieka galioti nepakeistos; 2009 m. balandžio 27 d. papildomas susitarimas, 2011 m. gegužės 31 d. papildomo susitarimo bendrosios dalies 7.2. p. sutarta dėl tos pačios sąlygos, kuri buvo Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 p. ir 2009 m. balandžio 27 d. papildomo susitarimo bendrosios dalies 8.2 p. Ieškovas tuomet neprašė pakeisti Bendrosios dalies 7.2 p. nuostatų, mažinant 16 proc. dydžio įsipareigojimo nevykdymo metinių palūkanų iki 5 proc. dydžio. Taigi, metinė įsipareigojimų nevykdymo palūkanų norma ir mokėjimo tvarkos buvo nustatyti šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu bei bendradarbiaujant. Pagrįsti taip pat yra atsakovo argumentai, kad ieškovo prašomos patvirtinti 5 % metinės palūkanos (arba vos 0,013 % netesybos (5 % x 365)) visiškai neatitiktų banko interesų, kadangi bankas esant tokioms simbolinėms palūkanoms už mokėjimų vėlavimus niekada nebūtų suteikęs ieškovui kredito. Toks palūkanų dydis tam tikrais sutarties vykdymo etapais nepadengtų mokėjimo palūkanų ir visų banko patiriamų nuostolių dėl mokėjimų vėlavimų negalint naudotis pinigais, juos investuoti, didinti kapitalą ir t.t. Bankas visiems klientams iš anksto aiškiai sutartyse nurodo 16 % metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, kadangi tik toks palūkanų dydis atitinka banko, kaip finansų įstaigos, interesus. Pastebėtina, kad kompensacinės palūkanos, įtvirtintos sutartyje, turi būti mokamos už tai, kad skolininkas nemoka nustatytu terminu įmokų / negrąžina pinigų - šalys sutartyje sutarė, kad tokiu atveju ieškovas turi mokėti bankui 16 % metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ir šios palūkanos ieškovui buvo priimtinos, jis dėl šių palūkanų prieštaravimų nereiškė nei sudarydamas Kredito sutartį, nei nedelsiant po jos sudarymo. Tai, kad ieškovas tik 2017 m., pradėjus 12 metų nuo Kredito sutarties sudarymo, tik dėl paties ieškovo padarytų pažeidimų atsiradus neigiamiems padariniams pradėjo ginčyti 16 % metines palūkanas, rodo, jog ieškovas tiesiog siekia išvengti sutartinės atsakomybės.Atskirai pažymėtina, kad po nutraukimo yra skaičiuojamos tik 16 % metinės įsipareigojimu nevykdymo palūkanos, t.y. į šias palūkanas įeina ir mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, kurios nėra atskirai / papildomai skaičiuojamos. Teismas pažymi, kad ieškovas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, apie kurias kalba ieškinyje, galėjo išlaikyti tik tinkamai ir griežtai laikydamasis mokėjimų grafiko. Taigi, tik paties ieškovo neteisėtas elgesys ir pažeidimai lėmė, kad jis neturi pagrindo dėl pačių padarytų pažeidimų reikalauti mokėti tik mokėjimo funkciją atliekančias arba simbolines palūkanas. Jeigu ieškovas pažeidė mokėjimų grafiką, tai pradedant nuo pažeidimo dienos bankas turi teisę skaičiuoti ir reikalauti mokėti kompensacines palūkanas.Tik nuo ieškovo elgesio nedengiant skolos priklauso, kad palūkanos didėja. Ieškovas neįrodė, kad jis ėmėsi rūpestingų ir sąžiningų veiksmų tam, kad mažintų skolą. Iš byloje esančios skolos detalizacijos mokėjimų matyti, kad 2016- 2017 m. gautos sumos yra tik tos, kurias antstolis perveda iš K. G. – K. pagal 2013 m. lapkričio 22 d. teismo sprendimą, o pats ieškovas bankui apskritai yra paskutinį kartą mokėjęs tik 2013 m. balandžio 5 d., t.y. prieš daugiau nei 4,5 metų. Šiuo atveju turi būti įvertinta ir tai, kad atsakovas yra bankas (finansų įstaiga), kuriam kredito, paskolų teikimas yra viena iš banko veiklos sričių, reguliuojamų viešosios teisės normų (LR Finansų įstaigų įstatymas). Bankas yra finansų įstaiga, kuri turi užtikrinti viešą interesą - finansų sistemos stabilumą. Jeigu teigtume priešingai t.y., kad bankai turi prisiimti riziką dėl skolininkų nemokėjimų, tai reikštų, kad bankai, paskolinę pinigus, turėtų atsisakyti juos atgauti ir tai sąlygotų, jog bankai nebegalėtų vykdyti savo įsipareigojimų, galiausiai ir veiklos (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis c.b. Nr. 2A-1498-104/2012; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio U d. nutartis c.b. Nr. 2A-2714-450/2013). Bankas negali būti įpareigojamas patirti dar didesnius nuostolius negu patiria iki šiol, kadangi negauna to, ko tikėjosi sudarydamas sutartį, o būtent - negali naudotis paskolintais pinigais, negauna kiekvieno mėnesio nustatytą dieną piniginių įplaukų, kurias galėtų, kaip suplanuota iš anksto, naudoti savo veikloje ir iš to gauti finansinę naudą (skolinti, investuoti, vykdyti įsipareigojimus savo kreditoriams (įskaitant ir banko indėlininkams) ne iš skolintų (kas kainuoja), bet iš nuosavų kiekvieną mėnesį surenkamų pinigų). Palūkanų mokėjimas ne pagal grafiką ir ne pagal sutartį, o pagal klientų pageidavimus, tokią banko veiklą, kaip kreditų teikimas (skolinimas) ir indėlių grąžinimas bei banko įsipareigojimų vykdymas, padarytų neįmanomą. Todėl tai suponuoja išvadą, kad ieškovas negali naudotis banko pinigais be užmokesčio ar mokėdamas simbolinę kainą ir, kad iš esmės jokios aplinkybės dėl kitos šalies (skolininko) turtinės padėties negali būti aiškinamos besąlygiškai skolininko, juolab pažeidusio įsipareigojimus ir labai ilgą laiką nepašalinusio pažeidimų, naudai. Kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų panaikinimas ar sumažinimas vos iki 5 % (per dieną 0,0136 %) paneigtų šalių sutarties laisvės principą, atsakovo interesų užtikrinimą bei suteiktų ieškovui galimybę, pažeidus sutartinius įsipareigojimus, naudotis atsakovo pinigais už palyginti nedidelį simbolinį užmokestį. Ieškovas nepaneigė to, kad kreditorius patyrė nuostolius, kurie sutarties prasme yra įtvirtinti Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 p. (bei vėlesniuose pakeitimuose) ir kurių dydžio atsakovas neprivalo įrodinėti. Turto įkeitimas nepaneigia kreditoriaus nuostolių, kadangi iš įkeitimo savaime nėra gaunami pinigai (kreditoriaus reikalavimas pagal grafiką nėra dengiamas, kadangi įkeistas turtas neparduotas. Be to, iki šiol įkeistas turtas neparduotas. Ieškovas be jokio pagrindo teigia, kad nagrinėjamu atveju palūkanos neva prieštarauja viešajai tvarkai. Iš ieškinio apskritai nesuprantama, kokias viešosios tvarkos taisykles galėtų pažeisti sutarties sąlyga dėl kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų, esant kreditavimo teisiniams santykiams.Pažymėtina ir tai, kad iš bylos duomenų nustatyta, kad dėl 16 % metinių palūkanų už įsipareigojimų nevykdymą dydžio ir skaičiavimo jau yra pasisakyta Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1370-125/2013. Minėtoje byloje V. K. ir K. G. – K. ginčijo ieškovo reikalaujamų procesinių palūkanų dydį, t.y. nurodė, jog ieškovas nepagrįstai prašo priteisti 16 procentų metinių palūkanų. Tačiau 2013-11-22 sprendimu teismas konstatavo, kad „atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir į teismų formuojamą praktiką, darytina išvada, kad ieškovo reikalaujamos 16 procentų metinės palūkanos yra pagrįstos, todėl priteistinos iš atsakovų“. Ieškovas minėtoje byloje buvo atsakovas, todėl jo atžvilgiu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir pats sprendimas ieškovui yra privalomas. Be to, pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1370-125/2013 priteisė pagal 2005 m. gegužės 18 d. Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/05/115L iš K. G. – K. turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje banko naudai 114 229,00 Eur skolos sumą ir 16 % dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą skolą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs bei vykdytinas. Taigi, teismo konstatuotų ir prejudicinę galią turinčių aplinkybių ieškovas nebegali kvestionuoti. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas neturi teisės pakeisti Kredito sutarties bendrosios dalies 8.2 punkto sąlygą, tokiu būdu paneigiant ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. įsiteisėjusį sprendimą, kuriuo iš trečiojo asmens priteista skola pagal Kreditavimo sutartį. Nurodyti argumentai sudaro pagrindą atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 178 str., 185 str.). Atmetus ieškinį, iš ieškovo atsakovo naudai priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas pateikė įrodymus, kad patyrė 1275,58 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovo nurodomos išlaidos byloje dalyvavusio advokato pagalbai apmokėti yra realiai patirtos ir pagrįstos, atitinka Teisingumo ministro įsakymu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Todėl atmetus ieškinį, iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 1275,58 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Byloje susidarė 23,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus ieškinį, iš ieškovo valstybės naudai priteisiama 23,48 Eur pašto išlaidų (CPK 93 str. 1 d.).Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-11-12 sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 260 str., 268 str., 269 str., 270 str. teismas

nusprendžia:

Ieškovo ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. K. 1275,58 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo Luminor Bank AB naudai.

Priteisti iš ieškovo V. K. valstybės naudai 23,48 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.