Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-656-881/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-09
Bylos Nr.: e2A-656-881/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-13126-2015-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Rūta Burdulienė, Vaclovas Paulikas
Ieškovas: A. J.
Atsakovas: Nordea Bank AB
Trečiasis asmuo: R. J., D. B.

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės

Civilinė byla Nr. e2A-656-881/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13126-2015-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.1.3.6.; 2.6.8.10. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-680-535/2016 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB dėl palūkanų sumažinimo, tretieji asmenys R. J. ir D. B..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. J. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti 2005 m. lapkričio 4 d. kredito sutarties Nr. BK 05/11/32D su vėlesniais jos pakeitimais bendrosios dalies 7.2. punkte numatytą 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų dydį, jį sumažinant iki CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio, taip pat pakeisti Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2014 m. kovo 28 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1-1717 dalyje dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų išieškojimo, palūkanų dydį sumažinant iki CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio, priteisti iš atsakovo AB Nordea banko bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2005 m. lapkričio 4 d. ieškovas ir atsakovas AB Nordea bank sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 05/11/32D, taip pat 2012 m. vasario 23 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 12/02/77D bei 2013 m. vasario 26 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 13/02/79D. Kredito sutartimi bankas ieškovui suteikė 173 913 Eur kreditą ieškovo vartojimo poreikiams tenkinti – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimui. Kredito sutarties vykdymo užtikrinimui ieškovas įkeitė butą banko naudai. 2014 m. sausio 13 d. bankas pranešimu apie vienašalį kredito sutarties nutraukimą Nr. OUT-788 ieškovą informavo, jog šiam iki 2014 m. sausio 28 d. neapmokėjus susidariusios 3 925,68 Eur skolos bei visų kitų mokėtinų sumų, bankas nuo 2014 m. sausio 28 d. kredito sutartį nutraukia vienašališkai. Ieškovui neapmokėjus susidariusios skolos, 2014 m. kovo 28 d. Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaras R. K. banko prašymu išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 1-1717. 2015 m. kovo 6 d. antstolė V. M. priėmė patvarkymą, kuriuo nutarė paskelbti įkeisto turto varžytynes. Anot ieškovo, susitarimas dėl 16 proc. dydžio metinių sutartinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų prieštarauja įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis), dėl ko įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis turėtų būti mažinamas. Didesni negu CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria (CK 6.37 straipsnio 1, 3 dalys), tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Priešingu atveju teismas turi teisę sumažinti per dideles sutartines palūkanas. Už naudojimąsi pinigais bankas ieškovui iki 2014 m. sausio 28 d. skaičiavo metinę palūkanų normą, kurią sudarė 0,85 proc. banko marža ir 6 mėn. EURIBOR bazinė palūkanų norma. Bankui nutraukus kredito sutartį, bankas toliau nuo negrąžintos skolos (kredito) sumos bei nesumokėtų palūkanų skaičiuoja 16 proc. dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas iki visiško skolos (kredito) išieškojimo dienos. Ieškovo teigimu, 16 proc. įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis buvo ir yra didesnis už skaičiuojamo laikotarpio vidutines bankų metines palūkanas. Iš Lietuvos banko paskolų normų statistikos matyti, jog per 2014 metus fiziniams asmenims suteiktų paskolų vidutinės metinės palūkanų normos nuosekliai mažėjo nuo 5,64 proc. iki 3,87 proc. Bankas nėra pateikęs jokių duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad už negrąžintos paskolos sumą būtų galėjęs gauti dar didesnes pajamas. Dėl šios aplinkybės palūkanos turėtų būti sumažintos iki CK 6.210 straipsnyje numatyto dydžio, t. y. 5 proc.Atsakovas Nordea bank AB su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas patvirtino 16 proc. dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ne tik 2005 m. lapkričio 4 d. būsto kreditavimo sutartyje, bet ir vėlesniais pakeitimais – 2012 m. vasario 23 d. papildomame susitarime ir 2013 m. vasario 26 d. papildomame susitarime. Todėl, pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį, ieškovas laikytinas patvirtinusiu sandorį ir netenka teisės jo ginčyti. Be to, kredito sutarties vykdymo metu ieškovas jau yra mokėjęs įsipareigojimu nevykdymo palūkanas, kas CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme reiškia, kad ieškovas netenka teisės ginčyti sąlygos, kurią pats vykdė. Ieškovas reikalavimą dėl sutartinių kompensacinių palūkanų mažinimo reiškia praėjus daugiau kaip 9 metams nuo sutarties sudarymo – visą tą laiką ieškovas nelaikė minėtų palūkanų per didelėmis ir iki ieškinio pateikimo nesikreipė į banką dėl dabar jo ginčijamos sąlygos pakeitimo. Nustatytos 16 proc. kompensacinės metinės palūkanos neprieštarauja įstatymams, kadangi įstatymas leidžia susitarti dėl kitokio, nei įstatyme nurodytų, palūkanų dydžio. Be to, šių palūkanų dydis neprieštarauja sąžiningumo bei protingumo principams. Tuo tarpu ieškovo prašomas patvirtinti 5 proc. kompensacinių palūkanų dydis yra nesąžiningas ir pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą. Bankas apskritai nebūtų sudaręs kredito sutarties, jeigu kompensacinės palūkanos būtų prilygintos 5 proc. Atsakovas pažymėjo, kad 16 proc. metinės palūkanos per dieną sudaro 0,043 procentus, todėl tokio palūkanų dydžio negalima pripažinti neprotingu ar nesąžiningu. Tuo tarpu 5 proc. dydžio metinės palūkanos per vieną dieną sudarytų vos 0,013 procentų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas, vertindamas ieškovo pateiktą S. J. ekspertinę nuomonę, atkreipė dėmesį į tai, kad jo pateikta nuomonė dėl maržos sudėties neatitinka Kreditavimo sutarties sąlygų bei prieštarauja Lietuvos bankų praktikai. Jeigu būtų vadovaujamasi S. J. nuomone, kad į maržą turi būti įtraukta kuo daugiau banko esamų ir būsimų nuostolių bei patiriamų kaštų, tokiu atveju reiktų aiškinti, kad banko marža turi būti ženkliai didesnė, ir šiuo atveju reiktų teigti, jog ji turėjo būti ne mažesnė kaip 16 proc., nes būtent tokį procentinį dydį bankas laiko kaip pagrįstą ir būtiną tam, kad kliento nemokumo atveju būtų kompensuojami banko nuostoliai (įskaitant negautą pelną), veiklos kaštai ir kitos susijusios išlaidos. S. J. nevertino ir negalėjo vertinti jokių duomenų apie banko pelną ir nuostolius, pateikė bendro pobūdžio pamąstymus. Į maržą nėra įtrauktas banko negautas pelnas ir kiti nuostoliai ir kaštai, susiję su nemokaus skolininko skolos administravimu ir rizikos valdymu, šie duomenys įtraukti į 16 proc. metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas. Be to, AB DNB bankas pateikė informaciją, jog nuo 2009 m. iki 2015 m. būsto paskolų gavėjams, kurių kreditų palūkanos apskaičiuojamos anuitetų metodu, buvo nustatyti 0,07 proc. dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nuo 2015 m. ši delspinigių norma yra 0,05 proc. Tokia pati delspinigių norma taikoma ir SEB banke. Atsakovo gi nustatytos 16 proc. dydžio metinės palūkanos atitinka 0,043 proc. netesybų už dieną.Teismas, vertindamas visus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas pakeisti 2005 m. lapkričio 4 d. kredito sutarties su vėlesniais jos pakeitimais Bendrosios dalies 7.2 p. numatytą 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų dydį, jį sumažinant iki CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyto dydžio – 5 proc., yra nepagrįstas ir atmestinas.Teismas pažymėjo, kad visos sutarties sąlygos, kaip specialiosios dalies, taip ir bendrosios dalies, nelaikytinos su ieškovu neaptartomis, jam netikėtomis. Sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas nereikalavo keisti įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžio. 16 proc. metinės palūkanos per dieną sudaro 0,043 proc., todėl toks palūkanų dydis negali būti pripažintas neprotingu ir nesąžiningu. Be to, šalių sutartimi nustatytas įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydis yra mažesnis už Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintą maksimalų 0,05 proc. netesybų dydį. Teismas taip pat nurodė, kad pareiga mokėti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas ieškovui atsirado tik tada, kai jis pažeidė prievolę, laiku nemokėdamas įmokų. CK 6.874 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas, nedraudžia sutarties šalims susitarti, jog palūkanos būtų skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo. 2005 m. lapkričio 4 d. kredito sutarties Bendrosios dalies 7.2. punktas įtvirtina įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, t. y. jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos iki įsiskolinimo padengimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jai sąlygos buvo aiškios ir suprantamos. Be to, be 2005 m. lapkričio 4 d. kredito sutarties buvo sudaryti Kredito sutarties pakeitimai: 2012 m. vasario 23 d. papildomas susitarimas Nr. BKP 12/02/77D, kuriuo iki 2013 m. vasario 28 d. buvo atidėtas kredito įmokų mokėjimas (pakeistų specialiųjų sąlygų 2.11 p.), bankas sutiko nustatyti papildomą terminą ir skolai pagal kreditinės kortelės sutartį padengti (pakeistų specialiųjų sąlygų 4.3.2 p.), 2013 m. vasario 26 d. buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. BKP 13/02/79D, kuriuo iki 2013 m. liepos 28 d. buvo atidėtas kredito įmokų mokėjimas atsakovui. Ieškovas tuomet neprašė pakeisti Bendrosios dalies 7.2 p. nuostatų, mažinant 16 proc. dydžio įsipareigojimo nevykdymo metines palūkanas iki 5 proc. dydžio. Taigi, metinė įsipareigojimų nevykdymo palūkanų norma ir mokėjimo tvarkos buvo nustatyti šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu bei bendradarbiaujant. Teismas sprendė, kad 16 procentų metinės palūkanos per dieną sudaro 0,043 procento, nėra pagrindo šias palūkanas laikyti nepagrįstai didelėmis. Ieškovas netinkamai vykdė Kredito sutartį, bankas patyrė nuostolių, negaudamas įplaukų, kurias būtų galėjęs gauti, jeigu jis būtų tinkamai vykdęs sutartį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nevertino nei vieno ieškovo ieškinio reikalavimus pagrindžiančio įrodymo, todėl sprendimą priėmė pažeisdamas įrodymų vertinimo reikalavimus (CPK 185 str.).Teismas, neatsižvelgdamas į CK 6.37 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reguliavimą ir konkrečias ginčo faktines aplinkybes, suabsoliutino sutarties laisvės ir pacta sunt servanda principus, todėl iš esmės neatsakė į ginčo šioje byloje klausimus. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į ginčo teisinių santykių specifiškumą, kad šie santykiai yra kilę tarp vartotojo ir banko dėl būsto paskolos, teismas nepagrįstai nevertino byloje pateiktų įrodymų dėl šiems santykiams aktualių aplinkybių.Teismas neatskyrė dviejų skirtingų, priešingą reikšmę turinčių kategorijų: viena jų – tai, ar šalis turėjo galimybę susipažinti su konkrečiomis sutarties sąlygomis, kita – ar šalis galėjo numatyti ir suprasti tokios sąlygos teisines pasekmes. Tai, kad bankas įkeisto turto išieškojimo proceso metu vartotojui dar papildomai skaičiuos 16 proc. dydžio palūkanas nuo visos negrąžinto kredito sumos po kredito sutarties nutraukimo, vartotojui yra rimta staigmena. Bylą nagrinėjęs teismas nevertino, ar sutarties tekstas pakankamai aiškus, ar ieškovas turi teisinį išsilavinimą, ar sugeba sutarties nuostatas vertinti sistemiškai ir analitiškai. Tuo tarpu reikalauti iš šalies susitarimo laikymosi galima tik tuomet, kai šalis supranta, kad susitarimą sudarė. Ieškovas sutarties sudarymo metu ne dėl savo kaltės neturėjo galimybių numatyti susitarimo dėl 16 proc. dydžio metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų teisinių pasekmių, todėl teismo motyvai, kad visos sutarties sąlygos nelaikytinos su ieškovu nepatartomis, jam netikėtomis, yra nepagrįsti. Teismas, neatsižvelgdamas į įsipareigojimų nevykdymo palūkanų paskirtį kompensuoti kreditoriaus patirtus nuostolius ir negautas pajamas, be jokio pagrindimo nusprendė, kad 16 proc. metinės palūkanos, per dieną sudarančios tik 0,043 proc., negali būti pripažintos neprotingomis ir nesąžiningomis. Teismas, sprendimo motyvus grįsdamas Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, pažeidė CK 1.8 straipsnio 2 ir 3 dalis, taip pat to paties Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nustatantį, kad šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Teismas, vertindamas ieškinio reikalavimą dėl 16 proc. dydžio palūkanų sumažinimo, apskritai nevertino jų dydžio, t. y. nei nustatė, kas sudaro 16 proc. palūkanų dydį, nei vertino jo pagrįstumą, nors būtent palūkanų dydžio pagrįstumas yra ginčo objektas, o ne atsakovo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo ar įsipareigojimų nevykdymo palūkanų mokėjimo. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškinio reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes, o rėmėsi deklaratyviais atsakovo atsikirtimais.Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nepagrįstai atmetė finansų eksperto S. J. ir ekonomistės A. J. nuomones dėl 16 proc. palūkanų dydžio pagrįstumo. S. J. neteigė, kad banko marža turi būti 16 proc., priešingai, pažymėjo, kad į banko maržą turėtų būti įtraukta kliento nemokumo rizika; taip pat S. J. neteigė, kad į banko maržą sutarties atveju buvo įtrauktas banko negautas pelnas ir kiti nuostoliai bei kaštai, susiję su nemokaus skolininko skolos administravimu ir rizikos valdymu, priešingai, pažymėjo, kad tokia praktika būtų sveikintina. Teismas be jokių motyvų nepagrįstai atmetė ekonomistės A. J. nuomonę ir neatsižvelgė į kitų mokslininkų pozicijas. Taigi užuot vadovavęsis ginčui reikšmingomis specialiomis mokslo žiniomis ir pasauline praktika finansinių paslaugų rinkose, teismas, nepagrįsdamas savo pozicijos, nusprendė, kad byloje pateiktos ekspertų ir mokslininkų nuomonės neatitinka sutarties sąlygų ir prieštarauja Lietuvos bankų praktikai, nors ekspertų ir mokslininkų nuomonei egzistuoja ir teisinis pagrindas – Bankų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kredito įstaiga negali būti banku, jeigu ji turėdama licenciją verstis lėšų skolinimu neprisiima su tuo susijusios rizikos ir atsakomybės.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Nordea Bank AB prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo ir trečiojo asmens D. B. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Teismas teisingai ir pagrįstai užtikrino sutarčių vykdymo privalomumo principo įgyvendinimą ir užkirto kelia ieškovo piktnaudžiavimui siekiant nesąžiningai dėl savo neteisėtų veiksmų išvengti teisinių pasekmių, kylančių Kredito sutarties pagrindu. Be to, ieškovas neįrodė, kad byloje yra pagrindas laikyti sutartines kompensacines palūkanas neva per didelėmis. Ieškovas nei iki sutarties nutraukimo, nei po to susidariusios skolos nepadengė, naudojosi atsakovo pinigais ir didino atsakovo nuostolius. Nuo paties ieškovo elgesio nedengiant skolos ir vilkinant išieškojimo procesą priklausė, kad palūkanos didėja. Be to, kredito sutartis yra nutraukta, todėl modifikuoti teisinio santykio, kuomet jis pasibaigęs, nėra pagrindo. Ieškovo samprotavimai apie tariamai nepalankią, siurprizinę sąlygą yra nepagrįsti.16 proc. metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra ekonomiškai ir teisiškai pagrįstos, protingos ir sąžiningos. Sutartyje susitarus dėl kompensacinių palūkanų, kreditorius neprivalo įrodinėti nuostolių, kadangi šalys iš anksto susitaria, jog sutartyje nustatyto dydžio palūkanos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Ieškovo prašomas taikyti 5 proc. dydis už pažeidimus visiškai neatliktų skolos grąžinimo skatinimo funkcijos, be to, bankas nesudarytų sutarties su kredito gavėju, kuris už mokėjimų vėlavimus pageidautų mokėti vos 5 proc. metinių kompensacinių palūkanų. Teismas nagrinėjamam ginčui netaikė Vartojimo kredito įstatymo, bet vadovavosi jame numatytu netesybų dydžiu atlikdamas visapusišką teisinio reguliavimo analizę ir papildomai pagrįsdamas, kad ir kituose teisės aktuose įstatymų leidėjo pozicija vartotojui taikytino netesybų dydžio atžvilgiu nerodo, kad ginčo atveju būtų nustatytos per didelės kompensacinės palūkanos. Ieškovo samprotavimai apie tai, kad bankas uždirbo ieškovo nurodomas pinigų sumas, neturi nei ekonomiškai loginio, nei teisinio pagrindo. Ieškovo pateikti skaičiavimai neturi metodologinio, sisteminio pagrindimo, todėl jais negalima nei vadovautis, nei jų objektyviai suprasti. Bankas dėl ieškovo veiksmų negalėjo naudotis pinigais, tuo tarpu ieškovas galimai nuomojo banko naudai įkeistą turtą, iš to uždirbo, tačiau apie neteisėtai gautas nuomos pajamas ir jų mokėjimą bankui nekalba ir nesąžiningai siekia mokėti tik simbolinį mokestį už tai, kad bankui negrąžino banko ieškovui paskolintų pinigų ir nemokėjo kitų bankui pagal sutartį priklausančių sumų.Pats ieškovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, kad kiti komerciniai bankai taikė ir taiko iš esmės panašias teisines pasekmes už mokėjimų vėlavimus. Šių įrodymų ieškovas neginčijo, pats juos rinko, tačiau apeliaciniame skunde apie juos sąmoningai nutyli.S. J. ir A. J. pateiktos nuomonės yra nesusijusios su bylos dalyku, nepagrįstos, paviršutiniškos, šališkos, todėl nėra pagrindo jomis vadovautis. Šios nuomonės parengtos išimtinai ieškovo užsakymu, o jas parengę asmenys nedalyvavo jokiose su kredito sutarties sudarymu, vykdymu, nutraukimu, skolos išieškojimu susijusiose aplinkybėse, todėl nieko reikšmingo ir susijusio su byla negalėjo paliudyti. Be to, S. J. yra šališkas ir neobjektyvus bankų atžvilgiu. Bankų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, nustatanti banko sąvoką, negali reikšti jokios prievolės, atitinkamai – ir pažeidimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl būsto kreditavimo sutartyje numatyto kompensuojamųjų palūkanų (apeliaciniame skunde – įsipareigojimų nevykdymo palūkanos) dydžio pagrįstumo. Apelianto teigimu, sutartyje numatytos 16 proc. metinės palūkanos iš esmės pažeidė šalių interesų pusiausvyrą (CK 6.228 str.) bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.), todėl turėtų būti sumažintos iki įstatyme numatyto 5 proc. dydžio.Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.CK 6.37 straipsnyje numatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.Taigi, remiantis nustatytu teisiniu reguliavimu, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 str. 3 d.) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002).Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių susitarimu nustatytas kompensuojamųjų palūkanų dydis neprieštarauja įstatymams, taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti šio dydžio prieštaraujančiu sąžiningumo ir protingumo principams (ar pažeidžiančiu šalių interesų pusiausvyrą). Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad 16 proc. metinės palūkanos per vieną dieną sudaro 0,043 proc., ir teismų praktikoje (taip pat ir būsto kreditavimo sutarčių atveju) toks palūkanų dydis laikomas pagrįstu ir protingu (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-825-196/2015, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-650-392/2016). Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pats apeliantas byloje yra pateikęs įrodymų, kad kiti bankai už vėlavimą atlikti mokėjimus buvo taikę panašaus dydžio netesybas, kurių paskirtis, kaip ir kompensuojamųjų palūkanų, yra kompensuoti kreditoriaus patiriamus minimalius nuostolius.Teismas atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, nagrinėjamam atvejui taikydamas Vartojimo kredito įstatymo nuostatas. Šiame kontekste teismas pritaria atsakovo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas minėto įstatymo nuostatų netaikė, o, spręsdamas palūkanų dydžio pagrįstumą, tik palygino, kad sutartimi nustatytas palūkanų dydis yra mažesnis už Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintą maksimalų 0,05 proc. (už kiekvieną pradelstą dieną) netesybų dydį, t. y. pavartojo tai kaip papildomą, bet ne lemiamą argumentą.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011).Taigi remiantis CK 6.261 straipsniu ir teismų praktika, už termino praleidimą mokamos kompensuojamosios palūkanos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti. Todėl apelianto argumentai, kad teismas turėjo nustatinėti, kas sudaro 16 proc. metinių palūkanų dydį, ar atsakovas patyrė tokio dydžio nuostolius, yra teisiškai nepagrįsti.Teismas taip pat atmeta apelianto argumentus, kad sutarties sudarymo metu jis neturėjo galimybių numatyti susitarimo dėl 16 proc. dydžio metinių palūkanų teisinių pasekmių ir tokia sutarties nuostata jam buvo rimta staigmena. Šalių sudarytos kredito sutarties bendrosios dalies 11.2. punkte numatyta, kad jeigu bankas nutraukia sutartį, jis turi teisę pareikalauti grąžinti kreditą, sumokėti priskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas pagal sutartį. Pagal sutarties bendrosios dalies 7.2. punktą, jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo. Teismas sprendžia, kad įprastai atidžiam ir rūpestingam (vidutiniam) vartotojui iš šių sąlygų turėtų būti aišku, kad po sutarties nutraukimo nustatytu laiku negrąžinus kredito ir kitų mokėjimų, skolininkui, kaip ir numatyta sutartyje, bus skaičiuojamos 16 proc. metinės palūkanos nuo visos laiku nesumokėtos sumos iki visiško įsiskolinimo padengimo. Nei pagal amžių, nei pagal kitas byloje atskleistas asmenines savybes (vykdė verslą užsienyje), nėra pagrindo neprilyginti apelianto vidutiniam vartotojui. Šiame kontekste teismas pažymi, kad, kaip ne kartą savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis bei prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Šis išaiškinimas yra taikomas ir civilinėse bylose, kuriose vertinamas vartotojų elgesys sudarant sutartis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).Teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir nepagrįstai atmetė S. J. ir A. J. pateiktas nuomones. Byloje yra pateiktas Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2015 m. spalio 13 d. atsakymas apeliantui, kuriame pažymėta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 47 straipsniu ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 ir 32 straipsniais, bankai, išduodami kreditus ar vykdydami kitokią komercinę veiklą, patys savarankiškai vertina ir valdo tokioje veikloje iškylančią riziką; todėl atsižvelgiant į tai, kad bankams yra nustatyti tik bendri principai rizikos vertinimui, atitinkamos kainodaros bei sutarčių sąlygų nustatymui, Lietuvos bankui nėra galimybės pateikti vienareikšmių atsakymų į apelianto pateiktus klausimus. Taigi, esant bankų priežiūrą vykdančios institucijos aiškiam patvirtinimui, kad bankų kainodaros (be kita ko, maržos) klausimai yra bankų vidaus reikalas, apelianto pateiktos nuomonės negali būti vertinamos kitaip, kaip subjektyvios, disponuojamų duomenų bei pobūdžio prasme neišsamios ir todėl teismui neprivalomos nuomonės.Teismas taip pat neturi pagrindo remtis apelianto pateiktais paskaičiavimais, kurių, anot apelianto, nepagrįstai nevertino pirmosios instancijos teismas. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad apeliantas savo skaičiavimuose nepagrįstai sulygina mokėjimo ir kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas, ir šie paskaičiavimai neturi jokio objektyvaus metodologinio pagrindimo. Tuo tarpu apelianto nurodoma aplinkybė, kad sutartinių prievolių įvykdymas papildomai buvo užtikrintas trečiojo asmens laidavimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo taip pat nepaneigia.Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovo ir trečiojo asmens D. B. 842,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Prašoma priteisti suma neviršija LR teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio, kartu su prašymu pateikti šių išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai, todėl iš ieškovo atsakovo naudai priteisiama 842,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str.).Atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat iš trečiojo asmens netenkinamas, nes tam nėra teisinio pagrindo – apeliacine tvarka buvo nagrinėjamas ir netenkintas tik ieškovo apeliacinis skundas, trečiasis asmuo apeliaciniame procese nebuvo aktyvus (CPK 98 str. 1 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (kodas 303252632), iš ieškovo A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 842,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rūta BurdulienėVilija MikuckienėVaclovas Paulikas