- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- e2A-825-196/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00622-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- F. J., J. J.
- Ieškovas
- Nordea Bank AB, Lietuvoje
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų F. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-766-123/2015, pagal ieškovo Nordea Bank AB, Lietuvoje, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams F. J. ir J. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš solidarių skolininkų atsakovų F. J. ir J. J. ieškovui 201 424,94 Šveicarijos frankų (toliau - CHF) skolą ir 16 procentų dydžio palūkanas už priteistą skolos sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas.
Ieškovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, nuo 2014 m. balandžio 1 d. perėmė verslą iš Nordea Bank Finland Plc, todėl būtent Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių yra laikomas atsakovo kreditoriumi.
Ieškovas su F. J. yra sudaręs 2005 m. liepos 15 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 05/07/15L (toliau – ir Kreditavimo sutartis), kuri buvo pakeista vėlesniais papildomais susitarimais (2007 m. lapkričio 29 d. Papildomas susitarimas Nr. KKP 07/11/113S; 2008 m. birželio 27 d. Papildomas susitarimas Nr. KKP 08/06/154S; 2009 m. vasario 26 d. Papildomas susitarimas Nr. KKP 09/02/148S; 2010 m. kovo 25 d. Papildomas susitarimas Nr. KKP 10/03/36S; 2010 m. lapkričio 4 d. Papildomas susitarimas Nr. KKP 10/11/16S; 2011 m. lapkričio 23 d. Papildomas susitarimas Nr. KKP 11/11/107S).
Ieškovas su laiduotoja J. J. sudarė 2005 m. liepos 15 d. laidavimo sutartį Nr. LKK 05/07/06L (toliau – ir Laidavimo sutartis), pagal kurią J. J. solidariai laidavo už F. J. tinkamą ir visišką prievolių pagal kredito sutartį įvykdymą. Pagal Laidavimo sutarties 2.6 punktą atsakovė J. J. atsako už F. J. prievolių visišką ir tinkamą vykdymą pagal kredito sutartį ir visus vėlesnius kredito sutarties papildymus ir (ar) pakeitimus. Kai vienas sutuoktinis išreiškia sutikimą ir valią būti kito sutuoktinio (paėmusio paskolą) solidariuoju bendraskoliu (šiuo atveju – J. J. laidavo už savo sutuoktinį), tuomet jiems atsiranda solidarioji sutuoktinių prievolė (CK 3.109 str. 1 d. 6 p.). Atsižvelgiant į tai, ieškovas bendraskoliais pagal kredito sutartį laiko abu sutuoktinius – J. J. ir F. J..
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad atsakovai nevykdo prievolių, kylančių iš sutartinių kreditavimo bei laidavimo santykių ir nemoka skolos. Pažymėjo, kad visas bankui įkeistas turtas jau yra parduotas, tačiau visa skola ieškovui nėra padengta. Bankas vienašališkai nutraukė Kredito sutartį nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, kuri ieškinio pateikimo dienai (2014 m. rugsėjo 29 d.) sudaro iš viso 201 424,94 CHF (negrąžintas panaudotas kreditas sudaro – 175 294,73 CHF, nesumokėtos palūkanos už kredito naudojimą – 20 200,43 CHF ir nesumokėti mokesčiai – 1,48 CHF).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovų F. J. ir J. J. solidariai ieškovui Nordea Bank AB, Lietuvoje, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, 201 424,94 CHF skolos sumą, 16 proc. palūkanas už priteistą 201 424,94 CHF skolą, skaičiuojant palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 120,31 Eur žyminio mokesčio ir 1 662,82 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Taip pat priteisė iš atsakovų F. J. ir Jolantos solidariai 3,92 Eur pašto išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, kad iš esmės patys atsakovai neginčijo ir sutiko, jog nėra įvykdę prievolės, todėl ieškinį dėl skolos priteisimo tenkino ir priteisė solidariai iš atsakovų 201 424,94 CHF skolos (CK 6.6 str., 6.37 str., 6.81 str., 6.872 str., 6.874 str.). Ieškovas taip pat prašė priteisti jam ir 16 proc. dydžio metines kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas, kurios yra numatytos Kredito sutarties 5.2 punkte bei papildomo susitarimo 8.2 punkte. Teismas pažymėjo, kad kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, tuomet kompensuojamosios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t.y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Kadangi šalių nustatytos palūkanos buvo numatytos ir aptartos šalių sudarytoje Kreditavimo sutartyje, teismas jas priteisė nuo priteistos skolos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo byloje (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą, ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui iš atsakovų 201 424,94 CHF skolos sumą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą 201 424,91 CHF skolą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nors įstatymas ir numato šalims teisę susitarti dėl sutarties sąlygų, tačiau didelė disproporcija tarp įstatymų nustatytos palūkanų normos ir šalių susitarime nurodytos, sudaro pagrindą spręsti, ar šalių susitarime numatyta palūkanų norma nėra nesąžininga skolininko atžvilgiu.
2. Reikalaujama priteisti palūkanų norma žymiai viršija rinkoje nustatytą palūkanų normą už kurią skolinamasi. Be to, ieškovui kompensuojamąją funkciją atlieka tai, jog nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo priėmimo, skolos valiuta (Šveicarijos frankai) euro atžvilgiu pabrango 15 procentų. Tai reiškia, kad dėl padidėjusios valiutos vertės ieškovas ne tik, kad nepraranda lėšų dėl vėlavimo sumokėti skolą, bet net ir gauna itin didelę kompensaciją.
3. Atsakovai yra fiziniai asmenys, vartotojai. Su Kreditavimo sutarties ir papildomų susitarimų sąlygomis jie sutiko neturėdami galimybės derėtis, todėl laikytina, kad šalių padėtis sudarant sutartis nebuvo lygiavertė. Be to, apeliantų tinkamas prievolės ieškovei neįvykdymas buvo nulemtas aplinkybių, kurios nepriklauso nuo apeliantų valios, t.y. pasaulinės nekilnojamojo turto rinkos krizės, dėl ko Lietuvoje sumažėjo nekilnojamojo turto kaina, krito jo paklausa.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliantų skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovas be jokio teisėto pagrindo siekia paneigti sutarties sąlygas, numatytas Kredito sutarties 5.2 punkte ir 2010 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo bendrosios dalies 8.2 punkte, reglamentuojančias įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, skaičiuojamas už mokėjimo prievolių pažeidimus iki pažeidimo pašalinimo dienos.
2. Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad jie yra vartotojai ir negalėjo su ieškovu derėtis dėl Kredito sutarties sąlygų. Pažymėtina, kad atsakovai patys laisvai galėjo pasirinkti banką, į kurį kreiptis dėl Kredito sutarties sudarymo, taip pat visos sąlygos su jais buvo aptartos ir jiems žinomos. Be to, atsakovai reikalavimą sumažinti procesines palūkanas pateikė tik praėjus 10 metų po Kredito sutarties sudarymo.
3. Apeliantai visiškai nepagrįstai sulygino mokėjimo ir kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas. Kompensacinėmis palūkanomis skolininkas skatinamas kuo greičiau grąžinti skolą, o ne vilkinti procesą, todėl ieškovo nuomone, apeliantų prašomos taikyti 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, visiškai neatliktų skolos grąžinimo skatinimo funkcijos.
4. Kompensuojamųjų palūkanų specifika taip pat lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 str. 1 d.), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Šiuo atveju ieškovas negali būti įpareigotas sumažinti procesines palūkanas ir tokiu būdu patirti dar didesnius nuostolius negu patiria iki šiol, kol skolininkai naudojasi ieškovo pinigais ir nemoka jokių įmokų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliantų apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio sumažinimo
Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio. Apeliantai iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl skolos priteisimo, tačiau nesutinka su priteistų 16 procentų kompensuojamųjų palūkanų dydžiu ir prašo jas sumažinti iki 5 procentų. Teisėjų kolegija šiems apelianto teiginiams nepritaria dėl žemiau nurodytų motyvų.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas F. J. 2005 m. liepos 15 d. sudarė Kredito sutartį, kuri vėliau buvo keičiama vėlesniais papildomais susitarimais, kurie buvo sudaryti 2007 m. lapkričio 27 d., 2008 m. birželio 27 d., 2009 m. vasario 26 d., 2010 m. kovo 25 d., 2010 m. lapkričio 4 d. ir 2011 m. lapkričio 23 d. Ieškovas su laiduotoja J. J. 2005 liepos 15 d. sudarė Laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovė J. J. solidariai laidavo už F. J. tinkamą ir visišką prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymą. Kredito sutarties 5.2 punkte ir 2010 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo bendrosios dalies 8.2 punkte nustatyta, kad už laiku nesumokėtas sumas yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios lygios 4 proc. virš kredito palūkanų normos, bet ne mažiau kaip 16 proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo nustatytos mokėjimo dienos iki realaus sumokėjimo. Iš šiuose punktuose aptartų sąlygų matyti, kad šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio. Atsakovams nevykdant savo įsipareigojimų, ieškovas nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį. Ieškovas teismui 2014 m. rugsėjo 29 d. pateiktoje pažymoje nurodė, kad visa atsakovų skola sudaro 201 424,94 CHF, iš kurių 175 294,73 CHF suma už negrąžintą panaudotą kreditą, 20 200,43 CHF nesumokėtų palūkanų už kredito naudojimą. Į šią sumą ieškovas taip pat įtraukė ir įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, kurių suma sudaro 5 928,30 CHF, o nesumokėti mokesčiai 1,48 CHF. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino pilnai, tačiau atsakovai nesutinka su priteistų procesinių palūkanų dydžiu.
Apeliantai neginčija į skolos sumą įtrauktų ir ieškovui priteistų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų (kurių suma yra 5928,30 CHF), tačiau nesutinka su teismo sprendimu dėl priteistų 16 proc. dydžio palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas.
Priteisiant procesines palūkanas būtina nustatyti: kada iškelta civilinė byla (CPK 137 straipsnio 1 dalis), kokio dydžio procesinės palūkanos turi būti priteistos konkrečiu atveju (šalių sutartas ar įstatyme nustatytas dydžio tarifas) (CK 6.210 straipsnis) bei nuo kokios sumos jos turi būti priteisiamos. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalies nuostatas, civilinės bylos iškėlimo teisme momentu laikomas ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas teisėjo priimta rezoliucija, t. y. civilinė byla laikoma iškelta teisme tik nuo teisėjo rezoliucijoje, kuria ieškinys priimtas, nurodytos datos. Taip pat pažymėtina, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), kurią sudaro lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Toks palūkanų skaičiavimas nelaikomas draudžiamomis dvigubomis palūkanomis CK 6.37 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).
Kadangi byloje nėra ginčo dėl skolos sumos, į kurią yra įtrauktos ir 16 procentų dydžio kompensuojamosios palūkanos, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog tos pačios kompensuojamosios palūkanos, kurios bus priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, turėtų būti mažinamos iki 5 procentų dydžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios palūkanos yra skolininko vykdytinos prievolės dalis ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Kadangi atsakovai nevykdė prievolės laiku sumokėti įmokas bankui pagal Kredito sutartį ir negrąžino bankui skolos, tokiu būdu jie ne tik didina skolą ieškovui, bet ir nepagrįstai naudojasi jo pinigais. Šalys Kredito sutartyje susitarė dėl 16 procentų dydžio palūkanų mokėjimo ir atsakovai nuo pat Kredito sutarties sudarymo momento neginčijo šių palūkanų dydžio, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo šalių susitarimo ir sumažinti šias palūkanas iki 5 procentų. Be to, 16 proc. metinės palūkanos per vieną dieną sudaro 0,043 proc., o toks palūkanų dydis nėra pripažintinas per daug didelis ar nesąžiningas. Priešingai, toks dydis laikytinas pagrįstu ir protingu, neigiamus mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo padarinius kompensuojančiu dydžiu. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantai neįrodė ieškovo neteisėto praturtėjimo dėl atsakovams nustatytų palūkanų mokėjimo fakto. Atsakovai teigė, kad per pastaruosius metus Šveicarijos frankui ženkliai pabrangus euro atžvilgiu, ieškovas ne tik kad nepatyrė jokių nuostolių, bet dar ir turi finansinės naudos už tai, jog atsakovai laiku neįvykdė savo prievolės. Pažymėtina, kad bankas yra finansų įstaiga, kuri turi užtikrinti viešąjį interesą – finansų sistemos stabilumą. Bankas sudarydamas sutartį su klientu, tikisi gauti ir nuolatines pajamas pagal kredito sutartyse ir palūkanų mokėjimo grafikuose nustatytus grafikus, kas leidžia užtikrinti stabilią finansų įstaigos veiklą. Todėl atsakovų prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas, kuomet ieškovas negauna kiekvieną mėnesį nustatytų piniginių įplaukų, kuriuos galėtų naudoti savo veikloje ir gauti iš to finansinę naudą, niekaip negali būti pripažįstamas ieškovo praturtėjimu ar finansinės naudos turėjimu. Ne esminiu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog apeliantų tinkamas prievolės neįvykdymas buvo nulemtas aplinkybių, t. y. pasaulinės nekilnojamojo turto rinkos krizės, kurios nepriklausė nuo apeliantų valios, kadangi kompensuojamųjų palūkanų specifika taip pat lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 str. 1 d.), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita.
Apeliantai nurodė, kad jie yra fiziniai asmenys, sudarant Kredito sutartį jie neturėjo galimybės derėtis dėl Kredito sutarties atskirųjų sąlygų, todėl jiems turėtų būti taikoma vartotojų apsauga, kadangi ir paties kredito paskirtis buvo nurodyta vartojimo poreikiams tenkinti. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Iš byloje esančios Kredito sutarties, kurią pasirašė ieškovas ir atsakovas F. J., bei vėliau sudarytų papildomų susitarimų matyti, kad tiek Kredito sutartyje, tiek papildomuose susitarimuose buvo nurodyta kredito suma bei valiuta (pradžioje kredito valiuta buvo nustatyta eurais, vėliau Šveicarijos frankais), taip pat nurodyta metinė palūkanų norma, marža, kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo metodas ir pan. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad tiek Kredito sutartis, tiek po to sekę papildomi susitarimai buvo aiškūs, informatyvūs ir suprantami atsakovams. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad jie neturėjo galimybės derėtis su ieškovu dėl individualių Kredito sutarties sąlygų. Ypač tai paneigia papildomi susitarimai, kuriuose ieškovas, atsižvelgdamas į apeliantų finansinę padėtį bei esamus įsipareigojimus, kiekvieną naują papildomą susitarimą sudarydavo tik įvertinęs jų poreikius ir galimybes per sutartyje nustatytą terminą grąžinti visą kredito sumą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas nėra vienintelis bankas, kuris teikia kredito paslaugas, todėl atsakovai turėjo galimybę rinktis kitą kredito įstaigą ir su ja derėtis dėl visų Kredito sutarties sąlygų, kadangi apeliantų ginčijamos 16 procentų dydžio kompensuojamosios palūkanos buvo numatytos dar pačioje pirmoje 2005 m. liepos 15 d. Kreditavimo sutartyje. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad ieškovas, būdamas stipresnioji paskolos sutartinių santykių šalis, piktnaudžiavo savo padėtimi. Atitinkamai nėra ir teisinio pagrindo tenkinti apeliantų skundą bei sumažinti Kredito sutartimi nustatytas 16 procentų dydžio procesines palūkanas iki 5 procentų (CK 6.228 str., 6.210 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Tiek ieškinyje, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau su tokiu reikalavimu nėra pagrindo sutikti, kadangi ieškovui pareiškus reikalavimą priteisti skolą iš abiejų atsakovų solidariai, savaime neatsirado ir jų solidari pareiga atlyginti ieškovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl teisminio skolos išieškojimo proceso pradėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos iš šalių turi būti priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis, nes šios procesinės pareigos šalys negali pakeisti sutartimi. Tik išimtiniais atvejais, jeigu negalima nustatyti priteistinos atskirai iš kiekvieno iš solidarių skolininkų bylinėjimosi išlaidų dalies, jas leidžiama priteisti solidariai. Kadangi tokia išimtis nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas solidariai iš abiejų skolininkų.
Atsakovai lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių proceso bendrininkų (bendraatsakių) bylinėjimosi išlaidos, įskaitant laimėjusios šalies patirtų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimą, turi būti priteistos lygiomis dalimis. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria bylinėjimosi išlaidos priteistos solidariai iš atsakovų, yra tikslintina nurodant, jog ieškovui iš kiekvieno atsakovo priteistina po 1891,56 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė iš atsakovų solidariai 3,92 Eur pašto išlaidų valstybei. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų, ši suma taip pat turi būti priteista iš kiekvieno atsakovo atskirai, t. y. po 1,96 Eur. Kadangi minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ (Teisės aktų registras, 2014, Nr. 2014-12793), todėl šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos valstybei iš atsakovų nėra nepriteisiamos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme
Pagal CPK 93 straipsnį, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas. Kadangi apeliacinis skundas atmestas tai apeliantų turėtos išlaidos jiems nėra priteistinos. Tuo tarpu ieškovas pateikė teismui įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme jis patyrė 546,68 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį (atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2015 m. gegužės 29 d.) sudarė 714,50 Eur, todėl maksimali suma pagal nustatytas Rekomendacijas yra 928,85 Eur. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, parengto procesinio dokumento apimtį bei tai, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą neviršija sumos, gaunamos pritaikius minėtą koeficientą, ieškovui iš apeliantų priteistinos jo prašomos 546,68 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Dėl anksčiau minėto teisinio reglamentavimo, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstomos po lygiai, t.y. po 273,34 Eur iš kiekvieno atsakovo.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir išdėstyti ją taip:
„Priteisti iš atsakovų F. J. ir J. J. ieškovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, po 1891,56 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.“
Priteisti iš atsakovų F. J. ir J. J. ieškovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, po 273,34 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.