- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-02
- Bylos Nr.
- e2S-1377-577/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13126-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- A. J.
- Atsakovas
- Nordea Bank AB
- Kategorijos
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų sumažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas A. J. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas pakeisti 2005 m. lapkričio 4 d. kredito sutarties su vėlesniais jos pakeitimais bendrosios dalies 7.2. punkte numatytą 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų dydį jį sumažinant iki CK 6.210 str. 1 d. nurodyto dydžio, pakeisti 2014 m. kovo 28 d. Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro R. K. vykdomąjį įrašą Nr. 1-1717 dalyje dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų išieškojimo įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydį sumažinant iki CK 6.210 str. 1 d. nurodyto dydžio, iš atsakovo AB Nordea Bank ieškovo A. J. naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas pakartotinai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - iki ieškinys bus išnagrinėtas ir priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas:
sustabdyti antstolio patvarkymo išieškotoms sumoms paskirstyti priėmimą dalyje dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, išieškomų pagal Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro R. K. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 1-1717; sustabdyti 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ieškovo A. J. atžvilgiu skaičiavimą.
2015-04-15 nutartimi teismas atmetė analogišką ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Pateikęs pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas nurodė, kad ieškovui A. J. pakeitus ieškinio dalyką taip pat pasikeitė ir prielaidos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškovas pažymėjo, kad neprašo viso vykdymo proceso sustabdymo, Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius antstolio patvarkymo išieškotoms sumoms paskirstyti priėmimo dalyje dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, ieškovo interesų teisminė gynyba būtų nebeįmanoma, nes iš ieškovo turto išieškotos pinigų sumos pirmiausia būtų nukreiptos ieškiniu ginčijamoms 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanoms dengti, dėl ko ieškovo interesų teisminė gynyba būtų nebeįmanoma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo vertinimu, ieškinio patikslinimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad sustabdžius vykdymo veiksmus (dalyje dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų) iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas, hipotekinio kreditoriaus teisė gauti įsipareigojimų nevykdymo palūkanas būtų atidėta neribotam laikui, todėl įkeisto turto perleidimo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovo teisių, numatytų kreditavimo sutartyje, ribojimą. Taip pat pirmos instancijos teismas nurodė, kad nors ieškovas ieškiniu prašo dalyje pakeisti notaro vykdomąjį įrašą, tačiau šis notaro vykdomasis įrašas įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir galioja. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo varžyti atsakovui galimybės įgyvendinti savo teisių į priverstinį įsipareigojimų nevykdymo palūkanų išieškojimą iš ieškovo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas A. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Apelianto nuomone, skundžiamoje nutartyje nurodyti motyvai, kuriais grindžiamas teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatitinka CPK 144 str. 1 d. nustatyto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos, nes neaptarta nei viena iš sąlygų, būtinų sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovo teigimu, jis pagrindė visas būtinas sąlygas, sudarančias pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius antstolio patvarkymo išieškotoms sumoms paskirstyti priėmimo dalyje dėl 16 proc. dydžio palūkanų, jo interesų teisinė gynyba būtų nebeįmanoma, nes iš jo turto išieškotomis pinigų sumomis pirmiausia būtų dengiamos ginčijamos 16 proc. palūkanos.
Atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, su atskiruoju skundu nesutinka, prašo pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Atsakovo nuomone, ieškovas nesąžiningai siekia išvengti prievolių vykdymo, o jo nurodoma teismų praktika neatitinka nagrinėjamos situacijos aplinkybių. Taip pat atsakovas nurodo, kad ieškovo reikalavimas sustabdyti palūkanų skaičiavimą savo esme yra materialinis teisinis reikalavimas dėl banko reikalavimo teisės egzistavimo ir jos galiojimo laikotarpio, todėl tokių priemonių taikymas akivaizdžiai būtų nepagrįstas ir iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą. Be to, atsakovas pastebi, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra ir neproporcingos bei viršijančios ieškinio reikalavimus, t.y. nors ieškovas ir neginčija, kad turėtų būti skaičiuojamos 5 proc. palūkanos, tačiau vis tiek prašo sustabdyti visų 16 proc. palūkanų skaičiavimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo pakartotinai atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas (CPK 144 str. 1 d.). Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t.y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, tai yra, teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 145 str. 2 d.). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas, jog sustabdžius vykdymo veiksmus, hipotekos kreditoriaus teisė gauti įsipareigojimų nevykdymo palūkanas būtų atidėta neribotam laikui, todėl įkeisto turto perleidimo procedūrų stabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovo teisių, numatytų kreditavimo sutartyje, ribojimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo tokiai pirmos instancijos teismo pozicijai nepritarti.
Pažymėtina, kad vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis, todėl laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas pakartotinai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - iki ieškinys bus išnagrinėtas ir priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas: 1) sustabdyti antstolio patvarkymo išieškotoms sumoms paskirstyti priėmimą dalyje dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, išieškomų pagal Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro R. K. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 1-1717; 2) sustabdyti 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ieškovo A. J. atžvilgiu skaičiavimą. Siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį ir kt. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis, ieškovui nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. neatliekant mokėjimų, 2014 m. sausio 28 d. buvo nutraukta ir buvo pradėtas išieškojimas pagal vykdomąjį įrašą, kuris, nepaisant to, jog ieškovas ieškiniu ir prašo dalyje pakeisti notaro vykdomąjį įrašą, įstatymų nustatyta tvarka yra nenuginčytas ir galioja. Akcentuotina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės. Sutiktina su atsakovu, kad ieškovo reikalavimas sustabdyti palūkanų skaičiavimą savo esme yra materialinis teisinis reikalavimas dėl banko reikalavimo teisės egzistavimo, todėl vien jau dėl to ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės laikytinos ydingomis. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti ir pirmos instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neproporcingai pažeistų atsakovo, kaip hipotekos kreditoriaus ir išieškotojo, teises, kadangi, sustabdžius vykdymo veiksmus (dalyje dėl 16 proc. dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanų) iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas, hipotekinio kreditoriaus teisė gauti įsipareigojimų nevykdymo palūkanas būtų atidėta neribotam laikui.
Be to, pritartina atsakovui, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos ir viršijančios ieškinio reikalavimus, kadangi ieškovas neginčija to, kad turėtų būti skaičiuojamos 5 proc. palūkanos, tačiau vis tiek prašo stabdyti visų 16 proc. palūkanų skaičiavimą. Atkreiptinas ieškovo dėmesys ir į tai, kad vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas bei deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Taigi nurodytų aplinkybių kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas nagrinėjamu atveju nepagrindė prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tikslingumo, todėl spręstina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta, o ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.