Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nataljos Cikoto,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų asmenų A. T. ir D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-102-103/2011 pagal ieškovų M. V. ir R. V. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negaliojančiu ir nesukuriančiu kreditavimo sutarties Nr. KK 07/09/71GO nutraukimo teisinių padarinių, kurioje tretieji asmenys yra A. T. ir D. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretieji asmenis be savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje A. T. ir D. P. palaiko ieškovų ieškinį ir prašo jį tenkinti.

Pasisakydamas dėl sutarties nutraukimo pagrindo, atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos CK 6.217 str. 1 d. numato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Neabejotina, kad pagrindinis banko, kaip sutarties šalies, interesas yra gauti palūkanas už paskolintas lėšas ir laiku atgauti paskolintus pinigus – tokia yra pačios kreditavimo sutarties esmė (Lietuvos Respublikos CK 6.881 str. 1 d.). Tuo tarpu ieškovai ir apeliantai, kuriems solidariai bankas suteikė net 469 946,68 eurų kreditą, iki šiol bankui yra grąžinę tik 68,74 eurus. Taigi akivaizdu, kad bankas, kaip nukentėjusi šalis, iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, kas laikytina pakankamu pagrindu vienašališkam sutarties nutraukimui banko iniciatyva. Antra, bankui teisę vienašališkai nutraukti sutartį suteikia ir Lietuvos Respublikos CK 6.217 str. 3 d., kurioje teigiama, kad sutartį nutraukti galima tada, kai sutarties įvykdymo terminas praleistas ar kita sutarties šalis sutarties neįvykdo per papildomai nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kad kredito grąžinimo pradžios terminas buvo pratęstas net du kartus, o kredito gavėjams nevykdant įsipareigojimų, jie apie tai buvo įspėti daugybę kartų bei jiems buvo suteiktas papildomas sutarties 13.1 punkte nustatytas 10 dienų terminas prievolei įvykdyti, ieškovai ir apeliantai vis tiek nevykdė savo įsipareigojimų bankui.

Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo veiksmų bendrųjų teisės principų atžvilgiu, yra nepagrįstas, nes bankas su ieškovais ir apeliantais bendradarbiavo, Kreditavimo sutarties nuostatos dėl kredito grąžinimo pradžios buvo keičiamos kredito gavėjų naudai net du kartus, nepaisant to, kad bankas sutartį vienašališkai galėjo nutraukti iš karto po to, kai kredito gavėjai pirmą kartą praleido kredito dalies grąžinimo terminą. Net ir tada, kai ieškovai tinkamai neįvykdę jau pakeistos sutarties sąlygų trečią kartą kreipėsi į banką dėl kredito grąžinimo pradžios termino atidėjimo dar dvylikai mėnesių, bankas taip pat neatsisakė bendradarbiauti ir derėtis su ieškovais, tačiau 2009-12-21 raštu paprašė prieš tai pašalinti sutarties pažeidimus. Toks banko elgesys negali būti laikomas bendradarbiavimo pareigos pažeidimu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CPK) 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra Lietuvos Respublikos CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2007-09-19 d. kreditavimo sutartimi Nr. KK 07/09/71GO atsakovas suteikė ieškovams ir tretiesiems asmenims 463 395 eurų dydžio kreditą, kuris 2009-05-08 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 09/05/44VY buvo padidintas iki 469 946,68 eurų. Sutartis buvo keičiama kelis kartus, o kredito grąžinimo pradžios terminas buvo nukeltas du kartus, ženkliai sumažintos palūkanų normos, tačiau ieškovai ir tretieji asmenys savo įsipareigojimų nevykdė dar iki tol, kol pareiškė ieškinį dėl sutarties sąlygų pakeitimo, nes kredito grąžinimo pradžios terminas suėjo 2009-12-10 d., o į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir kredito grąžinimo termino pradžios atidėjimo ieškovai kreipėsi tik 2010-01-15 d., ir jau kelis kartus gavę banko įspėjimą dėl sutarties sąlygų nevykdymo. Ieškovui ir tretiesiems asmenims nemokant įmokų atsakovas 2010-04-27 pranešimu nutraukė kreditavimo sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad sutarties nutraukimo procedūra atitiko ginčo sutarties 13.1 punkte nustatytą procedūrą. Atsižvelgiant į tai, kad teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad iš suteikto 469 946,68 eurų kredito yra grąžinta didesnė negu 68,74 eurų paskolos dalis, taip pat tai, kad bankas prieš tai tris kartus buvo atidėjęs kredito grąžinimo pradžią – kreditas turėjo būti grąžintas 2008 m. spalio 10 d., bankas sutiko atidėti grąžinimo iki 2009 m. spalio 10 d., po to – iki 2010 m. gruodžio 10 d., tačiau nepaisydami šių terminų ieškovai nepradėjo kredito grąžinti, teisėjų kolegijos nuomone, duoda pagrindą manyti, kad ateityje prievolė nebus įvykdyta. Bankas, prieš nutraukdamas sutartį, bendradarbiavo su ieškovais: įspėjo ieškovus dėl sutarties vykdymo privalomumo (2009 m. gruodžio 21 d., 2010 m. sausio 7 d., 2010 m. sausio 11 d., 2010 m. vasario 10 d.), buvo pratęsęs terminą iki 2010 m. gegužės 20 d. Bet ir per papildomai suteiktą terminą, ieškovai pažeidimo nepašalino. Esant tokioms aplinkybėms, laikyti atsakovo vienašališką sutarties nutraukimą nesąžiningu nėra teisinio pagrindo.

Bankų veiklai taikomas ir Lietuvos Respublikos Finansinių įstaigų įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 str. 38 d. 1 p., pinigų perdavimas skolininkui pagal kreditavimo sutartį yra skolinimas. Skolinimas – tai finansinė paslauga. Suteikiant šią paslaugą finansinė įstaiga privalo laikytis verslo rizikos ribojimo taisyklių, tarpe kurių yra ir pareiga privalomai nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui (Lietuvos Respublikos Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 6 d.). Lietuvos Respublikos Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punktas nurodo, kad finansų įstaigos turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį. Teisės aktai įpareigoja banką, kaip ypatingos grupės verslo atstovą, nuolat stebėti paskolintų pinigų judėjimą ir rūpintis, kad jų gražinimas būtų garantuotas, todėl pokyčiai ekonomikoje ar kitos sutarties pusės verslo apsunkinimas dėl pokyčių rinkoje ir ekonomikoje, neturėtų būti aiškinamas besąlygiškai skolininko naudai. Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų teiginiai dėl itin sunkių gyvenimo sąlygų ir prasidėjusios ekonominės krizės negali būti pagrindu nevykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų. Be to atsakovas teisingai nurodė, kad nei ieškovai, nei apeliantai nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kaip konkrečiai ekonominė krizė turėjo įtakos jų negalėjimui vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų pagal sutartį.

Apeliantų argumentai, kad teismas netinkamai interpretavo Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.217 str. 4 d. nurodytų aplinkybių egzistavimą, nes bankas neturėjo pagrindo manyti, kad kreditavimo sutartis nebus įvykdyta, yra niekuo nepagrįsti. Tai, kad ieškovai M. V. ir R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo savaime nereiškia, kad bankas, turėdamas savo teisėtus lūkesčius dėl pelno gavimo, turėjo pagrįstai tikėtis, kad kreditavimo sutartis bus įvykdyta. Nagrinėjamu atveju kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimas nebūtų užtikrinęs kreditavimo sutarties įvykdymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybės, jog paskolos gavėjai kreipėsi į banką ir į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, neapribojo banko sutartinių teisių vienašališkai nutraukti kredito sutartį pažeidus sutarties sąlygas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo svarstyti kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl procesinės teisės pažeidimų, o būtent kad teismas nevykdė savo pareigos imtis visų priemonių ginčo šalims sutaikyti, kadangi, kaip teisingai nurodė atsakovas, jais faktiškai bandoma ginti tariamą ieškovų teisių pažeidimą, nors apeliantai nėra ieškovų atstovai ir įgalinimų ginti ieškovų interesus neturi. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ir atsakovas ketino pradėti derybas dėl taikos sutarties sudarymo. Ieškovų ieškinys paduotas 2010-05-06, o išnagrinėtas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu už akių tik 2011-03-08. Taigi ieškovai, tuo pačiu ir trietieji asmenys turėjo pakankamai laiko deryboms dėl taikos sutarties pradėti, tačiau jų iki posėdžio pradžios nepradėjo, dėl to teismas neturėjo pagrindo manyti, kad šalys gali baigti bylą taikos sutartimi.

Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.