Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-557-794/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-03-07
Bylos Nr.: e2A-557-794/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-44-3-00127-2022-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas, Rūta Petkuvienė
Ieškovas: R. E.
Atsakovas: A. L., J. L.
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Širvintų rajono savivaldybės administracija

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-557-794/2023 Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00127-2022-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.6; 2.1.5.1.2.4; 2.6.10.8; 2.6.10.5.1; 3.3.1.18; 3.3.1.20; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Barkausko ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovų) A. L. ir J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3334-1143/2022 pagal ieškovės R. E. ieškinį atsakovams A. L. ir J. L. dėl išlaidų daikto trūkumams pašalinti atlyginimo, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Širvintų rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. E. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. L. ir J. L., prašydama solidariai iš atsakovų priteisti 13 298,94 Eur išlaidų atlyginimą už daikto trūkumų pašalinimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. spalio 23 d. ieškovė ir atsakovai sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3497 (toliau – sutartis, pirkimo – pardavimo sutartis), kuria atsakovai pardavė, o ieškovė nusipirko bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktiniu žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas, turtas), su visais jame esančiais statiniais. Po ieškovės sutuoktinio mirties, ieškovė paveldėjo mirusio sutuoktinio turto dalį ir šiuo metu žemės sklypas bei jame esantys statiniai ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė nurodė, kad prieš sudarant sutartį, 2020 liepos mėn. ieškovė, dalyvaujant atsakovams ir juos atstovaujančiai nekilnojamojo turto agentūros Capital Experts agentei, buvo atvykusi apžiūrėti statinių bei žemės sklypo. Apžiūros metu atsakovai patvirtino, kad žemės sklypas bei jame esantys statiniai priklauso jiems nuosavybės teise, nėra jokių apribojimų dėl disponavimo turtu, todėl šalys 2020 m. liepos 30 d. pasirašė preliminariąją sutartį dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Atsakovai pareiškė ir garantavo, kad nei pagrindinės sutarties sudarymas, nei jos nuostatų vykdymas neprieštarauja ir nepažeidžia jokių taikomų įstatymų ar kitų teisės aktų, nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisėms į turtą. Nurodė, jog ieškovė buvo įsitikinusi, jog bendras žemės sklypo plotas sutampa su žemės sklypą juosiančia tvora, kadangi kitų riboženklių nebuvo, o atsakovai bei juos atstovavusi nekilnojamo turto agentė apie tai, kad parduodamas žemės sklypas ir jį juosianti tvora įsiterpia į valstybinę žemę ieškovei nenurodė ir apie tai neinformavo. Aplinkybės, kad ieškovei buvo parduotas žemės sklypas, kurio statiniai įsiterpia į valstybinę žemę ieškovei paaiškėjo tik 2021 metų vasarą, kai ieškovė nusprendė prijungti gyvenamąjį namą prie Širvintų miesto centralizuotų vandentiekio tinklų, kai buvo parengtas MB „Ginmesta“ projektas. Iš minėto projekto paaiškėjo, kad dalis tvoros ir teniso aikštelės, kurie nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip kiemo statiniai ir gyvenamojo namo priklausiniai, ties (duomenys neskelbtini) g. išeina už žemės sklypo ribų ir patenka į valstybinę žemę. Atsakovų sutarties 6.5 punkte nurodyta garantija, kad dėl parduodamų daikto nėra viešosios teisės pažeidimų, neatitinka tikrovės. Ieškovė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kaip daikto pirkėja, turi teisę reikalauti, kad atsakovai, kaip daikto pardavėjai, atlygintų ieškovės išlaidas paaiškėjusiems žemės sklypo trūkumams ištaisyti – atlyginti išlaidas už žemės sklypo statinių (tvoros, dalies teniso aikštelės) bei želdinių pašalinimą iš valstybinės žemės.

Atsiliepimas

3. Atsakovai pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su ieškinių ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad ieškovės į bylą pateiktas MB „Ginmesta“ nuotekų projektas ir 2021 m. birželio 25 d. brėžinys, o taip pat matininko M. K. 2022 m. vasario 9 d. parengta žemės sklypo dalies situacijos vietovėje schema, pagal kurią užimtos valstybinės žemės plotas sudaro 201,50 kv. m., iš kurių 189 kv. m. sudaro žemės plotas tarp tvoros ir registruoto žemės sklypo ribos, o 12,5 kv. m. – teniso aikštelės betoninės dalies plotas, yra parengti privačiu ieškovės užsakymu ir nėra susiję su parduoto žemės sklypo ribų nustatymu. Šio dokumentų nėra patikrinusios valstybės institucijos kaip kad Nacionalinė žemės tarnyba, todėl, anot atsakovų, šie dokumentai vertintini kritiškai. Taip pat nurodo, jog atsakovai ieškovei pardavė žemės sklypą su atliktais kadastriniais matavimais. Atlikus šiuos matavimus, žemės sklypo kadastro duomenų byla buvo patikrinta bei nustatyti kadastro duomenys buvo patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos, kuri atsakovams neturėjo jokių reikalavimų ar pretenzijų. Atsakovų teigimu, ieškinio motyvai, kad atsakovai pardavė netinkamos kokybės daiktą – žemės sklypą su statiniais, yra nepagrįsti ir su jais atsakovai nesutinka. Nurodo, jog atsakovai nestatė nei tvoros, nei teniso aikštelės, kadangi kiemo statiniai buvo baigti statyti 1996 metais, o atsakovės J. L. asmeninės nuosavybės teisė į kiemo statinius buvo įregistruota 1998 m. sausio 14 d. dovanojimo sutarties pagrindu, sudarytos tarp atsakovės ir jos motinos. Atsakovai taip pat pateikė visus turėtus su parduodamu turtu susijusius dokumentus, su kuriais ieškovė susipažino dar iki sutarties sudarymo. Sutartis buvo patvirtinta notaro, notaras, susipažinęs su visais atsakovų pateiktais bei viešai prieinamais dokumentais, taip pat neįžvelgė jokių viešosios teisės pažeidimų ar galimų neatitikimų.

4. Atsakovai taip pat nesutiko su ieškinio reikalavimu priteisti iš atsakovų 13 298,94 Eur išlaidų žemės sklypo trūkumams ištaisyti, kurie grindžiami MB „AM paslaugos“ lokalinėmis sąmatomis. Nurodė, jog 2021 m. lapkričio 11 d. MB „AM paslaugos“ pasiūlymuose bei sąmatose nurodyti darbai realiai nėra atlikti, kas patvirtina, kad ieškovė prašomų iš atsakovų priteisti išlaidų nėra patyrusi. Atsakovai nesutiko su sąmatose nurodyta 4 997,30 Eur išlaidų suma augalų sutvarkymui, atstatymui. Pažymėjo, jog 13 298,94 Eur sumą ieškovė prašo priteisti solidariai iš abiejų atsakovų, nors trūkumų turinčiais ieškovė savo ieškinyje įvardija tik tvorą ir teniso aikštelę, kurie asmeninės nuosavybės teise priklausė tik atsakovei, kuri juos sutartimi ir pardavė ieškovei. Pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai dalyje dėl tvoros ir teniso aikštelės pirkimo–pardavimo sieja tik ieškovę ir atsakovę J. L., todėl ieškinys atsakovo A. L. atžvilgiu turi būti atmestas. Atsakovai taip pat prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, jog ieškinys teismui buvo pateiktas ne anksčiau nei 2022 m. kovo 21 d., o tai reiškia, kad ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta ieškinio senaties terminą.

5. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Širvintų skyrius (toliau – NŽT) pateikė atsiliepimą į ieškinį. Nurodė, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo valstybinė kontrolė nebuvo atliekama, todėl savavališko valstybinės žemės užėmimo fakto NŽT nebuvo konstatavusi. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad matininkas, parengęs įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus nekilnojamojo turto kadastro dokumentus, pasirašydamas juose patvirtina, kad parengti dokumentai atitinka įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamųjų daiktų kadastrinius matavimus, reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti, kad kartu su ieškiniu pateikta 2022 m. vasario 9 d. matininko parengta Žemės sklypo dalies situacijos vietovėje schema yra neteisinga. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matoma, kad valstybinės žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, ir panaudos teise priklauso Širvintų rajono savivaldybei. Kartu šioje vietoje yra ir statinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kelias (gatvė) – (duomenys neskelbtini) gatvės ruožas nuo 0,010 iki 0,636 km (ruožo ilgis – 626 m), kuris nuosavybės teise priklauso Širvintų rajono savivaldybei. Statinių, patenkančių į valstybinę žemę, savininkei (ieškovei) tenka pareiga pašalinti minėtus statinius ir minėtus želdinius iš valstybinės žemės sklypo kartu ir iš statinio ((duomenys neskelbtini) gatvės), nes ieškovė be jokio teisinio pagrindo naudojasi didesniu žemės plotu (atribotu tvora) nei jai priklauso nuosavybės teise. Ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo planas buvo parengtas matininko F. S., 1995 m. rugpjūčio 22 d. pasirašytas tuometinio savininko, 1995 m. rugpjūčio 24 d. suderintas Širvintų rajono žemėtvarkos tarnybos vadovo šio žemės sklypo plane nebuvo nurodyta tvora ir teniso aikštelė, todėl darytina išvada, kad jos buvo pastatytos vėliau, t. y. jau esant nustatytoms žemės sklypo riboms vietinėje koordinačių sistemoje.

6. Pažymėjo, jog iš UAB „Geovysa“ 2012 m. gruodžio 20 d. parengtų minėtų dokumentų akivaizdu, kad tuometinė savininkė (atsakovė) J. L. žinojo arba turėjo žinoti jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribas, ribos buvo paženklintos riboženkliais Nr. 1 bei Nr. 13 ir ties (duomenys neskelbtini) gatve bei tvora. NŽT nuomone, tuometinė savininkė J. L. vėliausiai nuo 2012 m. gruodžio 19 d. (žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo datos) žinojo arba turėjo žinoti apie savavališkai užimtą ir naudojamą valstybinę žemę, todėl turėjo pareigą iš valstybinės žemės pašalinti tvorą, želdinius bei teniso aikštelės dalį. Taigi, buvo pažeista Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto nuostata, numatanti, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

7. Trečiasis asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija pateiktu atsiliepimu prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė solidariai iš atsakovų 6 649,47 Eur išlaidų atlyginimą už daikto trūkumų pašalinimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei; priteisė iš atsakovės J. L. 1 420,09 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei; priteisė iš atsakovo A. L. 210,09 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

9. Teismas nustatė, jog 2021 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-466 pakeista CK 1.125 straipsnio 5 dalies redakcija panaikinant nuostatą dėl sutrumpinto ieškinio senaties taikymo reikalavimams dėl daiktų kokybės pareikšti. Kadangi ieškovės ieškinys teismui pateiktas 2022 m. kovo 21 d., t. y. jau po įstatymo redakcijos pasikeitimo, panaikinusios sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl daiktų kokybės pareikšti, todėl teismas atsakovų prašymą taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas vertino, kad atsakovas A. L. yra tinkamas atsakovas byloje. Pažymėjo, jog abu atsakovai sutartyje nurodyti kaip pardavėjai. Atsižvelgiant į tai, jog ginčas tarp šalių kilo dėl pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, susijusių su parduoto daikto, šiuo atveju atsakovų parduoto žemės sklypo, kokybe ir atsakovų suteikta garantija šiam turtui, todėl teismas sprendė, jog abu atsakovai yra solidariai atsakingi pagal pirkimo–pardavimo sutartį.

11. Teismas nustatė, jog daikto kokybė sutartyje nebuvo aptarta, o tai reiškia, kad atsakovai privalėjo perduoti pirkėjui (ieškovei), tokios kokybės daiktą, kad jį būtų galima naudoti be suvaržymų. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovės įsigyto žemės sklypo dalis išeina už registruoto žemės sklypo ribų. Taip pat valstybinėje žemėje įsiterpia tvora ir teniso aikštelės dalis. Teismas vertino, jog minėti faktai yra pakankami laikyti atsakovų ieškovei parduotą žemės sklypą su trūkumais.

12. Nors atsakovai teigė, kad jiems nebuvo žinoma, dėl kokių priežasčių jų parduotas žemės sklypas įsiterpia į valstybinę žemę ir tai, kad jie daug metų sklypu naudojosi be jokių suvaržymų, todėl jiems negali būti taikoma civilinė atsakomybė dėl daikto trūkumų, apie kuriuos jie nežinojo, tačiau teismas šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nustatė, kad atsakovė J. L. dalyvavo nustatant 3271 kv. m. ploto, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (dabar ieškovės žemės sklypas), ribas jas paženklinant riboženkliais, taip pat įsipareigojo riboženklius saugoti ir prižiūrėti. Be to, tuometinė savininkė (atsakovė) vėliausiai nuo 2012 m. gruodžio 19 d. (žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo datos) žinojo arba turėjo žinoti apie savavališkai užimtą ir naudojamą valstybinę žemę, todėl teismas sprendė, jog turėjo pareigą iš valstybinės žemės pašalinti tvorą, želdinius bei teniso aikštelės dalį. Taigi, teismas konstatavo, kad parduoto žemės sklypo trūkumų faktas nustatytas ir įrodytas.

13. Teismas pažymėjo, jog atsakovų nurodoma aplinkybė, kad jiems nebuvo pateiktos jokios pretenzijos ar pastebėjimai iš valstybinių institucijų niekaip nepanaikina ir nepašalina jų atsakomybės. Teismas vertino, jog atsakovai iki galo neatskleidė informacijos apie parduodamą žemės sklypą, be kita, ko atsakovų nesąžiningumą patvirtina ir tas faktas, kad 2012 metais sustatyti riboženkliai pirkimo–pardavimo metu nei sklype, nei kitur nebuvo rasti, todėl ieškovei nebuvo iki galo atskleistos sklypo ribos. Be to, šalims tarpininkavusiai nekilnojamo turto agentei klausimų dėl žemės sklypo ribų taip pat nekilo, kadangi jas pristatė atsakovai kaip teisingas ir tikslias. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad atsakovai pažeidė pirkimo–pardavimo sutarties 6.5 punkto nuostatas, numatančias, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos ieškovės nuosavybės teisei į įsigytus daiktus, todėl už sutarties pažeidimą atsakovams taikytina sutartinė atsakomybė.

14. Teismas vertino, jog ieškovė elgdamasi kaip atidi ir rūpestinga pirkėja, turėjo įvertinti aplinkybę, kokį žemės sklypą perka – t. y. praeityje performuotą padidinant plotą, todėl privalėjo būti atidesnė bei rūpestingesnė, imtis priemonių siekdama visapusiškai įsitikinti perkamo brangaus žemės sklypo, kurio kaina 175 000,00 Eur, ribomis. Teismas nurodė, jog tiek ieškovė, tiek atsakovai iki galo nebuvo rūpestingi sudarydami pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, teismas konstatavo, jog abi sandorio šalys nebuvo iki galo rūpestingos ir sąžiningos (atsakovai), todėl įsigyto žemės sklypo trūkumų šalinimo išlaidos teismas paskirstė šalims lygiomis dalimis. Kadangi ieškovė pažeistas teises gina vadovaudamasi CK 6.634 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytomis teisėmis, teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas atlyginti ieškovei daikto trūkumų šalinimo išlaidas vertinamas kaip pagrįstas, tačiau dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių tenkintinas iš dalies.

15. Atsižvelgiant į tai, kad šalių atsakomybė pagal sutartį paskirstoma po lygiai, teismas ieškovės nurodytas išlaidas žemės sklypo trūkumams pašalinti ieškovei iš atsakovų solidariai priteisė 4 150,82 Eur. Nors atsakovai ginčijo ieškovės reikalavimą dėl 4 997,30 Eur išlaidų želdinių persodinimo darbams, tačiau teismas nurodė, jog ieškovė įsigijo ne tik žemės sklypą su jame esančiais statiniais, tačiau ir želdinius, kas sudaro visą nekilnojamo turto kompleksą. Teismas vertino, jog ieškovei perstačius tvorą į sklypo ribas, sklypą juosianti gyvatvorė ir kiti želdiniai turės būti pašalinti. Atsižvelgiant į tai teismas nurodė, jog ieškovė turi teisę po sklypo atstatymo turėti teisę į daiktą, kurį tikėjosi įsigyti, t. y. su tvarkinga aplinka ir želdiniais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas ieškovei iš atsakovų solidariai priteisė 2 498,65 Eur išlaidas želdinių sutvarkymui ir atsodinimui. Iš viso ieškovei iš atsakovų teismas solidariai priteisė 6 649,47 Eur išlaidų atlyginimą už daikto trūkumų pašalinimą.

16. Ieškinį tenkinus iš dalies, teismas atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17. Atsakovai A. L. ir J. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys ir šioje bylos dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės visas atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Atsiliepimas

17.1. Atsakovai nurodo, jog ieškovė ieškinyje nurodė, kad turinčiais trūkumų ji laiko ne įsigytą žemės sklypą, o įsigytus du konkrečius statinius – tvorą ir teniso aikštelę, kurie išeina už įsigyto žemės sklypo ribų ir kurie asmeninės nuosavybės teise iki pardavimo priklausė atsakovei J. L.. Atsakovas A. L. niekada nebuvo jų savininku ir jis buvo tik mažos dalies pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovei parduoto žemės sklypo bendraturčiu. Taigi, pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams dėl tvoros ir teniso aikštelės pirkimo - pardavimo siejant tik ieškovę ir atsakovę J. L., ieškinio reikalavimai atsakovo atžvilgiu turėjo būti atmesti vien jau šiuo savarankišku pagrindu.

17.2. Atsakovai nurodo, jog teismui nustačius, kad ieškinio faktiniu pagrindu nurodomi trūkumai ieškovei turėjo/galėjo būti žinomi ir kad kiekvienas atidus pirkėjas tokius trūkumus būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, atsakomybė atsakovams jokia apimtimi negalėjo būti taikoma nei pagal CK nuostatas, nei pagal šalių sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties nuostatas, nei pagal teismų suformuotą praktiką. Atsakovai pažymėjo, jog pagal teismų formuojamą praktiką tais atvejais, kai parduoto daikto trūkumai pirkėjui turėjo/galėjo būti žinomi ir/ar kai kiekvienas atidus pirkėjas tokius trūkumus būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, teisinė atsakomybė pardavėjams apskritai nėra taikoma. Be to, tai, kad ieškovė turėjo/galėjo žinoti ieškinio faktiniu pagrindu nurodomas aplinkybes, savo atsiliepime į ieškinį pabrėžė ir NŽT.

17.3. Atsakovai nurodo, jog teismas, darydamas išvadas, visiškai nesivadovavo šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 7.1 - 7.2 p. nuostatomis, kuriose yra įtvirtintas aiškus šalių susitarimas, kad atsakovams atsakomybė gali būti taikoma tik už paslėptus parduotų daiktų trūkumus. Ieškinio faktiniu pagrindu nurodomi daiktų trūkumai pagal savo pobūdį nelaikytini paslėptais (t. y. jie aiškiai matosi žemės sklypo plane), tokiais jų nepripažino ir pats teismas, tačiau vis vien buvo nuspręsta taikyti atsakovams teisinę atsakomybę pažeidžiant šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 7.1 - 7.2 p. nuostatas bei jose įtvirtintą šalių valią.

17.4. Atsakovų teigimu, teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovai apskritai neturėjo jokio tikslo ką nors nuslėpti nuo ieškovės. Atsakovai pateikė visus jų turėtus dokumentus, kurie aktualūs pirkimo - pardavimo sandoriui sudaryti, t. y. žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą, Statinių techninės apskaitos bylą, energinio naudingumo sertifikatą. Nekilnojamojo turto agentei šie dokumentai buvo pateikti iki preliminarios pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, o pirkėjos atstovui V. J. buvo pateikti 2020 m. spalio 23 d., prieš pasirašant pirkimo - pardavimo sutartį. Tai patvirtina, kad atsakovai veikė sąžiningai.

17.5. Atsakovai nurodo, jog jiems neaišku dėl 4 997,30 Eur dydžio sąmatos skaičiavimų, į kuriuos atsakymų jie negavo ir bylos nagrinėjimo metu, kaip: 1) kokių konkrečių dekoratyvinių augalų (6 vnt.) bei vaismedžių (3 vnt.) išrovimas yra įskaičiuotas į 4 997,30 Eur dydžio sąmatą; 2) kokių konkrečiai naujų dekoratyvinių augalų (6 vnt., kurių vienas įkainotas 56,18 Eur be PVM arba 68 Eur su PVM) bei naujų vaismedžių (3 vnt.) sodinimas yra įskaičiuotas į 4 997,30 Eur dydžio sąmatą; 3) kodėl augalų pristatymas yra skaičiuotas iš medelyno, esančio 72 km atstumu, kai pačiame (duomenys neskelbtini) rajone, viešai prieinamais duomenimis, taip pat yra medelynų; 4) kur konkrečiai yra 4 997,30 Eur sąmatoje kaip raunami nurodyti augalai, o jei valstybinėje žemėje, - kodėl šie augalai ten toliau negali augti bei turi būti išraunami ir pan. Pažymėjo, kad nei vienas iš atsakovų nedalyvavo MB „AM paslaugos“ apžiūrint objektą bei sudarant aptariamą 4 997,30 Eur dydžio sąmatą, todėl turi teisę žinoti ir suprasti, ko konkrečiai iš jų šioje byloje yra reikalaujama, o taip pat, ar tokie reikalavimai yra pagrįsti.

17.6. Atsakovai nesutinka dar ir dėl to, jog teismas nusprendė paskirstyti visas ieškovės šioje byloje patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (5 381,37 Eur). Nurodo, jog teismas neanalizavo, ar tokios ieškovės šioje byloje patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra protingos ir proporcingos, ar visos išlaidos buvo būtinos bei susijusios su šia byla, o taip pat ar šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

17.7. Atsakovai pažymėjo, jog ši byla nei faktiniu, nei teisiniu atžvilgiu nebuvo sudėtinga, nereikalavo kokių nors specialių žinių, didelio pasiruošimo bylos nagrinėjimui, todėl 5 381,37 Eur atstovavimo išlaidų suma laikytina neprotingai didele ir neproporcinga. Nurodė, kad visa ginčo suma sudarė 13 298,94 Eur, tuo tarpu 5 381,37 Eur sudaro daugiau nei 40 proc. nuo viso ginčo sumos. Taip pat nurodė, jog į 5 381,37 Eur atstovavimo išlaidų sumą įeina ir tokios dalys, kaip „dokumentų sisteminimas“ – 280,00 Eur be PVM, „teismų praktikos, susijusios su valstybinės žemės užėmimu bei parduoto nekilnojamojo turto kokybės reglamentavimu, analizė“ – 420,00 Eur be PVM ir pan., nors tokių paslaugų ir išlaidų sąsajumas su byla bei jų poreikis net ir objektyviu vertinimu yra kvestionuotinas. Taip pat nurodo, kad į 5 381,37 Eur sumą yra įtraukta ir 299,00 Eur žyminio mokesčio suma, tačiau teismas ją priteisė bei paskirstė dar kartą.

17.8. Atsakovai taip pat pažymėjo, jog jie yra pensininkai, kuriems 5 381,37 Eur suma pagal jų turtinę padėtį yra tikrai didelė ir reikšminga. Šiuo atveju teismas, patenkinęs 50 proc. ieškinio reikalavimų, nusprendė ieškovei priteisti ½ dalį 5 381,37 Eur atstovavimo išlaidų sumos bei ½ dalį ieškovės sumokėto žyminio mokesčio, tačiau po teismo atlikto bylinėjimosi išlaidų įskaitymo atsakovai ieškovei vis vien dar turi sumokėti daugiau nei 1 630,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taigi, teismas toleravo pernelyg didelį ieškovės išlaidavimą, o tokio išlaidavimo neigiamos pasekmės skundžiamu sprendimu buvo perkeltos atsakovams.

18. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė R. E. prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

18.1. Ieškovė nurodo, jog atsakovai ieškovei pardavė visą namų valdą, kaip turtinį kompleksą. Atsakovai pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyti kaip pardavėjai, kurie pirkėjo atžvilgiu veikia kartu nepriklausomai nuo kiekvienam iš jų priklausančios turto dalies ar nuosavybės formos. Atsakovai įsipareigojo bendrai atsakyti už perleistų daiktų trūkumus (sutarties 7.3 p.). Pažymėjo, kad žemės sklypo dalį, kuri atsakovams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (t.y. 0,0271 ha iš 0,3271 ha), atsakovai įsigijo iš valstybės kaip įsiterpusį žemės plotą, besiribojantį su valstybinės žemės sklypu, į kurį patenka tvora, želdiniai ir teniso aikštelės dalis. Paaiškėjus, kad minėti statiniai yra už ieškovei parduoto žemės sklypo ribų, akivaizdu, kad tiek statinių, kurie išeina už žemės sklypo ribų, tiek ir žemės sklypo, kuriame šie statiniai turėtų būti, kokybė neatitinka pirkimo – pardavimo sutarties nuostatų. Kadangi atsakovai garantijas teikė kartu, kaip ir kartu nevykdė pareigos informuoti pirkėją apie daikto trūkumus, jie yra solidariai atsakingi pagal pirkimo pardavimo sutartį.

18.2. Nors atsakovai akcentuoja, kad ieškovė galėjo patikrinti žemės sklypo ribas dar iki sutarties sudarymo, tačiau šiuo aspektu yra svarbi nustatyta aplinkybė, kad žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos, žemės sklypo planas ir kiti dokumentai buvo perduoti notarinio sutarties tvirtinimo metu. Šį faktą patvirtino liudytojai. Taigi, atsakovai, notarinio sandorio tvirtinimo metu perduodami ieškovės atstovui didelės apimties techninę dokumentaciją, turėjo įvertinti, kad per trumpą laiką yra neįmanoma atlikti teisinį ar techninį dokumentų patikrinimą. Šiuo atveju atsakovų nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, kad sutarties pasirašymo metu ieškovės atstovui iškėlus klausimą dėl dviejų žemės sklypo kadastrinių bylų, atsakovai pateikė informaciją apie papildomai nupirktą valstybinį žemės sklypą, tačiau, kad dalis statinių ir liko už žemės sklypo ribos, neatskleidė.

18.3. Be to, atsakovų nesąžiningumą pagrindžia ir ta aplinkybė, kad jų pozicija ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje ir bylos nagrinėjimo metu buvo nenuosekli – 2021 m. lapkričio 24 d. atsakyme į ieškovės pretenziją atsakovai nurodo, jog iki pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo jiems apskritai nebuvo žinoma, jog tvora ir dalis teniso aikštelės patenka į valstybinę žemę. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu atsakovai pripažino, kad apie minėtus trūkumus jie žinojo/turėjo žinoti ir šios aplinkybės neginčijo. Nenuosekli atsakovų pozicija suponuoja išvadą, kad atsakovai, sudarydami turto pirkimo – pardavimo sutartį ir kaip pardavėjai patvirtindami, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų, pateikė neteisingas garantijas, tačiau siekia išvengti atsakomybės. Būtent atsakovų neteisėti veiksmai lėmė tai, kad ieškovė pagal sutartį įsigijo turtą su trūkumais. Šios aplinkybės pagrindžia atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, todėl teismas ją pritaikė teistai ir pagrįstai.

18.4. Nėra pagrindo sutikti ir su atsakovų argumentais, kad ieškinio faktiniu pagrindu nurodyti daiktų trūkumai pagal savo pobūdį nelaikytini paslėptais (matosi žemės sklypo plane). Nors pagal Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu) prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo planas, tačiau prie pirkimo – pardavimo sutarties jis nebuvo pridėtas. Kaip minėta, visi turto dokumentai, tame tarpe ir žemės sklypo planas, ieškovės atstovui buvo perduoti pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo metu, todėl be atskiro dokumentų teisinio ar techninio tyrimo jų įvertinti nebuvo galimybės.

18.5. Nors atsakovai nurodo, jog teismas, spręsdamas dėl jų atsakomybės, turėjo atsižvelgti į Klaipėdos apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1551-459/2016, kuri faktiniu atžvilgiu panaši į situaciją nagrinėjamoje byloje ir kurioje pardavėjui teisinė atsakomybė nebuvo pritaikyta, tačiau ieškovė pažymi, kad minėtoje byloje buvo pareikštas kitokio pobūdžio reikalavimas. Esant skirtingo pobūdžio reikalavimas bei faktinėms aplinkybėms, minėta Klaipėdos apygardos teismo nutartis neturi precedentinės reikšmės šios bylos nagrinėjimui.

18.6. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovai iki turto pardavimo nuolat gyveno jiems priklausiusiame name (duomenys neskelbtini), rūpinosi aplinka bei ją prižiūrėjo. Remiantis liudytojų parodymais, atsakovai patys dalyvavo turto apžiūroje, rodė augalus bei paaiškino jų veisles. Taigi, atsakovų pozicija, kad jiems neaiškios atskiros sąmatos eilutes, yra akivaizdžiai nepagrįsta. Sąmatoje yra nurodyti konkretūs augalų, kurie turi būti išrauti ir atsodinti kiekiai, šių augalų bei darbų kainos.

18.7. Ieškovė taip pat nurodo, jog buvę žemės sklypo savininkai žinojo arba turėjo žinoti apie savavališkai užimtą ir naudojamą valstybinę, todėl turėjo pareigą iš valstybinės žemės pašalinti tvorą, želdinius bei teniso aikštelės dalį. Ieškovė pažymėjo, kad NŽT atstovė paaiškino, jog tokio reikalavimo buvusiems savininkams reikšti negali, tačiau bus imtasi visų priemonių, kad valstybinė žemė būtų atlaisvinta, nes yra pažeista Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto nuostata. Taigi, akivaizdu, kad ne tik tvora ir teniso aikštelės dalis, bet ir augalai turi būti pašalinti iš neteisėtai užimto valstybinio žemės sklypo.

18.8. Ieškovė paaiškino, jog teisinių paslaugų įkainiai neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio. Ieškovės sumokėta suma už ieškinio parengimą bei kitas susijusias paslaugas buvo ženkliai mažesnė nei nurodyta Rekomendacijose. Pažymėjo, kad išsami teisės aktų ir aktualios teismų praktikos analizė yra būtina dalyvaujant bet kuriame ginče, norint parengti tinkamą ir pagrįstą procesinį dokumentą, apginti pažeistas proceso dalyvio teises bei atsikirsti į jam keliamus reikalavimus, o dokumentų sisteminimas yra neatsiejama elektroniniu būdu vedamų bylų proceso dalis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

20. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

22. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

23. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

24. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovai pardavė, o ieškovė įsigijo žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini). už 175 000,00 Eur. Ieškovės vardu, asmeninės nuosavybės teise įregistruotas ginčo žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad žemės sklypo plotas 0,3271 ha, žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, kurie atlikti 2012 m. gruodžio 19 d.

25. Iš 2021 m. lapkričio 15 d. ieškovės atstovo pretenzijos matyti, kad ieškovė kreipėsi į atsakovus, nurodydama, kad atsakovai pažeidė sutartimi nustatytą garantiją, jog dėl žemės sklypo ir jame esančių statinių nėra draudimų, ribojančių naudojimosi teisę, o atsakovų garantija, kad dėl parduodamų daiktų nėra viešosios teisės pažeidimų neatitinka tikrovės. Apie šiuos trūkumus ieškovė nebuvo informuota. Nurodė, kad trūkumų pašalimas kainuos 13 298,94 Eur, kas sudaro: tvoros ir teniso aikštelės demontavimo darbai – 8 301,64 Eur, gyvatvorės ir kitų želdinių persodinimo darbai – 4 997,30 Eur.

26. Atsakovai nesutiko su ieškovės reikalavimais, nurodė, kad atsakovė turtą 1998 m. sausio 14 d. dovanojimo sutarties pagrindu gavo iš savo motinos, jį valdė ir juo disponavo be jokių apribojimų. Atsakovams patiems nebuvo žinoma, kad tvora ir teniso aikštelė patenka į valstybinę žemę.

Dėl atsakovo A. L. kaip tinkamo atsakovo byloje

27. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino A. L. tinkamu atsakovu byloje, kadangi atsakovas nebuvo pagal pirkimo – pardavimo sutartį ieškovei perleistų statinių – tvoros ir teniso aikštelės, kurie išeina už įsigyto žemės sklypo ribų, savininku. Pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas A. L. pardavė tik jam ir atsakovei J. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (t.y. 0,0271 ha iš 0,3271 ha) dalį, todėl tam tikrus patvirtinimus ieškovei pateikė tik šio turto atžvilgiu ir tik šioje apimtyje galėtų prieš ją atsakyti.

28. Bylos duomenimis nustatyta, jog pirkimo – pardavimo sutartyje tiek atsakovė J. L., tiek A. L. nurodyti kaip pardavėjai. Atsakovai ieškovei pardavė visą namų valdą, kurį sudaro gyvenamasis namas, ūkiniai ir inžineriniai statiniai bei žemės sklypas. Pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta bendra visų perleidžiamų daiktų kaina, kuri buvo sumokėta į atsakovės J. L. sąskaitą (sutarties 4.1 p.). Pardavėjai sutartyje patvirtino, kad pinigus iš pirkėjo gavo ir pretenzijų dėl daiktų kainos sumokėjimo neturi (sutarties 4.2 p.). Taip pat pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovai perdavė ieškovei visus sutartimi parduotus daiktus, kaip turtinį kompleksą, ir suteikė garantijas visam šiam turtui (sutarties 6.2, 6.3, 6.5 p.), kurį be kita ko sudarė ir atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalis, taip pat įsipareigojo bendrai atsakyti už perleistų daiktų trūkumus (sutarties 7.3 p.).

29. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog galimybė turtinius vienetus naudoti atskirai kaip savarankiškus objektus savaime nelemia negalimumo šiuos objektus vertinti kaip vientisą turtinį kompleksą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2022, 48 punktas).

30. Taigi, minėtas turtas buvo parduotas ieškovei atsakovų suderinta valia kaip vienas turtinis kompleksas už bendrą kainą, t. y. 175 000,00 Eur. Apeliantai (atsakovai) apeliaciniame skunde objektyviais duomenimis nepaneigė tikrosios šalių valios sudarant Pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. parduoti turtą ne kaip kompleksą, o kaip atskirus turtinius vienetus ir nepaneigė tai, jog pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams dėl tvoros ir teniso aikštelės pirkimo - pardavimo sieja tik ieškovę ir atsakovę J. L. (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju akivaizdu, jog atsakovai nusprendė, kad turtas bus parduodamas kaip kompleksas, neišskiriant parduodamų turtinių vienetų. Įvertinus pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, būtent toks pasiūlymas – pirkti turtą kaip kompleksą – buvo pateiktas ieškovei. Atsižvelgiant į tai, jog ginčas tarp šalių kilo dėl pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, susijusių su parduoto daikto (žemės sklypo) kokybe ir atsakovų suteikta garantija šiam turtui, priešingai nei teigia apeliantai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog abu atsakovai yra solidariai atsakingi pagal pirkimo–pardavimo sutartį.

Dėl atsakovų nesąžiningumo ir sutartinės atsakomybės

31. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad abi pirkimo – pardavimo sutarties šalys nebuvo pakankamai rūpestingos ir sąžiningos, nepagrįstai daiktų trūkumų išlaidas šalims paskirstė lygiomis dalimis. Sprendžiant, kad atsakovai turėjo/galėjo žinoti apie ieškinio faktiniu pagrindu esančias nurodomas aplinkybes, t. y. kad tvora, želdiniai ir dalis teniso aikštelės išeina už parduodamo žemės sklypo ribų ir patenka į valstybinę žemę, atitinkamai ir ieškovė turėjo/galėjo žinoti šias aplinkybes. Atsakovai pažymėjo, jog jie veikė sąžiningai, sudarant pirkimo – pardavimo sutartį ieškovės atstovui perdavė žemės sklypo planą ir kitus žemės sklypo bei statinių techninius dokumentus, todėl ieškovė turėjo pastebėti parduodamų daiktų trūkumus. Atsakovai teigia, jog atsakomybė jiems jokia apimtimi negalėjo būti taikoma nei pagal CK nuostatas, nei pagal šalių sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties nuostatas, nei pagal teismų suformuotą praktiką.

32. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovės įsigyto žemės sklypo dalis, žemės sklypo dalies situacijos vietovėje schemoje pažymėta koordinačių taškais 14, 22, 23, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21 išeina už mėlyna linija pažymėtos sklypui priskirtinos žemės sklypo ribos. Iš minėtos schemos matyti, kad teniso aikštelės tarp tvoros ir registruoto sklypo ribos užima 12,5 kv. m, o žemės plotas, tarp tvoros ir registruoto žemės sklypo ribos, kuriame auga želdiniai, užima 189 kv. m. Taigi, tai patvirtina, jog atsakovų parduotas žemės sklypas yra su trūkumais, t. y. parduoto žemės sklypo faktinės ribos viršija žemės sklypo plano ribas ir įsiterpia į valstybinę žemę, o tai reiškia, kad ieškovei įstatymų nustatyta tvarka kyla pareiga atlaisvinti užimtą valstybinį žemės plotą.

33. Bendrosios pardavėjo pareigos ir teisės reglamentuojamos CK 6 knygos XXIII skyriaus „Pirkimas-pardavimas“ antrajame skirsnyje. CK 6.327 straipsnio „Reikalavimai daiktui“ 3 dalyje numatyta pardavėjo atsakomybė už bet kokį daikto kokybės neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėjo vėliau.

34. Remiantis CK 6.327 straipsnio 4 dalimi, pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį ar išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimo pasekmė. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Ši nuostata taikoma, kai sprendžiama dėl pardavėjo atsakomybės už netinkamą daiktų kokybę ir pirkėjas turi įrodyti neatitikties kokybės reikalavimams faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016). Užtikrinti parduodamų daiktų kokybę yra pardavėjo pareiga, kuri laikytina garantija pagal įstatymą ir pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m, lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010).

35. Bendrieji parduodamų daiktų kokybės reikalavimai, pardavėjo pareigos ir jo atsakomybė už parduotų daiktų kokybės trūkumus sąlygos įtvirtintos CK 6.333 straipsnio normose, o, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti, kad pažeidimas būtų pašalintas vienu iš CK 6.334 straipsnyje 1 dalyje nurodytų būdų. CK 6.333 straipsnyje yra aptarta, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės neturi būti blogesnės, nei numatyta tam daiktui taikomame techniniame reglamente (kokybę nustatančiuose dokumentuose), jei tokie yra, ir šio daikto pirkimo-pardavimo sutartyje. Atsakomybė už daikto trūkumus pardavėjui atsiranda tuomet, kai pirkėjas įrodo šių trūkumų buvimą iki daikto jam perdavimo ar dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo.

36. Nagrinėjamu atveju byloje duomenų, kad šalys būtų aptarusios kokius nors parduodamo žemės sklypo ir jame esančių statinių trūkumus, nėra. Iš pirkimo - pardavimo sutarties 5.2 p. ir 5.3 p. matyti, jog atsakovai perdavė, o ieškovė, atstovaujama V. J. pagal įgaliojimą priėmė nekilnojamuosius daiktus (žemės sklypą su statiniais) sutarties pasirašymo momentu ir pretenzijų jų kokybei neturėjo. Kartu ieškovei perduota žemės sklypo kadastrinių matavimų byla, Statinių techninės apskaitos byla, energinio naudingumo sertifikatas bei raktų komplektai. Taip pat nurodyta, kad sutartis kartu yra priėmimo–perdavimo aktas. Sutarties 6.5 p. numatyta, kad atsakovai patvirtino, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos ieškovės nuosavybės teisei į įsigytus daiktus. Sutarties 6.6. p. numatyta, kad atsakovai patvirtino, kad nėra gavę iš valstybės institucijų jokių pranešimų apie ketinimą apriboti atsakovų nuosavybės teises ar pranešimų apie su parduodamų daiktų nuosavybės teise susijusių papildomų pareigų nustatymą.

37. Kadangi daikto kokybė sutartyje nebuvo aptarta, atsakovai privalėjo perduoti pirkėjui (ieškovei), tokios kokybės daiktą, kad jį būtų galima naudoti be suvaržymų, tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ieškovės įsigyto žemės sklypo dalis išeina už registruoto žemės sklypo ribų. Taip pat valstybinėje žemėje įsiterpia tvora ir teniso aikštelės dalis. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punktą, žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Taigi, paaiškėjus žemės sklypo trūkumams, ieškovė juos turi pašalinti įstatymų nustatyta tvarka, priešingu atveju ieškovei, kaip nurodė NŽT 2022 m. rugsėjo 14 d. pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį, bus taikoma administracinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog atsakovų ieškovei parduotas žemės sklypas yra su trūkumais.

38. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pirkėjo turimą informaciją apie perkamo daikto kokybę gali sudaryti pardavėjo jam pateikti faktai, duomenys ar dokumentai, apžiūros metu gaunama informacija ir kita. Tokia informacija suformuoja pirkėjo nuomonę apie daiktą ir sprendimą dėl sutarties sudarymo. Būtent pardavėjui tenka pareiga teikti pirkėjui informaciją apie daiktą ir užtikrinti daikto kokybę. Svarbu, kad, vykdydamas šią pareigą, pardavėjas elgtųsi sąžiningai, t. y. atskleistų pirkėjui apie daiktą turimą informaciją, galinčią turėti reikšmės sutarčiai sudaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018).

39. Nors apeliantai nurodo, kad valstybinės institucijos nebuvo pareiškusios reikalavimo pašalinti pažeidimą, susijusį su valstybinės žemės užėmimu, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tai nepatvirtina fakto, kad atsakovai nežinojo apie tai, kad dalis statinių patenka į valstybinę žemę.

40. Pažymėtina, jog žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo valstybinė kontrolė nebuvo atliekama, todėl savavališko valstybinės žemės užėmimo fakto NŽT nebuvo konstatavusi. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo (ieškinio priedas Nr. 3), matyti, kad kiemo statiniai, tarp jų ir teniso aikštelė su tvora bei tvoros (2 vnt.) buvo pastatyti 1996 metais. Iš Nacionalinės žemės tarnybos Širvintų skyriuje turimo statinių inventorizacijos plano (NŽT atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 5), parengto 1998 m. sausio 12 d., matyti, kad kartu su kitais statiniais yra pažymėta ir minėta tvora bei teniso aikštelė. Taigi, akivaizdu, jog Žemės sklypas buvo suformuotas tuo metu, kai kiemo statiniai, tame tarpe tvora ir teniso aikštelė, jau buvo pastatyti.

41. Apeliantų teigimu, jiems nebuvo žinoma, dėl kokių priežasčių jų parduotas žemės sklypas įsiterpia į valstybinę žemę. Nurodė, jog jie daug metų sklypu naudojosi be jokių suvaržymų, todėl jiems negali būti taikoma civilinė atsakomybė dėl daikto trūkumų, apie kuriuos jie nežinojo.

42. Iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plano, parengto UAB „Geovysa“ matininkės S. V. 2012 m. gruodžio 20 d., valstybinėje koordinačių sistemoje LKS-94 (NŽT atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 6) matyti, kad už šio žemės sklypo ribos esanti tvora eina laužta linija, o žemės sklypo riba eina tiesia linija, o žemės sklypo ribos buvo suderintos su tuometine žemės savininke (atsakove) J. L., jai pasirašant žemės sklypo plane. Iš 2012 m. gruodžio 19 d. žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akto (NŽT atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 7) matyti, kad žemės sklypas buvo paženklintas 9 riboženkliais, o žemės sklypo savininkė (atsakovė) J. L. įsipareigojo (pasirašydama) saugoti ir prižiūrėti riboženklius. Taip pat iš UAB „Geovysa“ 2012 m. gruodžio 20 d. parengtų minėtų dokumentų akivaizdu, kad tuometinė savininkė (atsakovė) J. L. žinojo arba turėjo žinoti jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribas, ribos buvo paženklintos riboženkliais Nr. 1 bei Nr. 13 ir ties (duomenys neskelbtini) gatve bei minėta tvora. Taip pat UAB „Geovysa“ 2012 m. spalio 3 d. parengė žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kuriuo padidintas žemės sklypo plotas 3271 kv. m., kuris taip pat buvo suderintas su tuometine žemės savininke (atsakove) J. L., jai pasirašant šiame plane. Šiame dokumente taip pat yra nurodyti tie patys sprendiniai, t. y. už žemės sklypo ribos yra tvora, želdiniai bei dalis teniso aikštelės. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tuometinė turto savininkė (atsakovė) J. L. vėliausiai nuo 2012 m. gruodžio 19 d. (žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo datos) žinojo arba turėjo žinoti apie savavališkai užimtą ir naudojamą valstybinę žemę, todėl turėjo pareigą iš valstybinės žemės pašalinti tvorą, želdinius bei teniso aikštelės dalį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai negalėjo nežinoti, kad dalis tvoros ir teniso aikštelės yra už suformuoto žemės sklypo ribos valstybinėje žemėje, tačiau šio pažeidimo nepašalino ir perleisdami ieškovei nekilnojamąjį turtą veikė nesąžiningai pirkimo – pardavimo sutartyje patvirtindami, kad jokių viešosios teisės pažeidimų parduodamų daiktų atžvilgiu nėra. Atsižvelgiant į tai, apeliantų argumentai dėl nežinojimo, jog jų parduotas žemės sklypas įsiterpia į valstybinę žemę, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

43. Taip pat pirmosios instancijos teisme 2022 m. spalio 11 d. teismo posėdžio metu liudytoja apklausta nekilnojamojo turto brokerė V. M. patvirtino, kad atsakovai jai neatskleidė informacijos, susijusios su žemės sklypo ribomis, taip pat kad tvora, želdiniai ir dalis teniso aikštelės patenka į valstybinę žemę. Liudytoja parodė, kad atsakovai patys rodė turtą bei teikė informaciją apie jį. Minėto posėdžio metu, ieškovę nekilnojamojo turto sandoryje atstovavęs V. J. taip pat nurodė, kad apžiūrint turtą atsakovai neinformavo apie jokius žemės sklypo ar statinių trūkumus. Kadangi riboženklių sklype nebuvo, vienintelis žemės sklypo ribų orientyras buvo metalinė tvora. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad parduoto žemės sklypo trūkumų faktas nustatytas ir įrodytas.

44. Taip pat nors apeliantai taip pat nurodo, jog ieškovė galėjo patikrinti žemės sklypo ribas dar iki sutarties sudarymo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos, žemės sklypo planas ir kiti dokumentai buvo perduoti notarinio sutarties tvirtinimo metu. Šį faktą patvirtino aukščiau nurodyti liudytojai. Taip pat tai, kad sandorio sudarymo metu pirkėjai yra perduodami su turtu susiję dokumentai, nurodyta ir pirkimo – pardavimo sutarties 5.2 p. Taigi, atsakovai, notarinio sandorio tvirtinimo metu perduodami ieškovės atstovui didelės apimties techninę dokumentaciją, turėjo įvertinti, kad per trumpą laiką yra neįmanoma atlikti teisinį ar techninį dokumentų patikrinimą. Šiuo atveju sutiktina su ieškovės argumentais, jog atsakovų nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, kad sutarties pasirašymo metu ieškovės atstovui iškėlus klausimą dėl dviejų žemės sklypo kadastrinių bylų, atsakovai pateikė informaciją apie papildomai nupirktą valstybinį žemės sklypą, tačiau tai, kad dalis statinių ir liko už žemės sklypo ribos, neatskleidė.

45. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, visiškai nesivadovavo šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 7.1 - 7.2 p. nuostatomis, kuriose yra įtvirtintas aiškus šalių susitarimas, kad atsakovams atsakomybė gali būti taikoma tik už paslėptus parduotų daiktų trūkumus. Apeliantų teigimu, ieškinio faktiniu pagrindu nurodyti daiktų trūkumai pagal savo pobūdį nelaikytini paslėptais (matosi žemės sklypo plane).

46. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu) prie žemės sandorių privalo būti pridedamas žemės sklypo planas. Bylos duomenimis nustatyta, jog visi turto dokumentai, tame tarpe ir žemės sklypo planas, ieškovės atstovui buvo perduoti pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo metu, todėl sutiktina su ieškovės argumentais, jog be atskiro dokumentų teisinio ar techninio tyrimo jų įvertinti nebuvo galimybės.

47. Atkreiptinas dėmesys, kad sutartyje ieškovės atstovas pateikė tik tuos patvirtinimus, kurie susiję su iki sutarties pasirašymo dienos apžiūrėtų daiktų būkle ar kokybe, t. y. kad apžiūrėjus daiktus akivaizdžių trūkumų nepastebėjo, o faktiniu ieškinio pagrindo nurodyti daiktų trūkumai sutarties pasirašymo metu vienareikšmiškai nebuvo akivaizdūs. Be to, svarbu atkreipti dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino, kad ieškovė, elgdamasi kaip atidi ir rūpestinga pirkėja, turėjo įvertinti aplinkybę, kokį žemės sklypą perka, t. y. praeityje performuotą padidinant plotą, todėl privalėjo būti atidesnė bei rūpestingesnė, imtis priemonių siekdama visapusiškai įsitikinti perkamo brangaus žemės sklypo, kurio kaina 175 000,00 Eur, ribomis. Be kita ko, pagal sutarties 6.9 punktą ieškovės atstovas V. J. pareiškė, kad turėjo galimybę ir apžiūrėjo perkamus daiktus (t. y. žemės sklypą su statiniais) iki šios sutarties pasirašymo dienos, ir patvirtino, kad daiktai atitinka ieškovės keliamus reikalavimus bei mokamą kainą už perkamus daiktus ir jų būklės ar kokybės akivaizdžių trūkumų pirkėjas nepastebėjo, jokių pretenzijų dėl daiktų kokybės atsakovams neturėjo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tiek ieškovė, tiek atsakovai iki galo nebuvo rūpestingi ir sąžiningi, t. y. atsakovai sudarydami pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nebuvo sąžiningi, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakomybė pagal pirkimo – pardavimo sutarties 6.5, 7.1 ir 7.2 punktus turi būti taikoma atsakovams, o kadangi ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga sudarydama minėtą sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įsigyto žemės sklypo trūkumų šalinimo išlaidas paskirstė šalims lygiomis dalimis.

48. Taip pat apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantų atsakomybės, turėjo atsižvelgti į Klaipėdos apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1551-459/2016, kuri faktiniu atžvilgiu panaši į situaciją nagrinėjamoje byloje ir kurioje pardavėjui teisinė atsakomybė nebuvo pritaikyta. Teisėjų kolegija nesutikdama su nurodytais apeliantų argumentais pažymi, jog nors minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl parduotų daiktų trūkumų, kurie pasireiškė neteisėtu valstybinės žemės užėmimu, tačiau buvo pareikštas kitokio pobūdžio reikalavimas, t. y. atlyginti ieškovų išlaidas susisijusias su valstybinės žemės įsigijimu. Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje byloje teisiškai reikšminga aplinkybe buvo laikomas pardavėjo veiksmų, kuriais pirkėjui buvo atskleidžiama parduodamo daikto būklė, tinkamumas (pakankamumas), ir šios aplinkybės buvo įvertintos būtent tos bylos kontekste (pvz. nustatyta aplinkybė, kad ieškovai buvo patys užsakę turto vertinimo ataskaitą, kurioje matėsi sklypo ribų neatitikimas). Tuo tarpu šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas pardavėjų veiksmus jų tinkamumo (pakankamumo) aspektu, konstatavo atsakovų nesąžiningumą, pasireiškiantį ieškovei parduotų daiktų trūkumų neatskleidimu. Atsižvelgiant į tai, esant skirtingo pobūdžio reikalavimas bei faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantai, minėta Klaipėdos apygardos teismo nutartis neturi reikšmės šios bylos nagrinėjimui.

49. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai iki galo neatskleidė informacijos apie parduodamą žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai pažeidė pirkimo–pardavimo sutarties 6.5 punkto nuostatas, numatančias, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos ieškovės nuosavybės teisei į įsigytus daiktus, todėl už sutarties pažeidimą, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovams taikė sutartinę atsakomybę.

Dėl žemės sklypo trūkumų pašalinimo dydžio

50. Apeliantai nurodo, kad ieškovės pateikta 4 997,30 Eur dydžio MB „AM paslaugos“ sąmata želdinių persodinimo darbams jiems kelia abejonių. Atsakovams neaišku, kokių augalų išrovimas ir naujų pasodinimas yra įskaičiuotas į sąmatą, kur šie augalai yra parduotame žemės sklype ir kodėl jie negali toliau augti valstybinėje žemėje, kodėl į sąmatą yra įtrauktas augalų pristatymas iš 72 km atstumu esančio medelyno. Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškinio šioje dalyje, nes bylos nagrinėjimo metu į šiuos klausimus nebuvo atsakyta.

51. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovai iki turto pardavimo nuolat gyveno jiems priklausiusiame name (duomenys neskelbtini), rūpinosi aplinka bei ją prižiūrėjo. Remiantis liudytojų nekilnojamojo turto brokerės V. M. ir ieškovę nekilnojamojo turto sandoryje atstovavusio V. J. parodymais, atsakovai patys dalyvavo turto apžiūroje, rodė augalus bei paaiškino jų veisles. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantams, kaip buvusiems žemės sklypo savininkams, jų ginčijamos aplinkybės yra gerai žinomos. Taigi, apeliantų argumentai, jog jiems neaiškios atskiros sąmatos eilutes, yra akivaizdžiai nepagrįsti. Sąmatoje yra nurodyti konkretūs augalų, kurie turi būti išrauti ir atsodinti kiekiai, šių augalų bei darbų kainos. Be to, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių MB „AM paslaugos“ parengtoje sąmatoje nurodytus įkainius, nors tokias procesines galimybes turėjo (CPK 178 straipsnis).

52. Nors apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į kausimą, kodėl augalai, jei jie yra valstybinėje žemėje, ten toliau negali augti ir turi būti išraunami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tiek byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų rašytinių įrodymų visuma, tiek teisinis reglamentavimas, nustatantis valstybinės žemės neteisėto užėmimo padarinius, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo būtinybę pašalinti gyvatvorę bei kitus želdinius iš valstybei priklausančio žemės sklypo. Minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina NŽT išdėstyta pozicija, kad tiek tvora, tiek ir šalia jos esanti želdinių eilė bei pavieniai medžiai ir dalis teniso aikštelės, kurie patenka į valstybinę žemę, turi būti pašalinti, nes šiuo metu ieškovė be jokio teisinio pagrindo naudojasi didesniu žemės plotu (atribotu minėta tvora), nei jai priklauso nuosavybės teise. Kadangi kaip jau buvo nustatyta, jog buvę žemės sklypo savininkai žinojo arba turėjo žinoti apie savavališkai užimtą ir naudojamą valstybinę žemę, todėl turėjo pareigą iš valstybinės žemės pašalinti tvorą, želdinius bei teniso aikštelės dalį. Taip pat NŽT paaiškino, kad tokio reikalavimo buvusiems savininkams reikšti negali, tačiau bus imtasi visų priemonių, kad valstybinė žemė būtų atlaisvinta, nes yra pažeista Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto nuostata, numatanti, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose vykdyti ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Taigi, akivaizdu, kad ne tik tvora ir teniso aikštelės dalis, bet ir augalai turi būti pašalinti iš neteisėtai užimto valstybinio žemės sklypo.

53. Be to, kaip jau buvo konstatuota, ieškovė įsigijo ne tik žemės sklypą su jame esančiais statiniais, tačiau ir želdinius, kas sudaro visą nekilnojamo turto kompleksą (CK 4.40 straipsnis). Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovei perstačius tvorą į sklypo ribas, sklypą juosianti gyvatvorė ir kiti želdiniai turės būti pašalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė turi teisę po sklypo atstatymo turėti teisę į daiktą, kurį tikėjosi įsigyti, t. y. su tvarkinga aplinka ir želdiniais, kuriuos be kita ko pirko 2020 metais sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus tai, jog atsakovai nepateikė jokių kitų įrodymų, paneigiančių MB „AM paslaugos“ parengtoje sąmatoje nurodytus įkainius (CPK 178 straipsnis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei iš atsakovų solidariai priteisė 2 498,65 Eur išlaidas želdinių sutvarkymui ir atsodinimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

54. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė patyrė 5 381,37 Eur išlaidų už teisinę pagalbą ir 299,00 Eur išlaidas už sumokėtą žyminį mokestį. Atsakovas A. L. patyrė 2 420,00 Eur. Duomenų apie J. L. bylinėjimosi išlaidas nėra. Ieškinį patenkinus iš dalies (50 procentų) pirmosios instancijos teismas šalims paskirstė jų turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 2 dalis), t. y. pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovų A. L. ir J. L. priteisė po 1 420,09 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovui A. L. iš ieškovės priteisė 1 210,00 Eur. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovo A. L. priteisė 210,09 Eur bylinėjimosi išlaidų.

55. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskirstė visas ieškovės šioje byloje patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, t. y. 5 381,37 Eur, nes šios išlaidos yra per dideles. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimo, ir tik po to jas paskirstyti priklausomai nuo materialinių reikalavimų patenkinimo ar atmetimo.

56. Pažymėtina, jog CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis) Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kurių atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis.

57. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

58. Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10, 14 punktus; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 32 punktas).

59. Apeliantai kelia klausimą dėl 2022 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. PRIMUS2022-381 detalizuotų teisinių paslaugų, susijusių su ieškinio parengimu, dydžiu. Apeliantų nuomone, suma, kurią ieškovė sumokėjo už ieškinio parengimą yra per didelė.

60. Iš kartu su minėta sąskaita – faktūra pateikto suteiktų paslaugų aprašymo matyti, kad ieškinio parengimo kaina sudaro 1 680,00 Eur (be PVM) už 12 darbo valandų, kitos nurodytos išlaidos susijusios su atskirais veiksmais: dokumentų, susijusių su ieškinio parengimu, peržiūrėjimas – 280,00 Eur (be PVM) už 2 darbo valandas; teismų praktikos, susijusios su valstybinės žemės užėmimu bei parduoto nekilnojamojo turto kokybės reglamentavimu, analizė – 420,00 Eur (be PVM) už 3 darbo valandas; komunikacija bei susitikimas su klientu – 210,00 Eur (be PVM) už 1,5 darbo valandas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti nei su pirmosios instancijos teismo argumentais, nei su ieškovės argumentais, jog minėti suteiktų paslaugų įkainiai neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio. 2022 m. gegužės mėn., kai buvo rengiamas ieškinys bei apmokėtos su tuo susijusios išlaidos, t. y. rekomenduojama advokato paslaugų kaina už ieškinio parengimą buvo 4 198,25 Eur (2021 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 1 679,3 Eur *2,5), kitų teisinių paslaugų – 167,93 Eur už valandą (1 679,3 Eur *0,1). Taigi, ieškovės sumokėta suma už ieškinio parengimą bei kitas susijusias paslaugas buvo mažesnė nei nurodyta Rekomendacijose. Be to, priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas įvertino ir konstatavo, kad šalių bylinėjimosi išlaidos pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl proporcingai priteisė bylos šalims pagal ieškinio patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį. Nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog yra pagrindas mažinti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taigi, atsakovų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo priteistų per didelių ieškovės bylinėjimosi išlaidų yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei priteista bylinėjimosi išlaidų suma atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

61. Apeliantai taip pat nurodo, jog iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad į 5 381,37 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą yra įtraukta ir 299,00 Eur žyminio mokesčio suma, tačiau teismas ją priteisė bei paskirstė dar kartą.

62. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė 2022 m. spalio 11 d. pateikė sąskaitas – faktūras, iš kurių matyti, jog ieškovė patyrė 3 435,04 Eur bylinėjimosi išlaidas, į kurias įskaičiuotas ir 299,00 Eur žyminis mokestis bei 1 152,69 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, iš viso – 4 587,73 Eur. Taip pat 2022 m. spalio 19 d. ieškovė pateikė papildomą sąskaitą – faktūrą, jog patyrė 793,64 Eur bylinėjimosi išlaidas, taigi, ieškovė pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 5 381,37 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, jog į 5 381,37 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą buvo įtraukta ir 299,00 Eur žyminio mokesčio suma, sutiktina su apeliantų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtą 299,00 Eur žyminio mokesčio sumą priteisė bei paskirstė dar kartą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų patikslinti, nurodant, jog tenkinus ieškinį iš dalies (patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų) iš apeliantų ieškovei lygiomis dalimis priteisiama, ne 2 840,18, t. y. po 1 420,09 Eur (kaip nurodė pirmosios instancijos teismas), o priteisiama 2 690,68 Eur suma, t. y. po 1 345,34 Eur iš kiekvieno atsakovo.

63. Kadangi atsakovui A. L. iš ieškovės R. E. priteistina 1 210,00 Eur suma (2 420,00 Eur / 2), patikslinus aukščiau nurodytas bylinėjimosi išlaidas ir atlikus priešpriešinių reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užskaitymą, ieškovei iš atsakovo A. L. priteistina 135,34 Eur (1 345,34 Eur – 1 210,00 Eur) bylinėjimosi išlaidų suma. Taip pat kaip jau buvo minėta, ieškovei iš atsakovės J. L. priteistina 1 345,34 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

64. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovų apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), patikslinant pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir nurodant, kad iš atsakovo A. L. ieškovei R. E. priteisiama 135,34 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, o iš atsakovės J. L. ieškovei R. E. priteisiama 1 345,34 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

65. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

66. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

67. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018 10 punktą; 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 16, 17 punktus; 2019 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019 16 punktą; 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020 63 punktą; 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021 14 punktą).

68. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės paliekamas nepakeistu, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą parengimą.

69. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovų 1 541,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (2023 m. sausio 31 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. PRIMUS2023-018). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia priteisti iš apeliantų lygiomis dalimis ieškovei 1 541,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno apelianto po 770,77 Eur.

70. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

71. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovų apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip: priteisti iš atsakovo A. L. ieškovei R. E. 135,34 Eur (vieno šimto trisdešimt penkių eurų 34 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme bei priteisti iš atsakovės J. L. ieškovei R. E. 1 345,34 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų keturiasdešimt penkių eurų 34 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti lygiomis dalimis iš apeliantų A. L. ir J. L. ieškovei R. E. 1 541,54 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų keturiasdešimt vieno euro 54 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno apelianto po 770,77 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 77 ct).

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasAlvydas BarkauskasRūta Petkuvienė