Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B., R. D. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (V. V. atžvilgiu), ir skirtas jam laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

A. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (G. B. atžvilgiu), ir skirtas jam laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir A. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2019 m. birželio 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų.

D. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (V. V. atžvilgiu), ir skirtas jam laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

D. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (G. B. atžvilgiu), ir skirtas jam laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2018 m. lapkričio 2 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Į bausmės laiką įskaityta bausmė iš dalies atlikta pagal 2018 m. lapkričio 2 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį.

Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

R. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (G. B. atžvilgiu), ir skirtas jam laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo R. D. faktinio sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

V. V. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jam iš A. B., D. B., D. S. solidariai priteista 1865 Eur turtinei žalai atlyginti.

G. B. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jam iš A. B., D. B., D. S., R. D. solidariai priteista 300 Eur turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) D. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

5. Teismo posėdyje nuteistieji R. D. ir D. B. prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistųjų R. D., D. B. ir A. B. gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, nepriteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuteistojo A. B. apeliacinio skundo

9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. B. bausmes dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 182 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstamas veikas įvykdė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, teistumui neišnykus, būdamas net 10 kartų teistas, iš jų ne kartą teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Be to, po šių nusikalstamų veikų padarymo A. B. dar du kartus teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą. Nuteistojo A. B. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenustatė A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

9.2.2. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013 ir kt.).

9.2.4. Taigi šiuo atveju formalus esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pripažinimas, nesant nuoširdaus gailėjimosi, neišreiškus aiškaus savo neteisėtų veiksmų pasmerkimo ir tvirto nusistatymo nebeužsiimti panašia veikla ir nebenusikalsti, nesuteikia pagrindo konstatuoti esant A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis būdamas ne kartą teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, puikiai suvokė savo pasirinkto nusikalstamo elgesio kilsiančias pasekmes. Be to, byloje nėra duomenų bei nuteistasis ir pats nenurodė nei vienos aplinkybės, kodėl vietoj to, kad iškilusius finansinius sunkumus būtų bandęs spręsti teisėtomis priemonėmis, pasirinko lengviausią kelią vėl nusikalsti, kas vėlgi duoda pagrindą manyti, jog A. B. savo nusikalstamą elgesį pateisina ir nė kiek nesmerkia. Nurodytos aplinkybės bei tai, kad po šių nusikalstamų veikų padarymo A. B. vėl darė analogiškas nusikalstamas veikas, parodo, jog jis savo elgesio kritiškai nevertina, nusikalstamo elgesio nesmerkia, bando jį pateisinti, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas A. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

9.3.2. Dėl nuteistojo A. B. argumentų, susijusių su atsakomybę lengvinančios aplinkybės – savanoriško žalos atlyginimo nukentėjusiesiems – pripažinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuteistasis A. B. dėl dalies žalos atlyginimo ir pasirašė susitarimą su nukentėjusiuoju V. V. (7 t., b. l. 169), tačiau duomenų, jog A. B. iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio būtų atlyginęs bent dalį žalos, nėra pateikta. Be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis A. B. būtų atlyginęs bent dalį žalos padarytos nukentėjusiajam G. B.. Kaip jau buvo pasisakyta, teismų praktikoje dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo išaiškinta, kad, siekiant pripažinti aptariamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, visa žala privalo būti atlyginta iki teismo nuosprendžio priėmimo arba bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ir tik išimtiniais atvejais dalinis žalos atlyginimas laikomas tinkamu BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Nagrinėjamu atveju nesant objektyvių duomenų, kad nuteistasis A. B. bent dalį padarytos turtinės žalos būtų atlyginęs nukentėjusiesiems V. V. ar G. B., pripažinti nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nėra teisinio pagrindo.

9.4. Nepagrįsti nuteistojo A. B. apeliacinio skundo teiginiai, kad pats V. V. išprovokavo padaryti nusikalstamą veiką, nes pats siūlė pinigus stambiomis sumomis, net per du kartus, t. y. jo padarytam nusikaltimui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo V. V. elgesys.

9.4.1. Pažymima, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau. Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nustatoma, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-66-976/2019 ir kt.).

9.4.2. Šiuo nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pats nuteistasis A. B. 2009 m. 02 mėn. tyčia patalpino melagingą, tikrovės neatitinkantį, skelbimą apie tariamai parduodamą automobilį „(duomenys neskelbtini)“ už 4750 eurų, žinodamas, jog jokio automobilio nėra. Nuteistasis suvokdamas, kad nukentėjusysis nori įsigyti jo skelbime nurodytą automobilį, pats įkalbinėjo nukentėjusįjį V. V. pervesti užstatą, t. y. tvirtindamas, jog yra dar keli žmonės, kurie nori rezervuoti automobilį ir nusipirkti. Nėra abejonių, jog aptartomis aplinkybėmis A. B. pats provokavo nukentėjusįjį, kad jis pervestų kuo didesnę pinigų sumą. Taigi šiuo atveju, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pats apeliantas A. B. savo provokuojančiais veiksmais skatino nukentėjusįjį pervesti kuo didesnę pinigų sumą į jo nurodytą banko sąskaitą bei vėliau pervesti piniginę pašto perlaidą D. S. vardu iki pareikalavimo.

9.4.3. Įvertinus aptartą situaciją, nėra teisinio pagrindo pripažinti nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptarti bylos duomenys patvirtina neigiamą nuteistojo A. B. orientaciją visuomenėje, jo susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų. A. B. nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. B. už padarytas nusikalstamas veikas tinkamai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmes artimas straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, kurios teisėjų kolegijos vertinimu, nėra per griežtos.

11. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšis ir jų dydžius, tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes bei teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nenustatė jokio pagrindo nuteistajam A. B. mažinti paskirtų bausmių ir subendrintos 2 metų laisvės atėmimo bausmės trukmę. Apylinkės teismas bendrindamas šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes parinko švelnesnį bausmių bendrinimo būdą – dalinį sudėjimą. Bendrindamas bausmes su Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai parinko bendrinimo būdą – dalinį sudėjimą, bei pagrįstai bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, ir nurodydamas pridedamos bausmės dalies motyvus, teisingai paskyrė A. B. galutinę subendrintą – 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, kolegijos nuomone, taip pat nėra per griežta.

Dėl nuteistojo R. D. apeliacinio skundo

12. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir skirti jam bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu arba sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Apelianto teigimu, jam paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu yra aiškiai per griežta.

13. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-179-693/2019).

13.1. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

13.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. D. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 182 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 9 kartus, iš jų ne kartą už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, teistumas neišnykęs, vedęs, dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nuteistojo R. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nepripažinta, nustatyta dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. D. už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad R. D. ir jo padarytos veikos pavojingumą didina ir tai, kad nusikalstamą veiką padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, o atlikęs laisvės atėmimo bausmę, per pakankamai trumpą laikotarpį, padarė naują nusikalstamą veiką, dėl ko Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. lapkričio 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu yra pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

13.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina, jog nusikalstamas R. D. elgesys nėra atsitiktinis, kad jis yra linkęs nusikalsti, pažeisti nustatytas elgesio taisykles, nedaro išvadų dėl savo netinkamo elgesio, nedaro išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. D. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį. Teisėjų kolegijos nuomone, R. D. tik atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę gali būti įgyvendinta bausmės paskirtis – apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nuteistąjį laikytis įstatymų, taip pat nubausti už padarytą nusikalstamą veiką ir taip užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl nuteistajam R. D. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, skirti švelnesnę bausmės rūšį, nėra pagrindo.

13.4. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat ir tai, jog nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, pagrįstai nuteistajam R. D. skyrė artimą sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui bausmę, kuri teisėjų kolegijos vertinimu nėra per griežta.

13.5. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, jog jis nori pakeisti savo gyvenimo būdą, rūpintis savo šeima, dirbti, mokėti mokesčius valstybei, dorai gyventi, kurti ateitį nebenusikalstant, nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

14. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

14.1. BK 75 straipsnyje yra įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Šio straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2020 m. Liepos 1 d.) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. Nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-306-697/2019).

14.2. Skundžiamu nuosprendžiu T. D. pripažintas kaltu padaręs tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 182 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad R. D. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, R. D. dirbo, teistas 9 kartus, iš jų ne kartą teistas už analogiškų veikų padarymą, nusikalstamą veiką padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad R. D. atlikęs laisvės atėmimo bausmę, per pakankamai trumpą laikotarpį, padarė naują nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde ir deklaruoja, jog nori keisti savo gyvenimo būdą, dirbti, rūpintis šeima, tačiau anksčiau minėtos aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą išvadai, kad R. D. yra linkęs nusikalsti, daryti analogiškas veikas, bei siekti savo tikslų neteisėtais būdais, todėl atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nuteistojo R. D. prašymas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo jam atmestinas.

Dėl nuteistojo D. B. apeliacinio skundo

15. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio ir D. B. pasisakymų apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prašo jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. B. bausmes už nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. B. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 182 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad D. B. daug kartų teistas, iš jų ne kartą ir už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka. Nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, iki sulaikymo nedirbo, Užimtumo tarnyboje nebuvo registruotas. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis deklaruoja, kad savo kaltę jis pripažino, tačiau pagrįstai pirmosios instancijos teismas tai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, konstatavęs, kad D. B. kaltę pripažino tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme, ir taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Nuteistojo D. B. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažinta, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei būnant recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

16.1. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina, jog nusikalstamas D. B. elgesys nėra atsitiktinis, jog jis yra linkęs nusikalsti, pažeisti nustatytas elgesio taisykles, nedaro išvadų dėl savo netinkamo elgesio, nedaro išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. B. už nusikalstamas veikas tinkamai parinko BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydžius nustatė artimus vidurkiui. Skirti kitos rūšies bausmes, ar sumažinti paskirtų bausmių dydžius, įvertinus nuteistojo nusikalstamo elgesio sistemiškumą, anksčiau taikytų bausmių neveiksmingumą ar kitaip švelninti nuteistojo teisinę padėtį šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo. Be to, bendrinant skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė bausmių bendrinimo taisykles ir paskyrė teisingą galutinę bausmę. Konstatuojama, kad bausmė D. B. individualizuota tinkamai, todėl švelninti jam paskirtas bausmes, ar galutinę subendrintą bausmę, teisėjų kolegija, įvertinusi visas anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, neturi pagrindo.

17. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo tenkinti nuteistojo D. B. skundo prašymą taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas, atsižvelgiant į tai, kad jis pripažino savo kaltę.

17.1. Pažymima, kad pagal BK 64¹ straipsnį nuteistajam skiriama bausmė tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, jeigu baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu. Ši taisyklė taikytina tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (BK 64¹ straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šias nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad BK 641 straipsnis taikytinas tik esant minėtų sąlygų visumai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-569/2014, 2K-327-303/2015, 2K-264-697/2017). Atitinkamai, nesant bent vienos šių sąlygų, BK 64¹ straipsnio nuostatos netaikytinos. ???

17.2. Kaip nustatyta šioje byloje, D. B. savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu neigė, o apklaustas teisme kaltę pripažino tik dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme. Be to, baudžiamoji byla buvo išnagrinėta remiantis bendrosiomis nagrinėjimo teisme nuostatomis, t. y. byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, byla nebuvo užbaigta baudžiamuoju įsakymu. Todėl spręsti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės mažinimo klausimą ir taikyti nuteistojo D. B. atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas ir vienu trečdaliu sumažinti nuteistajam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

18. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (8 t., b. l. 137, 155, 164). Pažymose nurodyta, kad R. D. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 144,00 eurai, D. B. – 234,00 Eur, A. B. – 97,56 Eur ir tokios sumos yra priteistinos valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

18.1. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, tai, jog nuteistųjų A. B., D. B. ir R. D. apeliaciniai skundai atmesti kaip nepagrįsti, neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirtos ir prašomos priteisti už nuteistiesiems suteiktą teisinę pagalbą nurodytos išlaidų sumos yra neprotingos ar neproporcingos nuteistųjų turtinei padėčiai. Nuteistieji yra darbingo amžiaus, duomenų apie prastą jų finansinę padėtį, dėl kurios neįmanoma sumokėti iš jų priteistinas išlaidas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, byloje nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad prašomos priteisti proceso išlaidų sumos yra realios ir pagrįstos, jos priteistinos iš nuteistųjų (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos parinkimo

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 50 straipsnio 3 dalies nuostata nuo 2020 m. liepos 1 d. neteko galios. Kaip matyti iš skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, teismas paskyręs nuteistiesiems terminuotas laisvės atėmimo bausmes, nustatė, kad jos turi būti atliekamos pataisos namuose. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2020 m. liepos 1 d.) atsisakyta teismui nebūdingos funkcijos – nustatyti, kokioje įstaigoje asmuo atliks bausmę. Iki 2020 m. liepos 1 d. galiojo BK 50 straipsnio 3 dalis, numačiusi, kad bausmės atlikimo įstaigą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Tačiau byloje nuosprendis priimtas nurodytai įstatymo nuostatai jau nebegaliojant. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 65 straipsnį, nuteistuosius į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir jame nurodydamas bausmės atlikimo įstaigą, neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Toks pirmosios instancijos teismo netinkamas BK ir BVK normų taikymas ir aiškinimas iš esmės nedaro įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant pašalinti bet kokių neaiškumų atsiradimą nuosprendžio vykdymo stadijoje, ši nuosprendžio dalis patikslintina – iš Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio pašalinant dalį, kuria nuspręsta A. B., D. B. ir R. D. laisvės atėmimo bausmes skirti atlikti pataisos namuose. Nuteistuosius A. B., D. B. ir R. D. į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimui nusiųs kardomojo kalinimo vietos administracija, atsižvelgdama į nuteistųjų asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistųjų sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistųjų A. B., R. D. ir D. B. apeliacinius skundus.

Patikslinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendį, pašalinant nuorodas dėl bausmės atlikimo įstaigos.

Išieškoti iš nuteistojo A. B. 97,00 Eur, iš nuteistojo D. B. 234,00 Eur, iš nuteistojo R. D. 144,00 Eur, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.