Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Romeikos, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Linos Žemaitienės, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-253-762/2024 pagal ieškovių S. L. ir E. Š. patikslintą ieškinį atsakovei J. K. dėl iškeldinimo ir žalos atlyginimo bei pagal atsakovės J. K. priešieškinį ieškovėms S. L. ir E. Š. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės patikslintu ieškiniu prašė: iškeldinti atsakovę iš nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir ginčo turtas), nesuteikiant atsakovei kitos gyvenamosios patalpos; priteisti iš atsakovės kiekvienai iš ieškovių po 3 336,33 Eur turtinės žalos ir po 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Nurodė, kad ieškovėms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį ginčo turto (žemės sklypo, sodo namo pastato ir kitų inžinerinių statinių (betono plytelių tako)). 2022 m. rugsėjo 28 d. ieškovės su atsakove sutarė, kad už 7 500 Eur jai parduos visą joms priklausantį ginčo turtą. Šalys susitarė, kad pirmą įmoką atsakovė sumokės 2022 m. gruodžio 20 d., o galutinę – 2023 m. vasario 24 d. Tuo pačiu ieškovės leido atsakovei gyventi joms priklausančiame sodo name. Sandorį tvirtinti notaro kontoroje sutarė tada, kai atsakovė sumokės visą sutartą sumą. Atsakovė, apsigyvenusi ginčo turte, vengia atsiskaityti už jai perduotą nekilnojamąjį turtą. 2023 m. rugpjūčio 21 d. ieškovės raštu pareikalavo, kad atsakovė išsikeldintų iš jų nuosavybės, tačiau atsakovė nereagavo. Nesant jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovė gyventų ir naudotų jų turtą, ieškovės prašo teismo iškeldinti atsakovę. Be to, ieškovės prašo iš atsakovės priteisti jų patirtus nuotolius, kuriuos sudaro: 27,80 Eur vietinė rinkliava, 19 Eur pinigai, sumokėti notarei (už patikrą viešuose registruose), 30,29 Eur mokestis už elektros atjungimą, 30,29 Eur už elektros atjungimą, 15,68 Eur už elektros prijungimą, 15,68 Eur už elektros prijungimą namuose, 33,93 Eur už elektrą už 2024 m. rugpjūčio mėn. Be to, ieškovės nurodė, kad turtas gali būti išnuomojamas. Ieškovės teigė, kad negautos pajamos neišnuomojus turto yra 100 Eur per mėn., o nuostoliai, skaičiuotini nuo 2022 m. rugsėjo 28 d. iki 2024 m. spalio, sudaro 2 500 Eur. Todėl šios negautos pajamos priteistinos iš atsakovės. Be to, pažymėjo, kad ieškovės patyrė 4 000 Eur žalą dėl turto suniokojimo, kadangi atsakovė, įsikrausčiusi į joms priklausantį nekilnojamąjį turtą, iškirto sklype augusius medžius bei krūmus. Ieškovės nuolat jaučia nerimą ir pergyvenimus, nes atsakovė vengia atsiskaityti, gyvena ginčo turte, dėl ko ieškovės negali parduoti ginčo turto. Ieškovės prašė priteisti iš atsakovės po 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3. Ieškovės su atsakovės priešieškiniu nesutiko. Pripažino, kad buvo pasiektas susitarimas su atsakove dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Buvo sutarta dėl esminės sąlygos ir atsiskaitymo terminų. Joms, kaip pardavėjoms, buvo svarbiausia gauti sutartą sumą, todėl sutarė, kad atsakovė galutinai atsiskaitys su jomis iki 2023 m. vasario 24 d. Tačiau suėjus sutartam terminui, atsakovė visos sumos (7 500 Eur) nesumokėjo. Nėra duomenų, kad ieškovės būtų vengusios įforminti pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė vengė vykdyti savo prievolę atsiskaityti. Atsakovė norėjo nusipirkti turtą, todėl buvo abiejų šalių suderinta nauja sodo pastato pirkimo–pardavimo kaina – 10 500 Eur. Sutartą dieną (2023 m. rugpjūčio 1 d.) atvykus pas notarę sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, atsakovė sandorio sudarymo metu sutiko mokėti tik 5 000 Eur, nurodė, kad likusią sumą gali sumokėti iki 2023 m. rugpjūčio 21 d. Ieškovėms toks prievolės modifikavimas dėl mokėjimo dalimis buvo nepriimtinas. Buvo sutarta nauja notarinio sandorio data – 2023 m. rugpjūčio 21 d. Atsakovė iki šios datos žadėjo galutinai atsiskaityti su ieškovėmis. Po neįvykusio sandorio su atsakove susiderino kitą kainą – 12 600 Eur, t. y. pridedant 2 600 Eur sankciją už prievolės pažeidimą ir naudojimąsi turtu (įvardintą nuoma) dėl termino pažeidimo. Tačiau prieš sandorį paskambino notarė ir pasakė, kad atsakovė nesutinka atvykti dėl sandorio, todėl sandoris atšaukiamas. Atsakovei prašant, vėl nuleido jai kainą, ir sutarė dėl 10 000 Eur sumokėjimo. Remiantis šiuo susitarimu atsakovė 2023 m. spalio 4 d. pervedė ieškovei E. Š. 5 000 Eur, tuo tarpu ieškovė S. L. niekados negavo savo 5 000 Eur dalies. Neturint pagrindo tikėti, kad atsakovė perves likusią 5 000 Eur sumą, 2023 m. lapkričio 20 d. ieškovė E. Š. atsakovei grąžino 5 000 Eur sumą. Ieškovės nesutiko, kad sandoris būtų pripažintas galiojančiu pagal 7 500 Eur kainą. Be to, pažymėjo, kad sandorio pripažinimas galiojančiu neatitiktų sąžiningumo ir protingumo kriterijaus, kadangi atsakovė nelinkusi vykdyti esminės sąlygos – kainos sumokėjimo.

4. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti galiojančia 2022 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovių ir atsakovės, kuria atsakovė nupirko iš pardavėjų ginčo turtą už 7 500 Eur sumą.

5. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2022 m. liepos mėnesį ieškovės su atsakove sutarė, kad ieškovės atsakovei parduos ginčo turtą už 7 500 Eur. Už šį turtą atsakovė sumokėjo pradinį įnašą – 5 500 Eur (5 000 Eur bankiniu pavedimu, o 500 Eur avansą grynais sumokėjo S. L.). Vėliau ieškovė E. Š. atsakovei sumokėtus 5 000 Eur grąžino. Pažymėjo, kad ginčo turto pagerinimui buvo panaudotos jos piniginės lėšos, buvo įrengtas drenažas, šilumos siurblys, sodo sklypas buvo išvalytas, iškastas šulinys, į sodo namelį įvestas vandentiekis, suręsta malkinė, nupirkti ir pasodinti augalai, į sodo namelį sudėti 4 langai ir palangės, įdėtos 3 durys, išbetonuotos grindys, įrengti kanalizacijos įrenginiai, sodo name naujai atlikta apdaila ir sodo namas pritaikytas gyvenimui. Atsakovė dėl to patyrė 12 000 Eur išlaidų. Todėl ieškinio reikalavimą laiko kaip siekį nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinio reikalavimą dėl iškeldinimo, atsakovė sieks prisiteisti lėšas už sodo pastato pagerinimo darbus. Be to, atsakovės nuomone, tarp jos ir ieškovių susiklostė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Buvo sutarta dėl kainos, parduodamas turtas buvo perduotas pirkėjai, atliktas dalinis sutartyje nurodytos sumos sumokėjimas. Sutarties sudarymas pas notarą neįvyko dėl ieškovių iškeltų naujų sąlygų, nes prieš vykstant pas notarą sudaryti sutartį dėl sodo pirkimo jos pakėlė sodo kainą iki 10 000 Eur, o po to iki 12 600 Eur sumos. Atsakovė nesutiko mokėti padidintų sumų. Pažymėjo, kad ji pati kitos gyvenamosios vietos neturi. Atsakovės nuomone, ieškovių teiginiai, kad jos galėjo išnuomoti sodo pastatą, gaunant po 100 Eur už nuomą per mėnesį, niekuo nepagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimu atsakovės priešieškinį atmetė, patikslintą ieškinį tenkino iš dalies: iškeldino atsakovę su visais jai priklausančiais kilnojamaisiais daiktais iš ieškovėms nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios vietos; priteisė iš atsakovės ieškovei S. L., 290,36 Eur kompensaciją ir nuotolius, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 630 Eur atstovavimo išlaidas; priteisė iš atsakovės ieškovei E. Š. 290,36 Eur kompensaciją ir nuotolius, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 140 Eur atstovavimo išlaidas; likusius reikalavimus pagal patikslintą ieškinį atmetė; priteisė valstybei iš atsakovės 134 Eur žyminį mokestį, 209,35 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas, 4,85 Eur procesinių dokumentų siuntimo ir įteikimo išlaidas; priteisė atsakovei iš ieškovių po 150 Eur atstovavimo išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad ginčo turtas ieškovėms priklauso po ½ dalį. 2022 m. rugsėjo 28 d. rašytine pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė, kad ieškovės parduoda, o atsakovė perka ginčo turtą už 7 500 Eur. Sutartyje nurodyta, kad galimas atsiskaitymas dalimis, pirmą įmoką sumokant 2022 m. gruodžio 20 d., o galutinis atsiskaitymas – 2023 m. vasario 24 d. Su pateiktomis sąlygomis abi sandorio šalys sutiko ir pasirašė. Sutartyje ieškovė S. L. nurodė, kad gavo 500 Eur avansą. Sutartyje taip pat nurodyta, kad atsakovei ieškovė S. L. leido tvarkytis sodo sklypą su nameliu nuo 2022 m. liepos mėn., leido į jį įsikraustyti ir gyventi, nes namelis pilnai tinkamas gyvenimui.

8. Teismas pažymėjo, kad tokiai pirkimo–pardavimo sutarčiai taikytina notarinė sandorių forma, tačiau sutartis pasirašyta tik šalių. Teismas vertino, kad šalių sudaryta sutartis savo prigimtimi yra preliminarioji sutartis.

9. Teismas pažymėjo, kad ieškovių interesas ir valia buvo gauti ne dalinį, o pilną apmokėjimą už joms nuosavybės teise priklausantį sodo pastatą. Atsakovė visos kainos nesumokėjo. Teismas vertino, kad vien šios sąlygos neįvykdymas nesuteikia pagrindo šalių pasirašytą sutartį pripažinti galiojančia. Be to, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės, kaip pardavėjos, atsisakė įforminti sutartį įstatymo nustatyta forma.

10. Teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta sutartis, kuri savo prigimtimi laikytina kaip preliminari pirkimo–pardavimo sutartis, neatitinka bendrųjų sandorio sąlygų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalyje bei specialiosios pirkimui–pardavimui taikomų CK 6.309 straipsnyje įtvirtintų sąlygų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, nematė pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti galiojančia (pagrindine pirkimo–pardavimo) sutartimi. Todėl atsakovės priešieškinio reikalavimą pripažinti sutartį galiojančia teismas atmetė.

11. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės iškeldinimo, nurodė, kad atsakovė neturi jokių nuosavybės teisių į ginčo turtą. Atsakovė neįrodė turinti kokį nors teisinį pagrindą ar teisę naudotis ieškovėms priklausančiu sodo pastatu. Todėl teismas tenkino patikslinto ieškinio reikalavimą ir atsakovę su daiktais iškeldino iš ieškovėms asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios vietos.

12. Teismas konstatavo, kad neatlygintinas naudojimasis svetimu daiktu yra atsakingo asmens iš savo neteisėtų veiksmų gaunama nauda. Todėl ieškovių reikalavimą dėl piniginės kompensacijos, kuri prilyginama prie jų patirtų nuostolių, už naudojimąsi joms priklausančiu sodo pastatu iš esmės teismas laikė pagrįstu.

13. Spręsdamas dėl piniginės kompensacijos dydžio, teismas atsižvelgė į ginčo turto specifiką. Teismas įvertino, kad 0,0600 ha žemės plotas skirtas sodininkystei ir 21,88 m² bendro ploto sodo pastatas (namelis), yra pakankamai mažo ploto pastatas. Pats sodo sklypas yra sodų bendrijoje, kas nėra strategiškai patraukti ir paklausi vieta šio turto disponavimui. Teismas nustatė, kad iki tol, kol šiuo turtu pradėjo naudotis atsakovė, sodo pastatas neturėjo jokių patogumų, nebuvo pritaikytas pilnavertiškam nuolatiniam gyvenimui, o sodo sklypas buvo apleistas ir netvarkomas. Todėl teismas ieškovių nurodomą mėnesiui nuomos kainą 100 Eur laikė per didele. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nepateikė jokių įrodymų, kad būtų praradusios jų nurodytas pajamas. Todėl teismas, vertindamas išskirtinai tai, kad ieškovės negalėjo ginčo laikotarpiu naudotis savo nuosavybe, priteistiną kompensaciją sumažino iki 500 Eur, tai yra po 250 Eur kiekvienai iš ieškovių.

14. Teismas vertino, kad pagrįsti ieškovių nurodyti nuostoliai, kuriuos sudaro 19 Eur mokestis notarui, 27,80 Eur vietinė rinkliava, 33,93 Eur nesumokėti mokesčiai už elektrą. Teismas nustatė, kad ieškovėms notaro pagalba parengus sandorio įforminimui reikalingus dokumentus, atsakovė neįvykdė savo prievolės atsiskaityti. Būtent dėl to sandoris liko neįformintas, o ieškovės dėl to patyrė išlaidas notaro paslaugoms apmokėti. Be to, atsakovė naudojasi ieškovėms priklausančiu sodo pastatu, todėl turi padengti šiam turtui išlaikyti būtinus mokesčius (rinkliavą už nekilnojamąjį turtą, mokesčius už elektrą ir pan.). Todėl aptartus nuostolius teismas laikė pagrįstais. Tačiau teismas pažymėjo, kad ieškovių nurodyti mokesčiai už elektros atjungimą ir prijungimą, buvo sąlygoti to, kad ieškovių iniciatyva buvo atjungta elektros energija, motyvuojant tuo, kad atsakovė nemoka mokesčių. Teismas ieškovių vykdytus elektros energijos atjungimo veiksmus vertino kaip nereikalingus, todėl šiuos ieškinio reikalavimus atmetė.

15. Teismas, spręsdamas dėl ieškovių nurodytos 4 000 Eur žalos dėl turto suniokojimo atlyginimo, pažymėjo, kad rašytiniu sutikimu ieškovės leido atsakovei tvarkyti sodo sklypą su nameliu. Remiantis liudytojų parodymais, ieškovėms priklausantis sodo sklypas buvo apleistas ir netvarkomas. Ieškovės nepateikė jokių įrodymų, kad joms priklausančiame sodo sklype augo brandi ir vertinga augmenija, kurios pašalinimas joms sukėlė prašomą priteisti žalą. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvada, kad atsakovės veiksmais iš esmės buvo gerinamas ieškovėms priklausantis turtas ir šie veiksmai buvo sąlygoti pačių ieškovių duoto sutikimo. Ieškovėms susigražinus galimybę disponuoti jų nuosavybe, jų turimo turo vertė dėl atliktų sodo pastato ir aplinkos pagerinimo, tik padidės. Todėl ieškovių reikalavimą dėl 4 000 Eur žalos dėl turto suniokojimo priteisimo teismas atmetė.

16. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, įvertino tai, kad ieškovės su atsakove, sudariusios preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, tikėjosi, kad jos bus laikomasi ir atsakovė su jomis nustatytu terminu atsiskaitys. Ieškovės patyrė nepatogumus dėl vykimo pas notarę, dėl atsakovės raginimų su jomis atsiskaityti arba išsikelti iš jų nuosavybės. Teismas pripažino, kad ieškovėms nepatogumus sukėlė ir ilgai užtrukęs teisminis šios bylos procesas. Todėl teismas šiuo nepatogumus pripažino ieškovių patirta neturine žala. Teismas, spręsdamas dėl neturinės žalos dydžio, įvertino tai, kad nagrinėjamai situacijai susidaryti turėjo įtakos ir pačių ieškovių elgesys. Teismas vertino, kad nagrinėjamo ginčo net nebūtų buvę, jeigu ginčo turtą atsakovei ieškovės būtų perdavusios po tinkamo nuosavybės teisių perleidimo. Todėl ieškovių prašomą priteisti neturinę žalą teismas sumažino, priteisdamas iš atsakovės ieškovėms po 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Teismas, patenkinęs ieškovių patikslintą ieškinį iš dalies, o atsakovės priešieškinį atmetęs, paskirstė tarp šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo: pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, o atsakovės priešieškinis atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė neįvykdė savo prievolės atsiskaityti, todėl sandoris liko neįformintas. Apeliantė pažymi, kad preliminariosios sutarties pagrindu sumokėjo ieškovėms dalimis pradinį įnašą 5 500 Eur, kas patvirtina, kad atsakovė turėjo lūkestį šį turtą įsigyti, o ieškovės – turtą parduoti. Tačiau 2023 m. lapkričio 20 d. E. Š. sumokėtus 5 000 Eur grąžino, kas patvirtina, kad ieškovės pačios vengė sudaryti pagrindinę sutartį preliminarioje sutartyje nustatytomis sąlygomis notarine tvarka (vienašališkai pakeitė esminę sąlygą – padidino kainą). Atsakovė ketino atsiskaityti su ieškovėmis galutinai pas notarą sutartą kainą. Su ieškovėmis nebuvo aptarusios sutarties galiojimo termino, todėl atsakovė manė, kad pagrindinė sutartis galėjo būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (iki 2023 m. rugsėjo 28 d.). Tačiau atsakovei 2023 m. rugpjūčio 21 d. ieškovės įteikė įspėjimą apie iškeldinimą, siūlant iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. (vos per 10 dienų dar esant galiojančiai preliminariai sutarčiai) išsikelti iš ginčo turto, kas patvirtina akivaizdų ieškovių nesąžiningumą atsakovės atžvilgiu, tačiau šios aplinkybės sprendime nebuvo įvertintos.

18.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad sodo pastato ir žemės sklypo esminiam pagerinimui atsakovė patyrė apie 12 000 Eur išlaidų, todėl ieškinio reikalavimas dėl iškeldinimo yra siekis nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita.

18.3. Sutarties sudarymas pas notarą neįvyko dėl atsakovių vienašališkai iškeltų naujų esminių sąlygų – kainos padidinimo.

18.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tam, jog preliminarią sutartį būtų galima laikyti pirkimo–pardavimo sutartimi turėjo būti įvykdytas visas sandoris. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas sprendime, pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį nėra reikalaujama įvykdyti visą sandorį (sandoris gali būti įvykdytas ir iš dalies, be to, šiuo atveju ieškovės pačios grąžino įvykdyto sandorio dalį). Todėl atsakovės priešieškinis atmestas nepagrįstai, netinkamai taikant minėto straipsnio nuostatas.

18.5. Sprendimo dalis dėl iškeldinimo yra prieštaringa, o išvados padarytos neatskleidžiant bylos esmės ir tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių. Sprendimu nepagrįstai ir formaliai teismas konstatavo, kad atsakovė neturi jokių nuosavybės teisių į ginčo turtą, taip pat neturi teisės naudotis šiuo turtu minėtos sutarties ar kitokių sutarčių pagrindu, kad sutartis sudaryta tarp ieškovių ir atsakovės yra negaliojanti ir negali būti pripažinta teisiškai reikšminga.

18.6. Teismas nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo. Ieškovės, prašydamos priteisti kompensaciją už negalėjimą naudotis ginčo turtu, nepateikė jokių įrodymų, kad būtų praradusios jų nurodytas pajamas, be to, nenurodė kokiu pagrindu jos apskaičiavo prašomas sumas (nekilnojamojo turto skelbimai, kiti sudaryti sandoriai ir pan.). Todėl šis reikalavimas neįrodytas.

18.7. Ieškovėms priteista neturtinė žala yra aiškiai per didelė ir nepagrįsta, nes nagrinėjamai situacijai susidaryti turėjo įtakos ir pačių ieškovių nesąžiningas elgesys atsakovės atžvilgiu. Ieškovės iki tinkamo nuosavybės teisių perleidimo pačios prisiėmė riziką ir leido atsakovei gyventi joms priklausančiame sodo pastate, leido juo naudotis ir jį tvarkyti. Be to, ieškovės vienašališkai pakeitė sutarties kainą, kas iš esmės apsunkino atsakovei įvykdyti įsipareigojimus ir sudaryti pagrindinę sutartį.

18.8. Teismas netaikė restitucijos ir pareigos grąžinti be pagrindo įgyto turto ir nepagrįsto praturtėjimo institutų, t. y. atsakovei nepriteisė jos sumokėtų 500 Eur avanso ieškovėms ir nepriteisė iš ieškovių atsakovės turėtų išlaidų (apie 12 000 Eur, konkrečios išlaidos buvo pateiktos byloje) ieškovių turto pagerinimui. Sprendime apie tai visiškai nepasisakyta. Todėl atsakovė prašo apeliacinės instancijos teismo apie šias išlaidas pasisakyti ir priteisti jas atsakovei iš ieškovių.

19. Atsiliepimais į apeliacinį skundą ieškovės prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai grindžiami šiais esminiais argumentais:

19.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį pažeidė atsakovė. Atsakovė neturi teisės, remiantis CK 1.93 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reikalauti pripažinti galiojančia pirkimo–pardavimo sutartį, nes tokia sutartis nebuvo sudaryta, o tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, kurią atsakovė pažeidė 2024 m. vasario 24 d., visiškai neatsiskaičiusi su ieškovėmis.

19.2. Pažymi, kad civilinės bylos proceso metu ieškovės sudarė galimybę atsakovei atsiskaityti su jomis ir būtų pardavusios ginčo turtą atsakovei pagal taikos sutartį, jeigu ši turėtų lėšų atsiskaitymui su ieškovėmis. Tačiau ieškovės, tariantis baigti bylą taikos sutartimi, negavo sutartos sumos, todėl taikos sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovių dalinis atsiskaitymas už turtą netenkina, kadangi atsakovė neturi lėšų atsiskaitymui su jomis, galimai jos turėtų tenkinti savo reikalavimus vykdymo procese. Todėl turto perleidimas pirkimo–pardavimo sutartimi apeliantei neatitinka šalių valios, o iš ieškovių pusės ir protingumo principo. Atsakovė vienašališkai primeta ieškovėms atsiskaitymo sąlygas, terminus ir tvarką.

19.3. Atsakovė nepagrįstai dėl pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo kaltina ieškoves. Atsakovė nei preliminarioje sutartyje aptartais terminais, nei per vienerius metus nuo preliminarios sutarties pasirašymo aptartos preliminarioje sutartyje sumos ieškovėms nebuvo sumokėjusi. Pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta išimtinai dėl atsakovės kaltės – lėšų atsiskaityti už turtą neturėjimo.

19.4. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą dėl atsakovės iškeldinimo. Ieškinio pareiškimo metu atsakovės ir ieškovės nesiejo jokie sutartiniai santykiai dėl ginčo turto naudojimo.

19.5. Priešingai nei nurodo apeliantė, 100 Eur nuostolių suma per mėnesį atitinka protingumo, teisingumo kriterijus, todėl teismo sprendimo dalis yra pagrįsta.

19.6. Priešingai nei teigia apeliantė, teismo sprendimo dalis dėl 250 Eur neturtinės žalos priteisino pagrįsta. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad šiai žalai įtakos turėjo ieškovių nesąžiningas elgesys nesudarant pirkimo–pardavimo sutarties atsakovės atžvilgiu, kadangi sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad atsakovė neturėjo lėšų atsiskaityti už turto įsigijimą.

19.7. Ieškovės pažymi, kad šiuo atveju nebuvo sąlygų apeliantės nurodytai restitucijai taikyti. Byloje reikalavimas dėl restitucijos nebuvo pareikštas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl apeliacijos objekto

21. Ieškovės patikslintu ieškiniu prašė: iškeldinti atsakovę iš joms nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, nesuteikiant atsakovei kitos gyvenamosios patalpos; priteisti ieškovėms iš atsakovės po 3 336,33 Eur turtinę žalą ir po 2 000 Eur neturtinę žalą. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: pripažinti 2022 m. rugsėjo 28 d. sandorį pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią ieškovės pardavė, o atsakovė nupirko ginčo turtą už 7 500 Eur sumą.

22. Pirmosios instancijos teismas sprendimu: atsakovės priešieškinį dėl 2022 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia atmetė; ieškovių patikslintą ieškinį patenkino iš dalies: iškeldino atsakovę iš ieškovėms nuosavybės teise priklausančio ginčo turto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisė ieškovėms iš atsakovės po 290,36 Eur kompensaciją ir nuostolius, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą; likusius ieškovių reikalavimus atmetė.

23. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovių patikslintas ieškinys buvo patenkintas iš dalies, o atsakovės priešieškinis atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškovių patikslintą ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti visiškai.

24. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkintas ieškovių patikslintas ieškinys iš dalies dėl atsakovės iškeldinimo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo ir atmestas atsakovės priešieškinis dėl 2022 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl sutarties pripažinimo pagrindine

25. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad tarp jos ir ieškovių susiklostė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo santykiai. Šalys buvo sutarę dėl kainos, parduodamas turtas buvo perduotas jai, kaip pirkėjai, atliktas dalinis sutartyje nurodytas sumos sumokėjimas. Atsakovės teigimu, sutarties sudarymas pas notarą neįvyko dėl ieškovių vienašališkai pakeistų esminių sąlygų – kainos padidinimo. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos reikalavimą dėl sutarties pripažinimo pagrindine, netinkamai taikė materialines teisės normas, t. y. CK 1.93 straipsnio 4 dalį ir CK 6.309 straipsnį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su minėtais argumentais sutikti, juos laiko nepagrįstais.

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės ir atsakovė 2022 m. rugsėjo 28 d. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį. Minėtoje sutartyje nurodyta, kad ieškovės parduoda atsakovei sodo sklypą už 7 500 Eur. Numatyta tokia atsiskaitymo suma – pirma įmoka 2022 m. gruodžio 20 d., galutinė įmoka – 2023 m. vasario 24 d. Sutartyje nurodyta, kad atsakovė sumokėjo 500 Eur avansą. Sutartyje taip pat numatyta, kad ieškovės leido atsakovei tvarkytis sodo sklypą su nameliu, leido atsakovei į jį įsikelti ir jame gyventi.

27. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).

28. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.93 straipsnio 4 dalies normą, yra konstatavęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas šios formos nesilaikant. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 67 punktas ir jame nurodyta praktika).

29. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo pažymima, jog CK 1.93 straipsnio 4 dalies norma turi būti aiškinama ir taikoma nepažeidžiant civilinėje teisėje galiojančio sutarties laisvės principo, pagal kurį civilinių santykių subjektai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Todėl teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, pirmiausiai turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011; 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-469/2017).

30. Tam, kad būtų patenkintas reikalavimas pripažinti galiojančiu notariškai neįformintą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, turi būti konstatuota, kad jo šalių valia atitiko CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pagal kurią pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas įgyja teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-469/2017).

31. Teismui sprendžiant ginčą dėl sandorio pripažinimo galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu taikomos bendrosios CPK įrodinėjimo taisyklės, tarp jų ir CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant byloje atsakovės pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimą, pirmiausiai būtina tinkamai kvalifikuoti ginčo šalių sudarytą sutartį, t. y. ar ji gali būti laikoma pirkimo–pardavimo sutartimi (kuri gali būti patvirtinta, remiantis, be kita ko, CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.309 straipsnio nuostatomis), ar vis dėl to ji atitinka preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties požymius, kurios įvykdyti natūra (patvirtinti) negalima.

33. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl preliminariosios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarčių atribojimo ir kvalifikavimo, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, rašytinis šio susitarimo įforminimas. Tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Nustačius, kad šalys sudarytu susitarimu siekė tik susitarti dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio jų susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti tokį susitarimą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015).

34. Pažymėtina ir tai, kad paprastai, preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti, laikinų daikto suvaržymų ir pan., nusprendžia pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numato, kad ją sudarys ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012).

35. Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-61/2012). Taigi, daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs ir tai, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka visą daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).

36. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ginčo šalių 2022 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta sutartis atitinka būtent preliminariosios sutarties požymius. Iš šalių nurodytų faktinių aplinkybių, paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, 2022 m. rugsėjo 28 d. sutarties turinio, šalių elgesio (vykimo į notaro biurą sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio) galima daryti išvadą, jog šalys, pasirašydamos 2022 m. rugsėjo 28 d. sutartį, aiškiai suprato ir suvokė, jog sutartis bus įregistruota notarine tvarka ir nuosavybės teisės pereis atsakovei tik atlikus sutartyje numatytus veiksmus, t. y. atsakovei sumokėjus ieškovėms sutartyje numatytą sumą (7 500 Eur iki 2023 m. vasario 24 d.). Kitaip tariant, šalys susitarė, jog sutartyje aptartomis sąlygomis (atsakovei sumokėjus už ginčo turtą 7 500 Eur iki 2023 m. vasario 24 d.) ateityje bus sudaryta pagrindinė sutartis notarine forma. Tai, kad pati atsakovė 2022 m. rugsėjo 28 d. sutartį laiko preliminariąja sutartimi, o ne pagrindine, galima daryti ir iš apeliaciniam skunde nurodytų faktinių aplinkybių ir argumentų. Atsakovė apeliaciniame skunde ne kartą nurodė, jog tarp šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji sutartis (žr., pvz., apeliacinio skundo 2 punktą).

37. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, konstatuotina, jog šalių sudaryta sutartis nėra pirkimo–pardavimo sutartis CK 6.305 straipsnio prasme ir yra kvalifikuotina kaip preliminarioji sutartis dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje (CK 6.165 straipsnis).

38. Konstatavus, kad šalių sudaryta sutartis laikytina preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi, CK 1.93 straipsnio 4 dalyje ir CK 6.309 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos, kadangi, kaip jau buvo minėta, jos reglamentuoja pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties šalių santykius. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tokią sutartį kvalifikuoti kaip pagrindinę sutartį ir reikalauti ją įvykdyti natūra. Nors šios aplinkybės nustatymas (tai, kad šalys buvo sudarę preliminariąją sutartį) yra pakankamas pagrindas atmesti atsakovės reikalavimą dėl sutarties pripažinimo galiojančia, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju tikslinga pasisakyti ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

39. Atsakovė, kaip minėta anksčiau, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialines teisės normas, t. y. CK 1.93 straipsnio 4 dalį, CK 6.309 straipsnio 3 dalį. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog ji buvo sumokėjusi dalį kainos, o sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovių kaltės, t. y. joms pakeitus sutartyje numatytą kainą.

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad: 1) atsakovė ieškovei S. L. sumokėjo 500 Eur avansą, pasirašydama 2022 m. rugsėjo 28 d. sutartį; 2) sutartyje buvo numatyta, jog galutinę kainą atsakovė sumoka 2023 m. vasario 24 d. Taigi, ieškovių valia pagal sudarytą sutartį buvo gauti ne dalį kainos, o visą, t. y. 7 500 Eur. Tačiau iki minėto termino atsakovė taip ir nesumokėjo visos sutartyje numatytos kainos. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodyta viena iš būtinų sąlygų – atsakovės, kaip sandorio šalies, sandorio įvykdymas – pinigų už turtą sumokėjimas, norint sutartį pripažinti sudaryta pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir CK 6.309 straipsnio 3 dalies normas. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovė iki pat bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nurodė neturinti finansinių galimybių sumokėti visą kainą pagal sutartį.

41. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad ieškovės vengė įforminti pirkimo–pardavimo sandorį notarine forma. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad priežastis dėl kurios nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis notarine forma buvo ta, kad atsakovė nesumokėjo visos sutartyje numatytos kainos. Minėtą aplinkybę, t. y. tai, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, jog atsakovė nesumokėjo visos sutartyje numatytos kainos, patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta notarė. N. R. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, kad šalys buvo du kartus pas ją atvykusios sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau sandoris abiem atvejais nebuvo sudarytas, nes atsakovė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovėmis už ketinamą įsigyti turtą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės bylos nagrinėjimo metu teigė, kad visuomet buvo pasiruošusios sudaryti sutartį notarine forma. Šios aplinkybės nebuvo paneigtos. Taigi, byloje nėra nustatyta aplinkybė, kad ieškovės, kaip parduoti turtą įsipareigoję asmenys, vengė įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma.

42. Taigi, nenustačius visų CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymui būtinųjų sąlygų (viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, o kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka), nėra pagrindo atsakovės reikalavimą tenkinti ir šiuo pagrindu.

43. Apibendrindama tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą patvirtinti ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, dėl ko ši skundžiama sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo turto

44. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovių reikalavimas dėl jos iškeldinimo iš ginčo yra prieštaringa, išvados padarytos neatskleidžiant bylos esmės ir tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių. Atsakovės tvirtina, kad ji yra įgijusi nuosavybės teises į turtą, todėl iš jo ir neišsikrausto. Be to, tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su minėtais argumentais sutikti.

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas, ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011).

46. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju negatorinio ieškinio aplinkybės byloje yra įrodytos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo turtas nuosavybės teise registruotas ieškovių vardu. Atsakovės reikalavimas dėl sutarties pripažinimo pagrindine buvo atmestas. Taigi, atsakovė bylos nagrinėjimo metu nenuginčijo ieškovių nuosavybės teisė į ginčo turtą įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, jog tarp ieškovių ir atsakovės yra susiklostę kiti civiliniai teisiniai santykiai (nuomos, panaudos ar pan.), kurių pagrindu atsakovė turėtų teisinį pagrindą naudotis ginčo butu (CPK 178 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė apie pareigą išsikelti iš sodo pastato buvo įspėta dar 2023 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės tolesnis buvimas ginčo turte be teisėto pagrindo, pažeidžia ieškovių interesus, protingumo ir sąžiningumo principus, nes ieškovės, kaip ginčo turto savininkės, yra aiškiai išreiškę valią, jog neleidžia naudotis atsakovei joms priklausančiu turtu, ieškiniu prašė iškeldinti atsakovę.

47. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė, gyvendama ieškovėms nuosavybės teise priklausančiame ginčo turte, neteisėtai varžo ieškovių nuosavybės teisę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino patikslinto ieškinio reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo.

48. Apibendrinant tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad šalių nesiejo jokie civiliniai teisiniai santykiai (šiuo atveju panaudos, kaip teigia atsakovė), todėl pagrįstai iškeldino atsakovę iš ieškovėms priklausančio nekilnojamojo turto, taikydamas CK ketvirtosios knygos normas dėl savininko teisių apsaugos, t. y. CK 4.37 ir CK 4.98 straipsnius.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

49. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta anksčiau, ieškovėms iš atsakovės priteisė po 290,36 Eur kompensacijos ir nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės pagrįstai prašo priteisti iš atsakovės 19 Eur mokestį, sumokėtą notarei, 27,80 Eur vietinę rinkliavą ir 33,93 Eur nesumokėtų mokesčių už elektrą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė nė vieno argumento, nepateikė nė vieno įrodymo, kuris galėtų patvirtinti šios sprendimo dalies nepagrįstumą ir (ar) neteisėtumą. Kaip minėta anksčiau, CPK 320 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl šios pirmosios sprendimo dalies plačiau ir nepasisako.

50. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo priteista ieškovėms po 250 Eur nuostolių atlyginimas, apeliaciniame skunde nurodo, jog ieškovės nepagrindė savo teiginių, kad jos galėjo išnuomoti sodo pastatą, kad galėjo gauti po 100 Eur už nuomą per mėnesį. Pažymėjo, jog sodo namu, iki jai įsikeliant į jį, niekas nesinaudojo, jis buvo nesutvarkytas. Kadangi ieškovės neįrodė savo reikalavimo, todėl, atsakovės nuomone, sprendimo dalis priteisti po 250 Eur kompensaciją už negalėjimą naudotis ginčo turtu turi būti panaikinta.

51. Ieškovas, nurodydamas ieškinio dalyką, pasirenka pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdą. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020 23 punktą; kt.).

52. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės patikslintame ieškinyje, be kita ko, nurodė, jog atsakovė naudojasi nekilnojamuoju turtu, turtas turi vertę ir rinkoje gali būti išnuomotas. Nurodė, kad negautos pajamos, išnuomojus turtą, yra 100 Eur per mėnesį. Ieškovės prašė priteisti iš atsakovės 2 500 Eur nuostolius, kaip negautas pajamas, paskaičiuotus už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 28 d. iki 2024 m. spalio mėn.

53. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

54. Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-469/2022, 20 punktas).

55. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-684/2021, 49 punktas).

56. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020, 47 punktas; kt.). Žalos dydis taip pat nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 31 punktas; kt.).

57. Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje ieškovės nuosekliai laikėsi pozicijos, kad prašo atlyginti nuostolius už negautas pajamas, kurias būtų gavę, jeigu nebūtų buvę atsakovės neteisėtų veiksmų ir jos būtų galėjęs sodo pastatą nuomoti. Taigi, ieškovės prašė taikyti atsakovei civilinę atsakomybę. Tuo tarpu iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovių reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo iš dalies, vadovavosi ne šios nutarties 53–56 punktuose nurodytu teisiniu reglamentavimu ir jį aiškinančia teismų praktika, o CK 6.242 straipsnio norma, kuri reglamentuoja nepagrįstą praturtėjimą ir šią normą aiškinančia teismų praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, kurio buvimo sąlygos turi būti įrodinėjamos civiliniame procese. Be to, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Kaip minėta nutarties 51 punkte, teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Kadangi ieškovės reikalavimo iš atsakovės priteisti gautą naudą, jai sutaupant lėšas neteisėtai gyvenant jų sodo name, pirmosios instancijos teisme nesuformulavo, todėl tai nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovių reikalavimą ir priteisdamas po 250 Eur nuostolių atlyginimo, nepagrįstai vadovavosi CK normomis, kurios reglamentuoja nepagrįstą praturtėjimą, taip pat nepagrįstai vadovavosi ir teismų praktika, kuri aiškina būtent nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo atvejus.

58. Sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo priteistas ieškovėms iš atsakovės po 250 Eur nuostolių atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės teigė, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų naudojantis ginčo turtu jos neturėjo galimybės išnuomoti turto kitiems asmenims ir tokiu būdu gauti pajamų iš nuomos teisinių santykių.

59. Minėta, kad patirti nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Taigi, asmuo, siekdamas gauti negautų pajamų atlyginimą, turi įrodyti savo realias galimybes gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

60. Šiuo atveju ieškovės nepateikė jokių duomenų apie siekį nuomoti ginčo turtą, t. y. nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu buvo įkėlę skelbimus ir siūlymus tam tikruose informaciniuose portaluose apie galimybę išnuomoti turtą, kad derėjosi su konkrečiais asmenimis dėl nuomos sutarčių sudarymo ir kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų potencialūs nuomininkai atsisakė nuomoti jų turimą turtą, nors tokią galimybę turėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovėms nepateikus įrodymų, kurie pagrįstų jų patiriamus nuostolius negalint išnuomoti ginčo turtą, spręstina, kad ieškovės neįrodė savo negautų pajamų realumo, o kartu ir paties fakto, kad atsakovės neteisėti veiksmai lėmė ieškovių nuostolių dėl negautų pajamų atsiradimą.

61. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, sprendžia, kad ieškovės neįrodė, jog dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jos patyrė nuostolių, įrodinėjamų iš nuomos teisinių santykių negautų pajamų pagrindu, t. y. neįrodė realios asmens galimybės gauti konkrečių pajamų (žalos padarymo fakto realumo). Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovėms iš atsakovės priteisė po 250 Eur nuostolių negautų pajamų forma atlyginimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

62. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala yra aiškiai per didelė ir nepagrįsta, nes nagrinėjamai situacijai susidaryti turėjo įtakos ir pačių ieškovių nesąžiningas elgesys atsakovės atžvilgiu. Ieškovės iki tinkamo nuosavybės teisių perleidimo pačios prisiėmė riziką ir leido atsakovei gyventi sodo pastate, leido juo naudotis ir jį tvarkyti. Be to, pačios ieškovės pakeitė preliminarios sutarties kainą, kas esmingai apsunkino atsakovei įvykdyti nustatytus įsipareigojimus ir sudaryti pagrindinę sutartį.

63. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

64. Taigi, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, sužalojus sveikatą, atėmus gyvybę ar padarius nusikaltimą, patirta ir įrodyta neturtinė žala atlyginama visas atvejais, o kitų asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais ji atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad vien atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006.).

65. Ieškovės patirtą neturtinę žalą kildino iš to, kad atsakovė vengia su jomis atsiskaityti, gyvena jų turte, jos negali turto parduoti, negauna turto kainos. Ieškovės teigė, kad dėl to jaučia nerimą ir pergyvenimus. Visų pirma, kaip minėta anksčiau, neturtinė žala, išskyrus kai žala padaryta sveikatai, atėmus gyvybę, padarius nusikaltimą, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Šiuo atveju ieškovės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl atsakovės veiksmų joms būtų sutrikdyta sveikata. Be to, nei ieškovės ieškinyje, nei pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, koks įstatymas numato neturtinės žalos atlyginimą. Antra, nors ieškovės ir nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, tačiau apie konkrečių neigiamų joms pasekmių realų kilimą, kas sudarytų neturtinę žalą, įrodymų nepateikė – nei kokie pasireiškė liekamieji neigiami pokyčiai, kitokio pobūdžio suvaržymai, moraliniai praradimai, šių praradimų įtaka tolimesniame visuomeniniame ir (ar) šeimyniniame gyvenime, darbinėje veikloje, t. y. iš esmės nenurodė ir neapibūdino patirtos neturtinės žalos realaus turinio. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vien ieškovių nurodyti teiginiai, kad jos jaučia nerimą ir pergyvenimus, nesuponuoja patirtos neturtinės žalos fakto. Trečia, šiuo atveju svarbu tai, kad ieškovės pačios leido atsakovei gyventi jų turte iki visiško atsiskaitymo. Ieškovės tokiais savo veiksmais prisėmė riziką dėl galimų nepatogumų, kurie ir kilo ateityje. Ketvirta, pastebėtina, kad teisminėje praktikoje kalbant apie neturtinės žalos atlyginimą yra pripažįstama, kad ir vien tik teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovių reikalavimų patenkinimas iš dalies (dėl atsakovės iškeldinimo ir turtinės žalos atlyginimo yra pakankama satisfakcija pažeistoms teisėms apginti.

66. Remdamasi nutartyje pateiktais išaiškinimais ir argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, ir ieškovių patikslinto ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš dalies patenkino nepagrįstai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ieškovių reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, panaikinant šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl netinkamų materialinės teisės normų ir jas aiškinančios teismų praktikos taikymo.

Dėl kitų atsakovės argumentų

67. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė iš ieškovių sumokėto 500 Eur avanso ir turėtų išlaidų (apie 12 000 Eur) ieškovių turto pagerinimui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė reikalavimo priteisti iš ieškovių 500 Eur avansą ir (ar) turėtas išlaidas, ginčo turtui pagerinti, nebuvo pareiškusi. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neturėjo ir pagrindo spręsti šių klausimų, priimdamas ginčijamą sprendimą (taip pat žr. šios nutarties 51 punktą ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

68. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos baigties

69. Apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą dalį, kuria patenkintas ieškovių reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, šį reikalavimą atmesdama, ir dalį, kuria buvo patenkintas ieškovių reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, priteisiant ieškovėms iš atsakovės po 40,36 Eur turtinės žalos atlyginimą. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

70. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

71. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju buvo pareikšti trys reikalavimai: patikslinto ieškinio reikalavimas dėl iškeldinimo; patikslinto ieškinio reikalavimas dėl nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo; ir priešieškinio reikalavimas dėl sutarties pripažinimo galiojančia. Patikslinto ieškinio reikalavimas dėl iškeldinimo patenkintas 100 proc., o reikalavimas dėl nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo buvo patenkintas 0,76 proc. (pareikšta reikalavimų 10 672,66 Eur sumai, o patenkinta reikalavimų dalis, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, sudaro 80,73 Eur). Taigi, ieškovių pareikšto patikslinto ieškinio patenkintų reikalavimų dalis sudaro 50,38 proc. ((100 proc. + 0,76 proc.)/2). Atsakovės reikalavimas dėl sutarties pripažinimo galiojančia atmestas, t. y. patenkinta 0 proc. atsakovės reikalavimų.

72. Įvertinus ieškovių ir atsakovės patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas darytina išvada, kad ieškovių patenkintų reikalavimų dalis sudaro 75,19 proc., kuri apskaičiuojama taip: ((50,38 proc. (patikslinto ieškinio patenkintų reikalavimų dalis) + 100 proc. (atsakovės atmestų reikalavimų dalis))/2), o atsakovės – 24,81 proc., kuri apskaičiuojama taip: ((49,62 proc. (ieškovių atmestų reikalavimų dalis) + 0 proc. (patenkintų atsakovės reikalavimų dalis))/2)

73. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė S. L. patyrė 900 Eur išlaidų, advokato pagalbai apmokėti, o ieškovė E. Š. – 200 Eur. Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 1 000 Eur išlaidų, advokato pagalbai apmokėti. Be to, iš Lietuvos teismų sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad atsakovė yra sumokėjusi 229 Eur žyminį mokestį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovė už priešieškinyje suformuotą reikalavimą pripažinti sutartį galiojančia ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėjo sumokėti 165 Eur žyminį mokestį (110 Eur už neturtinio pobūdžio reikalavimą ir 55 Eur už laikinąsias apsaugos priemones). Atsakovės reikalavimas pripažinti sutartį galiojančia buvo atmestas, o prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo iš esmės patenkintas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl 110 Eur žyminio mokesčio atlyginimo, kuris buvo sumokėtas už reikalavimą dėl sutarties pripažinimo galiojančia. Tuo tarpu kita dalis žyminio mokesčio, t. y. 55 Eur, turi būti atlyginta atsakovei, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas.

74. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, sprendžia, kad yra pagrindas ieškovei S. L. iš atsakovės priteisti 676,71 Eur (900 Eur x 75,19 proc.), ieškovei E. Š. – 150,38 Eur (200 Eur x 75,19 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovei iš ieškovių lygiomis dalimis, t. y. po 130,87 Eur ((1 055 Eur x 24,81 proc.)/2) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Minėtas sumas įskaičius, ieškovei S. L. iš atsakovės priteistina 545,84 Eur (676,71 Eur – 130,87 Eur), o ieškovei E. Š. iš atsakovės priteistina 19,51 Eur (150,38 – 130,87 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

75. I. S. L., byloje buvo teikiama 100 procentų apmokama ir garantuojama antrinė teisinė pagalba, ji taip pat 100 procentų buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus sprendimai dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo 2023 m. rugsėjo 7 d. Nr. (8.4 Mr)ATP-C-2023-08226).

76. Žyminis mokestis už ieškiniu reikštą neturtinio pobūdžio reikalavimą dėl iškeldinimo yra 110 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis), žyminis mokestis už turtinio pobūdžio reikalavimus (viso patenkintų reikalavimų suma yra 80,73 Eur) yra 23 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

77. Paskirstant bylinėjimosi išlaidas susijusias su žyminio mokesčio mokėjimu teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovių reikalavimas dėl iškeldinimo yra patenkintas visiškai, reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies. Atsižvelgiant į tai, žyminis mokestis nuo kurio ieškovė S. L. buvo atleista, priteistinas iš atsakovės valstybei, tai yra priteistina 110 Eur už ieškovių patenkintą reikalavimą dėl iškeldinimo ir 23 Eur už patenkintų reikalavimų dalį dėl turtinės žalos atlyginimo.

78. Valstybė, teikdama ieškovei S. L. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, byloje patyrė 299,07 Eur teisinės pagalbos išlaidų (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų 2024 m. sausio 25 d. d. Nr.APD-2024-00923). Patenkinus ieškovių reikalavimą iš dalies, valstybei iš atsakovės priteistina 224,87 Eur (299,07 Eur x 75,19 proc./100 proc.) išlaidų.

79. Byloje turėtos procesinių dokumentų siuntimo ir įteikimo išlaidos sudaro 21,21 Eur, todėl valstybei iš atsakovės priteistina išlaidų dalis sudaro 15,95 Eur (21,21 Eur x 75,19 proc. /100 proc.). Likusi šių išlaidų dalis (5,26 Eur) turėtų būti priteista iš ieškovių lygiomis dalimis, tačiau šios išlaidos neviršija 8 Eur, todėl valstybei iš ieškovių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr.1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“ Nr.1R-386/1K-411).

80. Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliaciniame procese patyrė 169 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėjo žyminį mokestį). Ieškovė E. Š. pateikė duomenis, kad sumokėjo atstovui advokatui 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, o 1 000 Eur įsipareigojo sumokėti ateityje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal naujausią teismų praktiką, yra pagrindas spręsti klausimą dėl 1 500 Eur išlaidų už suteiktą pagalbą priteisimo iš atsakovės, nepaisant to, kad iki bylos nagrinėjimo iš esmės nebuvo pateikti duomenys apie išlaidų apmokėjimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024).

81. Teisėjų kolegijos vertinimu, buvo patenkinta 30,84 proc. apeliacinio skundo reikalavimų ir ši dalis apskaičiuojama taip: (92,53 proc. (atmestas ieškovių reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pakeista sprendimo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo) + 0 proc. (atmestas reikalavimas dėl sutarties pripažinimo galiojančia) + 0 proc. (atmestas reikalavimas panaikinti sprendimo dalį dėl atsakovės iškeldinimo)/3).

82. Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš ieškovių priteistina lygiomis dalimis sumokėtas žyminis mokestis, t. y. po 26 Eur (168 Eur x 30,84 proc./100 proc.)/2) , o ieškovei E. Š. iš atsakovės 1 037,40 Eur (1 500 Eur x 69,16 proc./100 proc.) išlaidų, advokato pagalbai apmokėti. Šias sumas įskaičius, ieškovei E. Š. iš atsakovės priteistinas 1 011,40 Eur (1 037,40 Eur – 26 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalį, kuria buvo priteistas ieškovėms S. L. ir E. Š. iš atsakovės J. K. neturtinės žalos atlyginimas, taip pat po 250 Eur turtinės žalos atlyginimas negautų pajamų forma ir visą sprendimo dalį išdėstyti taip:

„A. J. K. priešieškinį dėl 2022 m. rugsėjo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia atmesti.

I. S. L. ir E. Š. patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Iškeldinti atsakovę J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) su visais jai priklausančiais kilnojamaisiais daiktais, iš ieškovėms S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir statinių - Sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitų inžinierinių statinių (betono plytelių tako), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jai kitos gyvenamosios vietos.

Priteisti ieškovei S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 40,36 Eur (keturiasdešimt eurų ir 36 ct) turtinės žalos atlyginimą ir 545,84 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt penkių eurų ir 84 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti ieškovei E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 40,36 Eur (keturiasdešimt eurų ir 36 ct) turtinės žalos atlyginimą ir 19,51 (devyniolikos eurų ir 51 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Likusius reikalavimus pagal patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 133 Eur (vieno šimto trisdešimt trijų eurų) žyminį mokestį, priteistą žyminio mokesčio sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) vieną iš surenkamųjų sąskaitų, esančių bet kuriame Lietuvos banke (įmokos už žyminį mokestį kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš atsakovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 224,87 Eur (dviejų šimtų dvidešimt keturių eurų ir 87 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, priteistą sumą už antrinę teisinę pagalbą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) vieną iš surenkamųjų sąskaitų, esančių bet kuriame Lietuvos banke (įmokos už antrinę teisinę pagalbą kodas – 5630).

Priteisti valstybei iš atsakovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 15,95 Eur (penkiolikos eurų ir 95 ct) procesinių dokumentų siuntimo ir įteikimo išlaidų, priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) vieną iš surenkamųjų sąskaitų, esančių bet kuriame Lietuvos banke (įmokos už žyminį mokestį kodas – 5662).“.

Priteisti iš ieškovės S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150,00 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų 00 ct) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš ieškovės E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt eurų 00 ct) atstovavimo išlaidų.“

Priteisti ieškovei E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 011,40 Eur (vieno tūkstančio vienuolikos eurų ir 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti atsakovei J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 26 Eur (dvidešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.