Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, e2A-222-618/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-03-18
Bylos Nr.: e2A-222-618/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-29-3-03261-2019-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė, Giedrė Seselskytė
Ieškovas: A. G.
Atsakovas: V. K., uždarajai akcinei bendrovei „Skonis ir harmonija“, L. G.

Kategorijos

2.6.1.6.1Actio Pauliana

Civilinė byla Nr. e2A-222-618/2021Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03261-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; (S) 2.6.7; 3.3.1.18.2; 3.3.1.20

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 18 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams V. K., uždarajai akcinei bendrovei „Skonis ir harmonija“ ir L. G. dėl skolos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti solidariai iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Skonis ir harmonija“ ir V. K. 20 000 Eur skolos, 107 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas; 2) pripažinti negaliojančia tarp atsakovo V. K. ir atsakovės L. G. 2019 m. gruodžio 12 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją: grąžinti į asmeninę atsakovo V. K. nuosavybę žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 3) priteisti ieškovui solidariai iš atsakovės UAB „Skonis ir harmonija“, atsakovo V. K. ir atsakovės L. G. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai ieškinio argumentai, susiję su reikalavimu pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį:

1.1. Ieškovas nurodė, jog po ieškinio pateikimo sužinojo, kad atsakovas V. K. (toliau – ir atsakovas 1), siekdamas išvengti skolos mokėjimo, atsakovei L. G. (toliau – ir atsakovė 2) perleido jam nuosavybės teise priklausantį vienintelį savo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovai UAB „Skonis ir harmonija“ (toliau – ir atsakovė 2) ir atsakovas V. K. 2019 m. rugpjūčio 21 d. išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo besąlygiškai 2019 m. lapkričio 15 d. sumokėti ieškovui 25 000 Eur. Prievolės, kildinamos iš sutarties, atsiradimo momentas siejamas su sutarties sudarymu. Taigi, atsakovams 1 ir 2 išdavus paprastąjį vekselį, ieškovas įgijo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininką. Nuo vekselio išdavimo momento ieškovas tapo atsakovų kreditoriumi, todėl per visą reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį jis gali reikšti actio Pauliana ieškinį ginčydamas skolininko sudarytus sandorius.

1.2. Ginčijamoje 2019 m. gruodžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad bendra daiktų kaina yra 50 022,91 Eur. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad šalių susitarimu daiktas parduotas už 50 022,91 Eur; šią sumą pirkėjas, prieš sudarant sutartį, pervedė į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, kaip mokėjimo paskirtį nurodydamas „kredito ir kitų pagal 2014-02-28 kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) mokėtinų sumų dengimui (kredito gavėjas – V. K., S. K.)“. Sutarties 2.7 punkte nurodyta, kad parduodamas daiktas įkeistas hipotekos sutartimi AB „Swedbank“. 2019 m. lapkričio 25 d. neįvykdyti įsipareigojimai bankui pagal kredito sutartį sudarė 50 022,91 Eur sumą, t. y. atsakovas V. K. savo nekilnojamąjį turtą perleido už likusią kredito sumą. VĮ Registrų centro nurodyta vidutinė daikto rinkos vertė pagal masinį įvertinimą sudaro 79 720 Eur, tai leidžia daryti prielaidą, kad skolininkas V. K. savo turtą pardavė už daug mažesnę kainą. Ieškovo nuomone, ginčijamas sandoris yra nesusijęs su pareiga, taigi atsakovas V. K. 2019 m. gruodžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudaryti neprivalėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio: 1) priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Skonis ir harmonija“ ir V. K. 20 000 Eur skolos, 107 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 20 107 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2020 m. sausio 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) kitą ieškinio dalį atmetė; 3) priteisė ieškovui iš atsakovų UAB „Skonis ir harmonija“ ir V. K. po 804,95 Eur bylinėjimosi išlaidų; 4) priteisė iš ieškovo A. G. atsakovei L. G. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

2.1. Teismas nurodė, jog actio Pauliana instituto pagrindu ginčijama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2019 m. gruodžio 12 d., tačiau preliminari nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo avansinė sutartis tarp atsakovo V. K. ir atsakovės L. G. buvo sudaryta 2019 m. lapkričio 14 d., tai yra likus vienai dienai iki termino pagal atsakovų ieškovui išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį pabaigos. Teismo nuomone, pripažinus atsakovų prievolę ieškovui solidaria, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo galiojančią kreditoriaus (ieškovo) reikalavimo teisę skolininkui (atsakovui V. K.).

2.2. Atsižvelgdamas į tai, kad, pagal nekilnojamojo turto registrų duomenis, atsakovas V. K. neturi jam priklausančio registruotino nekilnojamojo turto, taip pat negali iš karto sumokėti ieškovui visos skolos sumos, teismas nusprendė, jog atsakovas, perleisdamas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir sumažindamas galimybę ieškovui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, 2019 m. gruodžio 12 d. sandoriu pažeidė ieškovo (kreditoriaus teises).

Šalies argumentai

2.3. Teismas nustatė, jog, ieškovo teigimu, apie ginčijamą sandorį jis sužinojo po to, kai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos iš atsakovų priteisimo. LITEKO duomenys patvirtina, kad ieškovo ieškinys Telšių apylinkės teisme buvo gautas 2019 m. gruodžio 27 d., taigi teismas konstatavo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

2.4. Byloje teismas nenustatė, kad atsakovas V. K. privalėjo sudaryti jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo sandorį, todėl konstatavo, kad nebuvo jokios sutarties sąlygos, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs atsakovus sudaryti ginčijamą sandorį.

Žemesnės instancijos teismas

2.5. Teismas pažymėjo, kad, taikant actio Pauliana institutą, turi būti nustatytas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises.

2.6. Iš teismo posėdžio metu šalių duotų paaiškinimų teismas nustatė, kad atsakovė L. G. ir atsakovas V. K. iki ginčijamo nekilnojamojo turto sandorio sudarymo nebuvo pažįstami, giminystės ryšiais nėra susieti. Atsakovė L. G. nurodė, jog sandorio sudarymo dieną ji atvyko pas notarą, jis jai nurodė, kokią sumą reikia sumokėti banke. Paaiškino, kad apie atsakovo skolą nežinojo. Pati perskaitė 2019 m. gruodžio 12 d. pasirašomą notarinę pirkimo–pardavimo sutartį. Matė, jog sutartyje nurodyta suma, kurią ji sumokėjo bankui (50 022,91 Eur), tačiau į tai, kad sutartyje nurodyta parduodamo turto vertė sudaro ne 105 000 Eur, o bankui sumokėtą 50 022,91 Eur sumą, neatkreipė dėmesio. Paaiškino, jog pagal preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį atsakovui 2019 m. lapkričio 14 d. sumokėjo 55 000 Eur avansą grynaisias pinigais.

2.7. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas V. K., žinodamas, jog parduodamo turto kaina yra 105 000 Eur, 2019 m. gruodžio 12 d. turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodė 50 022,91 Eur sumą, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas siekė nuslėpti sudaromo sandorio vertę, taip siekdamas išvengti prievolės ieškovui pagal 2019 m. rugpjūčio 21 d. laiduotą vekselį vykdymo, todėl teismas atsakovą V. K. laikė nesąžininga sandorio šalimi.

2.8. Atsakovų prievolė ieškovui pagal 2019 m. rugpjūčio 21 d. vekselį nebuvo kaip nors išviešinta, todėl, teismo nuomone, atsakovė L. G. neturėjo objektyvių galimybių sužinoti apie atsakovo V. K. įsipareigojimus kitiems asmenims, kurių teisės galėtų būti pažeistos ginčijamo sandorio sudarymu. Teismo nuomone, byloje esančios duomenų visumos įvertinimas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė L. G. ginčijamo sandorio sudarymo metu nežinojo apie atsakovo V. K. įsipareigojimus ieškovui pagal 2019 m. rugpjūčio 21 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė L. G., sudarydama su atsakovu ginčijamą 2019 m. gruodžio 12 d. pirkimo–pardavimo sandorį, buvo nesąžininga.

2.9. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nusprendė, kad ieškovas neįrodė visų būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, t. y. kad atsakovė L. G., sudariusi su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžininga, todėl ieškovo ieškinio reikalavimą dėl 2019 m. gruodžio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, jame prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai: pripažinti negaliojančia tarp atsakovo V. K. ir atsakovės L. G. 2019 m. gruodžio 12 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją: grąžinti į asmeninę atsakovo V. K. nuosavybę žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atsakovei L. G. iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos; priteisti solidariai iš visų atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

3.1. Ieškovas nurodo, jog Civilinio kodekso 6.67 straipsnio 4 punkte numatyta, kad preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė gerokai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą. Esant nustatytai aplinkybei, kad ginčijame sandoryje nurodyta parduodamo turto vertė gerokai mažesnė už tikrąją, atsakovams kyla pareiga paneigti nesąžiningumo prezumpciją.

3.2. Nėra jokio pagrindo pripažinti, jog 55 000 Eur avansas už parduodamą turtą pagal preliminariąją sutartį buvo sumokėtas. Abejonių kelia didelė avanso suma, viršijanti pusę daikto kainos. Teismas nesiaiškino, ar atsakovė galėjo disponuoti tokia didele grynųjų pinigų suma. Notaras teigė matęs preliminariąją sutartį, tačiau neįtraukė jos sąlygų į pagrindinę sutartį. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar iš tikrųjų preliminarioji sutartis buvo sudaryta ir sumokėtas joje nurodytas avansas.

Atsiliepimas

3.3. Atsakovė teigia mačiusi mažesnę nei tikroji sandorio vertė kainą. Ji nurodo sudariusi jau ne vieną pirkimo–pardavimo sandorį, todėl turi suvokti visas galimas pasekmes. Tai patvirtina, kad abi sandorio šalys turėjo prašyti notaro įrašyti į sutartį nurodytą kainą, taigi abi buvo nesąžiningos.

3.4. Atsakovei taikytini didesni atidaus ir rūpestingo elgesio reikalavimai, nes, kaip ji pati patvirtino, yra sudariusi jau ne vieną turto pirkimo–pardavimo sandorį. Akivaizdu, jog jai turėjo sukelti abejonių didelė prašoma avanso grynaisiais pinigais suma, į sutartį įrašyta neteisinga turto kaina, be to, ne suapvalinta, o tiksliai skirta V. K. kreditui padengti.

3.5. Asmenys laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, jog jie žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydami sandorį pažeis kreditoriaus teises. Turėjimas žinoti vertinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys.

3.6. Nurodytų aplinkybių pagrindu galima daryti visiškai pagrįstą išvadą, jog atsakovei turėjo būti žinoma apie V. K. kreditinius įsipareigojimus, t. y. ji buvo nesąžininga, todėl ieškinys turi būti patenkintinas visiškai.

3.7. Ginčo turtas nėra sunaikintas ar perleistas tretiesiems asmenims, todėl restitucija natūra yra galima ir taikytina: pagal nuginčytus sandorius perleistas turtas grąžintinas savininkui.

4. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai V. K. ir UAB „Skonis ir harmonija“ prašo ieškovo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

4.1. Atsakovai nurodo, jog V. K. jam priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti nusprendė maždaug 2019 m. birželio mėnesį. Dėl šios priežasties sudarė sutartį su nekilnojamojo turto agentūra UAB „NT Biuras“, kuri įsipareigojo tarpininkauti parduodant nekilnojamąjį turtą. Atsakovė L. G. susidomėjimą parduodamu turtu išreiškė 2019 m. lapkričio mėnesio pradžioje. Aptarus pirkimo–pardavimo sąlygas, V. K. ir L. G. 2019 m. lapkričio 14 d. pasirašė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje numatė, kad nekilnojamasis turtas parduodamas už 105 000 Eur. Preliminariosios sutarties pasirašymo metu L. G. perdavė V. K. 55 000 Eur dydžio avansą. Šalys avansinę sutartį perdavė notarui, o 2019 m. gruodžio 12 d. sudarė pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir, kaip buvo numatyta, atsakovė L. G. sumokėjo likusią įsigyjamo nekilnojamojo turto sumos dalį, t. y. 50 000 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

4.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad skola pagal atsakovės UAB „Skonis ir harmonija“ 2019 m. rugpjūčio 21 d. ieškovui išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo buvo įsipareigota besąlygiškai 2019 m. lapkričio 15 d. sumokėti ieškovui 25 000 Eur, yra solidari abiejų atsakovų UAB „Skonis ir harmonija“ ir V. K. skola. Taigi svarbus ne tik V. K. mokumas, tačiau ir atsakovės UAB „Skonis ir harmonija“ galėjimas įvykdyti prievolę. Byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, jog atsakovė UAB „Skonis ir harmonija“ turi tokių mokumo problemų, kad ieškovo kreditinis reikalavimas negalėtų būti patenkintas. Atsižvelgiant į argumentus dėl UAB „Skonis ir harmonija“ mokumo ir vertinant juos kartu su teismo padaryta išvada, jog V. K. dėl sudaryto sandorio netapo nemokus, nesuteikė pirmenybės kitam kreditoriui ar kitaip pažeidė kreditoriaus teises, teigtina, jog teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas V. K., perleisdamas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, sumažino galimybę ieškovui patenkinti reikalavimą iš skolininko turto ir taip pažeidė ieškovo (kreditoriaus) teises.

Atsiliepimas

4.3. Atsakovas V. K. teigia, jog sudarydamas ginčijamą sandorį nebuvo nesąžiningas. Atsakovas nekilnojamąjį turtą nusprendė parduoti gerokai anksčiau, nei buvo pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis. Byloje nėra ginčo, jog atsakovas grynaisiais pinigais gavo 55 000 Eur, o 50 022,91 Eur suma buvo padengtas įsiskolinimas AB „Swedbank“, t. y. iš viso pagal sudarytą sandorį atsakovas gavo 105 022,91 Eur. Atsakovas pažymi, kad actio Pauliana sąlygų taikymo kontekste vertinamas ne bet koks skolininko nesąžiningumas, o tas, kurio pagrindu būtų pažeistos kreditoriaus teisės. Ieškovas neįrodė, jog atsakovas nekilnojamąjį turtą pardavė už daug mažesnę sumą. Tai, kad sutartyje netinkamai nurodyta nekilnojamojo turto pardavimo suma, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovas buvo nesąžiningas. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia buvusio susitarimo atitiktį atliktiems veiksmams.

4.4. Pasisakydami dėl trečiojo asmens, kaip sandorio šalies, sąžiningumo, atsakovai pažymi, kad trečiasis asmuo, siekdamas įsigyti turtą, neturi pareigos domėtis visais pardavėjo turimais kreditoriais, tokia pareiga būtų nepagrįsta ir perteklinė.

4.5. Atsakovas V. K. nesupranta, ką bando įrodyti apeliantas teigdamas, jog avanso dydis, sumokėtas sudarant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, suponuoja atsakovės L. G. nesąžiningumą. Teisiškai nėra reglamentuota, kokią būsimo sandorio dalį gali sudaryti avansas, taigi atsakovų susitarimas dėl avanso dydžio nėra neteisėtas ir negali būti vertinamas kaip nesąžiningas.

Šalies argumentai

4.6. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atsakovei L. G. taikytini aukštesni reikalavimai domėtis sudaromu sandoriu, ir remiasi netinkama šiai situacijai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pažymi, kad sandorį sudarė du fiziniai asmenys. Apelianto cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikytina juridinių asmenų sudaromiems sandoriams.

Atsiliepimas

5. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė L. G. prašo ieškovo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

5.1. Apelianto argumentas, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes L. G. nesąžiningumas turėtų būti preziumuojamas, yra tik interpretacijos, siekiant pakreipti situaciją sau naudinga linkme.

5.2. Atsakovė L. G. iki to momento, kol neperskaitė skelbimo internete apie parduodamą nekilnojamąjį turtą ir nesusitiko su V. K., kad apžiūrėtų šį turtą, V. K. nepažinojo. Jos su atsakovu nesieja jokie giminystės ar kitokie ryšiai, todėl jai nebuvo ir negalėjo būti žinomos aplinkybės, susijusios su V. K. ar jo valdomos įmonės turtinių prievolių ieškovui atsiradimu.

5.3. Notaras nesugebėjo paaiškinti, kodėl pirkimo–pardavimo sutartyje įrašyta ne tokia kaina, dėl kurios šalys buvo susitarusios preliminariojoje sutartyje, tačiau akivaizdu, kad L. G. neketino elgtis nesąžiningai. Mažesnės, nei sutarta, kainos nurodymas sutartyje neturėjo įtakos teisinei padėčiai, o tikrosios kainos sumokėjimo faktas pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais. V. K. neinformavo atsakovės apie turimus įsipareigojimus, neprašė padėti.

5.4. Nors skundžiamame sprendime nepasisakyta apie reikalavimo proporcingumą, atsakovė pažymi, jog ieškiniu ieškovui iš atsakovų priteista skola yra 5 kartus mažesnė už ginčijamo sandorio vertę, todėl pripažinti visą sandorį negaliojančiu būtų neteisinga.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8. Byloje nustatytos tokios toliau nurodomos faktinės aplinkybės. Atsakovė UAB „Skonis ir harmonija“ 2019 m. rugpjūčio 21 d. išdavė ieškovui V. G. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo besąlygiškai 2019 m. lapkričio 15 d. sumokėti ieškovui 25 000 Eur. Vekselį atsakovės UAB „Skonis ir harmonija“ vardu pasirašė įmonės direktorius atsakovas V. K., jis nurodytą vekselį patvirtino savo laidavimu. Atsakovės UAB „Skonis ir harmonija“ steigimo akte nurodyta, kad įmonės steigėjas ir vadovas yra atsakovas V. K.. 2019 m. rugpjūčio 21 d. mokėjimo pavedimu ieškovas pervedė atsakovei UAB „Skonis ir harmonija“ 25 000 Eur. 2019 m. birželio 11 d. mokėjimo pavedimu atsakovas V. K. grąžino ieškovui A. G. 5 000 Eur. Atsakovas V. K. ir atsakovė L. G. 2019 m. lapkričio 14 d. sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo avansinę sutartį, joje numatė, jog atsakovas V. K. parduoda, o atsakovė L. G. perka V. K. nuosavybės teise priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), už 105 000 Eur. Pirkėjas sumoka 55 000 Eur avansą, o likusi 50 000 Eur suma sumokama pasirašant pagrindinę sutartį pas notarą. Sutartyje taip pat ranka padarytas įrašas „Pinigus gavau“, jis patvirtintas atsakovo V. K. parašu. 2019 m. gruodžio 12 d. preliminariosios sutarties šalys pasirašė notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas V. K. pardavė atsakovei L. G. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad bendra daiktų kaina yra 50 022,91 Eur. 2019 m. gruodžio 12 d. mokėjimo pavedimu L. G. pervedė AB „Swedbank“ 50 022,91 Eur; mokėjimo paskirtyje nurodė, kad mokėjimas skirtas pagal 2014 m. vasario 28 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) mokėtinoms sumoms padengti (kredito gavėjai V. K., S. K.). VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovė UAB „Skonis ir harmonija“ bei atsakovas V. K. savo vardu registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturi.

9. Nagrinėjamu atveju kaip vieną iš ieškinio reikalavimų ieškovas pareiškė reikalavimą taikyti actio Pauliana institutą: pripažinti negaliojančiu V. K. ir L. G. 2019 m. gruodžio 12 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, kaip nesąžiningą ir pažeidžiantį kreditoriaus teises, ir taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šio reikalavimo pagrįstumą, nustatė visas būtinąsias sąlygas actio Pauliana institutui taikyti, išskyrus atsakovės L. G., kaip sandorio šalies, nesąžiningumą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas atmetė nurodytą ieškovo reikalavimą. Ieškovas skundžia šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai UAB „Skonis ir harmonija“ ir V. K. taip pat kvestionuoja teismo sprendimo dalį, kurioje konstatuotas kreditoriaus teisių pažeidimas bei atsakovo V. K. nesąžiningumas. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų ginčo byloje nėra. Taigi apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl šalių ginčijamų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų: kreditoriaus teisių pažeidimo ir sandorio šalių nesąžiningumo.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu

10. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

11. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

12. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

13. Nustatant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

14. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (pirmiau nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

15. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2019 m. gruodžio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi buvo pažeistos V. K. kreditoriaus A. G. teisės, t. y. ginčijamu sandoriu buvo sumažinta atsakovo bendro turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka duomenų nustatyti, kad atsakovo V. K. nekilnojamasis turtas buvo perleistas atsakovei L. G. už daug mažesnę nei rinkos kainą.

16. Kasacinio teismo išaiškinta, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012).

17. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008).

18. Nagrinėjamu atveju šalys neginčijo to fakto, jog notarinėje turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta jo pardavimo kaina – 50 022,91 Eur – yra daug mažesnė nei turto rinkos vertė. Notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta parduotų daiktų vidutinė rinkos vertė, nustatyta 2019 m. lapkričio 12 d., remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, sudarė 79 720 Eur. Pažymėtina, jog sandorio šalys bylos proceso metu laikėsi pozicijos, jog turtas parduotas už didesnę kainą, nei nurodyta notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje. Šiai pozicijai pagrįsti pateikė 2019 m. lapkričio 14 d. sudarytą preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo avansinę sutartį, kurioje šalys numatė, jog atsakovas V. K. parduoda, o atsakovė L. G. perka V. K. nuosavybės teise priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), už 105 000 Eur. Pirkėjas sumoka 55 000 Eur avansą, o likusi 50 000 Eur suma sumokama pasirašant pagrindinę sutartį pas notarą. Sutartyje taip pat yra ranka padarytas įrašas „Pinigus gavau“, pasirašytas V. K.. Kolegija šią atsakovų poziciją vertina kritiškai dėl toliau nurodomų priežasčių.

19. Visų pirma, akcentuotina tai, jog pagal Civilinio kodekso 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos; formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Pagal Civilinio kodekso 6.397 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnojamojo daikto kaina. Jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta. Taigi Civilinis kodeksas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartims kelia griežtus formos ir turinio reikalavimus. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą, kolegija daro išvadą, jog notaro patvirtintoje šalių sudarytoje sutartyje nurodyta daiktų pardavimo kaina yra ta kaina, dėl kurios susitarė sutarties šalys ir už kurią realiai parduotas ginčo turtas. Priešinga išvada neatitiktų Civilinio kodekso nuostatų ir iškreiptų notarinės nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties reikšmę.

20. Pažymėtina, kad šalys, įrodinėdamos, jog nekilnojamasis turtas parduotas už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą – 105 000 Eur, nepateikė pakankamų įrodymų, kurie paneigtų notarinėje sutartyje nurodytą turto pardavimo kainą. Pagrįstų abejonių kelia tas faktas, jog sutartyje nurodyta itin didelė mokėtino avanso suma, sudaranti daugiau nei pusę preliminariojoje sutartyje nurodytos daikto kainos. Šalys teigia, jog ši pinigų suma buvo sumokėta grynaisiais pinigais, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės L. G. galimybes sumokėti tokią didelę pinigų sumą grynaisiais pinigais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, jeigu atsakovui V. K. 2019 m. lapkričio 14 d. preliminariosios sutarties pagrindu buvo sumokėta 55 000 Eur grynaisiais pinigais, lieka neaišku, kodėl nurodyta suma nebuvo panaudota įsipareigojimams pagal A. G. išrašytą vekselį įvykdyti, nors jų įvykdymo terminas suėjo kitą dieną po preliminarios sutarties pasirašymo – 2019 m. lapkričio 15 d. Ne mažiau abejonių kelia ir tas faktas, jog preliminariosios sutarties turinys (konkrečiai – joje nurodyta turto pardavimo kaina) nebuvo įtrauktas į notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sandorį, nors sutartį patvirtinęs notaras nurodė, jo preliminarioji sutartis jam buvo pateikta. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog preliminariojoje sutartyje numatyta, kad ji galioja iki 2019 m. lapkričio 27 d., t. y. notarinė sutartis buvo sudaryta jau pasibaigus preliminariosios sutarties galiojimo terminui. Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Kadangi nagrinėjamu atveju šalys pagrindinę sutartį sudarė pasibaigus preliminariojoje sutartyje numatytam prievolės ją sudaryti terminui, avansas, kurį neva L. G. sumokėjo pagal preliminariąją sutartį, notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje neaptartas, pagrindinėje sutartyje nurodyta daiktų pardavimo kaina skiriasi nuo preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos, kolegija konstatuoja, jog šalys neįrodė, kad turtas realiai buvo parduotas ne už notaro patvirtintoje sutartyje nurodytą kainą, o už preliminariojoje sutartyje aptartą kainą.

21. Konstatavus, jog notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta turto kaina yra ta kaina, už kurią turtas buvo parduotas, ir ši kaina yra daug mažesnė nei turto rinkos vertė, darytina išvada, jog ginčijamu sandoriu perleidžiant nekilnojamąjį turtą buvo pažeistos V. K. kreditoriaus A. G. teisės, t. y. atsakovas V. K. sumažino jam priklausančio turto masę, taip apsunkindamas kreditoriaus A. G. galimybes gauti savo reikalavimo patenkinimą iš V. K. priklausančio turto. Nagrinėjamu atveju iš turto pardavimo negauta iš esmės jokios pridėtinės naudos, nes notarinėje sutartyje nurodyta jo pardavimo kaina buvo identiška V. K. įsipareigojimų bankui pagal kredito sutartį sumai, kurią atsakovė L. G. sumokėjo tiesiogiai bankui (kaip aptarta nutarties 8 punkte). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, atsakovas V. K. jam priklausančio registruotino nekilnojamojo turto neturi, taip pat neturi galimybių iš karto sumokėti visą skolos sumą ieškovui. V. K. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo finansines galimybes sumokėti teismo sprendimu A. G. iš V. K., kaip solidariojo atsakovo, priteistą pinigų sumą. Taigi V. K., perleisdamas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą ir sumažindamas galimybę ieškovui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, 2019 m. gruodžio 12 d. sandoriu pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teises.

22. Atsakovai UAB „Skonis ir harmonija“ ir V. K. nurodo, jog, atsižvelgiant į argumentus dėl UAB „Skonis ir harmonija“ mokumo it vertinant juos kartu su teismo padaryta išvada, jog V. K. dėl sudaryto sandorio netapo nemokus, nesuteikė pirmenybės kitam kreditoriui ar kitaip pažeidė kreditoriaus teises, teigtina, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas V. K., perleisdamas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, sumažino galimybę ieškovui patenkinti reikalavimą iš skolininko turto ir taip pažeidė ieškovo (kreditoriaus) teises. Kolegija atmeta šį atsakovų argumentą kaip nepagrįstą. Kaip jau minėta ankstesniuose nutarties punktuose, tam, kad būtų konstatuotas kreditoriaus teisių pažeidimas, nėra būtina nustatyti, jog skolininkas dėl ginčijamo sandorio tapo nemokus – pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Nagrinėjamu atveju, konstatavus, jog atsakovas V. K. ginčijamu sandoriu sumažino savo turto masę ir nėra pajėgus iš karto atsiskaityti su kreditoriumi (tai, beje, patvirtina ir tas faktas, jog dėl sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų V. K. ir UAB „Skonis ir harmonija“ 20 000 Eur skolos pagal vekselį ir palūkanas, ieškovui jo prašymu, atsakovams nevykdant sprendimo, yra išduotas vykdomasis raštas), yra pakankamas pagrindas išvadai, jog sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės.

23. Atsakovas V. K. mano, jog, vertinant, ar ginčijamu sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės, turi būti įvertintas tiek jo, tiek atsakovės UAB „Skonis ir harmonija“, kaip solidariosios atsakovės, mokumas. Teismo sprendimu 20 000 Eur skola pagal vekselį ir palūkanos buvo priteistos solidariai iš atsakovų UAB „Skonis ir harmonija“ ir V. K.. Kolegija pažymi, jog, vertinant konkretų atsakovo V. K. sudarytą sandorį ir jo įtaką atsakovo mokumui galimybės atsiskaityti su kreditoriumi aspektu, turėtų būti skaičiuojamas viso solidariojo kreditoriaus reikalavimo dydis ir vertinama, ar šis konkretus skolininkas, kurio sandoris ginčijamas, yra pajėgus jį įvykdyti, nes, vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

24. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčo situacijoje egzistuojant vieną iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – kreditoriaus teisių pažeidimą.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018).

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

27. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam iš šių atvejų, trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

28. Ieškovas nurodo, jog šiuo ginčo atveju taikytina nesąžiningumo prezumpcija, numatyta CK 6.67 straipsnio 4 punkte, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė gerokai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija).

29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai turtas parduodamas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jo rinkos vertė, taikytinas CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014).

30. Nagrinėjamu atveju nustačius aplinkybę, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas už daug mažesnę kainą nei nustatyta jo rinkos vertė, taikytina sandorių šalių nesąžiningumo prezumpcija. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja nė viena CK 6.67 straipsnyje nurodyta sąlyga, kai atsakovo nesąžiningumas galėtų būti preziumuojamas, todėl atsakovės L. G. nesąžiningumas neįrodytas, laikytina neteisinga ir padaryta netinkamai taikant teisės normas. Taip pat nagrinėjamu atveju preziumuotinas ir V. K. nesąžiningumas.

31. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. Šiuo atveju tokia pareiga tenka atsakovams V. K. ir L. G.. Įvertinusi byloje pateiktų įrodymų turinį, kolegija konstatuoja, jog sandorio šalys nepateikė įrodymų, kurie paneigtų nagrinėjamai situacijai taikytiną nesąžiningumo prezumpciją.

32. Atsakovas V. K. laikosi pozicijos, jog sudarydamas sandorį nebuvo nesąžiningas, nes nekilnojamąjį turtą nusprendė parduoti gerokai anksčiau, nei buvo pasirašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis. Taip pat atsakovas teigia, jog byloje ginčo nėra, jog atsakovas grynaisiais pinigais gavo 55 000 Eur, o 50 022,91 Eur suma buvo padengtas įsiskolinimas AB „Swedbank“, t. y. iš viso pagal sudarytą sandorį atsakovas gavo 105 022,91 Eur, ir pažymi, kad actio Pauliana sąlygų taikymo kontekste vertinamas ne bet koks skolininko nesąžiningumas, o tas, kurio pagrindu būtų pažeistos kreditoriaus teisės. Sandorio šalims taikydama nesąžiningumo prezumpciją, kolegija atmeta šiuo atsakovo argumentus, kaip nepaneigiančius prezumpcijos ir neįrodančius atsakovo V. K. sąžiningumo.

33. Atsakovas savo argumentui, kad turtą planavo parduoti dar iki vekselio pasirašymo, pagrįsti pateikė 2019 m. kovo 28 d. su „NT biuras“ sudarytą tarpininkavimo sutartį dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Sutarties 6.1 punkte numatyta, jog ji galioja iki spalio 1 d. ir pratęsiama dar mėnesiui, jeigu šalys toliau tęsia bendradarbiavimą. Taigi preliminarioji sutartis, kurią šalys neva pasirašė 2019 m. lapkričio 14 d., sudaryta jau pasibaigus tarpininkavimo sutarties galiojimo terminui. Be to, tai, kad atsakovas ketino parduoti ginčo turtą, nepagrindžia jo sąžiningumo. Akivaizdu, kad atsakovo ketinimas parduoti turtą nesukūrė atsakovui pareigos tokį ketinimą realizuoti, t. y. jis nebuvo saistomas nei sutartinės, nei įstatyme nustatytos pareigos parduoti ginčo turtą. Atsakovas žinojo, jog lapkričio 15 d. suėjo įsipareigojimų pagal vekselį vykdymo terminas, tačiau vis tiek 2019 m. gruodžio 12 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, kuriame nurodyta turto pardavimo kaina sutapo su įsipareigojimų bankui suma ir buvo daug mažesnė nei vidutinė turto rinkos vertė. Taigi atsakovas turėjo suvokti, jog ginčijamu sandoriu bus pažeistos kreditoriaus A. G. teisės. Kitas svarbus aspektas yra tas, kad, nors atsakovas V. K. teigia, jog iš ginčo sandorio gavo 105 022,91 Eur, jis nepagrindė, kodėl notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje šalys nurodė turto pardavimo kainą, kuri yra daugiau nei dvigubai mažesnė už atsakovo neva gautą sumą, taip pat nepaaiškino, kodėl gauta grynųjų pinigų suma, kurią nurodo gavęs kaip avansą, nepagerino jo mokumo. Kaip jau buvo konstatuota, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog atsakovas neturi finansinių galimybių sumokėti ieškovui visą skolos sumą iš karto. Tokią išvadą patvirtina ir tas faktas, jog atsakovų atstovas antstoliui J. P., vykdančiam šioje byloje pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 22 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2020 m. spalio 16 d. pateikė prašymą leisti V. K. įvykdyti dalį piniginės prievolės ir sumokėti ieškovui 500 Eur. Nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl sumos, atsakovės L. G. neva sumokėtos kaip avanso pagal sutartį, realumo, taip pat suponuoja išvadą, jog V. K. nepateikė pakankamų savo, kaip sandorio šalies, sąžiningumo įrodymų, taigi ginčo atveju taikytinos nesąžiningumo prezumpcijos nenuginčijo.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013).

35. Nesąžiningumo prezumpcija taikytina ir atsakovei L. G., kaip sandorio šaliai. Kolegijos nuomone, ši sandorio šalis taip pat patikimais ir pakankamais įrodymais nenuginčijo nesąžiningumo prezumpcijos. Šios nutarties išvados dėl pinigų sumos, avansu neva sumokėtos pagal preliminariąją sutartį, realumo, įvertinus tiek tai, jog kaip avansas sumokėta grynųjų pinigų suma sudaro daugiau nei pusę sutarties kainos, tiek tai, jog ši suma dėl neaiškių priežasčių neįtraukta į notarinėje sutartyje nurodytą daikto kainą, tiek tai, jog atsakovė nepagrindė savo galimybių sumokėti tokią didelę sumą grynaisiais pinigais, aktualios ir vertinant atsakovės L. G. sąžiningumą / nesąžiningumą. Kaip nurodyta nutarties 34 punkte, trečiojo asmens nesąžiningumui konstatuoti užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą. Atsakovė teismui patvirtino, jog turi nekilnojamojo turto sandorių sudarymo patirties (nurodė, jog prieš tai buvo sudariusi vieną nekilnojamojo turto sandorį). Pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog matė, kad sutartyje nurodyta suma, kurią ji sumokėjo bankui (50 022,91 Eur), tačiau neatkreipė dėmesio, kad sutartyje nurodyta ne 105 000 Eur, o bankui sumokėta suma – 50 022,91 Eur. Toks sandorio šalies, sudarant didelės vertės nekilnojamojo turto sandorį, neatidumas ir nerūpestingas, turint omenyje atsakovės amžių (atsakovė yra gimusi 1979 metais), tai, jog ji turi sandorių sudarymo patirties, negali būti vertinamas kaip sąžiningas sandorio šalies elgesys. Atsakovė, vertinant pagal atidžios ir rūpestingos sandorio šalies standartą, privalėjo suprasti, kad, parduodamas turtą už sumą, lygią įsipareigojimų pagal kredito sutartį sumai, ir negaudamas iš sandorio iš esmės jokios pridėtinės naudos, atsakovas V. K. apsunkins savo turtinę padėtį. Remdamasi nurodytais argumentais, kolegijos konstatuoja, jog atsakovė L. G. nenuginčijo jai, kaip sandorio šaliai, taikytinos nesąžiningumo prezumpcijos, taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. G. nesąžiningumas neįrodytas, nepagrįsta.

36. Konstatavus, jog ginčo atveju egzistuoja visos būtinosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, kaip nepagrįsta naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškovo ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia tarp atsakovo V. K. ir atsakovės L. G. 2019 m. gruodžio 12 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, ir šis ieškinio reikalavimas tenkintinas.

Dėl restitucijos taikymo

37. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Pagal kasacinio teismo praktiką, actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014).

38. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio (pagal pareigas) išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-313/2020). Restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627-686/2015).

39. Paprastai, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikoma dvišalė restitucija, t. y. šalys grąžinamos į buvusią iki nuginčyto sandorio sudarymo padėtį (CK 6.222 straipsnio 1 dalis, 6.145–6.153 straipsniai). Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokių pagrindo nukrypti nuo įprasto restitucijos modelio, t. y. dvišalės restitucijos natūra, kuri būti taikoma taip, kad nuginčyto sandorio šalys būtų grąžintos į padėtį, buvusią iki šio sandorio sudarymo (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Taigi atsakovui V. K. grąžintinas natūra sandorio, kuris pripažintas negaliojančiu, pagrindu perleistas nekilnojamasis turtas, o atsakovei L. G. priteistina už šį turtą pagal 2019 m. gruodžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokėta pinigų suma – 50 022,91 Eur.

41. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės L. G. argumentu, kad pripažinus visą sutartį negaliojančia buvo pažeistas proporcingumo principas. Konstatavus visas būtinąsias actio Pauliana taikymo sąlygas, negaliojančiu pripažintinas visas ginčytas sandoris. Teisėjų kolegijos vertinimu, CK 6.66 straipsnio 4 dalies norma, pagal kurią sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, lemia ne restitucijos, o vykdymo proceso ypatumus, t. y. restitucijos būdu ginčijamu sandoriu perleistą turtą grąžinus į skolininko turto masę vykdymo procese iš skolininkui grįžusio turto išieškoma tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (tik kreditoriaus reikalavimo suma).

Dėl bylos procesinės baigties

42. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio reikalavimo actio Pauliana instituto pagrindu pripažinti negaliojančia tarp atsakovo V. K. ir atsakovės L. G. 2019 m. gruodžio 12 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas: ieškovo reikalavimas tenkintinas, atsakovo V. K. ir atsakovės L. G. 2019 m. gruodžio 12 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir taikytina restitucija: į asmeninę atsakovo V. K. nuosavybę grąžintinas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – sandėlis, unikalus Nr. 6198-4000-7046, kiti inžinieriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini); atsakovei L. G. iš atsakovo V. K. priteistina 50 022,91 Eur. Teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas kitas ieškovo pareikštas materialinis reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų V. K. ir UAB „Skonis ir harmonija“ 20 000 Eur skolos, 107 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Panaikinus teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas vienas iš ieškovo pareikštų materialinių reikalavimų, ir dėl šios dalies priėmus naują sprendimą – ieškinio reikalavimą tenkinus, keistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

43. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo klausimą, nustatė, jog ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 2 291 Eur žyminis mokestis ir 3 363,80 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos.

44. Patenkinęs 50 procentų ieškinio reikalavimų (reikalavimas dėl skolos priteisimo patenkintas, reikalavimas dėl actio Pauliana instuto taikymo atmestas), teismas iš atsakovų UAB „Skonis ir harmonija“ ir V. K. ieškovui priteisė žyminį mokestį, sumokėtą už reikalavimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo – 452 Eur ir už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – 76 Eur žyminio mokesčio, iš viso 528 Eur, tai yra po 264 Eur. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl actio Pauliana instituto taikymo, ir šią ieškinio dalį patenkinus, ieškovui iš atsakovų – sandorio šalių – V. K. ir L. G. – priteistinas ir žyminis mokestis, sumokėtas už šį reikalavimą – 1 763 Eur, t. y. po 881,5 Eur (CPK 93 straipsnis).

45. Ieškovo patirtų advokato teisinės pagalbos išlaidų suma – 3 363,80 Eur – neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių, šios išlaidos laikytinos pagrįstomis, todėl, apeliacinės instancijos teismui tenkinant visą ieškinį, keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovo teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo priteisimo ir išlaidų atlyginimas priteistinas iš visų trijų atsakovų lygiomis dalimis – ieškovui iš atsakovo V. K., atsakovės UAB „Skonis ir harmonija“ ir atsakovės L. G. priteistina po 1 121,27 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnis).

46. Apeliacinės instancijos teismui patenkinus visą ieškinį, konstatuotina, jog atsakovų patirtos teisinės pagalbos išlaidos neatlygintinos (CPK 98 straipsnis).

47. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo priteisti solidariai iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pateikė įrodymus, jog už apeliacinį skundą sumokėjo 1 125,51 Eur žyminio mokesčio, taip pat apeliacinio proceso metu patyrė 750 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Teisinės pagalbos išlaidų suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių, laikytina pagrįsta, todėl, ieškovo apeliacinį skundą patenkinus, teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas ieškovui lygiomis dalimis priteistinas iš pripažinto negaliojančiu sandorio šalių: iš L. G. ir V. K. priteistina po 375 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Taip pat iš nurodytų šalių lygiomis dalimis priteistinas ir už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis: iš L. G. ir V. K. priteistina po 562,76 Eur žyminio mokesčio (CPK 93, 98 straipsniai).

48. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas reiškia reikalavimą bylinėjimosi išlaidas priteisti solidariai iš atsakovų. Ieškovui pakartotinai išaiškintina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos solidariai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2011). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnis). CPK VIII skyrius, reglamentuojantis žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, mokėjimo bei jų paskirstymo tvarką, nenumato solidariosios atsakomybės pagrindų. Taigi, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir teismų formuojama praktika, ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas solidariai iš atsakovų negali būti patenkintinas –bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovų, nustatant konkrečias šios prievolės dalis.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

49. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio dalį dėl 2019 m. gruodžio 12 d. pirkimo– pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, panaikino laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų 2020 m. birželio 22 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi, dalį dėl įrašo viešajame registre padarymo apie draudimą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti atsakovei L. G. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). CPK 150 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog, jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir 2020 m. birželio 22 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u sprendž i a:

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, kuria atmesta dalis ieškovo A. G. ieškinio, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia ab initio (nuo pradžių) atsakovo V. K. ir atsakovės L. G. 2019 m. gruodžio 12 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

Taikyti restituciją ir į asmeninę atsakovo V. K. nuosavybę grąžinti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Atsakovei L. G. iš atsakovo V. K. priteisti 50 022,91 Eur (penkiasdešimt tūkstančių dvidešimt du eurus 91 ct).

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Skonis ir harmonija“ ir V. K. ieškovui A. G. priteista po 804,95 Eur (aštuonis šimtus keturis eurus 95 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo A. G. atsakovei L. G. priteista 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovui A. G. iš atsakovės UAB „Skonis ir harmonija“ priteisti 264 Eur (du šimtus šešiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio.

Ieškovui A. G. iš atsakovo V. K. priteisti 1 145,5 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt penkis eurus 50 ct) žyminio mokesčio.

Ieškovui A. G. iš atsakovės L. G. priteisti 881,5 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą 50 ct) žyminio mokesčio.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį, kuria įsiteisėjus teismo sprendimui panaikinta 2020 m. birželio 22 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dalis – įrašas viešajame registre apie draudimą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti atsakovei L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 1) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2) pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 3) pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 4) pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 5) pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 6) kitus inžinierinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir nurodytą laikinąją apsaugos priemonę palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Ieškovui A. G. iš atsakovo V. K., atsakovės UAB „Skonis ir harmonija“ ir atsakovės L. G. priteisti po 1 121,27 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt vieną eurą 27 ct) teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti ieškovui A. G. iš atsakovo V. K. 375 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, taip pat 562,76 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt du eurus 76 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Priteisti ieškovui A. G. iš atsakovės L. G. 375 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, taip pat 562,76 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt du eurus 76 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Teisėjos Giedrė SeselskytėLarisa ŠimanskienėDanutė Žvinklytė