Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Mano Būstas Kaunas apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2735-475/2022 pagal ieškovų K. Š. ir S. Š. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Mano Būstas Kaunas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Mano Būstas“, akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Insurance Group“, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų ir įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2021 m. vasario 22 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini), ieškovė K. Š. (toliau – ieškovė), kelių eismo taisykles atitinkančioje zonoje, paliko stovėti S. Š. (toliau – ieškovas) vardu registruotą automobilį VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), kuriuo visą laiką faktiškai naudojosi, jos tėvui – S. Š., leidus pagal žodinę neterminuotą panaudos sutartį. Ieškovė 2021 m. vasario 22 d. apie 13 val. 55 min., grįžo prie automobilio ir pastebėjo, kad nuo (duomenys neskelbtini) pastato stogo nuslydo sniegas (su ledu) į (duomenys neskelbtini) ir stipriai sugadino automobilį: kapotą, stogą, dešinės pusės priekinį sparną, dešinės pusės automobilio langą, taip pat automobilio vidų. Atsakovė UAB Mano būstas Kaunas (toliau – atsakovė arba apeliantė) Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. A-3473, penkeriems metams paskirta daugiabučio namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo objektų administratore.

18. Ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovų automobilį apgadino dėl gamtinių atmosferos sąlygų susiformavęs sniego gabalas, kuris nukrito nuo atsakovės administruojamo namo stogo; atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, ir dėl jos nepakankamo veikimo buvo apgasdintas automobilis. Taip pat teismas sprendė, kad nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – nepakankamas veikimas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veikmų ir atsidasios žalos, pagrįstas ir priteistinas žalos dydis sudaro 2 834 Eur sumą; atsakovė nepaneigė kaltės, kuri yra preziumuojama.

19. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo patikslintas ieškinys ir iš atsakovės priteista 2 834 Eur žalai atlyginti. Taigi, apeliacinio skundo nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkmai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodynėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

20. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė esminius civilinio proceso principus – šalių dispozityvumo, ieškovo pareigos įrodyti ieškinio dalyką ir pagrindą, neatskleidė bylos esmės, neištyrė ir neįvertino visų bylai aktualių aplinkybių ir įrodymų, nenagrinėjo atsakovės pareigų apimties ir jų (ne)vykdymo, be teisinio pagrindo priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovės argumentais, juos atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčui spręsti taikytini bendrieji žalos atlyginimo pagrindai ir turi būti nustatytos visos būtinosis civilinei atsakomybei kilti sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263, 6.246–249 straipsniai).

22. Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019, 33 punktas).

23. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021, 25 punktas ir kt., 2021 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2021).

24. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galiojant rungimosi principui (CPK 12 straipsnis) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 straipsnis), kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015), išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių pagal CPK taisykles nereikia įrodinėti.

25. Ieškovai, siekdami civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, pagal pirmiau nurodytas CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką, nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti, kad patyrė žalą ir būtent kokio dydžio, taip pat tai, kad tai lėmė dėl atsakovės neveikimo nuo pastato stogo nukritęs sniegas. Nustačius, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus (šiuo atveju – neteisėtas neveikimas), lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jos kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovai neprivalo įrodinėti, jog atsakovė kalta. Atsakovė, siekdama išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasi kaltės nebuvimu, turėjo paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina ir tai, kad pagal delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Be to, CK 6.253 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės toliau šiame straipsnyje nurodytais pagrindais, vienas iš kurių –nukentėjusio asmens veiksmai (CK 6.253 straipsnio 5 dalis) – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Pareiga įrodyti aplinkybes, kurios būtų pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės, taip pat teko atsakovei.

26. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog ieškovai įrodė visas civilinės atsakomybės sąlygas, be kita ko, atsakovės neveikimą, nulėmusį ieškovų nurodomos žalos atsiradimą – jos administruojamo daugiabučio namo bendrojo naudojimo objekto – stogo netinkamą ar nepakankamą priežiūrą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šiai išvadai.

27. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

28. Pagal CK 4.82 straipsnio, reglamentuojančio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, 1 dalies nuostatą, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reguliuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, kurio 2 straipsnio 15 dalies 1 punkte nustatyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektai yra ir bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos).

29. Taigi, reminatis aptartu teisiniu reglamentavimu, namo stogas, kaip pagrindinė namo konstrukcija, yra to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), kurios tinkamą priežiūrą remiantis CK 4.84 straipsniu, turi atlikti bendrojo naudojimo objektų administratorius. Byloje konstatuota, kad įvykio metu atsakovė buvo (ir yra) namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), administratorė, teikianti daugiabučio namo gyventojams atlygintines paslaugas.

30. CK 4.84 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintas nuostatas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdynių nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo, patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų 3 punkte nurodyta, kad pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (toliau – privalomieji reikalavimai), įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų (toliau ? patalpų savininkai) su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. DI-971 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.7.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ patvirtinimo“ patvirtinto Statybos techninis reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ (toliau – Reglamentas) 11 punkte nurodyta, kad statinio priežiūros tikslas – užtikrinti Statybos įstatymo bei statybos techninių dokumentų nustatytus statinių esminius reikalavimus per visą statinio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę, grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Pagal to paties Reglamento 13 punktą, mažinant ardančiuosius klimato (vėjo, lietaus, drėgmės, temperatūrinių pokyčių, saulės radiacijos) poveikius, būtina prižiūrėti, kad: nesikauptų sniegas ir ledas prie sienų, švieslangių, langų ir kitų atitvarų vertikaliųjų paviršių, o, jam susikaupus, pašalinti nuo šio paviršiaus toliau nei 2 m atstumu (Reglamento 13.3 punktas); liūčių metu ir tirpstant sniegui ar ledui nesusidarytų vėjo blaškomi vandens srautai, šlakstantys statinių atitvaras ar kitas konstrukcijas (Reglamento 13.4 punktas).

31. Byloje surinktais įrodymais nustačius, kad automobilis buvo sugadintas nuo apeliantės adminstruojamo namo stogo nuslydus sniegui, šiuo konkrečiu atveju apeliantei atsiranda pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų nuo jos priklausančių būtinų (galimų) priemonių tokios žalos išvengti, t. y. rūpinosi pastato būkle, įskaitant, bet neapsiribojant, ir sniego ar ledo sankaupų pašalinimu nuo mano stogo. Teisėjų kolegijoas vertinimu, atsakovė į bylą tokių įrodymų nėra pateikusi. Atsakovei nepateikus duomenų apie tai, kad namo priežiūrą ji būtų pavedusi atlikti kitam asmeniui, darytina išvada, kad atsakovei nepašalinus sniego nuo pastato stogo, nesiimant jokių veiksmų, kad būtų užtikrintas saugus naudojimasis statiniu, ji atsako už atsiradusią žalą dėl nuo namo stogo nukritusio sniego. Aplinkybių, paneigiančių kaltės prezumpciją, atsakovė byloje neįrodė. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nenustatyta, kad nukentėjusioji (t. y. ieškovė) automobilį buvo pastačiusi draudžiamoje vietoje. Atsakovės veiksmai (neveikimas) liudija, kad ji, būdama atsakinga už daugiabučio namo priežiūrą, nemanė, jog situacija buvo pavojinga, nesiėmė jokių prevencinių priemonių daugiabučio namo gyventojų ir kitų asmenų (turto) saugumui užtikrinti. Įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio stovėjimo vieta buvo akivaizdžiai pavojinga, neleistina, atsakovė nepateikė. Dėl to darytina išvada, kad nukentėjusiosios (ieškovės) veiksmai, pasistatant automobilį šalia atsakovės administruojamo gyvenamojo namo, nesant įspėjimo apie galimą pavojų, negali būti pripažinti rizikos prisiėmimu, dėl ko, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, būtų netaikoma atsakovės civilinė atsakomybė. Apeliantė nei nagrinejant bylą pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ieškovė automobilį nagrinėjamu atveju buvo pastačiusi tam neleistinoje vietoje.

32. Nors atsakovė ir ginčija automobilio likutinę vertę, tačiau jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovų pateiktos automobilio likutinės vertės dydį patvirtinančius įrodymus, ar kitokio žalos dydžio apskaičiavimo, nepateikė, ekspertizės žalos dydžiui nustatyti neprašė skirti. Teisėjų kolegijai įvertinus žalos padarymo mastą, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu 2 834 Eur žalos dydžiu. Kita vertus, apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti atsakovės išsakytas pagrįstas abejones dėl likutinės vertės nustatymo dydžio, neatitinka CPK 12 straipsnyje nustatyto rungimosi principo, kurio esmė yra ta, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadinasi, teismas ir neturi niekaip vertinti kokių nors šalies reiškiamų abejonių ar nuomonių, nes teismas, nagrinėdamas bylą, vertina tik pateiktus įrodymus.

33. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai), tinkamai taikant materialinės teisės normas dėl žalos atlyginimo (CK 6.263, 6.246–249 straipsniai, 6.253 straipsnio 5 dalis, 4.84 atraipsnis). Vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) Nenustatyta, kad teismo sprendimas būtų priimtas, neįvertinus surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

34. Atsakovė nurodo ir tai, kad ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė, todėl atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo teisinio pagrindo ieškovei priteisti bylinėjimosi išlaidų. Byloje nėra įrodymų, jog už ieškovo atstovavimą teisminiame ginče pats ieškovas būtų sumokėjęs advokatui, todėl teismas neturėjo pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų ir ieškovui.

35. Šiuo atveju sutiktina su ieškovų argumentais, nurodytais atsiliepime į apeliacinį skundą, kad ieškovai teikė bendrą ieškinį, abu ieškovus atstovauja tas pats advoktas, abu ieškovai yra tėvas ir duktė; 2021 m. birželio 22 d. išduotu įgaliojimu ieškovas yra įgaliojęs dukrą – ieškovę, be kita ko, atstovauti visose teismo įstaigose Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka bet kokiose civilinėse bylose su visomis teisėmis, įstatyme suteiktomis ieškovams; tai reiškia, kad bet kuris iš ieškovų galėjo apmokėti advokato išlaidas už abu, kadangi tiek ieškinys, tiek patirtos bylinėjimosi išlaidos yra abiejų vardu ir esant jų bendram interesui. Pažymėtina, kad tiek dėl šių išlaidų apmokėjimo, tiek dėl jų priteisimo ginčo tarp ieškovų nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas, proporcingai tenkintų patikslinto ieškinio reikalavimų daliai, pagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė ieškovei, kuri mokėjimus atliko už abu ieškovus (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

36. Kiti apeliacinio skundo argumentai laikytini neaktualiais ir neturinčiais esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų teisęjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

37. Teisęjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas patikslintą ieškinį, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kadangi šioje byloje atsakovės apeliacinis skundas atmestas, tai jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovai prašo priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pažymėtina, kad abiejų ieškovų vardu advokatas parengė vieną atsiliepimą į apeliacinį skundą ir išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apmokėjo ieškovė K. Š.. Prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl jos priteistinos iš apeliatės šias išlaidas apmokėjusiai ieškovei.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Mano būstas Kaunas, juridinio asmens kodas 305174520, ieškovei K. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus eurų) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.