Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė modifikuoti su Nordea banku (Nordea ir DNB bankams susijungus – akcinė bendrovė Luminor bank (teisių perėmėjas – Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, toliau – ir atsakovė, bankas) paskolos sutartis, t. y. pakeisti nuo jų sudarymo dienos: valiutą iš Šveicarijos frankų (CHF) pakeisti į eurus (Eur) paskolos išdavimo dienos kursu, o bazinę palūkanų normą pakeisti iš LIBOR CHF į LIBOR Eur; visas įmokas (kiekvieną įmoką), kurias atliko ieškovai Šveicarijos franko valiuta paskolos grąžinimui (skolos ir palūkanų mokėjimui) perskaičiuoti į eurus kiekvienos tokios įmokos mokėjimo dienos kursu; pripažinti, kad atsakovė pažeidžia su ieškovais sudarytas sutartis, netinkamai skaičiuodama įmokas (neskaičiuodama neigiamų palūkanų) ir įpareigoti perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas pagal sutarties sąlygas, t. y. atsižvelgti į neigiamas palūkanas; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad atsakovė, išduodama ieškovams paskolas Šveicarijos frankais, neatskleidė valiutos kurso kitimo rizikos laipsnio, atsakovės ir jai žinomų prognozių apie būsimą Šveicarijos franko kurso kilimą, informaciją pateikė klaidinančiu būdu. Atsakovė sudarė klaidingą įspūdį ieškovams, kad Šveicarijos franko kursas pasižymi itin dideliu stabilumu, taip pat kad paskolos Šveicarijos franko valiuta yra saugesnės nei paskolos eurais ar litais. Ieškovai sudarė sutartis su atsakove dėl paskolų Šveicarijos frankais, pasiskolino iš atsakovės Šveicarijos frankų valiuta (pirminė paskola) arba konvertavo turėtas paskolas eurais ir litais, arba refinansavo paskolas, turėtas kituose bankuose, ne Šveicarijos franko valiuta. Atsakovė paskolas Šveicarijos frankais reklamavo kaip tinkamą pasirinkimą nenorintiems rizikuoti ir kaip istoriškai gerą pasirinkimą besiskolinantiems. Ieškovams 2015 metais pradėjus tikrinti informaciją, pasirodė, kad šie teiginiai neatitiko 2008 metų faktinių aplinkybių ir buvo akivaizdžiai klaidinantys. Banko darbuotojai klientams, kuriems siūlydavo paskolas Šveicarijos frankais, teikdavo lankstinukus, kurie buvo viešai padėti banko skyriuose, klientų aptarnavimo zonose. Lankstinukuose buvo pateiktas istorinis Šveicarijos franko ir lito kursas. Lankstinukai buvo specialiai sukurti ir sumodeliuoti taip, kad sudarytų įspūdį apie stabilų Šveicarijos franko kursą. Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. pakilo nuo 0,6334 iki 0,9368, t. y. padidėjo 47 procentais. Tiek pat, skaičiuojant eurais, padidėjo vartotojų pagrindinė skola ir nuo jos skaičiuojamos palūkanos. Be to, bankas nuskaito nuo ieškovų sąskaitų didesnes įmokų sumas, nei numatyta sutartyse. Banko ir vartotojų sudarytose sutartyse numatyta, kad kas mėnesį yra grąžinama bendra suma, susidedanti iš grąžinamos kredito dalies ir priskaičiuotų palūkanų (t. y. grąžinama matematinė suma). Nesant jokio sutartinio ar įstatyminio pagrindo, bankas nepagrįstai vienašališkai nusprendė, kad tuo atveju, kai maržos ir bazinės palūkanų normos suma yra neigiamas skaičius, palūkanos yra neskaičiuojamos (prilyginamos nuliui), o kas mėnesį mokama suma yra lygi grąžinamai kredito daliai. Ieškovai nurodė, kad suklydo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnis) sudarydami sandorį dėl paskolos sutarties Šveicarijos frankų valiuta. Ieškovai turėjo klaidingas atsakovės suformuotas prielaidas apie egzistavusius esminius sandorio faktus – apie Šveicarijos franko kurso stabilumą ir perspektyvas. Atsakovė apgavo ieškovus (CK 1.91 straipsnis). Apgaulė pasireiškė tiek tylėjimu: atsakovė neatkleidė esminės informacijos, kad prognozuojamas Šveicarijos franko kurso kilimas. Apgaulė pasireiškė ir aktyviais veiksmais: atsakovės teikiama informacija reklamoje ir lankstinuke buvo priešinga realybei ir sudarė ieškovams klaidingą įspūdį, kad Šveicarijos franko kursas yra stabilus, o paskolos Šveicarijos franko valiuta yra tinkamos nenorintiems rizikuoti. Ieškovų nuomone, banko reklama atitinka klaidinančios reklamos kriterijus (CK 6.301 straipsnis). Banko platintos reklamos turinys ir pateikimo būdas suklaidino vartotojus, kuriems susidarė įspūdis, kad paskolos Šveicarijos franko valiuta yra saugus pasirinkimas, ekonomiškai naudingas ir nerizikingas sprendimas.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai sudarė kreditavimo sutartis laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėn. iki rugsėjo mėn., kai Šveicarijos franko kursas buvo stabilus, o palūkanos žemos, t. y. apie 2 proc. žemesnės nei kreditų litais (VILIBOR) ar eurais (EURIBOR) bazinės palūkanų normos. Po šių sutarčių sudarymo/pakeitimo finansų rinkoje įvyko tam tikri pasikeitimai, kurie turėjo įtakos ginčo kreditavimo sutarčių vykdymui. Atsakovė su ieškovų pozicija, kad ginčo sutartys, papildomi susitarimai buvo sudaryti apgaulės ir/ar suklydimo įtakoje, nesutiko ir pažymėjo, kad analogiškas ginčas dėl kreditavimo sutarties Šveicarijos franko valiuta modifikavimo / kreditavimo sutarties sąlygos dėl Šveicarijos franko valiutos pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu jau buvo nagrinėjamas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ir šiuo suformuotu precedentu šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi. Atsakovės teigimu, ieškovams buvo suteikta visa informacija apie galimą Šveicarijos franko kurso kitimą ir būsto kreditų Šveicarijos franko valiuta rizikingumą. Ieškovai, kurie kreditavimo sutartis sudarė iš karto Šveicarijos frankų valiuta, buvo supažindinti su Šveicarijos frankų valiutos kursų svyravimo rizika. Tai patvirtina pačių ieškovų parašais patvirtintos kreditavimo sutarčių nuostatos. Be to, ieškovų sprendimas refinansuoti turimą kreditą buvo priimtas, siekiant už turimą kreditą mokėti mažesnes palūkanas, todėl akivaizdu, kad šie ieškovai, prieš priimdami sprendimą dėl turimo kredito refinansavimo, privalėjo įvertinti tokio sprendimo pasekmes ir galimą jo riziką, o kredito refinansavimas tik patvirtina, kad tokia Šveicarijos franko kurso svyravimo rizika ieškovams buvo priimtina ir jie sutiko ją prisiimti. Ieškovai, kurie kreditavimo sutartis pirmiausia buvo sudarę kita valiuta ir tik vėliau papildomų susitarimų pagrindu kredito valiutą konvertavo į Šveicarijos frankus, taip pat buvo informuoti apie Šveicarijos franko valiutos kitimo riziką. Banko reklaminiame lankstinuke buvo pateiktas aiškus įspėjimas apie galimus Šveicarijos franko valiutos kurso svyravimus, apie klientų mokamų palūkanų galimą padidėjimą, apie poreikį klientui dar prieš skolinantis Šveicarijos franko valiuta įsivertinti valiutų kitimo riziką. Reklaminiame lankstinuke nėra jokių garantijų ar užuominų apie garantuotą Šveicarijos franko kurso stabilumą ateityje. Ieškovai turėjo visas galimybes įvertinti galimą Šveicarijos franko valiutos pokyčių riziką bei nuspręsti dėl jų priimtinumo ieškovams. Atsakovė taip pat nurodė, kad kreditavimo sutartyse neigiamų palūkanų aplinkybė nebuvo individualiai aptarta, nėra pateiktas konkretus šalių susitarimas, kaip turėtų būti vertinama neigiamų palūkanų situacija konkrečios kreditavimo sutarties atžvilgiu. Banko įsitikinimu, kreditavimo sutarčių šalys sutarčių sudarymo metu neturėjo tikslo ir valios susitarti dėl neigiamų palūkanų taikymo ieškovų naudai.