Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-553-1072/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-12-07
Bylos Nr.: 1A-553-1072/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-21586-2022-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Julita Dabulskytė-Raizgienė, Darius Pranka, Eglė Venckienė
Nuteistasis: R. L., E. D.
Advokatai: Pavelas Ravluševičius

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.)
1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
1.2.23.1.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 str. 1 d.)
1.2.23.2.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba jų platinimas (BK 260 str. 1 d.)
1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
1.2.29.3.1Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas (BK 302 str. 1 d.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-553-1072/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21586-2022-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1; 1.2.14.3.1; 1.2.23.1.1; 1.2.23.2.1; 1.2.29.1.1; 1.2.29.3.1; 2.1.14; 2.4.6.1; 2.4.6.5.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Dariaus Prankos, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Karolinai Mikalauskaitei,dalyvaujant prokurorams Tomui Čepelioniui, Nikolajui Kozliakui,nuteistajam R. L. (R. L.) ir jo gynėjui advokatui Pavelui Ravluševičiui,nuteistajam E. D. ir jo gynėjai advokatei Julijai Asovskajai,vertėjai Virginijai Peterienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo R. L. (toliau – ir apeliantas) gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus (toliau – ir gynėjas) bei nuteistojo E. D. (toliau – ir apeliantas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. L. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų ir 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir R. L. paskirta subendrinta – 1 (vienerių) metų ir 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 1 ir 4 dalimis, subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, prie griežčiausios – 1 metų ir 9 mėnesių – laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį švelnesnės – 3 mėnesius laisvės atėmimo – bausmės, ir R. L. paskirta galutinė subendrinta – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į galutinę bausmę įskaitytas R. L. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo laikas nuo 2022 m. birželio 14 d. 11.56 val. iki 2022 m. gruodžio 12 d., vieną laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio R. L. sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį.

R. L. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

R. L. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš R. L. nuspręsta nepriteisti 585,00 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patiksliną pažymą.

E. D. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejų) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne – 2 (dvejų) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo – bausme apimant švelnesnę – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto – bausmę, ir E. D. paskirta galutinė subendrinta – 2 (dvejų) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į galutinę bausmę įskaitytas E. D. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2022 m. birželio 15 d. 17.50 val. iki 2022 m. liepos 15 d., vieną laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio E. D. sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį.

E. D. taikomas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo dienos, o pradėjus vykdyti – panaikinti.

Iš E. D. nuspręsta nepriteisti 738,34 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patiksliną pažymą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. R. L. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2022 m. birželio 13 d., apie 20.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti R. S. priklausantį automobilį „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji yra bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, pagamindamas suklastojo netikrą dokumentą – automobilio „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kurią liepė R. S. pasirašyti, po to, paėmė iš R. S. minėto automobilio raktelius, bute rado ir pagrobė atsarginius automobilio raktelius ir automobilio „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą, taip suklastodamas dokumentą ir pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle, pagrobė R. S. priklausantį turtą už 7 000 Eur ir nukentėjusiosios vardu išduotą dokumentą – minėto automobilio registracijos liudijimą.

2. Taip pat R. L. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko neteisėtai, turėdamas tikslą narkotines ir psichotropines medžiagas suvartoti pats, laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 0,846 g kanapių (antžeminės dalys), kuriose delta – 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 17,1 %, 3,468 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, stikliniame buteliuke (indelyje) dar 0,004 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kol jos buvo rastos ir kratos metu 2022 m. birželio 14 d. paimtos policijos pareigūnų, taip jis neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis neturėdamas tikslo jas platinti.

3. R. L. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis iki 2022 m. birželio 14 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo žmonėms žaloti pritaikytą įtaisą – pramoninės gamybos kastetą, kuris yra civilinėje apyvartoje draudžiamas smogiamojo pobūdžio šaltasis nešaunamasis ginklas, kurį laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol šis kastetas buvo rastas ir paimtas policijos pareigūnų, taip jis neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu.

4. E. D. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko neteisėtai, turėdamas du tikslus – tikslą narkotines ir psichotropines medžiagas suvartoti pats ir tikslą jas kitaip platinti, laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 1,268 g kanapių (antžeminės dalys), kuriose delta – 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 14,8 %, 8 vnt. įpakavimų, tai yra plastikinių maišelių dalių (gniužulų) narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kurių masė yra 10,950 g, kuriose delta – 9-tetrahidrokanabinolio kiekis yra 13,4 %, 1,485 g psichotropinės medžiagos – amfetamino – bespalviame plastikiniame maišelyje, 0,212 g psichotropinės medžiagos – amfetamino – plastikiniame maišelyje su užrašu „5“, 0,445 g psichotropinės medžiagos – amfetamino –plastikiniame maišelyje su užrašu „10“, 3 vnt. plastikinių maišelių, kuriuose yra 1,251 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kol jos minėtoje vietoje buvo rastos ir kratos metu 2022 m. birželio 15 d. paimtos policijos pareigūnų.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. L. gynėjas Pavelas Ravluševičius prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio dalį dėl kaltinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir R. L. išteisinti bei netaikyti nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės.

5.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai kvalifikavo dalyje dėl kaltinimo nuteistajam R. L. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad nukentėjusioji buvo paveikta alkoholinių gėrimų bei psichotropinių medžiagų, tačiau nuteistasis R. L. taip pat buvo paveiktas šių medžiagų, todėl negalima laikyti, kad nukentėjusiajai buvo atimta galimybė apsispręsti dėl transporto priemonės perleidimo nuteistajam. Nuteistasis suprato, kad nukentėjusioji, turėdama artimus santykius su juo ir bijodama pasekmių dėl padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, perleido jam transporto priemonę. Todėl negalima teigti, kad nuteistasis veikė turėdamas tiesioginę tyčią. Pasak gynėjo, šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis. Tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.89 straipsnį „Savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu“, CK 1.90 straipsnį „Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu“. Gynėjo teigimu, šios kvalifikacijos galimybės nebuvo nagrinėjamos.

5.2. Skunde teigiama, kad nuteistasis nesutinka su paskirta bausmės rūšimi ir mano, kad nuteistajam yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, dėl to, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios, paaiškino įvykio aplinkybes, taip pat nuteistasis planuoja įsidarbinti ir atlyginti padarytą žalą, turi išlaikyti sergančią motiną ir mažametį vaiką. Teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios vaidmenį, jos pačios elgesį, galėjusį tapti priežastimi tokiam nuteistojo elgesiui. Nukentėjusioji atleido nuteistajam ir prašė teismo neskirti laisvės atėmimo bausmės. Gynėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju laisvės atėmimo bausmė yra akivaizdžiai per griežta ir bausmės tikslai gali būti pasiekti, netaikant nuteistajam R. L. realios laisvės atėmimo bausmės.

5.3. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nutarė priteisti iš nuteistojo R. L. bylinėjimosi išlaidas už būtiną gynėjo dalyvavimą, nors nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodė, kad gynėjo dalyvavimas būtinas. Gynėjo teigimu, tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo atlikti dalinį įrodymų vertinimą, apklausiant tyrėją ir pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės ir skirti švelnesnę bausmės rūšį, nustatant bausmę atlikti pataisos namuose.

6.1. Apeliantas, neginčydamas inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, nesutinka, kad jo atžvilgiu negalima buvo taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, paskiriant švelnesnę bausmės rūšį arba švelnesnę bausmę nei numatyta atitinkamo straipsnio sankcijoje. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis savo kaltę pripažino visiškai, gailisi, kad nusikaltimai susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis ir jų grėsmę, tai kad veikos padarymo metų jis buvo neteistas, po nusikalstomos veikos padarymo yra priimtas teismo baudžiamasis įsakymas ir ankstesni teistumai neigiamai apibūdina jo asmenybę, įvertino baustumą administracine tvarka, atsižvelgė į tai, kad turi mažametį vaiką ir šiuo metu nevartoja draudžiamų medžiagų.

6.2. Apeliantas, cituodamas skunde teismų praktikos pavyzdžius, pažymi, kad teismai, vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi įprastai net už griežčiausių nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 2 ir 3 dalyse, padarymą, skiria švelnesnes bausmes. Apelianto teigimu, šiuo atveju teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir paskyrė neteisingą bausmę. Teismas tinkamai neįvertino, kad jis savo kaltę pripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, davė nuoširdžius paaiškinimus, taip padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams greitai ir ekonomiškai nustatyti tiesą byloje. Nagrinėjamu atveju nebuvo užfiksuotas draudžiamos medžiagos pardavimo faktas. Pasak apelianto, tai, kad jis vartojo draudžiamas medžiagas, tačiau pastovaus platinimo (vaišinimo) nebuvo, toks pavaišinimas buvo atsitiktinio pobūdžio nusikaltimas, surastos ir išimtos medžiagos nepateko į apyvartą, jis neveikė grupėje, nepadaryta žala konkretiems asmenims, byloje nėra nukentėjusiųjų, parodo mažesnį įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

6.3. Skunde nurodoma, kad nuteistasis savanoriškai sutiko padėti ikiteisminio tyrimo pareigūnams išsiaiškinti ir nustatyti kitus asmenis, susijusius su narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų platinimu, taip padėdamas užkardyti nusikalstamų veikų darymą, aktyviai bendradarbiavo su policija. Pasak nuteistojo, jis įvertino savo elgesį ir padarė išvadas, pakeitė požiūrį, šiuo metu ieškosi darbo ir nori dirbti, auklėti savo vaiką, būti naudingas visuomenei. Apeliantas pažymi, kad atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei į teisingumo ir proporcingumo principus, egzistuoja pagrindas taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai palaikė apeliacinius skundus ir prašė juos tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti. Nuteistojo R. L. gynėjas, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nutarė nepriteisti iš R. L. bylinėjimosi išlaidų už būtiną gynėjo dalyvavimą, prašė palikti nenagrinėtą apeliacinį skundą šioje dalyje, taip pat patikslino, jog turi būti svarstomas ne tik R. L. išteisinimas skunde nurodytais motyvais pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, bet ir išteisinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį bei BK 302 straipsnio 1 dalį, nes visos šios veikos skundžiamu nuosprendžiu pripažintos kaip padarytos idealia sutaptimi.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistojo R. L. gynėjo Pavelo Ravluševičiaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8. BPK 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

9. Iš nuteistojo R. L. gynėjo P. Ravluševičiaus apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame keliamas netinkamai kvalifikuotos nusikalstamos veikos pagal BK 180 straipsnio 1 dalį klausimas ir manoma, kad šioje dalyje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, taip pat nesutinkama su realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimu nuteistajam. Tuo tarpu nuteistasis E. D. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, todėl šie klausimai nevertinami. Apeliantas E. D. skunde kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, skundu prašo nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirti švelnesnę bausmės rūšį.

Žemesnės instancijos teismas

10. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinęs motyvus, kuriais yra grindžiamas R. L. nuteisimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, konstatuoja, kad nuteistojo R. L. gynėjo P. Ravluševičiaus apeliacinis skundas šioje dalyje yra pagrįstas - nuteisdamas R. L. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą ir įrodymais nepagrįstą išvadą dėl būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikinamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus dėl nuteistiesiems skirtų bausmių, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas R. L. ir E. D. parinkdamas bausmės rūšis, jų dydžius, BK nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus bei nuteistųjų asmenybes atitinkančias, adekvačias jų padarytoms nusikalstamoms veikoms bausmes, o skunduose išskiriamos pavienės aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos, todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis skunduose nurodytais argumentais, neturi pagrindo daryti priešingą išvadą ir pakeisti R. L. už nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą, o E. D. už nusikaltimų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje, BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, paskirtas bausmes.

Dėl R. L. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

11. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu R. L. buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis pagrobė R. S. priklausantį turtą. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad R. L., turėdamas tikslą pagrobti R. S. priklausantį automobilį BMW 320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusioji yra bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, pagamindamas suklastojo netikrą dokumentą – automobilio BMW 320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, kurią liepė R. S. pasirašyti, po to paėmė iš R. S. minėto automobilio raktelius, bute rado ir pagrobė atsarginius automobilio raktelius ir automobilio BMW 320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą, taip suklastodamas dokumentą ir pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle, pagrobė R. S. priklausantį turtą už 7000 Eur ir nukentėjusiosios vardu išduotą dokumentą – minėto automobilio registracijos liudijimą.

12. Svarstant nuteistojo R. L. gynėjo P. Ravluševičiaus apeliacinį skundą, kuriuo prašoma išteisinti R. L., kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, požymių, būtina nustatyti, ar tarp tarp nuteistojo R. L. ir nukentėjusiosios R. S. susiklostę civiliniai santykiai peraugo į baudžiamuosius, ar R. L. veikoje yra jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos nuomone, apylinkės teismo išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje R. L. atliko veiksmus, už kuriuos kyla baudžiamoji atsakomybė, yra teisiškai nepagrįsta.

13. BK 180 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Nusikaltimas padaromas esant tiesioginei tyčiai, o įrodinėjant objektyviąją nusikaltimo sudėties pusę, būtina nustatyti, kad užvaldytas svetimas turtas, atlikus vieną iš alternatyvių veiksmų: panaudojus fizinį smurtą, grasinant fizinį smurtą panaudoti ar kitaip atėmus galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis.

14. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas sprendė R. L. veiksmuose buvus vieną iš alternatyvių plėšimo požymių – „kitaip atėmus galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis“, konstatuodamas, jog nukentėjusioji R. S. buvo bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir taip R. L. atėmė galimybę jai priešintis ginti savo nuosavybę – R. L. liepiama R. S. pasirašė jai nuosavybės teise priklausančio automobilio BMW 320 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartį.

15. Teismų praktikoje išaiškinta, kad plėšimo nusikaltimo sudėties požymis „kitaip atimdamas galimybę priešintis“ taip pat suponuoja smurtinius veiksmus, tačiau šie veiksmai gali nesukelti nei sveikatos sutrikdymų, nei didelio fizinio skausmo. Šio požymio esmė yra ta, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjusysis netenka galimybės pasipriešinti jo turto pagrobimui. Šį plėšimo sudėties požymį atitinka nukentėjusiojo surišimas, įstūmimas ir uždarymas atskiroje patalpoje, užmigdymas medikamentų ar narkotinių medžiagų pagalba. Atėmimas galimybės priešintis gali būti padaromas ne tik panaudojant fizinį smurtą, bet ir apgaulę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251/2004).

16. Taigi „kitoks atėmimas galimybės priešintis“ teismų praktikoje siejamas arba su kaltininko atliekamais atitinkamais smurtiniais veiksmais, arba su apgaule, kurių pasekoje kaltininkas įgyja galimybę prieiti prie nukentėjusiojo turto ir jį užvaldyti. Skundžiamame nuosprendyje be to, kad konstatuota, jog R. S. atimta galimybė pasipriešinti neatiduoti savo turto, išvis nenurodyta, kokiais gi veiksmais – smurtiniais ar apgaule, ir kuriuos būtų galima vertinti kaip kėsinimąsi į nukentėjusiosios veiksmų laisvę, veikė R. L., tai yra, nenustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai.

17. Pirmos instancijos teismas, konstatuodamas, jog R. L. padarė plėšimo alternatyvią veiką, kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-1073/2023. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei panašios cituojamai bylai, kadangi joje nuteisti asmenys pasisavino pareigūnų vardą ir imitavo jų procesinius veiksmus (pateikė netikrus policijos pareigūno parengtus procesinius dokumentus (nutarimą atlikti kratą, pranešimą apie įtarimą, nutarimą skirti kardomąją priemonę – suėmimą), kas kasacinio teismo vertinta kaip apgaulė, panaudota prieiti prie turto – įmonės grynųjų pinigų, o uždėjimas antrankių direktoriui, reiškusiam pretenzijas dėl įvykių, vertinti kaip kitokie smurtiniai veiksmai, kuriais atimta galimybė priešintis.

18. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, R. S. teismo posėdžio metu neneigė, jog 2022 m. birželio 13 d. sau nuosavybės teise priklausantį automobilį BMW 320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliko prie R. L. namų (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) mikrorajone (duomenys neskelbtini), kartu su R. L. vartojo alkoholį ir narkotikus (5 t., b. l. 172-175), kartu nuvyko taksi iki jos namų paimti minėto automobilio dokumentus, atsarginius raktus, Vilniaus centre atsispausdino ir pasirašė pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią ji pardavė R. L. savo automobilį BMW 320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 4000 Eur. Tokiems nukentėjusiosios parodymams neprieštarauja ir kiti byloje surinkti ir teismo posėdžio metu ištirti įrodymai. Byloje yra 2022 m. birželio 12 d. automobilio BMW 320 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje užfiksuota, kad R. S. parduoda R. L. minėtą transporto priemonę už 4000 Eur (1 t., b. l. 85–86). Nuteistasis R. L. neneigė, kad iki šio sandorio sudarymo kartu su R. S. vartojo amfetaminą (5 t., b. l. 137-138). Liudytoja O. B. parodė, kad 2022 m. birželio 13 d. kambariokė R. S. nerado savo raktų nuo buto, todėl atvyko taksi su R. L. pas ją į darbą pasiskolinti jos raktų. R. S. buvo neadekvačiai linksma, krizeno. Kai O. B. grįžo namo apie 18 val., matė kažkokios sutarties juodraštinius variantus, o praėjus neilgam laikui R. L. su R. S. išvyko (5 t., b. l. 189-193). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2022 m. birželio 17 d. specialisto išvadoje Nr. T-N 1245/2022(01) nustatyta, kad R. S. šlapime, paimtame 2022 m. birželio 15 d., 11.30 val., rasta amfetamino, tetrahidrokanabinolio karboksirūgšties (2 t., b. l. 4), o 2022 m. birželio 17 d. specialisto išvadoje T-N 1246/2022(01) nustatyta, kad R. L. šlapime, paimtame 2022 m. birželio 15 d., 11.40 val., rasta amfetamino (3 t., b. l. 21). Vadinasi, dar praėjus kelioms dienoms po nagrinėjamo įvykio, nukentėjusiosios ir nuteistojo organizme buvo draudžiamų medžiagų pėdsakų. Nuteistasis R. L. parodė, kad automobilio pirkimo - pardavimo sutartį su R. S. pasirašė „Copy Pro“ prie Lukiškių aikštės, ką patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, pateiktas iš įmonės UAB „Copy Pro“, esančios Vilniuje, Gedimino pr. 33. (2 t., b. l. 196–198). Liudytojos V. V. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 26-28, 5 t., b. l. 172-174) duotais parodymais patvirtinti nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymai, kad 2022 m. birželio 13 d., po 20 val., (duomenys neskelbtini), kur gyveno ji (V. V.), R. L. ir E. D., kartu su R. S. keturiese vartojo alkoholį, R. L. rodė automobilio pirkimo dokumentus ir ji suprato, kad R. L. nupirko R. S. automobilį, taip pat tai, kad jis jokių pinigų už automobilį nemokėjo.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad byloje vienareikšmiškai nustatyti tokie faktai, kad 2022 m. birželio 13 d. R. S. su R. L. sudarė automobilio „BMW 320 D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, o jos sudarymo metu ir R. L., ir R. S. buvo apsvaigę nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Reikšminga pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų, kad apsvaigimo būsena nebūtų buvusi pačios nukentėjusiosios valinių veiksmų pasekmė. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad R. L. liepė pasirašyti R. S. automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau nenurodė jokių įrodymų, leidusių daryti tokią išvadą, be to, svarbu pažymėti, kad tai neturėtų jokios įrodomosios reikšmės plėšimo nusikaltimo sudėties atveju, nes liepimas, kaip veiksmas, jeigu tuo metu nėra grasinama panaudoti smurtą, nėra kriminalizuotas, nes nesant papildomų kaltininko veiksmų, nukreiptų atimti nukentėjusiajam galimybę priešintis, savaime liepimas pasirašyti negali būti vertinamas kaip kitoks atėmimas galimybės priešintis. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis R. L. atliko kokius nors papildomus veiksmus, kurie lėmė R. S. apsisprendimą pasirašyti sutartį. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojama, jog R. L. teisme teigė, kad buvo nuspręsta sudaryti automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, siekiant, jog nukentėjusioji išvengtų atsakomybės, nes R. S. pavojingai važiavo automobiliu – per šaligatvio bortelius, vos nepartrenkė žmogaus, t. y. kaltinamasis prisiimtų atsakomybę, tačiau byloje nėra jokių kitų pašalinių asmenų, kurie matė R. S. neva pavojingą vairavimą mieste. Tačau, teisėjų kolegijos nuomone, tokia aplinkybė neįrodo, jog R. L. naudojo apgaulę prieš nukentėjusiąją, kuri, be kita ko, apklausta teisme, paskelbus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b. l. 171), parodė, kad galėjo būti tokia aplinkybė, kad perrašė automobilį, siekdama išvengti atsakomybės už pavojingą vairavimą. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. L. negali būti nuteistas dėl plėšimo, nes nagrinėjamu atveju nėra nustatytas nuteistajam inkriminuoto BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę apibūdinantis požymis, t. y., atėmimas galimybės nukentėjusiam asmeniui priešintis.

20. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad R. L. veiksmai neatitinka BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties (bylą nagrinėjant teisme, R. L. buvo informuotas, kad jo galima nusikalstama veika gali būti kvalifikuota ne kaip plėšimas, o kaip sukčiavimas). Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmos instancijos teismo išvada ir, susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, sprendžia, jog nesant byloje jokių duomenų apie R. L. panaudotą apgaulę nukentėjusiosios atžvilgiu, negali būti svarstomas klausimas dėl R. L. veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnį.

21. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog nukentėjusioji bylai reikšmingu laiku buvo bejėgiškos būklės, nes apsvaigimas nebūtinai reiškia bejėgiškumą. Tačiau kaip matyti iš šio nuosprendžio 18 punkte aptartų įrodymų, nekyla abejonių, kad apsvaigimas paveikė nukentėjusiosios valios laisvę veikti adekvačiai savo interesais. Nukentėjusioji R. S. apklausta teisme patvirtino, jog 2022 m. birželio 14 d. ryte, praėjus apsvaigimo būsenai, suprato, jog tokio sandorio nebūtų sudariusi būdama blaivi, nežino, kodėl taip pasielgė (5 t., b. l. 172-175).

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį.‏‏‎ Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad spręsdamas dėl CK 1.89 straipsnio pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017).

23. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad įrodinėjimas civilinėmis priemonėmis, kad R. S. ne savo laisva valia sudarė su R. L. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, būtų apsunkintas, tačiau nepateikti tokios išvados argumentai. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo nemotyvuota išvada nesutinka. Remiantis šio nuosprendžio 18 punkte aptartais duomenimis, nėra ginčo, jog sandorį R. S. sudarė būdama apsvaigusi, neadekvačios būsenos, R. L. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neneigė, kad nemokėjo pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytos sumos už automobilį, kas daro pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančią (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Taigi akivaizdu, kad byloje nėra nustatyta jokio esminio nukentėjusiosios teisių suvaržymo apginti savo teises civilinio proceso tvarka, nuginčijant sandorį ir taikant restituciją. Be kita ko, svarbu paminėti, kad nuginčijant sandorį, pripažįstant jį negaliojančiu minėtais pagrindais, remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, nėra svarbu nustatyti, kieno iniciatyva jis sudarytas ir dėl kokių motyvų. Nagrinėjamu gi atveju, 2022 m. birželio 14 d. ryte išsiblaiviusi R. S. nesikreipė į teisėsaugos institucijos, manydama, kad iš jos pagrobtas automobilis ar jos atžvilgiu atlikti kitokie nusikalstami veiksmai. Priešingai, supratusi, jog būdama apsvaigusi sudarė sau nenaudingą sandorį, kaip pati paaiškino 2023 m. kovo 8 d. apklausiama teisme, prašė R. L. grąžinti automobilį, o jis pasakė, kad pati jam jį atidavė, tuomet „parašė R. L., kad buvo neblaivi, todėl atidavė automobilį. Gal ir pasikarščiavo, jis jai sakė, kad būtų galėjusi automobilį pasiimti, bet iš karto to neparašė, todėl (ji) paskambino policijai“ (5 t., b. l. 172–175). Taigi nepavykus pačiai R. S. su R. L. susitarti dėl sandorio nutraukimo, bylos duomenimis, ji nesvarstė galimybės kreiptis teisinės pagalbos ginti savo teises civilinio proceso tvarka, o iškart paskambino į bendrąjį pagalbos centrą 2022 m. birželio 14 d., 5.58 val. nurodydama, kad 2022 m. birželio mėn. 13 d. (duomenys neskelbtini) gėrė šampaną su nepažįstamais, kurie greičiausiai jai įdėjo narkotikų, nes ji stipriai apsvaigo ir sunkiai atsimena tolimesnius veiksmus, kompanija ją išžagino <...> taip pat pavogtas jos automobilis „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 8). 2022 m. birželio 14 d. protokole – pareiškime R. S. pateikė dar kitą versiją, jau apkaltindama tik R. L., jog jis savaitę laiko, laikotarpiu nuo 2022 m. birželio mėn. 7 d., 5.00 val., iki 13 d., 23.00 val., svaigino ją galimai narkotinėmis medžiagomis, prieš jos valią lytiškai santykiavo, privertė jo vardu perrašyti jai priklausantį automobilį „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (1 t., b. l. 2–4). Atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nepasitvirtino R. S. nurodytos aplinkybės dėl jos išžaginimo ar apsvaiginimo narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis prieš jos valią. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp nukentėjusiosios R. S. ir nuteistojo R. L. susiklostė civiliniai santykiai, ir nėra nustatyta tokių aplinkybių, kad nukentėjusioji nebūtų galėjusi civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrąjį turinį, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės, tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog negalimas toks teismų praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Pabrėžta, jog baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2011, 2K-329/2011, 2K-144-222/2020).

24. Skundžiamu teismo nuosprendžiu R. L. nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, kaip šiose teisės normose nustatytas nusikalstamas veikas padaręs idealia sutaptimi su nusikalstama veika, nustatyta BK 180 straipsnio 1 dalyje.

25. BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

26. Vertindamas byloje nustatytus faktus, jog automobilio BMW 320 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis neatitinka tikrovės, nes R. S. realiai nepardavė transporto priemonės R. L., kadangi kaltinamasis nedavė nukentėjusiajai pinigų už automobilį, sutartį pasirašė būdama stipriai apsvaigusi, neturėdama valios parduoti kaltinamajam transporto priemonę, o įkalbėta R. L., pirmos instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis suklastojo dokumentą ir taip padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, nekartodama motyvų išdėstytų šio nuosprendžio 22-23 punktuose, su tokia išvada nesutinka, vertina, kad kaltininko veika neperžengė civilinių teisinių santykių ribų, o nustatyti teismo faktai yra pagrindas nuginčyti sandorį civilinio proceso tvarka dviem pagrindais, remiantis CK 6.305 straipsnio 1 dalies ir CK 1.89 straipsnio nuostatomis.

27. BK 302 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką.

28. Nuteisdamas R. L. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, pirmos instancijos teismas konstatavo, jog pasinaudodamas R. S. bejėgiška būkle dėl apsvaigimo, R. L. nukentėjusiosios bute rado ir paėmė automobilio BMW 320 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą, tokiu būdu pagrobė R. S. vardu išduotą dokumentą. Teismo posėdžio metu 2023 m. kovo 8 d. apklausta nukentėjusioji parodė, jog kartu su R. L. nuvyko taksi automobiliu į savo butą paimti aptariamo dokumento ir jį R. L. atidavė pati (5 t., b. l. 172-175), byloje nėra jokių nukentėjusiosios parodydams priešingų duomenų. Įrodinėdamas pagrobimo faktą, pirmos instancijos teismas remiasi tik nukentėjusiosios apsvaigimo būsena, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, R. L. nuteisimas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad R. L. pagrobė dokumentą, yra nepagrįstas.

29. Įvertinusi aukščiau aptartus argumentus, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl R. L. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, naikinamas, R. L. išteisinant jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalies 1punktas).

Dėl nuteistajam R. L. paskirtos bausmės

30. Išteisinus R. L. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, naikintinas skundžiamas nuosprendis dalyje dėl R. L. skirtų bausmių pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, subendrinimo bei subendrintos bausmės subendrinimo su bausme, R. L. skirta už nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

31. Nuteistojo R. L. gynėjas P. Ravluševičius prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti, neskiriant nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės.

32. Teismas kaltininkui bausmę skiria vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nesureikšminant atskirų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, t. y. teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuodamas bausmę teismas įvertina BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

33. Nagrinėjamoje byloje R. L. pripažintas kaltu, padaręs nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skyrė 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tai yra, straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį, kurios dydis nesiekia paskirtos bausmės vidurkio. Taigi, skirdamas baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 41, 50, 54, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė.

34. Analizuojant R. L. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą, nustatyta, jog nuteistasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotine ir psichotropine medžiagomis, nusikaltimas baigtas. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė R. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). R. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

35. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl R. L. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino esmines bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. kaltininko asmenybę (R. L. suimtas kitame ikiteisminiame tyrime, iki kardomojo kalinimo nedirbo, praeityje teistas 5 kartus (6 t., b. l. 97–106), nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Baustas administracine tvarka, paskirtos baudos nesumokėtos (4 t., b. l. 14–51, 6 t., b. l. 94–96). Šiuo aspektu skunde pabrėžiami nuteistojo socialiniai ryšiai ir įsipareigojimai neturi lemiamos reikšmės, kadangi, įvertinus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, nėra pagrindo suabsoliutinti šios aplinkybės. Nuteistojo deklaruojami ryšiai su šeimos nariais, įsipareigojimai jiems neturėjo jokios realios įtakos kaltininko apsisprendimui ir nesustabdė jo nuo nusikalstamų veikų darymo. Pabrėžtina ir tai, jog teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. L. priešingas teisei ir visuomenėje nusistovėjusioms elgesio bei moralės normoms elgesys nėra atsitiktinis, paremta nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visumos vertinimu, be kita ko, atsižvelgus ir į pastarojo atžvilgiu anksčiau taikytas valstybės prievartos priemones – R. L. anksčiau buvo skirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, taikytos alternatyvios baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos (bausmės vykdymo atidėjimas) (6 t., b. l. 97–106), tačiau nuteistasis ir vėl nusikalto.

36. Įvertinus aukščiau aptartas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. L. paskirta sankcijoje numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės paskirtį ir bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Byloje nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės patvirtina, jog nusikalstama veika buvo padaryta ne atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms, tačiau dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, atspindi nuteistojo pasirinktą gyvenimo būdą. Ankstesni teistumai rodo tai, kad jis nėra linkęs kritiškai vertinti savo elgesio, linkęs daryti teisės pažeidimus ir vengia šį gyvenimo būdą keisti, o alternatyvios baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos jo elgesio nekeičia bei nesulaiko nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. L. skyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, kurios dydis, nustačius atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir nenustačius sunkinančių atsakomybę aplinkybių, nesiekia paskirtos bausmės vidurkio. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo teigti, jog paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, priešingai, aptartos aplinkybės rodo tai, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, nebus pasiekti nuteistajam paskiriant švelnesnę bausmę.

Dėl nuteistajam E. D. paskirtos bausmės

37. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, jog E. D. tiesiogine tyčia padarė dvi baigtas nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotine ir psichotropine medžiagomis, iš kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 259 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), o kita – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 260 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 5 dalis). E. D. anksčiau du kartus trauktas baudžiamojon atsakomybėn Vokietijoje, du kartus Lietuvos Respublikoje už kitokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, bausmes atlikęs, nusikalstamų veikų padarymu laikomas buvęs neteistu (6 t., b. l. 120–125).

38. Pabrėžtina, jog ankstesni asmens teistumai yra vertinami kaip nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, t. y. teismai įvertina tiek teistumo, tiek jo išnykimo faktą, bet, atsižvelgdami į BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus, turi įvertinti ir kaltininko asmenybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-560/2014).

39. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl E. D. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio, taip pat įvertino visas esmines bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, stadiją, kaltės formą. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę – E. D. nedirba, po nagrinėjamų veikų padarymo jo atžvilgiu yra priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. teismo baudžiamasis įsakymas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (baudžiamoji byla Nr. e1-2444-1128/2023), per paskutinius penkerius metus daug kartų baustas administracine tvarka, be kita ko, už šiurkščius administracinius nusižengimus (pavyzdžiui, už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam ir neturint teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemones; transporto priemonės vairavimą neturint teisės vairuoti, kai šios teisės neįgijęs – pastebėtina, kad šie šiurkštūs administraciniai nusižengimai padaryti jau po šioje byloje įrodytų nusikalstamų veikų padarymo), paskirtų baudų nemoka (4 t., b. l. 160–189).

40. Aplinkybė, jog E. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog nuteistojo atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kaltininkas prisipažino padaręs nusikaltimą bei dėl jo padarymo gailisi. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

41. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuoja, kad E. D. paskirtas mažesnis nei sankcijos vidurkis 45 parų arešto bausmės dydis už jo padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, tai yra, mažesnė nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis ir yra artimesnė baudžiamajame įstatyme numatytai laisvės atėmimo bausmės minimaliai ribai, paskirtos laikantis BK 41, 61 straipsnių nuostatų. Paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, nepažeidžiant BK 63 straipsnio 1–2 dalių, 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatų. Nuteistajam paskirta galutinė bausmė yra teisinga ir nelaikytina aiškiai per griežta.

42. Pirmos instancijos teismas konstatavo, jog BK 62 straipsnio nuostatų taikymo pagrindų E. D. atžvilgiu nenustatyta, jie nenurodyti ir apeliaciniame skunde. Nuteistasis E. D. nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog nėra pagrindo, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą jam neskirti laisvės atėmimo bausmės. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismui nebuvo žinomos aplinkybės, jog jis bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir padėjo nustatyti asmenis, susijusius su narkotikų platinimu kitame ikiteisminiame tyrime, nesusijusiame su šia byla.

43. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta, jei kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog minėta teisės norma imperatyviai nurodo, jog kaltininko teisinę padėtį švelninti gali tik nagrinėjamojoje byloje suteikimas informacijos apie kitus nusikalstamą veiką padariusius asmenis, be kita ko, ši E. D. padėtį lengvinanti aplinkybė, kaip jau minėta, buvo pirmos instancijos teismo pripažinta, nes nustatytas alternatyvus jos požymis - prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Svarbu pažymėti ir tai, kad nurodymas teisėsaugos institucijoms asmenų, galimai platinusių draudžiamas medžiagas ir jų atžvilgiu ikiteisminio tyrimo pradėjimas, dar nerodo, jog tie asmenys padarė jiems inkriminuojamas veikas ir bus pripažinti kaltais, todėl neveltui įstatymų leidėjas kaltininko padėties švelninimą sieja su nagrinėjama byla susijusių nusikalstamą veiką padariusių asmenų išaiškinimu, nes bylą nagrinėjantis teismas pagal surinktus įrodymus įvertina, ar informacija apie galimai kitus nusikaltusius asmenis yra teisinga.

44. Pažymėtina tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde daugiau nenurodyta tokių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs ar vertinęs jas neteisingai ir, kurioms esant, būtų galima padaryti išvadą, jog paskirta 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė turėtų būti sušvelninta. Apeliacinio skundo argumentai, kad E. D. laikytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos išplatintos epizodiškai, šiuo metu draudžiamų medžiagų nuteistasis nevartoja, ieško darbo, turi mažametį vaiką, kad nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo jų vertinti kitaip bei spręsti, kad šios, iš esmės įprastos ir būdingos daugeliui bylų aplinkybės, yra tiek išimtinės, kad vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė būtų vertinama kaip per griežta, neproporcinga, todėl turėtų būti sušvelnintina.

45. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. D. paskirtos bausmės dydžio ar parinkti kitos rūšies bausmę, ir įvertinusi apeliaciniame skunde nurodytus kitose Kauno apygardos teismo, Šiaulių apygardos teismo, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamosiose bylose priimtus sprendimus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Visų pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Taigi Vilniaus apygardos teismas pirmiausia yra saistomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir savo paties sukurtų precedentų.

46. Apeliaciniame skunde nurodytoje Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-189-851/2022 nuteistajam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teismas paskyrė 2 metų laisvės apribojimo bausmę, Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-407-579/2022 nuosprendis paliktas nepakeistas, tačiau toje byloje konstatuota nesant nuteistąjį neigiamai charakterizuojančių duomenų, išskyrus padaryto nusikaltimo sunkumą, be kita ko, nenustatytas narkotinių medžiagų platinimas. Net ir vienoje byloje nuteistiems skirtingiems nuteistiesiems vienam nuteistajam paskirtos bausmės dydis neturi įtakos kitų bendrininkų bausmei, nes pagal teismų praktiką vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-226-1073/2019).‏‏‎

47. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad bylose, kuriose asmenys buvo teisiami už disponavimą net labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų (BK 260 straipsnio 2, 3 dalys), skiriant bausmes taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad tokios teigiamai kaltininką apibūdinančios aplinkybės, kokios iš esmės yra nurodytos ir nuteistojo E. D. apeliaciniame skunde, paprastai vertinamos kaip tipinės ir nesudaro pagrindo jas pripažinti išskirtinėmis ir rodančiomis sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimo neproporcingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-230-511/2021, Nr. 2K-233-976/2021, Nr. 2K-120-511/2022, Nr. 2K-114-511/2022). Dar kartą pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra įvertinti teigiamai E. D. apibūdinantys duomenys, nurodyti ir apeliaciniame skunde. Tačiau, sprendžiant bausmės skyrimo už sunkaus nusikaltimo padarymą klausimą, į tokias aplinkybes, kad nuteistasis ieško darbo, turi mažą vaiką, nori keisti gyvenimo būdą, iš esmės jau atsižvelgta skiriant bausmę, jos negali būti pernelyg sureikšmintos ir turėti lemiamos reikšmės, sprendžiant, ar turi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir išimtinių aplinkybių nustatymo, ne kartą yra išaiškinęs, kad teisingumo principui prieštarauja ne tik aiškiai per griežtos, bet ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016).

48. Dar kartą vertinant nuteistojo E. D. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą, taip pat pažymėtina, kad jo laikytos dviejų rūšių draudžiamos medžiagos (ir narkotinės, ir psichotropinės), tos pačios rūšies draudžiamas medžiagas laikant skirtingose pakuotėse ir skirtingose vietose, ne tik neleidžia spręsti apie nusikalstamos veikos atsitiktinumą, bet ir nesudaro pagrindo išvadai apie paskirtos bausmės neteisingumą. Neigiamai nuteistojo asmenybę charakterizuoja ir leidžia spręsti apie didesnį asmenybės pavojingumą, ir ekonominių ryšių stoka, įvertinus legalaus pragyvenimo šaltinio nebuvimą. Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jos individualizavimui turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).

49. Nuteistojo skunde nurodoma, kad Lietuvoje, priešingai nei kitose Europos valstybėse, už disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis nustatytos ženkliai didesnės bausmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis susijusios nusikalstamos veikos sukelia itin žalingus padarinius žmonių sveikatai ar net gyvybei, visuomeniniams santykiams, ekonominėms, dorovinėms ir kitoms socialinėms vertybėms, todėl įstatymo leidėjas neatsitiktinai numatė tokias griežtas sankcijas už BK 260 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Baudžiamoji politika kitose Europos šalyse nėra ta aplinkybė, kurios pagrindu veiką, dėl kurios nuteistajam E. D. skirta laisvės atėmimo bausmė, būtų galima vertinti kaip ypatingai mažo pavojingumo, o jam paskirtą artimą minimaliam sankcijos dydžiui bausmę – kaip per griežtą.

50. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistajam E. D. švelnesnė bausmė turėtų būti paskirta įvertinus tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, duodamas nuoširdžius paaiškinimus ne tik apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymą, bet ir draugų pavaišinimą, nors toks faktas byloje nėra užfiksuotas įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus pirmos instancijos teismo buvo įvertintas, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į ką buvo atsižvelgta skiriant bausmę ir konstatuojant, kad nagrinėjamu atveju baudžiamajame įstatyme numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, skiriant bausmę, artimą minimaliam sankcijoje nustatytam dydžiui. Dar labiau atsižvelgti į nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nei į ją atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, ir švelninti paskirtąją bausmę nėra pagrindo.

51. Apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis turi įsipareigojimų – prižiūri savo garbaus amžiaus mamą ir padeda auginti bei išlaikyti savo mažametį vaiką, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nelaikytinos pakankamu pagrindu bausmės švelninimui. Kaip minėta, E. D. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas ne pirmą kartą, taip pat jis ne kartą baustas administracine tvarka, kas patvirtina, jog šeimyninės aplinkybės nesulaiko jo nuo teisės pažeidimų darymo. Be to, Sodros duomenų bazės duomenimis, E. D. nuo 2022 m. sausio 22 d. iki 2022 m. birželio 1 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 4, b. l. 190-191), tačiau byloje jokių kitų duomenų, patvirtinančių apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad jis šiuo metu dirba ir padeda išlaikyti savo mažametį vaiką, nėra.

52. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas E. D. už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, arešto bausmės dydį mažesnį, nei šios bausmės sankcijos vidurkis, o už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, laisvės atėmimo bausmės dydį, artimą minimaliam šioje normoje numatytam bausmės dydžiui, įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė bausmes, proporcingas padarytų nusikalstamų veiksmų ir nuteistojo asmenybės pavojingumo visuomenei laipsniui. Paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, griežtesne – 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo – bausme apimant švelnesnę – 45 parų arešto – bausmę, ir E. D. paskirta galutinė subendrinta 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri nėra aiškiai per griežta, ją švelninti ir tuo pagrindu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

53. Nuteistojo R. L. gynėjo P. Ravluševičiaus skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nutarė priteisti iš nuteistojo bylinėjimosi išlaidas už būtiną gynėjo dalyvavimą, nors tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Įvertinusi tai, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nusprendė nepriteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo R. L., o gynėjas remdamasis šiuo faktu, teismo posėdžio prašė šioje dalyje palikti skundą nenagrinėtą, teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

54. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. lapkričio 21 d. pažyma Nr. APD-2023-15967 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, pažymoje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 183,33 Eur už R. L. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinybę R. L. skirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Taigi, siekiant įgyvendinti pareiškėjo teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo R. L. valios. Esant išvardintoms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas iš pastarojo nėra galimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-462-873/2020, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-523-988/2020, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. vasario 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-143-1121/2021). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 3, 4 dalimis, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. L. (R. L.) gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio dalį dėl R. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

R. L. išteisinti jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo R. L..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėDarius PrankaEglė Venckienė