- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-04
- Bylos Nr.
- 1A-316-497/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41276-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- O. V.
- Advokatai
- Raimundas Jurka
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo O. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 50 MGL (BBND) (2 500 eurų) bauda.
Taikant BK 68 straipsnį, O. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 15 d.
Taikant BK 72 straipsnį, O. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio,,Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas valstybės naudai.
Iš O. V. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai priteista 42,00 Eur proceso išlaidų už transporto priemonės Audi Q7 (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimą ir saugojimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. O. V. nuteistas už tai, kad 2020 m. spalio 15 d. apie 04.44 val. Vilniuje, Kapsų g., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto, numatančio draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, reikalavimus, vairavo automobilį Audi Q7 (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo. Šiais savo veiksmais O. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
2. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, jog surinkti įrodymai visiškai įrodo kaltinamojo O. V. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, jo nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Teismas, svarstydamas O. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, sprendė, kad nors O. V. ir neteistas, tačiau administracinių nusižengimų registro duomenys, apie O. V. padarytų administracinių nusižengimų, susijusių su KET pažeidimais, gausą, leidžia daryti išvadą, jog O. V. nėra pasitikėjimo vertas asmuo ir sprendė netaikyti O. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis O. V. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti priimtą nuosprendį ir priimti naują – atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą laiduotoju paskiriant D. P.. Dėl jo atžvilgiu taikytinų baudžiamojo poveikio priemonių palieka spręsti teismui jam suteikta diskrecijos teise.
3.1. Apeliantas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Skunde teigiama, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę, gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 1, 2 dalys). Nurodoma, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog, net ir nustatęs visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P- 82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018). Tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-329/2013, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018, 2K-67-942/2019).
3.2. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino duomenis apie jo padarytus administracinius nusižengimus pažeidžiant KET už paskutinius penkerius metus. Šie duomenys savaime nėra pakankami atsisakant atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi jis pats nuvyko į ikiteisminio tyrimo įstaigą, kur prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi tai padaręs. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai, šis įvykis įformintas administracinio nusižengimo teisena Nr. ROIK 21127692453, tačiau nuosprendžio priėmimo metu šioje administracinio nusižengimo byloje nebuvo priimtas galutinis nutarimas patraukti jį administracinėn atsakomybėn.
3.3. Skunde nesutinkama su teismo teiginiais, kad padarytų nusižengimų KET gausa rodo kaltinamojo polinkį nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio taisyklių bei įstatymų reikalavimų, o byloje nagrinėjamas įvykis tik parodo, kad kaltinamojo daromi pažeidimai tik sunkėja. Skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nagrinėjamas įvykis nėra susijęs vien su administracine atsakomybe, todėl šie charakterizuojantys duomenys gali būti svarbūs tik kalbant apie baudžiamojo poveikio priemonių taikymo apimtį, o ne apie pagrindą netaikyti laidavimo instituto.
3.4 Apeliantas nesutinka su teismo teiginiais, kad kaltinamasis nenurodė jo elgesį paaiškinančių priežasčių. Teismas nepagrįstai reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžiant atleidimo nuo atsakomybės klausimą, laikė tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas iš karto po įvykio jis (apeliantas) savo kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos neigė, teigdamas, jog apskritai automobilio nevairavo, jo variklio įjungęs nebuvo, be to, pareigūnai jį sulaikydami jam sudavė smūgius į veidą, jis nematė prasmės pūsti į alkotesterį, nes pasakė, kad yra neblaivus ir automobilio nevairavo. Apeliantas nurodo jog bylos nagrinėjimo teisme metu, duodamas parodymus nurodė visas savo veiksmų priežastis ir aplinkybes, patvirtinančias jo nuoširdų gailėjimąsi ir atsakomybės suvokimą.
3.5. Apeliantas taip pat teigia, kad iš jo teismui pateiktų dokumentų matyti, kad jis suvokia, kad nusikalstama veika, dėl kurios jis yra nuteistas, yra susijusi su eismo saugumu, todėl šis faktorius jį dar labiau skatina tikėti ir stengtis, jog ateityje tokie panašūs atvejai nebepasikartos ir nebus tam jokių prielaidų. Pagrindą manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, patvirtina byloje esantys duomenys apie tai, kad jis dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigose, gauna oficialų darbo užmokestį, kolegų ir partnerių charakterizuojamas teigiamai, jo sutuoktinė I. V. turi leidimą dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, su kuria augina sūnų, lankantį pradinio ugdymo įstaigą (duomenys neskelbtini).
3.6. Apeliantas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jį charakterizuojančius duomenis, neatkreipė dėmesio į kasacinę praktiką, kad sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2014, 2K- 132-699/2017,2K-186-942/2018).Teismas nevertino, kad galimas laiduotojas tikrai gali daryti teigiamą poveikį kas sudarytų pagrindą spręsti, kad būtų teisinga ir proporcinga jo atžvilgiu taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą.
6. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.
7. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
8. Apeliaciniu skundu neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, veikos kvalifikavimas ir paskirtų baudžiamojo poveikių priemonių pagrįstumas, tačiau nesutinkama su išvadomis, jog O. V. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.) bei remiasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
9. Kolegija susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, priimto nuosprendžio ir apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės neleidžia teigti, kad O. V. ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals, kas leistų jo atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Žemesnės instancijos teismas
10. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Šio straipsnio 2 dalyje yra išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, o būtent: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismai nuosekliai laikosi praktikos, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės galimas tik nustačius visas šias BK 40 straipsnio 2 dalyje išvardintas sąlygas.
11. Byloje nustatyta, kad O. V. nusikalto pirmą kartą, pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad jis savo kaltę prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nusikalstama veika žala nepadaryta, todėl yra BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose numatytos sąlygos, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos, t.y. nėra pagrindo manyti, kad O. V. ateityje laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals. Šiai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.
12. Apeliacinės istancijos teismas nesutinka su nuteistojo O. V. skunde išdėstytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybes, susijusias su jo patraukimu administracinėn atsakomybėn ir ši aplinkybė nėra pagrindas atsisakyti taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą pasisakęs, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 281¹ straipsnyje, ir sprendžiant klausimą, ar yra pagrindo manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į asmens praeityje padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir jam taikytą administracinę atsakomybę, taigi apylinkės teismas pagrįstai vertino šią aplinkybę.
13. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo O. V. patraukimo administracinėn atsakomybėn duomenis, kurių pagrindu nustatė, kad O. V. per pasutinius penkerius metus administracinėn atsakomybėsn už KET pažeidimus buvo patrauktas net 23 kartus. Ši aplinkybė pagrįstai leidžia teigti, kad O. V. nepaiso nustatytų elgesio taisyklių, už administracinius nusižengimus jam skiriamos baudos ir net specialiosios teisės atėmimas nuo pakartotinių teisės pažeidimų darymo jo nesulaiko. Ši aplinkybė paneigia ir jo argumentą, kad jis suvokia, kad nusikalstama veika dėl kurios jis nuteistas yra susijusi su eismo saugumu, todėl šis faktorius jį skatiina stengtis, jog ateityje panašūs atvejai nebepasikartos. Iš administracinių nusižengimo registro duomenų matyti, kad didžioji dalis O. V. padarytų administracinių nusižengimų susiję su nustatyto greičio viršijamu. Šie pažeidimai taip pat susiję su eismo saugumu, tačiau tai, kad O. V. juos daro nuolat pagrįstai leidžia abejoti jo deklaruojamu noru stengtis ateityje teisės pažeidimų nedaryti.
14. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, kad paskutinis teisės pažeidimas dėl kurio jis patrauktas jau ne administracinėn, o baudžiamojon atsakomybėn leidžia teigti, kad O. V. daromi teisės pažeidimai sunkėja. Vien tik asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn faktu negali būti grindžiamas atsisakymas taikyti asmeniui atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau nesutiktina su nuteistojo teiginiu, kad ši aplinkybė gali būti reikšminga tik sprendžiant baudžiamojo poveikio prioemonių klausimą, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, teismų praktikoje šia aplinkybe yra remiamasi, nustatant vieną iš būtinų BK 40 straipsnio taikymui sąlygų, o būtent ar asmuo laikysis įstatymų ir nensuikals. Nagrinėjamu atveju O. V. padarytų admistracinių nusižengimų gausa, pakartotinumas pagrįstai leido sufomuoti išvadą, kad O. V. nėra pasitikėjimo vertas asmuo.
15. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad apklausiamas iškart po įvykio jis savo kaltės nepripažino, apeliantas pažymi, kad apklausiamas teisme nurodė visas reikšmingas aplinkybes ir paaiškino savo elgesio priežastis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas O. V. elgesį įvykio metu ir po jo vertino svarstydamas pasitikėjimo juo klausimą. Teismas įvertino jo teismo posėdžio metus duotus parodymus ir paaiškinimus ir konstatavo, kad O. V. savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, kas leidžia teigti, kad aplinkybė, jog O. V. iškart po įvykio kaltės nepripažino, neturėjo lemiamamos įtakos teismui priimant sprendimą netaikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatų.
16. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertindamas laiduotojo atitikties BK 40 straipsnyje nurodyties reikalavimams, nekreipė dėmesio į kasacinio teismo teismo praktiką (baudžiamosios bylos Nr. 2K-255/2014, 2K- 132-699/2017,2K-186-942/2018), kurioje pasisakyta jog sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius ir panašiai, ir pašalino galimybę spręsti, kad būtent laiduotojas gali daryti tokį teigiamą poveikį, jog būtų pagrindas spręsti taikyti apelianto atžvilgiu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą.
17. Atsakydama į šiuos apelianto argumentus Kolegija sutinka, kad išvadą, apie laiduotojo tinkamumą, teismas gali daryti tik įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą. Apie tai ne kartą pasisakyta tiek apelianto nurodytose, tiek ir kitose kasacinio teismo bylose, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas nevertindamas laiduotojo asmenybės padarė pažeidimą. Kolegija jau pasisakė, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas tik nustačius visas BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas. Nustačius šias sąlygas ir svarstant galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotojo asmenybės vertinimas būtų privalomas, nagrinėjamu atveju, teismas padarė išvadą, kad O. V. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, todėl laiduotojo asmenybės vertinimas šiu atveju netenka prasmės. Vien ta aplinkybė, kad laiduotojas yra tinkamas ir jo darama teigiama įtaka asmeniui butų ženkli nesuteikia teismui pagrindo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi net ir vienos iš sąlygų nebuvimas BK 40 straipsnio taikymą daro negalimą.
18. Apeliantas skundu neginčija jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių pagrįstumo, nurodo, kad šį klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra. Kolegija įvertinusi paskirtas baudžiamojo poveikio priemones tiek teisėtumo, tiek proporcingumo prasme neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jų skyrimo.
19. O. V. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones ir būdamas neblaivus. Tai yra pakankamas pagrindas apeliantui suvaržyti šios teisės naudojimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė ir teisingą šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Atsižvelgiant į padarytos veikos aplinkybes, duomenis apie O. V. padarytus administracinius nusižengimus susijusius su KET pažeidimais bei jų kiekį, apylinkės teismo sprendimas uždrausti jam dvejiems metams naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones atitinka BK 68 straipsnio nuostatas ir formuojamą teismų prakiką (nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 1A-255-312/2018, 1A-232-327/2018, 1A-102-458/2018, 1A-209-485/2018, 1A-44-843/2021 ir kt.).
20. Baudžiamojo poveikio priemonė automobilio konfiskavimas taip pat paskirta pagrįstai. Abejonių tuo, jog nagrinėjamu atveju ši transporto priemonė atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme, nekyla. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros, nustačius, kad kaltinamajam priklausantis automobilis buvo nusikalstamos veikos priemonė jis konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurios leistų svarstyti šio spriemonės neproporcingumą, byloje nenustatyta.
21. Apibendrinant išdėstytą Kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, jog nėra pagrindo manyti, kad O. V. laikysis įstatymų ir ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, baudžiamasis įstatymas, skiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemones: teisės vairuoti transporto priemones ir automobilio konfiskavimą, pritaikytas tinkamai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
nuteistojo O. V. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 2 d. nuosprendį nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.