Kauno apygardos teismo sprendimas

4. Dėl teisės eiti vadovaujančias pareigas apribojimo ieškovė nurodė, kad šiuo atveju egzistuoja visos nurodyto apribojimo sąlygos. Kadangi atsakovė savo veiksmais ir neveikimu tyčia sukėlė ir didino ieškovės nemokumą, taip sukeldama ieškovės bankrotą. Ieškovės nemokumo administratorei iš esmės nebuvo perduotas joks turtas, dėl ko ieškovės kreditoriams bendrai padaryta žala sudaro 233 412,75 Eur. Didelė šios žalos dalis yra 71 744,02 Eur skolos valstybei, todėl atsakovė veikdama kaip ieškovės vadovė sukėlė ir galimai toliau keltų grėsmę valstybės finansų stabilumui. Atsakovė laiku neinicijavo ieškovės nemokumo proceso. Nuo pat 2020 m. ieškovės įsipareigojimai viršijo ieškovės turtą, nuo pat 2022 m. liepos mėn. ieškovė jau faktiškai nedisponavo medinėmis karkaso konstrukcijomis, kurios buvo apskaitytos kaip 50 000 Eur vertės ieškovės turtas. Ieškovė nuo 2022 m. sausio 1 d. jau nebuvo pajėgi vykdyti finansinių įsipareigojimų, kuriuos už ieškovę vykdė UAB „Digoteka“. Piniginių lėšų banko sąskaitoje ir grynųjų pinigų 2022 m. rugpjūčio mėn. ieškovė neturėjo, o laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 16 d. iki 2023 m. gegužės 31 d. jos įplaukos sudarė tik 240,19 Eur. Atsakovė nepateikė jokių per 2022 ir 2023 metus išrašytų sąskaitų, sudarytų sutarčių ir / ar pajamų gavimą pagrindžiančių duomenų. Nuo pat 2021 m. spalio nebuvo galimybių išieškoti iš ieškovės netgi nedidelių sumų kaip 535,92 Eur, todėl darytina išvada, jog jau nuo 2022 m. sausio 1 d., vėliausiai – 2022 m. gruodžio 31 d., ieškovė buvo nemoki ir negyvybinga, ir, atitinkamai, atsakovė turėjo pareigą inicijuoti ieškovei nemokumo procesą tiek 2022 m. pradžioje, tiek ir vėl tapusi ieškovės vadove 2023 m., tačiau to nepadarė. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą atsakovė neperdavė nemokumo administratorei turto, dokumentų ir (ar) informacijos, be kita ko, už ką Kauno apygardos teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gegužės 30 d. nutartimi paliko nepakeistą, skyrė atsakovei baudą. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad atsakovė, veikdama kaip ieškovės vadovė, veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, savo veiksmais ir neveikimu sukėlė ieškovės nemokumą, taip pažeisdama tiek ieškovės, tiek ir jos kreditorių interesus. Toks atsakovės elgesys patvirtinta, kad ji nėra tinkama užimti vadovaujančias pareigas, todėl, siekiant išvengti potencialios žalos, ieškovė prašė apriboti atsakovės teisę eiti vadovaujančias pareigas.

12. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti 83 512 Eur žalą iš paskutinės vadovės J. G., kuri bendrovei vadovavo iki nemokumo bylos iškėlimo. Ieškovė vadovės neteisėtus veiksmus grindė tuo, kad ji neperdavė nemokumo administratoriui 33 512 Eur vertės ilgailaikio turto (automobilio) ir 50 000 Eur vertės trumpalaikių investicijų (medinių namo konstrukcijų).

15. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2023 m. gegužės 12 d. sudarytame balanse nurodytas 33 512 Eur vertės ilgalaikis turtas – tai lengvasis automobilis BMW 320d. Atsakovės nuomone, automobilis nevertintinas kaip bendrovės turtas, nes jis buvo valdomas nuomos teise, todėl neturėjo būti traukiamas į balansą ir perduotas nemokumo administratoriui.

16. Byloje pateikta 2020 m. lapkričio 31 d. ieškovės UAB UPULUPU ir UAB „Krasta Auto Kaunas“ sudaryta standartinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis Nr. KAK-ATP20-417 (el. b. t. 7, l. 26), pagal kurią ieškovė ateityje automobilį būtų įsigijusi nuosavybės teise (sutarties 2.1 punktas: pardavėjas įsipareigoja šioje sutartyje nustatytu terminu perduoti automobilį pirkėjui nuosavybėn <...>) už 45 000 Eur kainą. Sutartyje buvo numatyta, kad prieš perduodant automobilį turi būti sumokėtas 13 500 Eur avansas. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad vykdydama sutartį ieškovė dar 2020 m. lapkričio 30 d. ir 2020 m. gruodžio 1 d. pervedė automobilio pardavėjui iš viso 13 950 Eur (el. b. t. 7, l. 80, 81), pervedimų paskirtyje nurodydama: „automobilio pirkimo-pardavimo sutartis Nr. KAK-ATP20-417“. Iki 2023 m. vasario 22 d., kai teisės į automobilį buvo perleistos UAB „Digoteka“, už automobilį iš viso buvo sumokėta 29 004 Eur (el. b. t. 5, l. 56). Tai, kad turtą buvo ketinta ateityje įsigyti nuosavybės teise, patvirtina ir tai, jog šis turtas iš esmės iki pat bankroto bylos iškėlimo bendrovėje buvo apskaitytas kaip ilgalaikis bendrovės turtas, ieškovė visą jo valdymo laikotarpį juo rūpinosi ir jį remontavo kaip savo (el. b. t. 7, l. 30–42).

17. Nors atsakovė tvirtino, kad automobilis buvo nuomojamas, tačiau įvertinus atsakovės pateiktos automobilio nuomos sutarties (el. b. t. 5, l. 40, 57) ir 2020 m. gruodžio 3 d. atpirkimo sutarties Nr. F-20-1201, sudarytos tarp ieškovės UAB UPULUPU ir UAB „Krasta Auto Kaunas“, nuostatas, pasitvirtina išvada, kad automobilis buvo ketinamas įsigyti nuosavybės teise. Atpirkimo sutartyje įtvirtinta, kad ji reglamentuoja santykius atperkant nurodytą nuomos objektą – ginčo automobilį BMW (sutarties 2.1 punktas). Sutarties 2.2 punkte numatyta, kad „Specialiojoje dalyje nurodytas „Nuomos objektas (t. y. ginčo automobilis BMW 320b) atperkamas už Nuomininko arba Banko nurodytą Atpirkimo sumą, kai Nuomos sutartis su Nuomininku nutraukiama dėl Nuomininko kaltės Nuomos sutartyje numatytais atvejais, arba suėjus Nuomos sutarties terminui, tačiau Nuomininkui neįvykdžius savo įsipareigojimo sumokėti visą Likutinę vertę“. Atpirkimo suma – „tai Likutinės vertės ir kitų Nuomininko Nuomotojui pagal Nuomos sutartį mokėtinų įmokų ir mokėjimų (įskaitant netesybas), kurių apmokėjimo terminai yra suėję ir kurių Nuomotojas nebus sumokėjęs Nuomos sutarties nutraukimo ar Nuomos sutarties pasibaigimo momentu <...>“. Pagal nurodytą atpirkimo sutarties 2.2. punktą UAB „Krasta Auto Kaunas“ pareiga išpirkti savo nuosavybėn ginčo automobilį priklausė išimtinai nuo ieškovės UAB UPULUPU (ne)veikimo. Tokiu atveju UAB „Krasta Auto Kaunas“ įgijus pareigą išpirkti ginčo automobilį ir, atitinkamai, įgijus nuosavybės teisę į jį, automobilis turėtų pereiti ieškovei UAB UPULUPU jau nuosavybės teise 2020 m. lapkričio 31 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties Nr. KAK-ATP20-417 pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad pagal sudarytas sutartis automobilio (ne)įgijimas ieškovės nuosavybės teise priklausė išimtinai nuo ieškovės valios, bei tai, jog tam, kad ieškovė galėtų neva nuomotis šį automobilį iš UAB „Faenero“, UAB „Faenero“ sudarė lizingo sutartį su AB „Šiaulių banku“ būtent dėl šio automobilio įsigijimo iš trečiųjų asmenų (el. b. t. 5, l. 57, 59), darytina išvada, jog ginčo automobilis galiausiai neabejotinai turėjo būti įgytas ieškovės nuosavybės teise.

18. Byloje apklausta liudytoja Ž. S., buvusi UAB UPULUPU buhalterė, patvirtino, kad iškėlus nemokumo bylą ir 2023 m. gegužės 12 d. ruošdama UAB UPULUPU balansą 2023 m. balandžio 30 dienai, liudytoja padarė klaidą ir balanse neteisingai nurodė, kad bendrovė turi ilgalaikio turto (automobilį) už 33 512 Eur. Kadangi minėtas automobilis 2023 m. vasario 22 d. skolos perkėlimo sutarties pagrindu iš UAB UPULUPU valdymo perėjo jos akcininkės UAB „Digoteka“ žinion, todėl 2023 m. gegužės 15 d. pakoreguotame balanse buhalterė duomenis pataisė ir nurodė, kad UAB UPULUPU ilgalaikio turto neturi.

19. Šių aplinkybių pagrindu atmestini atsakovės argumentai, kad autombilis buvo nuomojamas ir juo buvo naudojamasi laikinai, todėl nebuvo pagrindo jo traukti į balansą. Konstatuotina, jog 2020 m. lapkričio 31 d. buvo sudaryta automobilio BMW 320d finansinės nuomos (lizingo) sutartis, pagal kurią ieškovė UAB UPULUPU ateityje, per tam tikrą laikotarpį sumokėjusi automobilio kainą, būtų tapusi jo savininke. Kaip patvirtino liudytoja Ž. S., šis turtas nuo jo įsigijimo buvo traukiamas į įmonės balansus kaip ilgalaikis turtas, tačiau ieškovei sudarius 2023 m. vasario 22 d. susitarimą dėl skolos perkėlimo prie Nuomos sutarties /Nr. F-20-1201, šio ilgalaikio turto įmonėje nebeliko, todėl jis neatsispindėjo ir balanse.

20. Ieškovei nemokumo byla buvo iškelta 2023 m. kovo 13 d. Ta pačia nutartimi atsakovė buvo įpareigota perduoti nemokumo administratoriui juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis. Kadangi 2023 m. kovo 13 d. iškėlus nemokumo bylą, automobilio valdytojas jau buvo ne UAB UPULUPU, o UAB „Digoteka“, atsakovė, kaip UAB UPULUPU vadovė, negalėjo perduoti nemokumo administratoriui šio turto, nes bendrovė jo jau neturėjo. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir ieškovės formuluojamo ieškinio reikalavimo pobūdį – priteisti iš atsakovės 33 512 Eur žalą už neperduotą automobilį, šį reikalavimą atmeta kaip nepagrįstą.

21. Ieškovė nurodo, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovei taip pat kilo 50 000 Eur žala, nes nemokumo administratoriui nebuvo perduotos trumpalaikės investicijos – medinės namo konstrukcijos. Atsakovė su reikalavimu nesutinka, nurodo, kad konstrukcijos buvo pavogtos, bendrovė šio turto neteko dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų, atsakovė dėl to skubiai kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl jai nėra pagrindo taikyti atsakomybę.

22. Byloje nustatyta, kad 2021 m. birželio14 d. ieškovė iš BUAB „Lema“ už 5 000 Eur įsigijo 763 kv. m. medinių karkasinio namo konstrukcijų. Įsigijusi konstrukcijas, jas savo darbu ir medžiagomis renovavo, todėl 2021 m. gruodžio 20 d. ilgalaikio turto perkainavimo aktu jas perkainavo 50 000 Eur suma ir įtraukė į bendrovės apskaitą kaip trumpalaikes investicijas. Pažymėtina, kad įsigijusi konstrukcijas ir žodžiu sutarusi su šalių 2020 m. gegužės 20 d. sudarytos partnerystės sutarties partneriu A. B., ieškovė jas atgabeno sandėliuoti į jai nepriklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (el. b. t. 6, l. 52). 2021 m. liepos 14 d. atsakovė savo, kaip fizinio asmens, vardu pardavė pusę sandėliuotų konstrukcijų ieškovės darbuotojui D. L. (el. b. t. 6, l. 52) ir už tai, kaip pati patvirtino, į asmeninę sąskaitą gavo 2 500 Eur. Iki 2022 m. vasaros vidurio konstrukcijos stovėjo ten, kur buvo paliktos. Byloje 2025 m. sausio 29 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. B. paaiškino, kad vėliau tarp jo ir ieškovės įvykus konfliktui dėl bendrų darbų ir nutraukus bendradarbiavimą, jis jis ne kartą prašė V. T. išsivežti konstrukcijas, kaimynai pradėjo skųstis dėl sklype esančios netvarkos, jam buvo būtina sutvarkyti tą sklypą. Būdamas pažįstamu su D. L., A. B. sužinojo, kad pusė konstrukcijų priklauso D. L.. Kadangi tarp D. L. ir ieškovės taip pat buvo įvykęs konfliktas, D. L. pardavė, o A. B. 2022 m. birželio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nupirko D. L. konstrukcijų dalį (el. b. t. 6, l. 51). A. B. tuo laikotarpiu ne kartą ragino išsivežti ieškovei priklausančias konstrukcijas, tačiau tai nebuvo padaryta. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimometu patvirtino ir buvęs iekšovės darbuotojas G. J.. Jis teigė kelis kartus girdėjęs kaip A. sakė išsivežti medines konstrukcijas iš jo žemės sklypo, nes kitu atveju supjaus ant malkų. Vieną kartą tai girdėjo jiems dirbant pas jį žemės sklype, o kitą kartą taip A. sakant girdėjo tuomet, kada sugrįžo į jo žemės skypą pasiimti bendrovei priklausantį vagonėlį. Girdėjo kaip V. žadėjo A. pasiimti medines konstrukcijas, bet tik neįvardino kada tai padarys. Nesulaukęs atsakovės veiksmų atsiimant konstrukcijas, A. B. išvežė savo konstrukcijų dalį į sklypą (duomenys neskelbtini). Išvežus savo dalį, pasirodė ieškovės atstovas V. T., kuris tik nurodė A. B., jog už konstrukcijų išgabenimą jam „bus blogai“. Po to A. B. išvežė ir likusias konstrukcijas (2025 m sausio 29 d. teismo posėdžio įrašo 04:23:00). Ieškovei inicijavus ikiteisminį tyrimą dėl konstrukcijų vagystės, ieškovė ir V. T. žinojo, kur yra perkeltos konstrukcijos ir be suvaržymų galėjo jas pasiimti, tačiau to nepadarė (04:28:30). Ikiteisminis tyrimas pagal ieškovės skundą dėl ginčo konstrukcijų vagystės buvo nutrauktas nenustačius nusikaltimo sudėties požymių (el. b. t. 4, l. 9–27). Be to, 2023 m. balandžio 1 d. A. B. kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu nupirkti jai priklausančią dalį už 2 500 Eur arba susitarti dėl konstrukcijų atsidalijimo, pažymėjo, jog nėra atsakingas už konstrukcijų saugojimą (el. t. 6, l. 125), tačiau atsakymo negavo.

23. Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB UPULUPU neturėjo kur laikyti ir saugoti įsigytų medinių konstrukcijų ir kol buvo geri tarpusavio santykiai su A. B., konstrukcijos buvo laikomos jo valdomame žemės sklype, tačiau prasidėjus nesutarimams ir A. B. pareikalavus atlaisvinti žemės sklypą, atsakovė ilgą laiką savavališkai toliau laikė konstrukcijas minėtame žemės sklype, kol A. B. nepervežė jų kitu adresu. Darytina išvada, kad atsakovė, kaip ieškovės vadovė, įmonės turtą neteisėtai laikė svetimame žemės sklype ir sąmoningai ilgą laiką nesiėmė jokių realių veiksmų išvežti įmonės turtą į saugią vietą. Todėl darytina išvada, kad medinės konstrukcijos buvo ne pavogtos, o prarastos dėl neteisėto pačios atsakovės neveikimo (nerūpestingo saugojimo).

24. Atsakovės neteisėtais veiksmais laikytina ir 2021 m. birželio 14 d. sutartis, kurios pagrindu atsakovė, kaip fizinis asmuo, pardavė D. L. pusę UAB UPULUPU priklausančių medinių konstrukcijų ir už tai į savo asmeninę sąskaitą gavo 2 500 Eur. Nors atsakovė nurodo, kad šis sandoris yra niekinis, tačiau būtent šio sandorio pagrindu D. L. savo konstrukcijų dalį 2022 m. birželio 22 d. pardavė A. B., kuris įgijęs nuosavybę į dalį turto, pradėjo šias konstrukcijas valdyti ir pervežė į kitą vietą. Pažymėtina, jog atsakovė buvo bendrovės vadovė, todėl turėjo elgtis atsakingai ir atidžiai numatyti, kad sudaromas sandoris gali sukelti neigiamas pasekmes, nes jis gali būti pagrindu kitiems sandoriams sudaryti. Kita vertus, kai direktorė sudaro sandorius, trečiasis asmuo (D. L.) turi teisėtą lūkestį, kad toks sandoris yra sudarytas laikantis įstatymų. Pažymėtina, jog nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo prokuroras taip pat vadovavosi minėtomis sutartimis, nurodė, kad jos nėra pripažintos negaliojančiomis, niekinėmis ar sudarytomis viršijant juridinio asmens vadovo įgaliojimus, jokių UAB UPULUPU keliamų pretenzijų dėl jų nėra. Pastebėjo, kad duomenų apie tai, jog D. L. ar A. B. pasirašydami sutartis veikė nesąžiningai ar nusikalstamai negauta. Šių argumentų pagrindu padarė išvadą, kad pagal gautus duomenis 50 procentų (duomenys neskelbtini), laikytų konstrukcijų, dėl kurių UAB UPULUPU kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, jai nepriklauso. Duomenų, kad minėtos sutartys būtų suklastotos, negauta. Todėl įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad dėl turto išvežimo jokių neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų nėra nustatyta. Būtent atsakovės J. G. 2021 m. birželio 14 d. sudaryta dalies konstrukcijų pardavimo sutartis ir vėliau savavališkas ilgalaikis bendrovės turto palikimas svetimame žemės sklype, kai žemės sklypo valdytojas primygtinai reikalavo konstrukcijas išsivežti, tapo pagrindu tolesniam turto perleidimui trečiajam asmeniui ir turto išvežimui į kitą žemės sklypą. Dėl šių atsakovės veiksmų įmonė neteko turto, o tai reiškia kad buvo padaryta žala.

25. Atsakovė nurodė, kad dingus medinėms konstrukcijoms, ji ėmėsi skubių veiksmų ir kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau pažymėtina, jog tai neatleidžia jos nuo atsakomybės, nes visų pirma ji turėjo tinkamai rūpintis ir saugoti šį turtą iki jo praradimo, t. y. nuo 2022 m. pavasario, kai nutrūko bendradarbiavimas su A. B. ir jis pareikalavo, kad UAB UPULUPU konstrukcijas išsivežtų.

26. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad medinės namo konstrukcijos buvo prarastos dėl atsakovės, kaip bendrovės direktorės, netinkamo pareigų vykdymo. Bylos duomenimis, šiuo metu konstrukcijos yra sulaužytos ir praradusios savo vertę, todėl atsakovė turi atlyginti įmonei 50 000 Eur žalą. Prarastų medinių namo konstrukcijų vertę patvirtino į bylą pateikti 2023 m. balanso duomenys, 2021 m. gruodžio 20 d. ilgalaikio turto perkainavimo aktas (el. b. t. 7, l. 98) ir 2022 m. kovo 1 d. šių konstrukcijų inventorizacijos aprašas (el. b. t. 7, l. 93, 97).

27. Atsakovė nurodo, kad ji faktiškai ir realiai buvo UAB UPULUPU vadove tik de jure, o ne de facto. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Kita vertus, tai, kad be formalaus vadovo, bendrovėje veikia faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes abu vadovai yra saistomi valdymo organų narių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

28. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Taigi ieškovas, siekdamas pagrįsti atsakovo, kaip de facto vadovo statusą, turi įrodyti, kad tas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Tokių veiksmų nustatymas yra fakto klausimas ir jis yra vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju. Atsakovė teigė, kad V. T. teismo sprendimu buvo apribotos teisės eiti vadovo pareigas, todėl ji nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2023 m. birželio 9 d. formaliai užėmė direktorės pareigas, bet de facto bendrovei vadovavo V. T..

29. Nagrinėjamu atveju, teismas vis tik daro išvadą, kad atsakovė J. G. buvo UAB UPULUPU vadovė tiek de jure, tiek de facto. Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad atsakovė UAB UPULUPU vadove buvo paskirta ir anksčiau, nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2022 m. sausio 10 d., t. y. dar gerokai iki V. T. teisių apribojimo. Pažymėtina, kad atsakovė yra ir vienintelės UAB UPULUPU akcininkės UAB „Digoteka“ direktorė ir akcininkė, todėl darytina išvada, kad atsakovė yra glaudžiai susijusi su UAB UPULUPU veikla ir gerai ją žino. Nors bendrovės dokumentus nemokumo administratoriui perdavė V. T., tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovė patvirtino, kad ji pavedė V. T. juos perduoti. Atsakovė priiminėjo sprendimus dėl bendrovės veiklos, pasirašinėjo finansines ataskaitas, bendrovės sutartis, taip pat ir 2021 m. birželio 14 d. bendrovės medinių konstrukcijų pardavimo sutartį su D. L.. 2022 m. gruodžio 30 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrime pažymėta, kad J. G. parodė, jog ji buvo bendrovės UPULUPU direktorė. Ji kaip direktorė skirstydavo darbus žmonėms, vykdydavo užsakymus dėl medžiagų, pasirašydavo sutartis. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu ji detaliai paaiškino aplinkybes apie susitarimus su A. B., apie su juo vykdomą statybos projektą ir prarastas medines konstrukcijas. Ikiteisminio tyrimo metu J. G. nenurodė, kad ji buvo tik de jure UAB UPULUPU vadovė. Visų šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad trečiasis asmuo V. T. organizavo statybos objektų paiešką bei darbų juose atlikimą, atsakovė, priimdama sprendimus dėl įmonės valdymo, galimai tardavosi su V. T. ir leisdavo jam priimti vienkartinius sprendimus dėl įmonės valdymo, tačiau tai nedaro jo įmonės vadovu. Kadangi atsakovė neįrodė, jog ji nieko nežinojo apie įmonės veiklą, o visus verslo sprendimus nuolat vienas priimdavo ir įmonės veiklą kontroliavo tik trečiasis asmuo V. T., nėra pagrindo pripažinti, kad jis buvo bendrovės de facto vadovu.

30. JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas požymių, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti. Taigi, pagal JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus.

33. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė privedė įmonę prie nemokumo, nes: 1) buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai; ir 2) apgaulingai bei aplaidžiai vesta buhalterinė apskaita.

35. Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-245-407/2021). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

36. Iš į bylą pateiktų ieškovės finansinės atsakomybės dokumentų matyti, kad 2020 m. pabaigoje ieškovės įsipareigojimai sudarė 194 315 Eur sumą, turtas – 97 535 Eur, grynasis pelnas – 35 711 Eur. 2021 m. bendrovė turėjo turto už 187 007 Eur ir 345 908 Eur turtinių įsipareigojimų, pelno neturėjo. 2022 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto už 146 860 Eur ir 350 682 Eur turtinių įsipareigojimų, grynasis pelnas buvo minusinis (el. b. t. 4, l. 104, 124, 133). 2023 m. balandžio 30 d. bendrovė turėjo turto už 143 365 Eur ir 347 909 Eur turtinių įsipareigojimų (el. b. t. 2, l. 6). Byloje teikti atsakovės paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai patvirtina, kad su laikinais sunkumais bendrovė susidūrė 2021 metais, kai iš UAB „Autokausta“ pagal dvi subrangos sutartis negavo 53 331,56 Eur sumos. Dėl to buvo kreiptąsi į teismą su reikalavimu pritiesti skolą, tačiau byla užsitęsė ir priešieškinis buvo patenkintas jau po nemokumo bylos iškėlimo. 2022 metais sunkumų kilo ir dėl kitų kontrahentų prievolių nevykdymo (el. b. t. 1, l. 95), įmonė neteko 50 000 vertės medinių konstrukcijų, ir nors 2022 m. sausio 1 d. – 2021 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu ieškovės akcininkė UAB „Digoteka“ už UAB UPULUPU sumokėjo 44 180,60 Eur (el. b. l. t. 2, l. 11–18), tačiau turtiniai įsipareigojimai reikšmingai viršijo turimo turto vertę. Nurodytų aplinkybių visuma pripažįstama pagrindu spręsti, kad ieškovės turtiniai įsipareigojimai pradėjo formuotis 2021 metais ir 2022 m. gruodžio 31 d. ji tapo nemokia.

37. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

38. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodo, kad 2020 m. ieškovės administracija sudarė su UAB „Faenero“ automobilio BMW 320d, 2020 m. gamybos, finansinės nuomos sutartį, žinodama, kad ieškovo skolos viršijo turimo turto vertę. Tai rodo, kad buvo priimami ekonomiškai ieškovui nenaudingi sprendimai bei sudaromos asmeninės naudos ieškovo administracijai turintys sandoriai. Spręstina, kad įmonė galimai jau buvo nemoki, tačiau buvo nuomojamos prabangios transporto priemonės, kurios įmonei neturėjo jokios ekonominės ar finansinės naudos.

39. Bylos duomenys patvirtina, kad automobilis buvo įsigytas 2020 metais, t. y. 3 metai iki nustatyto bendrovės nemokumo momento. Pažymėtina, kad tais metais įmonė turėjo 35 711 Eur grynojo pelno, todėl nėra pagrindo vertinti, kad įmonė tuo metu buvo nemoki. Įmonė vertėsi karkasinių medinių namų statyba, todėl suprantama, kad tokiai įmonei bent vienas automobilis yra reikalingas. Atsakovė pasirinko automobilį įgyti ne mokėdama visą kainą iš karto, bet išdėsčius mokėjimus kas mėnesį per tam tikrą laikotarpį. Atsakovė paaiškino, kad įmonė tą vieną automobilį naudojo bendrovės veikloje ir bendrovės interesais. Juo važinėjo tiek bendrovės vadovai, tiek ir kiti darbuotojai (nes reikėjo pirkti statybines medžiagas, važiuoti į statybos objektus). Nurodytų faktinių aplinkybių ieškovė nepaneigė, todėl, teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, kad šis sandoris buvo nenaudingas bendrovei ar sudarytas siekiant vadovės asmeninės naudos.

40. Patikslintame ieškinyje, prašydama bankrotą pripažinti tyčiniu, ieškovė daugiau jokių nenaudingų sandorių nenurodė, tačiau baigiamojoje kalboje pažymėjo, jog nėra racionaliai pateisinamas ir atsakovės 2021 m. birželio 14 d. sudarytas sandoris su D. L., kuriam buvo perleista ½ dalis bendrovei priklausiusių medinių konstrukcijų ir šio sandorio pagrindu bei dėl vadovės nerūpestingumo vėliau medinės konstrukcijos buvo iš viso prarastos. Teismas pažymi, jog šį sandorį teismas jau įvertino ir dėl jo pasisakė, spręsdamas ieškinio reikalavimą dėl 50 000 Eur žalos priteisimo iš atsakovės, tačiau šio sandorio sudarymas nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad juo bendrovė tyčia buvo privesta prie bankroto.

42. Sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį, būtina nustatyti ne tik šiame punkte nurodytos aplinkybės egzistavimą (buhalterinės apskaitos apgaulingas ar aplaidus vedimas, finansinių ataskaitų rinkinių Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikimas ar neteisingų tokių dokumentų pateikimas, mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas ir pan.), bet ir tai, ar teismo nustatyti konkrečių asmenų veiksmai (neveikimas) buvo sąmoningi, siekiant blogo juridinio asmens valdymo, nuslepiant blogą bendrovės valdymą.

55. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

56. Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl, ieškinį patenkinus iš dalies, proporcingai iš atsakovės valstybei priteisiamas 975 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

57. Ieškovė byloje pateikė duomenis, kad patyrė 8 712 Eur bylinėjimosi išlaidų (el. b. t. 7, b. l. 152–160). Nurodė, kad patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro: 5 203 Eur ieškinio su pareiškimu dėl tyčinio bankroto rengimas, derinimas ir pateikimas; 847 Eur rašytinių paaiškinimų parengimas, derinimas ir pateikimas; 968 Eur atstovavimas 2024 m. gruodžio 4 d. ir 2025 m. sausio 29 d. teismo posėdžiuose; 484 Eur atstovavimas 2025 m. kovo 12 d. teismo posėdyje; 121 Eur prašymo teismui dėl įrodymų prijungimo teikimas; 986 Eur prašymo teismui ir rašytinių paaiškinimų rengimas, įskaitant įrodymų rinkimą bei 121 Eur prašymo teismui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo rengimas, įrodymų pateikimas (bendra suma 1 712 Eur).