Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Raulinaitienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš A. G. 1088,83 Eur (vienas tūkstantis aštuoniasdešimt aštuoni eurai 83 centai) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus naudai.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš A. G. 1072,79 Eur (vienas tūkstantis septyniasdešimt du eurai 79 centai) Kauno teritorinės ligonių kasos naudai.

R. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. G. 200 Eur (du šimtai eurų) neturtinei žalai ir 1214 Eur (vienas tūkstantis du šimtai keturiolika eurų) turtinei žalai atlyginti R. R. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. G. nuteistas už tai, kad 2021 m. rugpjūčio 9 d. apie 17.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo penktos laiptinės panaudojo nukentėjusiojo R. R. atžvilgiu fizinį smurtą – pastūmė R. R., dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės, ir dešinės rankos kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip du kartus į kairį petį, tuo padarydamas nukentėjusiajam R. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio raktikaulio lūžiu.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. ir jo gynėja advokatė Kristina Raulinaitienė prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendį panaikinti ir A. G. atžvilgiu nutraukti baudžiamąją bylą, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai bei atmesti visus civilinius ieškinius. Taip pat apeliaciniame skunde suformuluotas alternatyvus prašymas netenkinus ankstesniojo – pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės ir paskirti A. G. 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę ir nukentėjusiojo R. R. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 323,86 Eur.

1.1. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, lakoniškai ir formaliai padarė bendro pobūdžio nemotyvuotas išvadas, kurios nėra neginčijamai patvirtintos baudžiamosios bylos įrodymų bei duomenų visuma, todėl nepagrįstai A. G. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, tačiau tokie įrodymai pirmosios instancijos teismo nebuvo surinkti. Taip pat apylinkės teismas visiškai nepagrįstai netaikė in dubio pro reo principo ir nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti dalyje dėl civilinio ieškinio reikalavimo susijusio su turtinės žalos atlyginimu, o likusioje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo A. G. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Raulinaitienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

5. Kolegija pažymi, kad nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

6. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.

7. Anksčiau išdėstyto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste, įvertinus bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Jame ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat pakankamai aiškiai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais apie atsietą, formalų ar nevisapusišką įrodymų vertinimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant A. G. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

8. Analizuojant nuteistojo bei jo gynėjos advokatės apeliacinio skundo turinį matyti, kad nėra ginčijamos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y., kad buvo kilęs konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo R. R. kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje, kad nukentėjusįjį pastūmė, dėl ko jis pargriuvo ant grindinio, kad nuteistasis kelis kartus trenkė / smogė kumščiu nukentėjusiajam nurodytu laiku ir kad tie smūgiai galėjo būti į paties sritį, tačiau nesutinkama su tuo, kad visų šių aplinkybių apylinkės teismas nevertino, kaip būtinosios ginties. Skunde nurodoma, kad nuteistasis gynėsi nuo konflikto iniciatoriaus R. R., kadangi jis pirmasis pradėjo naudoti smurtinius veiksmus (spyrė nuteistajam vieną kartą koja), teigiant, kad R. R. buvo konfliktiškai nusiteikęs, nevengė naudoti smurtinių veiksmų, o A. G. tik sudarė pagrindą manyti, kad nukentėjusysis ir toliau vykdys realius smurtinius veiksmus nuteistojo atžvilgiu jiems būnant lauke, todėl A. G. ir jo gynėjos teigimu yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinosios ginties nuostatos. Apeliantai taip pat skunde nurodo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus, išskirtinę reikšmę suteikė nukentėjusiojo R. R. parodymams, kurie, anot apeliantų, viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir teisingi.

9. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su tokiais apelianto skunde nurodytais motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais siekiama, kad A. G. atžvilgiu nebūtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, yra nepagrįsti ir atmetami. Kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. G. kaltę neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais bei jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai A. G. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad jis tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. R. sveikatą. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.

Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis)

10. Nagrinėjamu atveju apeliantai ginčija apylinkės teismo padarytą išvadą, kad A. G. veiksmuose yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis, t. y., kad A. G. jausdamas realų pavojų savo sveikatai sudavė kelis kartus nukentėjusiajam, todėl jo veiksmai turi būti vertinami būtinosios ginties principu. Nuteistojo ir jo gynėjos advokatės teigimu, būtent nukentėjusysis pirmasis puolė jį (nuteistąjį A. G.), plūdo necenzūriniais žodžiais, pirmasis atliko smurtinius veiksmus nuteistojo atžvilgiu, o A. G. tik gynėsi. Kolegija daro išvadą, kad šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, paneigtas bylos duomenimis, todėl atmestinas.

11. Kolegija pažymi, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

12. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

13. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių aplinkybių, kurios patvirtintų A. G. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Raulinaitienės apeliaciniame skunde nurodomą faktą, jog nuteistasis gynėsi nuo agresyvių R. R. veiksmų ir puolimo. Byloje ištirti įrodymai nepatvirtina tokios apeliaciniame skunde išsakytos bei išdėstytos pozicijos. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertindamas visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, netaikydamas baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, padarė teisingą ir pagrįstą sprendimą, su kuriuo teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti.

14. Bylos medžiaga patvirtina, kad būtinosios ginties sąlygos buvo nagrinėjamos ir aptariamos pirmosios instancijos teisme. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kad nebuvo pavojingo kėsinimosi BK 28 straipsnio prasme, todėl A. G. nekilo teisė gintis, panaudojant fizinį smurtą prieš R. R.. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog buvo kilęs abipusis konfliktas, jo dalyviai iš pradžių konfliktavo žodžiu, vėliau perėjo prie fizinio smurto. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pažymi, kad nebuvo nustatytas joks tiesioginis realus pavojus nuteistajam, ko pasėkoje galėtų gintis ir jo veiksmai būtų vertinami kaip būtinoji gintis, kadangi apeliantų įvardijamas pavojingas veiksmas, nukentėjusiojo spyris A. G., iš esmės nebuvo pavojingas, kadangi konfliktui persikėlus į lauką, nukentėjusiojo smurtiniai/konfliktiniai veiksmai iš esmės buvo nutrūkę – po jau minėto spyrio A. G. nukentėjusysis (R. R.) iš esmės neatliko jokių veiksmų, kuriais galėtų būti siekiama pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Neginčytinai nustatyta, kad R. R. veiksmai nekėlė realaus pavojaus A. G., o paties nuteistojo A. G. elgesys konfliktinėje situacijoje buvo neatsakingas ir nulemtas pykčio bei keršto už jo atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą (spyrį koja), išvejant R. R. iš daugiabučio laiptinės, pastumiant bei pargriaunant ant grindinio bei viena ranka prispaudus prie grindinio kitos rankos kumščiu suduodant ne mažiau kaip du kartus į kairį petį, dėl to nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, kadangi nuteistasis tokiais veiksmais sulaužė R. R. kairės pusės raktikaulį.

15. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad pagal teismų praktiką muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad tarp apelianto A. G. ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurio metu pats nukentėjusysis elgėsi agresyviai, puolė nuteistąjį, spyrė jam, pasišalino iš laiptinės, tą patvirtino apklausti liudytojai (A. B., I. B., O. B.). Ir nors konfliktui persikėlus iš daugiabučio laiptinės į lauką, nukentėjusysis nebekėlė jokios realios grėsmės bei pavojaus A. G., neatliko jokių realių veiksmų, tačiau apeliantas, norėdamas atkeršyti, išbėgo paskui nukentėjusį į lauką, bandė jį sulaikyti ir tokiu būdu įsivėlė į grumtynes, kurių metu R. R. atsidūrė ant žemės, o A. G., būdamas viršuje, sudavė smūgius jam į krūtinės sritį, ko pasėkoje padarė kaltinime nurodytą sužalojimą. Taigi, vykstant grumtynėms lauke, abi pusės veikė puolamai, todėl jų veiksmai negali būti pateisinami būtinąją gintimi. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo aplinkybių vertinimu, kad nukentėjusiojo elgesys laiptinėje spiriant koja, tiek lauke, galimai, suduodant smūgius buvo provokuojantis, tačiau teisingai ir pagrįstai apylinkės teismas darė išvadą, kad būtent toks R. R. kėsinimasis / elgesys nebuvo pavojingas, jokio realaus pavojaus A. G. negalėjo pajausti, neturėjo tam pagrindo, todėl sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas nesant būtinosios ginties situacijos. Nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada, teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo.

16. Sutikti su apeliacinio skundo argumentais bei nuteistojo duotais parodymais, jog jis gynėsi nuo konflikto iniciatoriaus R. R., teisėjų kolegijai nėra pagrindo, kadangi tokią išsakytą poziciją, teisėjų kolegija laiko kaip nuteistojo gynybinę versiją. Nors ir byloje yra nustatyta, kad R. R. koja spyrė nuteistajam vieną kartą, iš rankų išmušė mobiliojo ryšio telefoną, kad tarp jų buvo kilęs konfliktas, tačiau šis veiksmas negali būti vertinamas realaus pavojaus atsiradimu A. G. atžvilgiu. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis baudžiamosios bylos duomenimis yra tiksliai nustatyta, jog konflikto iniciatorius buvo pats nuteistasis, kuris savarankiškai nusprendė išsiaiškinti, kas galėjo prišlapinti namo laiptinėje. Natūralu, jog nuteistajam nepatiko neblaivaus, pašalinio asmens buvimas namo laiptinėje, todėl jis, kaip teigia ir nukentėjusysis, nemandagiai pasiūlė jam išeiti iš jos ir dėl to tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvyko konfliktas. Kolegijos vertinimu, nuteistasis būdamas blaiviu, protingu, pareigingu asmeniu, matydamas, kad jo gyvenamojo namo laiptinėje yra pašalinių, neblaivių asmenų, galėjo pranešti bendruoju pagalbos telefonu apie galimai daromą teisės pažeidimą, kviesdamas į įvykio vietą policijos pareigūnus, o ne savivaliauti, eskaluoti konfliktą su neblaiviu asmeniu, ir šiam paprieštaravus dėl tokio jo elgesio dar ir savotiškai jį „pamokyti“. Toks nuteistojo elgesys negali būti pateisinamas ir toleruojamas.

17. Apeliaciniame skunde apeliantai teigia, kad teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, surinktus įrodymus vertino selektyviai ir tendencingai, nevertino visos buvusios konfliktinės situacijos įvykio metu, nevertino visų įrodymų viseto, o esamus įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis, kad nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais. Teisėjų kolegija, atmesdama vieną iš apeliacinio skundo argumentų, jog neva apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo R. R. parodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį, daro išvadą, kad šis minėtasis apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad visgi yra pagrindas tikėti nukentėjusiojo R. R. parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys duomenys, t. y., liudytojų I. B. ir O. B. parodymai, garso įrašas iš skambučio bendrajam pagalbos centrui, specialisto išvada. Akivaizdu, kad netikėti, nesiremti bei kritiškai vertinti nukentėjusiojo parodymus, apylinkės teismas neturėjo tam pagrindo. Taip pat teisėjų kolegija nurodo, kad apylinkės teismas atidžiai tyrė visus byloje surinktus duomenis ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas, todėl teigti, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, įrodymai vertinti selektyviai ir tendencingai – nėra tam jokio pagrindo.

18. Įvertinus specialisto išvadą, nukentėjusiojo R. R. ir liudytojų I. B. ir O. B. parodymus, daroma išvada, kad šie duomenys paneigia nuteistojo ir jo gynėjos advokatės aiškinimą ir pateiktą argumentą, kad byloje nėra duomenų, jog būtent dėl nuteistojo atliktų veiksmų atsirado specialisto išvadoje nurodytos pasekmės (kairės pusės raktikaulio kūno lūžis). Iš byloje esančių duomenų, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai laikė įrodymais, nustatyta, kad nukentėjusiojo parodymus apie atliktus nuteistojo smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu patvirtino dvi liudytojos (I. B., O. B.), kurios matė, kaip nuteistasis A. G. pargriovė ir mušė nukentėjusįjį R. R., todėl teigti, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tyčios – nėra jokio teisinio pagrindo, todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

19. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai yra A. G. tiesioginio fizinio poveikio nukentėjusiojo atžvilgiu išdava. Nustatyta, jog tarp atsiradusių pasekmių ir A. G. neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad nuteistasis smurtinius veiksmus atliko intensyviai, dėl menkavertės dingsties pastūmęs nukentėjusįjį, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant grindinio, prispaudė viena ranka nukentėjusįjį prie grindinio ir kitos rankos kumščiu smūgiavo ne mažiau kaip du kartus. Tokie atlikti smurtiniai veiksmai patvirtina A. G. motyvuotą tikslą, sužaloti nukentėjusįjį. Smurtaudamas nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistasis turėjo numatyti, o įvertinusi nuteistąjį charakterizuojančius duomenis kolegija sprendžia, jog neabejotinai ir numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami, tačiau vis tiek elgėsi pavojingai, nedėjo pastangų išvengti sunkių padarinių, jų norėjo ir sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Remiantis paminėtu, A. G. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

20. Apeliaciniame skunde prašoma nuteistajam A. G. sutrumpinti paskirtos bausmės terminą, t. y. vietoje laisvės apribojimo 1 metų laikotarpiui paskirti laisvės apribojimą 3 mėnesiams, teigiant, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta bei neproporcinga.

21. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu A. G. paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

23. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, Nr. 2K-132-942/2016, 2K-253-699/2018, 2K-123-697/2021).

24. Nagrinėjamu atveju aktuali ir kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, jog skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).

25. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus dalyje dėl bausmės skyrimo, nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. G. paskirta bausmė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nėra per griežta, bausmė paskirta tinkamai vykdant įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo. Paskirta bausmė, bausmės rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo. Apylinkės teismas tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas, skirdamas bausmę apeliantui. Byloje nustatyta, kad A. G. nuteistas už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, už kurio padarymą asmuo gali būti baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju nuteistajam A. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta bausmės rūšis – laisvės apribojimas, kuri yra pati švelniausia iš minimo straipsnio sankcijoje įtvirtintų alternatyvių bausmių.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, parinkdamas A. G. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė ir į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta, A. G. padarė vieną nesunkų, tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, BK 138 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y., kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Apylinkės teismas, parinkdamas tiek bausmės rūšį, tiek nustatydamas paskirtos bausmės terminą atkreipė dėmesį į tai, kad A. G. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, duomenų apie jo sveikatos sutrikimus nėra, yra dirbantis, todėl sutikti su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad apylinkės teismas nevertino šių aplinkybių, akivaizdu, kad nėra pagrindo, nes skirdamas bausmę apylinkės teismas vertino šias nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes.

27. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skirdamas bausmę, teismas tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas, kurias būtina vertinti skiriant bausmę. Skirdamas bausmę, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kitas jį charakterizuojančias aplinkybes ir sprendė, jog nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką turi būti skiriama švelniausia bausmės rūšis numatyta straipsnio sankcijoje – laisvės apribojimas, nustatant bausmės dydį mažesnį nei sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis.

28. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padaryto nusikaltimo pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, taip pat apeliantai tokių aplinkybių nenurodė ir apeliaciniame skunde, todėl švelninti paskirtą bausmę (sutrumpinant terminą iki minimalaus) ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio pagrindo. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nurodytų aplinkybių vertinimu, bausmės skyrimo motyvais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti A. G. paskyrus laisvės apribojimo bausmę 1 metų laikotarpiui, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei taisyklių, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, BK 61 straipsnyje, nepažeidė ir tinkamai individualizavo nuteistajam bausmę. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad paskirta bausmė yra per griežta.

Dėl civilinių ieškinių

29. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. G. ir jo gynėja advokatė Kristina Raulinaitienė nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai visiškai patenkino civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo R. R.. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai iš A. G. nukentėjusiojo R. R. naudai priteisė 1214 Eur, ši suma turėtų būti mažinama iki 323,86 Eur. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apeliacinis skundas dalyje dėl nepagrįstai priteistos turtinės žalos dydžio iš nuteistojo, yra pagrįstas, todėl šioje dalyje skundas tenkinamas ir keistinas skundžiamas nuosprendis dalyje dėl priteisto civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

30. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 1dalis, 2 dalis).

31. Pagal civilinį įstatymą turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sugadinimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (kasacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127-/2012, 3K-3-286-313/2017, 3K-3-148-248/2019, e3K-3-164-1075/2019 ir kt.).

32. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. R. buvo pareiškęs civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš A. G. priteisti jam 1214,41 Eur turtinės žalos atlyginimą dėl uždarbio dalies praradimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neatidžiai, neįvertindamas bei nepatikrindamas civiliniame ieškinyje nurodytos informacijos civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos tenkino pilna apimtimi ir iš nuteistojo A. G. nukentėjusiojo R. R. naudai priteisė 1214 Eur turtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, jog R. R. dėl padaryto sužalojimo buvo taikomas gydymas, kurio metu jis negavo atlyginimo, bet gavo nedarbingumo pašalpą, kuri buvo mažesnė nei atlyginimo, kurį būtų gavęs, jei būtų dirbęs, vidurkis. Šis skirtumas, anot teismo ir nukentėjusiojo – 1214,41 Eur, kurį apylinkės teismas ir priteisė iš nuteistojo, kadangi apylinkės teismo nuomone, turtinės žalos dydis pagrįstas dokumentais, iš kurių matyti, kad už nedarbingumo laikotarpį – 76 darbo dienas - R. R. buvo išmokėta 694,77 Eur nedarbingumo išmoka, o vidutinis valandinis atlyginimas už 2021 metus sudarė 3,14 Eur, darbo dienos kaina – 25,12 Eur, 76 darbo dienų kaina – 1909,12 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl patirto nedarbingumo R. R. negavo 1214 Eur, todėl šią sumą pripažino turtine žala ir priteisė iš nuteistojo.

33. Teisėjų kolegija su tokiu apylinkės teismo argumentavimu negali sutikti, jis yra klaidingas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į nukentėjusiojo pateiktus duomenis, neatliko tikslių skaičiavimų dėl negauto uždarbio nedarbingumo laikotarpiu, netikrino faktinių aplinkybių kiek iš tikrųjų nukentėjusiajam buvo pervesta piniginių lėšų iš Valstybinio socialinio draudimo, todėl netinkamai išsprendė civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos nukentėjusiajam atlyginimo.

34. Pareikštame civiliniame ieškinyje R. R. nurodė, kad už laikotarpį nuo 2021 m. rugpjūčio 11 d. iki 2021 m. spalio 25 d., kuomet jis buvo nedarbingume, gavo 694,77 Eur nedarbingumo pašalpą ir apylinkės teismas tokiais nukentėjusiojo teiginiais patikėjo, tačiau byloje pateikti pačio nukentėjusiojo dokumentai (2 t., b. l. 146), patvirtina, kad vis dėlto nukentėjusiajam Valstybinis socialinis draudimo fondas iš viso už visą nedarbingumo laikotarpį išmokėjo 860,18 Eur sumą (atskaičius mokesčius).

35. Nukentėjusiojo nedarbingumo laikotarpis buvo 76 (septyniasdešimt šešios) kalendorinės dienos, iš kurių darbo dienų buvo 52 (penkiasdešimt dvi). Tiek nukentėjusysis, tiek apylinkės teismas skaičiuodamas negautą darbo užmokestį nedarbingumo laikotarpiu, nepagrįstai skaičiavo, kad negautą darbo užmokestį sudaro visos 76 dienos. Apeliaciniame skunde visiškai teisingai nurodyta bei apskaičiuota, kad nedarbingumo laikotarpiu buvo 52 (penkiasdešimt dvi) darbo dienos, už kurias ir privalo būti skaičiuojamas negautas darbo užmokestis, o ne už viso nedarbingumo laikotarpį, todėl aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais bei apskaičiavimais. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nei nukentėjusysis, nei apylinkės teismas neteisingai apskaičiavo valandinį darbo užmokestį. Tiek nukentėjusysis, tiek apylinkės teismas valandinį darbo užmokestį skaičiavo remdamasis visomis 2021 metais gautomis pajamomis (vertino ir pajamas gautas jau gerokai po įvykusio įvykio), tačiau toks skaičiavimas negalimas ir yra ydingas, kadangi negautų pajamų negalima apskaičiuoti remiantis ir pajamomis gautomis jau po įvykusio įvykio. Be kita ko, toks skaičiavimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas ligos ir profesinės reabilitacijos išmokų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 3 kalendorinius mėnesius, buvusius iki praeito kalendorinio mėnesio prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo ar profesinės reabilitacijos programos pradžios mėnesį. Tuo tarpu Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 283 redakcija), 7 punkte numatyta, jog vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis ligos ir profesinės reabilitacijos išmokoms apskaičiuojamas paeiliui einančių 3 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo ar profesinės reabilitacijos programos pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė).

36. Taigi, remiantis aukščiau nurodytu reglamentavimu bei kartu prie civilinio ieškinio pateiktu dokumentu dėl darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio (2 t., b. l. 148), nukentėjusiojo valandinis atlyginimas sudarė 2,84 Eur/h, o darbo dienos kaina – 22,72 Eur. Tai reiškia, jog už laikotarpį, kurį buvo nedarbingume, nukentėjusysis būtų uždirbęs ne civiliniame ieškinyje ir skundžiamame nuosprendyje nurodytą 1909,12 Eur sumą, o 1181,44 Eur (52 (penkiasdešimt dvi) darbo dienos per visą nedarbingumo laikotarpį (22,72 Eur x 52 d. d. = 1181,44 Eur)), vadinasi, kad R. R. negavo 321,26 Eur pajamų (1181,44 Eur – 860,18 Eur = 321,26 Eur), o tai yra beveik keturis kartus mažiau nei civiliniu ieškiniu prašyta ir pirmosios instancijos teismo neteisingai priteista suma. Todėl civiliniu ieškiniu iš A. G. priteista suma turtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam R. R. mažintina iki 321,26 Eur.

37. Apygardos teismas dėl kitų civilinių ieškinių plačiau nepasisakys, kadangi nenustačius būtinosios ginties apelianto A. G. veiksmuose, pagrindo abejoti Kauno teritorinės ligonių kasos bei Sodros pateiktais civiliniais ieškiniais bei priteistomis sumomis, teisėjų kolegijai pagrindo nėra.

38. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendis dalyse dėl būtinosios ginties fakto nebuvimo bei paskirtos bausmės yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl civiliniu ieškiniu priteistos turtinės žalos dydžio nukentėjusiajam R. R., todėl šioje dalyje nuteistojo A. G. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Raulinaitienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir civiliniu ieškiniu priteista suma turtinei žalai atlyginti mažinama iki 321,26 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. G. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Raulinaitienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuteistojo A. G. nukentėjusiajam R. R. priteistą 1214 Eur (tūkstančio dviejų šimtų keturiolikos eurų) sumą turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 321,26 Eur (trijų šimtų dvidešimt vieno euro ir dvidešimt šešių centų).

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.