Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. P. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė (duomenys neskelbtini) apygardos administracinio teismo teisėją V. S. perduoti didelės vertės turtą – 10 175 eurų sumą, grasindamas prieš nukentėjusįjį V. S. ir jo šeimos narius panaudoti fizinį smurtą, t. y. tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 metų vasario 18 d., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), uždaros zonos kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), parašė laišką R. M. vardu, adresuotą (duomenys neskelbtini) apygardos administracinio teismo teisėjui V. S., kuris iš minėtos įstaigos išsiųstas 2016 m. vasario 18 d. ir (duomenys neskelbtini) apygardos administraciniame teisme gautas 2016 m. vasario 22 d., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo ir kitų asmenų naudai, grasindamas panaudoti fizinį smurtą V. S. ir jo šeimos narių atžvilgiu, vertė V. S. perduoti turtą, tai yra, per tris darbo dienas pervesti į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „SEB“ banke J. J. (J. J.) 2542 eurų sumą, S. V. 2543 eurų sumą, M. B. 2544 eurų sumą, E. S. 2546 eurų sumą, G. G. nenurodytą pinigų sumą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, įvertinusi byloje surinktus bei apygardos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi liudytojus R. M., M. B., S. G. (buv. Volbeką) ir J. J. konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai M. P. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje.

Bylos duomenimis, nuteistasis M. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2016 m. kovo 10 d. atlikęs bausmę turėjo būti paleistas iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų. Tai žinodami toje pačioje kameroje bausmę atliekantys nuteistieji (nagrinėjamu laiku bausmę atlikti vienoje kameroje su M. P. buvo paskirti S. V. (šiuo metu G.), J. J. ir M. B. (t. 2, b. l. 117), norėdami pasivažinėti etapais, liepė jam parašyti kaltinime nurodytą laišką teisėjui ir aiškino, kad jam už tai nieko nebus, nes jau baigiasi bausmės atlikimo laikas. Taip jam sakė S. V. ir J. J.. Iš pradžių jis nesutiko, tuomet jį paveikė psichologiškai, ir jis parašė minėtą laišką. Laiško tekstą diktavo S. V. su J. J., o adresą, kuriuo siųsti laišką, nurodė kitoje kameroje bausmę atliekantis R. M. (t. 3, b. l. 102-104, 189-190). Iš bylos taip pat matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausti nuteistojo paminėti asmenys M. P. nurodytų įvykio aplinkybių nepatvirtino. Kaip liudytojai apklausti R. M., S. V. (šiuo metu G.) ir J. J. duoti parodymus duoti atsisakė (t. 1, b. l. 140-141, 148, 153), kaip įtariamasis apklaustas S. V. (šiuo metu G.) (ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu dėl turto prievartavimo nutrauktas konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 1, b. l. 78-79), parodė, kad įtarime nurodyto laiško nerašė, kas galėjo parašyti šį laišką, nežino (t. 2, b. l. 125-127). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistajam M. P. sutikus, kad būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, pirmiau išvardinti liudytojai apklausti nebuvo. Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojai apklausti R. M., M. B. S. V. (šiuo metu G.) parodė, kad apie M. P. inkriminuoto teisėjui V. S. adresuoto laiško surašymo aplinkybes nieko nežino (t. 4, b. l. 57-60). Tuo tarpu kaip liudytojas apklaustas J. J. parodė, kad M. P. inkriminuotas laiškas buvo surašytas jo iniciatyva. Jis pyko ant teisėjo V. S. už, jo manymu, neteisingus jo atžvilgiu priimtus sprendimus, todėl sugalvojo parašyti šiam grasinantį laišką. Jis pats surašė tokio laiško pavyzdį, o M. P. jo duotomis priemonėmis tą laišką perrašė savo ranka. Pastarasis sutiko tai padaryti tik todėl, kad buvo užspeistas į kampą – jis (J. J.), kameroje būdamas vadovaujančiu nuteistuoju, pagrasino M. P. ir spaudė, kad šis savo ranka perrašytų jo surašytą laišką, kuriame buvo grasinimai teisėjui ir jo šeimai, o taip pat prašoma pinigų. Buvo nusivedęs M. P. į tualetą, ten jam kelis kartus sudavė, be to, prigrasino, kad pakenks laisvėje esantiems jo artimiesiems, ir šis išsigandęs sutiko. Kiti kameroje buvę nuteistieji M. P. spaudimo nedarė, žinojo tik tiek, kad rašomas laiškas, susijęs su grasinimais. Kitoje kameroje bausmę atliekantis R. M. prie laiško rašymo taip pat niekaip neprisidėjo, tik buvo su juo kalba, kad norėtų kartu važiuoti etapu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nenurodė, nes nepasitikėjo jį apklaususiais (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnais (t. 4, b. l. 75-77).

Kaip jau minėta, nuteistasis M. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuosekliai aiškindamas, kad inkriminuojamą laišką su grasinimais ir reikalavimu perduoti turtą parašė ne savo valia, teigė patyręs tik psichologinį spaudimą. Todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina liudytojo J. J. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus apie fizinio smurto veiksmus M. P. atžvilgiu, nors po šio liudytojo apklausos ir pats M. P. ėmė tvirtinti, kad tokie veiksmai jo atžvilgiu buvo atlikti. Tačiau, atsižvelgiant į liudytojo J. J. parodymus apie grasinimus M. P. panaudoti fizinį smurtą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, neapklausęs nė vieno M. P. nurodyto asmens, konstatavo, kad pastarojo teiginių apie patirtą psichologinį spaudimą nepatvirtina jokie bylos duomenys. Juolab, kad apie galimą kitų bausmę atliekančių nuteistųjų įtaką M. P. veiksmams galima buvo spręsti ir dėl to, kad pastarojo surašytą laišką, adresuotą (duomenys neskelbtini) apygardos administraciniam teismui, išsiuntimui (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnui perdavė ne M. P., o S. V. (liudytojo (duomenys neskelbtini) pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko E. K. parodymai (t. 1, b. l. 133), (duomenys neskelbtini) pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus nuteistųjų siunčiamų laiškų valstybės, savivaldybės ir tarptautinėms institucijoms apskaitos žurnalo kopija (t. 1, b. l. 168-170), laiške išsakytas reikalavimas pervesti pinigus J. J., S. V., M. B., E. S. ir G. G., bet ne M. P. vardu, o ir pareiškėjai bylose, kurias nagrinėjo laiško adresatas (duomenys neskelbtini) apygardos administracinio teismo teisėjas V. S., buvo S. V. (šiuo metu G.), J. J. ir R. M., bet ne M. P.. Kita vertus, nuteistojo M. P. baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinojo reikalingumo – pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrįstai. Nors liudytojas J. J. apklaustas apeliacinės instancijos teisme patvirtino daręs M. P. psichologinį poveikį, t. y. grasinęs panaudoti fizinį smurtą jo paties atžvilgiu, taip pat susidoroti su jo artimaisiais, visgi, daryti išvadą, kad M. P. ar jo artimiesiems buvo kilęs toks pavojus, kurio nebuvo galima pašalinti kitaip, kaip tik kaip padarant šioje byloje nagrinėjamą nusikaltimą, t. y. kad M. P. šiuo atveju veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis niekuomet neteigė, kad padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką buvo vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos. Nors liudytojas J. J., duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme akcentavo, kad M. P. labiausiai išgąsdino grasinimas susidoroti su jo artimaisiais, tačiau akivaizdu, kad pastarasis neturėjo jokio pagrindo tokį laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo grasinimą, jei jis ir buvo išsakytas, vertinti kaip realų. Tuo tarpu apie J. J., o galimai ir kitų kartu bausmę atliekančių nuteistųjų grasinimus fiziniu smurtu ir spaudimą padaryti nusikalstamą veiką, M. P. neabejotinai turėjo galimybę pranešti laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje dirbantiems pareigūnams ir taip galimo pavojaus išvengti, tačiau to nepadarė.

Atmetami kaip nepagrįsti ir nuteistojo M. P. apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis ginčija nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Nors nuteistasis teisingai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 707 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo nuo 2018 m. sausio 1 d. patvirtintas naujas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 eurų, tačiau teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatų, kad BK 3 straipsnio, reglamentuojančio baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, nuostatos, įskaitant BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, MGL dydį nustatančioms normoms netaikomos, šis dydis yra taikomas tas, kuris buvo nustatytas veikos padarymo metu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-519/2006, 2K-7-495/2007, 2K–188/2008, 2K-64/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-182-396/2018, 2018 m. kovo 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-216-197/2018). Nuteistajam M. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu (tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2016 m. vasario 18 d.) 1 MGL dydis buvo 36,77 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimo Nr. 897 redakcija), taigi, nuteistojo reikalauto turto vertė (10 175 Eur) viršijo 250 MGL (9415 Eur) sumą. Pažymėtina, kad kasacinėje praktikoje suformuota nuostata, jog MGL (BBND) dydis esą yra tik „ekonominis rodiklis“ nėra vienareikšmė, kadangi šis dydis nėra dinaminis, bet yra nustatomas valstybės normavimu. Tačiau teisėjų kolegija yra saistoma teismų praktikoje suformuoto precedento, ir, kadangi atitinkama vertė yra nustatoma remiantis ekonominiais kriterijais, nemato objektyviai būtino pagrindo nukrypti nuo suformuotos praktikos.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo M. P. apeliacinio skundo argumentu, kad vertimas perduoti turtą savo naudai jam pagal BK 181 straipsnio 3 dalį inkriminuotas nepagrįstai. Kaip jau minėta, nuteistojo M. P. surašytame (duomenys neskelbtini) apygardos administracinio teismo teisėjui V. S. adresuotame laiške buvo išsakytas reikalavimas pervesti į (duomenys neskelbtini) pataisos namų depozitinę sąskaitą atitinkamas pinigų sumas J. J., S. V., M. B., E. S. ir. G. G., t. y. ne laišką surašiusio nuteistojo M. P., bet kitų asmenų vardu. Jokių kitų reikalavimų, įskaitant turto perdavimą M. P., laiške išsakyta nebuvo, todėl vertimas perduoti didelės vertės turtą savo naudai šalinamas iš nuosprendžio aprašomosios dalies.

Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau šiame teisėjų kolegijos nuosprendyje aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo M. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra veikos padarymas dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėtą elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, tačiau nusikalstamos veikos iniciatorius prievarta palenkė jį atlikti neteisėtus veiksmus. Psichinė prievarta suprantama kaip grasinimai panaudoti smurtą (nužudyti, sužaloti ir pan.), sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie jį ar jo artimuosius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-328/2013, 2K-394-699/2015). Kaip jau minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti vienas kitą atitinkančiais nuteistojo M. P. ir liudytojo J. J. parodymais, kad M. P. inkriminuotus nusikalstamus veiksmus atliko įbaugintas J. J., kuris kaip matyti iš jo paties paaiškinimų, pagal nuteistųjų subkultūrą priklausė aukštesnei kastai nei M. P., o galimai ir kitų kartu bausmę atliekančių nuteistųjų grasinimų panaudoti prieš jį fizinį smurtą. Ši aplinkybė nepašalina M. P. baudžiamosios atsakomybės už turto prievartavimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą M. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė dėl psichinės prievartos.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvenimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-477-746/2015, 2K-68-942/2016, 2K-129-976/2016, 2K-184-746/2016, 2K-55-699/2017 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas sušvelninti ar sugriežtinti bausmę gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog apygardos teismas, skirdamas bausmę M. P., atsižvelgė į tai, kad jis padarė baigtą nusikaltimą nuosavybei, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Teismas įvertino, kad M. P. praeityje teistas net 11 kartų, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą, be to, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu. Pataisos namų administracijos jis charakterizuojamas neigiamai. Visos šios aplinkybės rodo didesnį nuteistojo M. P. pavojingumą visuomenei, jo nenorą laikytis įstatymo reikalavimų. Kita vertus, teismas atsižvelgė į tai, kad M. P., atlikęs bausmę pagal ankstesnį nuosprendį ir išvykęs į užsienį įsidarbino, darbdavio charakterizuojamas labai gerai. Yra viena teismo nustatyta M. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pripažino dar vieną nuteistojo M. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veika padaryta dėl psichinės prievartos (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pirmosios instancijos teismas už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė M. P. minimalią baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažino vienu trečdaliu. Taigi, esant pirmiau aptartų byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumai, konstatuoti, kad apygardos teismo nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia bausmė, įvertinus ir iš kaltinimo pašalintą aplinkybę, nustatytą dar vieną M. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o taip pat tai, kad dėl pakeisto bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio šiuo metu M. P. inkriminuoto be teisėto pagrindo kitų asmenų naudai reikalauto turto vertė nebesiekia 250 MGL sumos, yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus, tinkamai individualizuota. Skirti M. P. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kaip ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui. Tenkinti tokį nuteistojo prašymą teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo. Vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nuosprendis gali būti panaikintas ir byla perduota prokurorui tik tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Vadovaujantis BPK 219 straipsniu, kaltinamajame akte turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas (1 punktas), įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą (2 punktas), nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės (3 punktas), duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas (4 punktas), BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką (5 punktas), įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją (6 punktas), įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu (7 punktas), prokuroro nuomonė dėl galimybės teisme atlikti šio Kodekso 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą (8 punktas). Šioje baudžiamojoje byloje M. P. surašytame kaltinamajame akte visi šie duomenys nurodyti, jam inkriminuojama BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyta veika aiškiai aprašyta. Tai, kad kaltinimai dėl šios veikos padarymo nebuvo pareikšti kitiems asmenims, šiuo atveju nelaikytina aplinkybe, trukdančia teismui išsamiai ir nešališkai išnarinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą M. P. atžvilgiu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o baudžiamojo persekiojimo pradėjimas, jo vykdymas ir kontrolė yra išimtinai prokuroro kompetencija, tik jis gali nuspręsti, kam surašyti kaltinamąjį aktą (BPK 170 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl nustatytos M. P. nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, pašalinti vertimą perduoti didelės vertės turtą savo naudai.

Pripažinti M. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veika padaryta dėl psichinės prievartos, kuri nepašalina baudžiamosios atsakomybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.