Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 26 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant jį per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Patenkinus civilinį ieškinį priteista iš A. B. 1000 Lt (289,62 Eur) nukentėjusiajam J. L. neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 26 d. nutartimi nuteistojo A. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 21 d., medžiotojų klubo „G.“ plotuose, esančiuose Kauno r., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, keikdamasis, pašalinių žmonių akivaizdoje ne mažiau kaip du kartus trenkė kumščiu į veidą J. L., grasino fiziškai susidoroti, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo A. B. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 26 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka arba, vadovaujantis BK 2 straipsnio 3, 4 dalimis, Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą A. B. nutraukti, nukentėjusiojo J. L. civilinį ieškinį ir reikalavimą atlyginti proceso išlaidas atmesti; arba, nesant pagrindo patenkinti tokius prašymus, nustatyti nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktuose, ir sumažinti jam paskirtą bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 61 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 140 straipsnio, BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos, kasatoriaus nuomone, pagrindžiantys argumentai atmestini.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po 2013 m. gruodžio 21 d. medžiotojų klubo „G.“ plotuose vykusios medžioklės tarp J. L. ir A. B. įvyko konfliktas, po medžioklės sugrįžus į patalpas, kuriose vyko medžiotojų pobūvis, o kartu ir sumedžiotos žvėrienos dalijimas, t. y. skirstymas į atskiras dalis medžioklėje dalyvavusiems asmenims, A. B., būdamas neblaivus, pašalinių žmonių akivaizdoje prieš J. L. panaudojo fizinį smurtą – tyčia ne mažiau kaip du kartus kumščiu trenkė jam į veidą (be to, grasino fiziškai susidoroti), taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje A. B. padarytos veikos, atitinkančios BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, yra nustatyti ir pakankamai argumentuotai atskleisti, gynybos argumentai, kad A. B. prieš J. L. fizinį smurtą panaudojo kaip atsaką į jo (A. B.) įžeidimą, kuris vertintinas kaip psichinė prievarta, o ji, atsižvelgiant į BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas bei prasmę, šalina baudžiamąją atsakomybę, atmesti. Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą priėmė padaręs išvadas, kad, ištyrus visus įrodymus bei įvertinus paties įvykio situaciją, nėra pagrindo konstatuoti, jog prieš A. B. buvo panaudota kokia nors psichinė ar fizinė prievarta, kad apskritai konfliktas tarp A. B. ir J. L. (kurio metu prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas) įvyko ne dėl „J. L. siekimo tyčia įžeisti A. B. abejojant jo biologine tėvyste“, o dėl jų abiejų ankstesnių priešiškų tarpusavio santykių ir vienas kitam išsakytų žodžių dėl A. B. netinkamo elgesio su savo sūnumi.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu, abiejų instancijų teismų padarytų išvadų nepagrįstumą bei netinkamą BK bendrosios dalies nuostatų taikymą argumentuoja ginčydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. įrodymų netiria ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje privalo, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo bei motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad byloje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad apeliacinės instancijos teismas bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepatikrino, sprendimą priėmė netinkamai aiškindamas bei taikydamas BK bendrosios dalies 2 straipsnio 3 ir 4 dalių bei 28 straipsnio nuostatas, neturi pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir A. B. išteisinti nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Tokį prašymą apeliantas iš esmės motyvavo tuo, kad nuosprendyje padarytos išvados nėra pagrįstos, nes ne visų liudytojų parodymai yra tinkamai įvertinti; kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas psichinės prievartos panaudojimas gali pašalinti baudžiamąją atsakomybę, kad, įvertinus bylos aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, jog „nukentėjusiojo pareiškimas kaltinamajam atskirų pašalinių asmenų akivaizdoje apie tai, jog L. B. nėra jo (kaltinamojo) sūnus, laikytinas įžeidimu, psichinės prievartos panaudojimu (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme), t. y. aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę už nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymą“.

Iš bylos duomenų bei apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo turinio matyti, kad šis teismas apskųsto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje padarytas išvadas, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, išnagrinėjo išsamiai, visus ištirtus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių, kad padarytos išvados dėl A. B. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra teisingos, tinkamai motyvavo ir pakankamai išsamiai pasisakė, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus – liudytojų J. S., L. R., Š. D., S. B., L. B., nukentėjusiojo J. L., nuteistojo A. B. parodymus, specialisto išvadą, pažymėjo, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo buvo konfliktas, abu buvo neblaivūs ir tarp jų vyko apsižodžiavimas; kad nė vienas iš liudytojų neneigė, jog nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, buvo padaryti sužalojimai, kurie pagal specialisto išvadą atitinka nežymų sveiktos sutrikdymą, kad to, jog prieš J. L. panaudojo fizinį smurtą, neneigė ir pats A. B.. Pagal liudytojų J. S., L. R. parodymus A. B. smurto proveržiai būrelyje buvo besikartojantys, be to, liudytojas J. S. parodė, kad A. B. „kabinėjosi“ prie savo sūnaus L. B., o nukentėjusysis jį „užstojo“; pagal liudytojo S. B. parodymus, tarp A. B. ir J. L. „konfliktas prasidėjo dar prieš visą tą įvykį“. (Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog A. B. dėl netinkamo elgesio dar iki 2013 m. gruodžio 21 d. įvykio buvo svarstomas ir būrelio medžiotojų visuotiniame susirinkime.) Pagal liudytojo L. B. parodymus, nukentėjusysis jo tėvui A. B. pasakė, kad jis nėra šio sūnus, tačiau, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, šis liudytojas patvirtino ir tai, kad J. L. kaltino A. B. dėl jo neteisingo elgesio su sūnumi; be to, tėvas ir nukentėjusysis jau buvo dėl kažko susipykę anksčiau, iki J. L. išsakė savo abejones A. B. tėvyste, po to jie lyg ir susitaikė, o vėliau vėl susipyko ir nukentėjusysis tada pasakė, kad jis (L. B.) nėra nuteistojo sūnus, tačiau, kas įvyko toliau, jis nematė. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs ir liudytojo Š. D. parodymus bei įvertinęs juos tiek atskirai, tiek kitų įrodymų kontekste, argumentuotai pasisakė, kodėl jie negali būti pripažįstami kaip patvirtinantys apelianto pateiktą įvykių versiją.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra veikos padarymas dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės.

Veika, padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės, yra aplinkybė, apibūdinanti objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas. Ši aplinkybė paprastai pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai nustatoma, kad kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme psichinė prievarta – tai grasinimai naudoti smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie kaltininką ar jo artimuosius ir pan. Fizinė prievarta – fizinės jėgos panaudojimas prieš žmogų, sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ar gyvybei. Jeigu grasinimo ar prievartos pobūdis lėmė, pvz., būtinąją gintį neperžengiant jos ribų, būdinamąjį reikalingumą (BK 28, 31 straipsniai) ar kitas baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai tokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas pripažinti, kad A. B. prieš nukentėjusįjį J. L. fizinį smurtą panaudojo dėl prieš jį (A. B.) panaudotos psichinės ar fizinės prievartos, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, dar kartą išanalizavęs liudytojų parodymus ir įvykio situaciją, konstatavo, kad visų liudytojų duotų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad tarp A. B. ir J. L. konfliktas kilo ne dėl pastarojo A. B. pasakytų žodžių, jog neva jis nėra L. B. tėvas (beje, teismas pažymėjo, kad byloje apskritai negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog nukentėjusysis išsakė abejones dėl A. B. biologinės tėvystės), o dėl abipusių tarpusavio nesutarimų, priešiškų santykių, vienas kitam išsakytų „priešiškų žodžių“, kad J. L. elgesys (abipusio konflikto metu A. B. pasakyti žodžiai) negali būti laikomi psichine prievarta; kad J. L. elgesys nebuvo tokio pavojingumo, kad keltų A. B. tokį pavojų ir grėsmę, dėl kurių jis būtų turėjęs teisę panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis išsamiai ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo būtinosios ginties situacija ir A. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos netinkamai aiškinant bei taikant BK 28 straipsnį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus „nepelnytai vertino per siaurai“, nes, pasak kasatoriaus, buvo pakankamas pagrindas abejoti, ar A. B., būdamas įžeistas, „psichologiškai sugniuždytas“ dėl J. L. pasisakymo, galėjo valdyti savo veiksmus. Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad kasatorius daro prielaidas, jog veikos padarymo metu A. B. galėjo būti fiziologinio ar net patologinio afekto būsenos, o tai, pasak kasatoriaus, yra atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad staigus didelis susijaudinimas, kurį gali sukelti neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusio asmens poelgis, yra fiziologinio afekto būsena, kai emocinis stresas stabdo intelektualinę veiklą, susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus. Patologinio afekto būsena reiškia, kad asmuo yra nepakaltinamas dėl psichikos sutrikimo, dėl kurio jis negalėjo suvokti daromos veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų (BK 17 straipsnis). Fiziologinis afektas yra fakto klausimas, kurį teismas nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad A. B. nusikalstamą veiką padarė būdamas staiga labai susijaudinęs, kad nukentėjusiojo poelgis buvo itin įžeidžiantis, tyčia žeminantis nuteistojo garbę ir orumą, nenustatė. Byloje tokių duomenų, kurie leistų abejoti A. B. pakaltinamumu ar ribotu pakaltinamumu (BK 17, 18 straipsniai) veikos padarymo metu, nėra. Šiuo aspektu jokių abejonių nekėlė ir pats A. B. bei jo gynėjas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, remiantis kasatoriaus argumentais naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba, tenkinant alternatyvų kasatoriaus prašymą, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

Kasaciniame skunde kasatorius pateikė ir trečią alternatyvų prašymą, kuriuo prašoma nustatyti nuteistojo atsakomybę lengvinančias, BK 59 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose numatytas, aplinkybes ir paskirtą bausmę sumažinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimuose pripažinta, jog prieš A. B. nei psichinė, nei fizinė prievarta nebuvo panaudota, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad A. B. nusikalstamą veiką padarė dėl psichinės prievartos ir pripažinti tai BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius teigia, kad yra pagrindas pripažinti A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde šiuo aspektu jokių argumentų nebuvo, BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo klausimas nebuvo keliamas ir apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Dėl to šio klausimo (kuris, beje, susijęs su įrodymų vertinimu ir jais remiantis atitinkamų išvadų darymu) nagrinėjimas negali būti kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų, reglamentuojančių bausmės skyrimą (BK 54, 41, 61 straipsniai), nepažeidė, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir nėra per griežta.

Remiantis tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.