Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-73-478/2015

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00050-2014-1

2015 m. sausio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, nukentėjusiajam J. L., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš A. B. priteistas 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam J. L..

Nukentėjusiojo J. L. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis ir iš A. B. priteistas 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) J. L. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 21 d., medžiotojų klubo „G.“ plotuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r., būdamas neblaivus, keikdamasis necenzūriniais žodžiais, pašalinių žmonių akivaizdoje, ne mažiau kaip du kartus trenkė kumščiu į veidą J. L., grasino fiziškai susidoroti, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas išdėsto kaltinamojo A. B., liudytųjų Š. D., L. B., S. B. parodymus ir pažymi, kad apkaltinamajame nuosprendyje yra bylos faktinių duomenų esminių iškraipymų, be to, atskiri svarbūs teisingam šios bylos išnagrinėjimui duomenys, įrodymai yra nutylėti, apeiti.

Apeliantas pažymi, kad įvertinus pamatines Baudžiamojo kodekso normų, t. y. BK 2 straipsnio, nuostatas ir šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, bei vadovaujantis BPK 329 straipsnio 1 punkto nuostatomis, šioje baudžiamojoje byloje yra ir faktinis, ir procesinis pagrindai apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti A. B. atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai A. B. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-202/2014).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį kaltinamąjį A. B., nukentėjusįjį J. L., liudytojus J. S., L. R., Š. D., L. B., S. B., įvertino Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto 2013-12-23 išvadą Nr. G3018/13(02), ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Priešingai nei tvirtina apeliantas, teismas tyrė bei analizavo tiek A. B. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, A. B. teisinančius, įrodymus. Todėl pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra.

Nors nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo ginamojo A. B. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto teikiamą versiją.

Iš tiesų, šioje byloje apklaustų asmenų parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, nes vieni asmenys akivaizdžiai palaiko kaltinamojo, kiti – nukentėjusiojo paaiškinimus, tačiau, kaip jau minėta, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus – tiek A. B. kaltinančius, tiek jį teisinančius bylos įrodymus, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus ir sudarė logišką ir nuoseklią įrodymų, kuriais ir pagrįsta A. B. kaltė, grandinę, o prieštaringus parodymus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

BK 140 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

A. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad ne mažiau kaip du kartus trenkė kumščiu į veidą J. L., tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto 2013-12-23 išvada Nr. G3018/13(02) patvirtina, kad J. L. konstatuota poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, odos nubrozdinimas pasmakrėje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b. l. 8 - 9).

Nukentėjusysis J. L. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad po vykusios medžioklės jam dorojant žvėrieną medžioklės namelyje tam skirtoje patalpoje, A. B., kitų patalpoje buvusių asmenų akivaizdoje, būdamas neblaivus, pradėjo prie jo kabinėtis, dėl ko įvyko apsižodžiavimas. Nukentėjusysis A. B. papriekaištavo, jog šis kimba prie savo sūnaus, į tai kaltinamasis atsakė, kad jis ne jo sūnus. Nukentėjusiajam A. B. už tai pavadinus „debilu“, pastarasis jam netikėtai trenkė į paakį ir smakrą, dėl ko nukentėjusysis nukrito. Kaltinamasis jam dar grasino susidorojimu, fiziniu smurtu, buvo pašėlęs. Šį įvykį stebėjo J. S., Š. D., L. J.. Nukentėjusysis taip pat neneigia, jog ir jis buvo išgėręs.

BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos lengvina atsakomybę, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, jeigu kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių, aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą ir tokiu atveju galima manyti, kad savo iniciatyva jis nebūtų nusikaltęs, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus, yra pagrindas šią aplinkybę pripažinti tik kaltinamojo atsakomybę lengvinančia, tačiau ne baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu veika yra padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, ir tai lėmė būtinąją gintį ar kitas baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes. Taigi, siekiant konstatuoti, kad kaltininkui nekyla baudžiamoji atsakomybė, būtina nustatyti jo veiksmuose kurią nors baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, numatytą BK V skyriuje.

Apelianto teigimu, nukentėjusysis J. L. A. B. išsakė jį akivaizdžiai sunkiai įžeidžiančius žodžius – pašalinių asmenų ir jo sūnaus akivaizdoje garsiai paneigė jo biologinę tėvystę L. B. atžvilgiu, tuo nuteistąjį labai pažemindamas, įžeisdamas ir psichologiškai sugniuždydamas, ir tai turėtų būti vertinama kaip psichologinė prievarta kaltinamojo atžvilgiu, kas ir išprovokavo jo smurtinį elgesį. Taigi, galima manyti, kad apeliantas nuteistojo veiksmus sieja su būtinąja gintimi.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-7-326/2013).

Byloje nustatyta, kad A. B. būdamas neblaivus, keikdamasis necenzūriniais žodžiais, pašalinių žmonių akivaizdoje, ne mažiau kaip du kartus trenkė kumščiu į veidą J. L., grasino fiziškai susidoroti, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas tvirtina, kad A. B. taip pasielgė, nes nuteistojo atžvilgiu nukentėjusysis vartojo psichologinę prievartą, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad aptariamo įvykio metu A. B. buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus, nuo kurio jis galėtų gintis.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad psichologinė prievarta yra grasinimas panaudoti smurtą (nužudyti, atimti laisvę ir pan.), sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie kaltininką ar jo artimuosius ar kitokiais poelgiais vykdomas bauginimo, psichologinio gniuždymo procesas, objektyviai pasireiškiantis baimės, nesaugumo jausmo sukėlimu kitam žmogui. Tačiau byloje ištirti ir įvertinti įrodymai nepatvirtina, kad nuteistojo atžvilgiu nukentėjusysis vartojo tokio lygio psichologinę prievartą, kad nuteistasis neišvengiamai būtų priverstas gintis fiziniais veiksmais.

Nukentėjusysis J. L. pripažino, jog pavadino nuteistąjį „debilu“, tačiau taip pavadino dėl to, kad pastarasis kabinėjosi prie savo sūnaus ir būtent pats pavadino jį ne savo sūnumi, tačiau nukentėjusysis nesakė, jog Lukas nėra A. B. sūnus.

Liudytojas J. S. patvirtino, kad A. B. kabinėjosi prie savo sūnaus, o nukentėjusysis jį užstojo. Tvirtino, kad ginčą užvedė ir konfliktą išprovokavo A. B. ir jis taip elgiasi dažnai.

Liudytojas L. R. patvirtino, kad girdėjo A. B. grasinimus nukentėjusiajam, tačiau ką jam sakė J. L., negirdėjo. A. B. elgėsi agresyviai, nors buvo laikomas, stengėsi pakartotinai užpulti nukentėjusįjį, tačiau liudytojas jį atstūmė. A. B. smurto proveržiai yra gana dažni, pasikartodavo ir prieš kitus medžiotojus.

Beje, pastebėtina, kad nors apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo J. S. parodymais, kadangi jie yra nepatikimi ir neobjektyvus, nes nukentėjusysis galėjo jį paveikti, tačiau visi liudytojai šioje byloje akivaizdžiai palaiko išskirtinai kažkurią vieną konflikto pusę, todėl nė vieno liudytojo parodymų negalima vertinti kaip visiškai objektyvių. Visgi pažymėtina, jog ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato 2014-01-03 nutarime užfiksuota, jog tikslinant J. L. pareiškime nurodytas aplinkybes ir apklausus J. S., jis nurodė, kad J. L. bandė sudrausminti neblaivų A. B., jog šis nestumdytų savo sūnaus, o tai A. B. nepatiko, todėl jis puolė J. L. ir trenkė šiam į veidą. Kiti pribėgę medžiotojai atitraukė A. B. nuo nukentėjusiojo, tačiau jis nenusiramino, šaukė, grasino nukentėjusiajam. Toks jo agresyvus elgesys yra dažnas. Nutarime užfiksuotais L. R. parodymais nustatyta, kad jis nežino, dėl ko kilo konfliktas, tačiau girdėjo A. B. grasinimus. Taigi, šie liudytojai analogiškai aiškino aplinkybes ne tik teisminio nagrinėjimo metu, tačiau ir policijos pareigūnei tikslinant įvykio aplinkybes. Be to, šie parodymai atitinka ne tik nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, tačiau iš dalies ir kitų, kaltinamojo pusę palaikiusių liudytojų parodymus, todėl abejoti šiais parodymais nėra pagrindo. Tai, kad liudytojai buvo supažindinti su A. B. priešpriešiniu skundu J. L. atžvilgiu, neturi esmės nustatomoms aplinkybėms, nes ši byla buvo nagrinėjama ne dėl A. B. skundo.

Nors liudytojas L. B. nurodė, kad nukentėjusysis jo tėvui A. B. pasakė, kad liudytojas nėra jo sūnus, kas A. B. labai supykdė, tačiau jis patvirtino ir tai, kad J. L. kaltino A. B. dėl jo neteisingo elgesio sūnaus,L. B., atžvilgiu, be to, tėvas ir nukentėjusysis jau buvo dėl kažko susipykę anksčiau, iki J. L. išsakė savo abejones A. B. tėvyste, po to jie lyg ir susitaikė, o vėliau vėl susipyko ir nukentėjusysis tada pasakė, kad L. B. nėra nuteistojo sūnus.

Liudytojas S. B. patvirtino, kad nukentėjusysis sakė, kad L. B. nėra nuteistojo sūnus, tačiau taip pat nurodė, kad konfliktas prasidėjo dar prieš visą tą įvykį, nes J. L. pasakė A. B. sūnui, jog „padarys taip, kad jo tėvas nemedžios“.

Nors apeliantas tvirtina, kad nuosprendyje neteisingai perfrazuoti liudytojo Š. D. žodžiai, jog pats kaltinamasis sakė, kad L. nėra jo sūnus, tačiau teisiamojo posėdžio protokolo garso įraše užfiksuota, jog Š. D. paaiškino, kad girdėjo kaip kažkuris pasakė, jog „jo sūnus, nėra jo sūnus“. Po to liudytojas patikslino savo parodymus, kad būtent J. L. sakė A. B., jog „ne tavo sūnus“, tačiau kokia buvo šios frazės prasmė ir kokiame kontekste ji buvo pasakyta, jis negirdėjo. Be to, liudytojas negalėjo nurodyti, kad susistumdymas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvyko būtent po šios frazės pasakymo, nes jis įvykio nestebėjo, negalėjo nurodyti, kas pradėjo konfliktą, ir dėl ko vyko susistumdymas. Beje, šis liudytojas, priešingai nei kiti, nurodė, kad konfliktas vyko ne skerdienos dorojimo patalpoje, o kitame kambaryje, todėl liudytojo parodymai vertintini kritiškai, kaip keliantys abejonių jų tikslumu, nesutampantys su kitų liudytojų parodymais, todėl negali būti pripažinti kaip patvirtinantys apelianto pateiktą įvykių versiją.

Pats nuteistasis A. B. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad J. L. garsiai, kitiems žmonėms girdint pasakė, jog jis nėra L. B. tėvas, ir tai jį labai psichologiškai paveikė, įžeidė ir išprovokavo jo smurtinį elgesį.

Visgi, iš aptartų liudytojų parodymų negalima daryti išvados, kad smūgiai J. L. buvo suduoti kaip atoveiksmis į jo išsakytą A. B. tėvystės sūnaus L. B. atžvilgiu paneigimą. Nors liudytojai Š. D., L. B., S. B. patvirtina, kad J. L. garsiai, kitiems žmonėms girdint, pasakė A. B., kad jis nėra L. B. tėvas, o pats A. B. tvirtino, kad tai jį labai psichologiškai paveikė, tačiau akivaizdu, kad toks nukentėjusiojo elgesys, net ir pripažinus jį buvus, neatitinka psichologinės prievartos sąvokos. Iš byloje apklaustų asmenų parodymų apskritai negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad nukentėjusysis nuteistojo atžvilgiu išsakė abejones dėl jo biologinės tėvystės, ir kad būtent tai buvo kilusio konflikto priežastis. Tokios aplinkybės nepatvirtina ne tik nukentėjusiajam palankius parodymus davę liudytojai, tačiau tokią išvadą leidžia daryti ir nuteistojo pusę palaikančių liudytojų parodymų analizė. Bylos aplinkybės rodo, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas dėl tarpusavio nesutarimų, priešiško nusistatymo bei vienas kitam išsakytų priešiškų žodžių, tačiau vertinti, kad buvo susidariusi situacija, dėl kurios A. B. turėjo imtis gynybinių veiksmų, nes kitaip būtų pats nukentėjęs, patyręs ypatingą moralinę ar fizinę skriaudą, negalima. Nors bylos aplinkybės patvirtina, jog A. L. apie A. B. atsiliepė nepalankiai, ir tai nėra toleruotinas nukentėjusiojo elgesys, tačiau šis elgesys nebuvo tokio pavojingumo, kad A. B. turėjo gintis suduodamas smūgius ir sužalodamas nukentėjusįjį.

Pažymėtina, kad gynimasis gali būti tik nuo nepasibaigusio akivaizdaus kėsinimosi, keliančio realią grėsmę, todėl toks veiksmas, kai apie asmenį jau yra paskleista nepalanki informacija ar išsakytas įžeidimas, reiškia, kad kėsinimasis jau yra pasibaigęs, veika įvykdyta, todėl savigyna jau yra negalima. Esant tokiai situacijai, jeigu A. B. buvo įsitikinęs, kad jo atžvilgiu buvo įvykdyta nusikalstama veika, jis buvo įžeistas, savo pažeistoms teisėms ginti turėjo imtis įstatymais numatytų priemonių, o ne smurtinių veiksmų.

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsiaiškino ir dėl A. B. įžeidimo mąsto. A. B. kreipėsi į teismą su priešpriešiniu skundu dėl baudžiamosios bylos privataus kaltinimo tvarka pradėjimo J. L. atžvilgiu, tačiau 2014 m. balandžio 22 d. protokoline nutartimi (b. l. 32) nustatydamas, jog A. B. atžvilgiu J. L. išsakyti neigiamo pobūdžio išsireiškimai, net ir darant prielaidą, jog jais buvo suabejota A. B. tėvyste, nebuvo itin grubūs ir įžeidžiantys, priešpriešinį skundą atsisakė priimti. Teismas konstatavo, kad J. L. galimai išsakytas teiginys nelaikytinas tiek užgauliu, šiurkščiai pažeidžiančiu kito asmens orumą, kad tai užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 155 straipsnio 1 dalį. Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi (b. l. 50-52) palikdamas galioti pirmosios instancijos sprendimą, pritarė, kad negalima daryti išvados, jog J. L. būtų akivaizdžiai neigiamai, nepadoriai ar užgauliai atsiliepęs apie A. B. asmenybę, jo savybes ir pan., todėl nebuvo objektyvaus pagrindo manyti, kad J. L. veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams, kad jais šiurkščiai buvo pažeistas kito žmogaus orumas, turint tikslą tą žmogų pažeminti. Taigi, teismai padarė vienareikšmišką išvadą, jog A. B. A. L. nebuvo įžeistas.

Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis, galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad A. B., panaudodamas smurtą A. L. atžvilgiu, neadekvačiai sureagavo į situaciją, kilusį konfliktą sprendė nepriimtinomis priemonėmis, jo veiksmai akivaizdžiai neatitiko A. L. poelgio, taigi, negali būti vertinama, kad A. B. elgesys atitiko būtinosios gintis sąlygas ir tai šalina jo baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas A. B. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, pareikšto civilinio ieškinio priteisimo klausimas išspręstas taip pat teisingai, dėl jų atskiras ginčas nekilo, todėl nuteistojo gynėjo skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.