Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. B. ir N. Š. ieškinį atsakovui A. Ž., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, M. Ž. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2023 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinė byla perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

2. Ieškovai G. B. ir N. Š. ieškiniu prašė priteisti lygiomis dalimis iš atsakovo 20 000 Eur sumokėtą avansą; priteisti lygiomis dalimis 20 000 Eur baudą už vienašališkai be priežasties nutrauktus ikisutartinius santykius bei atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas; bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

33. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

34. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovų ieškinys ir jiems iš atsakovo priteistas sumokėtas avansas pagal preliminariąją sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovų reikalavimas priteisti jiems iš atsakovo baudą už vienašališkai be priežasties nutrauktus ikisutartinius santykius bei atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį, nėra ginčijama, todėl teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

35. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

36. Nustatyta, ieškovai su atsakovu 2021 m. sausio 14 d. sudarė rašytinį Išankstinį susitarimą, kuriuo atsakovas ieškovams įsipareigojo parduoti Susitarime nurodytą žemės sklypą ir poilsio paskirties patalpas už 200 000 Eur. Pagal Susitarimą ieškovai atsakovui sumokėjo 20 000 Eur, kurie Susitarime įvardijami užstatu, ir susitarė, kad jis negrąžinamas, jeigu pirkėjai atsisako sudaryti sandorį iki numatytos datos, arba užstatas grąžinamas 200 proc., jeigu pardavėjas atsisako iki numatytos datos sudaryti sandorį, taip pat jeigu nesilaiko šalių susitarimo sąlygų. Šalys sutarė, kad turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2021 m. rugpjūčio 9 d. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nustatytu terminu turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovams nepavyko surinkti už turtą mokėtinos likusios 180 000 Eur pinigų sumos. Šalys taip pat neginčija aplinkybės, jog žodžiu sutarė, kad turtą įsigis ieškovų pasiūlytas asmuo. Atsakovas su tuo sutiko, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog su notaru suderino sandorio datą – 2021 m. rugsėjo 22 d. 9 val., tačiau minėtas asmuo atsisakė pirkti turtą ir pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas. Ieškovai neginčija, jog dėl jų kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis pagal 2021 m. sausio 14 d. Išankstinį susitarimą. Esant šiai aplinkybei apeliantas argumentuoja, jog ieškovų sumokėtas užstatas jiems priteistas nepagrįstai, nes būtent ieškovai kalti dėl neįvykusio sandorio.

38. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia asmens universalią teisę savo pasirinkimu ir laisva valia pradėti derybas, sudaryti preliminariąją sutartį dėl pagrindinės sutarties, sudaryti vienos ar kelių rūšių sutarčių elementų turinčią sutartį, nurodyti sąlygines sandorio sąlygas ir pan. Tai reiškia, kad sutarties laisvės principas leidžia asmeniui savo valia spręsti ir sudaryti CK reglamentuotas ir tiesiogiai nereglamentuotas, tačiau imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančias sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021).

39. Sutarties sudarymas paprastai prasideda derybomis, kurių metu šalys siekia suderinti tiek savo reikalavimus viena kitai, tiek galimas būsimos sutarties sąlygas. Šalims pradėjus derybas, tarp jų susiklostę santykiai vadinami ikisutartiniais. Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas – lemia, kad šalys, laisvai pradėjusios derybas, gali jas nutraukti. Jeigu derybas pradėjusios šalys nepasiekia susitarimo, tai jos už tai neatsako (CK 6.163 straipsnio 2 dalis). Tačiau besiderančios dėl sutarties sudarymo šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai (CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniai, 6.163 straipsnio 1, 3, 4 dalys). CK 6.163 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Šalių ikisutartiniai santykiai gali būti užfiksuojami rašytinę formą privalančioje turėti preliminariojoje sutartyje (CK 6.165 straipsnis). Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariajai sutarčiai yra būdinga tai, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai jokių neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

40. Civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020). Tokią pačią išvadą leidžia daryti ir ginčo šalių sudaryto Išankstinio susitarimo nuostatos, kuriose aptarta šalių atsakomybė už pagrindinės sutarties nesudarymą.

41. Kasacinis teismas, aiškindamas įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimą bylose, kuriose sprendžiami civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį klausimai, yra nurodęs, kad preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

42. Minėta, jog byloje nėra ginčo, kad ieškovai neginčija savo kaltės dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagal 2021 m. sausio 14 d. Išankstinį susitarimą nesudarymo. Taigi, formaliai vertinant, kaip ir nurodė atsakovas 2021 m. gruodžio 12 d. elektroniniame laiške ieškovams bei akcentuoja apeliaciniame skunde, nuo 2021 m. rugsėjo 22 d. preliminarioji sutartis nebegalioja ir, pagal Išankstinio susitarimo nuostatas, ieškovų sumokėtas avansas turėtų likti jam. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai ignoruoja jo su ieškovais susiklosčiusių faktinių santykių ir aplinkybių visumą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad preliminariosios sutarties (Išankstinio susitarimo) terminas raštu pratęstas nebuvo, taip pat byloje nėra duomenų, kad būtų buvę raštu sudaryti nauji rašytiniai susitarimai, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių paties atsakovo rašytų elektroninių laiškų turinio, jis turėjo ketinimą nekilnojamąjį turtą parduoti būtent ieškovams, vis siūlė jiems pirkti turtą, bet nuolat keitė turto padavimo sąlygas – kainą ir terminą vis žadėdamas į kainą įskaityti ieškovų sumokėtą avansą. Atsakovas 2021 m. spalio 15 d. rašytoje trumpojoje žinutėje ieškovui nurodė, kad „statybos nusikelia pavasariui, galim neskubėti ir forminti balandį ar gegužės mėn. su išsikėlimu rugpjūtį. Paskambinsiu pirmadienį“. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios žinutės turinys patvirtina, jog atsakovui nebuvo svarbu, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis su ieškovais preliminariojoje sutartyje numatytu terminu nebuvo sudaryta, priešingai, tokia situacija jam net buvo parankesnė. Taip pat ši žinutė patvirtina, jog bendravimas tarp šalių vyko ne tik raštu ir formalizuojant santykius, bet vyko ir bendravimas žodžiu, ypač vertinant aplinkybę, jog ieškovo ir atsakovo šeimos buvo kaimynai, bendravo, kartu augino vaikus, leido į tą pačią mokyklą, juos siejo draugiški santykiai. Šių ieškovų teiginių atsakovas neginčija. Atsakovo 2021 m. gruodžio 12 d. elektroninio laiško ieškovui turinys taip pat patvirtina, kad jis buvo suinteresuotas ieškovams parduoti ginčo turtą, laiške patvirtinamas 2021 m. spalio 15 d. rašytoje trumpojoje žinutėje nurodytas galimas turto pardavimo terminas „sandorio laikas – gegužė“, „išsikraustymo laikas – rugpjūčio pabaiga“, tačiau siūloma nauja turto pardavimo kaina – 220 000 Eur, atsižvelgiant į išaugusias nekilnojamojo turto kainas Vilniuje, bet „atsižvelgus į žmoniškumą, mes galime pasiūlyti užskaityti sumokėtą avansą (20 000 Eur), tuomet likusi suma būtų 200 000 Eur“. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai raštu būtų atsakę į atsakovo 2021 m. spalio 15 d. žinutę ar 2021 m. gruodžio 12 d. elektroninį laišką, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į draugiškus ir kaimyniškus šalių santykius bei į tai, kad 2021 m. gruodžio 12 d. elektroniniame laiške atsakovas iš esmės pakartojo 2021 m. spalio 15 d. žinutėje nurodytą galimą pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminą, labiau tikėtina, kad šalių bendravimas dėl turto pardavimo vyko neformaliai, žodžiu bendraujant kaip kaimynams ir draugams ar geriems pažįstamiems, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, kad nė į vieną jo siųstą laišką ieškovai neatsakė. 2022 m. balandžio 12 d. ieškovai elektroniniu paštu siųstu laišku atsakovo klausė: „ar jūs dar matote mus savo plane?“, kadangi pastebėjo skelbimą apie atsakovo parduodamą ginčo turtą ir liko nustebinti. Atsakovas ieškovams atsakė, jog negavo atsakymo į 2021 m. gruodžio 12 d. laišką, todėl suprato, kad pasiūlymas netinka ir turto pardavimu užsiima agentūra, kuri nustatė pardavimo kainą, tačiau galima iš naujo aptarti sąlygas, jeigu turtas vis dar domina ieškovus, kurie 2022 m. balandžio 16 d. elektroniniu laišku patvirtino, kad turtas juos domina, norėtų sužinoti galutinę kainą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad name gyveno 6 asmenų šeima su 7 šunimis, jų nuomone, kaina yra aukštoka. 2022 m. balandžio 19 d. ieškovai atsakovui žinute pasiūlė susitikti mieste, atsakovas į tai atsakė „18 (val.) būsime Oze, privažiuosit?“. Nors tolesnio šalių susirašinėjimo byloje nėra pateikta, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši žinutė taip pat patvirtina aplinkybę, jog šalys bendravo ir dėl turto pardavimo tarėsi ne tik raštu. Pažymėtina, jog ir pats atsakovas procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad vyko „neįpareigojantis“ šalių bendravimas. Atsakovas 2022 m. balandžio 26 d. elektroniniu laišku informavo ieškovus, kad jo pasirinkta agentūra turi realų klientą, tačiau, atsakovo manymu, „būtų teisinga apie tai jus (ieškovus) informuoti ir pasiūlyti dalyvauti derybose“, taip pat laišku siūloma nauja kaina be agentūros mokesčio 278 500 Eur + 1 210 Eur agentūrai, iš viso 279 710 Eur, „atsižvelgus į žmoniškumą mes įskaitytume jau sumokėtą avansą už neįvykusį sandorį – 20 000 Eur“. Šiame laiške atsakovas taip pat nurodė, kad „jūsų pageidavimas grąžinti užstatą neatlikus sandorio prieštarauja užstato sąvokai bei principams, todėl manome, kad atsisakius užbaigti sandorį užstatas negrąžinamas“. Taigi ir šis atsakovo elektroninis laiškas patvirtina ieškovų nurodytą aplinkybę, jog šalys dėl turto pardavimo bendravo ne tik formaliai raštu, kadangi byloje esančioje susirašinėjimo medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad ieškovai būtų prašę grąžinti avansą, o atsakovas šį prašymą savo laiške mini ir į jį atsako. Nors atsakovas tame pačiame 2022 m. balandžio 26 d. laiške nurodo, jog „lauksime jūsų atsakymo rytoj, nes turime atsakyti agentūros klientams“, tačiau 2022 m. gegužės 3 d. laiške nurodo, jog „šiek tiek užtruko, bet atsirado aiškumas dėl namo pardavimo. Nežiūrint į tai, kad per savaitgalį gavome dar didesnės kainos pasiūlymą, skaitome, kad būtų sąžininga jus apie tai informuoti. Aktuali pardavimo kaina – 290 000 Eur. Laikantis principo, kad neteisingai atėję pinigai laimės neatneš, o neleisti užskaityti 20 000 Eur būtų neteisinga, mokėtina suma po avanso užskaitymo būtų 270 000 Eur“, taip pat nurodyta, kad atsakovas norėtų papildomo 10 000 Eur avanso. Iš tolesnio šalių susirašinėjimo matyti, jog ieškovams sąlygos tiko, preliminariosios sutarties parengimas buvo perduotas ieškovų pasirinktai nekilnojamojo turto agentei I. D., kuri, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja, taip pat parodė, kad šalių bendravimas buvo neformalus, jos ir ieškovų bei atsakovo susitikimas įvyko prekybos centre „Domus galerija“, į ją ieškovas kreipėsi 2022 m. pavasarį, nes, liudytojos teigimu, „šalių santykiai nebuvo tokie jau teisingi“, ieškovui reikėjo pagalbos, jis buvo jos klientas. Buvo derinamos preliminariosios sutarties sąlygos, pagrindinės sutarties sudarymo terminas ir kaina, galutinė kaina buvo 290 000 Eur, šalių santykiai buvo draugiški, „viskas vyko labai civilizuotai“, liudytojai atsakovas atsiuntė turto nuosavybės dokumentus, kad ji galėtų parengti preliminariąją sutartį, jos sąlygas derino su atsakovu. Liudytoja parodė, jog šalių pokalbis buvo labai draugiškas, nuoširdus, todėl iš pradžių ji siūlė nenumatyti baudų, tačiau atsakovas nesutiko, atsiuntė jai savo pastabas dėl sutarties sąlygų, turėjo būti numatytas avansas 30 000 Eur, iš jų 20 000 Eur, kuriuos ieškovai buvo jau seniau sumokėję, ir papildomai dar 10 000 Eur, taip pat pagal atsakovo pageidavimą į sutartį įtraukė baudas. Liudytoja patvirtino, kad jos parengta 2022 m. gegužės 5 d. preliminarioji sutartis pasirašyta nebuvo, nes atsakovas davė laiko iki pietų pasirašyti preliminariąją sutartį ir labai netikėtai pranešė, kad turtą parduos kitam klientui, nors, liudytojos teigimu, šalių bendravimas vyko tokiu būdu ir linkme, kad ji buvo įsitikinusi, jog preliminarioji sutartis bus neabejotinai pasirašyta. Liudytoja parodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pacitavo atsakovo 12.26 val. siųstą elektroninį laišką, kuriuo jis reiškė pastabas dėl jos pasiūlyto preliminariosios sutarties varianto, reikalavo įtraukti sąlygas apie baudas už pagrindinės sutarties nesudarymą, parodė, kad atsižvelgė į atsakovo pastabas, preliminariąją sutartį pakoregavo pagal jo reikalavimus. Atsakovas patvirtino liudytojos parodymus, pripažino, kad toks susirašinėjimas su liudytoja dėl preliminariosios sutarties tikrai vyko, nurodė davęs laiko ją pasirašyti iki 14.40 val., tačiau per tą laiką apsisprendęs turtą parduoti kitiems pirkėjams ir ieškovus apie tai užinformavo 14.39 val. elektroniniu laišku nurodęs, kad nekilnojamojo turto agentės atsiųstas preliminariosios sutarties projektas neatitinka tokiai sutarčiai keliamų reikalavimų.

43. Kasacinio teismo praktikoje civilinės atsakomybės pažeidus pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose taikymo klausimu laikomasi pozicijos, kad turi būti ginamas tikrumo interesas, o tam tikrais atvejais – ir lūkesčio interesas. Šalies pagrįstas pasitikėjimas ir įsitikinimas, kad sutartis tikrai bus sudaryta, paprastai gali atsirasti, kai derybos yra pasiekusios aukščiausią derybų pažangos laipsnį. Kitaip tariant, kuo didesnis derybų pažangos laipsnis, tuo didesnis ir šalių tarpusavio pasitikėjimas, kuris yra artimas tam lūkesčio interesui, kurį šalys įgyja sudarius pagrindinę sutartį. Taigi teisinės apsaugos apimtį ikisutartiniuose santykiuose lemia pati šių civilinių teisinių santykių prigimtis ir tai, kad tam tikrame derybų etape yra sukuriamas šalių tarpusavio pagrįstas pasitikėjimas, todėl, nesąžiningai šaliai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, nukentėjusiai sutarties šaliai turi būti atlyginami nuostoliai už šalių tarpusavio pagrįsto pasitikėjimo, kuris gali prilygti tinkamą sutarties įvykdymą saugančiam lūkesčio interesui, sužlugdymą. Jeigu ikisutartiniai santykiai buvo pasiekę aukščiausią derybų pažangos laipsnį ir dėl to tarp šalių yra atsiradęs pagrįstas tarpusavio pasitikėjimas, kuris iš esmės yra artimas tam lūkesčio interesui, kurį šalys įgyja sudariusios pagrindinę sutartį, o nesąžininga šalis sužlugdė šį pagrįstą tarpusavio pasitikėjimą, taikant nesąžiningos šalies ikisutartinę civilinę atsakomybę galimas ir pagrindinės sutarties tinkamo įvykdymo lūkesčio intereso gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog tiek atsakovas, tiek ieškovai turėjo suinteresuotumą sudaryti atsakovo nekilnojamojo ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pats atsakovas nuolat siūlė ieškovams iš naujo derėtis dėl turto pardavimo sąlygų (kainos), ją vis kėlė žadėdamas įskaityti ieškovų jau sumokėtą avansą, ieškovai su atsakovo sąlygomis sutiko. Nors apeliantas teigia, kad ieškovai, siekdami įrodyti savo ketinimų realumą, neatliko jokių aktyvių veiksmų, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą priešingai išvadai, o būtent, jog ieškovai kreipėsi į nekilnojamojo turto agentę prašydami pagalbos parengti ir sudaryti preliminariąją sutartį. Nustatyta, kad agentė derino preliminariosios sutarties sąlygas su atsakovu, jis dėl jos sąlygų reiškė pretenzijas ir reikalavo įtraukti sąlygas apie baudas ir netesybas, agentė atitinkamai preliminariąją sutartį koregavo. Be to, nustatyta, kad šalių bendravimas ir ikisutartiniai santykiai buvo neformalūs, tačiau pažengę tiek, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovai turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, jog atsakovas sudarys su jais pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Tokį lūkestį ieškovams sukėlė būtent paties atsakovo rašyti anksčiau aptarti elektroniniai laiškai ir juose dėstomi siūlymai bei pažadai į parduodamo turto kainą įskaityti ieškovų daug anksčiau sumokėtą 20 000 Eur avansą. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalių derybos net ir pasibaigus 2021 m. sausio 14 d. Išankstinio susitarimo įvykdymo terminui toliau tęsėsi iki pat 2022 m. gegužės 5 d. ir nors nauja preliminarioji sutartis raštu sudaryta nebuvo, vertinant šalių santykių, nustatytų faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad šalys buvo pasiekusios tokią derybų stadiją, kad ieškovams nekilo abejonių, jog preliminarioji sutartis bus sudaryta ir turtas jiems galiausiai bus parduotas, o tokį lūkestį jiems sukėlė paties atsakovo elgesys. Pažymėtina ir aplinkybė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, kaip pagrįstai nurodo ieškovai, turto pardavimo termino tęsimas ir nukėlimas atsakovo šeimai buvo parankus, nes užsitęsė kito atsakovo nekilnojamojo turto statybos, o šeimai su 4 vaikais ir veisiamais šunimis susirasti kitą laikiną būstą neabejotinai būtų sudėtinga. Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas ir nesąžiningas apelianto siekis nevertinti šių šalių susiklosčiusių santykių ir faktinių aplinkybių po 2021 m. sausio 14 d. Išankstinio susitarimo termino pabaigos ir iš esmės atnaujintų derybų, ypač kai jas iš naujo vis inicijuodavo pats atsakovas siūlydamas naują turto pardavimo kainą ir žadėdamas į ją įskaityti ieškovų sumokėtą avansą bei pripažindamas, kad šalių derybos tęsėsi. Taigi nepagrįstas atsakovo siekis šalių santykius ir faktines bylos aplinkybes vertinti fragmentiškai.

45. Priešingai apelianto teiginiams, pirmosios instancijos teismas nei paneigė, nei apribojo apelianto nuosavybės teises ar teisę pasirinkti, su kuo sudaryti jam priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nei įpareigojo ją sudaryti su ieškovais, nei perkėlė jam atsakomybę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tarp šalių susiklosčiusių teisinių ir faktinių santykių visumą sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių požiūriu, šalių elgesį santykių metu ir atsisakymo galiausiai sudaryti pagrindinę sutartį priežastis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai kalti dėl nesudarytos pagrindinės sutarties pagal 2021 m. sausio 14 d. Išankstinį susitarimą, o atsakovas kaltas, t. y. nesant objektyvių priežasčių atsisakė su ieškovais sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, dėl kurios sudarymo pats nuolat inicijavo vis naujas derybas su ieškovais. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad turto pirkimo–pardavimo sutartį su kitais pirkėjais atsakovas sudarė mažesne kaina (285 000 Eur) nei siūlė ieškovams (290 000 Eur), kurie 20 000 Eur jau buvo sumokėję, taip pat kad sutartį sudarė tik 2022 m. gruodžio 14 d., t. y. daug vėliau, nei siūlė ieškovai (iki 2022 m. rugpjūčio 5 d.). Taigi nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste sutiktina su ieškovų argumentais, kad šiuo atveju teismas neigiamas teisines pasekmes dėl pagrindinės sutarties nesudarymo pagrįstai lygiomis dalimis padalijo šalims po lygiai.

Dėl procesinės bylos baigties

46. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011 ir kt.).

47. Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-371/2011; Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

48. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

49. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

51. Apeliacinį skundą atmetus atsakovas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

52. Ieškovas G. B. pateikė įrodymus, kad už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 1 000 Eur išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išlaidos pagrįstos, protingo dydžio, patirtos realiai, neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl ieškovui priteistinos iš atsakovo, kurio apeliacinis skundas atmestas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovui G. B. priteisti 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo iš atsakovo A. Ž.