Šiaulių apygardos teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, įgaliotai atstovei D. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

1. I. V. G. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 381 454,25 Eur ieškovui padarytą žalą, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9. I. V. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu prašė ieškinį tenkinti jame išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2022 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-113-467/2022 Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimas pakeistas – be kita ko, panaikinta sprendimo dalis, kurioje atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją, ir šioje dalyje ieškinys tenkintas: pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovės BUAB „Būstas plius“ ir atsakovo V. G. 2009 m. birželio 1 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini); 2010 m. birželio 1 d. sudaryta negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2010 m. liepos 1 d. sudarytas 2010 m. birželio 1 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)pakeitimas bei taikyta restitucija, priteisiant iš atsakovo V. G. ieškovei BUAB „Būstas plius“ 16 945,67 Eur ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 19 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo. Panaikintas sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir iš atsakovo V. G. ieškovei BUAB „Būstas plius“ priteista 965 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; iš atsakovo V. G. priteista 846 Eur žyminio mokesčio valstybei. Kita sprendimo dalis palikta nepakeista.

13. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2022 m. birželio 8 d. nutartimi atsisakė priimti V. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 1 d. nutarties. Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendė, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė skunde nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos kasaciniame skunde įvardytais klausimais, ir kad šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų procesiniams sprendimams priimti.

III. Teisiniai ir faktiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas

Ieškinys netenkinamas.

14. I. V. G. įrodinėja, kad jis patyrė turtinę žalą, nes atsakovė neužtikrino savo institucijų – teismų, darbo, kurių teisėjai, priimdami procesinius sprendimus, padarė grubias, šiurkščias klaidas, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176 ir 185 straipsniuose, bei nukrypo nuo LAT šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidė CPK 12 straipsnyje nustatytą rungimosi principą, įrodinėjimo pareigą reglamentuojančias CPK 178 ir 179 straipsnių nuostatas ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, pažeidė lygiateisiškumo principą, įtvirtintą CPK 17 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal kasacinio teismo praktiką, ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant žalos atlyginimo dėl teisėjų veiksmų klausimą, esminis dalykas yra teisėjų kaltės klausimas. Tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.

17. Pažymėtina, jog Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

18. Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka, esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnis), ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 366 straipsnis). Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros būdų įstatymai nenustato. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata (liet. galutinio teismo sprendimo) principas suponuoja, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos civiliniame procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-100-910/2022 19 punktas). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet ir kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).

19. Taigi, kaip minėta, ieškovas įrodinėja, jog Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-221-253/2021 ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. e2A-113/467/2022 padarė grubias ir šiurkščias klaidas (žr. šio sprendimo 14 punktą), dėl ko buvo priimti neteisėti procesiniai sprendimai, kuriais jam padaryta turtinė žala. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovo argumentais.

20. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – ir LITEKO) duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-221-253/2021 buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-113-467/2022 pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė. Ieškovas pasinaudojo įstatymo suteikta teise kreiptis į kasacinį teismą dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka, tačiau kasacinis teismas kasacinį skundą priimti atsisakė, nurodydamas, jog jame nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde įvardytas materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi, ieškovo nurodomos civilinės bylos yra išspręstos, sprendimai šiose bylose įsiteisėję, o įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią, kas reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti teismo revizuojamas reiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Būtinybę laikytis res judicata principo yra įtvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis principas yra vienas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą). Taigi, ieškovo nurodytoje instancine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje priimtų procesinių sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas nebegali būti tikrinamas ar kvestionuojamas nagrinėjant šią bylą dėl žalos atlyginimo. Tai yra nurodęs ir kasacinis teismas savo teismų praktikoje, nurodydamas, kad jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

21. Be kita ko, ieškovas teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmus grindžia tuo, jog teismai netinkamai įvertino įrodymus bei priėmė neteisingus procesinius sprendimus. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įvertinus paminėtas aplinkybes bei faktą, jog teismų procesiniai sprendimai ginčo civilinėje byloje (nagrinėta pirmojoje ir apeliacinėje instancijose) yra įsiteisėję, nėra pagrindo teigti, kad Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, vertindami įrodymus, padarė aiškias teisės taikymo ar įrodymų vertinimo klaidas, ypač atsižvelgiantį tai, jog ieškovui skundu kreipusis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kaip minėta, pastarasis atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą.

22. Nors ieškovas teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei nukrypo nuo LAT šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, neįvertino tam tikrų įrodymų ir dėl jų nepasisakė, teismas su šiais ieškovo argumentais nesutinka. Priešingai, tiek Klaipėdos apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškovo nurodomas teisės normas, jas aiškindamas nenukrypo nuo kasacinės instancijos suformuotos praktikos, įvertino visus ginčo išsprendimui įtakos turinčius įrodymus ir dėl jų pasisakė bei nepažeidė ieškovo nurodomų procesinių teisės normų. Tai, kad tam tikras aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino kitaip, nei jas įvertino apeliacinės instancijos teismas, taipogi nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl klaidos ar netinkamo materialinės ar procesinės teisės normų taikymo ir aiškinimo, kadangi, kaip minėta, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, o instancinės teismų sprendimų kontrolės mechanizmas užtikrina klaidų, padarytų žemesnės instancijos teisme, ištaisymą.

23. Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl paskolos sutartį pripažino nesudaryta, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, t. y. nustatęs, kad paskolos sutartyje pinigų perdavimo paskolos gavėjai faktas neužfiksuotas, nurodė, jog byloje sprendžiant, buvo 245 000 Lt perdavimo ieškovei faktas, ar ne, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, t. y. atsakovui V. G., o atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis pinigus įnešė į įmonės kasą, yra grindžiama tik jo paties paaiškinimais, nes nei iš atsakovo namuose 2017 m. spalio 2 d. atliktos kratos metu paimtų dokumentų, nei iš kitų ieškovės perimtų dokumentų nenustatyta, kad 245 000 Lt suma būtų įnešta į bendrovės kasą ar būtų pervesta į banko sąskaitą. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kuo jis, be kita ko, argumentuoja ir ieškinį nagrinėjamu atveju, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties 16 punkte yra nustatytas prejudicinis faktas, jog paskola buvo suteikta, nes šios nutarties 16 punkte yra cituojamas aiškinamasis raštas, kuris yra pridėtas prie 2009 metų finansinės atskaitomybės, ir daroma išvada, kad „nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti administratorės teiginiais, jog UAB „Būstas plius“ 2009 metai buvo nemoki, kadangi pradelsti įsiskolinimai viršijo daugiau nei pusę įmonės turto“. Teismas nurodė, jog finansinės atskaitomybės dokumentai savaime neatspindi konkrečių sandorių ar konkretaus asmens įsipareigojimų įmonei, kurių egzistavimas paprastai įrodomas pirminiais arba, jų nesant, patikimais suvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais. Teismas taip pat nurodė, jog atsakovo V. G. teiginių apie 245 000 Lt paskolos suteikimą nepatvirtina ir jo nurodoma FNTT Klaipėdos apygardos valdybos 2017 m. vasario 2 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi joje buvo tiriami atsakovo V. S. veiksmai. Priešingai, iš į bylą pateiktos 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvados (ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta, kad pagal UAB „Būstas plius“ apskaitos dokumentus (banko išrašus, avansines apyskaitas), nėra duomenų apie 245 000 Lt piniginių lėšų gavimą iš paskolos davėjo V. G., tačiau 2010 m. rugpjūčio 6 d. kasos išlaidų orderiai Nr. (duomenys neskelbtini) (30 600 Lt), Nr. (duomenys neskelbtini) (34 300 Lt) pagrindžia dalies paskolos grąžinimą ir palūkanų sumokėjimą. Atsakovui nepateikus jokių kitų duomenų, kad 245 000 Lt sumą perdavė UAB „Būstas plius“, teismas darė išvadą, kad vien rašytinės formos paskolos sutarties buvimas savaime nereiškia paskolos dalyko perdavimo fakto, nes sutarties turinys bei kitos reikšmingos aplinkybės šio fakto nepatvirtina. Teismas pastebėjo, kad netiesiogiai faktą, jog 245 000 Lt nebuvo perduota pagal ginčo paskolos sutartį, patvirtina ir ta aplinkybė, kad atsakovas V. G. UAB „Būstas plius“ nepašė jo įtraukti į kreditorių sąrašą su likusia negrąžintos paskolos suma. Teismas, nustatęs, kad 245 000 Lt paskolos suma bendrovei nebuvo perduota, laikė, kad tarp šalių paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Taip pat teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagoje, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. baudžiamajame įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini)ir 2013 m. gegužės 21 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)buvo konstatuota, kad BUAB „Būstas plius“ administracinę veiklą vykdė (duomenys neskelbtini), todėl teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog BUAB „Būstas plius“ turėjo darbuotojų ir vykdė veiklą, kuriai buvo reikalingos patalpos. Teismas sutiko su atsakovo V. G. argumentais, kad nagrinėjamoje byloje negalima remtis Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarime administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotais faktais, kad jau 2009 m. bendrovė buvo nemoki ir jokios veiklos realiai nevykdė, nes jis nebuvo šioje byloje dalyvaujančiu asmeniu. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta objektyvaus pobūdžio duomenų dėl BUAB „Būstas plius“ finansinės padėties, kurie leistų nustatyti faktinę juridinio asmens nemokumo būseną bei datą, kada galbūt ši būsena atsirado, todėl ieškovės pozicija dėl įmonės nemokumo 2009 m. ir veiklos nevykdymo nėra pagrįsta nei įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, nei išvestiniais, papildomais duomenimis, kurie galėtų atkleisti realią tuo metu buvusią juridinio asmens finansinę būklę ir veiklą. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad 2009–2010 m. įmonė veiklos nevykdė, todėl nuomojamos patalpos buvo nereikalingos, teismas pripažino reikalavimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir restitucijos taikymo nepagrįstu.

24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą tiek pagal ieškovės BUAB „Būstas plius“, tiek pagal V. G. apeliacinius skundus, išsamiai motyvavo savo procesinį sprendimą, pasisakė dėl apeliacinių skundų argumentų, pagrindė savo išvadas, kodėl tam tikras aplinkybes vertina kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Šioje vietoje pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010), todėl tais atvejais, kai ieškinio (priešieškinio) ar apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teismas neturi pareigos plačiau dėl jų pasisakyti.

25. Taigi, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo paskolos sutarties turinį, nurodė, jog akivaizdu, kad jame nėra užfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjai faktas, t. y. šalių pasirašytoje paskolos sutartyje nėra specialiai aptartas, aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Todėl pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į teisinį paskolos santykių reglamentavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, t. y. atsakovui V. G.. Todėl kaip nepagrįsti atmesti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą dėl kasos dokumentų, paskolos panaudojimo, dokumentų išsaugojimo ir kitų reikšmingų aplinkybių atsakovui, o nepareikalavo iš ieškovės įrodymų apie tuo metu įmonės turėtą turtą, netyrė turto atsiradimo ir panaudojimo, t. y. neįpareigojo ieškovės paneigti paskolos dalyko (pinigų) gavimo faktą. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgė apelianto deklaruojamo procesinių teisių pažeidimo pirmosios instancijos teismui 2020 m. liepos 14 d. ir 2020 m. liepos 30 d. nutartimis netenkinus apelianto prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, kadangi apelianto prašomi išreikalauti įrodymai galimai patvirtintų tik bendrovės pinigų panaudojimo aplinkybes, tačiau ne jų kilmę (iš kur jie gauti), todėl buvo pagrįstai konstatuota, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti prašomų išreikalauti dokumentų turinį, nei patvirtins, nei paneigs aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjamoje civilinėje byloje. Teismas nurodė, jog bylos duomenys tvirtina, kad nemokumo administratorė prašomų dokumentų ir neturi (Klaipėdos apskrities VPK kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus tyrėjo 2019 m. liepos 16 d. reikalavimas pateikti visus turimus BUAB „Būstas plius“ buhalterinius dokumentus ir 2019 m. liepos 22 d. dokumentų perdavimo priėmimo aktas), be to, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo nutarta išduoti liudijimą, suteikiantį teisę atsakovams V. G., A. G. ir (ar) jų atstovui advokatui R. S. iš Klaipėdos AVPK ENTS gauti (tinkamai patvirtintas kopijas): 1) kasos pajamų orderio kvitą, kuriuo buvo įnešti pinigai pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)) apyvartų žiniaraščius nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., iš kurių būtų matyti paskolintų pinigų judėjimas; 3) papildomą susitarimą prie 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini); 4) PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2009 m. birželio iki 2010 m. rugpjūčio (įskaitytinai); 5) PVM sąskaitas faktūras už elektros energiją nuo 2009 m. birželio iki 2010 m. rugpjūčio (įskaitytinai). Taigi, apeliantui iš esmės buvo sudarytos galimybės gauti jo prašomus įrodymus ir pats apeliantas pateikė duomenis, kad yra ne visi dokumentai. Nors apeliantas ir teisingai nurodė, kad jis negali būti atsakingas už tai, kad įmonės buhalterinė apskaita nebuvo vedama tinkamai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog apeliantas - paskolos davėjas, paskolos dalyko (pinigų) perdavimo faktą galėjo įrodinėti ir kitomis priemonėmis – pagrįsdamas savo tuo metu buvusią turtinę padėtį, leidusią jam kaip fiziniam asmeniui grynaisiais pinigais suteikti tokio dydžio (245 000 Lt) paskolą juridiniam asmeniui. Tačiau apeliantas tokių aplinkybių neįrodinėjo, savo poziciją apie paskolos dalyko perdavimą siekė įrodyti išimtinai įmonės dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-779-265/2019 BUAB „Būstas plius“ bankrotas pripažintas tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkto pagrindais. Taigi, esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad net ir turimi įmonės finansinės apskaitos dokumentai vertintini kritiškai, kaip tiksliai neatspindintys realios įmonės finansinės padėties, piniginių lėšų gavimo, turėjimo, panaudojimo ir kt. Netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas bei tvarkymas taip pat konstatuotas ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu ir tai, kad minėtoje 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus BUAB „Būstas plius“ dokumentus nėra duomenų apie 245 000 Lt piniginių lėšų gavimą iš paskolos davėjo V. G.. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi šios išvados, o ne 2017 m. vasario 2 d. specialisto išvados duomenimis Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi vėlesnė išvada yra išsamesnė. Be to, ankstesnėje išvadoje objektyviai negalėjo būti tiriami ir įvertinti 2017 m. spalio 2 d. atsakovo V. G. namuose vykusios kratos metu paimti su BUAB „Būstas plius“ veikla susiję dokumentai, o jis pats teigia, kad būtent tada paimtuose dokumentuose turėjo atsispindėti piniginių lėšų perdavimo įmonei faktas.

26. Apeliacinės instancijos teismas aptarė ir V. G. nurodomą aplinkybę, kad aukščiau minėtos 2019 m. sausio 16 d. nutarties pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu 16 punkte yra konstatuota, jog skola akcininkams – 260 000 Lt pagal L. K. ir V. G. su bendrove sudarytas paskolos sutartis, nebuvo pradelsta, kadangi nebuvo suėjęs šių paskolų gražinimo terminas, kas, apelianto vertinimu, patvirtina paskolos sutarties sudarymo faktą. Tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu pritarė pirmosios instancijos teismui, kad minimame nutarties punkte tiesiog yra cituojamas bendrovės aiškinamasis raštas, pridėtas prie 2009 m. finansinės atskaitomybės. Tuo tarpu, esant konstatuotoms aplinkybėms dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo, nesant piniginių lėšų perdavimą bei gavimą patvirtinančių duomenų, spręstina, kad į finansinės atskaitomybės dokumentus už 2009 m. duomenys apie V. G. paskolą galėjo būti įrašyti tik paskolos sutarties kaip rašytinio dokumento pagrindu, bet tai jokiu būdu nepatvirtina buvus realų piniginių lėšų perdavimą. Bylos duomenimis kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. G. 2010 m. rugpjūčio 6 d. grąžinta 30 600 Lt, nurodytas „pagrindas“ dalinis grąžinimas paskolos pagal paskolos sutartį (duomenys neskelbtini)“, kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini)išmokėta 34 300 Lt palūkanų, nurodant pagrindą „apmokėtos palūkanos už 2009-2010 m., 01-07 mėn. pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)“. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad nėra neginčytinų ir objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti piniginių lėšų perdavimo paskolos gavėjai faktą, byloje surinktų įrodymų visumos kontekste teisėjų kolegija sprendė, kad minėti kasos išlaidų orderių pagrindu atlikti mokėjimai nepatvirtina realaus paskolos suteikimo fakto.

27. V. G. ir tuomet nesutikimą su sprendimu skundžiamoje dalyje argumentavo netinkamu įrodymų vertinimu, t. y. kad teismas suabsoliutino kasos dokumentų nebuvimą ir nevertino įrodymų visumos, neatskleidė įrodymų tarpusavio santykio, nepasisakė dėl esminių atsakovų įrodymų, argumentų ir prašymų bei padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog apeliantas nepagrindžia apeliaciniame skunde nurodomų teismo tariamai padarytų proceso teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ar nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdamas, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas. Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliantas nepagrindė savo teiginių, jog bylą nagrinėjęs teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo yra logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos, todėl teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 185 straipsnis).

28. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo reikalavimą pripažinti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją, nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas, civilinėje byloje Nr. e2-1231-407/2018 priimdamas 2018 m. liepos 10 d. nutartį, išnagrinėjo atsakovo V. G. finansinio reikalavimo patvirtinimo pagrįstumo klausimą UAB „Būstas plius“ bankroto byloje. Apeliacinis teismas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas V. G. kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti jo pateiktą 32 437,44 Eur dydžio finansinį reikalavimą, o 2017 m. vasario 17 d. pateikė patikslintą prašymą, prašydamas patvirtinti jo 60 023,75 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Būstas plius“ bankroto byloje, kurį sudaro įmonės nesumokėtas 32 437,44 Eur dydžio nuomos mokestis už išnuomotas patalpas už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. birželio 1 d. ir 27 586,31 Eur skola, kurią sudaro pareiškėjui negrąžinto turto vertė. Apeliacinis teismas nurodė, kad byloje pateiktas vienintelis įrodymas, pagrindžiantis tai, jog 2010 m. liepos 20 d. pareiškėjui buvo išmokėta dalis nuomos mokesčio pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nors įmonė nuo 2010 m. kovo mėn. nemokėjo mokesčių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir turėjo skolų darbuotojams. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarime, priimtame administracinėje byloje Nr. A2.2-1476-795/2012, nustatyta, kad atsakovė jau 2009 m. buvo nemoki ir nevykdė realios veiklos. Šie įrodymai kelia abejonių, ar negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, iš kurios kildinamas pareiškėjo reikalavimas, buvo realiai sudaryta, kadangi, įmonei esant nemokiai ir nevykdant veiklos, naujos patalpos, skirtos veiklai vykdyti, nėra reikalingos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog nuomos sutartis buvo sudaryta realiai, nepateikė. Teismas atmetė pareiškėjo prašymus dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir įpareigojimo grąžinti patalpas. Taigi, nustačius, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas V. G. ir BUAB „Būstas plius“ sudarytų nuomos sutarčių ir iš jų kylančių reikalavimų pagrįstumo klausimas, byloje dalyvavo abi šio sandorio šalys, o ieškovė minėta nutartimi nagrinėjamoje byloje argumentuoja savo reikalavimo pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesant tam teisinio pagrindo, nesirėmė šioje byloje nustatytais faktais (CPK 182 straipsnio 2 dalis).

29. Taip pat teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismo motyvus, kad ieškovė realiai vykdė veiklą, paneigia 2021 m. sausio 8 d. specialisto išvados duomenys, kuriuose nurodyta, jog BUAB „Būstas plius“ buvo moki 2009 m. sausio 1 d., bet 2009 m. gruodžio 31 d. jau buvo nemoki; 2009 m. rugpjūčio 10 d. BUAB „Būstas plius“ pateiktas prašymas VST suteikti elektros galią patvirtina įmonės įsipareigojimą apmokėti UAB „Vinada“, adresas (duomenys neskelbtini), sąskaitas už suvartotą elektros energiją pagal sudarytą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, kad prie elektros tinklų prijungiamo objekto adresas - (duomenys neskelbtini); Klaipėdos apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A.2.2.-1476-795/2012 nurodyti buvusio vadovo V. S. paaiškinimai, kad įmonės veikla yra sustabdyta, nes nuo 2010 m. visi įmonės dokumentai yra paimti ir laikomi FNTT. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nurodyti ir aptarti duomenys apie bendrovės 2009–2010 m. vykdytą veiklą, byloje surinktų įrodymų kontekste leidžia spręsti apie vykdytos veiklos epizodiškumą, o ne nuoseklumą, bei neteikia pagrindo išvadai apie negyvenamųjų patalpų nuomos poreikį, juolab, kad nuomos sutartys sudarytos su įmonės akcininku bei jo sutuoktine. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, ieškovė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudariusi ne tik su atsakovais, bet ir 2009 m. birželio 1 d. su A. L. - sudaryta negyvenamųjų patalpų esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos kaina 100 Lt per mėnesį; taip pat su atsakovu V. G., be ginčo sutarčių, taip pat sudaryta ir 2009 m. birželio 1 d. nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos kaina 100 Lt per mėnesį; 2010 m. birželio 1 d. buvo sudarytos dvi analogiškos tų pačių patalpų nuomos sutartys su V. G., vienoje nurodant 2 000 Eur per mėnesį nuomos mokestį, kitoje – 6 902 Lt; 2010 m. sausio 1 d. su L. K. sudaryta negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos už 200 Lt per mėnesį. Nors byloje yra duomenų apie veiklos vykdymo epizodus, tačiau, esant tokiems nevienareikšmiams duomenims apie patalpų (duomenys neskelbtini) nuomą, pagal į bylą pateiktus Nekilnojamojo turto registro duomenis, žemės sklypo planą, liudijančius, kad šiame žemės sklype yra 3 statiniai, nuosavybės teise priklausantys skirtingiems asmenims, negalima daryti vienareikšmės išvados, kurie statiniai buvo naudojami įmonės veiklai vykdyti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pagal bylos duomenis adresu: (duomenys neskelbtini), veikė ir UAB „Lenesta“. 2009 m. rugpjūčio 10 d. BUAB „Būstas plius“ pateiktas prašymas VST suteikti elektros galią patvirtina įmonės įsipareigojimą apmokėti UAB „Vinada“ adresas: (duomenys neskelbtini), sąskaitas už suvartotą elektros energiją pagal sudarytą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį (prie elektros tinklų prijungiamo objekto adresas (duomenys neskelbtini)). Byloje esantys ieškovės už laikotarpį po 2009 m. lapkričio 3 d. nuomos sutarties su A. G. sudarymo VMI teiktų deklaracijų duomenys liudija, kad įmonės adresas nurodomas (duomenys neskelbtini), taip pat šis adresas nurodomas ir AB VST išrašytose sąskaitose. Be to, konstatavus, kad bendrovė jau 2009 m. gruodžio 31 d. faktiškai buvo nemoki, spręstina nebuvus objektyvaus pagrindo sudaryti didelių administracinės paskirties patalpų nuomos sutartis. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. G. buvo įmonės akcininkas, pagal byloje surinktų įrodymų visetą aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, todėl neabejotinai turėjo žinoti sudėtingą įmonės finansinę padėtį, įsiskolinimų kreditoriams atsiradimą ir augimą. A. G. buvo tiek (duomenys neskelbtini) V. G. sutuoktinė, tiek įmonės darbuotoja (vadybininkė). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma leido pagrįstai spręsti, jog tarp BUAB „Būstas plius“ ir šios bendrovės (duomenys neskelbtini) V. G. bei A. G. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys buvo fiktyvios, nesant nuostolingai veikiančiai įmonei objektyvaus poreikio negyvenamųjų patalpų nuomai, atsakovams siekiant pasisavinti įmonės lėšas, tariamai gaunamas kaip nuomos mokestį, ir tokiu būdu išvengti įsipareigojimų kitiems bendrovės kreditoriams vykdymo, kas ir sudarė pagrindą apeliacinės instancijos teismui pakeisti skundžiamą teismo sprendimą šioje dalyje.

30. Taigi, įvertinus tiek Klaipėdos apygardos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo procesinių dokumentų turinį darytina išvada, jog teismai iš esmės pasisakė dėl visų šioje byloje kaip grubių teismų klaidų nurodomų aplinkybių. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl jei į kažkurį V. G. argumentą, kuris teisiškai nebuvo reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui, ir nebuvo plačiau pasisakyta, tai neturėjo jokios įtakos teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

31. Kaip minėta aukščiau, ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo (teisėjo) neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių teisės aktų) nuostatoms. Neveikimas – asmens nevykdymas nustatytos pareigos ką nors atlikti, kokiu nors būdu elgtis ar kitaip būti aktyviam. Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, teisės normas ir teismų praktiką, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas (teisėjai) padarė akivaizdžias ir šiurkščias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas ar kad kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip, ypač įvertinus tai, kad ieškovas aktyviai naudojosi jam įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą tiek dėl pažeistų teisių gynimo, tiek ir su siekiu peržiūrėti teismų procesinius sprendimus apeliacine ir kasacine tvarka. Be to, iš esmės analogiški sprendimo neteisėtumo argumentai, kaip ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl žalos priteisimo, buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde, kuriuo buvo skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 22 d., ir Lietuvos apeliacinis teismas juos įvertino bei dėl jų pasisakė.

32. Atkreipiamas dėmesys, jog vien ieškovui nepalankių procesinių sprendimų priėmimas ir tai, kad ieškovas kitaip interpretuoja teisės normas ir teismų praktiką, kitaip vertina įrodymus, nėra pagrindas pripažinti, kad jo nurodytose civilinėse bylose buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nenustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas ar Lietuvos apeliacinis teismas būtų veikę neteisėtai – pažeidę teisės normas, nesilaikę teismų formuojamos praktikos, ko pasėkoje byla galėjo būtų išspręsta neteisingai. Tą patvirtino ir kasacinis teismas nutartimi, atsisakydamas priimti ieškovo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 1 d. nutarties. Iš byloje esančių duomenų visumos darytina išvada, jog ieškovas pasinaudojo įstatymo teise ginti pažeistas teises, o teismai įvykdė pareigą bylą išnagrinėti įstatymo nustatyta tvarka, vadovavosi teisės normomis, teismų formuojama praktika.

34. Pažymėtina ir tai, jog ieškovas, manydamas, kad turi papildomų įrodymų ir (ar) paaiškėjo naujos aplinkybės, turi teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje CPK 366 straipsnyje numatytais pagrindais, kadangi nėra duomenų, jog ieškovas tokia teise būtų naudojęsis.

35. Taigi, ieškovui neįrodžius valstybės (teisėjų) neteisėtų veiksmų, atsakomybė valstybei pagal ieškinio reikalavimus kilti negali, kadangi civilinei atsakomybei kilti turi būti nustatytos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltė, ir šios sąlygos turi būti nustatytos visos kartu. Teismas, nenustatęs bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, neturi pareigos vertinti, ar yra kitos civilinės atsakomybės sąlygos, ar jų nėra. Todėl konstatuojama, jog ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, dėl ko jis atmetamas.

IV. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

36. Ieškovo ieškinį atmetus, o atsakovei nepateikus duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260 ir 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinio netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.