- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- e2-347-381/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02477-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Driukas
- Atsakovas
- A. Š., M. M.
- Trečiasis asmuo
- A. B.
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ITREGA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ITREGA“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ITREGA“ ieškinį atsakovams A. Š. ir M. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – A. B. (A. B.).
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „ITREGA“ (toliau – ieškovė arba BUAB „ITREGA“), atstovaujama bankroto administratorės mažosios bendrijos „Valdymo ekspertai“ (toliau – bankroto administratorė arba MB „Valdymo ekspertai“), kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. Š. ir M. M. (toliau – atsakovai), kuriame prašo priteisti solidariai iš atsakovų ieškovei 131 139,08 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi UAB „ITREGA“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta MB „Valdymo ekspertai“ (nutartis įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 2 d.), 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi – įmonės valdymo organams nustatytas penkiolikos dienų terminas perduoti bankroto administratorei ar jos įgaliotam asmeniui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai, ir visus įmonės dokumentus, 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 17 990,96 Eur sumai. Bankroto administratorė, vykdydama jai pavestas funkcijas, nustatė, kad laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 4 d. iki 1996 m. rugsėjo 16 d. UAB „ITREGA“ direktoriumi buvo G. F., nuo 1996 m. rugsėjo 16 d. iki 2007 m. spalio 3 d. – E. M., nuo 2007 m. spalio 3 d. iki 2009 m. birželio 3 d. – A. Š., nuo 2009 m. birželio 3 d. iki 2009 m. birželio 17 d. – M. M., nuo 2009 m. birželio 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo – A. B.. Iki ieškinio pateikimo dienos įmonės valdymo organai nebuvo įvykdę jiems įstatymu bei teismo nustatytų pareigų, t. y. neperdavė bankroto administratorei įmonės turto ir dokumentų, nesudarė įmonės balanso bankroto bylos iškėlimo dienai. Remiantis viešųjų registrų duomenimis 2007 metais UAB „ITREGA“ turėjo turto 96 395 Lt sumai, iš jo trumpalaikio turto – 90 860 Lt, ilgalaikio turto – 5 535 Lt. Įmonės sumas, mokėtinas per vienerius metus, sudarė 82 219 Lt, kas patvirtina, kad jau 2007 m. UAB „ITREGA“ buvo nemoki. 2008 m. gruodžio 31 d. įmonės įsipareigojimai išaugo iki 472 146 Lt. 2009 m. birželio 3 d. UAB „ITREGA“ vadovo pareigas ėjęs ir vieninteliu įmonės akcininku buvęs A. Š. perleido įmonės akcijas M. M., kuris nupirktas įmonės akcijas perleido A. B.. Visi BUAB „ITREGA“ bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė laikotarpyje nuo 2008 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. birželio 9 d., t.y. prieš A. Š. perleidžiant įmones akcijas M. M. ir šiam perleidžiant akcijas A. B.. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. B. buvo įregistruotas įmonės direktoriumi fiktyviai, nesiekiant tęsti įmonės veiklos, tačiau buvusiems įmonės direktoriams M. M. ir/ar A. Š. siekiant išvengti atsiskaitymo su įmonės kreditoriais ir išvengti įmonės savininko pareigų, įtvirtintų teisės aktuose, vykdymo. Dėl atsakovų sudarytų fiktyvių įmonės akcijų pirkimo – pardavimo sandorių bankroto administratorė neturi galimybės išaiškinti tikrojo įmonės vadovo, savininko, turto ir debitorinių skolų. Vadovaujantis paskutiniais 2008 m. Juridinių asmenų registrui pateiktais UAB „ITREGA“ finansinės atskaitomybės dokumentais, įmonė 2008 m. turėjo turto 131 139,08 Eur (452 797 Lt) sumai. Šis įmonės turtas nebuvo perduotas bankroto administratorei dėl neteisėtų atsakovų – įmonės vadovų ir akcininkų – veiksmų, todėl 131 139,08 Eur dydžio žalą ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų.Ieškinio reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 131 139,08 Eur sumai areštuoti atsakovams priklausančius nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis. Ieškovė nurodė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl didelės pinigų sumos (131 139,08 Eur) priteisimo iš atsakovų, kas savaime sąlygoja pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes didelė ieškinio suma objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi atmetė ieškovės BUAB „ITREGA“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, atlikęs pateikto ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimą, akivaizdžių duomenų dėl ieškinio nepagrįstumo nenustatė.Teismas nustatė, kad ieškovė iš esmės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžia didele ieškinio suma.Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien dėl didelės ieškinio sumos negali būti pateisinamas įstatyme nurodytomis sąlygomis, kadangi tokių priemonių taikymas vien darant prielaidą, jog atsakovas finansiškai bus nepajėgus įvykdyti ieškinio reikalavimų, niekaip negali užtikrinti CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyto tikslo pasiekimo.Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Tokia priemonė gali būti taikoma, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1507-330/2015; 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-189-407/2016).Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad solidarūs atsakovai ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims (CPK 178 straipsnis), taip pat nepateikė įrodymų, jog egzistuoja reali grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismas, nenustatęs aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovų nesąžiningumą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidarytų nebeįmanomas.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė BUAB „ITREGA“, atstovaujama bankroto administratorės MB „Valdymo ekspertai“, atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones.Ieškovės atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad vien didelė ieškinio suma negali būti pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pagal teismų formuojamą praktiką teismo sprendimo neįvykdymo rizika yra preziumuojama tuomet, kai ieškinio suma yra didelė, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-981-302/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-299-407/2015). Taikant šią prezumpciją reikia įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgiant į konkretaus atsakovų finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-35/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju ieškinio suma yra labai didelė (131 139,08 Eur), juolab kai abu atsakovai yra fiziniai asmenys. Tai reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas vien šiuo pagrindu, kadangi kyla pagrįsta grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių galimą atsakovų nesąžiningumą. Atsakovų nesąžiningumą įrodo ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, kad atsakovai, siekdami išvengti civilinės atsakomybės kreditorių atžvilgiu ir paslėpti įmonės turtą, nemokią įmonę nesąžiningai perleido asmeniui, kuris neturi jokio realaus turto bei kuris po tariamo įmonės įgijimo nevykdė jokios veiklos, taip pat šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CPK 144 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad teismas, siekdamas apginti viešąjį interesą, gali savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešasis interesas, kadangi ieškovė yra bankrutavusi įmonė ir ieškinys pateiktas siekiant apginti ieškovės ir jos kreditorių teisėtus interesus. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad bankroto bylose vyraujantis viešojo intereso elementas suponuoja teismui priedermę aktyviau naudotis teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015). Nagrinėjamu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovų atžvilgiu, būtų neapsaugotos bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teisės ir interesai (viešasis interesas).
A. A. Š. atsiliepime į ieškovės BUAB „ITREGA“ atskirąjį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.A. A. Š. atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Apeliantė nepagrįstai prašomos atlyginti žalos dydį sieja su 2008 m. Juridinių asmenų registrui pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytais duomenimis apie tuo metu įmonei priklausiusį turtą, kuris, anot bankroto administratorės, nebuvo jai perduotas. Toks reikalavimas nėra pagrįstas įmonės buhalteriniais apskaitos dokumentais ar kitais duomenimis, todėl vien tai, kad 2008 m. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose buvo nurodyta, kad įmonė tuo metu turėjo atitinkamos vertės turto, nesudaro pagrindo išvadai, jog pareikšti ieškinio reikalavimai atsakovams yra dideli.Ieškovė, tvirtindama, kad ieškinio reikalavimų suma atsakovams yra didelė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai nėra finansiškai pajėgūs įvykdyti tokio dydžio piniginius reikalavimus ar ketintų turtą slėpti, perleisti tretiesiems asmenims.Patenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai būtų apribota atsakovų finansinė padėtis, dėl ko atsakovai ir tretieji asmenys patirtų nuostolių.
A. M. M. atsiliepimo į ieškovės BUAB „ITREGA“ atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - atsakovų turto areštą - bankrutavusios įmonės ieškinio reikalavimų užtikrinimui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas nėra.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių privalomųjų sąlygų
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo takyti laikinąsias apsaugos priemones.Pagal suformuotą teismų praktiką teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-251-330/2017; 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-221-178/2017 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, atlikęs pateikto ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimą, akivaizdžių duomenų dėl ieškinio nepagrįstumo nenustatė. Apeliantė atskirajame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo bei iš esmės atskirąjį skundą grindžia antrąja būtinąja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika, kurią tiesiogiai sieja su didele ieškinio suma. Tuo tarpu atsakovas A. Š. atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą kelia klausimą dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo, kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau pasisako dėl šios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, kuri, priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje situacijoje sudaro atskirą pagrindą prašomų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymui.Kaip jau buvo minėta, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas iš esmės nenagrinėjamas bei tik preliminariai nustatoma, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus ieškinio reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių. Preliminariai vertinant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria ir nevertina ieškinio argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo materialiąja teisine prasme, šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimas vertintinas tik tikėtinumo aspektu. Nagrinėjamoje byloje įmonės bankroto administratorė, gavusi duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie vykdytą ūkinę veiklą, duomenis iš registrų bei atsižvelgdama į tai, kad jai nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai, pareiškė ieškinį buvusiems akcininkams bei vadovams (atsakovams) dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo. Pateiktame ieškinyje bankroto administratorė suformulavo atsakovų atsakomybės atsiradimo faktinį pagrindą, atskleidė teisinius reiškiamo reikalavimo argumentus. Kartu su ieškiniu bankroto administratorė pateikė BUAB „ITREGA“ 2008 m. balansą, kurio duomenimis įrodinėja prašomos priteisti žalos dydį.Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai atlikęs ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimą, iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju akivaizdžių duomenų dėl ieškinio nepagrįstumo nėra, tačiau, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, sprendžia, jog ieškovės prašomos priteisti žalos dydis kelia pagrįstų abejonių, kas turi esminės reikšmės išvadai dėl atsakovų finansinių galimybių tokį ieškinio reikalavimą įvykdyti, jeigu būtų priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien ieškovės pateikto įmonės balanso, kurio duomenimis ji grindžia ieškinio reikalavimą dėl 131 139,08 Eur dydžio žalos įmonei atlyginimo, nepakanka preliminariam ieškinio reikalavimo pagrįstumo konstatavimui bei atitinkamai išvadai, kad pareikšto reikalavimo suma atsakovams yra didelė ir tai galėtų apsunkinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.Teismų praktikoje nagrinėjant bylas dėl įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo išaiškinta, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau vertinant jame esančius duomenis reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą bei darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Pažymėtina ir tai, kad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti. Taigi, vien tai, kad balansas nesudarytas, nepatvirtintas, trūksta duomenų jam sudaryti arba turimi duomenys neišsamūs, ne visada sudaro pagrindą išvadai, kad žala yra padaryta, o jos dydis atitinka ankstesniame patvirtintame balanse nurodyto turto vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013). Be to, tuo atveju, kai kyla dalyvių, kurie kartu yra ir įmonės valdymo organas, civilinės atsakomybės įmonei klausimas, žalos dydis negali viršyti įmonės įsipareigojimų tretiesiems asmenims – šiuo atveju bankrutuojančios įmonės kreditoriams ir jos administravimo išlaidoms, nes, priešingu atveju, būtų konstatuojama, jog asmuo gali padaryti žalos pats sau. Vien pareigos pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą nevykdymas taip pat neįrodo įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtų veiksmų (neveikimą) dėl turto netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).Nagrinėjamu atveju atsakovams pareikštas 131 139,08 Eur dydžio reikalavimas dėl žalos įmonei atlyginimo, kurio dydis tiesiogiai siejamas su įmonės 2008 m. metu balanse nurodyta turto verte. Pareikšto ieškinio reikalavimo dydis (131 139,08 Eur) daugiau nei septynis kartus viršija įmonės įsipareigojimus kreditoriams, kurie, bankroto administratorės pateiktais duomenimis, sudaro vos 17 990,96 Eur. Kitų duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad įmonės 2008 m. balanse nurodyto turto vertė atspindi dabartinę turto (prarasto, neperduoto) rinkos vertę, ieškovė nepateikė, kas net preliminariai įvertinus ieškinio reikalavimo dydžio pagrįstumą kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo visa apimtimi. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio suma, kuri preliminariai nėra tinkamai pagrįsta, atsakovams yra didelė ir tai gali apsunkinti būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kitos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – egzistuojančios grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui, pažymi, kad siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, CPK yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka prašymą dėl jų taikymo pateikusiam proceso dalyviui, kuris turi įrodyti siekiamos suteikti apsaugos poreikį. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, patvirtinančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą, o priešinga šalis, siekdama išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo buvimą. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės tik formaliai rėmėsi teismų praktikoje suformuluota prezumpcija, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad prašoma priteisti pinigų suma, lyginant ją su atsakovų turimu turtu, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė, ieškovė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. A. A. Š., atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą akcentuodamas ieškovės pareigą įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, jokių įrodymų, paneigiančių būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nepateikė.Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad, sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grindžiamas didele ieškinio suma, kuri nagrinėjamu atveju nėra tikėtinai pagrįsta, kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečios faktinės bylos aplinkybės, atsižvelgiama į atsakovų finansines galimybes, t. y. ar jiems ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovų įsipareigojimais, yra didelė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovams yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jų netaikyti, nes vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1507-330/2015; 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-189-407/2016). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Tokia priemonė gali būti taikoma, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, kai ieškovės prašomos atlyginti žalos dydis (131 139,08 Eur) nėra tikėtinai pagrįstas visa apimtimi, neįmanoma padaryti išvados, jog pareikštas ieškinio reikalavimas atsakovams yra didelis ir tai gali apsunkinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Juo labiau, kad teismo išreikalautais duomenimis nustatyta, kad atsakovas A. Š. dirba, jo gaunamas pajamas sudaro vidutiniškai apie 1 000 Eur į mėnesį (atskaičius mokesčius), kas iš esmės sumažina būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Viešųjų registrų duomenimis atsakovai neturi jiems nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, į kurį galima būtų nukreipti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, todėl vien formalus laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nesant turto, kurį galima būtų areštuoti, neužtikrintų šių priemonių taikymo tikslo.Nesant įrodymų dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, vien ieškovės deklaratyvūs teiginiai, kad jai palankaus teismo sprendimo, kurio dydis nėra tiksliai apibrėžtas, įvykdymas gali būti apsunkintas, savaime nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.