- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-23
- Bylos Nr.
- e2-221-178/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02212-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Solaris Baltic“
- Ieškovas
- Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Solaris Baltic“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Solaris Baltic“ dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų ir palūkanų priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ ieškiniu prašė: 1) priteisti iš atsakovės UAB „Solaris Baltic“ 234 953,03 Eur be pagrindo įgytų piniginių lėšų; 2) pripažinti negaliojančia šalių sudarytą 2007 m. gruodžio 28 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 99 884,15 Eur; 3) pripažinti negaliojančia šalių sudarytą 2008 m. sausio 2 d. Transporto priemonių nuomos, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, sutartį, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 43 760,43 Eur; 4) pripažinti negaliojančia šalių 2008 m. balandžio 30 d. sudarytą Nuomos sutartį, taip pat pripažinti negaliojančiais 2008 m. balandžio 30 d. įrangos priėmimo- perdavimo aktą ir 2008 m. gegužės 16 d. įrangos priėmimo-perdavimo aktą, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 20 400,41 Eur; 5) pripažinti negaliojančias šalių sudarytus sandorius: 2004 m. lapkričio 3 d. sutartį Nr. 11/03, 2005 m. lapkričio 14 d. atliktų darbų ir suteiktų paslaugų priėmimo perdavimo aktą, 2005 m. rugpjūčio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 8 d. ir 2005 m. spalio 3 d. aktus dėl skolų suderinimo, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 237 517,38 Eur; 6) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 636 515,40 Eur vertės atsakovės nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad pagal 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis atsakovės turtas sudarė 891 887 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 435 350 Eur, t. y. atsakovės įsipareigojimai sudarė 48,81 proc. atsakovės turimo turto balansinės vertės. Atsakovė 2015 metais veikė nuostolingai, patyrė 2 314 Eur nuostolį. Ieškinio suma atsakovei laikytina didele, nes ji sudaro 71 proc. atsakovės turto balansinės vertės. Todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, o tai sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškovė prašo areštuoti atsakovės nekilnojamąjį turtą, kad nebūtų trikdoma jos ūkinė komercinė veikla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Areštavo atsakove nuosavybės teise priklausantį 636 515,40 Eur vertės nekilnojamąjį turtą ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Teismas pagal 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis nustatė, kad atsakovės turtas sudarė 891 887 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 435 350 Eur. Tai reiškia, kad atsakovės įsipareigojimai sudarė 48,81 proc. jos turto balansinės vertės. Atsakovė 2015 metais veikė nuostolingai ir patyrė 2 314 Eur nuostolį. Lyginant ieškinio sumą (636 515,40 Eur) ir atsakovės turto balansinę vertę (891 887 Eur), matyti, kad ieškinio suma sudaro net 71 proc. atsakovės turto balansinės vertės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, reikšdama reikalavimus atsakovei, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t. y. tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, teismas sprendė, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovė (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti; taikyti senaties terminą 2004 m. lapkričio 3 d. sutarčiai, 2005 m. lapkričio 14 d. atliktų darbų ir suteiktų paslaugų priėmimo – perdavimo aktui, 2005 m. rugpjūčio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 8 d. ir 2005 m. spalio 3 d. aktams dėl skolų suderinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad pinigų sumos apeliantei yra pervestos už nesuteiktas paslaugas ir neatliktus darbus. Dalis ieškinio reikalavimų, t. y. prašymas pripažinti negaliojančiais šalių sudarytus sandorius: 2004 m. lapkričio 3 d. sutartį, 2005 m. lapkričio 14 d. atliktų darbų ir suteiktų paslaugų priėmimo – perdavimo aktą, 2005 m. rugpjūčio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 8 d. ir 2005 m. spalio 3 d. aktus dėl skolų suderinimo, taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš apeliantės 237 517,38 Eur, negali būti pagrįsti vien jau dėl ieškinio senaties instituto (CK 1.125 str. 1 d.). Nėra jokių svarbių ar pateisinamų priežasčių, kodėl ieškovė tiek laiko nebandė apginti savo galimai pažeistų teisių, todėl toks termino atnaujinimas nebūtų pateisinamas nei protingumo, nei teisingumo principais.Deklaratyvus ieškovės argumentas, jog apeliantė galimai yra nesąžininga ir galėjo pasinaudoti savo užimama padėtimi. Visus atliktus mokėjimus liudija ir pagrindžia turimos sutartys, PVM sąskaitos - faktūros, priėmimo - perdavimo aktai ir kiti dar išlikę dokumentai. Nepagrįstas argumentas, kad ieškinio senatis turėtų būti skaičiuojama nuo to momento, kai naujieji valdymo organai pradėjo tikrinti ieškovės sudarytus sandorius. Vien tai, kad pasikeitė ieškovės valdymo organai, nereiškia, kad anksčiau ieškovė nežinojo ar bent jau neturėjo žinoti apie savo galimus teisės pažeidimus.Ieškovė neįrodė būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė remiasi Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo aktu, tačiau jis nėra galutinis sprendimas, kuriuo galima būtų remtis ir kuris turi būti privalomai vykdomas. Todėl šis aktas negali būti laikomas svariu ir nenuginčijamu įrodymu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstai sukelia apeliantei didelių nuostolių. Apeliantė 2009 m. rugsėjo 21 d. sudarė Kreditavimo sutartį, kurios 2016 m. balandžio 19 d. pakeitimu Nr. 11 jai suteiktas 100 000 Eur kredito limitas grąžintinas iki 2017 m. kovo 31 d. ir pagal sutarties II kredito aprašą yra suteiktas 25 000 Eur perviršio limitas grąžintinas iki 2017 m. kovo 31 d. Taip pat bankui įkeistos visos apeliantės esamos ir būsimos lėšos visomis valiutomis visose sąskaitose. 2009 m. rugsėjo 21 d. Kreditavimo sutarties užtikrinimui yra įkeistas ir apeliantės turtas. Todėl sutartį, apeliantei negrąžinus kredito, galimai teks pratęsti, o sutarties pratęsimas reikalaus ir naujo turto įkeitimo bei jau esamo įkeisto turto pratęsimo. Jei visas apeliantės turtas bus areštuotas, kredito sutarties tolesnis vykdymas taps neįmanomas, kas sukels apeliantei didelių nuostolių.Ieškovė prašė taikyti areštą tik apeliantės nekilnojamajam turtui, tačiau teismas skundžiama nutartimi areštavo ir kilnojamąjį turtą. Todėl antstolis areštuos apeliantei priklausantį kilnojamąjį turtą, t. y. ir visas pinigines lėšas, kas sukels apeliantei nepagrįstai didelių nuostolių. Nesant byloje viešo intereso, teismas nepagrįstai peržengė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas. Areštuojamos piniginės lėšos priklauso ne tiesiogiai apeliantei, o Skandinavijos įmonėms, apeliantė atlieka lėšų pervedimą. Areštavus visas apeliantės lėšas, ji nebegalės veikti, negalės sumokėti darbuotojams atlyginimų, mokesčių, vykdyti veiklos. Areštavus visą turtą apeliantė gali bankrutuoti. Be to, ieškovei suteiktas nepagrįstas pranašumas apeliantės atžvilgiu, nes apeliantės teisės ir teisėti interesai varžomi daugiau negu būtina tikslui pasiekti – remiantis galimai nepagrįstu ieškiniu keliama reali bankroto grėsmė apeliantės vykdomai veiklai.Tai, kad pagal balanso duomenis apeliantės įsipareigojimai sudarė 48,87 proc., o ieškinio suma sudaro 71 proc. turimo turto balansinės vertės, dar nereiškia, kad apeliantė neįvykdys savo galimo skolinio įsipareigojimo. Apeliantė neperleido jokio turto, neketina jo perleisti ir yra sąžininga šio teisinio santykio dalyvė. Ieškovė neturi įrodymų apie galimą apeliantės nesąžiningumą ir ketinimą perleisti ar paslėpti savo turtą, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliantė galimai savo skolinio įsipareigojimo neįvykdys ar jo įvykdymas taps neįmanomu.Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą, bylos dalį pagal atskirojo skundo reikalavimą taikyti ieškinio senatį nutraukti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo nenagrinėtinas, nes ieškinio senaties termino taikymo ir atnaujinimo klausimai sprendžiami bylą nagrinėjant iš esmės. Todėl bylos dalis pagal atskirojo skundo reikalavimą dėl ieškinio senaties termino taikymo turi būti nutraukta (CPK 293 str. 1 p.).Pagrįsta teismo išvada, kad ieškinio suma apeliantei yra didelė. Apeliantė su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų didelės ieškinio sumos pagrindu daromą prezumpciją. Apeliantė nepateikė aktualių duomenų apie dabartinę savo turtinę padėtį, todėl neįrodė, jog jos turtinė padėtis yra tiek pagerėjusi, kad pareikšto ieškinio suma jai nebėra didelė. Deklaratyvūs apeliantės teiginiai, kad dėl pritaikyto arešto ji negalės vykdyti kreditavimo sutarties. Pagal skundžiamą nutartį yra areštuotas tik apeliantės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o piniginėms lėšoms areštas nėra taikytas. Apeliantė nepagrįstai sutapatina kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas. Apeliantė nenurodė pagrįstų argumentų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės trikdo jos ūkinę veiklą. Apeliantei areštas yra pritaikytas tik pastatams, transporto priemonėms ir turtinėms teisėms į lizinguojamas transporto priemones, apeliantė negali šiuo turtu disponuoti, tačiau be jokių apribojimų gali šį turtą naudoti savo veikloje. Todėl apeliantės turto areštas neturi įtakos jos vykdomai veiklai.Nesutiktina, kad apeliantei nepagrįstai taikytas areštas kilnojamajam turtui, nes vien tik jos nekilnojamojo turto, kurio dalis yra įkeista, arešto neužtenka būsimo teismo sprendimo vykdymo užtikrinimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Nagrinėjamu atveju ieškovės pareikšti reikalavimai sudaro 636 515,40 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliantė, kvestionuodama skundžiamą nutartį, teigia, kad neįrodytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos: ieškinys nepagrįstas, o daliai ieškinio reikalavimų taikytina ieškinio senatis; teismas peržengė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstai sukelia apeliantei didelius nuostolius; neįrodytas apeliantės nesąžiningumas ir ketinimas perleisti ar paslėpti turtą; laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovei nepagrįstai suteiktas pranašumas apeliantės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante iš dalies.Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai prima facie įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Apeliantė atskirajame skunde daug dėmesio skiria ieškinio nepagrįstumo įvertinimui, tačiau jos argumentai dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo inter alia (be kita ko) ir dėl daliai reikalavimų ieškinio senaties taikymo yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl negali būti išsamiai patikrinti šioje proceso stadijoje, kurioje ieškinys nėra nagrinėjamas iš esmės. Todėl sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumo klausimą, ieškinio senaties termino (ne)praleidimo ar jo (ne)atnaujinimo klausimai nenagrinėtini ir dėl to atmestini apeliacinės instancijos teismui pareikšti šalių prašymai dėl senaties taikymo bei bylos dalies nutraukimo. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad ieškinyje nurodyti argumentai bei pateikti juos pagrindžiantys įrodymai, kurie, ieškovės manymu, patvirtina pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Akivaizdžių duomenų, jog pagal pareikštus reikalavimus ieškinys nepagrįstas net tikėtinai ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškinio reikalavimai yra prima facie pagrįsti, todėl aptartina kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų įvertinimas.Sprendžiant dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nagrinėjamu atveju aktualu yra tai, kad tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju ieškinio suma – 636 515,40 Eur laikytina didele net ir juridiniam asmeniui. Kita vertus, minėta prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo sumos dydį atsižvelgiant į apeliantės finansines galimybes. Pažymėtina, kad apeliantė, paduodama atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdama duomenis, įrodančius jos (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.), t. y. kad pareikšto ieškinio suma jai nėra didelė.Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad pagal 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis jos turtas sudarė 891 887 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 435 350 Eur, apeliantė 2015 metais veikė nuostolingai – patyrė 2 314 Eur nuostolį. Ji su atskiruoju skundu nepateikė aktualių dabartinę finansinę padėtį patvirtinančių duomenų, taip pat nepateikė ir duomenų apie jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, gaunamas pajamas, vykdomą ūkinę – komercinę veiklą, turimas pinigines lėšas. Apeliantės turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovei, nes būtent apeliantei, siekiant išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra paprasčiau pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Apeliantei neteikiant išsamių duomenų apie savo finansinę padėtį, ši vertintina tik pagal finansinės atskaitomybės duomenis už 2015 metus, kurie, sutinkant su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pakankami išvadai, jog ieškovės pareikšti reikalavimai nėra apeliantei itin reikšmingi. Aplinkybė, kad apeliantė vykdo veiklą, dar neįrodo stabiliai geros apeliantės finansinės padėties ir neužtikrina, kad palankus ieškovei sprendimas galės būti operatyviai įvykdytas. Todėl nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad apeliantės turtinė padėtis savaime yra užtikrinanti nepalankaus jai sprendimo įvykdymą. Apeliantės teigimu, minėti balanso už 2015 metus duomenys nereiškia, kad ji neįvykdys ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo, nes ji turto neperleido, neketina jo perleisti ir yra sąžininga šalis. Iš tikrųjų, byloje nepateikta faktinių duomenų apie apeliantės nesąžiningumą ir ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau akivaizdu, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių apeliantei ateityje tokia galimybė išliktų. Todėl būtinybę taikyti laikinus apribojimus pagrindžia tai, kad apeliantei yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu ji nuspręstų taip pasielgti. Be to, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir neprivalo turėti neabejotinų įrodymų, kad ateityje atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, nes teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Jau minėta, kad ieškinio suma yra didelė. Ši aplinkybė yra reikšminga ne tik vertinant sprendimo įvykdymo galimybę pagal apeliantės turtinę padėtį objektyviąja prasme, bet ir asmens galimo elgesio turto atžvilgiu prasme – kuo reikšmingesnės neigiamos pasekmės asmeniui gali kilti, tuo labiau didėja bandymo jų išvengti tikimybė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus bei konstatuotina grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (CPK 144 str. 1 d.). Ieškovė pareikštų reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – apeliantės (tik) nekilnojamojo turto areštą. Tačiau skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ne tik apeliantės nekilnojamojo, bet ir kilnojamojo turto atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas peržengė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas, nes tam, byloje nenustačius viešojo intereso egzistavimo, nebuvo pagrindo (CPK 144 str. 1 d.). Nesant pareikšto ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantės kilnojamojo turto atžvilgiu, atmestini ieškovės argumentai, susiję su kilnojamojo turto arešto taikymo pagrįstumu. Taip pat nėra reikšmingi ir apeliantės argumentai, susiję su piniginių lėšų areštu bei dėl to galimais/patiriamais nuostoliais, nes piniginėms lėšoms areštas apskritai netaikytas. Laikinosios apsaugos priemonės taikytinos tik apeliantės nekilnojamojo turto atžvilgiu. Dėl to galima spręsti, kad tokios priemonės nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes nustato tik minimalius suvaržymus ūkinėje veikloje. Apeliantė ir nepateikė įrodymų, kad taikomas nekilnojamojo turto areštas realiai bei neproporcingai trikdytų jos ūkinę veiklą (CPK 12 str., 178 str.). Kita vertus, apeliantė turi teisę prašyti areštuotą turtą pakeisti kitu turtu (CPK 148 str. 1 d.), o jei jos finansinė padėtis iš tikrųjų yra tokia gera ir prašoma priteisti suma jai nėra tiek reikšminga, gali be itin ženklių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis keistina, panaikinant jos dalį dėl kilnojamojo turto arešto apeliantės atžvilgiu taikymo, kita nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį pakeisti, panaikinant jos dalį, kuria areštuotas atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Solaris Baltic“ (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis turtas.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.