Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir D. Š., teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1083-123/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skanvolvita“ ieškinį atsakovui Š. Š. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo T. Ž..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl buvusio bankrutavusios įmonės vadovo Š. Š. atsakomybės už įmonei padarytą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą patikrina atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus (CPK 320 str.), kuriuose keliami klausimai dėl netinkamo teismų precedentų taikymo, byloje esančių įrodymų įvertinimo, įtakojusio apelianto civilinės atsakomybės sąlygų, tarp jų neteisėtų veiksmų ir kaltės nustatymą, dėl nepagrįstai taikytos civilinės atsakomybės buvusiam įmonės vadovui, dėl ieškovo teisės ginti kreditorių interesus teisme realizavimo, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį.

Dėl ieškinio senaties

Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl ieškinio senaties instituto taikymo prielaidų, apeliantui Š. Š. ginantis pasibaigusia ieškinio senatimi ir prašant jam pareikštą žalos atlyginimo reikalavimą atmesti dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad senatis nėra praleista, į tokį atsakovo prašymą neatsižvelgė, o apeliantas šią sprendimo dalį skundžia. Apelianto teigimu, 3 metų ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d.) turėtų būti skaičiuojama nuo 2008 metų vasario mėnesio, kai buvo sudaryta 2008-02-01 paskolos sutartis, todėl ieškinį pareiškus 2013 m. kovo mėnesį, ieškinio senaties terminas yra praleistas.

Nagrinėjamos bylos atveju apelianto prašymą taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas atmetė, tačiau, kaip teisingai nurodo apeliantas, visiškai nedetalizavo ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, nenustatė koks ieškinio senaties terminas šiam ginčui turi būti taikomas. Nors pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškinio senaties netaikymo nėra tinkamai motyvuota (CPK 270 str. 4 d.), tačiau padaryta išvada, kad senatis nėra praleista, yra teisinga. Paprastai byloje nustačius, jog padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo dalies motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, ir šio pažeidimo (jo padarinių) negali ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo (CPK 329 str.1 d.). Šioje byloje, pirmosios instancijos teismui padarius proceso teisės normos pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas turi galimybę ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidą, išsamiai pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, jo skaičiavimo eigos, todėl bylos perdavimas negrinėti iš naujo nėra reikalingas.

Nesutiktina su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to <...> teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas <...> teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-186/2009). Apelianto nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (2012-05-25 nutartis c.b. Nr. 2A-1128/2012; 2005-11-22 nutartis c.b. Nr. 2A-385/2005) buvo sprendžiamas ieškinio senaties taikymas, kai bankrutuojančios įmonės interesus buvo pažeidę kiti asmenys, bet ne pats įmonės vadovas, kaip yra šiuo konkrečiu atveju, todėl jos neaktualios. Ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškus įmonės bankroto administratoriui, aktualia tampa nuostata, kad administratoriui apie įmonei padarytą žalą objektyviai tampa žinoma tik iškėlus bankroto bylą ir perėmus įmonės dokumentus (ar jų dalį). Įstatymų leidėjo valia administratoriaus sužinojimas apie sandorius (ar jais sukeltą žalą) siejamas būtent su dokumentų apie juos gavimu, o ne su kitomis aplinkybėmis (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.), juo labiau, kad ieškinio senaties termino pradžia siejama ne su objektyviu (teisės pažeidimo), o su subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą). Tokiu atveju, kai juridinio asmens interesai yra ginami bankroto administratoriaus, ieškinio senaties termino eigos skaičiavimas negali prasidėti nuo to momento, iš kurio senaties eigos pradžią kildina atsakovas (nuo paskolos sutarties 2008-02-01 sudarymo), nes toks skaičiavimas aiškiai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis dėl paskirto bankroto administratoriaus įsiteisėjo 2012-04-13 (t. 1, b. l. 9; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), o iki to momento objektyviai nebuvo galimas tokio ieškinio pareiškimas (administratoriaus pareiga perimti įmonės turtą ir dokumentus atsiranda nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nutarties dėl jo paskyrimo administruoti ieškovo įmonę įsiteisėjimo), todėl trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2012-04-13. Faktinių šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žalos atlyginimo reikalavimas pareikštas teisme 2013-03-26 nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui.

Remiantis išdėstytu, apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su paskolos sandorio sudarymu, o teismas šį teisiškai reikšmingą faktą nustatė neteisingai, atmestini kaip nepagrįsti. Analogiškai senaties termino eigos pradžia, reiškiant reikalavimą atlyginti žalą, nustatyta ir naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-17 nutartyje c.b. Nr. 2A-656/2014.

Dėl bendrųjų juridinio asmens valdymo organų narių civilinės atsakomybės pagrindų

Bendrovės valdymo organo nario (direktoriaus) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 str.).

Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 str. 4 d.). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, draudimas painioti juridinio asmens turtą su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, pareiga pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario, nevykdančio arba netinkamai vykdančio pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, pareiga padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai.

Pažymėtina, kad pagal CK 2.82 straipsnio 1 dalį juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas detaliau nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

Dėl apelianto veiksmų kaip sąlygos civilinei atsakomybei taikyti vertinimo

Iš bylos duomenų nustatytina, kad apeliantas vykdė BUAB „Skanvolvita“ direktoriaus pareigas nuo 2003-01-30 iki 2008-02-14 (t. 1, b. l. 12-20) bei buvo vienas iš dviejų įmonės akcininkų, valdęs 50 procentų (50 vnt.) įmonės akcijų. Tarp įmonės ir UAB „Hansa lizingas“ buvo sudarytos 2008-01-23 lizingo ir išperkamosios nuomos sutartys (t. 1, b. l. 88-132) bei dvi 2008-01-30 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys, kurių pagrindu įmonei 2008-02-01 buvo pervesta 1 298 772,24 Lt suma (t. 1, b. l. 49). Tarp įmonės ir lizingo bendrovės buvo sudarytos grįžtamojo lizingo sutartys, kurių pagrindu lizingo gavėjui (įmonei) lizingo davėjas suteikė reikalingas lėšas. Abu įmonės akcininkai (apeliantas ir T. Ž.) 2008-02-01 akcininkų susirinkime nutarė suteikti T. Ž. 1 290 000 Lt paskolą iš įmonės lėšų (gautų pardavus turtą lizingo bendrovei) apmokėjimui už apelianto parduodamų akcijų dalį (t. 1, b. l. 46) bei tuo tikslu sudarė 2008-02-01 paskolos sutartį. 2008-02-01 buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1 (t. 1, b. l. 45), kurios pagrindu trečiasis asmuo tapo vieninteliu įmonės akcininku. T. Ž., gavęs iš įmonės 1 290 000 Lt paskolą, sumokėjo nurodytą sumą apeliantui (įmonės vadovui) už nupirktų 50 procentų akcijų dalį, pinigus pervesdamas į apelianto sąskaitą (t. 1, b. l. 47).

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo apelianto neteisėtus veiksmus, suteikiant paskolą T. Ž. įmonės akcijoms nupirkti, nes tokio veiksmo nedraudė 2008 m. vasario mėnesį galiojusios ABĮ 44 straipsnio nuostatos, be to apeliantas neturėjo jokios informacijos apie T. Ž. nemokumą ar prastą finansinę padėtį, o lizingo bendrovei (vienam iš pagrindinių kreditorių) buvo žinomas sutarčių tikslas (finansavimo gavimas išperkamoms akcijoms įsigyti), kuri priėmė T. Ž. laidavimą už lizingo sutarčių vykdymą. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto, kaip įmonės vadovo veiksmų, teisėtumą, jų atitikimą įstatymo leidėjo valiai bei draudimams, pritaria ieškovo pozicijai, kad apeliantas, veikdamas kaip įmonės vadovas ir suteikdamas ženklią paskolą, nepagrįstai neįvertino fizinio asmens T. Ž. finansinių galimybių grąžinti minėtą paskolą įmonei, nepareikalavo jokių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Tai, kad T. Ž., įsigydamas likusią 50 procentų įmonės akcijų dalį, buvo pasiryžęs toliau vykdyti įmonės veiklą ir net laidavo už įmonės prievoles lizingo bendrovei, nesuponuoja išvados, kad apeliantui, kaip buvusiam įmonės vadovui ir atsakingam už jos veiklą (veiklos tęstinumą) asmeniui to turėjo pakakti, vertinant sudaromo sandorio rizikingumą įmonės turtiniams interesams, paskolintų lėšų sugrąžinimo įmonei galimybę. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad paskolos suteikimo momentu T. Ž. neturėjo jokio vertingo turto (butas priklausė buvusiai sutuoktinei, t. 2, b. l. 194-196; t. 3, b. l. 13), jo darbo pajamos buvo apie 1500 Lt (t. 3, b. l. 12). Tokioje situacijoje vien akcininko ketinimai tęsti įmonės veiklą bei prieš tai buvusi pelninga įmonės veikla įmonės vadovui, veikiančiam išimtinai įmonės interesais, neturėjo būti pakankamu pagrindu apsisprendžiant dėl įmonės lėšų paskolinimo be jokių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Be to, apelianto akcentuojamas T. Ž. laidavimo sutarčių pasirašymas už įmonės prievoles vykdant lizingo sutartis (t. 2, b. l. 27-29), veikiant apdairiai ir rūpestingai, neturėjo suponuoti išvados dėl tinkamo paskolos sutartinių santykių įvykdymo pačiai įmonei, kadangi T. Ž. laidavo už įmonės prievoles lizingo bendrovei, o suteikiant paskolą akcijoms įsigyti sutartiniai santykiai susiklostė tarp įmonės akcininko ir pačios įmonės. Bet kuriuo atveju bendrovės valdymo organų (vienasmenio ar kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai, be kita ko, reikalauja, kad prieš priimdami sprendimą būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija. Šiuo atveju konstatuotina, kad bendrovės vadovas, suteikdamas ženklią paskolą iš įmonės lėšų fiziniam asmeniui, veikė aiškiai aplaidžiai ir viršijo protingos ūkinės-komercinės rizikos ribas, juolab, kad paskolų teikimas nebuvo įmonės veiklos sritis (t. 2, b. l. 171). Tokiu būdu buvo siekta patenkinti savo asmeninius interesus ir gauti reikiamą sutartą kainą už dalies įmonės akcijų pardavimą kitam akcininkui, nepaisant rizikingo sandorio sudarymo ir iš to galimai kilsiančių pasekmių įmonei bei jos kreditoriams.

Antra vertus, apeliantas, veikdamas nerūpestingai ir savanaudiškai, nepareikalavęs prievolės įvykdymo užtikrinimo ir suteikdamas paskolą iš įmonės lėšų kitam įmonės akcininkui dalies akcijų įsigijimui, taip pat pažeidė ABĮ 44 straipsnio 9 dalies imperatyvią nuostatą, draudžiančią bendrovei suteikti paskolą, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų. Apelianto argumentas, kad sandorio sudarymo metu negaliojo nuostata draudžianti suteikti paskolą įmonės akcijų įsigijimui, teisiškai nepagrįstas. Tiek sandorio sudarymo metu galiojusi minėto straipsnio redakcija (2005-06-23 įstatymu Nr. X-271 pakeista; įsigaliojo nuo 2005-07-12), tiek po sandorio sudarymo įsigaliojusi 44 straipsnio redakcija (2008-05-15 įstatymu Nr. X-1540 pakeista redakcija; įsigaliojo nuo 2008-07-01) nustatė imperatyvą, draudžiantį teikti paskolas įmonės akcijų įsigijimui. Vadinasi, apeliantas ne tik veikė rizikingai, bet ir pažeidė teisės akte įtvirtintą draudimą įmonės vadovui. Tai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta abiejų įmonės dalyvių (akcininkų) pritarimu (įmonėje buvo tik 2 akcininkai), vadovo atsakomybės neeliminuoja ir nemažina. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens dalyvių susirinkimas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per juridinio asmens valdymo organus, tačiau dalyvio interesai ne visada gali sutapti su juridinio asmens interesais. Bendrovės vadovas, būdamas specialus subjektas, kuriam nustatyta išskirtinė teisė atstovauti bendrovei, turi fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui ir privalo veikti tik išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-30 nutartis c.b. Nr. 3K-3-528/2009). Šiuo atveju išimtinio veikimo įmonės interesais konstatuoti negalima.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad visos sąlygos apelianto (įmonės vadovo) civilinei atsakomybei taikyti egzistuoja. Suteikdamas paskolą iš įmonės lėšų kitam akcininkui įmonės akcijų įsigijimui, jis akivaizdžiai viršijo protingos ūkinės-komercinės rizikos ribas, buvo nelojalus įmonei, veikė aiškiai aplaidžiai ir savanaudiškai, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus bei pažeisdamas ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje nustatytą draudimą. Tokiu atveju apelianto argumentai, kad paskolos sutarties sudarymo metu įmonė buvo moki, daugiau nei keturis metus vykdė veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, 2008 metais įmonės apyvarta buvo virš 1,6 mln. litų, yra teisiškai neaktualūs, kadangi buvusio įmonės vadovo veiksmai pripažintini akivaizdžiai neteisėtais bei pažeidžiančiais įmonės turtinius interesus.

Iš faktinių duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad gavus finansines lėšas iš lizingo bendrovės tai dienai buvo padengti kreditoriniai įsipareigojimai, tačiau kita lėšų dalis paskolinta T. Ž.. Nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas įmonės nemokumą remiantis 2008 metų balanso duomenimis, neatkreipė dėmesio, kad apeliantas nebevadovavo 2008 m. pabaigoje, tačiau tai nepaneigia apelianto kaltės bei atsakomybės už atliktus neteisėtus veiksmus ir dėl jų atsiradusius padarinius - žalos įmonei padarymą, kreditoriui negrąžinant įmonei pasiskolintų lėšų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien tik faktas, jog įmonė nebuvo nemoki ĮBĮ prasme (ĮBĮ 2 str. 8 d.) paskolos akcininkui suteikimo metu nereiškia, jog jos valdymas buvo tinkamas ir nepažeidė įmonės bei kitų suinteresuotų asmenų (kreditorių) interesų.

Dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio tarp vadovo veiksmų ir kilusios žalos

Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kuri nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Ieškovas patirtą žalą grindžia įmonės turto (t. y. piniginių lėšų, gautų už parduotą nekilnojamąjį turtą lizingo bendrovei) praradimu.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis c.b. Nr. 3K-3-206/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija pripažindama faktą, kad byloje įrodyti apelianto (įmonės vadovo) neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė imperatyvių įstatymo reikalavimų (ABĮ 44 str. 9 d.), fiduciarinių valdymo organo pareigų pažeidimu (paskolos sandorio sudarymas nepareikalavus prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių pateikimo), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įmonės patirtos žalos dydžiu pripažino paskolos sutartimi T. Ž. suteiktą pinigų sumą – 1 290 000 Lt. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais teismo posėdžių metu (t. 2, b. l. 167, 172), darytina išvada, kad T. Ž. įmonei paskolos visiškai negrąžino, juolab, kad tiek apeliantas, tiek trečiasis asmuo duomenų apie bent dalies paskolos įmonei sugrąžinimą į bylą nepateikė (CPK 178 str.). Vadinasi, apeliantas, bendrovės vardu sudaręs įmonei nuostolingą sandorį, privalo atlyginti sumažėjusio įmonės turto ekvivalentą – visą suteiktą paskolos sumą. Žala įmonei pasireiškė tuo, kad neteisėtai suteikiant paskolą įmonės akcininkui ir jos neatgavus, suprastėjo įmonės turtinė padėtis, buvo apribotos galimybės vystyti verslą, dėl ko galimai išaugo įmonės skolos. Tai, kad įmonė mokėjo įmokas lizingo bendrovei iki 2009-04-02 (t. 2, b. l. 24) bei kurį laiką dar vykdė veiklą po ginčo paskolos suteikimo, nepaneigia kilusios žalos tiek įmonei, tiek įmonės kreditoriams fakto.

Apeliantas, kvestionuodamas žalos faktą, nurodo, kad ieškovas neįrodė, kad neturi galimybių įgyvendinti savo reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį T. Ž. teisminiu ar neteisminiu keliu ir kad nebeturi jokių galimybių atgauti T. Ž. suteiktos paskolos sumos. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą ir, suformuluodamas ieškinio pagrindą bei dalyką, nustatyti bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovas, bankrutavęs UAB „Skanvolvita“ (jos administratorius) pasirinko pažeistos teisės gynimo pagrindą, nustatytą CK 2.87 straipsnio 7 dalyje, ir prašo žalą priteisti iš buvusio įmonės vadovo, bet ne įmonės akcininko, kuris yra paskolos gavėjas. Ginant bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių interesus, bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos įmonei bei jos kreditoriams atlyginimo. Todėl apelianto argumentas dėl skolos išieškojimo galimybės iš T. Ž. neįrodytinumo yra teisiškai neaktualus.

Teisėjų kolegija atmeta kaip faktiškai nepagrįstus ir tokius apeliacinio skundo motyvus, kad dėl apelianto veiksmų įmonei žala nepadaryta. Apelianto teigimu, nors įmonės turtas sumažėjo, suteikiant paskolą akcininkui, tačiau įmonė įgijo reikalavimo teisę gauti pinigus (finansinis turtas) bei gauti palūkanas už suteiktą paskolą, todėl įmonės turtinė padėtis nepasikeitė. Žala įmonei tiesiogiai ir kaip išvestinė jos kreditoriams pasireiškia įmonės turėto turto realiu sumažėjimu ir dėl to sumažėjusiomis galimybėmis kreditoriams gauti jų reikalavimų bent dalinį patenkinimą iš išmokėtos ginčo sumos, kadangi nei paskola, nei palūkanos įmonei nebuvo sumokėtos. Nepaneigti ir ieškovo atsikirtimo argumentai, kad galimybes atgauti paskolos iš nemokaus skolininko (T. Ž.) iš esmės nėra.

Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai (žala), kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys patvirtina priežastinį ryšį tarp bendrovės patirtos žalos (1 290 000 Lt nuostolių) ir apelianto veiksmų, nes apeliantas, kaip įmonės vadovas, veikdamas rizikingai ir savo interesais, pažeisdamas imperatyvias teisės aktų nuostatas, nepareikalavęs jokių prievolės įvykdymą užtikrinančių priemonių, suteikė paskolą įmonės akcininkui T. Ž. akcijoms įsigyti, kuri įmonei nebuvo grąžinta (grąžinama). Paskolos sutartis įmonei buvo akivaizdžiai nuostolinga, kadangi įmonė ne tik neteko ženklios piniginių lėšų sumos, bet tuo tikslu (paskolos suteikimui) prisiėmė įsipareigojimus prieš lizingo bendrovę, kurių nebepajėgė vykdyti nuo 2009 m. balandžio mėnesio (t. 2, b. l. 74). Apeliantas, nesutikdamas su ieškovo prašoma priteisti žalos suma, nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškinio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovas įrodė apelianto neteisėtais veiksmais padaryto 1 290 000 Lt dydžio žalos bendrovei faktą bei apelianto veiksmų bei įmonės patirtos žalos priežastinį ryšį.

Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Todėl nagrinėjamu atveju ieškovas neprivalėjo įrodinėti, kad apeliantas yra kaltas, priešingai – savo kaltę turėjo paneigti apeliantas, pateikdamas įrodymus, patvirtinančius 1 290 000 Lt įmonės piniginių lėšų panaudojimą įmonės interesais, jos veiklos tęstinumui (CPK 12 str., 178 str.). Apelianto kaltė paneigta nebuvo. Nors formuojamojoje teismų praktikoje išaiškinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, paprastai įmonės vadovo civilinės atsakomybės CK 6.263 straipsnio pagrindu nelemia, tačiau šiuo atveju konstatuoti apelianto paprastą neatsargumą, sudarius imperatyvių įstatymo nuostatų draudžiamą paskolos sandorį, nebūtų teisinga ir sąžininga tiek pačios įmonės, tiek įmonės kreditorių atžvilgiu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011-02-15 nutartis c. b. Nr.3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Nenustačius materialinės ar procesinės teisės normų aiškinimo ar taikymo pažeidimų, lemiančių skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, pripažinus, kad ieškovo BUAB „Skanvolvita“ ir apelianto Š. Š. ginčas išspręstas teisingai, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Skundžiamu teismo sprendimu nepagrįstai nebuvo išspręstas pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai atlyginimo klausimas. Nors ieškovas, kaip bankrutuojanti įmonė, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ginčą išsprendus priešingos šalies nenaudai iš jos yra priteisiamos žyminio mokesčio išlaidos valstybei. Tokį klausimą teismui privalu buvo išspręsti pagal CPK 92 ir 96 straipsnių nuostatas savo iniciatyva, nes kiti tokiuose ginčuose dalyvaujantys asmenys (atsakovai, tretieji asmenys) yra atleidžiami tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo už paduodamus apeliacinius bei kasacinius skundus (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Taigi iš atsakovo Š. Š. priteisina valstybės naudai 16 900 Lt žyminio mokesčio, apskaičiuoto pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisykles nuo priteistos iš jo 1 290 000 Lt žalos atlyginimui sumos (7000 Lt +[990 000 Lt x 1 proc.]).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Priteisti iš Š. Š. 16 900 (šešiolika tūkstančių devynis šimtus) litų bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.