- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-17
- Bylos Nr.
- 2A-656/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00128-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Donatas Šernas, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- A. P.
- Trečiasis asmuo
- R. D., N. Ž., J. B., E. Ž.
- Kategorijos
- 35.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gaivineta“ ir atsakovo A. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-325-357/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gaivineta“ ieškinį atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys R. D., N. Ž., J. B., E. Ž..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl įmonės buvusio vadovo A. P. atsakomybės už netinkamą pareigų vykdymą, nepranešant akcininkams bei teisėsaugos institucijoms apie didelės turto vertės dingimą ir nesiimant priemonių šį turtą surasti.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Gaivineta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (t. 1, b. l. 57-65) prašė priteisti iš atsakovo A. P. 258 934,11 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2010-09-09 nutartimi iškėlė UAB „Gaivineta“ bankroto bylą ir paskyrė administratorių. Šis, vykdydamas pagal Įmonių bankroto įstatymą (toliau - ir ĮBĮ) jam tenkančias pareigas, nustatė, kad ieškovo buvusi direktorė E. Ž. 2010-11-09 įsakymu Nr. K-026 nurašė inventorizacijos metu nustatytus ieškovo turto trūkumus, t. y. 105 601,36 kg cukraus už 253 434,11 Lt sumą bei 10 000 kg druskos už 5 500 Lt sumą, iš viso turto už 258 934,11 Lt, juos be jokio teisėto pagrindo priskyrusi netekimams. Atsakovas A. P. vadovavo ieškovo įmonei nuo 1999-12-14 iki 2009-01-12. Pagal jo įsakymą Nr. 003 įmonėje 2009-01-12 buvo atlikta inventorizacija turto bei įsipareigojimų patikrinimui, taip pat faktiškai rastų turto likučių su buhalterinės apskaitos duomenimis sulyginimui. Jau tuo metu buvo nustatytas cukraus ir druskos trūkumas, tačiau atsakovas, kaip atsakingas asmuo, nesiėmė jokių priemonių aiškintis trūkumo atsiradimo priežasčių, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dingusiam turtui surasti, neinformavo apie tai akcininkų, nepateikė paaiškinimo dėl rastų trūkumų. Tokio paties dydžio trūkumas buvo užfiksuotas ir 2009-10-30 atliktos įmonėje inventorizacijos metu, konstatuojant patalpose, esančiose Kelmės rajone, Mazūnų kaime, 105 601,36 kg cukraus, kurio vertė 253 434,11 Lt, ir 10 000 kg druskos, kurios vertė 5 500 Lt, trūkumą. Tuometinis ieškovo vadovas R. D. paaiškino, kad toks prekių trūkumas nustatytas dar iki jam tampant įmonės vadovu, o buvęs vadovas A. P. trūkumų atsiradimo priežasčių jam nenurodė. Kadangi atsakovas A. P. neveikė rūpestingai, sąžiningai, atidžiai ir kvalifikuotai, nepranešė akcininkams apie didelės vertės turto dingimą bei nesiėmė veiksmų jį surasti, jis padarė ieškovui didelę 258 934,11 Lt žalą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 12 d. 8 p., CK 1.5 str., 2.87 str.). Be to, atsakovas, kaip įmonės vadovas, nesiėmė tinkamų ir pakankamų priemonių bendrovės turto apsaugai užtikrinti. Dėl atsakovo A. P. aplaidumo ieškovui atimta galimybė atsiskaityti su savo kreditoriais, kas lėmė bankroto bylos ieškovui iškėlimą ir įmonės veiklos pabaigą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013-06-14 sprendimu (t. 4, b. l. 85-90) ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 51 786,82 Lt žalai atlyginti, taip pat 1 980,61 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai, o likusią ieškinio dalį atmetė.
Atsiliepimas
Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, kad senaties terminas nepraleistas, kadangi bankroto administratoriui senaties terminas pradedamas skaičiuoti po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Vertindamas įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad prekinių vertybių (cukraus ir druskos) trūkumas buvo nustatytas ne ieškovo nurodomu laiku - atsakovui A. P. 2009-01-12 perduodant materialines vertybes ir dokumentus naujai paskirtam įmonės vadovui R. D., o 2009-10-30 atliktos inventorizacijos metu. Trečiųjų asmenų R. D., N. Ž. ir E. Ž. paaiškinimai dėl trūkumų nustatymo momento prieštarauja kitiems byloje esantiems dokumentams, įskaitytinai ir jų pačių surašytiems. Visi nuo 2008 m. iki 2011 m. dirbę įmonės vadovai, taip pat ir atsakovas A. P., neužtikrino teisingos turto apskaitos, atlikus 2009 m. inventorizacijas, cukraus trūkumo nerodė, jo dingimo priežasčių nesiaiškino. Todėl atsakomybė dėl netinkamo turto sandėliavimo, saugojimo, nurašymo, neteisingų duomenų pateikimo, akcininkų bei teisėsaugos institucijų neinformavimo atsakovui tenka tik iš dalies. Ieškinyje taip pat buvo keliamas ir trečiųjų asmenų R. D. bei E. Ž. netinkamo vadovavimo klausimas, tačiau reikalavimai jiems šioje byloje nepareikšti, taigi jų atsakomybės klausimo teismas nesprendė. Dėl atsakovo aplaidumo ir nerūpestingumo, sąlygojusio turto netekimą ir šio turto paieškos neatlikimo, buvo atimta galimybė atsiskaityti su kreditoriais, tai galėjo lemti bankroto bylos iškėlimą ir įmonės, kaip verslo subjekto, veiklios pabaigą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 1/5 padarytos žalos, t.y. 51 786 Lt ir proporcingai 1980,61 Lt bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas BUAB „Gaivineta“ apeliaciniame skunde (t.4, b.l. 136-148) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013-06-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti visą 258 934,11 Lt sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neįvertino visų bylos įrodymų ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus, t.y. neatsižvelgė į byloje esančius dokumentus, patvirtinančius 2009-02-06 atsakovo sutikimą jam apskaičiuotą 28 258,96 Lt išeitinę išmoką įskaityti už jo, kaip atsakingo asmens, įsiskolinimą įmonei, inventorizacijos metu nustatytų atsargų trūkumų fakto neginčijimą, į teisinių paslaugų teikimo sutartis bei 2009-05-25 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 000011, kurioje nurodytos suteiktos teisinės paslaugos UAB „Gaivineta“, įskaitytinai ir 2009-05-05 ieškinio surašymas dėl žalos priteisimo iš A. P., kas patvirtinam, jog perėmęs iš atsakovo vadovavimą R. D. ėmėsi teisinių veiksmų dėl atsakovo padarytos įmonei žalos. Teismas neįvertino ir atsakovo A. P. teiginių procesiniuose dokumentuose bei teisme prieštaringumo.
2. Jau nuo 2006 metų lapkričio mėnesio, kuomet įmonei vadovavo atsakovas, įmonės turtui buvo taikomi apribojimai - turto areštas, kas patvirtina faktą, kad atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu jos veikla nebuvo efektyvi ir normali.
3. Į bylą pateikti dokumentai, patvirtinantys cukraus įsigijimą 2008 metais, tačiau dokumentų apie trūkstamo cukraus kiekio sunaudojimą, netinkamumą realizuoti, sugadinimą, perleidimą tretiesiems asmenims ar dingimą byloje nėra. Tokią aplinkybę ir nustatė pirmosios instancijos teismas, tačiau įvertino ją netinkamai.
4. Atsakovas, jį atleidžiant iš pareigų, 2009-01-12 visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu (protokolas Nr. 1) buvo įpareigotas perduoti visus dokumentus perdavimo-priėmimo aktu ir atlikti inventorizaciją. Atsakovas raštu išreiškė sutikimą, kad prie perdavimo-priėmimo akto būtų pridėti ir 2009-01-22 inventorizacijos duomenys. 2009-01-12 - 22 dienomis atliktos prekinių vertybių inventorizacijos apyraše Nr. K SA4 buvo užfiksuotas cukraus ir druskos trūkumas, taigi atsakovui, pripažinusiam savo dalyvavimą 2009-01-22 pradėtoje inventorizacijoje, negalėjo būti nežinomi jos rezultatai. Be to, atsakovui buvo siunčiami ir pranešimai atvykti pasirašyti inventorizacijos aktus. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad iki atsakovo vadovavimo įmonei pabaigos nebuvo duomenų apie cukraus trūkumo atsiradimą ir šio fakto konstatavimą. Vien tai, faktas, kad atsakovas atsisakė pasirašyti 2009-01-12 atliktą sandėlyje Nr. 4 inventorizacijos apyrašą, neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad atsakovo kaltės dėl įmonės turto neišsaugojimo nėra.
5. Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo pateikta dalies dokumento, pavadinto 2009-01-28 komisijos trumpalaikio turto sutikrinimo žiniaraščiu, kopija. Toks dokumentas negali prilygti inventorizacijos aprašui ar paneigti inventorizacijos metu surašyto dokumento duomenis, nes tokio žiniaraščio nei formos, nei reikšmės teisės aktai nereglamentuoja.
6. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi įmonės pateiktomis VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui“ didmeninės prekybos cukrumi ir cukraus sunaudojimo ataskaitomis nuo 2009-04-08 iki 2010-01-06 bei 2008-12-31, 2009-02-04 balansais, kurie negali paneigti inventorizacijos metu nustatyto faktinio cukraus ir druskos trūkumo.
7. Teismas, vertindamas 2009-10-31 prekinių vertybių inventorizacijos apyrašą Nr. K SA4-Kelmė-žaliavų sand., nepagrįstai konstatavo, kad komisija pripažino žaliavų buvimą galimai kitoje vietoje, o ne įmonės sandėlyje, kuriame atlikta inventorizacija.
8. Teismo sprendimas dėl dalinės atsakovo atsakomybės, laikytinas nepagrįstu ir neteisingu, nes prieštarauja CK 2.87 str. 7 d. įtvirtintam visiško žalos atlyginimo principui.
9. Teismas neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką, kad ieškovas neprivalo įrodinėti bendrovės vadovo kaltės, kaltė preziumuojama. Paneigti prezumpciją turi atsakovas, t.y. bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-335/2009 ir 2011-03-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-130/2011). Atsakovas, nepranešęs akcininkams apie didelės vertės turto dingimą bei nesiėmęs jokių priemonių jį surasti, padarė didelę žalą ieškovui, pažeidė CK 1.5 ir 2.87 straipsnių nuostatose įtvirtintą pareigą veikti teisingai, protingai ir sąžiningai.
Atsakovas A. P. apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 95-104) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013-06-14 sprendimą ir ieškinį atmesti. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą ir termino pradžios nustatymą. CK 1.125 straipsnio 5 dalis numato 3 metų senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Atsakovas buvo atleistas iš direktoriaus pareigų 2009-01-12, o ieškinys surašytas tik 2012-03-05. Jokios bankroto administratoriui numatytos išimties ieškiniui dėl žalos priteisimo pareikšti teisiniame reglamentavime nėra.
2. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 8 punktas numato, jog bendrovės vadovas atsakingas už informacijos viešą paskelbimą įstatuose nurodytame šaltinyje. Šiame įstatyme nėra jokių nuorodų į tai, kad apie turto neradimą būtų pranešta viešai arba akcininkams.
3. Teismo sprendimas dėl žalos priteisimo iš atsakovo nėra pagrįstas teisės aktais ar argumentuotais motyvais. Teismas konstatavo, jog byloje nenustatyti apelianto neteisėti veiksmai, pagrindžiantys priežastinį ryšį su atsiradusiomis pasekmėmis. Joks cukraus, druskos trūkumas nei paskutinę apelianto vadovavimo dieną, nei 2009-01-12 inventorizacijos metu nebuvo nustatytas, trūkumas nustatytas tik 2009-10-30 inventorizacijos metu, kai įmonei vadovavo R. D..
4. Teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalį, sprendime nenurodė jokių argumentų, kuriais grindė savo išvadas, kad jis neužtikrino turto (cukraus ir druskos) tinkamo sandėliavimo, saugojimo, nurašymo, kad pateikė neteisingus buhalterinės apskaitos duomenis.
Atsiliepimas
Atsakovas A. P. atsiliepime į ieškovo BUAB „Gaivineta“ apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 168-178) prašo šį skundą atmesti ir patenkinti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimą į skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Byloje esantis įrodymas – BUAB „Gaivineta“ buhalterės R. S. 2010-01-11 buhalterinių dokumentų priėmimo-perdavimo aktas patvirtina, jog druskos ir cukraus trūkumas buvo nustatytas tada, kai atsakovas nebedirbo – 2009-10-30 inventorizacijos metu. 2009-10-30 ieškovo neva nustatyti žaliavų trūkumai nėra susiję su atsakovu, kuris tuo metu nebedirbo įmonės vadovu. Jokio trūkumo 2009-01-12 inventorizacijos metu nebuvo nustatyta. Inventorizacija buvo atlikta ne 2009-01-12, o tos dienos duomenimis ji turėjo būti baigta iki 2009-01-22, t. y. kai atsakovas nebebuvo bendrovės vadovu. Be to, jokių pasiaiškinimų dėl inventorizacijos atsakovo nebuvo reikalaujama.
2. Ieškovo pateikta inventorizacijos apyrašo Nr. K SA4-Kelmė-žaliavų sand. kopija nėra tinkamai patvirtinta (originalo byloje nėra) ir ji nepasirašyta nei materialines vertybes perduodančio, nei jas priimančio asmens, remiantis Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 (Vyriausybės 2008-04-17 nutarimo Nr. 370 redakcija, toliau – Inventorizacijos taisyklės) 30, 52, 56 punktų nuostatomis.
3. Nepagrįstas ieškovo BUAB „Gaivineta“ argumentas, kad trumpalaikio turto sutikrinimo žiniaraščio nereglamentuoja joks teisės aktas ir jis negali būti įrodymu. Inventorizacijos taisyklių 63 punkte nurodyta, jog radus likučių trūkumų arba perteklių, sudaromas sutikrinimo žiniaraštis. Šiuo sutikrinimo žiniaraščiu ir buvo konstatuotas 4079,67 Lt trūkumas, kuris buvo nurašytas, o kitų trūkumų 2009-01-12 inventorizacijos metu nebuvo rasta.
4. Nėra jokių įrodymų, kad atsakovas sutiko padengti žalą ieškovui dėl cukraus ar druskos trūkumų, jam atsisakant išeitinės išmokos. Atsakovas, kaip atskaitingas asmuo, privalėjo atleidimo iš darbo metu grąžinti visus bendrovės jam išduotus pinigus. Pasirašydamas 2009-02-09 sutikimą nurodė, jog padengti sutinka ne kaip materialiai atsakingas, o kaip atskaitingas asmuo.
5. Ieškovo argumentas, kad balansai buvo rengiami ne pagal įmonėje turimus griežtos finansinės atskaitomybės dokumentus, paremti prielaidomis. Byloje nėra įrodymų, kad buhalterė R. S. būtų netinkamai vedusi buhalterinę apskaitą. Prieš 2009-10-30 inventorizacijos pradžią R. D., pasirašydamas inventorizacijos apyraše, patvirtino, kad cukrų ir druską jis kaip materialiai atsakingas yra prisiėmęs, nes inventorizacijos pradžiai nebuvo nurodytas žaliavų trūkumas.
6. Jokių neteisėtų veiksmų atsakovas neatliko ir jokios kaltės atsakovo veiksmuose dėl cukraus ir druskos trūkumų nėra, visa atsakomybė tenka po atsakovo dirbusiems direktoriams.
7. Tol, kol nenuginčytas E. Ž. (paskutinė direktorė iki bankroto bylos iškėlimo) įsakymas dėl trūkumų nurašymo į netekimus, laikoma, kad bendrovė jokių nuostolių nėra patyrusi.
8. Ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, todėl negalima ir civilinė atsakomybė.
Ieškovas BUAB „Gaivineta“ atsiliepime į atsakovo A. P. apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 156-162) prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai bankroto administratorius sužinojo apie kreditorių ir/ar bankrutuojančios įmonės teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-20 apžvalga Nr. A2-39). 2010-11-11 įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria iškelta UAB „Gaivineta“ bankroto byla, įmonės valdymo organai perdavė bankroto administratoriui su įmonės veikla susijusius dokumentus. Ieškinio senaties terminas, kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo, nepraleistas.
2. Atsakovas A. P. cituoja ir vadovaujasi šiuo metu galiojančia Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 8 punkto nuostata, o teismas pagrįstai vadovavosi apelianto atleidimo dieną galiojusia Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 8 punkto redakcija, kuri ir numatė bendrovės vadovo atsakomybę už informacijos pateikimą akcininkams.
3. Byloje pateiktas UAB „Gaivineta“ 2009-01-12-22 dienų prekinių vertybių inventorizacijos apyrašas Nr. K SA4-Kelmė-žaliavų sand. (jo nuorašas), kuriame užfiksuotas 105 601,36 kg cukraus (Cukrus Mikoil), kurio vertė 254 522,04 Lt, ir 1000 kg druskos (druska1), kurios vertė 5 500 Lt, faktinis trūkumas bendrovės žaliavų sandėlyje. Atsakingai ėjęs pareigas vadovas negalėjo nežinoti apie inventorizacijos metus užfiksuotus trūkumus. Atsakovo A. P. pozicija, kad byloje esantis 2009-01-12 inventorizacijos apyrašas yra ne tas dokumentas, kurį pasirašė, yra tik gynybinė pozicija.
4. Atsakovas atsisakė tinkamai įforminti cukraus ir druskos trūkstamą kiekį, turėjo įsiskolinimą bendrovei, toliau vengė pasirašyti su inventorizacija susijusius dokumentus, dėl ko buvo siųsti raginimai. Taigi jis aplaidžiai vykdė vadovo pareigas, nesiaiškino, kur realiai sandėliuojamas turtas, kas galėjo nulemti verslo subjekto pabaigą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Į apelianto A. P. prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija neatsižvelgia, tokie prašymai apeliacinės instancijos teismo nesaisto, o kolegija žodinio šios bylos nagrinėjimo būtinumo nenustatė (CPK 322 str.).
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo BUAB „Gaivineta“ apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo A. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą patikrina atsižvelgdama į abiejų apeliacinių skundų argumentus (CPK 320 str.), kuriuose keliami klausimai dėl netinkamo byloje esančių įrodymų įvertinimo, įtakojusio žaliavų trūkumų atsiradimo bei jų nustatymo momentą, dėl nepagrįstai atsakovui taikytos dalinės atsakomybės, dėl ieškovo teisės ginti kreditorių interesus teisme realizavimo, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį.
Ieškinyje teigiama, kad tokios didelės vertės – 258 934,11 Lt turto dingimu įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala, atimant galimybę su jais atsiskaityti, kas galiausiai sukėlė įmonės bankrotą ir ieškovo, kaip verslo subjekto, veiklos pabaigą (t. 1, b. l. 63). Taigi šioje byloje yra sprendžiamas bankrutuojančios įmonės administratoriaus kreditorių interesais inicijuotas teisinis ginčas dėl atsakovo, kuris nuo 1999-12-14 iki 2009-01-12 buvo įmonės vadovu, civilinės atsakomybės, šiam pažeidus CK 2.87 straipsnyje juridinio asmens valdymo organui nustatytas teisines pareigas, t.y. neišsaugojus juridinio asmens apskaitoje nurodyto materialaus turto, nesirūpinus jo paieškomis bei sugrąžinimu įmonei, dėl ko šis turtas iki bankroto bylos 2010-09-09 iškėlimo (t. 1, b. l. 11-12, 99-102) įmonei vadovavusios E. Ž. 2010-11-09 įsakymu (t. 1, b. l. 23), nepaisant bankroto byloje 2010-07-23 teismo nutartimi (t. 1, b l. 31) taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nepagrįstai buvo nurašytas ir bankroto administratoriui neperduotas. Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009-01-13 iki 2009-10-30 ieškovo įmonei vadovavo R. D., nuo 2009-11-02 iki 2010-01-25 N. Ž., nuo 2010-01-25 iki 2010-06-30 J. B., ir nuo 2010-09-22 iki 2010-12-08 (iki buvo iškelta bankroto byla) įmonei vadovavo E. Ž. (t. 1, b.l. 16). Atsakovas A. P., kaip teigia - iki 2007 metų pabaigos, buvo ir pagrindinis įmonės akcininkas (savininkas), kontrolinį akcijų paketą (94,31 proc. visų akcijų, t. 3, b. l. 9-10), perleidęs UAB „Putokšnis“. Šioje vietoje pažymėtina, kad ieškovo skundo argumentai, susiję su neteisingai atsakovo įvardintu po pardavimo jam likusių akcijų skaičiumi (1,2 proc. ar 5 proc.) teisiškai neaktualūs ir niekaip neįtakoja ginčo dėl žalos atlyginimo išsprendimo.
Dėl ieškinio senaties
Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl ieškinio senaties instituto taikymo prielaidų, atsakovui A. P. ginantis pasibaigusia ieškinio senatimi ir prašant jam pareikštą žalos atlyginimo reikalavimą atmesti dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad senatis nėra praleista, į tokį atsakovo prašymą neatsižvelgė, o atsakovas šią sprendimo dalį skundžia.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d. ir 2 d.). Pažymėtina, kad spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo teismas gali ir nesant tokio suinteresuotos šalies pareikšto prašymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principo įgyvendinimu. Todėl bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai nebūtų suderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-15 nutartis c.b. Nr. 3K-3-265/2009).
Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį teismas atmetė. Toks sprendimas buvo grindžiamas nuostata, kad administratoriui apie įmonei padarytą žalą tampa žinoma tik iškėlus bankroto bylą ir perėmus įmonės dokumentus (ar jų dalį), kas visiškai atitinka įstatymų leidėjo poziciją, nes ieškinio senaties termino pradžia siejama ne su objektyviu (teisės pažeidimo), o su subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių pažeidimą, jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme. Nei atsakovas, nei po jo įmonei vadovavę asmenys nesiėmė jokių teisinių veiksmų surasti įmonėje apskaitomą turtą. Vien aplinkybė, kad po atsakovo vadovu tapęs R. D. sumokėjo advokatui už ieškinio surašymą dėl žalos iš A. P. priteisimą (t. 3, b. l. 27, 61-63) pati savaime neleidžia pripažinti veiksmų tinkamumo teisine prasme, nes toks ieškinio reikalavimas teisme nebuvo pareikštas (teismų informacines sistemos LITEKO duomenys). Tokiais atvejais, kai juridinio asmens valdymo organai neatlieka savo pareigų ir nesiima priemonių, kad būtų ginami juridinio asmens interesai, ieškinio senaties termino eigos skaičiavimas negali prasidėti nuo to momento, iš kurio senaties eigos pradžią kildina atsakovas (nuo jo, kaip įmonės vadovo, pareigų pasibaigimo 2009-01-12), nes toks skaičiavimas neatitiktų teisingumo principo. Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis dėl paskirto bankroto administratoriaus įsiteisėjo 2010-11-11 (t. 1, b. l. 99-102), tuomet buvusiems įmonės valdymo organams ir atsirado pareiga bankrutuojančios įmonės finansinius dokumentus bei turtą perduoti paskirtam teismo administratoriui, atitinkamai šiam atsirado pareiga atlikti faktiškai (ne)perduoto jam turto ir dokumentų patikrą, įskaitytinai ir turto natūroje atitikimą įmonės dokumentuose apskaitomam turtui bei įstatymo nustatytu terminu pareikšti reikalavimus teisme. Taigi faktinių šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo dabartiniam atstovui (bankroto administratoriui) apie įmonės turto neperdavimą, vadinasi, ir dėl tokio neveikimo padarytą įmonei bei jos kreditoriams žalą tapo žinoma tik po bankroto bylos iškėlimo Šiaulių apygardos teismo 2010-09-09 nutartimi ir po tokios nutarties įsiteisėjimo 2010-11-11. Žalos atlyginimo reikalavimas pareikštas teisme 2012-03-09, t.y. nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui.
Be to, priešingai nei tvirtinama atsakovo apeliaciniame skunde, bankroto atveju yra nustatytas ir specialus reikalavimų pareiškimo teisme teisinis reglamentavimas. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, bankrutuojančios įmonės administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos turi patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Taigi, įstatymų leidėjo valia, administratorius sužinojimas apie sandorius siejamas būtent su dokumentų apie juos gavimu, o ne su kitomis aplinkybėmis. Kadangi ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), o administratoriaus pareiga perimti įmonės turtą ir dokumentus atsiranda nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nutarties dėl jo paskyrimo administruoti ieškovo įmonę įsiteisėjimo, minėta Įmonių bankroto įstatymo norma imperatyviai nustato ieškinio senaties termino pradžią nuo įstatyme numatyto juridinio asmens vadovo pakeitimo, nepriklausomai kokios yra kitos konkretaus ginčo aplinkybės. Taigi analogiškai senaties termino eigos pradžia nustatytina ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą.
Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su atsakovo A. P., kaip buvusio įmonės vadovo, pareigų pasibaigimu, o teismas šį teisiškai reikšmingą faktą nustatė neteisingai, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl įmonės vadovų atsakomybės, kai žala padaryta neperdavus įmonės turto bankroto administratoriui
Atsakovas skunde teigia, jog jis nėra niekam padaręs žalos, kadangi jo vadovavimo laikotarpiu ginčo turtas nebuvo prarastas (ar neišsaugotas), o pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs kelių atliktų inventorizacijų duomenis, padarė klaidingą išvadą, kad trūkumai buvo nustatyti dar iki jo darbo įmonės vadovo pareigose pabaigos. Taip pat, atsakovo teigimu, teismas nėra nustatęs visų jo civilinės atsakomybės sąlygų ir todėl nepagrįstai dalį žalos iš jo vis tik priteisė. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad būtent vadovaujant atsakovui, nepaisant paskesnių įmonės vadovų neteisėtų veiksmų, nebuvo užtikrintas tinkamas turto saugojimas (sandėliavimas), pateikti neteisingi duomenys buhalterinėje apskaitoje apie jo faktinį buvimą, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė tik dalinę atsakomybę, tuo paneigdamas visiško žalos atlyginimo principą. Teisėjų kolegija su ieškovo skundo argumentais sutinka, o atsakovo argumentus pripažįsta faktiškai ir teisiškai nepagrįstais.
Pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai apskaitą turi tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Ar tokius apskaitos tvarkymo reikalavimus atsakovas, jam vadovaujant ieškovo įmonei, pažeidė, yra vertinamoji aplinkybė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu gana prieštaringa. Viena vertus, sprendime nurodyta, kad naujasis vadovas R. D. po atsakovo pasitraukimo iš direktoriaus pareigų jokių reikalavimų jam dėl trūkumų nepareiškė, atsakovo atleidimo iš darbo metu cukraus trūkumo finansinėje ataskaitoje neužfiksavo, taigi pats prisiėmė teisinę atsakomybę dėl tokių trūkumų buvimo. Tuo pačiu metu teismas daro iš esmės priešingą savo pirmajai išvadą, kad trūkumų buvimo faktas nustatytas ne atsakovo atleidimo iš darbo metu 2009 m. sausio 12-22 dienomis atliktos inventorizacijos metu, o ją atlikus vėliau, t.y. 2009-10-30. Akivaizdu, kad nurodant trūkumų identifikavimo momentą vėlesnį, nei atsakovo atleidimo iš darbo momentas, teismo išvada, kad jokie reikalavimai atsakovui jį atleidžiant nebuvo pareikšti, yra aiškiai ydinga.
Kita vertus, teismas sprendime padarė ir dar vieną prieštaringą ankstesnėms išvadą, kad visi be išimties nuo 2008 metų iki 2011 metų dirbę vadovai, įskaitytinai ir A. P., neužtikrino teisingos turto apskaitos, 2009 metais atliktose inventorizacijose cukraus trūkumo nerodė ir nesiaiškino jo dingimo priežasčių bei dingimo faktinių laikotarpių, todėl atsakovui tenka penktadalis kaltės ir atsakomybės už šio turto dingimą, ir, atitinkamai, už jo paskesnį neperdavimą bankroto administratoriui.
Su tokiais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais sutikti negalima. Įvertindama atsakovo, tam tikru laikotarpiu buvusio įmonės vadovu, civilinės atsakomybės jo vadovautai įmonei ir jos kreditoriams, kuriuos dabar ir atstovauja bankroto administratorius, klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia ne vien į turto inventorizavimo dokumentus, bet ir į kitus byloje esančius duomenis, patvirtinančius arba paneigiančius svarbias ginčui išspręsti faktines aplinkybes. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnio 4 punktą, trumpalaikis turtas – tai turtas, kuris gali būti naudojamas vieneto pajamoms uždirbti (ekonominei naudai gauti) trumpiau kaip vienerius metus. Šioje byloje ginčo dėl to, kad pagal įmonės finansinius dokumentus toks trumpalaikis turtas (atitinkamas kiekis cukraus ir druskos) egzistavo, t. y. buvo užpajamuotas, nekilo. Taip pat šalių nėra ginčijama ir tokia aplinkybė, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje nėra užfiksuota šio trumpalaikio turto sunaudojimas gamybos procese, t. y. jo nurašymas į gamybos sąnaudas, atlygintinis ar neatlygintinis perdavimas kitiems asmenims arba kitoks jo panaudojimas, iki jį, kaip faktiškai nesamą, savo 2010-11-09 įsakymu (t. 1, b. l. 23) galiausiai nurašė trečiasis asmuo E. Ž.. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiausiai tikėtina, kad įmonė, turėjusi finansinių sunkumų, apie ką liudiją jos turtui dar nuo 2006 metų antstolių taikyti apribojimai – turto areštas (t. 4, b. l. 149-152) bei nuo 2006 metų inicijuojamos civilinės bylos dėl skolų išieškojimo, o 2007 metais – ir dėl bankroto bylos iškėlimo, pasibaigusi taikos sutartimi su kreditoriumi (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, Šiaulių apygardos teismo c.b. Nr. B2-247-267/2007), ir būdama įsipareigojusi savo kreditoriui AB SEB bankui palaikyti tam tikrą kiekį atsargų, įkeistų hipoteka už paskolą, turėjo akivaizdų finansinį - ekonominį interesą apskaitoje nurodyti šių žaliavų (atsargų) faktinį buvimą, nepaisant to, ar jos egzistavo natūroje, ar ne. Apklausta liudytoja buvusi ieškovo buhalterė R. S. patvirtino, kad 2009-08-31 balansas buvo rengtas bankui (t. 2, b. l. 43-44, 55-62; t. 3, b.l. 70-74).
Kolegija taip pat atsižvelgia į buvusių įmonės darbuotojų paaiškinimus, kurie teisme tvirtino, jog gamybos procese buvo naudojami saldikliai, o cukrus nebuvo naudojamas, ar naudojamas minimaliai – vos 1ar 2 kartus, o jo buvo atvežta tik kartą 100 kg (E. Ž. paaiškinami, t. 4, b. l. 28). Tokių paaiškinimų pagrįstumą patvirtina ir cukraus sunaudojimo kasmėnesinės ataskaitos (t. 4, b. l. 6-24). Be to, visi dalyvavę 2009 metų sausio mėnesį atliktoje faktinių žaliavų likučių inventorizacijoje ieškovo buvę darbuotojai, išskyrus patį atsakovą A. P., patvirtino, kad cukraus nematė (N. Ž. paaiškinimai, t. 2, b. l. 42, 43) bei niekuomet nematė tokio kiekio cukraus (E. Ž. paaiškinimai, t. 4, b. l. 28). Atsakovas vienintelis tvirtino, kad cukrų paliko sandėlyje ir pats asmeniškai jį patalpose matė (t. 2, b. l. 40, 41, 43; t. 4, b. l. 30). Liudytojos R. S. paaiškinimai, kad cukrus buvo (t. 2, b. l. 44), reiškia tik buhalterinį (dokumentinį) jo buvimą, nes ir ši liudytoja tvirtino pati cukraus, įskaitytinai inventorizacijos metu, nemačiusi (t. 4, b. l. 29-30). Taip pat ši liudytoja teigė, kad A. P. jai sakęs, jog cukrus ieškomas, tačiau iki jos darbo įmonėje pabaigos taip niekas ir nenurodė, kur šis cukraus yra (t. 4, b. l. 30). Inventorizacijos 2008-12-31 apyrašas bei 2009-01-22 apyrašas (t. 2, b. l. 53; t. 3, b. l 12-13), o taip pat vėlesnių, 2009-10-30 ir 2010-01-29 atliktų inventorizacijų duomenys (t. 1, b.l 25-26, 66) liudija, kad faktinio kiekio cukraus bei druskos, atitinančio jų buhalterinį kiekį, įmonėje nebuvo rasta. Kolegija apie 2009-01-22 inventorizacijos apyrašo, kuris yra atsakovo nepasirašytas, įrodomąją galią sprendžia atsižvelgdama į CPK 202 straipsnio nuostatas ir pripažindama šį dokumentą tinkama įrodinėjimo priemone (CPK 177 str. 2 d.), nes jo turinį patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Antai tuometinio vadovo R. D. įmonės akcininkams parašyti paaiškinimai (t. 1, b. l. 27, 30), nurodyti inventorizacijoje dalyvavusių ieškovo darbuotojų paaiškinimai teismo posėdžiuose apie faktinį šio trumpalaikio turto neradimą, 2009 m. sausio mėnesį atliekant inventorizaciją, jų paaiškinimai apie atsakovo atsisakymą pasirašyti inventorizacijos dokumentus, nors tą padaryti atsakovas buvo raginamas net raštu (t. 3, b. l. 14, 16), taip pat paties atsakovo duotas sutikimas, kad prie dokumentų perdavimo-priėmimo naujajam įmonės vadovui R. D. akto būtų pridėti ir paskutinės 2009-01-22 atliktos inventorizacijos rezultatai (t.3, b.l. 11, 12-13), kuriuose komisija jau konstatavo šio trumpalaikio turto trūkumo faktą, leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad atsakovo vadovavimo įmonei metu egzistavo tik buhalterinis, bet ne faktinis tokio kiekio cukraus buvimas. Šios išvados nepaneigia ir trumpalaikio turto sutikrinimo žiniaraštis, kuriuo remiasi atsakovas ir kuriame trūkumas neužfiksuotas (t. 2, b. l. 54), nes jo turinys akivaizdžiai prieštarauja kitų byloje esančių įrodymų visumai.
Tokiu atveju pripažinus, kad faktinio kiekio, kuris atitiktų buhalterinėje apskaitoje nurodomą šių atsargų kiekį, nebuvo jau atsakovo vadovavimo įmonei metu, aptartinos jo civilinės atsakomybės sąlygos bei tokios atsakomybės apimtis (dydis). Juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį atsirasti reikalinga nustatyti tokias sąlygas: civilinės atsakomybės aspektu – neteisėtus ir kaltus (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmus; žalos padarymo juridiniam asmeniui, kuri bankroto atveju gali būti suprantama ir kaip įmonės negalėjimas įvykdyti prievoles savo kreditoriams, faktą bei dydį; priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas, t. y. bendrovės vadovas.
Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio veiksmų neteisėtumo, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų tinkamo elgesio kriterijai – juridinio asmens dalyvio elgesys laikytinas tinkamu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo aktyvūs ar pasyvūs veiksmai gali padaryti juridiniam asmeniui žalos, paveikti jo mokumą ar gebėjimą vykdyti savo prievoles. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės, svarbu įvertinti ir jo vaidmenį bei realią galimybę daryti įtaką žalą sukėlusiais juridinio asmens (jo darbuotojų) veiklai (neveikimui). Nagrinėjamoje byloje ieškovas žalą ir atsakovo atsakomybę faktiškai kildina dėl įmonėje neišsaugoto ir bankroto administratoriui neperduoto įmonės turto, įmonei iškėlus bankroto bylą, kuris galėtų būti panaudotas atsikaitymams su kreditoriais. Atsakovas atsikirtimus grindžia aplinkybe, kad jis nebuvo įmonės vadovas iki bankroto bylos iškėlimo, taigi nebuvo ir atsakingas už šio turto saugojimą bei perdavimą administratoriui, kas, jo nuomone turėtų būti vertinama, jog jis nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kildinama žala, dalyvis ir neturi atsakyti pagal pareikštą ieškinį, o atsakomybė tenka kitam vadovui - R. D., kurio vadovavimo metu atsargų trūkumas ir buvo nustatytas.
Kolegija jau nurodė, kad atsakovas savo kaltės dėl faktinio turto nebuvimo (neišsaugojimo) jam tebesant įmonės vadovu, nepaneigė, ir kad šis trumpalaikis turtas faktiškai egzistavo tik buhalterinėje apskaitoje. Vadinasi, perduodamas pareigas naujajam vadovui (R. D.) jis turėjo arba perduoti šį turtą, arba grąžinti jo įsigijimui iš įmonės kasos paimtas pinigines lėšas (t. 4, b. l. 54-80). Pažymėtina, kad atsakovas buvo ne tik įmonės administracijos vadovas, t. y. specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, ir kurį su įmone siejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, įpareigojantys veikti lojaliai ir išimtinai įmonės interesais, atsakyti už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, bet įmonėje, bylos duomenimis, jis atliko ir kasininko funkcijas. Pats atsakovas pasirašė cukraus pardavėjo D. M. įmonės “Digna“ PVM sąskaitose-faktūrose apie gautą cukrų (t. 3, b. l. 32-33; t. 4 , b. l. 54-55), be to, pavedė sąskaitas pasirašyti technologe tuo metu dirbusiai E. Ž., nors cukraus ši nematė, bei jos dukra S. Ž. (E. Ž. paaiškinimai, t. 4, b. l. 28; PVM sąskaitos-faktūros, t. 3, b.l. 39-42, 48-56; t. 4, b. l. 56-68), dar daugiau, pats šias sąskaitas ir apmokėjo grynaisiais pinigais (t. 4, b. l. 70-74), nors dviejų juridinių asmenų verslo praktikoje būtų labiau įprasta kitokia atsiskaitymo forma (banko pavedimu). Aktualu dar ir tai, kad atsakovas turi piniginių lėšų skolą įmonei, dėl kurios grąžinimo dabar vyksta kitas teisminis ginčas Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-457-368/2014 (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys) ir kurios apmokėjimui, kaip teigia, sutiko nereikalauti jam priklausančios išeitinės išmokos (t. 3, b.l. 20). Pažymėtina, kad teismo posėdžio garso įrašas minėtoje Šiaulių apygardos teismo byloje patvirtina aplinkybę, kad atsakovo 2009-02-06 sutikimas dėl tarpusavio skolų užskaitymo sietinas su kita atsakovo prievole ieškovui, todėl toks ieškovo apeliacinio skundo argumentas, esą šis sutikimas turėjo lemti atsakovo veiksmų įvertinimą ir nagrinėjamoje byloje, nepagrįstas. Tačiau tokie atsakovo veiksmai suteikia papildomas prielaidas vertinti, kad jis turėjo galimybę savo nuožiūra disponuoti lėšomis, esančiomis įmonės kasoje.
Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustatančius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas. Kadangi įmonė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, taip pat ir į savo kreditorių interesus, įmonės vadovo fiduciarinė pareiga pripažįstama ir įmonės kreditoriams. Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 str.), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus.
Įmonės naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos panaudojamos proporcingai patvirtintiems kreditorių reikalavimams tenkinti, laikantis ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos.
Taigi, esant minėtoms kreditorių interesų gynimo garantijoms, teisiniai žalos atlyginimo santykiai šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste susiklostė tarp bankrutuojančios įmonės (jos kreditorių) ir buvusio šios įmonės administracijos vadovo. Kadangi bankroto įstatymu bankroto procesui keliamas pagrindinis tikslas – patenkinti kreditorių reikalavimus ir šis tikslas yra galutinis rezultatas, kurio yra siekiama bankroto procedūromis, tai, ginant įmonės interesus, yra ginami ir kreditorių interesai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui tenka pareiga atlyginti įmonei padarytą žalą, neperdavus įmonės turto naujam vadovui.
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės apimties
Civilinio proceso įstatyme reikalaujama, jog ieškovas ieškinio pareiškime nurodytų teisę pažeidusį asmenį, savo reikalavimą bei aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 135 str.). Tiek reikalavimas, tiek to reikalavimo pagrindimas yra materialinio teisinio pobūdžio reiškiniai, t. y. reikalavimas kyla iš materialiosios subjektinės teisės, o pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas kyla iš procesinės teisės. Ieškovas savo reikalavimą nukreipė vieninteliam asmeniui - atsakovui, prašydamas priteisti visą žalos sumą tik iš šio buvusio vadovo (CPK 13 str.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad visų buvusių penkių įmonės vadovų atsakomybė yra bendra (vienoda), todėl priteisė iš atsakovo penktadalį visos žalos sumos. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad tokia teismo pozicija yra ydinga.
Deliktiniuose santykiuose taikoma solidarioji atsakomybė, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi vadovai bendrai padarė žalos ieškovui, neužtikrindami turto teisingos apskaitos, nesiaiškindami jo dingimo priežasčių ir dingimo faktinių aplinkybių (dingimo laikotarpio, kaltų asmenų), o jų atsakomybė yra visiškai lygi (po 1/5 dalį), reikštų solidarios atsakomybės pripažinimą. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu kelių asmenų pareiga yra bendra (solidari), kaip nurodė teismas, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, visą ar tik prievolės dalį. Tokią teisę kreditoriui numato CK 6.6 straipsnio 4 dalis. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, negalėdamas nagrinėti kitų asmenų atsakomybės klausimo, su kuo kolegija sutinka (CPK 13 str., 265 str. 2 d.), vis tik nepagrįstai neatsižvelgė į minėtas CK 6.6 straipsnio nuostatas, paneigęs kreditoriaus teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, savo nuožiūra nustatęs net ne solidariąją, o dalinę atsakomybę, nors jos taikymo pagrindų byloje nevertino.
Antra vertus, kolegija padarė kitokią išvadą, kad už ieškovui padarytą žalą atsakomybė tenka būtent atsakovui (CPK 185 str.). Tokiu atveju teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistą iš atsakovo A. P. sumą nuo 51 786,82 Lt iki 258 934,11 Lt (CPK 330 str.).
Dėl procesinių palūkanų
Ieškovo apeliaciniame skunde prašoma priteisti iš atsakovo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Tokį reikalavimą, pažymėtina, ieškovas buvo suformulavęs ir ieškinyje, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl jo pagrįstumo visiškai nepasisakė, o kitos ieškinio dalies netenkinimas leidžia daryti prielaidą, kad šis reikalavimas buvo atmestas. Kadangi kreditorius gali reikalauti įstatyminių procesinių palūkanų, kurios kompensuoja jo minimalius nuostolius (CK 6.210 str. 1 d.), šis ieškovo reikalavimas tenkintinas, pakeičiant teismo sprendimą ir šioje dalyje bei priteisiant iš atsakovo palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (CPK 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nesprendė ir bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai atlyginimo klausimo. Nors ieškovas, kaip bankrutuojanti įmonė, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ginčą išsprendus priešingos šalies nenaudai, iš jos yra priteisiamos žyminio mokesčio bei procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei, tokį klausimą teismui privalu buvo išspręsti pagal CPK 92 ir 96 straipsnio nuostatas, nes kiti tokiuose ginčuose dalyvaujantys asmenys yra atleidžiami tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo už paduodamus apeliacinius bei kasacinius skundus (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Taigi iš atsakovo A. P. priteisina valstybės naudai 6179 Lt žyminio mokesčio, apskaičiuoto pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisykles nuo priteisiamos iš jo 258 934,11 Lt žalos atlyginimui sumos (3000 Lt +[158934,11 x 2 proc.]), taip pat 123,13 Lt pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 70).
Pakeitus apeliacinės instancijos teisme skundžiamą teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymas (CPK 93 str. 1 d. ir 5 d., 98 str.). Ieškovas, minėta, žyminio mokesčio nemokėjo, tai jo kompensavimo klausimas nekyla.
Ieškovas pateikė įrodymus apie jo pirmosios instancijos teisme sumokėtą iš viso 9903,51 Lt honorarą advokatui (t. 2, b. l. 27-34, t. 4, b. l. 2-5). Tokių ieškovo turėtų išlaidų dydis nėra pagrįstas nei bylos sudėtingumu, nei apimtimi, nei advokato darbo ir laiko sąnaudomis, ruošiant procesinius dokumentus bei dalyvaujant teismo posėdžiuose. Nors teisės aktais nėra ribojama kliento ir advokato teisė susitarti dėl bet kokio honoraro dydžio, tačiau ginčą (jo dalį) laimėjusiai šaliai gali būti kompensuojamos ne didesnės su atstovavimu susijusios išlaidos, nei nustatytos Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, nebent būtų nustatytas išimtinis ginčo sudėtingumas ar kitos išimtinės aplinkybės (CPK 98 str. 1 d. ir 2 d.). Atsižvelgiant į procesinių dokumentų ir bylos apimtį, į teismo posėdžių skaičių bei jų trukmę, nustatytina, kad už ieškinio surašymą šioje konkrečioje byloje maksimaliai ieškovui gali būti kompensuota 3000 Lt (1000 MMA x 3; Rekomendacijų 7 p. ir 8.2 p.). Patikslinto ieškinio surašymas domėn nepriimtinas, jokios objektyvios būtinybės jį tikslinti būtent po civilinės bylos iškėlimo nebuvo. Ieškovas, tokia teise pasinaudojęs, iš esmės savo iniciatyva pašalino pradinio ieškinio ydingumą (trūkumus), o už tai pagal Rekomendacijų 8.16 p. nėra kompensuojama – kompensuojama tik už vieno ieškinio byloje parengimą. Taip pat šioje byloje atstovas rengė dubliką, už kurį priteistina 1750 Lt (Rekomendacijų 8.3. p.) . Susumavus teismo posėdžiuose atstovo sugaištą laiką, iš viso už 10 val., susidaro 1500 Lt suma ([1000 MMA x 0,15] x 10) (Rekomendacijų 8.18. p. ir 9 p.).
Taigi ieškovui, visiškai tenkinant jo ieškinį, šioje byloje iš viso turi būti atlyginta 6250 Lt už advokato teisinę pagalbą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Ieškovas prašo priteisti jam ir turėtas apeliacinės instancijos teisme 3993 Lt bylinėjimosi išlaidas, bei pateikia tokių išlaidų dydį už apeliacinio skundo bei atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą pagrindžiančius įrodymus (t.4, b. l. 163-166). Sprendžiant dėl šių išlaidų kompensuojamosios dalies, taip pat atsižvelgiama į Rekomendacijų 8.10. ir 8.11. punktus, priteisiant ieškovui iš atsakovo 2000 Lt (1000 MMA x 2) už apeliacinio skundo parengimą (nes advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme), bei 1500 Lt (1000 MMA x 1,5) už atsiliepimą į atsakovo skundą, iš viso – 3500 Lt (CPK 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį patenkinti.
Priteisti iš A. P. 258 934 (du šimtus penkiasdešimt aštuonis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt keturis) litus 11 centų žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos 258 934,11 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. kovo 12 d. iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gaivineta“ naudai.
Priteisti iš A. P. 6250 (šešis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt) litų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gaivineta“ naudai.
Priteisti iš A. P. 6179 (šešis tūkstančius šimtą septyniasdešimt devynis) litus žyminio mokesčio ir 123 (vieną šimtą dvidešimt tris) litus 13 centų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai.“
Priteisti iš A. P. 3500 (tris tūkstančius penkis šimtus) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gaivineta“ naudai.