- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-11
- Bylos Nr.
- e2A-965-934/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10149-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- E. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-03 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi su ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, prašydama pripažinti ieškovės teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove buto pirkimo – pardavimo sutartį, parduodant butą lengvatinėmis sąlygomis (1 t., b. l. 1-8).
2. Ieškinyje nurodė, kad 1991-06-20 įsigaliojus Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymui (toliau – Butų privatizavimo įstatymas), ieškovė 1992 metais kreipėsi su prašymu į Vilniaus miesto valdybos Butų ir patalpų skyrių dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo ir dėl leidimo privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Vilniaus miesto valdybos Butų ir patalpų skyrius 1992-06-16 d. raštu Nr. K-2371 informavo ieškovę, kad pagal gyvenamųjų patalpų suteikimo nuostatus, patvirtintus 1989 metais, butai bus suteikiami iki šių metų gruodžio 31 d. O tai reiškia, kad asmenims, įrašytiems į eilę buto sąlygoms gerinti darbovietėje butai suteikiami iš organizacijos gyvenamojo ploto limitų. Papildomai rašte nurodė, jog gamykla „Plasta” gyvenamojo ploto likučio neturi ir suteikti ieškovei buto miesto valdyba neturėjo galimybės, tačiau informavo, jog pagal Vyriausybės priimtą nutarimą Nr. 282, ieškovei butas bus suteiktas pagal naująjį Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, kuris įsigaliojo 1992-06-01. Vilniaus miesto valdyba 1998-04-16 sprendimu Nr. 723V „Dėl piliečių, pageidaujančių gauti valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, eilių tvirtinimo“ nusprendė ieškovei išnuomoti vieno kambario 35,53 kv. m. bendrojo ploto butą, adresu (duomenys neskelbtini). Praėjus kelioms savaitėms po minėto sprendimo priėmimo (gegužės mėnesio pradžioje), ieškovė apsigyveno minėtame bute, nuomos mokestį ir komunalines paslaugas apmokėjo už kovo ir balandžio mėnesius. Ieškovė, nieko nelaukdama ir vėl kreipėsi su prašymu į Vilniaus miesto valdybą, kad būtų pradėtas šio buto privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis, pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą, tačiau dėl nuo ieškovės nepriklausančių aplinkybių,Vilniaus miesto valdybos 1998-04-16 sprendimas Nr. 723V faktiškai ir oficialiai buvo įvykdytas tik 1998-12-10, kuomet Vilniaus miesto valdyba 1998-12-10 sprendimu Nr. 2329V nusprendė ieškovei išnuomoti aukščiau įvardintą butą ir įpareigojo Vilniaus miesto valdybos Butų ir patalpų skyrių sudaryti su ieškove nuomos sutartį. 1998-12-21 ieškovė su UAB „Naujoji Pilaitė” ieškovė sudarė Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį neterminuotam naudojimui. Kaip jau minėta, nors nuomos sutartis su ieškove buvo sudaryta tik 1998-12-21, tačiau ginčo patalpose ji gyveno nuo 1998 metų gegužės ir pradėjo privatizavimo procedūrą galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Po ieškovės pateiktų prašymų Vilniaus miesto valdybai leisti privatizuoti butą, turėjo būti parengta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, buto įkainojimo aktas, tačiau ieškovė ne kartą buvo informuota, kad dėl buto dokumentų ir jų projektų parengimo, buto įkainojimo ir pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo ji bus informuota atskirai, o šiuo metu reikia palaukti, nes yra susidariusios didelės eilės asmenų, siekiančių išpirkti butus lengvatinėmis sąlygomis. 2001-05-31 ieškovė UAB „Naujoji Pilaitė” sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Ieškinyje nurodė, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovė buvo tinkamas privatizavimo subjektas, tačiau ne dėl savo kaltės negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jai Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą. Nepaisant to, kad 1998-04-16 Vilniaus miesto valdybos sprendimo įgyvendinimas šiek tiek ir užtruko (iki 1998-12-10), ieškovė faktiškai gyveno ginčo patalpose nuo 1998 metų gegužės pradžios ir rūpinosi būsimu buto privatizavimu: kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą dėl nurodyto buto privatizavimo, pateikė pareiškimą ir kitus reikiamus dokumentus. Ginčo buto privatizavimo procedūros buvo pradėtos galiojant Butų privatizavimo įstatymui, butas liko neprivatizuotas ne dėl ieškovės kaltės, todėl jos teisė privatizuoti šias gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis turi būti apginta vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Ieškovė nėra privatizavusi kitos gyvenamosios patalpos lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (1 t., b. l. 25-29). Nurodė, kad Butų privatizavimo įstatymas, kuriuo buvo reglamentuojama teisė įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas tokių patalpų nuomininkams, pareiškusiems norą jas įsigyti, įsigaliojo nuo 1991-06-30, jo galiojimas su išlygomis buvo pratęstas iki 1998-07-01, o nuo 2001-01-01 neteko galios. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis nuostatos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, buvo įtvirtinta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Šiuo metu galiojančiame Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte analogiškai numatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą. Pažymėjo, kad ieškovė siekia privatizuoti butą ((duomenys neskelbtini)), kuris vadovaujantis byloje pateiktais dokumentais ieškovei buvo suteiktas 1998-12-21 sudarius nuomos sutartį su SP UAB „Naujoji pilaitė“, t. y. nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui. Pagal pateiktą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą matyti, jog ginčo butas yra gyvenamoji patalpa – butas, todėl jis galėjo būti privatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau atsakovė neturi duomenų nei apie tai, jog ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu būtų buvusi ginčo buto nuomininkė, nei apie tai, jog ieškovei kompetentingos institucijos suteikė teisę privatizuoti ginčo butus. Priešingai, minėta nuomos sutartis (1998-12-21) patvirtina, jog ieškovė neatitinka antrosios sąlygos, įtvirtintos Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, pagal kurią butą pirkti turi teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Butų privatizavimo įstatymas negalioja nuo 1998-07-01, todėl 1998-12-21 nuomos sutartis patvirtina, kad gyvenamosios patalpos ieškovei suteiktos jau nebegaliojant Buto privatizavimo įstatymui. Nenustačius fakto, jog ieškovė buvo ginčo buto nuomininkė, kaip to reikalauja Butų privatizavimo įstatymas, negalima konstatuoti, jog ieškovė atitiko įstatyme nustatytas sąlygas ir įgijo teisę privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis. Nesutiktina, jog ieškovė įvykdė visus veiksmus, kurie suteikia asmenims teisę privatizuoti jų nuomojamus butus, nes ieškovė jau yra pasinaudojusi šia teise, t. y. vadovaujantis Butų privatizavimo įstatyme galiojusiomis teisėmis privatizavo lengvatine tvarką būstą, esantį (duomenys neskelbtini). Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje yra imperatyviai nustatyta, kad asmenys ir jų šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Pažymėjo, kad ieškovės veiksmuose, t. y. teikiant nepagrįstą ieškinį teismui (dėl teisės lengvatine tvarka įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini)) yra galimai nusikalstamos veikos požymių pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, kadangi ieškovė jau yra privatizavusi kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą.
II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-12-03 sprendimu ieškinį atmetė (1 t., b. l. 151-160).
5. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:
Šalies argumentai
5.1. Ieškovė neįrodė aplinkybės, jog iki 1992-12-01 ji Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka pateikė prašymą ir visus reikiamus dokumentus dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo;
5.2. Nors ieškovė tvirtina, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas jai Vilniaus miesto valdybos 1998-04-16 sprendimu Nr. 723V „Dėl piliečių, pageidaujančių gauti valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, eilių tvirtinimo“, tačiau šias ieškovės nurodytas aplinkybes teismas vertina kritiškai, nes jos akivaizdžiai prieštarauja kitiems oficialiems rašytiniams įrodymams (1998-12-10 Vilniaus miesto valdybos sprendimui Nr. 2329V, 1998-12-21 su SP UAB „Naujoji Pilaitė” ieškovės sudarytai Gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai). Teismo vertinimu, Vilniaus miesto valdybos 1998-04-16 sprendimu Nr. 723V buvo tik patvirtinta piliečių, pageidaujančių gauti valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, eilė;
5.3. Nors ieškinyje tvirtinama, kad ieškovė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsigyveno nuo 1998 metų gegužės mėnesio, nuo 1998 metų kovo mėnesio mokėjo mokesčius už šį butą, o 1998 metų gegužės mėnesį buvo pateikusi atsakingoms institucijoms prašymą dėl šio buto privatizavimo, teismui nepateikta jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Be to, ir pati ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad ginčo bute apsigyveno 1998 metų gruodžio mėnesį;
5.4. Konstatavus, jog ieškovė E. K. negalėjo ir net nebuvo pradėjusi buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūrų Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, o buto privatizavimo reikalais pradėjo rūpintis tik dabar, darytina išvada, kad ieškovė neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, atitinkamai ši jos teisė nebuvo pažeista ir negali būti ginama;
5.5. Nors ieškinyje nurodoma, kad ieškovė nėra privatizavusi kitos gyvenamosios patalpos lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau tai paneigia byloje surinkti rašytiniai įrodymai - 1992-02-27 ieškovė E. K. pateikė Vilniaus miesto valdybai pareiškimą, kuriame nurodė, kad pageidauja pirkti vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), o 1992-07-21 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teises į aukščiau nurodytą gyvenamąją patalpą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Ieškovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-03 sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti, netenkinus pirmojo prašymo, grąžinti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovės jis ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (2 t., b. l. 1-6).
3. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
7.1. Ieškinyje nurodytos aplinkybės ir jas pagrindžiantys rašytiniais įrodymai patvirtina, kad ieškovė įgijo teisę privatizuoti nuomojamą butą ((duomenys neskelbtini)), nes įvykdė visas Butų privatizavimo įstatyme numatytas būtinas privatizavimo sąlygas;
7.2. Kuomet pradėjo dirbti AB „Plasta” ir tam, kad turėtų balsavimo teisę rinkimuose Vilniuje, ieškovė privalėjo būti kažkur registruota, todėl buvo priregistruota kartu su savo tėčiu viename kambaryje, esančiame bute adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė šiame kambaryje faktiškai niekada ir negyveno, nes pati faktiškai gyveno kartu su teta jos bute. (duomenys neskelbtini), buvo registruoti ir Baltarusijos piliečiai, kurie dirbo kartu su ieškove toje pačioje bendrovėje, todėl jie faktiškai visi ir gyveno šiame bute;
7.3. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė paaiškino, jog tarp ieškovės ir savivaldybės buvo susitarimas, kad nepaisant to, jog ieškovė ir privatizuos kambarį (duomenys neskelbtini), ji turės grąžinti pinigų sumą savivaldybei už tą dalį privatizuoto kambario ir tik tuomet bus priimami sprendimai dėl jai kito buto išskyrimo, kurį ir galės privatizuoti lengvatine tvarka. Be to, 1992-07-21 pirkimo-pardavimo sutartį dėl kambarį (duomenys neskelbtini), išpirkimo pasirašė atsakovės deleguotas atstovas, ieškovė šios sutarties nepasirašė. Šių faktinių aplinkybių pirmosios instancijos teismas savo sprendime apskritai net neužfiksuoja ir jų netiria, nors 2019-07-11 vykusio teismo posėdžio metu šias aplinkybes ieškovė žodžiu teismui nurodė, o teismas šioms faktinėms aplinkybėms patvirtinti net atidėjo bylos nagrinėjimą, suteikdamas ieškovei procesinę galimybę pateikti dėl šių faktinių aplinkybių įrodymus;
Žemesnės instancijos teismas
7.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismų sprendimus tokio pobūdžio bylose – į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-01 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010 bei 2012-05-04 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012;
7.5. 2019-11-14 teismo posėdžio metu jautėsi teismo išankstinis nusistatymas ieškovės atžvilgiu, jos paaiškinimai buvo stabdomi, teismas ne kartą darė išankstinę išvadą, komentuodamas, jog neva ieškovė neturi jokių įrodymų. Bylos nagrinėjimo metu teismas akcentavo ir komentavo tik tas aplkinkybes, kurios buvo nenaudingos ieškovei, o esmines aplinkybes ignoravo, ką patvirtina ir pats teismo sprendimas.
Atsiliepimas
4. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-03 sprendimą nepakeistą, o apeliantės E. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (bylos lapai nenurodomi, nes „Liteko“ sistemoje nepavyko dokumento skaitmenizuoti).
5. Atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
9.1. Apeliantė siekė privatizuoti butą ((duomenys neskelbtini)), kuris, vadovaujantis byloje pateiktais dokumentais, apeliantei buvo suteiktas 1998-12- sudarius nuomos sutartį su SP UAB ,,Naujoji pilaitė“, t. y. jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui. Apeliantė į bylą nepateikė jokių dokumentų ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog apeliantė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu būtų buvusi ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė, nei ir apie tai, jog apeliantei kompetentingos institucijos suteikė teisę privatizuoti ginčo butus;
9.2. Nenustačius fakto, jog apeliantė buvo ginčo butų nuomininkė, kaip to reikalauja Butų privatizavimo įstatymas, negalima konstatuoti, jog apeliantė atitiko įstatyme nustatytas sąlygas ir įgijo teisę privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis;
9.3. Aplinkybė, jog apeliantė buvo privatizavusi būstą, esantį (duomenys neskelbtini), Butų privatizavimo įstatymo pagrindu nėra mažareikšmė ar nereikšminga. Ši aplinkybė turi esminę reikšmę šioje civilinėje byloje, ypač sprendžiant klausimą, ar apeliantė gali (galėjo) privatizuoti butą, esant(duomenys neskelbtini). Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis);
9.4. 1992-06-16 Nr. K-2371 ir 1998-11-26 K-2464 raštai niekaip nepatvirtina ir (ar) įrodo apeliantės samprotavimų, jog neva egzistavo kažkoks susitarimas tarp apeliantės ir atsakovės. Apeliantė nei minėto 2019-07-11 teismo posėdžio metu, nei 2019-11-14 posėdyje nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti šias apeliantės prielaidas;
9.5. Apeliantė nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų, kurie įrodytų, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), būtų buvęs deprivatizuotas. Apeliantė privatizavo būstą, esantį (duomenys neskelbtini), Butų privatizavimo įstatymo pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
7. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės E. K. ieškinys atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
Dėl apeliantės pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų
8. 2020-05-25 Vilniaus apygardos teisme gauti apeliantės E. K. papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriais ieškovė palaikė savo apeliacinio skundo reikalavimus. Pažymėjo, jog rašytinius paaiškinimus teikia susipažinusi su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytomis aplinkybėmis, su kuriomis nesutinka.
9. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tai realizuojama nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. CPK 323 straipsnis numato, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama.
10. Nagrinėjamu atveju prieš paskirtą bylos nagrinėjimą 2020-05-25 gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai dėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimo į apeliacinį skundą, tačiau pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžia įstatymas (CPK 323 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės E. K. 2020-05-25 pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti. Kita vertus, atsižvelgiant į pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog jų nepriėmus sudarytų prielaidas neteisingai išspręsti ginčą. Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantė iš esmės pateikė subjektyvų situacijos vertinimą, akcentuodama, jos įsitikinimu, reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų
11. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė nurodė, jog ji įgijo teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nes įvykdė visas Butų privatizavimo įstatyme numatytas būtinas privatizavimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka.
12. Pažymėtina, jog 1991-05-28 priimto Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis reglamentavo, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992-12-01 pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Vėlesnės įstatymo redakcijos 1 straipsnis buvo papildytas ir jame įtvirtinta, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, jie gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997-12-31, o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (1997-04-29 įstatymo redakcija). Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnį pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Taip pat pažymėtina, jog šio įstatymo galiojimas su išlygomis buvo pratęstas iki 1998-07-01, o nuo 2001-01-01 neteko galios.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017; 2015-11-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015).
14. Sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017; 2017-05-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-611/2017).
15. Byloje nustatyta, jog ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei buvo išnuomotas Vilniaus miesto valdybos 1998-12-10 sprendimu Nr. 2329V (1 t., b. l. 11), o 1998-12-21 su SP UAB „Naujoji Pilaitė“ sudaryta Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (1 t., b. l. 12-13). Atsižvelgiant į šiuos byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke ieškovė E. K. tapo tik 1998-12-10, t. y. jau nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui. Taigi, ji neatitinka Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje numatytų sąlygos, kad pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad apeliantė neatitinka antrosios Butų privatizavimo įstatymo sąlygos.
16. Pažymėtina, jog tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, kad ginčo butas jai buvo išnuomotas 1998-04-16 sprendimu Nr. 723V „Dėl piliečių, pageidaujančių gauti valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, eilių tvirtinimo”, o priėmus šį sprendimą, ji kelių savaičių bėgyje faktiškai apsigyveno ginčo bute, mokėjo nuomos mokestį ir už komunalines paslaugas už kovo ir balandžio mėnesius. Tačiau apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad ji bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsigyveno nuo 1998 m. gegužės mėnesio, nuo 1998 metų kovo mėnesio mokėjo mokesčius už šį butą, o 1998 m. gegužės mėnesį buvo pateikusi atsakingoms institucijoms prašymą dėl šio buto privatizavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nurodytos aplinkybės nėra įrodytos. Kita vertus, nagrinėjamu atveju tam, kad pripažinti asmens teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, teisinę reikšmę turi ne pats apsigyvenimo faktas, o sąlygų, būtinų buto privatizavimui, įrodymas (žr., 18 punktą), kurių ieškovė iš esmės neįrodė (CPK 178 straipsnis).
17. Kaip jau buvo minėta (žr. 18 punktą), siekdamas pasinaudoti Butų privatizavimo įstatyme nustatyta lengvatine gyvenamosios patalpos privatizavimo tvarka, asmuo taip pat turėjo išreikšti valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti.
18. Apeliantė skunde nurodydama, jog 1992 metais ir 1998 metų gegužės mėnesį įstatymo nustatytu terminu ji buvo pateikusi prašymus dėl ginčo buto privatizavimo, nepateikė šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Iš į bylą pateikto savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ 2018-10-02 rašto Nr. 1.35-18/4652 nustatyta, kad su prašymu dėl ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis apeliantė kreipėsi tik 2018-09-05 (1 t., b. l. 21-22).
19. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad galiojusio Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad asmenys ir jų šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė E. K. 1992-02-27 pateikė Vilniaus miesto valdybai pareiškimą, kuriame nurodė, kad pageidauja pirkti vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 33). 1992-07-21 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ji įgijo nuosavybės teises į gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Butų privatizavimo įstatymo pagrindu (1 t., b. l. 34-35). Iš byloje esančio 2019-04-11 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų nustatyta, jog vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), apeliantė pardavė tik 2001-05-30 (1 t., b. l. 42-43), t.y. jau po to, kai išreiškė pageidavimą privatizuoti ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Dėl išdėstyto darytina išvada, jog siekdama privatizuoti ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė jau buvo pasinaudojusi jai suteikta teise privatizuoti nuomojamą būstą anksčiau, todėl prarado teisę privatizuoti kitas gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka. Todėl apeliantės argumentai, susiję su Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos departamento Nekilnojamojo turto skyriaus 1998-11-26 d. raštu Nr. K-2464, teisiniu požiūriu nėra reikšmingi ir neįrodo fakto, jog ieškovė turėjo teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.
20. Apeliantė taip pat nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų skunde dėstomus teiginius apie tai, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ji faktiškai niekada negyveno ir kad jame gyveno ir faktiškai buvo registruoti Baltarusijos piliečiai, kurie dirbo kartu su ieškove toje pačioje bendrovėje (CPK 178 straipsnis). Byloje taip pat nėra įrodymų apie apeliaciniame skunde apeliantės minimus susitarimus su atsakove, jog nepaisant to, kad ieškovė ir privatizuos kambarį (duomenys neskelbtini), ji turės grąžinti pinigų sumą savivaldybei už tą dalį privatizuoto kambario ir tik tuomet bus priimami sprendimai dėl jai kito buto išskyrimo, kurį ir galės privatizuoti lengvatine tvarka. Be to, apeliaciniame skunde apeliantė pati nurodė, jog pirmosios instancijos teismas buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą tam, kad suteiktų ieškovei procesinę galimybę pateikti įrodymus dėl nurodytų faktinių aplinkybių. Įrodymų, pagrindžiančių aukščiau nurodytųs teiginius, ieškovė nepateikė ir su apeliaciniu skundu.
21. Skunde ieškovė E. K. pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismų sprendimus tokio pobūdžio bylose – į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-01 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010 bei 2012-05-04 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Teismas, spręsdamas dėl precedento taikymo konkrečioje byloje galimybės, visų pirma turi nustatyti, ar sutampa bylų faktinis pagrindas, ar nėra pasikeitęs teisinis reguliavimas, o esant precedentų konkurencijai – remdamasis prieš tai nurodytais kriterijais, parinkti taikytiną precedentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015-02-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.).
23. Akcentuotina, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne apriori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis apeliantės nurodytose kasacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais, kadangi tokie išaiškinimai buvo pateikti kitokio pobūdžio bylose, kuriose faktinis pagrindas iš esmės skiriasi nuo nagrinėtos bylos faktinio pagrindo – apeliantės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-01 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010, nebuvo kilęs ginčas dėl to, ar ieškovė yra tinkamas subjektas privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą, o dėl to, ar buvo pateikti visi Butų privatizavimo įstatyme nustatyti dokumentai, reikalingi pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012, ieškovas buvo pateikęs prašymą bei susitarimą dėl ginčo buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, tačiau vėliau sužinojo, jog dokumentai savivaldybėje buvo prarasti ir net neįregistruoti, todėl byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar ieškovas tinkamai ir laiku išreiškė valią privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, kai vienintelis įrodymas apie ieškovo pasikreipimą buvo pareiškimo registracija VĮ Registrų centras registracijos žurnale.
24. Apeliantė skunde nurodė 2019-11-14 teismo posėdžio metu jautėsi teismo išankstinis nusistatymas ieškovės atžvilgiu, jos paaiškinimai buvo stabdomi, teismas ne kartą darė išankstinę išvadą, komentuodamas, jog neva ieškovė neturi jokių įrodymų.
25. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK nuostatos numato teisėjų nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo pagrindus, nušalinimo pareiškimo tvarką, bei tai, kad teisėjo nušalinimas (nusišalinimas) turi būti motyvuotas (CPK 64, 65, 68 straipsniai). Teismų praktikoje prižįstama, kad aplinkybė, jog šalis nesutinka su bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) procesiniais sprendimais, nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo nešališkumu; teismo veikla, kurios procesinės išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali būti vertinama, kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas (Kauno apygardos teismo 2018-11-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-2030-254/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2KT-140/2012; 2014-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-459/2014). Be to, manydama, jog pirmosios instancijos teismas yra šališkas, apeliantė turėjo teisė pasinaudoti CPK 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo ir šališkumo aspektą nurodė jau tik pateiktame apeliaciniame skunde.
26. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir apeliantės nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantės argumentai dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo nėra objektyviai pagrįsti, o iš esmės yra paremti tik subjektyviu apeliantės nepasitenkinimu tuo, kaip teismas vadovavo procesui ir kokius procesinius sprendimus priėmė, kas teisėjo šališkumo neįrodo.
Dėl procesinės bylos baigties
27. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nuostatas, vadovavosi aktualia teismų praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
29. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovės E. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-03 sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.