- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-140-651/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-39893-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Eduardas Maškevičius, Kristina Kakurinė
- Nuteistasis
- M. U.
- Advokatai
- Tomas Januškevičius, Tomas Januškevičiausa
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eduardo Maškevičiaus,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. U. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo
M. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta bausmė – 70 MGL (3 500 Eur) bauda. Nuosprendžiui įsiteisėjus, M. U. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. U. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. rugsėjo 26 d., apie 4 val.15 min., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), bare (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra tyčia iš nugaros pastūmė ant kėdės sėdėjusį nukentėjusįjį A. R., kuris nuo pastūmimo nugriuvo ant žemės, ir sudavė jam kumščiu ne mažiau kaip du smūgius į galvą, taip padarydamas nukentėjusiajam A. R. dešinės akiduobės kraujosruvą, dešinio skruosto sumušimo žymę, pasireiškusią skruosto paraudimu, ir sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. U. gynėjas advokatas Tomas Januškevičius prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. sausio 31 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, todėl yra nepagrįstas. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas įrodymus vertino selektyviai, suabsoliutino nukentėjusiojo A. R. parodymus, ignoravo jo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, taip pat nevertino reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių nuteistojo M. U. parodymų patikimumą ir kaltinančius parodymus duodančių liudytojų S. N. ir L. K. parodymų neobjektyvumą.
2.2. Nurodoma, kad M. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos bei akistatos su nukentėjusiuoju A. R. metu, tiek apklaustas teisme davė nuoseklius parodymus, teigdamas, jog tyčinių smurtinio pobūdžio veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. Parodė, kad apmokėjęs sąskaitą prie baro išėjo iš klubo į lauką ir pamatė tarp jo sutuoktinės E. U. ir kitos moters vykstantį konfliktą. Moterys viena kitai buvo įsitvėrusios į plaukus. Jis puolė skirti moteris. Tada pajuto į akis purškiamas dujas. Dujos buvo purškiamos iš tos pusės, kurioje buvo nukentėjusysis. Stengdamasis apsisaugoti nuo į jį dujas purškiančio vyriškio, jis pastūmė jį, vyriškis griūdamas įsitvėrė už marškinių, nukrito ant žemės, o nuteistasis nukrito ant jo. Taip pat parodė, jog nepamena, ar sudavė smūgius, besigindamas galėjo suduoti, tačiau pareiškė, kad neatliko kaltinime nurodytų fizinio smurto veiksmų, t. y. nesudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 20 smūgių į galvą ir jo nespardė.
2.3. Be to, pažymima, kad kartu su M. U. parodymais turėtų būti vertinamas ir jo elgesys iš karto po įvykio bendraujant su policijos pareigūnais, jo pateikti paaiškinimai. Iš policijos pareigūnų mobiliojo registratoriaus vaizdo įrašų matyti, jog M. U., priešingai nei nukentėjusysis A. R., buvo ramus, su pareigūnais ir aplinkiniais elgėsi pagarbiai ir mandagiai, nurodė įvykio aplinkybes, vykdė pareigūnų nurodymą dėl neblaivumo patikrinimo, nurodė savo asmens duomenis ir kontaktus, ne kartą atkreipė pareigūnų dėmesį, jog būtina peržiūrėti klubo vaizdo įrašus, kad būtų nustatytos įvykio aplinkybės. M. U. elgesys nebuvo būdingas asmeniui, kuris prieš akimirką būtų buvęs agresoriumi, vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir sutrikdęs viešąją tvarką.
2.4. Taip pat pažymima, kad nuteistojo M. U. sutuoktinė E. U. patvirtino jo duotus parodymus. Taip pat liudytojas V. Š. nors teisme nurodė, kad nepamena tikslių įvykio aplinkybių, tačiau, teismui perskaičius jo parodymus, patvirtino, kad matė, kaip M. U. bandė atskirti konfliktuojančias moteris, po to pastebėjo, kaip jis su kitu asmeniu guli ant žemės. V. Š. patikslino savo parodymus, nurodydamas, kad dujas, greičiausiai, pajautė konfliktuojančių moterų atskyrimo metu. Tačiau šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino. Teismas šią poziciją grindė tuo, kad E. U. yra kaltinamojo M. U. sutuoktinė, todėl ji siekia padėti kaltinamajam. Taip pat nurodė, kad jų parodymai prieštarauja liudytojo A. G. parodymams. Jis parodė, jog pats skyrė konfliktuojančias moteris. Teigiama, kad aplinkybė, jog E. U. yra kaltinamojo sutuoktinė, nereiškia, jog jos parodymai nepatikimi. E. U. ir V. Š. parodymai nebuvo vertinti visų įrodymų kontekste, jie sugretinti tik su A. G. parodymais, kuriems be jokio pagrindo suteikta kaltinančio įrodymo galia. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas A. G. apklausos metu kategoriškai nenurodė, jog M. U. nebuvo pribėgęs prie konfliktuojančių moterų, jis parodė, jog neprisimena, kad kažkas kitas būtų padėjęs moteris atskirti. Pažymima, kad liudytojas A. G. nebuvo visą laiką šalia konfliktuojančių moterų, jis buvo išėjęs į gatvę, todėl dėl įvykio dinamikos, įtemptos situacijos, jo paties neblaivumo, kaip matyti iš vaizdo išrašų, galėjo nepastebėti momento, kai prie konfliktuojančių moterų buvo pribėgęs M. U..
2.5. Be to, nurodoma, kad nukentėjusysis A. R. nuo pat pradžių teikė nenuoseklius paaiškinimus, sistemingai nurodydavo skirtingas, kitiems objektyviems įrodymams prieštaraujančias aplinkybes, susijusias su jį mušusių asmenų skaičiumi, jo paties turimais daiktais, galimybe turėti ašarinių dujų balionėlį. Atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams jis kartojo, kad kas norėjo, tas jį daužė. Iš VšĮ (duomenys neskelbtini) paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapo matyti, kad A. R. nurodė, kad buvo sumuštas trijų asmenų. Iš VšĮ (duomenys neskelbtini) medicinos dokumento išrašo matyti, kad A. R. sumuštas nepažįstamų asmenų. Pareiškime nurodo, kad buvo sumuštas keturių nepažįstamų asmenų. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nurodo, kad jį mušė vienas žmogus – M. U.. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad A. R. su savimi turėjo tiek vyrišką rankinę, tiek mobilųjį telefoną. Tačiau teismo posėdžio metu teigė, kad rankinė yra jo bičiulės N., vėliau nurodo, kad jam sunku atsakyti, kieno tai rankinė, ir trečia kartą nurodo, kad tokią per pečius nešiojamą rankinę jis turi. Todėl nukentėjusiojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Gynėjo teigimu, suprantama, kad policijos pareigūnams, atvykusiems į įvykio vietą, A. R. galėjo dėl neblaivumo nurodyti nepakankamai objektyvias aplinkybes, tačiau pažymi, kad parodymų nenuoseklumas pasireiškė viso proceso metu. A. R. teigdamas, kad įvykio metu buvo su treningais ir šlepetėmis, todėl negalėjo turėti dujų balionėlio, akivaizdžiai siekė nuslėpti aplinkybes, susijusias su dujų balionėlio panaudojimu prieš M. U..
2.6. Be to, nurodoma, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi liudytojos S. N. parodymais. Ji parodė, kad matė, kaip M. U. spardė ir daužė A. R., gulintį ant žemės. Nurodė, kad M. U. net pasidarė bloga nuo vartoto smurto. Teigiama, kad, vertinant šiuos kaltinančius parodymus, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad jos apklausa atlikta 2020 m. spalio 14 d., o A. R. – 2021 m. spalio 15 d., kurios metu jis davė analogiškus parodymus kaip ir liudytoja S. N.. Nėra duomenų, kad S. N. įvykio metu būtų buvusi neblaivi. Iš policijos pareigūnų vaizdo registratoriaus matyti, kad ji laikėsi nuošalyje, policijos pareigūnams jokių įvykio aplinkybių nenurodė. Daroma išvada, kad toks S. N. elgesys kelia pagrįstų abejonių dėl jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, objektyvumo bei patikimumo. Gynėjo manymu, S. N. ir A. R. parodymai buvo suderinti tarpusavyje.
2.7. Be to, pažymima, kad teismas nepagrįstai A. R. parodymų prieštaringumą pateisina jo neblaivumu, neva buvo ribotos galimybės jam įsiminti reikšmingas aplinkybes. A. R. nurodė, kad M. U. jam ranka smūgiavo mačiau kaip 20 kartų. S. N. parodė, kad M. U. nuo vartoto fizinio smurto intensyvumo pasidarė bloga. Todėl teismas, labai sumažindamas minimalų smūgių skaičių, iš esmės daro prieštaringas išvadas, t. y. nukentėjusiojo A. R. ir liudytojos S. N. parodymus vertina kaip patikimus asmens kaltei pagrįsti, tačiau jų parodymus dėl kaltinamojo pavartoto fizinio smurto intensyvumo (smūgių skaičiaus) bei pasireiškimo būdo (spardymo) – kaip nepakankamai patikimus. Vien specialisto išvada, nesant kitų patikimų įrodymų, jog M. U. buvo agresorius įvykio metu, pati savaime nepagrindžia jo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Pažymima, jog specialisto išvadoje nurodytas nukentėjusiojo nežymus sveikatos sutrikdymo mastas bei sužalojimų mechanizmas (buka jėga, pasireiškianti mažiausiai vienu ar dviem trauminiais poveikiais) iš esmės neprieštarauja bylos aplinkybėms.
2.8. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas L. K., „(duomenys neskelbtini)“ klubo administratorius, kurio parodymais taip pat grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, teisme nurodė, jog M. U. užpuolė A. R., tačiau nepamena tikslių detalių. Kaip matyti iš jo parodymų, duotų teisme, jis iš dalies matė įvykį, kaip pats nurodė, „akies kampu“, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme negalėjo nurodyti, kokiu būdu pasireiškė M. U. vartotas fizinis smurtas. Pažymima, kad atvykusiems pareigūnams L. K. nenurodė jokių tikslesnių, detalesnių aplinkybių. Nurodoma, kad nemanoma, jog liudytojas L. K. siekia sąmoningai nepagrįstai apkalbėti M. U., tačiau akivaizdu, jog liudytojas, kaip pats minėjo, ,,akies kampu“ iš dalies matęs įvykį, iš tiesų matė tik įvykio fragmentą, nematė įvykio pradžios, o būtent – A. R. veiksmų (papurškimo dujomis M. U.) iki jiems pargriūnant ant žemės, todėl liudytojui susiformavo klaidinga nuomonė apie tai, jog M. U. mušė A. R..
2.9. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, šalinanti M. U. baudžiamąją atsakomybę. Kaltinamasis įvykio metu nebuvo nusiteikęs agresyviai, jo veikoje nebuvo tyčios atlikti fizinio smurto veiksmus, pažeisti viešąją tvarką ar pasiekti kitų pavojingų padarinių. Apmokėjęs sąskaitą ir iš klubo vidaus patalpų išėjęs į lauko terasą jis pamatė konfliktuojančią su kita moterimi sutuoktinę, jos buvo įsikibusios viena kitai į plaukus. Jis nedelsdamas ketino šias moteris išskirti, o tuo metu pajuto, jog į akis purškiamos dujos, todėl suvokė pavojingą, realų ir prasidėjusį kėsinimąsi į jo sveikatą. M. U., siekdamas apsisaugoti nuo tolesnių dujas papurškusio asmens, t. y. A. R., pavojingų veiksmų, instinktyviai atliko savisaugos (savigynos) veiksmus. Kaltinamasis M. U. parodė, jog papurškus dujų jis A. R. pastūmė, jis griūdamas įsitvėrė už jo marškinių, nukrito ant žemės, o M. U. ant jo. Jis parodė, jog nepamena, ar sudavė smūgius, tačiau besigindamas galėjo suduoti. Daroma išvada, kad M. U. veiksmai būtinosios ginties situacijoje buvo proporcingi pavojingam kėsinimuisi. Be to, nepagrįsta teismo išvada, kad dujos buvo panaudotos tuo metu, kai kaltinamasis viešoje vietoje vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį.
2.10. Pažymima, kad šiuo atveju aktualus iš nekaltumo prezumpcijos kildinamo baudžiamojo proceso principo – in dubio pro reo taikymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubia pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
2.11. Nurodoma, kad BPK 234 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atlikti įrodymų tyrimą. Kadangi šiuo apeliaciniu skundu siekiama, jog būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, todėl siekiant pašalinti tarp apklaustų asmenų esančius esminius prieštaravimus, tikslinga atlikti pakartotinį dalies įrodymų tyrimą, apklausiant kaltinamąjį M. U. bei liudytoją A. G.. Taip pat tikslinga peržiūrėti policijos pareigūnų mobiliojo vaizdo registratoriumi užfiksuotus vaizdo įrašus, kadangi šie įrašai ypatingai reikšmingi vertinant ne tik nukentėjusiojo, tačiau ir kaltinamojo bei kitų liudytojų parodymų objektyvumą bei patikimumą.
3. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
4. Teismo posėdyje nuteistojo M. U. gynėjas advokatas Tomas Januškevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad M. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos bei akistatos su nukentėjusiuoju metu, tiek apklaustas teisme davė nuoseklius parodymus, teigdamas, jog tyčinių smurtinio pobūdžio veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. Jis nurodė, jog apmokėjęs sąskaitą prie baro išėjo iš klubo į lauką ir pamatė tarp jo sutuoktinės E. U. bei kitos moters vykstantį konfliktą. Moterys viena kitai buvo įsitvėrusios į plaukus. Kaltinamasis puolė skirti moteris, tačiau visiškai netikėtai pajuto į akis purškiamas dujas. Dujos buvo purškiamos iš tos pusės, kurioje buvo nukentėjusysis, t. y. A. R., vaikinas geltonais treningais, kaip matyti vaizdo įraše. Papurškus dujų jis nieko nematė, tačiau įsitikinęs, jog dujas panaudojo nukentėjusysis, o ne kitas asmuo. Stengdamas apsisaugoti nuo į jį dujas purškiančio užpuoliko, jis pastūmė nukentėjusįjį A. R., kuris griūdamas įsitvėrė už marškinių M. U., jie parkrito ant žemės. M. U. nepamena, ar sudavė smūgius, besigindamas galėjo suduoti, tačiau kategoriškai pareiškė, jog neatliko kaltinime nurodytų fizinio smurto veiksmų, t. y. nesudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 20 smūgių į galvą ir jo nespardė. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad, bendraujant su į įvykio vietą atvykusiais pareigūnais, M. U. elgesys nebuvo būdingas asmeniui, kuris prieš akimirką būtų buvęs agresoriumi, pavartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir sutrikdęs viešąją tvarką. Priešingai, jo elgesys buvo kultūringas, bendradarbiavo su pareigūnais ir vienintelis iš visų įvykio dalyvių, buvusių šalia pareigūnų, buvo suinteresuotas, kad pareigūnai nustatytų tiesą, bent tris kartus atkreipė pareigūnų dėmesį, jog jie būtinai peržiūrėtų vaizdo įrašą, tada kils mažiau klausimų. Pažymėjo, kad aplinkybė, kad E. U. yra sutuoktinė, savaime negali turėti įtakos jos parodymų patikimumui. E. U. bei V. Š. parodymai nebuvo vertinti visų įrodymų kontekste. Jie sugretinti tik su A. G. parodymais. Nurodė, kad taip pat svarbu analizuoti nukentėjusiojo A. R. parodymus. A. R. pareiškime, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nurodyta, kad buvau sumuštas keturių nepažįstamų asmenų. Duodamas parodymus teismo posėdžio metu, nukentėjusysis parodė, jog mušė tik vienas žmogus – M. U., kuris rankomis sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių, spyrė 2–3 kartus. A. R. parodė, kad tarp merginų konflikto nematė, priešingai, nei teigiama pareiškime, nurodė, kad nežino, ar konfliktas tarp moterų buvo iki jo sumušimo. Pažymėjo, kad A. R. proceso metu sistemingai nurodydavo skirtingas įvykio aplinkybes, susijusias su fizinį smurtą prieš jį pavartojusių asmenų skaičiumi, jo turimais daiktais, todėl akivaizdu, jog jis turi intenciją nurodyti neobjektyvias, tikrovės neatitinkančias aplinkybes, siekdamas, jog M. U. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, todėl jo parodymai turėtų būti vertinti kritiškai. Prieštaringi nukentėjusio parodymai, konflikto metu turėjo rankinę ar ne, patvirtina, kad dujas panaudojo būtent nukentėjusysis. Teismas grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi liudytojos S. N. parodymais, kuri teisme parodė, jog matė, kaip kaltinamasis M. U. spardė ir daužė A. R., gulintį ant žemės. Tačiau neaišku, kodėl neinformavo pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, jei matė įvykio aplinkybes. Gynėjo teigimu, šiuo atveju S. N. bei A. R., duodami kaltinančius M. U. parodymus, iš esmės susitarė nurodyti šias aplinkybes, kad pastarasis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Teismas, pripažindamas M. U. kaltu dėl nusikalstamos veikos apdarymo, atsižvelgdamas į specialisto išvadą, kurioje nurodoma, kad A. R. sužalojimai galėjo atisrasti sudavus mažiausiai vieną ar du smūgius kumščiu, patikslino nusikalstamos veikos aplinkybes nustatydamas, jog kaltinamojo M. U. fizinio smurto veiksmai pasireiškė ne mažiau kaip 2 smūgių kumščiu sudavimu į galvą, t. y. patikslino smūgių, suduotų rankomis, skaičių, pašalindamas 20 smūgių, palikdamas tik 2, taip pat pašalindamas aplinkybę dėl spardymo. Teismas nepagrįstai pateisino A. R. parodymų prieštaringumą jo neblaivumu, jog neva buvo ribotos galimybės jam įsiminti reikšmingas aplinkybes. Pažymi, kad liudytojas L. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme negalėjo nurodyti, kokiu būdu pasireiškė M. U. vartotas fizinis smurtas ar kiti veiksmai, teikiantys pagrindą manyti, jog pastarasis yra agresorius, mušęs nukentėjusįjį. Pažymima, kad nukentėjusysis pats buvo agresorius, buvo užpuolęs M. U., jam papurškė dujų balionėliu. Įvyko savigynos reakcija ir jie atsidūrė ant žemės. M. U. neneigia, kad dėl savigynos galėjo suduoti smūgius nukentėjusiajam, bet ne tokiu intensyvumu, koks nurodytas kaltinime. Yra aiškūs prieštaravimus, tačiau visos abejonės buvo vertinamos M. U. nenaudai. M. U. veikė neperžengdamas įstatymo leidžiamų ribų, būdamas būtinosios ginties situacijoje.
5. Teismo posėdyje nuteistasis M. U. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad išėjęs iš baro, pamatęs žmoną, tampomą už plaukų, susinervino, puolė skirti moteris. Moterys klykė, skirdamas moteris, gavo iš dešinės pusės dujų tiek, kad tą naktį nemiegojo. Teigė, kad nepuolė A. R., gynėsi. Viskas įvyko labai greitai. Nurodė, kad stvėrė už rankos, A. R. įsikabino į jį ir tempė, tada abu krito ant žemės. Visa tai vyko per 10–15 sekundžių. Pažymėjo, kad A. R. į barą nebuvo įleistas. Jis buvo nepatenkintas, keiksmažodžiais siuntinėjo apsauginius. Atkreipė dėmesį, kad A. R. keitė parodymus. M. U. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas. Pažymėjo, kad jo parodymai buvo nuoseklūs.
6. Teismo posėdyje prokuroras Gintas Pikčiūnas prašė posėdyje nuteistojo M. U. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad su nuosprendyje išdėstytais argumentais ir įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Pažymėjo, kad nors gynėjas teigia, kad šiuo atveju buvo būtinoji gintis, kadangi A. R. papurškė dujų nuteistajam, tačiau šiuo atveju nėra nustatyta, kad purškė dujas. Nėra jokių duomenų, kad kažkas turėjo dujų balionėlį. Todėl nėra duomenų, kad A. R. turėjo balionėlį ir kad purškė. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybės, kad A. R. papurškė dujų M. U., atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė nei nuteistasis, nei jo sutuoktinė. Vėliau atsirado gynybinė pozicija, kad nukentėjusysis A. papurškė dujų. Pažymėjo, kad iš A. G. ir E. U. parodymų matyti, kad M. U. neskyrė dviejų moterų, nes asmuo, kuris, pasak U., buvo nuo pat pradžių iki išskyrimo galo, M. nematė. Kas vyko iš tikrųjų, matė S. N., kurios parodymus patvirtino L. K.. L. K. nurodė, kad A. R. ir jo kompanija elgėsi normaliai, nebuvo išskirtinė. Tai, jog M. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, įrodyta liudytojų S. N., A. G., L. K. parodymais ir specialisto išvada. Prokuroras nurodė, kad teismas tinkamai įvertino visą įrodymų visetą, teisingai kvalifikavo veiką, nustatė, kad nebuvo būtinosios ginties sąlygų, ir teisingai pripažinęs M. U. kaltu parinko teisingą bausmės rūšį ir jos dydį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
7. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo gynėjas ginčija M. U. kaltę padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
8. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-393-489/2017, 2K-36-689/2018 ir kt.).
9. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus spręstina, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai nuteistojo M. U. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį. Apygardos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
10. Nors apeliaciniame skunde ginčijamos byloje nustatytos aplinkybės, kad M. U. 2020 m. rugsėjo 26 d., apie 4 val.15 min., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), bare „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra tyčia iš nugaros pastūmė ant kėdės sėdėjusį nukentėjusįjį A. R., kuris nuo pastūmimo nugriuvo ant žemės, ir sudavė jam kumščiu ne mažiau kaip du smūgius į galvą, taip padarydamas nukentėjusiajam A. R. dešinės akiduobės kraujosruvą, dešinio skruosto sumušimo žymę, pasireiškusią skruosto paraudimu, ir sukėlė fizinį skausmą, tačiau nuteistojo kaltė nurodytu metu ir aplinkybėmis padarius viešosios tvarkos pažeidimą visiškai įrodyta kitų viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visetu (kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymais, liudytojų A. G., S. N., L. K. parodymais, specialisto išvada, vaizdo įrašu, kitais rašytiniais bylos duomenimis).
11. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo pavartotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto pavartojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012 ir kt.). Smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011).
12. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal susiformavusią teismų praktiką, viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Nėra abejonės, kad baras „(duomenys neskelbtini)“, kuriame įvyko konfliktas, yra laikytinas vieša vieta. Be to, viešosios vietos požymio nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde neginčija, todėl dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija išsamesnių argumentų nepateikia.
13. Nuteistasis M. U. neigia savo kaltę. Apeliaciniame skunde plačiai dėstoma nuteistojo įvykio versija, akcentuojant, jog konfliktą išprovokavo ne jis, pamatęs vykstantį konfliktą tarp jo sutuoktinės E. U. bei kitos moters, puolė skirti moteris, tačiau visiškai netikėtai pajuto į akis purškiamas dujas. Nurodoma, kad dujos buvo purškiamos iš tos pusės, kurioje buvo nukentėjusysis, t. y. A. R., vaikinas geltonais treningais, kaip matyti vaizdo įraše. Papurškus dujų jis nieko nematė, tačiau įsitikinęs, jog dujas panaudojo nukentėjusysis, o ne kitas asmuo. Stengdamas apsisaugoti nuo į jį dujas purškiančio užpuoliko, jis pastūmė nukentėjusįjį, t. y. A. R., kuris griūdamas įsitvėrė už marškinių kaltinamajam, jie parkrito ant žemės, nukentėjusysis parkrito ant žemės, M. U. ant jo. M. U. teigia, jog nepamena, ar sudavė smūgius, besigindamas galėjo suduoti, tačiau kategoriškai pareiškė, jog neatliko kaltinime nurodytų fizinio smurto veiksmų, t. y. nesudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 20 smūgių į galvą ir jo nespardė. Analogišką versiją M. U. kėlė ir pirmosios instancijos teisme ir ji motyvuotai paneigta skundžiamame nuosprendyje.
14. Nukentėjusysis A. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2020 m. rugsėjo 25 d. buvo naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, sėdėjo terasoje prie išėjimo į (duomenys neskelbtini) gatvę. 2020 m. rugsėjo 26 d., apie antrą valandą, pašokęs atėjo prie stalo, prie kurio buvo A. ir S.. Nurodė, kad pajuto, kad nuo kėdės iš nugaros kažkas pastūmė, pargriuvus ant grindų, jį pradėjo daužyti kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, daugiau taikėsi į galvą, dėl kiekvieno smūgio juto skausmą. Atsivertęs ant nugaros ir prisidengęs veidą, pastebėjo, kad muša vienas stambaus kūno sudėjimo asmuo (t. I, b. l. 54). Iš Asmens parodymo atpažinti protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis A. R. atpažino M. U. kaip asmenį, kuris mušė (t. I, b. l. 60–62). Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. R. nustatytas galvos sumušimas – dešinės akiduobės kraujosruva, dešinio skruosto sumušimo žymė, pasireiškusi skruosto paraudimu, t. y. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. I, b. l. 72). Taip pat pažymėta, kad sužalojimai atitinka nurodytą įvykio vietą ir aplinkybes, padaryti buka jėga, galėjo atsirasti sudavus į veidą mažiausiai vieną ar du smūgius kumščiu.
15. Liudytoja S. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji ėjo link išėjimo į lauką iš terasos ir pamatė, kad vienas iš kompanijos vyriškių, stambaus kūno sudėjimo, sėdinčiam prie staliuko A. R. sudavė kumščiu, negali pasakyti, ar pataikė. A. R. pargriuvo ant žemės, o minėtas vyriškis pradėjo jį daužyti, atrodo, abiem kumščiais į įvairias kūno vietas. Po smūgių kumščiais vyriškis pradėjo spardyti gulintį A. R. (t. 1, b. l. 81). Be to, liudytojas L. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dirba baro administratoriumi ir barmenu klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad prieš uždarant barą kilo konfliktas tarp išeinančios apie dvidešimties asmenų kompanijos ir likusios trijų ar keturių asmenų kompanijos. Išeinančios kompanijos vienas asmenų užpuolė ryškiu geltonu sportiniu kostiumu apsirengusį asmenį ir pradėjo jį mušti (t. II, b. l. 37). Liudytojas L. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, M. U. puolė A. R., kiek prisimena, antrasis tiesiog bandė gintis dengdamasis veidą, tačiau tikslių detalių prisiminti negali. Taip pat policijos pareigūnų įvykio vietoje „Body“ kamera užfiksuota, kad, stovint pareigūnui, A. R. ir M. U., į pareigūno klausimą: „Kas jus užpuolė?“, A. R. parodė ranka į M. U. pusę ir pasakė „va“ (2020 m. rugsėjo 26 d. įrašas (duomenys neskelbtini), laikas 4 val. 32 min. 0 sek.). L. K. nurodo pareigūnui, kad A. R. (parodo į nukentėjusįjį pasakęs „šitą vyruką“) mušė „tas storesnis“ (2020 m. rugsėjo 26 d. įrašas (duomenys neskelbtini), laikas 4 min. 32 min. 10 sek.). Be to, pažymėtina, kad byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad tarp liudytojų N. V. ir E. U. įvyko konfliktas. Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su M. U. yra geri draugai. Nurodė, jog pamatė, kad nepažįstama mergina ir M. U. sutuoktinė E. buvo įsikibusios viena kitai į plaukus, priėjęs jas išskyrė, nematė, kas vyko toliau (t. I, b. l. 149). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme parodė, kad kita kompanija lakstė aplink stalą, vartė kėdes, replikavo, todėl išeidamas sumanė juos sudrausminti. Jo sudrausminimas kompanijai nepatiko, todėl jie pradėjo priekaištauti, o viena jų kompanijos moteris labai daug rodėsi, keikėsi. A. G. žmona liepė pasišalinti, todėl jis paklausęs savo žmonos išėjo į gatvę. Išėjęs į gatvę atsisuko ir prie įėjimo iš patalpų durų pamatė į plaukus susikibusias E. U. ir kitos kompanijos moterį. Ėjo jų skirti, skyrė jas vienas ir neprisimena, kad dar kažkas būtų padėjęs moteris išskirti. Be to, parodė, kad, bandydamas išskirti moteris, M. U. nematė. Dujų purškimo fakto taip pat nematė, kvapo nejuto. Šie duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad M. U. viešoje vietoje – bare „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra tyčia iš nugaros pastūmė ant kėdės sėdėjusį nukentėjusįjį A. R., kuris nuo pastūmimo nugriuvo ant žemės, ir sudavė jam kumščiu ne mažiau kaip du smūgius į galvą, taip padarydamas nukentėjusiajam A. R. nežymų sveikatos sutrikdymą.
16. Apeliaciniame skunde keliamos abejones dėl nukentėjusiojo A. R., liudytojų A. G., S. N., L. K. parodymų, be to, nurodoma, kad E. U. ir V. Š. parodymai nebuvo vertinti visų įrodymų kontekste, jie sugretinti tik su A. G. parodymais, kuriems be jokio pagrindo suteikta kaltinančio įrodymo galia. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymais. Teismas nenustatė pagrindo, kodėl liudytojams A. G., S. N., L. K. būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistąjį, duoti prieš jį melagingus parodymus.
17. Nukentėjusiojo A. R., liudytojų S. N., A. G. L. K. parodymai tarpusavyje nuosekliai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, o neesminiai parodymų neatitikimai, įvertinus kiekvieno jų subjektyvų gebėjimą įsiminti ir perteikti informaciją, taip pat įvertinus tai, jog asmenys davė parodymus apie konfliktinę situaciją, yra objektyviai pateisinami. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, nei E. U., nei V. Š. negalėjo papasakoti, kaip nukentėjusysis atsidūrė ant žemės, kokius veiksmus po to atliko kaltinamasis, todėl galima daryti pagrįstą prielaidą, kad arba neprisimena įvykio aplinkybių, arba stengiasi padėti M. U., nenurodydami visų įvykio aplinkybių. Taigi, įrodymų visuma leidžia atkurti loginę įvykio grandinę ir patvirtina, jog M. U. padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl to pagrįstai nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.
18. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme davė nenuoseklius parodymus. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nekelia abejonių faktas, kad dėl buvusio girtumo nukentėjusysis neprisiminė, ne tik ką tuo metu turėjo su savimi, bet ir kas konkrečiai vyko su juo pačiu. Pažymėtina, kad nuteistojo M. U. kaltė įrodyta ne tik nukentėjusiojo parodymais, kuris dėl savo neblaivumo galėjo nepakankamai tiksliai nurodyti įvykio aplinkybes, tačiau ir kitų liudytojų parodymais.
19. Byloje esantys įrodymai, jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą išvadai, kad nuteistojo M. U. tyčia buvo nukreipta būtent pažeisti viešą tvarką. Pažymėtina, kad kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-558/2006). Remdamasi tuo, teisėjų kolegija, spręsdama apie nuteistojo M. U. tyčios kryptingumą, vertina objektyvias byloje nustatytas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad M. U. viešoje vietoje vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. R., nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Taigi, nustatyti visi šie BK 284 straipsnyje numatyti objektyvieji kvalifikuojantys nusikaltimo požymiai patvirtina, kad M. U. suvokė savo nusikalstamo veikimo pavojingą pobūdį, suprato, kad vartodamas fizinį smurtą viešoje vietoje sutrikdys visuomenės rimtį bei tvarką, ir tokių pasekmių siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
20. Apeliantas nurodo, kad neatliko kaltinime nurodytų fizinio smurto veiksmų, t. y. nesudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 20 smūgių į galvą bei jo nespardė. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas patikslino kaltinime kaip objektyviais duomenimis nepagrįstas aplinkybes, nurodydamas, kad M. U. sudavė A. R. kumščiu ne mažiau kaip du smūgius į galvą, taip padarydamas nukentėjusiajam dešinės akiduobės kraujosruvą, dešinio skruosto sumušimo žymę, pasireiškusią skruosto paraudimu, ir sukėlė fizinį skausmą. Apylinkės teismas rėmėsi specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad sužalojimai atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, padaryti buka jėga, galėjo atsirasti sudavus į veidą mažiausiai vieną ar du smūgius kumščiu. Pažymėtina, kad to, jog galėjo tokius smūgius besigindamas suduoti, neneigė ir pats M. U..
21. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina nuteistojo M. U. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymo.
Dėl būtinosios ginties sąlygų
22. Gynėjo manymu, nuteistojo M. U. veiksmai buvo būtinoji gintis. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų konfliktavusių pusių veiksmus įvykio metu, pagrįstai konstatavo, kad M. U. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų.
23. Būtinoji gintis, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 28 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi: kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-788/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-303/2017 ir kt.).
24. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-313/2012, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018 ir kt.). Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-9-719/2018).
25. Įvertinusi detalią asmenų veiksmų eigą teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo A. R. veiksmai, net jei ir buvo nukreipti tiesiogiai į nuteistąjį M. U., nesiekė tokio pavojingumo, dėl kurio M. U. turėjo gintis. Nors skunde nurodoma, kad nukentėjusysis A. R. papurškė dujų nuteistajam M. U. ir dėl to jis gynėsi, tačiau nagrinėjamu atveju to nėra nustatyta. Iš policijos pareigūnų vaizdo įrašo nustatyta, kad nuteistasis nurodo, kad jam papurškė dujų (2020 m. rugsėjo 26 d. įrašas (duomenys neskelbtini), laikas 0 min. 0 min. 44 sek.). Nuteistasis M. U. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad bandydamas išskirti moteris jis buvo apipurkštas dujomis, todėl griebė purškimo kryptimi sėdinčiam asmeniui A. R. už rankos. Jo sutuoktinė E. U. parodė, kad moterų konflikto metu ji išgirdo, kaip iš kavinės išbėga jos vyras ir liepia paleisti jos plaukus, tuomet ji išgirdo dujų balionėlio purškimo garsą ir krentančių kūnų garsą. Tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad būtent nukentėjusysis A. R. papurškė dujų M. U.. To neparodė nė vienas kitas liudytojas. Tuo tarpu liudytoja S. N. parodė, kad bandyta atitraukti už rūbų tą stambų vyriškį nuo A. R., bet tada kažkas papurškė dujų ir jų įkvėpė, todėl skubiai išbėgo į lauką (t. I, b. l. 80–82). Nors gynėjas pažymi, kad nukentėjusysis su savimi turėjo rankinę, tačiau tai neįrodo, kad toje rankinėje buvo dujų balionėlis ir jis nukentėjusiojo buvo panaudotas. Taigi, apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad dujos buvo panaudotos tuo metu, kai M. U. viešoje vietoje pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. R..
26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad nukentėjusysis A. R. įvykio metu atliko prieš nuteistąjį M. U. smurtinius veiksmus, kurie galėtų būti laikomi kitų asmenų puolimu ir kėsinimųsi būtinosios ginties kontekste. Pažymėtina, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia pavartoti smurto, bet jį vėliau pavartoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu, tuo tarpu nagrinėjamu atveju tokios situacijos nenustatyta. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo būtinų būtinosios ginties sąlygų, todėl nuteistojo veiksmai, tyčia smūgiuojant nukentėjusiajam A. R. ir taip sutrikdant jo sveikatą, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, yra nusikalstami ir negali būti laikomi būtinąja gintimi.
27. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo M. U. pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti motyvuotą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
M. U. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinį skundą atmesti.